Konkretus paaiškinimas apie pagrindinius pensijos skirtumus ir jos išmokėjimą. Kas yra AFP Ar galima išsivežti pensiją į Lietuvą? Ar mokesiu mokesciųs ir kokioje šalyje? Kokio dydžio pensijos galiu tikėtis?
Norvegijoje į pensiją galima išeiti 62 metų. Daugelis tai ir daro, nes gaudami pensiją gali iš toliau dirbti. Sužinokite kas svarbu lietuviams apie pensiją Norvegijoje.
„Dirbau Norvegijoje 21 metus ir noriu išeiti į pensiją 63” – klausia lietuvis. Paaiškiname ar tai įmanoma ir kitus svarbius dalykus.
Norvegijos pensiją į Lietuvą eksportuoti galima, nes Lietuva yra ES/EEE šalis. Jei įgijote teisę į Norvegijos senatvės pensiją (alderspensjon), ją galima mokėti gyvenant Lietuvoje. NAV aiškiai nurodo, kad pensija mokama ir gyvenant užsienyje.
1. Ar galėsite išsivežti pensiją į Lietuvą?
Taip. Jei persikelsite gyventi į Lietuvą, Norvegijos pensija gali būti mokama į jūsų banko sąskaitą Lietuvoje arba Norvegijos sąskaitą. NAV moka pensijas gyvenantiems užsienyje.
2. Ar dėl to sumažės pensija?
Dažniausiai – NE vien dėl išvykimo į Lietuvą. Uždirbta Norvegijos senatvės pensija paprastai nesumažėja vien todėl, kad persikėlėte į Lietuvą. Svarbiausi veiksniai, kurie lemia dydį:
kiek metų dirbote Norvegijoje,
kiek pajamų turėjote,
kada pradėsite imti pensiją (63, 67 ar vėliau),
gimimo metai.
NAV nurodo, kad ankstesnis išėjimas į pensiją reiškia mažesnę mėnesinę pensiją, nes ta pati suma paskirstoma ilgesniam laikui. (nav.no)
Jei galite išeiti 63 m., tai dažniausiai reiškia:
gausite pensiją anksčiau,
bet mėnesinė suma bus mažesnė, nei jei pradėtumėte 67 m. ar vėliau.
3. Kur mokėsite mokesčius – Norvegijoje ar Lietuvoje?
Pagal Norvegijos mokesčių institucijos informaciją, jei esate Lietuvos mokesčių rezidentas, tuomet Norvegijos pensijos gyvenant Lietuvoje paprastai neapmokestinamos Norvegijoje pagal Norvegijos–Lietuvos dvigubo apmokestinimo sutartį. (skatteetaten.no)
Tai reiškia, kad dažniausiai:
Norvegija mokesčio neima, jei pateikiate rezidavimo įrodymus.
Tuomet pensiją reikės deklaruoti Lietuvoje pagal Lietuvos taisykles.
Reikia pateikti Norvegijai dokumentą, kad esate Lietuvos mokesčių rezidentas, kad NAV / Skatteetaten netaikytų Norvegijos išskaičiavimo.
4. Ką jums svarbiausia padaryti dabar?
Jei dirbote 21 metus Norvegijoje, jūs jau turite rimtą pensijos stažą. Siūlytume:
Taigi, pensiją į Lietuvą galite išsivežti, o dėl jos eksportavimo EU šalį neturėtų sumažėti. Mokesčiai priklausys nuo rezidencijos — juos mokėsite Lietuvoje, ne Norvegijoje.
Pensija susideda iš trijų dalių:
Valstybinė NAV pensija (Alderspensjon) – visi gauna pagal stažą ir pajamas.
AFP – sutartinė pensija (ne pas visus darbdavius).
Jei turite AFP sutartį, dažniausiai dirbote įmonėje, kuri priklauso AFP sistemai (tai privačios ir valstybinės įmonės). Tokiu atveju galite išeiti nuo 62 metų (jei atitinkate sąlygas) ir gauti:
NAV senatvės pensiją
AFP papildomą pensiją visam gyvenimui
Dažnai – darbdavio kaupimą pensiją
Rezultatas: Mėnesinė pensija gali būti ženkliai didesnė nei be AFP.
Pvz. žmogui su normaliu atlyginimu:
be AFP: ~18 000–24 000 NOK/mėn
su AFP: ~25 000–35 000 NOK/mėn (kartais daugiau)
(labai priklauso nuo algos)
AFP dažniausiai galima mokėti ir gyvenant Lietuvoje, bet reikia tikrinti konkrečią AFP sutartį.
Jei neturite AFP, tuomet lieka:
NAV pensija
Darbdavio kaupimas (jei buvo)
Privatūs kaupimai
Galite išeiti anksti, bet mėnesinė suma bus mažesnė. Pvz.:
63 m. gali būti ~16 000–22 000 NOK/mėn
67 m. gali būti ~22 000–30 000 NOK/mėn
Taigi darome išvadą, kad
Su AFP:
✔ galima išeiti anksčiau ✔ didesnė mėnesinė pensija ✔ dažnai apsimoka išeiti 62–63 m.
Be AFP:
✔ geriau laukti 67 m. (jei galite) ✔ nes pensija ženkliai padidėja kai išeisite į ją vėliau.
