Savitarnos principas Norvegijoje labai įprastas. Čia, darbo partijos valdomoje šalyje, kur vertybė yra bet koks, kad ir nekvalifikuotas žmogaus darbas, nėra tarnų ir viską žmogus gali ir turi daryti pats. O jei nemoka – reikės susimokėti, bet brangiai. Tam kuris tau teiks paslaugą.
Užsikimšo unitazas ir išsikvietėte santechniką. Tas pasikrapšė penkias minutes, ir sumokate virš tūkstančio – ne tik už darbą, bet ir už važiavimą pirmyn ir atgal.
Papraščiausia būtų, jei viską galėtum pats. Nusiperki ir susimontuoji. Nagus kerpiesi pats, bet jei jau pasilenkt sunku ir todėl pedikiūras tampa mission impossible, tai eini pas specialistus. Plaukus dažaisi pati, arba – pas specialistus. Ir taip visur. Vigi, nepaisant labai didelių paslaugų kainų, kokybė dažnai nuvilianti.
Čia apie tai, kaip ir kodėl viskas taip užbrangsta.
Norvegijoje valgyklos principas galioja net kavinėje, kur klientas tikėtųsi aptarnavimo. Bet jo negauna. Jis turi pats pasiimti maistą ir nusinešti prie stalo, o pavalgęs – nunešti nešvarius indus. Arba gali nenunešti, o palikti ant stalo. Bet jų vistiek niekas nenurinks. Atėję į kavinę kiti lankytojai randa laisvus, bet apšnerkštus staliukus. Nenori sėdėti prie nešvaraus staliuko– pats nusirink ir nusivalyk. Savitarna.
Arba eini į Oslo Operą. Tai – nuostabūs rūmai, kuriais Norvegija labai didžiuojasi, ant Oslo fjordo kranto. Jie atviri visiems, turistų čia pilna, jokio bilieto jie neturi. Į tualetą eina iš gatvės kas netingi, o tas tualetas tikrai įspūdingas.
Pasivaišinimas Oslo operoje irgi specifinis. Restoranas Oslo operos rūmuose yra, ir į jį gali užsukti bet kas be jokio bilieto. Tačiau jei nenori eiti į restoraną, ar neturi jam laiko? Kitoje šalyje teatre dažnai trumpam prisėdęs prie baro staliuko, gali išgerti taurę ar suvalgyti firminį skanumyną. Oslo operos teatre prie staliuko gali tik pristoti. Gėrimas ar užkandžiai perkami prie prekysalių, tarsi kokio kiosko. Užkandžiai patiekiami popieriniuose paketuose, irgi kaip kioske. Nusipirkęs visa tai valgysi jau ne restorane, o pristojęs prie aukšto stalelio (jų nedaug). Vyresni ar su skaudančiomis kojomis gali prisėsti pasieniuose ant sofų – jei tik bus ten vietų – maistą ir gėrimą pasidėję ant kelių.
Jei gersi tik vyną – stok į eilę prie vyno pilstytojų. Vyno šlakelį ant taurės dugno (kaina apie 200,-nok) įlies kostiumuoti berniukai ir dar paklaus kiek duosi arbatpinigių už šį patarnavimą.
Norvegijoje niekas nieko netaiso ir nesiuva, nes šios paslaugos yra bragesnės už naują daiktą. Meti ir perki naują – vartotojų visuomenė.
Kaina neatitinka kokybės
Į taksi geriau net nesėsk, nes be kelių šimtų nepradės vežti. Taksi kainuoja daugiau nei lėktuvo bilietas. Ačiū Dievui, pagaliau, po Europos teismų sprendimų, leido didžiuosiuose Norvegijos miestuose egzistuoti Bolt ir Uber pavežėjų paslaugoms. Aišku, didžiam taksistų įniršiui, nes sutrukdė jų sėdėjimo automobiliuose bizniui. Nes arba nebuvo klientų už tokias kainas, arba, jei jų pasitaikydavo, tai nupdavo iš tokio nelaimingojo kainą už penkis. Kaip gūdžiais senais sovietų laikais, kai įėjus į visiškai tuščią restoraną, padavėjas tave nužvelgdavo rūščiu žvilgsniu – kam trukdai dirbti. Jo alga taigi vistiek tokia pati – ar kas nors restorane valgo, ar jis nuolat tuščias.
Grįžkim į Norvegiją – sumuštinis paprastoje parduotuvėje čia kainuoja beveik 100,- nok, o visos kitų paslaugų kainos prasideda nuo keturženklio skaičiaus. Čia viskas supaprastinta iki kraštutinumų: nieko, arba labai brangu. Arba restoranas, arba kioskas. Arba pats remontuojiesi, arba moki didžiulius pinigus už paslaugas, arba išvis nieko nedarai.
