Kodėl kai kurių imigrantų pirmasis įspūdis būtent toks?
Ir ką apie tai galvoja patys norvegai?
Kai pirmą kartą atvykau į Norvegiją – o tai buvo 1990 metais – skolinausi rūbus net iš draugių šiam vizitui. Galvojau: „Užsienis, čia visi gerai apsirengę”. Vakariečius buvau mačiusi tik kino filmuose, kurių, beje, tais laikais nedaug cenzūra ir praleisdavo pas mus rodyti.
Norvegijoje pamačiau visi ką kitą – atsipalaidavusius žmones, sportiškai ir paprastai vilkinčius, nepersistengiančius su papuošalais ir makiažais. Apsigyvenus Norvegijoje mane tai žavėjo. Savo inteviu žurnalui „Stilius” 2003 metais sakiau, jog šitoje šalyje moteriai lengva, nes čia nesureikšminama išvaizda.
Penktadienį pasidalinau su jumis mano pažįstamos brazilės griežta nuomone apie norvegių išvaizdą. Reakcijų daug. Neretas jūsų irgi reaguoja su pasipiktinimu į tokį užsienietės požiūrį. Tai rodo, kad mes pažįstame Norvegiją ir patys esame tapę europiečiais.
Visgi reikia suprasti ir užsieniečius – kultūriniai skirtumai yra labai gilūs, glūdintys mentalitete. Reikia gerai pažinti šalį, kad suprastume kodėl čia yra taip, o ne kitaip.
Griežta užsienietės nuomonė
Mes, grupelė imigrančių, kalbamės apie gyvenimą šioje šalyje. Manuela iš Brazilijos pasisako griežtai. Ir atvirai:
„Negaliu priprasti, kaip atrodo norvegės. Jos visiški nesirūpina išvaizda. Aš mieste matau iš karto, kuri norvegė ir kuri ne. Jei atrodo nepasitempus ir nepasirūpinus išvaizda, su kuprine – norvegė. Jei drabužiai suderinti, šukuosena, nagai, batai ir rankinė dera – ne norvegė. Išvis, merginos, aš patyrusi kultūrinį šoką… Gyvenu Norvegijoje ir negaliu tylėti apie vietines moteris. Man, kaip brazilei, tai tiesiog skauda žiūrėti!
Jei Norvegiją reikėti apibūdinti spalvomis, pasirinkčiau tik keturias : juodą, baltą, pilka, ir nedidelis kraštelis rausvos. Toks, koks čia būna peizažas žiemą. Juk tai visame pasaulyje labai pažįstamas ir mėgiamas skandinaviškas stilius. Jis neperkrautas, minimalistiškas.
Tas pats liečia ir skandinavišką bendravimą bei emocijas – mažiau yra daugiau.
Ką tik grįžau iš Belgijos džiazo festivalio, pasimėgavusi miesto kultūra, aukšta kokybe, maisto įvairove ir skoniu, ir, žinoma, muzika.
Ir vėl – įspūdžiai kaip ir kiekvieną kartą pasisvečiavus kitose Europos šalyse ir gįžus į Norvegiją tokie patys. Ten, kitose šalyse, aš esu, ten mane mato. Akių kontaktas, šypsena, pokabiai ant suoliuko su nepažįstamais – jie žiūri, kalbina, domisi. O aš impulsyviai reaguoju kaip norvegė: ” ko jie nori?”, ir noriu nueiti. Bet to, dėkui Dievui, nepadarau.
O grįžus į Oslą, kaip visada matau žmones, kurie nemato manęs. Kartai net pagalvoju – ar jie pasitrauks, ar trenksis į mane, nes įspūdis, jog eina kaip akli, nieko aplink nematydami, ypač – kitų žmonių.
Ir žinau, kad nesu aš viena tokia, kuri taip jaučiasi, o pojūtis ypač paaštrėja pabuvus svetur.
Šį kultūrinį fenomeną pastebi daugelis imigrantų arba norvegai, pagyvenę kitose šalyse. Lyginant su JK, Belgija ar Prancūzija šie viešame gyvenime egzistuojantys žmonių bendravimo (o Norvegijoje – nebendravimo) įpročiai yra labai ryškūs. Tai – esminis visuomenių socialinių kodų skirtumas.
Burbulas, kuriame saugu
Novegiškas „vaikščiojimas nematant kitų žmonių“ ir spontaniško, neorganizuoto bendravimo vengimas, socialinėje antropologijoje vadinama negatyviu mandagumu arba asmeninės erdvės sakralizavimu.
Kodėl norvegai atrodo susikaustę ir „akli“ kitiems?
Pirmiausia, čia pagarba privatumui yra mandagumas. Prancūzijoje ar JK užkalbinti nepažįstamąjį autobuse ar eilėje yra visiškai natūralus, tai – draugiškas žingsnis. Norvegijoje tai dažnai suprantama atvirkščiai – kaip kito žmogaus erdvės pažeidimas.