Jei dirbote Norvegijoje tik 21 metus, tai – neblogas stažas, bet ne pilnas 40+ metų stažas, todėl:
AFP turėjimas jums ypač svarbus
be AFP skirtumas labai jaučiasi
Kaip sužinoti ar turite AFP? Pažiūrėkite:
atlyginimo lapelyje
darbo sutartyje
prisijungus prie pensjonskalkulator
paklauskite HR / lønningskontor
Patarimas
Jei turite AFP — verta rimtai skaičiuoti išėjimą 62–63 m. Jei neturite AFP — dažnai verta dirbti iki 67 m.
„Tavo sūnus nusipirko namą? Su dideliu sklypu, su sodu? Kaip puiku! Tai galėsi dabar ten darže kapsytis, saulutėje kaitintis. Juk tu net balkono neturi, įsisvaizduok, kaip bus tau gera! Galėsi sau anūkėlius prižiūrėti, ir atsiras gyvenimo tikslas.“ – džiaugiasi imigrantės iš Bosnijos draugė.
Po kelių metų draugė sužino, kad jokio rakto niekas nedavė ir sūnus pakviečia motiną tik kelis kartus per metus. Sūnaus šeima visiškai norvegiška, todėl marti norvegė įvedusi norvegišką tvarką – tik kjernefamilie, o kiti giminės nėra tokie svarbūs. Tai norvegiškas požiūris. Močiutė iš Bosnijos, kratydama galvą sužino, kad marčios močiutė, kuriai jau beveik 100 metų, gyvena senelių namuose, niekada iš ten nepaimama (per sunku), ir niekada nematė savo proanūkių, jos bosno sūnaus vaikų….
Novegija yra individualistinė visuomenė, ir kai kam gali pasirodyti, kad čia labai daug suagusių vienišų žmonių. Žmonės gerai jaučiasi ir vieni, jų nekamuoja nepilnavertiškumo kompleksas, jei neturi mylimojo. Niekas jų neėda, jei 20 metė mergina ar vaikinas dar neturi širdies draugo ar tridešimtmetis yra nevedęs ir bevaikis.
Studentiškas amžius Norvegijoje pailgėjęs, žmonės neskuba tuoktis ir ilgai gyvena vieni ar kartu su partneriais, kol nusprendžia turėti vaikų.
Tipiška norvegiška šeima yra vadinamoji pagrindinė šeima (kjernefamilie) kurią sudaro tėvai ir vaikai. Pagal statistiką viena Norvegijos šeima turi 1,7 vaiko, taigi vienas ar du vaikai šeimoje yra norma. Kadangi čia dažnos skyrybos (apie 40 % šeimų išsiskiria), tai priimta, jog kartu gyvena ar laikinai pagyvena ir vaikai iš pirmųjų santuokų – tai vadinamoji BONUS šeima.
Sugyventiniai ir nesugyventiniai
Lietuviškas žodis „sugyventinis” laikomas labai negražiu. Iškart įsivaizduojame girtuoklių porelę, kurie gyvena „susimetę”, kartu geria, pasimuša ir neturi pinigų vestuvėms. Nors žodis sugyventinis su tuo neturi jokio ryšio. Sugyvenu, t.y. gerai jaučiuosi kartu su tuo žmogum, iš čia ir žodis sugyveniniai, t.y. tie kurie sugyvena. Juk gražus žodis – ar ne?
Norvegiškas atitikmuo yra samboer, nuo „å bo sammen”, t.y. kartu gyventi. Juridiškai tai nėra lygu sutuoktiniams, kurie oficialiai registravo santuoką, tačiau samboer kartu pildo pajamų ir turto deklaraciją, nes jų turtas su tam tikrom išygom yra bendras. Visgi jei nenorite teisinių keblumų ateityje, rekomenduojama santuoką registruoti, nes pvz. vienam sugyventiniu mirus, į turtą gali pareikšti teisę giminaičiai, pvz. buvę vaikai, o sugyventinis nuo tokių pretendentų nėra taip gerai teisiškai apgintas, kaip sutuoktinis.
Nenoriu katės maiše
Kaip jaunuoliai įsivaizduoja šeimą? Juk niekas tuokdamiesi neplanuoja skyrybų ir visi galvoja, kad kartu sulaks senatvės, nors statistika rodo didelį skyrybų visoje Europoje skaičių. Žmonės nebemoka kentėti ir „nešti savo kryžiaus”, kaip tą darė mūsų močiutės ir mamos. Jie nori būti laimingi. Šeimą kuria įsivaizduodami, kad ten bus visada gera ir jauku, ten rasi palaikymą, ten tave supras – štai ideli šeima. Bet kiek tokių šeimų realybėje? Tikrai nedaug. Tokiai šeimai sukurti reikia didelės išminties, tolerancijos, dvasinio brandumo. Todėl norvegai nepuola stačia galva tuoktis, išbando vienas kitą kartu pagyvendami. Jie nesitiki, kad sutuoktinis išpręs jų asmenines problemas, kaip diktuoja muilo operos siužetas: „Vargšė mergina, gal nelabai graži, bet labai gera, ima tarnauti pas turtuolį. Tas turtuolis turi žmoną, kuri egoistė, išpuikėlė, tinginė, vyro nesupranta ir gviešiasi tik turtų. Neturtingoji tarnaitė ar vaikų auklė pamažu užkariauja šeimininko širdį savo gerumu. „
Tai pelenės istorija, kuria dar tikima Lietuvoje ar Lenkijoje, tačiau jau nebetikima (su tam tikromis išimtimis) Norvegijoje. Čia žmonės kuria šeimą lygiaverčiu pagrindu. Abu yra ir finansiškai ar kitaip nepiklausomi, abu dažniausiai jau brandžios asmenybės, baigę mokslus, įgiję profesiją, susikūrę gyvenimus. Jie kartu ima gyventi, nes taip abu nori, o ne siekdami parturtėti ar kad kitas padėtų kažką išspręsti (pvz. jis turi butą, o aš neturiu, susituoksiu ir turėsiu).
