Autorius: Daina Bogdaniene

Paskelbta

Kodėl lietuviai daug kalba apie darbą, o norvegai, ypač ne darbe, to daryti nemėgsta?

Yra keli aiškūs kultūriniai skirtumai, kurie paaiškina, kodėl lietuvių privačiuose pokalbiuose darbas yra labai dažna tema, o norvegai apie darbą kalba daug rečiau. Štai pagrindiniai skirtumai ir jų priežastys:

1. Skirtingas požiūris į darbą ir gyvenimo prioritetus

Lietuvoje darbas yra žmogaus tapatybė, nuo darbo priklauso ateitis ir socialinis saugumas, tai yra stabilumo garantas.

Norvegijoje darbas – tik viena gyvenimo dalis, o ne pagrindinė tapatybė. Čia darbo – gyvenimo balansas yra tolygesnis, darbas nedominuoja. Todėl darbo tema po darbo yra vengiama, nes laisvalaikis yra ne darbas, o asmeninė erdvė.

Be to, Lietuvoje ir Norvegijoje yra skirtingi socialiniai bendravimo tabu. Norvegams kalbėti apie darbą neformalioje aplinkoje yra „tungt“ (sunki tema). Vengiama temų, keliančių stresą arba konfliktą. Vyrauja įsitikinimas, kad po darbo žmogus turi „atsijungti“ ir nebegalvoti apie darbą.

Tuo tarpu lietuviams pokalbiai apie darbą suprantami kaip normali socializacija. Jiems pasidalijimas įspūdžiais apie darbą yra saugi, „praktinė“ tema ir nėra tabu. Bendraujant taip pat siekiama pasikeisti informacija (kur geriau dirbti, kur didesnė alga, geresnė aplinka).

Ekonominė realybė ir migracijos kontekstas

Lietuviams užsienyje darbas yra tiesiogiai susijęs su sėkme Norvegijoje – pajamos, kontraktas, stabilumas, statusas, gyvenimo kokybė. Todėl natūraliai daug emocijų, nerimo ir patirties išsakoma kalbant būtent apie darbą.

Norvegai gyvena savo šalyje ir turi stiprias socialines garantijos ir mažiau nerimo dėl darbo. Neturinčius darbo apsaugo valstybė, todėl darbo tema nėra „gyvybiškai svarbi“.

Lietuviai ir norvegai pasižymi gana skirtingu bendravimo stiliumi.

Lietuvių bendravimas yra kolektyvinis, dalijantis nerimu, problemomis. Jis yra labiau emocinis ir tiesmukas, opokalbių tema – dažnai „problemų analizė“ („kas blogai darbe“).

Norvegų bendravimas orientuotas į pozityvų, lengvą bendravimą su šypsena ir pabrėžiant kas gerai. Kritika yra tabu, taip pat ir tiesmuki skundai. Konfliktinių ar nepatogių temų todėl vengiama socialinio komforto labui.

Laisvalaikio struktūra irgi kitokia. Lietuviai labiau emociškai prisiriša prie darbo ir kolegų. Jų bendravimas  dažnai vyksta per darbą arba darbo aplinkoje ir jie turi mažiau suformuotų hobio ar laisvanoriškos veiklos tradicijų (nors tai keičiasi).

Norvegų laisvalaikis yra poilsio nameliai, gamta, vaikščiojimas, sportas ( hytter, naturopplevelser). Todėl ir vyrauja laisvalaikio pokalbių temos: kelionės, gamta, šeima, sportas, būstas, planai. Ir, aišku, apie orą. Temos apoie darbą netinka hygge ir fritid (malonumo ir laisvalaikio) nuotaikai.

Dėl skirtingų istorinių, ekonominių ir socialinių tradicijų lietuviai darbą laiko centrine gyvenimo dalimi, todėl natūraliai apie jį daug kalba.
Norvegai darbą laiko tik viena gyvenimo sritimi, kurią nuo privačių pokalbių dažniausiai atskiria.

Paskelbta

Lietuviškas kuklumas ne tas pats kas norvegiškas Janteloven

Ar lietuviai be reikalo kuklinas, o norvegai be pagrindo giriasi? Kodėl norvegai linkę pagražinti realybę, dangstyti problemas eufemizmais?

Lietuviai nemoka priimti komplimentų . Mes patys tai pripažįstame. Štai mūsų mažytės  apklausos (atsakė 250 žmonių) rezultatai:

Lietuviai, ypač vyresnės kartos, kartais galvoja, kad jei kalbės apie pasisekimus, tai – girsis ir puikuosis. O tai lietuvių požiūriu – yda. Be to – pavydės, tai geriau jau nesakysiu.