Be to, čia yra stipriai įsišaknijęs funkcinis bendravimas. Norvegų socialiniame gyvenime labai stipri funkcinė linija. Jei esate darbe, susirinkime ar sporto klube – bendraujama apie funkciją, apie tai, ką veikiate. Spontaniškas, „tuščias“ pokalbis apie nieką, vadinamasi small talk jiems atrodo varginantis, nenuoširdus. Jie nemoka taip kalbėtis ir todėl vengia tai daryti.
Norvegijoje paisoma emocinio saugumo, kas veda į uždarumą. Norvegai saugo savo vidinį pasaulį ir neatlapoja jo kiekvienam. Užmegzti gilų ryšį su jais užtrunka labai ilgai. Su atsitiktiniais žmonėmis jie išlaiko distanciją, kuri iš šono atrodo kaip šaltumas, robotizacija ar net pasipūtimas (selvgodhet). Bet šios tautos atstovai puikiai jaučiasi vieni, pripratę daug mažiau bendrauti, nei kitos tautos, ir mes turime tokį pasirinkimą tiesiog gerbti.
Toks norvegams labai įprastas elgesys dažnai sukuria stiprų atsitvėrimo įspūdį, kurį užsieniečiai natūraliai interpretuoja kaip aroganciją arba nenorą matyti kito žmogaus.
Tačiau reikia žinoti, kad tai labiau susiję su baime pasirodyti įkyriems, o ne su tiesioginiu negatyvumu kitoms tautoms.
Straipsnyje išsakytos patirtys yra subjektyvios ir nebūtinai sutampa su kitų žmonių patirtimis.
Ji pasakoja: „Pakviečiau į svečius dukros sužadėtinio, norvego, tėvus. Visko prikepiau, priviriau, norėjau parodyti tradicinį bulgarišką vaišingumą. Valiau ir tvarkiau namus, ploviau langus, merkiau gėles. Pasipuošiau, laukiau. Atėjo, pabuvo, pasivaišino. Nustebino, kad svečiai nebuvo pasipuošę, o atnešė tik sausainių pakutį. Bet viskas jiems patiko. Po kelių mėnesių pakvietė ir mane į savo namus. Nunešiau saldainių dėžę, vyno butelį ir gėlių. Mane pasitiko netvarkingi namai. Būsimasis žentas sėdėjo su senomis kelnėmis, išplyšusiu klynu, dėmėtais marškinėliais. Stalas nepadengtas, jokios staltiesės, servetėlių… Žodžiu – jokios buities estetikos, prie ko mes pripratę, kai pasistengiame, norėdami sukurti šventę. Esu labai nustebinta. Jie viską turi, bet, atrodo, neturi gyvenimo kokybės. Kas tai? Nepagarba? O apie ką kalbėjomės – irgi atskira tema. Aš gerai kalbu angliškai, šiek tiek norvegiškai, tai maniau susipažinsime, bus pokalbis apie save, patirtis, jausmus. Gal dar apie politiką ir kas dabar pasaulyje dedasi – laikai neramūs. Bet nieko tokio nebuvo. Jie kabėjosi apie smulkmenas, ką pirko, ką valgė. Nei apie knygas, nei apie filmus ar parodas irgi niekas nekalbėjo. Toks jausmas, kad negyvena, o tik egzistuoja ir vartoja.”
Bet neskubėkime piktintis ir pažiūrėkime į šią situaciją iš norvegų kultūros pusės.
Norvegų kultūroje tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip abejingumas ar prastos manieros, dažniausiai kyla iš pamatinių visuomenės vertybių – kuklumo, privatumo gerbimo ir lygybės siekio. Tai, kas kitur yra estetikos stoka, Norvegijoje yra sąmoningas elgesys.
Imigrantas tikrai gali patirti kultūrinį šoką, susidūrę su norvegišku privatumo, švenčių ir kasdienybės supratimu. Tai, kas jų kultūroje suprantama kaip nepagarba, Norvegijoje dažniausiai yra giliai įsišaknijęs neformalumas ir atsipalaidavimas.
Juk čia vyrauja hyggelig, koselig ( patogumo) kultas. Namų šventėse vertinamas maksimalus atsipalaidavimas, o ne pompastika ir persistengimas. Suplyšę ar nudėvėti drabužiai asocijuojasi su streso nebuvimu, saugumu ir „esu koks esu“ filosofija. Puoštis savo šeimos rate jiems atrodo dirbtina.