Pirmiau šuo, paskui – vaikas
Dažnai norvegai neskuba turėti ir vaikų. Mane kažkada prajuokino istorija, apie tai, kad patikrinti pareigingumą, pirmiausia reikai įsigyti šunį, ir įsitikinti, kad abudu kartu gyvenantys sugeba juo rūpintis, nesikrato jo dresuoti, valyti jo teršalus, išvesti jį anksti ryte ar vėlai vakare, maitinti ar grįžti laiku namo iš draugų, nes šuniukas laukia. Jei su šia užduotimi susidorojama ir nekyla konfliktų ar neišsiskiriama, tada jau galima pagalvoti ir apie vaikų turėjimą – testas dėl pareigingumo išlaikytas.
„Kai nuvedžiau vaiką į pirmą klasę, maniau kad visus kitus atvedė močiutės ir seneliai. Man buvo 28 metai, o norvegams kokie 40…”, pasakoja Danguolė. Norvegiškos šeimos dažnai yra vyresnės, tėvai ir motinos čia susilaukia vaikų kai jiems virš trisdešimt, o keturiadešimtmečiai turi vaikus, einančius į pradinę mokyklą. Tokių brandžių tėvų atsakomybė irgi didesnė. Paplitusi tradicija čia – tuoktis kai vaikai jau paaugę ar išvis – užaugę. „Pasidarome šventę sau”, – sako kartu pragyvenę 10 ar 20 metų ir turintys jau paauglius vaikus.
Moteris perkasi gėles
–Kokios gražios gėlės. Vyras padovanojo? Kokia proga?
–Ne, pati nusipirkau, kaip ir kievieną penktadienį. Susitvarkysime namus, papuošime, bus jaukiau.
Svarbus aspektas šeimos santykiams – moters ekonominė nepriklausomybė. Būti vyro išlaikoma Norvegijoje nėra populiaru. Moteris skatinama dirbti, turėti profesiją, būti materialiai saugi ir be vyro. Jai labai padeda valstybė, jei kuri tampa vieniša motina, tokiai daug metų skiriamos pašalpos, kad galėti nuomotis ar įsigyti būstą, mokytis ir įgyti profesiją. Abu gyventys šeimoje asmenys yra lygiateisiai, ir dalijasi namų ūkio pareigomis ir vaikų priežiūra vienodai. Vyras nesako: „Dirbau, pavargau einu ant sofos pagulėsiu, kai išvirsi pietus – pakviesk”.
Dėl to, kad vyrai prisideda šeimoje prie vaiko auginimo, jų rolė šeimoje irgi daug didesnė, nei būdavo anksčiau – net ir po skyrybų. Jie nori matytis su vaikais, turėti įtaką jų gyvenime. Požiūris, kuris kai kam būdingas Lietuvoje: „Jei nebemyliu moters, nebereikia ir vaiko” – Norvegijoje nesuvokiamas. Vaikas čia yra didelė vertybė, nevengiama tuoktis su moterimi, kuri jau turi vaikų ir nesibaiminama, kad reikės jiems atstoti tėvą. Tėvą jie ir taip turi, ir naująjam vyrui šios atsakomybės bijoti nereikia – jis gali rūpintis vaikais iš pirmosios santuokos.
Bonusfamilie – kas tai?
Norvegijoje vis dažniau sutinkamas šeimos modelis, vadinamas „bonusfamilie“. Tai šeima, kuri susiformuoja po skyrybų, kai tėvai sukuria naujus santykius, turi vaikus su nauju partneriu ar sutuoktiniu, tačiau išlieka aktyvūs savo visų vaikų gyvenime.
Bonus šeima gali būti labai plati, nes tai ne tik sutuoktiniai ir jų vaikai, bet ir vaikai iš pirmos santuokos, naujo partnerio (vyro ar žmonos) vaikai iš ankstesnių santykių ir taip pat buvusių partnerių nauji partneriai / sutuoktiniai ir jų nauji vaikai ir tų partnerių vaikai. Žodžiu, sudėtingas paveikslėlis, su galbūt daug painių emocijų. Bet tikimasi, ka visi bendraus draugiškai – vaikų labui. Norvegiškoje kultūroje aiškiai suvokiama, kad tėvystė ar motinystė nesibaigia pasikeitus partneriams – abu tėvai ir toliau dalijasi atsakomybe, bendrauja ir dažnai gyvena netoli vienas kito, nes pagal įstatymą vaiko piežiūra abu vaiko tėvai dalijasi 50%/ 50% .
