Kritika ar galimybė tobulėti?

Išmokime kritikuoti ir priimti kritiką.

Kas tai – skundas, kritika, o gal pastaba, patarimas? Norvegai turi daug eufemizmų tam pačiam žodžiui, nors esmė ta pati – tai pastaba apie tai, kas kam nors nepatiko ar ką galima daryti geriau. Kaip į tai bus sureaguota, priklauso nuo to kas pasakė, kodėl pasakė, kaip pasakė ir kam pasakė.  

Pexels, Andrea Piacquardio
Toliau skaitytiKritika ar galimybė tobulėti?

Ar parvešiu kalėdoms pinigėlių?

Darbdavys nesumokėjo, o turiu bilietą namo kalėdoms. Ką daryti? Ko galima tikėtis ir kokia tokių bylų eiga? Viskas trumpai ir aiškiai.

Pirmas patarimas – nepriimkite asmeniškai ir nepergyvenkite. Tokių bylų tikrai labai pagausėja prieš kalėdas. Jau dirbdami tikriausiai jautėte, ar darbdavys sąžiningas, ar ne. Dar dirbat ir jei nemoka algos ar prastos darbo sąlygos, reikėtų kreiptis į Darbo inspekciją anonimiškai. Kol dar dirbate, darbo inspekcija gali imtis priemonių. Savo pranešimą DI registruokite elektroniškai.

Prieš kalėdas visada pagausėja kreipimųsi dėl neišmokėtos algos. Žmonės nori važiuoti namo švęsti kalėdų, bet darbdavys neišmoka. Jei taip atsitiko Jums ir jau turite bilietą, kyla rimtas klausimas – skristi namo, ar ne?

Deja, klausimas labai sudėtingas, ir trumpo sprendimo nėra. Paaiškinimai painūs. Ši informacija padės įvertinti situaciją ir imtis konkrečių veiksmų. Turite sau atsakyti į klausimus:

Jei atsakymas „taip“, reiškia turite dokumentus, pagrindžiančius įdarbinimą. Jei atsakymas „ne“ – įrodyti darbo santykius ir apskaičiuoti, kiek darbdavys Jums skolingas, bus sunkiau.

Konkretūs žingsniai ką daryti.

Tuoj pat išsiųskite raštišką finansinį ieškinį darbdaviui (rašote patys arba padėti parašyti gali advokatas arba profsąjunga). Nuoroda į šio ieškinio formą ir papildoma informacija.

Galite kreiptis į policiją (namsmann) ir pranešti apie algos nemokėjimą, policija gali iškelti bylą darbdaviui. Policijoje pasiimkite dokumento anmeldelse (skundas policijai) kopiją.

Galite kreiptis į ginčų komisiją prie savivaldybės (forliksrådet), ten gausite informaciją ką daryti.

Praneškite darbo inspekcijai. Darbo inspekcija negali padėti išieškoti algos, ypač jei nebedirbate įmonėje. Tačiau darbo inspekcija, gavusi pranešimą, gali tikrinti darbdavį ir įpareigoti raštiškai išmokėti algą bet gerinti darbo sąlygas, jei įmonėje netvarka.

NEDELSKITE!

Pradėję algos išieškojimo procesą (išsiuntę formalų reikalavimą darbdaviui) galite išvykti iš Norvegijos.

Palaikykite ryšį su advokatu, jei toks padeda Jums (el. paštu ar telefonu)

Žinokite, kad algos išieškojimas gali trukti ilgai, bet svarbu šį procesą pradėti ir atlikti formaliai teisingai.

SVARBŪS MOMENTAI

  • Nemanykite kad algą išmokės kažkas kitas.
  • Pirmiau turite teikti finansinius ieškinius darbdaviui – jis Jums skolingas.
  • Dažniausiai gavęs formalų ieškinį darbdavys sumoka.
  • Jei darbdavys nesumoka po dviejų paraginimų, keliama bankroto byla
  • Jei bylą kelia darbuotojai, kuriems nemokėta alga, tai nieko nekainuoja
  • Įvykus įmonės bankrotui galite teikti prašymą algų garantijų fondui (NAV) išmokėti darbavio nesumokėtą algą.
  • Šis fondas turi savo griežtus reikalavimus ir terminus
  • Svarbu viską daryti laiku
  • Dokumentai, kad viskas daryta formaliai teisingai ir nustatytu laiku yra labai svarbūs.
  • Jei darbdavys užsienyje registruota įmonė NUF, procesas gali užtrukti dar ilgiau.

