Aš pats sau ir nuo nieko nepriklausomas

Individulistinė Norvegijos visuomenė

straispnio garso įrašas
Dienaščio Aftenposten iliustracija

Dar viena dominuojanti Norvegijoje vertybė yra nepriklausomybė, ji persmelkia visą norvegišką gyvenimą. Ji puoselėjama nuo gimimo. Vaikams daug leidžiama, darželyje, mokykloje auklėtojų ir mokytojų autoritetas nėra labai žymus. Žmonių santykiai nesuvaržyti priklausomybe, niekas niekam nieko neskolingas.

Nesikišk į mano gyvenimą

Vadinamoji nepriklausomybė atsiranda, kai žmonės negali vienas kitam pasakyti, kad:  „Klausyk, brangusis, aš tave išauginau, išmokslinau, tu kainavai man tiek ir tiek, taigi malonėk ir klausyk manęs, aš turiu teisę kištis į tavo gyvenimą“. Arba: „Kol gyveni po mano stogu, darai taip, kaip sakau aš!“ Ir vaikas, kuriam gerokai virš trisdešimt, bet jis dar gyvena pas gimdytojus, kartais su visa šeima (taip dažnai yra ir Lietuvoje, ir Rusijoje, ir Italijoje), privalo tėvų klausyti.

Norvegijoje ši žmogaus ekonominė priklausomybė nuo kito žmogaus pečių nuimta, ir ją užsikrovė valstybė, t.y. NAV (darbo ir soc. rūpybos tarnyba), aišku už mokesčių mokėtojų pinigus (o kur dar didžiulio aparato, ty valdininkų, išlaikymas). Iš visų surenkami dideli mokesčiai – jie Norvegijoje yra progresiniai, t.y. kuo daugiau uždirbi, tuo daugiau sumoki – ir po to jau jie teisingai perskirstomi įvariomis išmokomis. Tiems, kam to labiausiai reikia ir kam pagal įstatymą priklauso.

Tokios valstybės politikos pasekmė – finansinė (ir kitokia) nepriklausomybe. Vaikas, net būdamas paauglys, gali išeiti gyventi vienas (ypač jei nesutaria su tėvais), jam gali padėti barnevernet ir jį remia valstybė. Mergina, net nepilnametė, jei nesutaria su mama, gali išeiti gyvent viena (remia NAV). Arba gyvena su vyru, pasigimdo vaiką, paskui išsiskiria su tuo vyru ir randa kitą, vėl gimdo naują vaiką – taip pat remiama iš NAV. Jaunai motinai skiriamos įvairios pašalpos ir paramos, pvz. mokama už būstą, už vaikus, pašalpa, kad galėtų pati mokytis, įgyti profesiją ir stotis ant kojų.

Norvegijoje niekas negyvena kartu, sukandę dantis ir riedamiesi kaip šuo su kate dėl ekonominių priežasčių, spręsdami savo problemas ir kentėdami. Dėl buto. Dėl maisto. Dėl to, kad  jei tėvai ar vyras (žmona) turi būstą ir pinigų, o tu neturi, tai tu nuo jų ir priklausai ir turi taikstytis su jų lindimu į tavo, jauno žmogaus, gyvenimą. Kitaip neturėtum nei kur gyvent, nei ką valgyt. Norvegijoje to nėra.

Tėvai nori kaip man geriau? Ne mano reikalas. Čia mano gyvenimas ir tegul niekas nesikiša. Tai labai svarbus individualistinės kultūros bruožas. Norvegijoje niekas nuo nieko nepriklauso ir tėvai nebūtinai žino geriau negu vaikai. Visi lygūs ir gerbiami vienodai. Todėl nereikia pyktis ir gadinti santykių. Galima šypsotis ir, nesitrinant vienoje virtuvėje kelioms šeimoms, palaikyti kuo puikiausius santykius su visais, nemaldaujant nei mamos, nei vyro, nei žmonos pinigų ir nesitaikstant su kitų poreikiais ir įpročiais.

Turi piniginių problemų? Eini ne pas mamą ar tėtę, ne pas turtingą dėdę ar draugą, o į banką arba į NAV.

Tėvai remia, bet nesikiša

Visgi, norvegai savo vaikus ir anūkus myli ir remia. Seneliai duoda pinigų, atidaro nuo gimimo banko sąskaitas, kaupia lėšas. Dažnas atvejis, kad tėvai ar seneliai jaunimui pilnai ar iš dalies finansuoja pirmąjį būstą. Dabar kainos tokios, kad be paramos būstą nusipirkti, ypač mieste, beveik neįmanoma. Bet nors ir tėvai duoda, žino, o kartais išgirsta tiesiai šviesiai: „Davei, ačiū, bet niekad neprimink. Mano nepriklausomybės tu nenusipirkai, teisės mane mokyti gyventi tu neįgijai, nors ir davei man pinigų.“

Norvegija su savo perskirstymo sistema ir geranorišku NAV aparatu duoda visiems, ypač nedirbantiems, neturintiems ir stokojantiems. O ypač – turintiems vaikų. Čia nenorima, kad vaikai nukentėtų, jie juk nekalti. Skurdas vaikystėje gimdo traumas. Gyvenimas su tėvais, kurie uja ir engia – taip pat.