Toks požiūris gali būti sunkiau suprantamas lietuviams. Lietuvoje dar gana gajus įsitikinimas, kad iširus santykiams nutrūksta ir buvusių sutuoktinių ryšys – tarsi būtų pradedamas visiškai naujas gyvenimas. Dažniau pasitaiko, kad vienas iš tėvų (ypač tėvas) atsitraukia, sukuria naują šeimą ir mažiau dalyvauja ankstesnių vaikų kasdienybėje. Arba naujoji vyro žmona nenori, kad jos sutuoktinis bendrautų su vaikais iš anktesnių santykių ir buvusia partnere. Ne tik nenori, bet ir draudžia tai, kartais labai drastišku elgesiu, keldama scenas. Ne visi vyrai sugeba tam pasipriešinti.
Tuo tarpu Norvegijoje tikimasi priešingai – net ir sukūrus naują šeimą, ryšys su visais vaikais išlieka toks pat svarbus kaip ir anksčiau. O jei bendrauji su vaikais, turi bendrauti ir su buvusiu partneriu, tartis dėl paėmimo laiko ir kitų praktiškų reikalų. Vaikui tėvai lieka tokie patys, jis myli juo abu, ir jam labai reikia, kad jį irgi mylėtų abu tėvai, nors jie ir išsiskyrė. Jei vienas kuris nebenori bendrauti su vaiku, arba vienas iš tėvu draudžia bendrauti su kitu, vaikui daroma didelė trauma, kuri lieka visam gyvenimui.
Šį kutūrinį skirtumą tarp lietuvių ir norvegų lemia ne tik asmeniniai pasirinkimai, bet ir kultūrinės vertybės. Norvegijoje didelis dėmesys skiriamas vaiko teisėms, emocinei gerovei ir lygiavertei abiejų tėvų atsakomybei. Skyrybos čia suvokiamos ne kaip šeimos pabaiga, o kaip jos transformacija. Lietuviams tai gali atrodyti neįprasta ar net emociškai sudėtinga, ypač kai tenka bendrauti su buvusiu partneriu ir jo nauja šeima.
Norint geriau suprasti šį modelį, svarbu pakeisti požiūrį: tai nėra konkurencija tarp buvusios ir naujos šeimos, o bendras darbas dėl vaiko. Nereikalaujama tapti draugais, tačiau tikimasi pagarbos, aiškių ribų ir gebėjimo atskirti asmeninius jausmus nuo tėvystės atsakomybės. Supratus, kad toks bendravimas padeda vaikui jaustis saugiai ir mylimam, tampa lengviau priimti ir pačius kultūrinius skirtumus.
„Bonusfamilie“ modelis primena, kad šeima gali turėti įvairias formas, tačiau svarbiausia išlieka stabilumas, pagarba ir atsakomybė – vertybės, kurios peržengia kultūrų ribas.
Apie tokias sudėtines bonus šeimas kuriami serialai, kur pagal norvegišką įsitikinimą visi priversti sugyventi, gražiai bendrauti ir mylėti visus vaikus.
TV serialas Bonusfamilie
Aš niekam nieko neskolingas
Dar vienas norvegiškas ypatumas – ne visada palaikomi ryšiai su vadinama didesne šeima – uošvais, šešurais, močiutėmis ar seneliais. Močiutės nemeta darbo, kad galėtų padėti šeimai auginti jų vaikus ir savo anūkus. Močiutės su seneliais gyvena aktyvų gyvenimą – turi naujus boyfriendus ir girlfriendus, dirba, studijuoja ar keliauja. Jie nepasišvenčia vien vaikų šeimoms, o tada ir vaikai nepasišvenčia jų karšinimui. Norvegija – didelė šalis, ir dažnai senstantys tėvai gyvena už kelių tūkstančių kilometrų, kur gali nuskristi tik lėktuvu. Nepriskraidysi valgyti šeimyninių pietų. Bet lemia ne tik geografiniai atstumai. „Mano gyvenimas man svarbiausias, aukotis neketinu ir nėra jokio reikalo, niekas ir neprašo” – galvoja norvegas.
Taip nesusirišama įsipareigojimais vienas kitam ir gal todėl susvetimėjama? Susitikus per šeimos šventes nebėr apie ką kalbėti, viskas oficialu kaip per įstaigos baliuką. O gal taip ir geriausia – jokių lūkečių, jokių nusivylimų, jokių priekaištų, jokių šeimyninių itališkų scenų ar skandalų. Individualizmas ima viršų. Juk viena svarbiausių Norvegijos vertybių – neprikausomybė. Tave išmokslino ne tėvai, tu jiems nieko neskolingas. Jaunimas moka paskolą valstybinėms paskolų kasoms ir tėvams nejaučia jokių įsipareigojimų už savo pasiekimus. Aš pats, ir niekas man nepadėjo. Nors būsto nusipirkti neįmanoma be tėvų paramos, o daugelis norvegiukų gauna pirmąjį pusę milijono į savo sąskaitą per konfirmaciją (ty religinė šventė, kaip pirmoji komunija, priimant į suagusiųjų tarpą), tačiau čia tik šaip sau, smulkmena, už tai net dėkoti neverta…. Jaunuolis įsitikinęs: ką pasiekiau – viską pats, o jei turėsiu problemų, eisiu ne pas mamą ir tėtį, o į NAV, banką ar psichologą. Vyresnio žmogaus išmintis čia nevertinama. Motina ar tėvas gali būti geriausiu atveju draugas, bet ne gelbėtojas ar patarėjas – to net nesitikima.