Norvegijoje, atvirkščiai, ir komplimentai priimami nesikuklinant, ir nuolat pasakojama kur buvai, keliavai, atostogavai, kokį namą ar mašiną pirkai. Abu pašnekovai tada demonstruoja didelį susidomėjimą ir džiugesį bei šypsenas nuo ausies iki ausies. O klausantysis kaskart pakylėtu tonu sušunka: „ Så flott!“

Tai kurgi tas norvegiškas kuklumas?

Ir norvegai, ir lietuviai tikrai pasižymi kuklumu, bet jis reiškiamas per kitokias kultūrines normas. Pasigilinkime.

Žiūrint iš lietuviškos kultūros, girtis – negražu. Lietuviai užauginti su nuostata, kad kalbėti apie savo pasiekimus ar džiaugtis savimi – tai puikybės ženklas. Todėl lengviau sakyti: „Ai, čia nieko ypatingo, sekasi prastai, nieko labai neįvyko, galėtų būti geriau“. Jie nesigiria patys, bet tikisi, kad kitas pagirs. Žmogus kuklinasi bet nori, kad  pašnekovas užprotestuotų ir girtų.

Norvegišku požiūriu tokia laikysena – tai dėmesio ir komplimentų troškimas! Dabartinės psichologijos požiūriu – taip pat manoma, kad demonstratyvus susikuklinimas yra dėmesio troškimas! Jei kažką, tikrai įspūdingo nuveikęs, pagirtasis sako: „Na ką čia… aš tik mažas, nieko nereiškiantis…”, tai skambės nenuoširdžiai.

Lietuviams būdingas pesimizmas a priori (niekuo nepagrįstas) – kaip apsauga: Jei kalbėsi pernelyg optimistiškai, gali atrodyti „pasipūtęs“, o dar blogiau – kad kiti „pavydės ir atims“. „Šiandien juosies, rytoj verksi”, sako patarlė. Tai istoriškai giliai įsišaknijęs mentalitetas.

To rezultatas – lietuviai dažnai linkę nuvertinti save, labiau kalbėti apie problemas nei sėkmes.

Norvegų požiūris grindžiamas Janteloven („nesi ypatingas“). Jis draudžia pernelyg girtis, bet kartu skatina negriauti bendros ramybės. Todėl šypsomasi ir sakoma, kad viskas puiku ir nuostabu bet kokiu atveju. Pozityvumas Norvegijoje privalomas, tai – socialinė taisyklė: Net jei problema yra, jie mėgsta ją „suvynioti į vatą“, t.y. tiesiogiai nekalba apie tai, arba turi neutralius išsireiškimus, kuriuos kitataučiai ne visada supranta.

Pvz., vietoje „šitą projektą padarei blogai“, ar net „Čia tikrai susimovėme”, kas būtų visai priimtina Lietuvoje, norvegai sakys: „Det var litt dumt” ar „Det var kjedelig”.  Kritikos ir blogų emocijų yra vengiama. Norvegai mano, kad kritika ir skundai kelia konfliktą ir blogą nuotaiką, todėl stengiamasi „pagražinti“ situaciją.

Užsieniečiams toks būdas keistas, jie tai net gali įvertinti kaip melavimą: “Ką čia sako, juk tiesa akis bado, visiškas š… išėjo iš jų šito projekto.”Ne vienam užsieniečiui Norvegijoje susidaro įspūdis, kad svaidomasi optimistiniais lozungais, bet realiai neskubama imtis jokių veiksmų. Be to, jei nesėkmė neanalizuojama, pasimokyti iš jos irgi nepavyksta, todėl progresas stringa.

Lietuviškas pesimizmas užkrečiamas, nes jie skundžiasi vieni kitiems. Jų galva kuklumas ir solidarumas – skųstis vienas kitam („visi skundžiamės kartu, nes taip yra saugiau“). O skųstis viršininkui neleidžia baimė.

Norvegiškas optimizmas reiškia pagarbą kitam ir ramybės, geros nuotaikos išlaikymą („neskubėk kelti problemų, kritikuoti, problematizuoti ir dramatizuoti, kad nesugadintum atmosferos. Nes gal kažkas supras tai kaip kritiką, o kritika yra tabu“ .