Remia, nes skurdas didina socialinę atskirtį

Gauna iš valstybės kišenės ir imigrantai, padirbę tik metus, arba išvis nedirbę pabėgėliai. Gauna, gauna ir gauna. Kai kam atrodo – neteisinga. Kam tada dirbt? Bet šioje visuomenėje dedamos kryptingos ir nuolatinės pastangas mažinti socialinę atskirtį, tai šios visuomenės pasirinkimas ir privalumas.

Visuomenėse, kur to nėra, kur vienas gali uždirbti dešimt ir šimtą kartų mažiau nei kitas, klesti ir konfliktas, ir susipriešinimas, ir nusikalstamumas. Norvegas galvoja – geriau aš dirbsiu ir mokėsiu mokesčius, bet negausiu pagaliu per galvą nuo benamio. Geriau duosiu, kad rūpintusi narkomanais ir skirtų jiem metadono. Tada neatims piniginės, kai eisiu vakare iš teatro. Tegul jau tam vargšeliui duoda valdžia – iš mano mokamų mokesčių.

Nuasmenininimas

Tokia sistema sukuria nuasmeninintus santykius – jei niekaip nuo vienas kito nepriklausai, niekam nieko nesi skolingas, tai ir nėra didelių aistrų. Štai Lietuvoje: dėdė man davė pinigų nusipirkt sodybai (aišku atiduosiu kada nors, kai  turėsiu), bet dabar turiu rodyt dėdei dėmesį, pakviesti dažniau į svečius. Net pikta… O kodėl dėdė turėjo pinigų, o aš – ne? Neteisinga.

Mama sumokėjo už mokslą – aš jai dėkingas ir turiu padėti jei reikės, turiu skambini kasdieną, daržą ravėti ir apsimesti, kad malonu, o paskui dar jos keptus šalykus valgyti (nors esu vegetaras). Norvegijoje ne mama rėmė mokslą, o paskolų kasa (lånekassa), kuriai jokio dėmesio ar pagalbos nereikia. Jei mamai reikia pagalbos, ji ją samdosi – sodininką, automobilių ratų keitėją, baldus perkraustymo firma paneš, remontą statybininkų firma – iš manęs šito tegul nesitiki, nes aš laiko neturiu.

Taip visi tampa lygūs, saistomi tik verslo santykių. Tu net nežinai, ar tavo draugas dirba, ar metai iš metų sėdi NAV, ir tau neįdomu. Sūnus, duktė, motina ar tėvas – koks skirtumas koks pavadinimas. Tai tiesiog žmogus, na gerai, iš jo aš gimiau, bet aš jam nieko neprivalau. Aš ir taip jau padedu visiems, nes moku mokesčius.

Senus tėvus prižiūrės irgi valstybė (kuria tu pasitiki, tai kam juos ten ir lankyti, juk jais gerai pasirūpinta). Karts nuo karto norvegų žinisklaidoje, pasirodo siaubo istorijos apie baisiomis sąlygomis gyvenančius senelių namuose šimtamečius, kurių nelabai kas lankė ir nepriežiūra išaiškėjo tik po ilgo laiko… Arba prieš devynis metus mirusį savo bute senolį, kurį rado po devynių netų ir kurio niekas niekada nepasigedo…

Tokioje pareigomis nesusaistytoje visuomenėje, kur rūpestį žmogum perėmė valstybė, sunyksta jausmai ir aistros. Dėl nieko neskauda galvos – gal gerai? Nėra kovų ir detektyvinių Agatos Christi plunksnos vertų istorijų dėl buto palikimo ar dalybų (nebent turtas būtų milžiniškas). Juk nesiųsi sveikinimų atvirutės ar gėlės studijų paskolų tarnybai, NAV ar bankui, kurie suteikė pagalbą. Ir vėl mažiau galvos skausmo. Žmogiškos emocijos – kodėl man, o ne tau, kodėl vienam žentui uošvis davė daugiau, o kitam mažiau, gal jis labiau patinka, simpatija ir antipatija – viskas išrauta su šaknimis. Santykiuose tarp žmonių būtų ir daugiau meilės ar prisisirišimo, ir, aišku, neapykantos, melo, pykčio, ir, žinoma, daugiau neteisybės. O kai santykiai su institucijomis, tai tos tarnybos ir jų tarnautojai jausmų neturi, jie atlieka viską profesionaliai, dabar jau – skaitmeniniu, nuotoliniu būdu. Jie nežiūri žmogui į akis, jie žiūri į paraiškos formą, jiems vienodi visi, visi lygūs. Yra taisyklės, lentelės, pagal jas viskas ir skirstoma. Laikomasi istatymų, visiems vienodų. Žmogiškojo, asmeninio faktoriaus ir kontakto nebėra – viskas galbūt ir teisingiau perskirstoma, bet kvepia robotų visuomene?

Turite minčių? Diskutuokite Feisbuko grupėje Gyvenu Norvegijoje.

Patikima ir naujausia informacija Feisbuko grupėje Dirbantiems Norvegijoje.