Deklaruojama norvegiška kultūra ir relus norvegų elgesys – stipriai skiriasi?
Aprašant Norvegijos kultūrą dažnai sakoma: čia visi klausosi vienas kito, kalbama ramiai, gerbiama eilė. Tylu, ramu, mandagu, visi geranoriški ir šypsosi.
Visgi ir gatvėje, ir darbo vietose daug kas susiduria su visai kita realybe – nemandagiais poelgiais ir kolegų bei viršininkų taikstymusi su chamu: „Ai, pakentėkim, „han er bare født sånn…” (jis toks gimė).
Daina Bogdaniene „Gyvenu Norvegijoje” ir Mantas Simaitis „Galima ir čia” dalinasi savo gyvenimo Norvegijoje patirtimi per 12 vebinarų ciklą „Prisijaukinti Norvegiją”.
Čia pateikiame laidų įrašus, bus pildoma.
Gyvename Norvegijoje vieni ilgiau, kiti trumpiau ir ne visada čia jaučiamės gerai. Kai kas nevyksta taip kaip mums atrodo. Mūsų nesupranta. Mes kažko nesuprantame. Mūsų lūkesčiai neišsipildo. Kai kas erzina arba liūdina. Dažnai net nežinome kodėl. Priežastis gali slypėti giliai, plika akimi nematomuose tautų kultūriniuose skirtumuose.
Daugelis tikrai galite išvardinti, kas Norvegijoje jums patinka ir kas nepatinka. Tik nesusimąstome kodėl. O jei ir susimąstome, tai atsakymo dažnai nerandame.
Daug dalykų priklauso nuo kultūros, todėl laidoje apie tai, kas lemia nacionalines kultūras, kokios kliūtys gali būti komunikuojant, kodėl nesuprantame vieni kitų ir kas padėtų suartėti.
Apie tai Dainos Bogdanienės pokalbiai su Mantu Simaičiu– apie norvegų ir lietuvių kultūrinius skirtumus ir kaip juos suprasi. Tikimės kad tai supratus galėsime kokybiškiau bendrauti su Norvegija ir jos žmonėmis.
Daina, „Gyvenu Norvegijoje” autorė, ir Mantas, platfomos „Galima ir čia” projekto autorius, kalbasi svarbiomis temomis, kurios aktualios visiems dirbantiems Norvegijoje.
6 vebinarų cikle apžvelgiame temas, svarbias ir darbuotojams, ir darbdaviams.
Pirmuose trijuose vebinaruose, skirtuose darbuotojams, kalbame apie darbo sutarties, kaip svarbaus juridinio dokumento reikšmę, ką reikėtų žinoti apie saugumą darbe, ir kodėl ir kaip legalus darbas Norvegijoje garantuoja čia ir socialines garantijas.
Kai kas sako, kad Norvegija – didelis kaimas. Imigrantai iš kitų šalių sostinių, atvykę čia, arba labai apsidžiaugia arti esančia gamta ir ramybe, arba atvirkščiai – nusivilia miesto kultūros stoka. Galbūt miesto kultūros dar galime rasti Osle ir Bergene, bet kituose Norvegijos miestuose jos tikrai nedaug.
Oslas
Arti gamtos
Norvegija yra retai apgyvendinta, ir dar labai neseniai buvo skurdi ir kaimiška šalis. Iki XX a. dauguma žmonių gyveno ūkiuose, žvejų kaimuose, kalnų slėniuose. Dideli miestai, kaip Oslas ar Bergenas, yra palyginti jauni. Miesto kultūra čia niekada netapo „gyvenimo centru“, kaip Pietų ar Rytų Europoje.
Gamta norvegams yra ne fonas, o gyvenimo dalis. Norvegijoje gamta nėra kažkur toli – ji čia pat, organiškai arti miesto. Čia pat yra kalnai, fiordai, miškai, jūra. Net gyvenant mieste per 20–30 min. galima atsidurti gamtos gilumoje. Norvegamsbuvimas gamtoje nėra hobis – tai normalus gyvenimo būdas.
Norvegas Elsker frilufsliv (mėgsta būti gryname ore) ir išpažįsta hytte kultūrą. „Jeg elsker frilufsliv” sakinį įrašykite į CV, ieškodami darbo norvegiškoje įmonėje, nes toks pomėgis Norvegijoje yra must. Friluftsliv yra nacionalinė filosofija. Buvimas gamtoje norvegams yra būtinas dėl vidinės gerovės, ne dėl sporto ar pasiekimų. Norvegai mėgsta eiti į mišką be tikslo, sėdėti prie laužo, kopti į kalnus „išsivėdinti galvą“. Miesto pramogos (barai, klubai, triukšmas) dažnai laikomos paviršutiniškomis.