LINKIU KANTRYBĖS IR SĖKMĖS!

Julebord – kalėdinis vakarėlis darbe

Andrea Picquadio, Pexels

Norvegiška tradicija – vakarėlis su kolegomis. Restoranai pini, viešbučiai užsakyti, nes tokių vakarėlių –lapkričio, gruodžio ir net sausio mėnesį – daugybė . Taksi pasigauti neįmanoma. Alkoholis liejasi laisvai ir žmonės elgiasi laisvai. Norvegijoje visi linksminasi kartu – ir vadovai, ir pavaldiniai. Visi tampa draugais, statusas ir pareigos nusitrina. Alkoholis atlaisvina liežuvį ir elgesį, galite prišnekėti ir pridaryti ko nereikia ir kam nereikia.

Toliau skaityti „Julebord – kalėdinis vakarėlis darbe”

Privalomas pensijų fondas Norvegijoje, kaupiamas darbdavio (OTP)

OTP (no. obligatorisk tjenestepensjon)  

Pexels nuotrauka
  • Jei esate įdarbintas ne mažiau nei 20 % etato, darbdavys pagal įstatymą privalėtų Jums šį fondą kaupti (yra papildomos sąlygos ir išimtys).
  • Darbdavys privalo žinoti taisykles ir imti kaupti šį fondą kiekvienam savo darbuotojui (jei atitinka įstatymo nurodytas sąlygas).
  • Jei darbdavys privalėtų kaupti, bet nekaupė, turėtų atbuline tvarką sumokėti į šį fondą.
  • Nuo 2021 m. birželio 1 d. šios tvarkos administravimą perėmė Mokesčių tarnyba (skatteetaten). • Visais OTP kaupimo klausimais turite kreiptis ten, taip pat ten galite pranešti anonimiškai, jei toks fondas Jums nekaupiamas
  • Mokesčių tarnyba nustatyts, ar toks fondas privalo būti kaupiamas
  • Mokesčių tarnyba įpareigos darbdavį tokį fondą kaupti ateityje
  • Jei fondas nebuvo kaupiamas ir anksčiau (nors privalėjo būti kaupiamas), turite kreiptis į teisininkus/ profsąjugą / advokatus, kurie atstovaus Jūsų interesus reikalaujant darbdavį įmokėti į fondą atbuline tvarka.
  • Čia galite pasitikrinti ar esate pensinio draudimo Norvegijoje narys
  • Daugiau informacijos

Norvegiška senatvės pensija.

Ar visi gali tikėtis nemažų norvegiškų pensijos sumų ir oraus pensininko gyvenimo? Ar norvegišką pensiją gaus visi, gyvenantys Norvegijoje? Kiek metų reikia čia gyventi, kiek reikia dirbti, kiek uždirbti – ar tai svarbu? Ar gausi „norvegišką pensiją”, jei Norvegijoje gyveni tik kelis metus? Kokia ta Norvegiška pensija? Ar galima išvykti gyventi į kitą šalį ir išsivežti norvegišką pensiją?

Apie pensiją yra daug mitų ir pensinės sistemos nesupranta patys norvegai – tai tikra tiesa. Pensinė sistema nuolat kinta, be to pensijų mokėjimas priklauso nuo asmens gimimo metų. Tai sudėtinga sistema su painiais apskaičiavimais.

