Ar norvegai tikrai tinginiai, ar mums tik taip atrodo?

Lietuviai dažnai galvoja: „Mes esame darbštūs, o norvegai tingi dirbti.”

Tačiau ilgiau Norvegijoje padirbę, užsieniečiai taip pat susižavi kitokia darbo kultūra, kur yra daug palankesnis ir sveikesnis balansas tarp darbo ir poilsio.

Įsitikinimas, kad norvegai nebenori dirbti, yra sąlygotas kultūrinių nesusipratimų. Paanalizuokime.

Lietuviai dažnai neteisingai interpretuoja norvegų darbo kultūrą, manydami, kad norvegai „tingi“, „nesistengia“, ar „nėra ambicingi“. Šis suvokimas dažnai kyla ne iš realaus tingumo, o iš giluminių kultūrinių skirtumų, kuriuos galima paaiškinti Hofstede kultūrinių dimensijų teorija.

Kodėl lietuviai mano, kad norvegai tingi?

Norvegai nepervargsta darbe, vengia streso.
Pirmenybė teikiama darbo ir gyvenimo balansui, o ne greičiui arba rezultatų maksimizavimui.
Darbe nėra aiškios hierarchijos ar griežtos kontrolės – atrodo, kad „niekas nieko nežiūri, netikrina ir nevertina“.

Kitokia darbo kultūra

Lietuviui, atvykusiam iš darbo kultūros, kur svarbu rezultatai, greitis, atsiskaitomybė ir kontrolė, toks mažai viršininkų kontroliuojamas darbas gali atrodyti kaip apsileidimas ar tinginystė.

Kaip tai galima paaiškinti kultūrinių skirtumų pagrindu?

G. Hofstede Kultūrinių dimensijų matuoklis paiškina, kodėl lietuviai nesąmoningai linkę pervertinti savo darbštumą ir nuvertinti norvegų norą kokybiškai gyventi.

Pirmoji kultūrinė dimensija yra vyriškumas (sėmės siekimas ) prieš moteriškumą (motyvacijos siekimas). Skirtumai rodo, kad Norvegijos visuomenėje labiau vertinama gyvenimo kokybė, kai tuo tarpu Lietuvoje – atvirkščiai, siekiama sėkmės ir su ja susijusių simbolinių vertybių (mašina, namas, brangūs daiktai), kurie rodo statusą.

Norvegijoje jau nebegėda rinktis tradiciškai moterišką profesiją.

Skirtumas:
Lietuviai linkę matuoti sėkmę per darbo rezultatus („kas daugiau padarė, tas geresnis“), o norvegai – per gerovę ir harmoniją („kaip jautiesi darbe“).

Kultūrinė avarija:
Lietuvis piktinasi, kad kolega nepasilieka viršvalandžiams. Jam atrodo, kad kolega nedirba „rimtai“. Jis pats nori, kad už jo pastangas jį girtų ir rodytų pavyzdžiu. O to dažniausiai nevyksta.
Norvegas savo ruožtu nesupranta, kodėl lietuvis „pervargęs“ ir perdegęs. Norvegas įsitikinęs, kad persidirbti yra nesąmonė, nes „gyvenimas yra ne tik darbas“.

Lietuviai nori daugiau kontrolės

Antroji kultūrinė dimensija Neapibrėžtumo vengimas. Ji atskleidžia siekimą kontroliuoti gyvenimą. Lietuvoje šis koficientas yra didesnis. Lietuviai linkę siekti didesnės kontrolės.

Skirtumas:
Lietuviams svarbus aiškumas, užduotys, atsakomybė, o norvegai dažnai dirba be tiesioginių nurodymų, remiasi pasitikėjimu ir savarankiškumu.

Kultūrinė avarija:
Lietuvis nesupranta, ką tiksliai turi daryti projekte, nes vadovas davė tik „bendrą kryptį“.
Lietuvis jaučiasi paliktas, o norvegas mano, kad jam buvo suteikta laisvė. Tada lietuvis sako: „Čia niekas nedirba, tik geria kavą.“

Pavaldinys žino savo vietą?

Trečioji kulūrinė dimensija – galios distancija. Lietuvoje yra aiškesnė viršininko galia, nei Norvegijoje, o Norvegijoje daugiau lygios teisės.

Skirtumas:
Lietuvis tikisi, kad vadovas prižiūrės, kontroliuos, reaguos greitai.
Norvegas vadovas dažnai „atsitraukęs“, nesikiša į darbą, nes pasitiki komanda.

Kultūrinė avarija:
Lietuvis sako: „Čia niekam nerūpi, vadovas net nežino, ką aš veikiu.“
Norvegas stebisi: „Kodėl tau reikia, kad aš tave stebėčiau kasdien? Tu profesionalas.“

Tiesioginis vadovas – tautietis, kuris kontroliuoja?

Dažnai, jei akylai neprižiūrimi, lietuviai ar kiti užsieniečiai mažiau dirba. Su tuo susiduriantys norvegai pasamdo tiesioginius vadovus, kurie yra iš tos pačios darbo kultūros, t.y. lietuvį, lenką ar kitą Rytų Europos imigrantą, kuris įveda nebe norvegišką darbo kultūrą. Darbuotojai griežtai prižiūrimi ir net spaudžiami dirbti, o darbuotojų nuomonė niekam neįdomi.

Ketvirtoji kultūrinė dimensija yra atlaidumas. Lietuvoje yra daug mažiau atlaidi kultūra, nei Norvegijoje.