Ar yra šviesa tunelio gale?

efoto.lt notrauka

Vieno lietuvio monologas

Su manim susisiekė lietuvis, kuris labai norėjo pasidalinti savo mintimis. Išsilavinęs, protingas, gal per jautrus ir todėl labai nusivylęs žmogus. Ar šis jo aprašomas gyvenimas ir ši neviltis jums pažįstama?

Negalvokite, kad aš kažkoks bemokslis, kažkada mačiau geriau, o dabar esu čia. Tiesiog norėjau papasakoti savo mintis, kurios nuolatos knibžda man galvoj. Būsiu anonimas, nes žinau – užpuls, pasmerks. Nenoriu. O papasakoti – noriu. Manau kad mes daug ką slepiam. Emigracija turi savo tamsiąją pusę, apie kurią pasakoti gėda, todėl tylim.

Anam gyvenime, Lietuvoj, turėjau kitą darbą, ofisinį. Esu Lietuvos masteliais jau senyvo amžiaus, deja. Ten viskas baigėsi kai iširo šeima – ir dėl skolų, ir dėl kitų dalykų. Visada yra priežastis kodėl mes čia, ir dažniausiai ta priežastis liūdna. O čia dirbu valymuose. Matau dugną, nematau jokios išeities ir noriu apie tai papasakoti ir pasidalinti mintimis, kurios nėra labai šviesios. Pinigų kaip ir turiu, bet savo ateities – nematau. Arba ta ateitis, kurią matau, man yra labai baisi. Nes negi dirbsiu šį darbą iki pensijos, kol būsiu senas? Negaliu tuo patikėt  ir nerandu jokios išeities.

Aš emigrantas, ir dabar jau galvoju, kad išvažiuoti iš Lietuvos buvo klaida. Galima vadinti kai kuriuos migrantus klajokliais, nes jie tiesiog bėgioja paskui pinigą, o jis bėga nuo jų. Jie dažnai pasmerkti frustracijai. Emigrantai – gal ne visi, bet dauguma – nori turėti, čia ir dabar. Tarsi paneigti fizikos dėsnius, gamtą, kad iš tuštumos kažkas pasidaro. Ne, nepasidaro. Kaip kokia vargšė kekšė, kuri visiems duoda, tokia gera ir darbšti – o slapčia kenčia, kad niekas jos nemyli, niekas neveda – nebent koks nukriošęs alkoholikas. Nebijokit, čia aš irgi apie save, savikritiškai. Norėjau pinigų, ir juos vaikiausi. Bet netapau laimingesnis.

Gyvenimas sukuriamas kažką į jį investuojant, po trupinėlį… O čia…Matau juodaodžius iš Italijos, Ispanijos, lietuvius, lenkus, kitus – valkatas iš Airijos, Anglijos ir Amerikos, pragyvenusius ten ir šen 10 ir daugiau metų. Sužinojo – Norvegijoje geriau – varysiu čia. Nes reikia bėgti paskui pinigą. Kur geriau? Ispanija baigėsi – varysiu į Airiją. Airijoj krizė – varau į Angliją. Anglijoj brexitas – varau į Norvegiją. Gal čia pasiseks greit ir daug. Ir važiuoja, nors jau per penkiasdešimt, ir turėjo būt suvokę esmines gyvenimo tiesas. Atvažiuoja – ir vėl viskas iš pradžių, nors nieko taip ir neužgyveno niekur… Čia, į Norvegiją, juos atveda vien žinia, kad už valandą to paties tualetų plovimo galima gauti daugiau arba kad pašalpos didesnės. Tualetus, beje, plauna irgi blogai, nes tingi, nes tam irgi tam tikro žinojimo reikia, reikia darbą daryti su nors trupučiu meilės. Bet tai neįmanoma, nes tu negali su meile dirbti ne tau skirto darbo. Man jį pamėgti neišeina, nes aš žinau – atsidūriau ne savo vietoj. O kaip sugebėt iš čia ištrūkt nežinau. Tik žinau, kad nebeturiu nei laiko, nei jėgų. 

Nekvalifikuotas darbas yra „šūdrams“ (Šūdrai – Indijos kasta, luomas, pats žemiausias. Tai juodadarbiai ir tarnai. Manoma, kad šis luomas susiformavo iš karo belaisvių ir vergų – iš wikipedijos), jis neneša jokių perspektyvų, išskyrus prakaitą. Nei tapsi meistru tualetus valydamas, nei kam įdomus. Reikalaujama tik darbinio gyvulio ištvermė. Ištrūkti iš tokio gyvenimo, ten įklimpus, neįmanoma, susitaupyti neįmanoma, reikia dirbti po 60 val. į savaitę, taigi kalbos mokymuisi, darbo paieškoms ar kam kitam nebelieka jėgų. Gali didžiuotis tik savo ištverme ir darbštumu.

