Norvegijoje visuomenė saugi, atvykėlius čia užburia atsipalaidavimas, šypsena ir pozityvumas, o ypač – palanki darbo kultūra. Turistai visada susižavi šia šalimi, nes vaizdai atima žadą.
Bet kasdienybė gyvenant čia ne visada lenga. Norvegija turi nemažai paslėptų dalykų, apie kuriuos atvykėliai sužino ne iškart. Ilgiau pagyvenus ir pažinus šią šalį iš vidaus, pamatai, kad šypsena dažnai dangstoma neveiklumas ir problemos.
Norvegai dirba burbule, kuriame tikrai gerai. Už burbulo ribų jau kitaip. Dirbantieji už burbulo ribų atlieka sunkius ir nelabai malonius darbus. Jie – dažniausiai imigrantai, nežinantys savo teisių. Jie gali būti išnaudojami, bet nieko nedaro, kad padėtis gerėtų, nes to nesupranta ir nežino ką daryti.
Apsimestinis optimizmas
Labai dažnai susiduriu su tautiečių nuostata: man viskas gerai, gyvenu puikiai, o jei tau nesiseka – pats kaltas, galvok pozityviai ir viskas bus gerai. Patikėkite – ne visada taip lengva, tai žinau iš labai daugelio savo ir kitų, į bėda patekusių žmonių patirčių (nebūtinai lietuvių). Vėliau kartais paaiškėja, kad nieko gero nebuvo, problemos buvo slepiamos.
Kaip aiškina psichologai, perdėtas pozityvumas nėra gerai. Žmogus užmerkia akis į pavojaus ženklus, nes neva, nori galvoti pozityviai. Ir nors padėtį galima buvo taisyti, nieko nedaryta dėl apsimestinės laikysenos, kad gyvenimas Norvegijoje nuostabus. Žmogus kuria įvaizdį, bet kartais persistengia.
Sveikiausia – aukso vidurys. Reikalingas ir realistinis, kritiškas požiūris, ir tikėjimas, optimizmas, kad viskas yra ir bus gerai. Be to būtų sunku. To nori visi žmonės. Bet kaip to pasiekti?
Man viskas gerai, o jei tau nepatinka – išvažiuokk
Nuostata „Viskas gerai, brangioja markize“ ir privalomoji gera nuomonė, kurios laikosi norvegai čia gaji. Ją perima nemaža dalis imigrantų. Bet tokia pozicija nepadeda indentifikuoti jokių pavojaus signalų. Lietuvių patarlė sako „Viltis – durnių motina” , ir ji – teisinga.
Daugelis imigrantų turi išankstinę nuostatą, kad viskas Norvegijoje privalo būt gerai savaime. Pradeda savo karjeras atsipalaidavę ir negalvodami. Kažką pasirašo, nors nežino ką. Gal kontraktas, bet kas jame – nesuprato. Gal inkstą pardavė? Ai, tikėkimės geriausio, juk Norvegija. Nelaimei ištikus, už pinigus pakonsultuos lietuvė konsultantė, buvusi valytoja, per penkis metus gyvenimo Norvegijoje jau viską čia suvokusi. Jei apgaus – niekam nesakysiu, nes juoksis ir sakys: „durnių ir bažnyčioj muša“. O aš nekaltas, kažkas turi padėti. Bėgam skųstis į skatą ar navą. Kažkam, kažkur, belenkur ir belenkam, kas tik klauso.
Tai dažniausiai neduoda jokių rezultatų. Nubėgus į skatą -navą ir nerišliai norvegiškai-angliškai su marijampolės tarme bandant išpasakosi visus savo per kelis metus susikaupusius skaudulius, kaip „dirbau dirbau, o dabar neduoda“ (ko? Išmokų, algos, pensijų? Kažko, ką kitiems duoda) niekas to nenorės klausytis. Kiti lietuviai pirštais bado ir sako: „Nepatinka – išvažiuok”. Apgavęs darbdavys net bilietą nuperka. Kad tik dingtų ir netrukdytų toliau kitų apgaudinėti.