Pexels nuotrauka

Jaunimui atrodo kad senimui nedaug bereikia – vaikai užauginti, butai išmokėti. Puoštis ir gražintis – irgi nėra ko, kokia prasmė. Senimas mano kitaip. Juk blogėja sveikata ir dažnesni vizitai pas gydytojus, brangios procedūros ir vaistai. O jei nori gerai atrodyti, ir jaunystė nebepuošia, tai daug kainuoja. Be to ir senimui norisi pramogų ir kultūrinio gyvenimo. Daugelis mano – išeisiu į pensiją, tada jau pagyvensiu sau, ypač jei visą gyvenimą dirbta.

Čia dar kartą apibendrinu visą surinktą informaciją apie norvegišką pensiją.

Toliau skaityti „Norvegiška senatvės pensija.”

Mandagus norvegų nemandagumas

Fenomenas „norvegiška ranka” žinomas visame pasaulyje. Sėdėdami prie stalo jie nepaprašys savo stalo kaimyno paduoti, pavyzdžiui, druskos, o patys ties ranką ją pasiimti per visą stalą…Our very long Norwegian arm…(Bengt, norvegas)

Norvegai nemandagūs ir asocialūs, tvirtina kai kas. Nedraugiški ir arogantiški…. Kiek tiesos tokiuose tvirtinimuose?

Norvegijoje – normalu, užsienyje – ne

Štai keletas pavyzdžių, be įžymiosios „norvegiškos rankos“, kas Norvegijoje mandagu, o užsienyje – tikrai ne.

  • Norvegai nesisveikina su kaimynais ir su kolegomis, bet pasisveikins su miške sutiktuoju…
  • Norvegas moteriai nepaneš lagamino, nepraleis per duris, neužleis vietos.
  • Vaikas svečiuojasi pas klasės draugą? Labai galimas daiktas, kad šeimininkai pakvies savo vaiką prie stalo, o svečiui valgyti neduos. Juk pietūs suplanuoti neįskaičiuojant pašalinio valgytojo. Draugas turės vienas sėdėti kitame kambaryje ir liks alkanas.
  • Tavo norvegas draugas nusipirko maišelį saldėsių? Nepavaišins, jam net į galvą tai neateis, nes kiekvienas gali pats visko nusipirkti.
  • Atėjai į balių? Vyną neškis pats, o kai kada – ir maistą, ypač mėsą į kepsnių vakarėlį. Nesuvalgęs ar neišgėręs likučius galėsi išsinešti.
  • Norvegas geriau tylės įėjęs į patalpą, negu pasakys „labas”. Nes nenori trukdyti. Jis duoda laisvę kitiems, o nepratusiems atrodo kad ignoruoja.
  • Laisvalaikio drabužiai – kelnės, kedai, kurpinė – tinka visur: į operą, į darbą, į svečius. Puošiamasi tik per vestuves, gegužės 17, konfirmaciją ir julebord (kalėdų vakarėlį). Kirpyklos nėra privalomos, susivėlę ir perpus žili plaukai – norma.
  • Žinoma, galima rasti dar daugybę pavyzdžių. Bet tai – tik požiūrio dalykas.

Mandagu ar ne? Susitarimo reikalas

Mandagumas yra taisyklių rinkinys apie tai, kas priimtina ir nepriimtina žmogaus kalboje ir elgsenoje. Tai priklausomai nuo šalies tradicijų. Štai Indijoje valgoma rankomis, o Kinijoje – pagaliukais. Kinijoje įprasta garsiai šliurpti maistą, taip demonstruojant, kad labai skanu. Europoje valgoma peiliu ir šakute, o šliurpti nemandagu.

Turiu norvegą kolegą, kuris man patinka. Mes dažnai susitariame pietauti kartu, nes mėgstu su juo pasikalbėti. Bet viena jo savybė tiesiog kelia pasibjaurėjimą. Papietavę, kai sėdime ir kalbėdamiei geriame kavą jis pasiima tapdančių pagaliukus (jų norvegai reikalauja po kievieno valgymo, nes rūpinasi dantų higiena), ir visą laiką atvirai krapšto dantis. Man tai nepriimtina ir bjauru. Kai švenčiame su darbo kolegomis, daugelis daro taip pat ir prie šventinio, pavyzdžiui kalėdinio vakarėlio stalo. Net visuomeniniam transporte esu mačiusi taip darančių, ir ne tik su dantų krapštukais, bet ir besivalančių dantis su tapdančių šepetukais – viešai, traukinyje ar autobuse… 