Darbe, norvegiškame kolektyve, lietuviai gali atrodyti perdėtai negatyvūs („visada negerai“), o norvegai –  perdėtai pozityvūs. O iš to pozityvumo jie tampa pasyvūs („probelmų nėra, viskas tvarkoje, realiai problemos sprendimo nėra“).

Ši kultūrinių palyginimų straipsnių serija siekia suartinti lietuvius ir norvegus, nes žinojimas – pirmas žingsnis į supratimą.

Diskutuokime Feisbuko grupėse Dirbantiems Norvegijoje ir Gyvenu Norvegijoje.

Paskelbta

Norvegija mano diplomą pripažino, o darbdavys – ne. Ar tai teisėta?

Daugelis mūsų ne tik dirba, bet ir mokosi – po darbo. Dažnas tai daro savo gimtąją kalba ir ne norvegiškoje aukštojoje mokykloje, o užsienyje. Studijuoti nuotoliniu būdu galima. Užsienietiškus diplomus Norvegijoje pripažinti galima.

Bet ar pripažins juos jūsų esamas ar būsimas darbdavys Norvegijoje?

Sulaukiu daug klausimų apie tai, „ar privalo darbdavys didinti atlyginimą, jei turiu kvalifikacijos pažymą ar kitą dokumentą ir jį net pasitvirtinau Norvegijoje?”

Daugelį gali nustebinti atsakymas – ne, nebūtinai.

Nagrinėti šį klausimą labai svarbu, nes jis atskleidžia realią spragą tarp teisinio kvalifikacijos / išsilavinimo pripažinimo ir darbo rinkos realybės Norvegijoje.

Nors Hdir (HK-dir) / NOKUT pripažinimas patvirtina įgytą išsilavinimą, jis neįpareigoja darbdavio mokėti daugiau.


Štai kodėl taip yra.

Toliau skaityti „Norvegija mano diplomą pripažino, o darbdavys – ne. Ar tai teisėta?”
Paskelbta

Norvegijoje biuletenis išduodamas „pailsėti”, o Lietuvoje – tik rimtai sergant?

„Iš Norvegijos į Lietuvą gyventi grįžo draugų šeima su vaikais, vienas jų – pilnametis, įstojo į mūsų miesto universitetą. Tėvai paprašė, kad priimčiau jį dirbti į savo parduotuvę, tik šeštadieniais – kad ir pinigėlio užsidirbtų, ir šunkeliais nepasuktų. Priėmiau. Nepadirbęs nei kelių mėnesių, jau skambina ir sako, kad į darbą neis, nes lengvai negaluoja. Neva pas juos Norvegijojoje taip galima – net tris dienas sirgti be jokios gydytojo pažymos . Laba dieną! „Čia tau ne Norvegija. Eik pas gydytoją ir gauk pažymą,”- sakau, – „kitaip bus pravaikšta. Mums tinginių nereikia.” (pardoutuvės savininkas).

„Lietuvoje stengiausi nesirgti, nes suklaukčiau pasmerkimo ne tik iš darbdavio, bet ir iš kolegų. Be to – sąžinė neleido, nes juk kiti tada darys mano darbą. Jie turės daugiau dirbti. O Norvegijoje prireikė daug metų suprasti, kad sirgti mėnesių mėnesius jiems visai negėda. Todėl dabar irgi pasiimu egenmeldingus pailsėti.” (Rita, imigrantė).

Daugelis užsieniečių Norvegijoje nustemba, kad labai lengvai duodamas sykemelding (biuletenis), net kai nėra rimtos ligos, o paskui gydymas beveik nevyksta. Tai irgi yra sistemos bei kultūros ypatybė.

Kodėl taip yra?

Toliau skaityti „Norvegijoje biuletenis išduodamas „pailsėti”, o Lietuvoje – tik rimtai sergant?”
Paskelbta

Tas pats pacientas – skirtingas gydymas. Kodėl?

Norvegiškos sveikatos apsaugos ypatumai per kutūrinių skirtumų prizmę.

Nuėjo žmogus Norvegijoje pas fastlege, nes skauda petį, jam patarė pagerti paracetamolio ir daugiau – nieko. Skausmas nepraėjo, ir žmogus, būdamas Lietuvoje, nuėjo pas gydytoją ten. Na, o ten iškart pasakė, kad: „Siaubas! Jus nugydė!, – ir iš karto prirašė vaistų, nukreipimą pas specialistus ir prigrasino, kad operacija – neišvengiama.

Kaip tai gali būti?