Kartais susidaro įspūdis, kad šioje šalyje mokama labai brangiai už tikrai ne tokią brangią paslaugą.
Kur pakastas šuo?
Taip yra todėl, kad ten, kur būtinas žmogaus darbas, kaina smarkiai išauga. Už darbuotoją, kuris gauna nemažą algą į rankas, darbdavys priedo turi sumokėti didelius mokesčius. Jei jį įdarbinsi, jis sirgs, eis atostogų, gimdys vaikus – o tai irgi kainuos darbdviui. Buhalterio paslaugos irgi padidėja sulig kiekvienu nauju darbuotoju. Taigi -įdarbinti neapsimoka. Nėr žmogaus – nėr problemos, kaip kažkas sakė.
Amerikoje, kur kapitalizmas, yra net pareigybė prekybos centre į maišiukus sudėti prekes pirkėjui. Nors maišiukų pildytojas gauna grašius – dirba. Norvegijoje, kur yra didelis polinkis į socializmą ir stiprios profsąjungos, iškart įsikištų profsąjungos, įvestų minstelønn ir visus būtinus privalumus tokiems darbuotojams. O ir pats žmogus, nors išsilavinimas – nepradėta gimnazija – tokie neoraus darbo nedirbtų. Geriau jau iškart į NAV ir sėst ant pašalpų – taip daro 10 % norvegiško jaunimo.
Todėl Norvegijoje samdyti nekvalifikuotą darbo jėgą staliukams nukraustyti, vynui pripilti ar pataisyti batams pasidaro per brangu, ir tai daryti vengiama. Todėl kavinių staliukai yra nešvarūs, o jei tokie nepatinka – nusivalo klientas.
Kavinių savininkai taupo ne tik darbo jėgos sąskaita. Ne tik lankytojų aptranavimo, bet ir maisto gaminimo. Viena už kavinės prekystalio stovinti darbuotoja ir taip vos spėja gaminti kavą ir šildyti bomžpakių sriubas, kurios parduodamos su didžiuliu antkainiu. Maisto kavinės Norvegijoje paprastai negamina, jis atvežamas iš kitur. Yra tik bakeriet (kepyklos), kur vietoje kepamos bandelės ir kiti kepiniai, arba – eik į restoraną. Irgi dėl to, kad maisto gaminimui samdyti žmogų yra labai brangu. Ir išvis – maitinimo įstaigos yra monkės biznis. Praturtėti gali tik tie, kurie turi leidimą (skjenkebevilling) pilstyti labai brangų alkoholį už dešimtgubą kainą.
Man kažkada kilo klausimas, kodėl miegamuosiuose rajonuose nėra kavinių, kur galėtum užsukti pasilepinti kavos puodeliu. Atsakymas – neapsimoka. Iš kavos, pyragėlių ar salotų biznio nepadarysi, o alkoholiu prekiauti miegamuosiuose rajonuose uždrausta.
Paslaugas teikia on/off dirbantys užsieniečiai
Prekių pristatymas klientui – kas kita. Už avežimą ir montavimą (lovos, baldų ar skalbyklės) pirkėjas sumoką, kai perka prekę.
Išvežiotojai yra „laisvai samdomi” ir jie dirba beveik už dyką. Kodėl? Todėl kad jie nėra įdarbinti pvz. Ikėjoje, kur perkate baldus, Power, iš kur perkamos skalbyklės ar šaldytuvai, arba maisto prekių parduotuvėje bei maitinimo įstaigoje, iš kurių perkate maisto produktus ar patiekalus. Išvežiotojai dirba per įmones Oda, Bring, Foodora ir panašias, kur jie labai dažnai irgi nėra įdarbinti, o tik gauna užsakymus per programėles ir teikia paslaugas per trečias įmones arba kaip laisvai samdomi, vadinamieji frilanceriai. Taip klientui susitaupo, bet tai – vežiotojų sąskaita, kuri negali dalyvauti rimtoje darbo rinkoje, nes nemoka kalbos ir neturi jokių kvalifikacijų.
Restoraną ar kavinę kontrolės institucijoms tikrinti lengva. Atėjai, matai dirbantįjį ir tikrini. Išvežiotojus tikrinti ne taip lengva, todėl šiame versle daug išnaudojimo.
Beje, alkoholį išvežioti draudžiama, net ir iš vinmonopolet. Po kilusio per covid epidemiją skandalo, kai nepilnamečiai užsisakinėjo stiprius gėrimus iš vinmonopolio, o išvežiotojai (dažniausiai užsieniečiai, nekalbantys jokia Norvegijoje naudojama kalba) nepasivarindavo paprašyti klientų „leg“ (legitimasjon, tapatybės dokumento, tvirtinančio amžių).
Taigi, arba pasidaryk pats, arba užsisakyk paslaugą ir mokėk dvigubai. Tokie rinkos iškrypimai.