Ar mandagu sveikintis paduodant ranką? Ar mandagu bučiuoti ranką? Bučiuoti į lūpas ar į žandus? Kiek kartų? Ar apvilkti moteris paltu ir atitraukti joms kėdę? Ar mandagu garsiai čiaudėti, šnypšti nosį, viešai krapštytis dantis? O gal reikia eiti į tualetą  viso to daryti? Ar mandagu žiovauti, riaugėti, čepsėti, garsiai gadinti orą, ar šias visiems būdingas kūno funkcijas reikia žūtbūt slėpti? Na, o jei kažkas šalia nusičiaudėjo – ar vaidinti, kad nieko neįvyko, ar sakyti: „Į sveikatą!”. O jei nieko nesakysi, ar nebus nemandagu?

Norvegas savo kapsulėje

Apklausos rodo, kad užsieniečiai nelaiko Norvegijos labai vaišinga ar draugiška atvykėliams šalimi. O štai Portugalija, Ispanija turi būtent tokią reputaciją – šios šalys garsėja, kad ten žmonės šilti, bendraujantys, draugiški. Norvegams irgi atrodo, kad jie yra gero išsiauklėjimo ir mandagūs. Kur pakastas šio nesusipratimo šuo?

Norvegų mokslininkai aiškina, kad mažai kalbėti, nežiūrėti, nevarginti aplinkinių bereikalingų plepėjimu, vadinamu „small talk” kur nors lėktuve, eilėje ar dar kur nors yra norvegiškas mandagumas. Norvegai tiesiog kuo mažiau lenda į tavo komforto zoną (taip, kaip jie ją supranta), į tavo erdvę. Plepaplai, komentarai, nuomonės – tai ne norvegui. Kam to reikia.

Norvegai pasižymi vadinamuoju distanciniu mandagumu, kai mandagiau yra palikti ramybėje, nekalbėti ir netrukdyti, nei atvirkščiai.

Norvegai nekalti, kad tai palaikoma šaltumu ir nedraugiškumu, juk norėjo kaip geriau – nevarginti. Jiems patiems gera ir ramu, kai viešoj vietoj nepažįstami be reikalo nelenda ir nekalbina, todėl mano, kad taip jaučiasi ir kiti. Kol tikrai tikrai ko nors neprireiks, norvegas tavęs nieko nepaklaus.

Jei tau atrodo, kad nemandagu tylėti, ir manai, kad reikia visais įmanomas būdais išsklaidyti tylą, žinok – norvegui taip neatrodo. Norvegas nenori niekam trukdyti. Net ir „norvegiška ranka” – norvego mandagumo išraiška. Jis pasiims ko reikia nuo stalo pats, netrukdydamas tau ramiai valgyti (nors ir sutrukdė pro pat nosį prakišdamas ranką ir vos neišmušdamas šaukšto iš dantų)… Bet jam atrodo, kad taip mandagiau.

Jei į namą atsikėlė nauji kaimynai, norvegas neskambins jam į duris, nešinas gėlių vazonėliu ir savo keptomis bandelėmis, norėdamas susipažinti (tai įprasta pvz. Amerikoje). Netgi tada, kai pritrūks druskos ar degtukų (bet tikriausiai niekada nepritrūks) norvegas eis ar važiuos į parduotuvę už penkiolikos minučių kelio, negu pas kaimyną. O jei atsitiks, kad reikės paskambinti kaimynui į duris (betgi tokios priežasties tiesiog nėra ir būt negali!), tai pirma – didelė rizika, kad durys nebus atidarytos (nors kaimynas namie), antra – toliau slenksčio neįleis. Na, o apie pakvietimą į vidų, pasiūlymą prisėsti, netikėtai užėjus, kokią nors arbatą ar kitas vaišes neverta nei galvoti. Atėjimas be perspėjimo yra įsiveržimas į svetimą erdvę be susitarimo. Taip norvegas pats niekada nesielgs, o jei elgsis kitas – jis bus labai nustebintas ir tikrai nebus draugiškas.