„Nepatinka – išvažiuok” sako net tik nesąžiningas darbdavys, bet ir kiti tautiečiai. Visiems sekasi, o tau – ne, vadinasi, kažkas blogai su tavim.
Tik gerai arba nieko
Palietus bet kokią imigrantų integravimosi problemą – vienatvę, darbo išnaudojimą, piknaudžiavimą išmokomis, pateikus tyrimų faktus ir kitų imigrantų neigiamas patirtis neretai pasigirsta: „Man viskas gerai, nereikia kritikuoti…”. Atrodo, apie Norvegiją kalbėti galima tik kaip apie velionį – tik gerai arba nieko.
Tai – patogiojo imigranto pozicija, į kurią visi, kas netingi, gali valytis savo kojeles. Visiems gerai – imigrantas dirba, tyli, jokių pretenzijų.Štai, lietuviška brigada, sužinojusi, kad darbdavys juos išnaudoja, nieko nedaro ir kitiems neleidžia: „Kur tu skųsies? Vistiek nieko nepasieksim.”– sako jie vieni kitiems. Lietuviai žemina ir nusodina savo kolegas, kurie kelia pagrįstus klausimus ir reikalavimus, nepalaiko vienas kito. Taip atsiranda susitaikymo fonas, nuolankumo pozicija.
Kodėl kai kurie imigrantai ne tik patys renkasi nuolankiojo rolę, bet ir kitiems neleidžia analizuoti ne visada palankių aplinkybių apie Norvegiją. Taip lengviau, nes tokia rolė – vaikiška. Nereikia prisiimti atsakomybės. Galima tikėti pasakomis, kad yra visaapimatis, už viską atsakingas aukštesnis gėris. Jeigu bus problema – kiti pasirūpins. Kas? Norvegija. Geroji teta.
Ar visada pasirūpins? Tikrai ne, lieps pačiam eit ir pačiam tvarkytis… Bet naujasis atvykėlis dar apie tai nežino. O jei ir žino, tai bus pretekstas kaltini kitus, jei nesiseks. Jei nuskriaus – namie paverkti tyliai, ramiai, geriausiai į pagalvę.
Ne visi žino kur eiti, ne visi moka moka civilizuotai ir konstruktyviai kritišką požiūrį išdėstyti, taip pat nemoka kitokios nuomonės ir priimti. Esame traumuoti, su nepilnavertiškumo kompleksu. Puolame, reikalaujame, arba vengiame konfliktų. Lietuvių metodas yra ne bandyti sužinoti ir aiškintis, kai kažkas blogai, bet kaip vabalėliui susilieti su aplinka, slėptis, kad nepamatytų. Elgtis kaip liepia reptilijos protas – fight or fligt (kovoti ar bėgti). Dažniausiai, aišku – bėgti arba ieškoti galingesnio, kad apgintų.
Lietuva jau 20 metų ES narė, o problemos tos pačios. Darbo vietų kiek tik nori, darbdaviai laukia nesulaukia darbuotojų. Stokojama ir statybininkų, ir vairuotojų, ir kavinių ar restoranų darbininkų, bet imigrantas toliau ieško kitų gerųjų tautiečių per feisbuką – kad įdarbintų. Nes nesugeba dalyvauti darbo rinkoje kaip lygiavertis – nemoka kalbos ir nesugeba parašyti CV bei darbo prašymo.
Nešok aukščiau bambos
Nepaisant to, grįžus į Lietuvą skamba pagyros, kaip gerai Norvegijoje gyvenama. Lietuvis moka linksėti ir ploti katučių, o jei kas nepritaria jo nuomonei, ginasi, įtikinėja arba aiškina, kad teisės reikšti kritiškos nuomonės apie Norvegiją išvis nėra. „Čia tegul norvegai rūpinasi, jie čia gyvena. Mes gi tik imigrantai, mažutėliai, kur čia mums. Mes galime tik garbinti ir dėkoti.”
Jei išsižiosi apie problemą, tai tuoj pabars, pasakys, kad „šiandien ieškosi teisybės, rytoj ieškosi naujo darbo”. Taip auklėja ne tik tautietis – darbdavys, turintis savo interesų, bet ir bendruomenių veikėjai, kviesdami nusiraminti ir vadovautis lietuviška įmušta ideologija, kad tu nuolat jaustis dėkingu, nes visi kažką tau duoda.