Minimalistinis stalas irgi dažnas dalykas. Norvegijoje maistas per gimtadienius dažnai yra tik fonas bendravimui, o ne šventės centras. Įprasta patiekti tiesiog dešreles (pølser), picą, pyragą ar vieno puodo patiekalą. Nekruopščiai padengtas stalas nereiškia nepagarbos svečiui, o yra tiesiog noras, kad šeimininkai nevergautų virtuvėje, ir visi jaustųsi laisvai.
Saugaus pokalbio ribos Norvegijoje taip pat labai įprastas dalykas. Jie sąmoningai vengia sunkių, intelektualių, politinių ar gilių asmeninių temų, kad netyčia nesukeltų konflikto ar nepatogumo. Kalbos apie buitį, daiktus (pavyzdžiui, naują pirkinį ar namo remontą) ir savo kasdienybę jiems yra saugi zona, skirta palaikyti lengvam, neįpareigojančiam ryšiui. Bet tai nebūtinai rodo, kad žmonės nemąstantys ir nieko nežinantys.
Norvegai pragmatiškas žiūri į intelektą. Čia nesigiriama perskaitytomis knygomis ar akademiniu išsilavinimu (Jantės dėsnis). Atviras prisipažinimas „man neįdomu“ Norvegijoje laikomas tiesiog nuoširdumu, o ne gėdingu neišprusimu. Kai kurie mieliau renkasi praktinę veiklą, meistravimą ar laiką gamtoje nei teorines diskusijas.
Imigrantai dažnai žiūri iš kitos perspektyvos ir jiems toks elgesys gali atrodyti kaip apsileidimas, nepagarba ir etiketo stoka. Kitose šalyse šventė ir svečių apsilankymas reikalauja pasitempimo: švara, apgalvotos vaišės, pasipuošimas. Juk svečiams rodome geriausia, ką turime.
Norvegiškame kontekste svečių, ypač šeimos narių priėmimas paprastai, kasdieniškai nėra apsileidimas. Tai yra radikalus neformalumas (norv. uformelt).
Taip elgimasi stengiantis „neapkrauti” svečio. Demonstruoti dideles pastangas (įmantriai dengti stalą, rengtis prabangiai) namų aplinkoje laikoma blogu tonu. Tai sukelia spaudimą svečiui, tarsi jis dabar lieka skolingas tokį patį priėmimą. Suplyšę rūbai siunčia signalą: „Tu esi savas, čia tau nereikia stengtis, atsipalaiduok“.
Kiti prioritetai: Materialinė gerovė Norvegijoje dažnai investuojama į funkcionalius daiktus (kokybišką namą, kemperį, slidinėjimo įrangą), o ne į reprezentaciją ar išvaizdą namuose. Tai, kas mums atrodo netvarka, jiems yra tiesiog praktiška kasdienybė. Norvegijoje, ypač šeimos rate, galioja nuostata: „Mano namai – mano tvirtovė, kurioje aš turiu teisę gyventi kaip noriu“. Jei ten nėra idealios tvarkos, jiems tai reiškia, kad namuose yra „gyvenama“, ir jie nesuka galvos dėl to, ką pagalvos kiti.
Abejingumas estetikai vardan patogumo: Tai, kas mums atrodo kaip jaukumo trūkumas, jiems gali būti tiesiog praktiška erdvė, kurioje nereikia saugoti jokių paviršių, daiktų, nebūtina jaudintis dėl estetikos. Namai jiems yra vienintelė zona, kur jie leidžia sau būti visiškai laisvi nuo bet kokių visuomenės standartų.
Taigi, ši situacija yra tiesiog kutūrinis nesusipratimas. Imigranto pyktis ir nusivylimas yra suprantami. Jis gali pasijusti neįvertintas ir negerbiamas.
Visgi pasigilinus į kutūrinius skirtumus atsakymas tas, kad giminaičiai taip elgiasi ne norėdami įžeisti, o todėl, kad jų kultūroje riba tarp mandagumo ir visiško atsipalaidavimo yra kitokia.
Kodėl imigrantams atrodo, kad jie nustumti į nekvalikuotas profesijas, o norvegai dirba ofise ar išvis nedirba? Ar tai tikrai tiesa, ar čia ir pačių imigrantų kaltė?
Pagal statistiką, Norvegijoje į darbą ofise valstybinėse įstaigose pretenduoja mažiausiai 100 kandidatų, Osle – net 200. Į nekvalifikuotą darbą pretendentų yra dar daugiau – net 400 į vieną vietą. Taigi, konkurencija nekvalifikuotiems darbams didesnė, bet ir darbo vietų ten yra daugiau. Ten dažniausiai ir ieško darbo naujai atvykę imigrantai. Ir jo rasti ne tik lengva, bet ir trūksta darbuotojų. Visgi, norvegai į nekvalifikuotą darbą pretenduoja negausiai, todėl ten dirba daugiau imigrantų.
Negi norvegai nebenori dirbti fizinio darbo?
Pažvelkime įdėmiau.