Svarbu žinoti, kad per pirmą susitikimą su norvegais reikia laikykis santūriai. Jokių karštų jausmų, bučinių, jokių spontaniškų susidraugavimų ir meilių – kitaip jie pabėgs ir nebenorės bendrauti. Nes jiems bus per stipru. Pakviesti į svečius išsijuosę demonstravote savo asmenybės žavesį ir plepėjote bei juokavote nenutildomai? Kitą kartą jūsų tikriausiai nebekvies.

Būtinas atstumas, nes priartėjimas norvegui sukelia socialinį nerimą, jis prie to nepratęs. Norvegas sėdasi kuo toliau nuo kitų, visur, kur tik įmanoma laikytis atstumo. Toks elgesys užsieniečiams atrodo kaip šaltumas, atstūmimas, nemandagumas, o norvegams – mandagus santūrumas, kai elgiamasi neišsišokstant.

Priežastys: lygiava ir geografija?

Kai kas sako, kad toks norvegiškas atstumas kaip mandagumas susiformavo dėl to, kad Norvegijoje saugu ir nereikia burtis į grupes siekiant išgyventi, nes čia padeda valstybė – tai kam tau draugai?

Kitose visuomenėse svarbu demonstruoti draugiškumą, nes nežinodamas kokie žmonės aplink tave, nežinosi su kuo susidūrei. Susitikimas su žmogumi ir tai, kaip jis elgiasi ar ką sako, padės nustatyti ar tai draugas, ar nedraugas. O Norvegijoje visi lygūs ir visi vienodi, visi a priori yra geri – taip priimta manyti.

Sėdžiu tramvajuje, įlipa visas dvokiantis vyras, vos ne ant kaktos parašyta – narkomanas. Ima prašinėti pinigų ištiesęs purviną ranką. Stebiu. Kai kurie bjaurisi, matosi iš veido išraiškos. Manau, kad besibjaurintys yra užsieniečiai. Vyrų grupelė su statybininkų uniformomis, lenkiškai kalbantys, gestais rodo – nelįsk. Kiti – o tai be abejonės, norvegai – indiferentiški. Jie arba visai nežiūri ir dėmesio nekreipia, arba šypsosi, maloniai atsako prašinėtojui, kad neturi grynų, arba ir duoda pinigėlį. Kokia pagyvenusi moteriškė dar ir kalbėti ima su valkata… Aš tikrai nepageidaučiau nei kabėt, nei kad prie manęs lįstu toks. O tam valkatai visai nė motais – jis jaučiasi lygus su visais. (Hanka ir Čekijos).

Norvegija istoriškai neturėjo klasinės visuomenės arba labai griežtai išreikštos aukštuomenės ar aristokratijos. Etiketės ir tam tikros elgesio normos paprastai atsiranda su skirtingų visuomenės klasių atsiradimu, nes jos privalo turėti skiriamuosius ženklus – aprangą, daiktus, normas, elgesį, kalbėjimo būdą, etiketą, pvz. žinojimą, kokiu stalo įrankiu ką valgyti ar į kokią taurę kokį gėrimą pilti. Taip rodomas priklausymas geresnei žmonių padermei. O jei kas tokių triukų nemoka, lengviau nustatyti jo socialinį statusą, ir visiems tampa aiškiau.