Kentėti tyliai ir nesiskundžiant – lietuvių dalia ir kryžius. Net praėjus metų metams Norvegijoje, negalima pamiršti, kad esi čia tik svečias, atvykėlis ir tarnas. Nei vieno blogo žodžio apie šalį, kurioje gyveni, nes ta šalis tau davė darbą. Davė, neišmetė, nenubaudė.
Pozityvus aklumas
Tada niekas nesikeičia. Norint keisti, reikia diagnozuoti, o norint diagnozuoti, reikia įvardinti ir pirštu parodyti kur spaudžia batas („hvor skoen trykker„- norvegiška patarlė). Be diskusijų neįmanoma analizė ir problemos pripažinimas. Nes tik ją nustačius, galima spręsti, ar teks taikytis (jei nieko negalima daryti) arba reikėtų kažką daryti.
Kenčiančio rūpintojėlio poza yra atgyvenusi ir tinkanti tik kaip įgrįsusi turgaus produkcija. Tai kunigėlio įskiepyta laikysena, kad skriaudžiamas turi atkišti kitą skruostą ir paprašyti, kad muštų dar labiau – kuo daugiau kentėsi, tuo laimingesnis bus rojus. Kartojama iš Lietuvos atsivežta atgyvenusi mantra: „Darbdavys sukūrė tau darbo vietą, todėl turi besąlygiškai ir nuolatos iki gyvenimo pabaigos būti jam dėkingas”. Pamirštant, kad tu duodi darbdaviui savo darbą, o kažkelinta jo nusipirkta Tesla yra iš tau neišmokėtų viršvalandžių ir atostoginių. Bet… užmerkime akeles ir dėkokime. Nes pagalvoti apie tai yra per skaudu ir per sunku.
Žinau nemažai žmonių, kurie nuolat patiria išnaudojimą. Jie dirba su darbo laiko negarantuojančiomis sutartimis (nors tai nelegalu), nuolatinių pakaitinių (no. vikar) pozicijose, su pastoviomis terminuotomis, vis pratęsinėjamomis sutartimis, ir nežino (o gal žinoti nenori), kad tokiu būdu darbdavys taupo pinigus – nereikia mokėti ligos išmokų, nereikia kaupti privalomojo darbdavio pensijų fondo ir t.t.
Pasidomėjus, kodėl nieko nedaro pakeisti šią situaciją, paaiškėja, kad jiems gerai ir jie nori pozityviai žiūrėti į gyvenimą. Jie tobulina save, ir turi laisvalaikio hobius. Užuot ėję į kalbos kursus, žiūri per youtubą meditacijas lietuvių kalba, vedamas Balyje įsikūrusios abejotinos specialistės ar skraido į Lietuvą ir lanko ten tobulėjimo kursus.
Nusiraminimui – deivių mokykla
Šai viena moteriškė, gyvenanti Norvegijoje beveik 15 metų, vos ne vos kalbanti norvegiškai ir nenulipanti nuo pašalpų, užsirašo į savaitgalio Deivių mokyklą Lietuvoje. Ten mokysis gražiai vaikščioti, rengtis, dėvėti aukštakulnius, dažytis ir valgyti su teisingais stalo įrankiais. Su šiais įgūdžiais, sako, geresnį vyrą susiras, todėl investicija tikrai naudinga.
Kiti perka brangiai kainuojančias „Kelionės į save” edukacijas on line. Prisimenu vieno protingo žmogaus pamąstymą, kad kartais, pažvelgus į save, labiausiai išgąsdins ne bedugnė, o seklus dugnas. Tokie mokslai gali būti laiko gaišinimas ir savęs apgaudinėjimas. Jie užganėdina nostalgijos tėvynei jausmą, nes pabendrauji lietuviškai ir gali apsimesti sėkmingu emigrantu. Bet reali problema stumiama į šoną. Norvegiškai neišmokstama, o abejotinos edukacijos nepadeda susirasti geresnio darbo nei Norvegijoje, nei Lietuvoje. Taip užsiliūliuojama laimingosios valytojos rolėje.