Hytte (trobelė) norvegams taip pat yra „šventas dalykas“. Tai ne prabanga, o tapatybės dalis. Poilsio namelis dažnai paveldimas. Tai -vieta būti su šeima, tyloje, be socialinių vaidmenų, kur niekas nevertina pagal statusą.
Ramybės mėgėjai
Norvegų socialinėje kultūroje yra mažiau viešo bendravimo. Jie nemėgsta small talk ir spontaniško bendravimo su nepažįstamais, vertina asmeninę erdvę ir tylą, jaučiasi patogiau su keliais artimais žmonėmis gamtoje, nei minioje mieste.
Kavinės ir klubai jiems nėra „sielos centras“, o gamta tarnauja kaip saugi, neutrali erdvė.
Gerovės valstybė mažina „miesto poreikį“.
Daugelyje šalių miestas lygu galimybei geriau uždirbti ir geriau, kokybiškiau gyventi. Norvegijoje, kur yra regioninė politika, (perskirstomos bei pompuojamos lėšos į atokius regionus), paslaugos, darbas, socialinės garantijos veikia taip pat ir mažose vietovėse, ir nereikia „kabintis į miestą“, kad išgyventum.
Bodø
Miestietis ir jo vertė
Lietuvoje miestas yra kultūros, ambicijų ir savirealizacijos centras. Vilniuje, Kaune daug veiksmo ir renginių, judrus socialinis gyvenimas. To netrūksta Osle ar Bergene, bet skirtumas tas, kad Lietuvoje būti miestiečiu reiškia būti moderniu. Kaimo žmonės nori gyventi mieste (studijos, darbas, statusas). Nors dabar Lietuvoje atsiranda ir grįžimo į kaimą tendencijų.
Norvegijoje miestas yra funkcinė vieta, bet ne tapatybės centras. Oslas nėra „svajonės miestas“ daugeliui norvegų. Gyventi mažame miestelyje ar kaime yra visiškai normalu ir socialiai vertinama.
Nepamirškime, kad Norvegijoje būti „vidutinybe“, nesiekti aukšuomenės statuso yra priimtina (Janteloven). Norvegijoje galioja stipri nerašyta taisyklė „Neišsišok, nebūk geresnis už kitus“, todėl ambicijos, demonstratyvus gyvenimo būdas, noras „spindėti“ dažnai norvegus erzina ir kelia nepasitikėjimą.
Kai kurie norvegai per visą gyvenimą nėra apsilankę teatre, muziejuje ar kultūriniame renginyje, nežino kuo puoštis, kai pakviečia į vestuves, ir jiems visai to nereikia. Jų gyvenimas yra slidės, dviratis, vaikščiojimas, sporto rūbai ir hytte, o geriausiu atveju – storbyferie (kelionė į kitos šalies didmiestį) ar sydentur (kelionė į Ispaniją ar kitas Pietines šalis) yra visiskai pakankamas kultūrinis išgyvenimas.
Lietuvoje, ypač mieste, būti matomu, žymiu, ryškiu, kažko pasiekti, suktis aukštuomenėje ir renginiuose, puoštis ir „eiti į žmones” , žinoti kas vyksta teatruose ir parodų salėse yra tolygu augimui ir tai yra didelė socialinė gyvenimo vertybė. Miesto kultūra lietuviams skatina karjerą, saviraišką, individualumą.
Norvegijos „kaimiškumas“ nėra atsilikimas ar tamsumas, kaip neretai manoma kitose Rytų Europos šalyse. Tai – paprastumas, artumas gamtai, lėtas tempas, praktinis mąstymas ir paprastas gyvenimas.
Lietuvoje vyrauja įsitikinimas, kad gamta – poilsis nuo miesto, bet mieste gyventi geriau, nes ten ir kasdienybė turi dideles galimybes.
Gal todėl imigrantai iš kaimų dažnai geriau pritampa Norvegijoje?
Statistika rodo, kad imigrantai į Norvegiją dažnai atvyksta ne iš sostinių. Daugelis imigrantų į Norvegiją yra iš mažų miestelių, kaimo regionų.
Jie Norvegijoje gerai jaučiasi, nes nepraranda miesto gyvenimo, kurio niekada ir neturėjo. Žmonės iš kaimo ar mažų miestų, kaip ir norvegai, dažnai vertina stabilumą, ne prestižą: neturi poreikio „rodyti save“, pripratę prie tylos, rutinos, fizinio darbo, gamtos.
Tai labai gerai sutampa su norvegiška vidutinybės ir ramybės norma.
Imigrantams iš didelių miestų Norvegijoje sunkiau, nes jie gali patirti socialinę frustraciją („čia nuobodu“), izoliaciją, jausmą, kad niekas nesidomi jų idėjomis, jiems gali pritrūkti miestiškų, kultūrinių ir intelektualių aplinkų, spontaniškumo ir socialinių ratų.
Ne todėl, kad jie pasipūtę, bet todėl, kad Norvegija nesiūlo miesto tipo grįžtamojo ryšio.
Atsiminkite, kad Norvegija nėra miestietiška civilizacija. Ji paremta kaimiška kilme, gamtos artumu, socialine vidutinybe ir ramybe, kas norvegams yra didelė vertė.
Todėl žmonės iš kaimų ar mažų miestų dažnai pritampa lengviau, o didmiesčių gyventojai patiria kultūrinį šoką.