Norvegijoje tokių skirtumų nelabai yra, nes visi tarsi lygūs. Čia nėra nei aiškiai ir visuotinai išreikšto elito, nei prasčiokų, vadinamųjų lietuviškų runkelių ar budulių. Nėra ir  griežtos takoskyros tarp visuomenės grupių. Jei ir egzistuoja praščiokiškas, vadinamasis Harry stilius, tačiau jo nesibodima, jis retai pajuokiamas. Ir atvirkščiai – pajuokiami keeg stiliaus jaunuoliai, dėvintys firminių ženklų drabužiais ir demonstruojantys priklausymą turtingiesiems. Norvegijoje paprasta, net familiari visuotinė elgsena yra paplitusi. Ji neslepiama, ja puikuojamasi ir didžiuojamasi. Tokia elgsena – norma, o vadinamosios aristokratiškos manieros Norvegijoje daug kam kelia juoką. Į visus čia įprasta kreiptis „Tu“, kalbama kaip su sau lygiu, gražių manierų nelabai paisoma. Pasakęs „Hva behager?“  (Ką norėjote pasakyti?), būsite priskirtas arba senąjai kartai, arba snobams. Užsieniečiui sunku atskirti kas Norvegijoje yra kas iš aprangos, elgsenos ar kabėjimo.

Vyrai Norvegijoje jau nebeturi kiose šalyse dar galiojančių vadinamųjų dželmeniškų manierų. Jie neužleis moterims sėdimos vietos, nepraleis pirmų per duris, neatstums kėdės, sėdant prie stalo, nepadės apsivilkti palto. Nemandagu? Norvegai tai nemano. Moteris to nesitiki ir gali net įsižeisti jei kas griebs nešti jos krepšį. Moterų ir vyrų teisės lygios, moteris viską daro pati, nes ji – lygiavertis vyrui žmogus. Ir kavinėje bei restorane taip pat pati susimoka, nes yra ekonomiškai nepriklausoma.

Trumpai drūtai ir nebūtinai mandagiai

Klasinės visuomenės Norvegijoje nebuvimas nesuformavo būtinybės savo kalbėjimo stiliumi demonstruoti socialinio ar visuomeninio statuso. Norvegijoje būdingas paprastas, trumpas kalbėjimas, be mandagumo frazių, vyrauja žemo konteksto komunikacijos stilius, kai svarbu yra ne kas kalba, o ką sako.

Štai kaip norvegiškai trumpai galima pasakyti ilgas ir mandagias angliškas frazes:

Kiek žmonės uždirba Norvegijoje?

Strapisnyje apžvelgiamos algos ir kiek procentų visų dirbančiųjų gauna labai mažas, vidutiniškas ar didesnes, nei vidurkis, algas (pagal Centrinio statistikos biuro (SSB) 2021 m.  duomenis).  Pateikti skaičiai  rodo, kokios algos yra ir viešajame, ir privačiame sektoriuje, remiamasi darbdavių pateikta mokesčių tarnybai informacija.  

Įvairiu darbuotojų algos gana smarkiai skiriasi.

Mažiausia alga Norvegijoje – 10 000 – 15 000/ mėnesį. Mažiausiai už darbą gauna pameistriai (lærlinger).

„Pati didžiausia užregistruota alga yra (tik nenugriūkite nuo kėdės!) 185 000, – / mėnesį. Tačiau tiek ar panašiai gauna labai nedaug žmonių. Įprasta alga yra 40 000 – 45 000 į mėnesį,”-  sako mokslinė darbuotoja iš darbo ir gerovės tyrimo instituto. Tiek uždirba apie 16 %  Norvegijos dirbančiųjų.

Kita didelė grupė yra uždirbančių 45 000 – 50 000 / mėnesį – apie 14 % dirbančiųjų.  Tai skaičius, kuris nusako algos vidurkį (arba vidutinę algą Norvegijoje). Toks skačius gaunamas sudėjus visas algas ir padalijus iš jas gauančių. Įskaičuojamos ir labai didelės algos, todėl vidutiniška alga, išreikšta skaičiais, yra didesnė, neį įprasta alga. Novegijoje daugiau nei pusė, t.y. 60 % gauna  už savo darbą mažiau negu vidutiniška alga, taip sako algų specialistai.

O kokia alga laikoma maža? SSB duomenimis, vidutiniokų klasė Norvegijje yra stipri, tačiau įprastą ir vidutinę algą čia gauna ne visi. Maža alga laikoma, jei uždirbama 37 000 ir mažiau kronų bruto (prieš mokesčius), t.y. mažiau negu 85 % vidutiniškos algos. Tokią algą gauna apie 24 % Norvegijos dirbančiųjų. 

