Ar sunku susidraugauti su norvegu?

Koronaviruso (arba Covid-19) Norvegijoje jau baigėsi. O man kilo mintis, kad tos taisyklės – laikytis atstumo – Norvegijoje buvo visą laiką. Norvegai mėgsta atstumą, mėgsta būti vieni, jie jau seniai skaitmenizavo beveik visų institucijų darbą, t.y. bendraujama nebe su žmogumi, tarnautoju, o su robotu, arba geriausiu atveju – telefonu bei el. paštu. Covid – 19 – tai tiesiog įprasta norvegiška būklė – kuo mažiau kontaktų, tuo geriau. Visi laimingi, nes dabar legitimiai gali nebebendrauti. ..

Na, o jei rimtai – ar daug turite draugų norvegų?

Organizuotas bendravimas

„Norvegijoje gyvenome pirmus metus, ir sūnus ėmė eiti į pirmąja mokyklos klasę. Gyvenome nuosavų namų rajone, mes irgi nuomavomės namą. Sūnaus klasiokai gyveno aplinkui, ir jis po pamokų nueidavo pas juos – tai pas vieną, tai pas kitą, juk čia pat gyveno, tik per gatvę pereit. Pakviesdavo išeiti į lauką, pažaisti. Po kelių savaičių aš gavau laišką iš mokyklos. Mane kvietė mokyklos rektorė (Lietuvoje vadinasi direktorė). Išsigandau, bet žinoma ėjau. Rektorės kabinete sėdėjo mano sūnaus klasės mokytoja, ir dar dvi moterys, kurias man pristatė: med. sesuo ir socialinė darbuotoja. Atmosfera buvo grėsminga, moterys nesišypsojo. Mano širdis daužėsi, nežinojau ką ir galvoti, sėdėdama prieš jas keturias visiškai viena, tokia vargšelė imigrantė. Rektorė ėjo iškart prie reikalo: „Tavo sūnus (Norvegijoje visada į visus kreipiamasi „Tu“) po pamokų eina pas klasės draugus ir kviečia juos išeiti į lauką!“ – pareiškė ji kaltinančiu balsu, tarsi praneštų apie baisų nusikaltimą.

Tada kabėjau tik angiškai. Atsakiau, kad pas mus, Lietuvoje, tai yra įprasta. Juk normalu, sakiau, kad vaikas nori bendrauti, ieško draugų, todėl kviečia kitus pažįstamus vaikus išeiti į lauką ir pažaisti kartu. „Čia ne Lietuva! – pakėlė balsą rektorė. – Negi tu negavai sąrašo su visų klasiokų telefono numeriais?“ Išsigandusi patikinau, kad tokį gavau. Nelabai supratau kam jis, ir įmečiau namuose į stalčių.

„Pas mus, Norvegijoje, tvarka tokia – tęsė mokyklos vadė, – kad jei tavo vaikas nori su kuo nors žaisti, tu turi paskambinti to vaiko tėvams ir susitarti dėl susitikimo. Ir tada nustatytu laiku tėvai turi savo vaiką nuvesti pas tą klasioką, pavyzdžiui nuo 1600 iki 1800 val. ir jie gali žaisti. Tada turi pasikviesti vaiką irgi pas save kurią kitą dieną.“- nuskambėjo griežtos instrukcijos. Paskui sužinojau, kad vaiką privaloma iš kitos šeimos laiku pasiimti,  jokiu būdu nevėluojant, ir kad jis kituose namuose niekada negaus pavalgyti. Net jei jo draugas valgys, svečiui neduos, o jei šeima sės prie stalo, tai vaiko, kuris svečiuojasi, paprastai nekvies, jei iš anksto nesutarta jo pamaitinti…“ (lietuvės pasakojimas)

Norvegai nuo vaikystės pratinami bendrauti organizuotai. Ne visada su tais, kurie patinka. Nuolat aiškinama, kad turi būti draugas visiems – visi juk lygūs. Taip diegiamas lygiavertiškumo principas. Vaikai negali gimtadieniui kviesti į svečius tik tų, su kuriais draugauja, jie turi kviesti visus klasiokus arba pavyzdžiui tik berniukus, ar mergaites, bet irgi – visus ar visas. Kad nei vienas neliktų nuskriaustas. Taip įprantama bendrauti ne su tuo, kuris patinka, o su tais, su kuriais esi vienoje grupėje, skyriuje. Tradicijos tęsiamos ir suaugus. Bendraujant galioja griežtos taisyklės. Negali su kuo nors megzti pažinties vien dėl to, kad jis tau patiko, nes jauti bendrumą, kad jis bendramintis… Asmeninis pasirinkimas eliminuotas iki minimumo. Turi slėpti savo simpatijas, ir, žinoma, antipatijas. 