Gyvenimas tampa supaprastintu: darbas – miegas, toks ritmas, neturint laiko mąstyti ar svajoti. Kai kam ir gerai. Darbas – ėdalas (riebiau ir skaniau), alkoholis (irgi geresnės kokybės), kartais neišrankus seksas su tokiu pačiu darbiniu gyvuliu. Šeštadienio išgertuvės – toks lauktas įvykis, o prisigėręs jautiesi ereliu –  laimingas, daug galintis pasaulio gyventojas – svajoji, žadi, keikiesi, viską žinai. O kitą rytą supranti, kad esi tik menkai apmokamas juodadarbis, niekingai prisigėręs. Argi tokia pjankė – vienintelis dalykas dėl kurio vertą gyventi? Negi nėra nieko daugiau, jokios kitos ateities? Kai kada dirbam po 14-15 valandų, o kai kurie juk baigė universitetus, gal turėjo svajones? Bet pateko į darbo spąstus ir nustojo galvoti. Nei polėkiui, nei paprasčiausiam galvojimui nebelieka laiko, nes tampi darbine biomase.

Kaip baisiai turėtų atrodyti restoranas, jei jo lankytojai išvystų virtuvę (dirbau, žinau), tuos nusidirbusius vergus, kurie kuria neva prabangą (už kurią klientai moka didelius pinigus). Arba viešbutis, kur prakaituotos kambarinės perkloja lovas, blizgina unitazus su rankšluosčiu, o paskui jį sulanksto kaip švarų, nes kambarį sutvarkyti turi per mažiau nei 10 minučių. Žinau, kad taip yra, kalbuosi su žmonėm, tik niekas nekalba garsiai.

Vergai tam ir yra, kad dirbti, jie turi dirbti visą laiką, kad neturėtų laiko galvoti. Jei nedirbs ir galvos, gali tapti pavojingu, gali tapti jėga, kuri sugriaus sistemą. Todėl reikia padaryti taip, kad turėtų kuo daugiau dirbti. Pvz. duodant paskolą – taip jis bus įvergintas, tarnaus prakeiktiesiems pinigėliams, arba namui, kuris yra Lietuvoje.

Jie sako, kad galvoja apie imigrantus, gal jiems gaila sunkiai dirbančių. Apie tai pakalba ir parašo. Kas nors keičiasi? Pagaili, pasvarsto, ištiria, padaro seminarą darbo išnaudojimo klausimu. Bet išvada vistiek ta pati – Norvegijoje 9 iš 10 patenkinti savo darbo vieta, tipo viskas gerai. Skurdas – bjaurus, nusidirbęs žmogus – neįdomus. Paliekame ramybėje ir suverčiam kaltę jiems: niekas jūsų čia nevarė, nepatinka – nevažiuokite, turite juk darbą ir užsidirbate 10 kartų daugiau nei Lietuvoje.

Tarno, vergo neapykanta pasireiškia savaitgalio išsikalbėjimu, išliejama visa neapykanta, darbdaviui, Norvegijai ir kitiems kiaulėms. Auditorija – kolega, toks pats darbo gyvulys kaip ir tu. Prisigėrus dar susipykstama dėl paskolintų kelių šimtų kronų, o iš to pykčio silpnesnis dar ir primušamas – štai taip išliejama neviltis už neteisybę.

Sako – kovok už savo teises pats. Imigrantai neturi materialinio pagrindo kovoti. Jam reikia pinigų šiandien, rytoj. Jei kažkuris ir ieško teisybės, priešinasi, – tuo pat ištrenkiamas kaip musė iš barščių – netenka darbo arba sudaromos neįmanomos sąlygos, ar išmetamas iš būsto. Čia viskas net dar baisiau, nes Lietuvoj rasi pagalbą pas gimines, susišnekėsi , o čia nemoki kalbos ir nežinai kur kreiptis. Ir ant sofos pas gimines nepagyvensi, kai darbdavys nemoka algos. O darbdaviui labai gerai.