Labai maža alga yra laikoma, kai uždirbama apie 30 000 nok /mėnesį  brutto, tiek uždirba 7 % visų dirbančiųjų.

Algų kontrastai, t.y. skirtumas tarp mažiausių ir didžiausių algų, Švedijoje ir Norvegija yra labai maži, jie mažiausi pasaulyje. Švedijoje šie skirtumai net mažesni nei Norvegijoje. Tai lemia faktas, kad Švedijoje 90 % dirbančiųjų turi kolektyvines sutartis, o Norvegijoje jas turi tik 64 %.

Tačiau kontrastai pamažu didėja ir šiose šalyse, nes mažiausiai apmokamų profesijų algos auga labai pamažu arba išvis nedidinamos, o kvalifikuotų darbuotojų algos didėja kasmet ir gana ženkliai.  Visgi algų kontrastai Norvegijoje ir Švedijoje yra mažiausi pasaulyje, ypač lyginant su Didžiąja Britanija arba JAV, kur jie – milžiniški, todėl ir socialiniai skirtumai tų šalių visuomenėse yra dideli.

Norvegijoje būdinga dar ir tai, kad  tokių pačių specialistų algos (pvz. tarnautojų valstybinėse įstaigose) gali būti didesnės gyvenantiems atokiau nuo sostinės Oslo, pvz. Šiaurės Norvegijoje, Tromsio ar Būdo miestuose, nors pragyvenimas ten, o ypač būstai, yra pigesni. Kodėl? Dėl regioninės politikos, t.y. Distriktpolitikk, perskirstant lėšas ir siekiant pritraukti žmones gyventi  Šiauriau, į vidurio ir Šiaurės Norvegiją. Ten klimatinės sąlygos nėra labai patrauklios . Pusę metų visiškai tamsu, gana šalta net vasarą. Tačiau didesni atlyginimai sugundo, ir žmonės lieka arba net atvyksta čia gyventi.

Įmonė pereina kitam savininkui: darbuotojo teisės

Dirbate įmonėje, kuri buvo parduota ar perduota kitam savininkui. Praktika rodo, kad vieniems tokiu atveju niekas nesikeičia, tik galbūt įmonės pavadinimas. Kitiems darbuotojams gali keistis darbo sutartys, sąlygos ir užduotys. Kas reguliuoja ir kokios taisyklės galioja? 

Pakeitimai įmonėje gali prasidėti jau prieš naująjam savininkui perimant įmonę. Ankstesnis savininkas galimai nori padaryti įmonę patrauklesnę jos pirkėjui, galbūt sumažindamas ar naikindamas premijų skyrimo ar kitų papildomų privalumų (tarnybinio automobilio, telefono ir t.t.) tvarkas darbuotojams. Gali būti taip pat mažinamas darbuotojų skaičius.

Visi šie procesai darbuotojams turėtų būti žinomi per darbuotojų atstovus, profsąjungą ar iš įmonės vadovo. Eigą reguliuoja darbo kodekso paragrafas 16 – 5. Informaciją per profsąjungą (kuo anksčiau tuo geriau) gauna profsąjungos atstovas arba pirmininkas ir ją perduoda darbuotojams. Informacija turi būti apie tai:

  • kodėl vyks įmonės perėmimas,
  • kada tai įvyks,
  • kokios bus pasekmės darbuotojams:
    • juridinės,
    • ekonominės,
    • socialinės;
  • kokie pakeitimai galimai bus kolektyvinėse darbo sutartyse ir
  • kokios yra darbuotojo teisės (pavyzdžiui užginčyti perdavimą naujam darbdaviui ir kokios, jei darbuotojs šia teise naudosis, bus to pasekmės).

Darbuotojų teises atstovauja ir gina profsąjungos arba advokatas (jei nesate profsąjungos narys).

Naujasis savininkas, perėmęs įmonę įgyja, įmonės vadymo teisę ir todėl gali norėti keisti sąlygas taip pat ir darbuotojams.

