Strapisnyje apžvelgiamos algos ir kiek procentų visų dirbančiųjų gauna labai mažas, vidutiniškas ar didesnes, nei vidurkis, algas (pagal Centrinio statistikos biuro (SSB) 2021 m. duomenis). Pateikti skaičiai rodo, kokios algos yra ir viešajame, ir privačiame sektoriuje, remiamasi darbdavių pateikta mokesčių tarnybai informacija.
Įvairiu darbuotojų algos gana smarkiai skiriasi.
Mažiausia alga Norvegijoje – 10 000 – 15 000/ mėnesį. Mažiausiai už darbą gauna pameistriai (lærlinger).
„Pati didžiausia užregistruota alga yra (tik nenugriūkite nuo kėdės!) 185 000, – / mėnesį. Tačiau tiek ar panašiai gauna labai nedaug žmonių. Įprasta alga yra 40 000 – 45 000 į mėnesį,“- sako mokslinė darbuotoja iš darbo ir gerovės tyrimo instituto. Tiek uždirba apie 16 % Norvegijos dirbančiųjų.
Kita didelė grupė yra uždirbančių 45 000 – 50 000 / mėnesį – apie 14 % dirbančiųjų. Tai skaičius, kuris nusako algos vidurkį (arba vidutinę algą Norvegijoje). Toks skačius gaunamas sudėjus visas algas ir padalijus iš jas gauančių. Įskaičuojamos ir labai didelės algos, todėl vidutiniška alga, išreikšta skaičiais, yra didesnė, neį įprasta alga. Novegijoje daugiau nei pusė, t.y. 60 % gauna už savo darbą mažiau negu vidutiniška alga, taip sako algų specialistai.
O kokia alga laikoma maža? SSB duomenimis, vidutiniokų klasė Norvegijje yra stipri, tačiau įprastą ir vidutinę algą čia gauna ne visi. Maža alga laikoma, jei uždirbama 37 000 ir mažiau kronų bruto (prieš mokesčius), t.y. mažiau negu 85 % vidutiniškos algos. Tokią algą gauna apie 24 % Norvegijos dirbančiųjų.
Labai maža alga yra laikoma, kai uždirbama apie 30 000 nok /mėnesį brutto, tiek uždirba 7 % visų dirbančiųjų.
Algų kontrastai, t.y. skirtumas tarp mažiausių ir didžiausių algų, Švedijoje ir Norvegija yra labai maži, jie mažiausi pasaulyje. Švedijoje šie skirtumai net mažesni nei Norvegijoje. Tai lemia faktas, kad Švedijoje 90 % dirbančiųjų turi kolektyvines sutartis, o Norvegijoje jas turi tik 64 %.
Tačiau kontrastai pamažu didėja ir šiose šalyse, nes mažiausiai apmokamų profesijų algos auga labai pamažu arba išvis nedidinamos, o kvalifikuotų darbuotojų algos didėja kasmet ir gana ženkliai. Visgi algų kontrastai Norvegijoje ir Švedijoje yra mažiausi pasaulyje, ypač lyginant su Didžiąja Britanija arba JAV, kur jie – milžiniški, todėl ir socialiniai skirtumai tų šalių visuomenėse yra dideli.
Norvegijoje būdinga dar ir tai, kad tokių pačių specialistų algos (pvz. tarnautojų valstybinėse įstaigose) gali būti didesnės gyvenantiems atokiau nuo sostinės Oslo, pvz. Šiaurės Norvegijoje, Tromsio ar Būdo miestuose, nors pragyvenimas ten, o ypač būstai, yra pigesni. Kodėl? Dėl regioninės politikos, t.y. Distriktpolitikk, perskirstant lėšas ir siekiant pritraukti žmones gyventi Šiauriau, į vidurio ir Šiaurės Norvegiją. Ten klimatinės sąlygos nėra labai patrauklios . Pusę metų visiškai tamsu, gana šalta net vasarą. Tačiau didesni atlyginimai sugundo, ir žmonės lieka arba net atvyksta čia gyventi.
Dirbate įmonėje, kuri buvo parduota ar perduota kitam savininkui. Praktika rodo, kad vieniems tokiu atveju niekas nesikeičia, tik galbūt įmonės pavadinimas. Kitiems darbuotojams gali keistis darbo sutartys, sąlygos ir užduotys. Kas reguliuoja ir kokios taisyklės galioja?
Pakeitimai įmonėje gali prasidėti jau prieš naująjam savininkui perimant įmonę. Ankstesnis savininkas galimai nori padaryti įmonę patrauklesnę jos pirkėjui, galbūt sumažindamas ar naikindamas premijų skyrimo ar kitų papildomų privalumų (tarnybinio automobilio, telefono ir t.t.) tvarkas darbuotojams. Gali būti taip pat mažinamas darbuotojų skaičius.