Ka tik paskelbta atsakaita rodo, kad norvegai nebenori imigrantų plačiąja prasme, bet nori darbo imigrantų. Jie supranta, kad norint išlaikyti paslaugas kritiškose visuomenės srityse – sveikatos priežiūra, valymo paslaugos, statybos, restoranų ir viešojo maitinimo sektorius, savivaldybių teikiamos paslaugos namuose, transportas ir kt. – imigracija yra būtina.
Ar gali užsieniečiams kilti iššūkiai darbe Norvegijoje, bendraujant su kolegomis? Daug sunkumų ir nesusipratimų gali būti išvengta, žinant kultūrinius skirtumus.
Norvegijoje beveik kas penktas gyventojas yra užsienio kilmės. Daugelis jų dirba ir kasdien susiduria su situacijomis, kurios atrodo keistos ar sunkiai suprantamos. Tačiau dažnai problema slypi ne žmonėse, o skirtinguose įpročiuose, darbo kultūroje ir lūkesčiuose.
Tai matyti tiek kasdienėje komunikacijoje darbe, tiek bendraujant su verneombud (darbuotojų saugos atstovu), vadovu, darbdaviu, BHT (įmonės sveikatos tarnyba) ar valstybinėmis institucijomis.
Pažiūrėkime į keletą svarbiausių kultūrinių skirtumų.
Kontrasto principas gyvenime būtinas. Tam, kad žinotume kas yra šviesa, turime pamatyti tamsą. Norint suprasti, kas yra skanus valgis, patirti alkį. Ir taip toliau.
Turistai ar naujai atvykusieji dažnai mato Norvegiją kaip nuostabią šalį, o čia gyvenantys to nebepastebi. Ir tai nėra keista, juk prie visko priprantama. Juk ir labai graži, tobula buvusi mergina, tapusi žmona, po keliolikos metų kartais susilaukia iš vyro kritikos. Tas pats pasakytina ir apie vyrą. Meilė išblėsta, kasdienybė lieka.
Ir tada imame pastebėti trūkumus tame, kas anksčiau atrodė visai gerai. Tai natūralu ir tai teisinga. Šalies gyventojams turi rūpėti viskas – ir tai kas gerai, ir tai kas nelabai. Kaip ir gyvenant šeimoje, kur nėra taip, kad kiekviena diena – šventė. Beje, tik integruodamiesi žmonės dažniau pastebi ir kritikuotinus dalykus, nes ima skaityti vietinę spaudą ar kalbasi su vietiniais gyventojais, kolegomis.
Štai vaizdelis: apie 20 romų, ką signalizuoja jų apranga, sėdi ant suoliukų prie Nacionalinio teatro Osle, ir valgo. Pasipuošę žmonės eina į teatrą. Dviejų pasaulių susidūrimas – bet vienas kitam tarsi netrukdo. Betgi suoliukai po pasivaišinimo nusėti popiergaliais ir riebalų klaneliais.
Bet nereikia romų – tą patį daro labai daug žmonių. Ryti iš popierių maistą su per kraštus drimbančiais padažais tiesiog gatvėje ar viešąjame transporte jau seniai tapo norma. Iki siukšlių dėžės išvalgytų riebaluotų popiergalių ir servetėlių nešti niekas nesivargins – metama čia pat ant žemės. Išvalys savivaldybė. O jei osliečiams ir turistams reikia bristi per siukšles – brisime išdidžiai ir abejingai.
Osle atvykėliai iš pradžių patiria tam tikrą kultūrinį šoką. Juos nustebina ne tik kitoks santykis su autoritetais, tujinimas ir betarpiškas bendravimas, bet ir elgesys viešose vietose.
Traukiniuose žmonės garsiai kalba telefonu, laukimo salėse užima kelias vietas kuprinėmis ar kojomis, ar net guli ir miega, tą patį daro bibliotekose – ne tik valgo, bet ir vos ne gyvena, įsitaisę kaip namuose – ant sofų gulomis. Literatūra ir kultūra liaudžiai? Žmonės kalbasi tarpusavyje arba telefonu tokiu garsu, jog atrodo, kad skaito paskaitą visam vagonui. Bet aplinkiniai dažniausiai nereaguoja.
Iš pradžių tai erzina. Vėliau stebina. Dar vėliau žmogus pastebi pavojingą dalyką — jis pats pradeda nebereaguoti. Būtent čia prasideda lėtas viešosios kultūros nykimas.
Pripratimo mechanizmas
Žmogaus psichika prisitaiko prie aplinkos. Jei tam tikras elgesys nuolat kartojasi ir nesulaukia jokios reakcijos, jis po truputį tampa „norma“. Net jeigu viduje vis dar atrodo nemandagus ar neteisingas.