Darbo kodekso 16 straipsnis siekia apsaugoti darbuotojus, kad juos kuo mažiau paliestų įmonės perdavimas kitam savininkui.

Kiekvienas jau dirbantis įmonėje darbuotojas turi tam tikras įdarbininimo sąlygas, įtvirtintas darbo sutartyje. Įmonę perėmęs ar perpirkęs savininkas turi tai gerbti. Pagal įstatymą ne tik raštu, bet taip pat ir žodžiu sutartos sąlygos tarp darbuotojo ir darbdavio galioja naująjam įmonės savininkui. Visgi, jei žodiniai sustarimai neįtvirtinti raštu, bus sunkiau įrodyti kas buvo sutarta.

Pagrindinė taisyklė: naujasis darbdavys privalo išlaikyti tas pačias kiekvieno darbuotojo įdarbinimo sąlygas, kurios galiojo perimant įmonę. Jei jis to nepadarė, darbuotojas gali kelti teisminį ieškinį, reikalaudamas tai padaryti. Abu darbdaviai- ir ankstesnis, ir naujasis – yra atsakingi už šio reikalavimo vykdymą.

Įmonės perdavimas ar pardavimas negali būti darbuotojų atleidimo priežastis. Jei darbuotojai atleidžiami, turi būti kita svari ir teisiškai pagrįsta atleidimo priežastis taip pat įrodyta, kad atleidimas neįvyko dėl būtent įmonės perdavimo / perėmimo. Jei darbdavys to įrodyti negali, atleidimas laikomas neteisėtu.

Jei įmonė naikinama ir kuriama nauja įmonė.

Jei darbuotojai buvo atleisti dėl įmonės panaikinimo, bet iškart po to sužinojo, kad kad buvo vėl atidaryta nauja įmonė su ta pačia veikla, kuri turi naują savininką ir / arba naują pavadinimą, galbūt tai gali būti kvalifikuojama kaip paslėptas įmonės perėmimas/pardavimas, todė galioja visos tos pačios aukščiau nurodytos taisyklės. Darbuotojas gali turėti teisę tęsti savo darbą naujojoje įmonėje.

Skundas / ieškinys tokiais atvejais teikiamas per profsąjungą arba advokatą.

Mini-vebinaras Trumpai ir aiškiai apie tai.

Vienatvė – Norvegijos baubas. Kodėl? Ir kaip jį nugalėti.

Pexels, Gabriela Palai

Daugiausia apie vienatvę Norvegijos spauda ėmė rašyti 2019 ir 2020 metais, kai per kalėdas, gruodžio 25 d. nusižudė Norvegijos princesės Martha Louise buvęs sutuoktinis, rašytojas ir tapytojas Ari Behn. Tarsi pranašaudamas sau ateitį jis 2015 m. parašė knygą „Døden er en avposring” (Mirtis yra tarsi atsitraukimas), apie meilę, mirtį ir vienatvę. Tada socialinėse medijose plito raginimas pastebėti vienišus -ypatingai kai visi švenčia ir vienatvė labiausiai slegia – ir atverti jiems savo namus. Bet šis judėjimas greitai nurimo kaip nebuvęs.

Būti vienam gerai, kai tai pasirenki pats. Vienatvė yra puiku, kai ji yra laikina. Tik asketai, atsiskyrėliai gyvena vieni ilgus periodus, bet vėlgi – patys tai renkasi. Vienatvė negali būti primesta. Ilga vienatvė yra destruktyvi. Vienatvė tarp žmonių – baisi. Žmogus – socialinė būtybė, trokšta dėmesio ir pripažinimo. To ilgą laiką neturint, nepaisant kiek vaidinsi kad tau gerai vienam, rezultatas gali būti depresija.

Žinoma, vienatvės, o kartu ir depresijos priežastys gali būti medicininės, tai psichologų ir psichiatrų reikalas.

Pakalbėkime apie paprastąją vienatvę, kuri dar nėra peraugusi į sutrikimus.

Toliau skaityti „Vienatvė – Norvegijos baubas. Kodėl? Ir kaip jį nugalėti.”