Aš čia gyvenu, tu čia gyveni. Mums čia patinka. O gal – nepatinka? „Ai ta Norgė, ai tie norgai”, – skundiesi….Tada kodėl vis dar čia?
Ar čia tavo namai, ar namai kažkur kitur? Pagyvensiu, pinigėlių namui Lietuvoje užsidirbsiu ir išvažiuosiu? O gal liksiu? Ar čia kursiu ateitį? Kur gyvens mano vaikai, anūkai?
Kodėl Norvegija tokia, o ne kitokia? Ar sunku suprasti ją? Ar lengva čia gyventi, dirbti, auginti vaikus? Kodėl sekasi, o kodėl – nesiseka? Ką darau gerai, ką galėčiau daryti dar geriau? Integracija liaudiškai – savo vietos radimas. Ar visi ją randame? Ar toje vietoje gerai jaučiamės?
Tam šitas tinklaraštis – kad žinotume daugiau ir gyventume geriau.
Mes čia
Jau nuo 2004 metų lietuviai gali keliauti po Europą laisvai, įsikurti ten, kur jiems patinka. Ne vienas renkasi Norvegiją – ten jau gyvena giminaičiai, arba ten yra darbas ir dideli lūkesčiai kad bus daug geriau, negu Lietuvoj. Žuvis ieško kur giliau, tsknt.
Pagal statistiką Norvegijoje gyvena apie 40000 lietuvių. Tai antra didžiausia pagal statistiką imigrantų grupė (po lenkų). Vieni atvyko jau beveik prieš 30 metų, kiti – ką tik. Visų istorijos unikalios. Visi turi ką papasakoti – ir gero, ir blogo. Vieni jau prieš atvykdami mokosi kalbos ir susirenka visą įmanoma informaciją. Šie dažniausiai neturi didelių problemų. Kiti – šoka į vandenį nemokėdami plaukti. O skestančiųjų gelbėjimas Norvegijoje, deja, pačių skestančiųjų reikalas. Taip pasakė, Ostapas Benderis puikiai išmananęs vakarietiškus verslo dėsnius.
Kai kas nesusimąsto, ar prisitaikymas prie Norvegijos reikalauja kokių nors pastangų. Regis – gyvenu ir tiek, bendrauju su lietuviais, dirbu, naudojosi visa gerove, sukurta čia per daugelį metų. Gal laikinai, o gal ir ilgam. Ką žinau, kiek čia būsiu? Svarbiausia – pinigėliai, o visa kita niekai. Ar tokio nusistatymo pakanka integruotis? Ar išvis reikia integruotis? Kai kas net per 10 metų kalbos neišmoksta, ir ką? Gyvena sau laimingi, pinigėlius uždirba.
Patirtis sako, kad atvykėliams būtų pravartu ir patiems naudinga domėtis nauja šalimi, ypač jei ketina čia auginti vaikus. Nes vaikai neabejotinai perims naują kultūrą, o jei tėvai jos neperpras, gali kilti nesusipratimai ir net konfliktai.
Kodėl
Kodėl rašau šį tiklaraštį? Pirmiausia dėl to, kad noriu. Kita priežastis – manau, kad turiu daug informacijos, kuri manyje jau netelpa, todėl noriu dalintis. O trečioji priežastis– man SKAUDA. Tuoj paaiškinsiu ką. Skauda ne man pačiai, o matyti, kad kai kurie lietuviai, yapč neseniai atvykę, susiduria su problemomis, kurių DAŽNIAUSIA priežastis – kultūriniai skirtumai. Jie nesupranta Norvegijos. O ją ir ne taip lengva suprasti iš pirmo žvilgsnio. Nes ji slypi po laimingiausios pasaulio šalies įvaizdžiu. Tai šalis, galvoja atvykėlis, kurioje iškart turi sektis, kurioje visi turtingi ir laimingi. Todėl potencialus imigrantas (dar prieš emigruodamas) piešia savo vaizduotėje šviesią ateitį.
O būna taip, kad realybė daug kartesnė… Egzistuoja gana aiškus ir logiškas paaiškinimas, kodėl kai kurie lūkesčiai – tik iliuzija, ir nereikėtų gaišti laiko juos puoselėjant.
Labai noriu praskleisti iliuzijų užuolaidėlę, papasakodama, ką supratau per savo gyvenimą Norvegijoje, patirtu iššūkius ir čia išmoktas pamokas. Dažnoje sitaucijoje net nėra aiškaus patarimo ar sprendimo. Tiesiog reikia kelti klausimus, kuriuos galėtume spręsti kartu. Arba keisti požiūrį. Gal tai padės greičiau suprati Norvegiją ir prisitaikyti? Nes kai kam – žinau iš patirties – supratimas ateina lėtai ir sunkiai, ilgai ir kantriai minant ant to paties grėblio, bet jo vistiek nematant… Noriu tai palengvinti. Kam vėl ir vėl išradinėti dviratį, jei jis yra – sėsk ir važiuok.
Nesiekiu jokio aukšto literatūrinio stiliaus – tiesiog rašau. Bandau nedaryti gramatinių klaidų, tačiau ne viską derinu su valstybine lietuvių kalbos komisija 😊.
DABAR – jei netingite ir mėgstate skaityti, siūlau mano „atrastas amerikas” Norvegijoje. Malonaus skaitymo.
Laukčiau civilizuotų komentarų ir pasiūlymų 😊