Pirmame etape žmogus piktinasi: „Kaip galima taip elgtis?“, „Kodėl niekas nieko nesako?“
Antrame etape atsiranda abejingumas: „Neverta nervintis.“, „Čia jų kultūra.“, Vistiek nepadės, nesivarginsiu”.
Trečiame etape prasideda prisitaikymas: pats pradedi garsiau kalbėti, mažiau kreipi dėmesį į kitus, nustoji gerbti bendrą erdvę, imi manyti, kad mandagumas ir kutūringas elgesys tiesiog nebevertinamas.
Viskas vyksta nepastebimai. Nėra taip, kad sąmoningai apsisprendžiame tapti mažiau kultūringais. Tiesiog elgiamės kaip visi. Prisitaikome.
Kodėl visuomenė nustoja reaguoti
Vakarų Europoje pastaraisiais dešimtmečiais labai sustiprėjo idėja, kad negalima „moralizuoti“ kitų žmonių. Tolerancija tapo viena svarbiausių vertybių. Tačiau kai kur ji pradėjo reikšti nebe pagarbą kitam žmogui, o nenorą apskritai nustatyti ribų.
Daugelis bijo pasirodyti pernelyg griežti, būti apkaltinti netolerancija, sugadinti „gerą atmosferą“ ir konfliktuoti. Nenorint būti bambekliu, renkamasi tylėti.
Todėl net akivaizdžiai nemandagus elgesys dažnai lieka be reakcijos.
Problema ta, kad viešoji tvarka laikosi ne vien ant įstatymų. Ji laikosi ant milijonų mažų socialinių signalų – žvilgsnio, pastabos, susitarimo ir bendro suvokimo, kad egzistuoja visutinės ribos.
Kai šie signalai dingsta, nyksta ir bendras atsakomybės jausmas.
Susitikau su drauge. Nuėjome į kavinę, tačiau ten visi staliukai buvo užimti. Prie jų sėdėjo jauni žmonės pavieniui, su laptopais, be jokios kavos ar užkandžių. Kai kurie buvo net nusiąvę batus, vos ne prigulę ant sofučių – matėsi, jog įsitaisę ilgesniam laikui. Supratome, kad vidutinio amžiaus ponioms čia vietos tikrai neatsiras.
Viešosios erdvės praradimas
Kai žmonės nebejaučia pareigos gerbti kitus, viešosios vietos tampa mažiau jaukios visiems. Traukinys tampa triukšmingu kambariu. Biblioteka — kavine, o kavinė – biblioteka. Laukimo salė — privačia poilsio zona. Kiekvienas elgiasi taip, tarsi aplinkinių nebūtų.
Tuomet atsiranda kita pasekmė — tylūs ir mandagūs žmonės pradeda trauktis, jie vengia viešojo transporto, nebenori būti bendrose erdvėse, jaučia nuolatinį nuovargį nuo triukšmo, praranda saugumo ir pagarbos jausmą.
Visuomenė tampa ne agresyvesnė, o labiau abejinga. Ir ši abejingumo kultūra ilgainiui silpnina socialinį pasitikėjimą.
Ką mato vaikai?
Su anūkais ėjome į teatrą. Ką ik buvome pavalgę, bet vaikai iškarto užsiprašė kibirų popkornų ir saldumynų – kaip į kiną. Marti norvegė pirko, nes jos teigimu tai – neatsiejama nuo „kose seg” koncepto. Norint patirti visavertišką meno poveikį privaloma dar ir valgyti. Juk visi taip teatre daro. Ir tikrai – čiužėjo, traškėjo visa salė viso vaidinimo metu – žiūrovai be paliovos valgė. Vadinasi ši šlamštmaisčio vartojimo kultūra išplito ir į teatrą. O mane vaikystėje mokė, kad teatre valgyti negalima…
Vaikai mokosi ne iš taisyklių, o iš aplinkos. Jei jie mato, kad niekas negerbia bendros erdvės, niekas nedrausmina, ribos neegzistuoja, asmeninis patogumas svarbiau už pagarbą aplinkiniams. Jie pradeda nebematyti kitų žmonių ir manyti, kad taip ir turi būti.
Nauja karta užauga ne blogesnė, o tiesiog mažiau suvokianti kitų žmonių buvimą šalia.
Tai viena didžiausių šiuolaikinės Europos problemų — ne vertybių griūtis per vieną dieną, o lėtas jautrumo kitiems nykimas.
Ar įmanoma tai sustabdyti?
Nežinau ar bus drąsos grįžti prie paprastų dalykų – mandagumo, pagarbos bendroms erdvėms, gebėjimo nustatyti ribas, supratimo, kad laisvė – nėra visko leidimas.
Stipri visuomenė nėra ta, kur visi daro ką nori. Stipri visuomenė yra ta, kur žmonės savanoriškai riboja save iš pagarbos kitiems. Civilizacija prasideda ne nuo technologijų ar turto. Ji prasideda nuo gebėjimo suprasti, kad šalia tavęs yra kitas žmogus.