Nuolat imigrantų pasakojamos istorijos apie tai, kad su dideliais skausmais Norvegijoje nuėjus pas gydytoją, pastarasis nieko nedaro, liepia laukti ir geriausiu atveju prirašo stipresnio paracetamolio (nors jo ir taip vaistinėje gali nusipirkti), yra labai dažnos.

Pažvelkime į tai per kultūros skirtumų prizmę. Kodėl norvegai taip stipriai nereaguoja į šią, imigrantų požiūriu, norvegišką sveikatos priežiūros sistemos aplaidumą ir gydytojų nenorą gydyti?

Toliau skaityti „Tas pats pacientas – skirtingas gydymas. Kodėl?”
Paskelbta

Jo didenybė „MØTE”.

Kai norvegai užsižaidžia su „bla-bla-bla”, reikalai stovi.

Bandote prisiskambinti kokiam nors tarnautojui, o jums atsako: „Han er i et møte„. Ir taip be pabaigos. Kyla klausimas – ką čia visi veikia tuose savo amžinuose susirinkimuose?

Kaip jau rašiau, Norvegijoje galioja lėta ir neskubri kultūra, t.y. ting tar tid, kur procesas vertingesnis nei rezultatas.

Nors šis požiūris turi daug teigiamų pusių (kantrybė, kokybė, demokratinis įtraukimas), jis pasižymi ir aiškiais neigiamais aspektais, kuriuos tiek norvegai, tiek užsieniečiai dažnai kritikuoja.

Apžvelkime juos.

Sprendimų vilkinimas

  • Ilgos diskusijos, komitetai, susitikimai, konsultacijos dažnai neveda prie aiškaus sprendimo.
  • Norvegai bijo konfliktų ir vengia tiesiai pasakyti „ne“ — todėl procesai užstringa.
    Rezultatas – „beslutningsvegring“ (sprendimų vengimas).

Norint viską aptarti su visais ir kad niekas neliktų neišklausytas ir nuskriaustas, pasidaro nebeaišku, kas už viską atsakingas.

Niekas už nieką neatsakingas

Tai vadinamasis „pulverisert ansvar“ – išskaidyta atsakomybė.

  • Kai visi įtraukti, niekas nebūna asmeniškai atsakingas.
  • Sprendimai priimami „kolektyviai“, bet atsakomybė „ištirpsta“ tarp daugelio institucijų.
  • Šis reiškinys vadinamas pulverisert ansvar, ir Norvegijoje jis plačiai kritikuojamas žiniasklaidoje ir visuomenėje.

 Rezultatas: niekas neatsako už klaidas, o sistema tampa savotiškai beasmenė.

Prarandamas veiklumas ir iniciatyva

  • Darbuotojai bijo išsiskirti ar priimti sprendimą savarankiškai („janteloven, vil ikke stikke seg ut“). Jei jie pernelyg rodo iniciatyvą, tai gali būti vertinama neigiamai. Todėl ilgainiui išmokstama geriau nesikišti ir nieko nedaryti laukiant kol savaime susitvarkys ar kas kitas padarys.
  • Geros idėjos gali „numirti“ biurokratijoje arba būti atidėtos iki nežinia kada. Arba pasiųųtas idėjas pasisavina „biurokatinis apratas”, kur jos ilgainiui išsigimsta ir padaroma „kaip visada”.
    Tai stabdo inovacijų ir pokyčių tempą, ypač viešajame sektoriuje.

Perdėtas pasitikėjimas procesu

  • Kartais procesas tampa savaiminui tikslu. Tokiu atveju rezultatų net nebesiekiama, o užsižaidžiama imituojant veiklą. Nesgi žmonės diskutuoja, raštus rašo – viskas gerai.
  • Kai viskas dokumentuojama, aptariama, planuojama, tačiau realūs sprendimai ar rezultatai atidedami.
    Daug kam, ypač užsieniečiams tai atrodo kaip „popierizmas“ arba „beprasmiškas vilkinimas“.

Emocinis neutralumas išsigimstantis į abejingumą

  • Norvegų noras išlaikyti „harmoniją“ gali virsti emociniu atstumu.

Kai reikia greitai reaguoti (pvz. krizinėje situacijoje), tokia kultūra atrodo pernelyg pasyvi ar bejausmė. Nes verkiančiam ir tragediją išgyvenančiam žmogui tarnautojas, ypač valstybinėje institucijoje, nieko negali pasiūlyti, nebent nosinaitę ašaroms nusivalyti.