Darbdaviai privalo apmokyti darbuotojus. Jie moka už kursus, kuriuos veda saugaus darbo apmokymo įmonės Lietuvoje ar Norvegijoje. Ir kartais atsitinka taip, kad darbo inspekcijos patikrinimo metu pateikus inspektoriams darbuotojų kursų pažymėjimus, jie nustato, kad kursai netinkami ir jų nepripažįsta. Kodėl?
Kokia dažna klaida
Dauguma darbdavių renkasi kursus, kurie tik suteikia teorinių žinių, ypač darbui aukštyje (pvz., pastolių montavimas).
Yra keli aiškūs kultūriniai skirtumai, kurie paaiškina, kodėl lietuvių privačiuose pokalbiuose darbas yra labai dažna tema, o norvegai apie darbą kalba daug rečiau. Štai pagrindiniai skirtumai ir jų priežastys:
1. Skirtingas požiūris į darbą ir gyvenimo prioritetus
Lietuvoje darbas yra žmogaus tapatybė, nuo darbo priklauso ateitis ir socialinis saugumas, tai yra stabilumo garantas.
Norvegijoje darbas – tik viena gyvenimo dalis, o ne pagrindinė tapatybė. Čia darbo – gyvenimo balansas yra tolygesnis, darbas nedominuoja. Todėl darbo tema po darbo yra vengiama, nes laisvalaikis yra ne darbas, o asmeninė erdvė.
Be to, Lietuvoje ir Norvegijoje yra skirtingi socialiniai bendravimo tabu. Norvegams kalbėti apie darbą neformalioje aplinkoje yra „tungt“ (sunki tema). Vengiama temų, keliančių stresą arba konfliktą. Vyrauja įsitikinimas, kad po darbo žmogus turi „atsijungti“ ir nebegalvoti apie darbą.
Tuo tarpu lietuviams pokalbiai apie darbą suprantami kaip normali socializacija. Jiems pasidalijimas įspūdžiais apie darbą yra saugi, „praktinė“ tema ir nėra tabu. Bendraujant taip pat siekiama pasikeisti informacija (kur geriau dirbti, kur didesnė alga, geresnė aplinka).
Ekonominė realybė ir migracijos kontekstas
Lietuviams užsienyje darbas yra tiesiogiai susijęs su sėkme Norvegijoje – pajamos, kontraktas, stabilumas, statusas, gyvenimo kokybė. Todėl natūraliai daug emocijų, nerimo ir patirties išsakoma kalbant būtent apie darbą.
Norvegai gyvena savo šalyje ir turi stiprias socialines garantijos ir mažiau nerimo dėl darbo. Neturinčius darbo apsaugo valstybė, todėl darbo tema nėra „gyvybiškai svarbi“.
Lietuviai ir norvegai pasižymi gana skirtingu bendravimo stiliumi.
Norvegų bendravimas orientuotas į pozityvų, lengvą bendravimą su šypsena ir pabrėžiant kas gerai. Kritika yra tabu, taip pat ir tiesmuki skundai. Konfliktinių ar nepatogių temų todėl vengiama socialinio komforto labui.
Laisvalaikio struktūra irgi kitokia. Lietuviai labiau emociškai prisiriša prie darbo ir kolegų. Jų bendravimas dažnai vyksta per darbą arba darbo aplinkoje ir jie turi mažiau suformuotų hobio ar laisvanoriškos veiklos tradicijų (nors tai keičiasi).
Norvegų laisvalaikis yra poilsio nameliai, gamta, vaikščiojimas, sportas ( hytter, naturopplevelser). Todėl ir vyrauja laisvalaikio pokalbių temos: kelionės, gamta, šeima, sportas, būstas, planai. Ir, aišku, apie orą. Temos apoie darbą netinka hygge ir fritid (malonumo ir laisvalaikio) nuotaikai.
Dėl skirtingų istorinių, ekonominių ir socialinių tradicijų lietuviai darbą laiko centrine gyvenimo dalimi, todėl natūraliai apie jį daug kalba. Norvegai darbą laiko tik viena gyvenimo sritimi, kurią nuo privačių pokalbių dažniausiai atskiria.
Ar lietuviai be reikalo kuklinas, o norvegai be pagrindo giriasi? Kodėl norvegai linkę pagražinti realybę, dangstyti problemas eufemizmais?
Lietuviai nemoka priimti komplimentų . Mes patys tai pripažįstame. Štai mūsų mažytės apklausos (atsakė 250 žmonių) rezultatai:
Lietuviai, ypač vyresnės kartos, kartais galvoja, kad jei kalbės apie pasisekimus, tai – girsis ir puikuosis. O tai lietuvių požiūriu – yda. Be to – pavydės, tai geriau jau nesakysiu.
Norvegijoje, atvirkščiai, ir komplimentai priimami nesikuklinant, ir nuolat pasakojama kur buvai, keliavai, atostogavai, kokį namą ar mašiną pirkai. Abu pašnekovai tada demonstruoja didelį susidomėjimą ir džiugesį bei šypsenas nuo ausies iki ausies. O klausantysis kaskart pakylėtu tonu sušunka: „ Så flott!“
Tai kurgi tas norvegiškas kuklumas?