Kodėl sistema nevisada pajėgi padėti žmogui arba kodėl nereikia pykti ant valstybės tarnautojų.
Tu ateini pagalbos pas valstybės tarnautoją, jis kažką registruoja – o po to tyla. Eina savaitė po savaitės – jokių žinių. Nuėjai pas tą patį tarnautoją – o jis jau nieko nebežino apie jokį tavo reikalą ir nieko nepasako. Sužinai tik tiek, kad tavo reikalas registruotas sistemoje ir juda biurokratiniais vamzdžiais. Proceso tu nematai. Jei negauni jokių žinių, nežinai kur kas užstrigo ir nebežinai ką daryti. Gali su atsakinga institucija bendrauti skaitmeniniu būdu, tačiau konkretaus atsakymo kada ir kaip dažniausiai, deja, neišgirsi.
Norvegai irgi kalba apie tai, kaip sunku pasidarė išsiaiškinti su valstybės institucijomis, o dar sunkiau yra imigrantams, kurie nei nesupranta sistemos, nei moka biurokratinę kalbą, nei pažįsta norvegišką kultūrą.
Sutrupinta atsakomybė
Pasakoja chirurgas, iš Lietuvos atvykęs dirbti į Norvegiją prieš beveik 20 metų:
„Lietuvoje buvome atsakingi už pacientą, čia – tik už padarytą opraciją. Aš buvau pripratęs asmeniškai lankyti operuotą pacientą, domėtis kaip jam sekasi sveikti. Norvegijoje to negalima daryti. Po operacijos pacientas operavusio gydytojo nemato, juo rūpinasi slaugytojos. Pradžioje buvo keista ir rūpėdavo. Bet dabar supratau, kad Lietuvoje priisimdavome per didelį rūpestį. Čia kitokia sistema. Pacientas eina iš rankų į rankas. Seselės keičiasi. Vieno asmens atsakomybės už pacientą nėra. Atsakinga sistema, o ne gydytojas. Jei bus skundas – aiškinsis vadovybė ir komunikacijos skyrius, o ne gydytojas.”
Sutrupinta atsakomybė (pulverisert ansvar) yra būdinga daugeliui modernių biurokratinių sistemų, kurioms vadovauja ne verslo sferos (pvz. medicinos) profesionalai, o vadybos profesionalai.
Bet pradėkime nuo verslo optimizavimo. Tai yra procesas, kuriuo siekiama padidinti įmonės veiklos efektyvumą, sumažinti išlaidas ir pagerinti produktyvumą.
Svarbiausia – standartizuoti ir automatizuoti paslaugas ir atsisakyti vertės nekuriančių veiksmų. Tokie vertės nekuriantys veiksmai yra gilinimasis į individualią situaciją, pokalbis su klientu ir jo išklausymas. Laikas taupomas, kai klientas pats padaro dalį darbo. Tinkamiausia – anketų pildymas ir DI robotų sukurti standartizuoti atsakymai. Ar padeda? Nevisada, arba – beveik niekada. Bet skaitmenizacija naudojama vis plačiau visame pasaulyje.
Profesionalūs vadybininkai už didžiulius pinigus optimizuoja verslą pagal tą pačią schemą, nepaisant ar tai valstybinė institucija, ar privalus verslas. Koks skirtumas, ar tai gydymas, ar mokesčių tarnyba, ar prekyba, ar laidojimo biuras. Optimizavimo scehma veikia taip, kad paslaugos kiek įmanoma automatizuojamos ir nužmoginamos:
1. Vadovai atskiriami nuo pavaldinių. Geriausia iš viso neturėti darbuotojų. Įdarbinta tik administracija, kuri samdo trumpalaikius darbuotojus per įdarbinimo biurus arba užsakinėja paslaugos tiekimą iš privačių tiekėjų (kaip pvz. daro bolt, uber, bring , savivaldybės ar sveikatos priežiūros sistema).
2. Paslaugos tiekėjas maksimaliai atskiriamas nuo kliento ir rezultatato. Pvz. vienas prekę gamina, kitas – parduoda, trečias ją atveža, bet nieko apie ją nežino ir už ją neatsako. Darbuotojas atlieka tik jam paskirtą darbo dalį, bet visumos nemato.
Taip organizuojant, nebelieka žmogiško ryšio ir atsakomybės, o skųstis nėra kur.
„Čia ne mano, aš neatsakau, nieko nežinau, aš tik vežioju. Nesuprantu kodėl prekė neveikia, čia ne mano darbas.”
Viskas nuasmeninta. Toks darbo organizavimas, kai, kaip pasakė Stalinas „nėra žmogaus – nėra problemos”, leidžia per trumpiausią laiko vienetą su mažiausiais kaštais ir negaištant laiko kalbėjimui ar žiūrėjimui į akis ar skundų išklausymui uždirbti didesnį pelną.