Bendri interesai – svarbiausia

Bendravimas prasideda nuo kokių nors bendrų interesų. Pavyzdžiui esate tėvai, kurių vaikai eina į darželį ar mokyklą. Čia turite stengtis megzti santykius, kurie gali – bet ne būtinai – išaugti į glaudesnį bendravimą. Stoti į kokią nors organizacijai, būrelį. Pamažu nuo organziuoto bendravimo galima pereiti prie asmeninio bendravimo. Pagal statistiką, vienas norvegas vidutiniškai priklauso septynioms organizacijoms. Ten jie ir leidžia laiką, ten socializuojasi. Dainuoja chore, šoka, skaito knygas ir apie jas diskutuoja. Kai šitaip  organizuotai pabendrauji, tada galima sueiti į glaudesnį kontaktą, pasikviesti namo, į kelionę. Nors nuo organizuoto pereiti prie asmeninio gana sudėtinga. Norvegai turi savo senus draugus ir šeimą, arba nieko neturi, bet sėdi vieni ir sako, kad kažką veikia. Taip pripratę, ir taip jiems, sako, kad gerai. Užsieniečiams darro nuolaidą – jei pakviesi ateis – juk įdomu-  bet atgal  dažniausiai nebeatkvies (tikrieji, užkietėję norvegai), nes tai tiesiog per daug vargina.

Prie kolegos, kuris tau patiko, prieiti ir pakviesti jį į teatrą, išgerti alaus ar kavos nėra įprasta. Patikimo- nepatikimo, simpatijos-antipatijos chemija išnaikinta, visi vienodi, visi lygūs…

„Kažkas man pasakė, kad draugų reikia ieškoti per dalyvavimą kokioje nors veikloje. Susiradau chorą, nes dainuoti man patinka, kažkada dainavau Liepaičių chore. Taigi, galvojau, padainuosiu ir draugų susirasiu.  Prisipažįstu, ėjau ten vien todėl, kad susirasčiau draugų. Choro repeticija vieną kartą per savaitę, dvi valandas. Būdavo pertrauka, kada galėdavome išgerti kavos. Bandydavau kalbėtis, bendrauti. Aišku, choristai suprato, kad nesu norvegė, ir reakcijos būdavo tokios keistos – tyla, nežinojima kaip ir ką sakyti, nors norvegiškai kalbu tikrai gerai. Po dviejų metų to choro lankymo ir pastangų, kaip daužymo gavos į sieną, susibendrauti, vistiek nieko nepavyko. Trūko nuoširdumo, ar dar kažko. Kai sutikdavau kurią nors choristę atsitiktinau gatvėje (gyvenome tame pačiame miesto rajone), ir bandydavau pasikalbėti, pašnekovių kūno kalba bylojo, kad nori kuo greičiau sprukti, nutraukti pokalbį….

Girdėjau, kad norint imti bendrauti, kad tave nors truputėlį įsileistų į savo tarpą, reikia mažiausiai penkių metų, o gal ir daugiau… Į repeticijas nebevaikštau jau keturi metai, bet kvietimus į jas el. paštu gaunu lig šiol. Jaučiu, jei imčiau ir nueičiau, būčiau sutikta kaip niekur nieko, tarsi tik kelias tas repeticijas praleidusi. Toks čia bendravimas ir susidraugavimo tempai.“ (imigrantės pasakojimas).

Turite nuomonę? Diskutuokite feisbuko grupėje Gyvenu Norvegijoje

Patikima informacijas feisbuko grupėje Dirbantiems Norvegijoje.

Jums gali būti įdomu Tipiškas norvegas, statistinis norvegas, kada norvegai laimingi.