Viešojo sektoriaus tarnautojas pirmojoje grandyje, vadinamojoje første linje, t.y. ten kur tiesiogiai bendraujama su klientais, žino, kad bet kokia, kad ir pati tragiškiausia byla keliaudama biurokratiniais labirintais bus nužmoginta. Todėl toks tarnautojas išmoksta būti abejingas, nes kitaip jam būtų per sunku – tragedijos prislėgtų tik jį, nes aparatas joms abejingas. Tarnutojas atbunka, tampa personažu, kuris sako „computer says no„.

Be to, dabartinė visuotinė skatimenizacija visiškai naikina tiesioginį santykį tarp paslaugos tiekėjo ir  gavėjo (pvz NAV, skatt ir žmogaus). Bendraujama per chat, kur atsako robotas, arba per altinn, kur siunčiami laiškai parašyti sausa biurokratine kalba – o ją ne visi žmonės supranta.

Tiesioginio kontakto vengiama, nes kartais visiškai įsiutinti abejngumo žmonės gali fiziškai užpulti tarnautoją, ir ne yra nužudymo atvejų. Žmogiškumo visuomenės institucijose naikinimas gali tapti tragedija ir vienai, ir kitai pusei.

Man kartais susidaro įspūdis, kad jei Norvegijos visuomenėje atsiranda didelė problema, tai jai spręsti sudaroma komisija, surengiama didelė konferencija, ir galiausiai parašomas raportas. Bet nuo to dažniausiai niekas nepasikeičia.

Todėl vis dažniau žiniasklaida kritikuoja šią lėtumo tradciją: „Vi snakker, planlegger og evaluerer – men vi noen ganger glemmer å handle.“ („Mes kalbamės, planuojame ir vertiname – bet kartais pamirštame veikti.“).

Ši kultūrinių palyginimų straipsnių serija siekia suartinti lietuvius ir norvegus, nes žinojimas – pirmas žingsnis į supratimą.

Turite minčių?

Diskutuokime (20+) Gyvenu Norvegijoje | Facebook

Paskelbta

Norvegiškas „Ting tar tid“ – ką tai reiškia

Norvegiškas posakis „Ting tar tid“ pažodžiui reiškia „ką nors padaryti užtrunka laiką“ arba paprasčiau – „Viskas turi savo laiką“.
Tai posakis, atspindintis norvegų kantrybę, nuosaikumą ir pasitikėjimą procesu, o ne greitu rezultatu.

Norvegai tiki, kad geriems sprendimams, kokybiškam darbui ir sąžiningam susitarimui reikia laiko. Skubėjimas laikomas neefektyvumu, o ne pranašumu.

Kodėl Norvegijoje viskas vyksta lėtai (iš lietuviško požiūrio taško)

Procesas svarbesnis už rezultatą

  • Norvegai mėgsta įtraukti visus dalyvius į sprendimų priėmimą („inkluderende prosess“). Taip yra ir dėl mažos galios distancijos. Įprasta, kad visi dalyviai, kuriuos liečia sprendimas, dalyvautų jo priėmime. Norvegai nori konsensuso, (konsensusas – ginčo sprendimo būdas, kuriame remiamasi ne geriausio ar teisingiausio sprendimo paieška, bet sprendimo priimtinumu visiems dalyviams). Išsiškinti visų nuomones ir jas suderinti bei rasti visiems priimtiną veikimo būdą, žinoma, kad užtrunka laiko.
  • Norvegai tiki, kad diskusijos, konsultacijos, derinimai nors trunka ilgai, bet padeda išvengti konfliktų ateityje. Visi lieka patenkinti – tai kita norvegiškos kultūros ypatybė.

    O Lietuvoje dažnai siekiama greito rezultato ir sprendimo „čia ir dabar“.

Mažiau streso

  • Norvegijos darbo kultūra paremta balansu tarp darbo ir gyvenimo, čia neleidžiama per daug dirbti.
  • Norvegai neskuba, nes prioritetas – ramybė ir kokybė, o ne kiekis ar greitis.

 Lietuvoje dar vis dar dažnas požiūris: „jei dirbi lėtai – esi neefektyvus“.

Pasitikėjimas sistema

  • Norvegai pasitiki institucijomis ir taisyklėmis – jie mano, kad procesai veikia, net jei ilgai užtrunka.

Lietuviai, atėję iš sistemos, kur reikia „susitvarkyti greičiau“, dažnai nusivilia, nors  viskas vyksta „pagal tvarką“, bet jiems – per lėtai.

Lygiava (Janteloven)

  • Niekas nenori „išsiskirti“ ar būti virš kitų – todėl sprendimai priimami lėtai, su visais susitarus, kad niekas nesijaustų nuskriaustas.