Melo optimizmas
Meluoti sau ir kitiems gana patogu. Vaikščioti su rožiniais akiniais irgi visai smagu. Suprantu – atvykęs iš didelio skurdo imigrantas lengvai pasitenkina mažutėlio vaidmeniu užsienyje. Pirmieji norvegiški pinigai atrodo labai dideli. Tada dėkoji, nes turi ką valgyt ir Ikėjoje gali pirkti baldus, ko negalėjai gyvendamas Lietuvos „-iškių” kaime. Po to, nors nebesijauti taip gerai, vistiek tyli. Juk nori būti sėkmingu ir pozityviu optimistu. Tai – vertybė, nuolat akcenuojama visų dvasios mokytojų. Optimizmas – gera savybė, bet bevertė, nesuvokiant realybės. Nesveikas optimizmas veda prie žlugimo.
Dirbančių Norvegijoje lietuvių interesų negina niekas
Nepasigendu Norvegijoje tautinių šokių, Kaziuko mugės ir teatro, nes tai aš randu Lietuvoje. Bet pasigendu organizacijos ar klubo, kur būtų kalbama apie darbą, išnaudojimą, Norvegišką realybę, ar kitomis svarbiomis ir opiomis integracijos į Norvegiją temomis. Jos turi rūpėti visiems imigrantams. Į Norvegiją atvykome dirbti ir užsidirbti, bet apie darbą, integraciją ir sugbėjimą funkcionuoti naujoje visuomenėje kalbame mažiausiai. Nematau jokių aktyvesnių ir sutelktų pastangų padėti tautiečiamas, kuriems nesiseka. Teatrai, šokių ir dainų grupės, lietuviškas kinas ir koncertai Norvegijoje – gerai. Tačiau nebūtinai to užtenka. Arodo, kad vyksta inirtinga demonstracija apie gerą gyvenimą Norvegijoje, bet jei ką nors užklumpa nesėkmė, lietuvių bendruomenės nebėra, belieka feisbukas ar bažnyčia.
Gal laikas suprasi, kad galime ir privalome būti Norvegijoje mažuma, keliančia opius ir būtinus mūsų tautiečiams klausimus, esame integravęsi, suprantame norvegišką visuomenę, galime kokybiškai pasisakyti spaudoje ar apginti tautiečių interesus, kaip tai daro lenkai. Kai nusiimsime rožinius akinius, atsiras ori lakysena, subrendimas.
Tikrai neprivalome nuolat dėkoti, kaip amžini svečiai, kuriuos priglaudė „ant kampo” kita šalis. Esame visaverčiai Europos sąjungos piliečiai, laisvai migruojantys, nes tai užtikrina EU direktyvos. Dirbame kitai šaliai, mokame jai mokesčius, auginame jai vaikus, mąstome ir turime savo nuomonę. Gyvenimas ir darbo rinka yra ne kai vienas duoda, o kitas rankas atkišęs ir nieko neklausdamas ima ir privalo dėkoti. Tai – mainai, nuolatinė apykaita, kur vyksta ir davimas, ir gavimas. Atiduodi savo darbą, laiką, įgūdžius, ir nereikia dėkoti, kai gauni kas priklauso ir kokybiškesnį gyvenimą.
Norvegiją kuria visi, kurie čia gyvena – vietiniai gyventojai ir imigrantai, kurie turi ne tik teisę, bet ir pareigą prisidėti. Norvegijoje yra apie 16 %, o Osle – net 33 % imigrantų, o lietuvių iš visų imigrantų yra net 28 %. Reiktų dažniau prisiminti, kad ne tik turime teisę turėti nuomonę apie šalį kurioje gyvename, bet stengtis keisti ją pagal mūsų poreikius. Būkim suaugusiais žmonėmis, lygiaverčiais ir su visomis teisėmis ir pareigomis, žinokime, kas čia vyksta, tinkamai ir kritiškai tai vertinkime, ir tada galėsime čia gyventi kaip lygūs.