Pelno mąstai paslaugą atliekančiam sraigteliui nežinomi. Klientas raunasi plaukus, bendraudamas su robotu arba kalbos nemokančiu pavežėju, kuris nieko negali atsakyti (kalba nežinoma kalba) ir nesugeba pajungti atvežtos skalbiankės. Bendravimas su parduotuve iš kur skalbiankė pirkta neįmanomas. Komunikacija maksimaliai skaitmenizuota, kad viskas vyktų automatiškai ir skundimuisi ar klientų nepasitenkinimui lieti neliktų nei mažiausios skylutės. Pildyk anketą, galbūt susisieksime. Skalbiankė tegul stovi vidury saliono, kol atsiųsime kažką kas galbūt prijungs ten kur reikia.
Computer says „no”
Pabandykime į šią sistemą pažvelgti filosofiškai ir praktiškai. Daugelis vartotojų skundžiasi, kad negauna aiškaus atsakymo NAV ar Skatte – kodėl taip yra?
Kodėl atsakomybė „išskaidoma“?
Šiuolaikinė valstybė veikia pagal specializacijos principą. Kiekvienas tarnautojas turi aiškiai apibrėžtą kompetencijos sritį, sprendžia tiktą dalį, kuri priklauso jo mandatui, negali peržengti ribų net jei „mato visą paveikslą“. Dažniausiai tarnautojui viso sitemos suvokimo ir nereikia. Jis dažniausiai ir nesistengia jos suvokti, atlieka tik tą vieną operaciją, kuri priskirta.
Bet yra tokių, kurie mato, bet klientams nieko nesako. Nes neprivalo sakyti. O jei ir pasakys – tai taps tarnautojo problema. Klientas kaltins būtent jį – tą kuris kalbėjosi ir bandė kažką išspręsti. O jo galios juk yra irgi ribotos.
Kaip viskas sukonstruota
Vienas skyrius daro vieną, kitas – kitą, ir niekas negali padaryti visko. Išsklaidyti atsakomybę norima dėl teisinio saugumo (sprendimai turi būti prognozuojami ir vienodi), skaidrumo (kad nebūtų savivalės ir priiminėjimo pagal blatą ), kontrolės ir atsekamumo (vadovai žino, kas už ką atsakingas ir kas atliko vieną ar kitą veiksmą).
Sistema sąmoningai riboja individualią galią, kad apsaugotų nuo piktnaudžiavimo. Tai yra Weberio aprašytas racionalios biurokratijos modelis. Tačiau čia atsiranda paradoksas.
Ar tai veda į nekokybišką paslaugą? Gali vesti. Ypač kai klientas „keliauja“ tarp institucijų, niekas nemato visumos, kiekvienas atsako tik „už savo sritį, pagal kompetenciją“. Tada atsiranda klasikinė situacija: „Aš padariau savo dalį – problema ne pas mus.“
Iš vartotojo perspektyvos sistema tampa fragmentuota, lėta ir beasmenė. Žmogus jaučiasi tarsi kalbėtų su mechanizmu, o ne su atsakingu asmeniu.
Tačiau kita pusė yra ta, kad sistema tampa mažiau priklausoma nuo asmenybių, stabilesnė, mažiau korumpuota, labiau vienodai taikanti teisę ir taisykles. Ypač – Norvegijoje, kur pagrindinė vertybė yra lygybė.
Tai kompromisas tarp žmogiškumo ir procedūrinio teisingumo.
Ar galime kaip nors priešintis? Tikrai ne. Tiesiog žinokime tai ir išmokime elgtis naujoje realybėje be emocijų.
Konkretus paaiškinimas apie pagrindinius pensijos skirtumus ir jos išmokėjimą. Kas yra AFP Ar galima išsivežti pensiją į Lietuvą? Ar mokesiu mokesciųs ir kokioje šalyje? Kokio dydžio pensijos galiu tikėtis?
Norvegijoje į pensiją galima išeiti 62 metų. Daugelis tai ir daro, nes gaudami pensiją gali iš toliau dirbti. Sužinokite kas svarbu lietuviams apie pensiją Norvegijoje.
„Dirbau Norvegijoje 21 metus ir noriu išeiti į pensiją 63” – klausia lietuvis. Paaiškiname ar tai įmanoma ir kitus svarbius dalykus.
Norvegijos pensiją į Lietuvą eksportuoti galima, nes Lietuva yra ES/EEE šalis. Jei įgijote teisę į Norvegijos senatvės pensiją (alderspensjon), ją galima mokėti gyvenant Lietuvoje. NAV aiškiai nurodo, kad pensija mokama ir gyvenant užsienyje.
