Amputuotas gyvenimas?

Anekdotas apie emigraciją

„Žmogus gavo reklaminę brošiūrą apie pragarą. Puikios nuotraukos, vaizduojams nuostabus gyvenimas: baliai, skaniausias maistas, alkoholis, cigaretės, narkotikai, gražios merginos, linksmybės – ko daugiau reikia! Na, nusprendė apsilankyti. Atvyko – iš tikrųjų viskas kaip ir reklamuota, linksmas gyvenimas, be jokių rūpesčių. Pauliavojo žmogus iš širdies savaitėlę. Išvykstant iš pragaro ateina nepaprasto grožio velniukė ir atsineša sutartį: „Pasirašyk,- gundo,- ir galėsi čia gyventi ir linksmintis visą laiką.“ Na, neišlaikė žmogelis, pasirašė. Iškart aplink viskas sutemo, linksmybės dingo, ir atsipeikėjo lengvatikis, plikinamas baisaus skausmo! Apsidairė ir pamatė – verda smalos katile kartu su kitais nelaimėliais. Bandė ropštis iš ten, o gražioji velniukė grūda jį su šalėm atgal. „Kaip čia taip!?- šaukia pasipiktinęs,- juk tada buvo tik baliai, festivaliai, o dabar smaloj virintis!?“ Velniukė atsako: „Tai kad ten buvo turizmas, o dabar – jau tikra emigracija“.

Sako, kad amputavus, pavyzdžiui, pirštus, dar labai labai ilgai skauda juos (tuos amputuotus), nes žmogus dar ilgą laiką juos „judina“ ir bando kažką daryti, paimti, sugriebti, tempdamas raumenis ir juo vargindamas, nes juk pirštų – nėra. O kai netenki viso gyvenimo? Pokalbių, bendraminčių, giminių, draugų? Ritualų, pamėgtų vietų? Kažką keisti visada sunku – darbą, vyrą ar žmoną, miestą, o juo labiau – šalį. Viskas prie ko esi pripratęs – staiga dingo. Bet vietoj to – išdygo kažkas naujo, neįprasto. Turistas būna pasiruošęs pramogoms, viską dažniausiai suplanavęs, be to žino kad viskas baigsis, todėl džiugiai siurbia į save naujus įspūdžius – bus ką papasakoti! Bet pradėjus gyventi – viskas kitaip. Prarandamos įprastos terpės -socialinė, profesinė, kalbinė, kultūrinė. Kur draugai, su kuriais susitikdavome ir atlikdavome psichoterapiją, pasikalbėdavome apie džiaugsmus ir bėdas – jie mums buvo įdomus ir būtini, o ir mes jiems. Bendradarbiai, giminės – jie irgi dingo. Staiga mes nulinėje stadijoje, vaakume, pradžių pradžioje. Senosios aplinkos nebėra, o naujas gyvenimas dar nesukurtas. Prieš mus – nesuprantamas ir priešiškas pasaulis? Kai kurios taisyklės ir komunikaciniai kodai, atsivežti iš savos šalies, neveikia, o naujos taisyklės dar neišmoktos…

Naujos šalies aplinka gali sukelti rimtų psichologinių problemų. Specialistai kalba apie migracinę depresiją. Pagal streso laipsnį išvykimas gyventi svetur prilygsta skyryboms arba artimo žmogaus mirčiai. Kai kada emigracija vadinama socialine savižudybe, nes buvęs ten (ankstesniame gyvenime) tarnautojas dabar valo patalpas arba skuta žuvis. Gėda ir žmogui pasakyti, bet kito pasirinkimo neturėjo – butas, namas, paskolos, studijuojantys vaikai – už kiekvieno emigranto visas gyvenimas, kartais karti praradimų istorija, netektys ir tragedijos.

Psichologinį šoką sukelia visi pasikeitimai žmogaus gyvenime, nes patekus į neįprastą situaciją, prarandama komforto būklė. Visgi galima į tai pažvelgti ir pozityviai – juk šokas įlieja energijos, mobilizuoja žmogaus jėgas, atsiranda galimybė pakeisti kažką į gera.