Lietuvoje dažnai vertinamas asmeninis iniciatyvumas, greitis ir gebėjimas „apeiti sistemą“.

Klimato ir geografijos įtaka

  • Šaltas klimatas ir ilgai trunkančios žiemos išugdė kantrybės kultūrą – laukimo, planavimo, pasiruošimo.

Lietuvoje, dėl istorinių ir ekonominių priežasčių, dažniau dominuoja „išgyvenimo“ tempas.

Lietuvoje šis tempas yra daug spartesnis, ten daugiau streso ir konfliktų.

O kuriams žmogui kas geriau tinka – irgi klausimas. Vienam labiau prie širdies rami Norvegija, o kitam – čia nuobodu ir trokštama, kad būtų daugiau tempo ir iššūkių.

Gyvenimas dabar globalus, visi gali sau rinktis šalį ir ten kurtis.

Norvegiška ramybė užburia. Tačiau ir čia atsiranda daug skubėjimo, išnaudojimo ir visai ne norvegiškos kultūros.

Kodėl ? Nes visas yra žmogaus galvoje. Atvykėliai savo mentalitetą atsiveža čia ir ima pagal jį rikiuoti savo gyvenimą. Tada atsrinada nesusipratimai tarp norvegų ir migrantų. O pastarieji skundžiasi – kur aš patekau, visai čia ne Norvegija….

Norvegų patarimas – lėtinkite tempą, jei skubate.

Ši kultūrinių palyginimų straipsnių serija siekia suartinti lietuvius ir norvegus, nes žinojimas – pirmas žingsnis į supratimą.

Turite minčių?

Diskutuokime (20+) Gyvenu Norvegijoje | Facebook

Paskelbta

Lietuvis nuolat bėdavojasi, o norvegui viskas „dzin”?

Ar nebūna taip, kad susidaro įspūdis, jog lietuviams visada viskas blogai ir jie nuolat skundžiasi, o norvegams – atvirkščiai, viskas gerai, nors ir dangus ant galvos griūtų?

Kodėl taip yra ir kaip geriau vienas kitą suprasti?

Lietuviams skundimasis, pasibėdavojimas yra bendravimo, solidarumo ir emocijų iškrovos forma, kylanti iš istorinių patirčių ir mažesnio pasitikėjimo sistema.
Norvegai rečiau skundžiasi, nes kultūroje vertinamas ramumas, pasitikėjimas institucijomis ir konfliktų vengimas.

Juk tikrai, lietuviai dažniau atvirai dalinasi nepasitenkinimu nei norvegai.

Tai nėra „gerai“ ar „blogai“, tiesiog kultūrinis skirtumas, susijęs su istorija, socialinėmis normomis ir požiūriu į emocijų reiškimą.

Toliau skaityti „Lietuvis nuolat bėdavojasi, o norvegui viskas „dzin”?”
Paskelbta

Norvegiški darželiai ir mokyklos iš vaiko daro lepšį! Tiesa, ar mums tik taip atrodo?

Nors Lietuva ir Norvegija skiriasi nedaug, visgi lietuviai, išleidę vaiką į Norvegijos ugdymo įstaigas – darželį ir mokyklą, dažnai skundžiasi, kad vaikai ten stokoja disciplinos, daro ką nori ir nieko neišmoks.

Pažiūrėkime, kodėl kyla tokia nuomonė ir kaip aiškina tai patys norvegai, paanalizavę lietuvišką ir norvegišką požiūrį pagal kultūrinių matavimų teoriją.

Toliau skaityti „Norvegiški darželiai ir mokyklos iš vaiko daro lepšį! Tiesa, ar mums tik taip atrodo?”
Paskelbta

Norvegėms nerūpi išvaizda. Ar tiesa ir kodėl?

Imigrantai dažnai kalba, kad dauguma norvegių mažiau rūpinasi savo išvaizda. Iš tiesų iš pirmo žvilgsnio regis, kad joms nelabai rūpi kaip jos atrodo, jos dažnai renkasi labai paprastą, sportinį, neišsiskiriantį stilių. Kartais kyla įspūdis, kad joms visai tas pats, kaip jos atrodo – nešukuoti plaukai, purvini batai ir nešvarūs nagai.

Ir šiai po gatves pasižvalgius matai, kad moterys visai nesistengia būti pasitempusios, moteriškos ir gražios.

Toliau skaityti „Norvegėms nerūpi išvaizda. Ar tiesa ir kodėl?”