1. Ar galėsite išsivežti pensiją į Lietuvą?
Taip. Jei persikelsite gyventi į Lietuvą, Norvegijos pensija gali būti mokama į jūsų banko sąskaitą Lietuvoje arba Norvegijos sąskaitą. NAV moka pensijas gyvenantiems užsienyje.
2. Ar dėl to sumažės pensija?
Dažniausiai – NE vien dėl išvykimo į Lietuvą. Uždirbta Norvegijos senatvės pensija paprastai nesumažėja vien todėl, kad persikėlėte į Lietuvą. Svarbiausi veiksniai, kurie lemia dydį:
kiek metų dirbote Norvegijoje,
kiek pajamų turėjote,
kada pradėsite imti pensiją (63, 67 ar vėliau),
gimimo metai.
NAV nurodo, kad ankstesnis išėjimas į pensiją reiškia mažesnę mėnesinę pensiją, nes ta pati suma paskirstoma ilgesniam laikui. (nav.no)
Jei galite išeiti 63 m., tai dažniausiai reiškia:
gausite pensiją anksčiau,
bet mėnesinė suma bus mažesnė, nei jei pradėtumėte 67 m. ar vėliau.
3. Kur mokėsite mokesčius – Norvegijoje ar Lietuvoje?
Pagal Norvegijos mokesčių institucijos informaciją, jei esate Lietuvos mokesčių rezidentas, tuomet Norvegijos pensijos gyvenant Lietuvoje paprastai neapmokestinamos Norvegijoje pagal Norvegijos–Lietuvos dvigubo apmokestinimo sutartį. (skatteetaten.no)
Tai reiškia, kad dažniausiai:
Norvegija mokesčio neima, jei pateikiate rezidavimo įrodymus.
Tuomet pensiją reikės deklaruoti Lietuvoje pagal Lietuvos taisykles.
Reikia pateikti Norvegijai dokumentą, kad esate Lietuvos mokesčių rezidentas, kad NAV / Skatteetaten netaikytų Norvegijos išskaičiavimo.
4. Ką jums svarbiausia padaryti dabar?
Jei dirbote 21 metus Norvegijoje, jūs jau turite rimtą pensijos stažą. Siūlytume:
Taigi, pensiją į Lietuvą galite išsivežti, o dėl jos eksportavimo EU šalį neturėtų sumažėti. Mokesčiai priklausys nuo rezidencijos — juos mokėsite Lietuvoje, ne Norvegijoje.
Pensija susideda iš trijų dalių:
Valstybinė NAV pensija (Alderspensjon) – visi gauna pagal stažą ir pajamas.
AFP – sutartinė pensija (ne pas visus darbdavius).
Jei turite AFP sutartį, dažniausiai dirbote įmonėje, kuri priklauso AFP sistemai (tai privačios ir valstybinės įmonės). Tokiu atveju galite išeiti nuo 62 metų (jei atitinkate sąlygas) ir gauti:
NAV senatvės pensiją
AFP papildomą pensiją visam gyvenimui
Dažnai – darbdavio kaupimą pensiją
Rezultatas: Mėnesinė pensija gali būti ženkliai didesnė nei be AFP.
Pvz. žmogui su normaliu atlyginimu:
be AFP: ~18 000–24 000 NOK/mėn
su AFP: ~25 000–35 000 NOK/mėn (kartais daugiau)
(labai priklauso nuo algos)
AFP dažniausiai galima mokėti ir gyvenant Lietuvoje, bet reikia tikrinti konkrečią AFP sutartį.
Jei neturite AFP, tuomet lieka:
NAV pensija
Darbdavio kaupimas (jei buvo)
Privatūs kaupimai
Galite išeiti anksti, bet mėnesinė suma bus mažesnė. Pvz.:
63 m. gali būti ~16 000–22 000 NOK/mėn
67 m. gali būti ~22 000–30 000 NOK/mėn
Taigi darome išvadą, kad
Su AFP:
✔ galima išeiti anksčiau ✔ didesnė mėnesinė pensija ✔ dažnai apsimoka išeiti 62–63 m.
Be AFP:
✔ geriau laukti 67 m. (jei galite) ✔ nes pensija ženkliai padidėja kai išeisite į ją vėliau.
Jei dirbote Norvegijoje tik 21 metus, tai – neblogas stažas, bet ne pilnas 40+ metų stažas, todėl:
AFP turėjimas jums ypač svarbus
be AFP skirtumas labai jaučiasi
Kaip sužinoti ar turite AFP? Pažiūrėkite:
atlyginimo lapelyje
darbo sutartyje
prisijungus prie pensjonskalkulator
paklauskite HR / lønningskontor
Patarimas
Jei turite AFP — verta rimtai skaičiuoti išėjimą 62–63 m. Jei neturite AFP — dažnai verta dirbti iki 67 m.