Ir norvegai, ir lietuviai tikrai pasižymi kuklumu, bet jis reiškiamas per kitokias kultūrines normas. Pasigilinkime.
Žiūrint iš lietuviškos kultūros, girtis – negražu. Lietuviai užauginti su nuostata, kad kalbėti apie savo pasiekimus ar džiaugtis savimi – tai puikybės ženklas. Todėl lengviau sakyti: „Ai, čia nieko ypatingo, sekasi prastai, nieko labai neįvyko, galėtų būti geriau“. Jie nesigiria patys, bet tikisi, kad kitas pagirs. Žmogus kuklinasi bet nori, kad pašnekovas užprotestuotų ir girtų.
Norvegišku požiūriu tokia laikysena – tai dėmesio ir komplimentų troškimas! Dabartinės psichologijos požiūriu – taip pat manoma, kad demonstratyvus susikuklinimas yra dėmesio troškimas! Jei kažką, tikrai įspūdingo nuveikęs, pagirtasis sako: „Na ką čia… aš tik mažas, nieko nereiškiantis…”, tai skambės nenuoširdžiai.
Lietuviams būdingas pesimizmas a priori (niekuo nepagrįstas) – kaip apsauga: Jei kalbėsi pernelyg optimistiškai, gali atrodyti „pasipūtęs“, o dar blogiau – kad kiti „pavydės ir atims“. „Šiandien juosies, rytoj verksi”, sako patarlė. Tai istoriškai giliai įsišaknijęs mentalitetas.
To rezultatas – lietuviai dažnai linkę nuvertinti save, labiau kalbėti apie problemas nei sėkmes.
Norvegų požiūris grindžiamas Janteloven („nesi ypatingas“). Jis draudžia pernelyg girtis, bet kartu skatina negriauti bendros ramybės. Todėl šypsomasi ir sakoma, kad viskas puiku ir nuostabu bet kokiu atveju. Pozityvumas Norvegijoje privalomas, tai – socialinė taisyklė: Net jei problema yra, jie mėgsta ją „suvynioti į vatą“, t.y. tiesiogiai nekalba apie tai, arba turi neutralius išsireiškimus, kuriuos kitataučiai ne visada supranta.
Pvz., vietoje „šitą projektą padarei blogai“, ar net „Čia tikrai susimovėme”, kas būtų visai priimtina Lietuvoje, norvegai sakys: „Det var litt dumt” ar „Det var kjedelig”.Kritikos ir blogų emocijų yra vengiama. Norvegai mano, kad kritika ir skundai kelia konfliktą ir blogą nuotaiką, todėl stengiamasi „pagražinti“ situaciją.
Užsieniečiams toks būdas keistas, jie tai net gali įvertinti kaip melavimą: “Ką čia sako, juk tiesa akis bado, visiškas š… išėjo iš jų šito projekto.”Ne vienam užsieniečiui Norvegijoje susidaro įspūdis, kad svaidomasi optimistiniais lozungais, bet realiai neskubama imtis jokių veiksmų. Be to, jei nesėkmė neanalizuojama, pasimokyti iš jos irgi nepavyksta, todėl progresas stringa.
Lietuviškas pesimizmas užkrečiamas, nes jie skundžiasi vieni kitiems. Jų galva kuklumas ir solidarumas – skųstis vienas kitam („visi skundžiamės kartu, nes taip yra saugiau“). O skųstis viršininkui neleidžia baimė.
Norvegiškas optimizmas reiškia pagarbą kitam ir ramybės, geros nuotaikos išlaikymą („neskubėk kelti problemų, kritikuoti, problematizuoti ir dramatizuoti, kad nesugadintum atmosferos. Nes gal kažkas supras tai kaip kritiką, o kritika yra tabu“ .
Darbe, norvegiškame kolektyve, lietuviai gali atrodyti perdėtai negatyvūs („visada negerai“), o norvegai – perdėtai pozityvūs. O iš to pozityvumo jie tampa pasyvūs („probelmų nėra, viskas tvarkoje, realiai problemos sprendimo nėra“).
Ši kultūrinių palyginimų straipsnių serija siekia suartinti lietuvius ir norvegus, nes žinojimas – pirmas žingsnis į supratimą.
Daugelis mūsų ne tik dirba, bet ir mokosi – po darbo. Dažnas tai daro savo gimtąją kalba ir ne norvegiškoje aukštojoje mokykloje, o užsienyje. Studijuoti nuotoliniu būdu galima. Užsienietiškus diplomus Norvegijoje pripažinti galima.
Bet ar pripažins juos jūsų esamas ar būsimas darbdavys Norvegijoje?
Sulaukiu daug klausimų apie tai, „ar privalo darbdavys didinti atlyginimą, jei turiu kvalifikacijos pažymą ar kitą dokumentą ir jį net pasitvirtinau Norvegijoje?”
Daugelį gali nustebinti atsakymas – ne, nebūtinai.
Nagrinėti šį klausimą labai svarbu, nes jis atskleidžia realią spragą tarp teisinio kvalifikacijos / išsilavinimo pripažinimo ir darbo rinkos realybės Norvegijoje.
Nors Hdir (HK-dir) / NOKUT pripažinimas patvirtina įgytą išsilavinimą, jis neįpareigoja darbdavio mokėti daugiau.