Gal mes – traumuoti žmonės, turim išmokto bejėgiškumo, aukos kompleksą? Galvojam – teisybės nėra, aš mažas silpnas, niekas manęs negins. Nesam savo gyvenimo šeimininkai, priklausom nuo kitų, kaip vaikai.  Žodynas: „atvežė, apgyvendino, davė, nedavė“. Tai samdinio, tamsaus žmogaus, baudžiauninko laikysena.  Ne pats užsidirbu ir gaunu kas priklauso, bet kitas, galingesnis duoda – kaip vaikui. Teisybė išsakoma darbdaviui už nugaros, liejamas šventas baudžiauninko pasipiktinimas irgi tokiam pat baudžiauninkui, o darbdaviui pataikaujama, ar geriausiu atveju – nieko nesakoma, bet paklūstama. Pasikalbama, pasiguodžiama, pagrasinama prie butelio. Visai kaip sovietų laikais, kai piktindavosi virtuvėje, o paskui sliūkindavom į komunistų susirinkimą – taip einam dabar į nekečiamą darbą. Bet ir namie, prie butelio atsiranda išdavikų pagal senas KGB tradicijas – šeimininkas sužino, kas buvo kalbėta, kas kurstė ir kuo grasino. Todėl galiausiai visi išmoksta – geriausia politika – nesikišti, pasyviai susitaikyti, kentėti toliau, bet bent jau uždirbti prakeiktuosius pinigėlius, nors ir drebant kiekvieną minutę. Draugų nėra, tik priešai ir nuolatinės razborkės, intrigos ir pletkai.

Įprasta situacija – darbo inspekcija ateina, randa pažeidimus, sustabdo darbą. Darbdavys netenka užsakymo, išsiunčia darbuotojus namo. Moralė? Juridiškai viskas teisinga. Bet užsieniečiai nukentėjo, kas rūpinsis jais? Jie neteko darbo ir užmokesčio. Norvegų tai visiškai nejaudina. Jų tikslas – uždaryti netvarkingą įmonę. Imigrantai Norvegijoje naudingi, nes daro pačius juodžiausius darbus ir pigiai, be to neturi teisių ir juos galima lengvai pašalinti iš sistemos, kad jos neišnaudotų.

Vis labiau peršasi mintis – gal viskas vyksta su tikslu? Nori kad privažiuotų kuo daugiau silpnų, su baudžiauninko mentalitetu, pigių, be jokių teisių. Jokių teisių neturi, o dirba pigiai. Labai naudinga vakarų valstybėms.

Sako – privalai turėti sutartį. O nedavė. Darbuotojui gal ir pakišo kažkokį popierių, kuris neva yra darbo sutartis. Bet kas ten parašyta nežino. Ir tas popiergalis pas darbdavį, kopijos neduoda.  Žmonės dirba tikėdami, kad viskas tvarkoj, nori daugiau uždirbt. Bet vis rytoj ir rytoj, sako darbdavys, o kai paliego, susirgo – negauna išmokų. Pasirodo – dirbo nelegaliai.

Norvegijos biurokratai galbūt neįsivaizduoja tokios realybės, jie netiki, kad žmonės taip dirba, taip gyvena. Bet juk žmonės, kenčia, stresuoja, tai jiems tragedija. Jie nesupranta, kas su jais atsitiko. Jie sako – o ką man daryt? Tikisi pagalbos, juk čia Norvegija. O jūs sakot – kodėl rizikavai be kontrakto? Jie sako – neturiu pasirinkimo. O jūs sakot – visi turi pasirinkimą, bet tikrai ne visi, kiti negali rinktis. Ne vis tokie stiprūs.

Norvegai, tikintys savo neklystančia sistema, sako: „O kodėl jie ten dirba? Tegul susiranda gerą darbdavį?“ Ir išpučia naivias akeles. Bet jų požiūriu taip ir atrodo, nes jie tikrai nesupranta šito dalyko. Jie ten nedirbtų. Jie nueitų pas mama ir tėtę, pasitartų, rastų giminėj kokį advokatą ir imtųsi tvarkyti, padėti. Tokios prabangos imigrantai neturi. 

Mums sako – jūs dirbate įdarbinimo agentūroje, bet jums priklauso tokios pačios sąlygos, kaip  ir visiems. Gerai, kad priklauso. O ar kas nors iš mūsų pasiskųs, kad mus išnaudoja? Kas skųsis? Niekas. Jei kuris nors bus toks kvailas ir reikalaus lygių teisių – iškart išmes. Įdarbinimo agentūra funkcionuoja kaip vergų prižiūrėtojai, kurie griežtai laiko visus kontrolėje ir neleidžia čia sklindančiam mėšlui tepti baltosios sąžiningų ir civilizuotų norvegų sąžinės. Taigi – įdarbinimo agentūra – pampersas, imantis pinigus už mėšlo slėpimą. Klientams didelio skirtumo nėra, nes kainos lieka tokios pačios. O norvegai gali ramiai miegoti. „Pampersas“ prisiima visas nuodėmes už išsunktus ir susargdintus žmones…

Turite minčių? Diskutuokite Facebooko grupėje Gyvenu Norvegijoje