Visi šie procesai darbuotojams turėtų būti žinomi per darbuotojų atstovus, profsąjungą ar iš įmonės vadovo. Eigą reguliuoja darbo kodekso paragrafas 16 – 5. Informaciją per profsąjungą (kuo anksčiau tuo geriau) gauna profsąjungos atstovas arba pirmininkas ir ją perduoda darbuotojams. Informacija turi būti apie tai:
kodėl vyks įmonės perėmimas,
kada tai įvyks,
kokios bus pasekmės darbuotojams:
juridinės,
ekonominės,
socialinės;
kokie pakeitimai galimai bus kolektyvinėse darbo sutartyse ir
kokios yra darbuotojo teisės (pavyzdžiui užginčyti perdavimą naujam darbdaviui ir kokios, jei darbuotojs šia teise naudosis, bus to pasekmės).
Darbuotojų teises atstovauja ir gina profsąjungos arba advokatas (jei nesate profsąjungos narys).
Naujasis savininkas, perėmęs įmonę įgyja, įmonės vadymo teisę ir todėl gali norėti keisti sąlygas taip pat ir darbuotojams.
Darbo kodekso 16 straipsnis siekia apsaugoti darbuotojus, kad juos kuo mažiau paliestų įmonės perdavimas kitam savininkui.
Kiekvienas jau dirbantis įmonėje darbuotojas turi tam tikras įdarbininimo sąlygas, įtvirtintas darbo sutartyje. Įmonę perėmęs ar perpirkęs savininkas turi tai gerbti. Pagal įstatymą ne tik raštu, bet taip pat ir žodžiu sutartos sąlygos tarp darbuotojo ir darbdavio galioja naująjam įmonės savininkui. Visgi, jei žodiniai sustarimai neįtvirtinti raštu, bus sunkiau įrodyti kas buvo sutarta.
Pagrindinė taisyklė: naujasis darbdavys privalo išlaikyti tas pačias kiekvieno darbuotojo įdarbinimo sąlygas, kurios galiojo perimant įmonę. Jei jis to nepadarė, darbuotojas gali kelti teisminį ieškinį, reikalaudamas tai padaryti. Abu darbdaviai- ir ankstesnis, ir naujasis – yra atsakingi už šio reikalavimo vykdymą.
Įmonės perdavimas ar pardavimas negali būti darbuotojų atleidimo priežastis. Jei darbuotojai atleidžiami, turi būti kita svari ir teisiškai pagrįsta atleidimo priežastis taip pat įrodyta, kad atleidimas neįvyko dėl būtent įmonės perdavimo / perėmimo. Jei darbdavys to įrodyti negali, atleidimas laikomas neteisėtu.
Jei įmonė naikinama ir kuriama nauja įmonė.
Jei darbuotojai buvo atleisti dėl įmonės panaikinimo, bet iškart po to sužinojo, kad kad buvo vėl atidaryta nauja įmonė su ta pačia veikla, kuri turi naują savininką ir / arba naują pavadinimą, galbūt tai gali būti kvalifikuojama kaip paslėptas įmonės perėmimas/pardavimas, todė galioja visos tos pačios aukščiau nurodytos taisyklės. Darbuotojas gali turėti teisę tęsti savo darbą naujojoje įmonėje.
Skundas / ieškinys tokiais atvejais teikiamas per profsąjungą arba advokatą.
Daugiausia apie vienatvę Norvegijos spauda ėmė rašyti 2019 ir 2020 metais, kai per kalėdas, gruodžio 25 d. nusižudė Norvegijos princesės Martha Louise buvęs sutuoktinis, rašytojas ir tapytojas Ari Behn. Tarsi pranašaudamas sau ateitį jis 2015 m. parašė knygą „Døden er en avposring“ (Mirtis yra tarsi atsitraukimas), apie meilę, mirtį ir vienatvę. Tada socialinėse medijose plito raginimas pastebėti vienišus -ypatingai kai visi švenčia ir vienatvė labiausiai slegia – ir atverti jiems savo namus. Bet šis judėjimas greitai nurimo kaip nebuvęs.
Būti vienam gerai, kai tai pasirenki pats. Vienatvė yra puiku, kai ji yra laikina. Tik asketai, atsiskyrėliai gyvena vieni ilgus periodus, bet vėlgi – patys tai renkasi. Vienatvė negali būti primesta. Ilga vienatvė yra destruktyvi. Vienatvė tarp žmonių – baisi. Žmogus – socialinė būtybė, trokšta dėmesio ir pripažinimo. To ilgą laiką neturint, nepaisant kiek vaidinsi kad tau gerai vienam, rezultatas gali būti depresija.
Žinoma, vienatvės, o kartu ir depresijos priežastys gali būti medicininės, tai psichologų ir psichiatrų reikalas.
Pakalbėkime apie paprastąją vienatvę, kuri dar nėra peraugusi į sutrikimus.
Apie kultūrinius skirtumus. Kodėl norvegai nepersistengia, o imigrantai linkę prisiima visą atsakomybę?
Nesureikšminti mokomi nuo vaikystės
Išminčiai moko: Gyvenime reikia atskirti, kas yra svarbu, o kas ne. Jei nieko negali pakeisti – kam nervintis, jei gali pakeisti – keisk, kam nervintis. Kažkas atsitiko – ar verta nervintis, nes jau atsitiko. Dar neatsitiko, bet bijai kad atsitiks – daryk viską, kad neatsitiktų, bet nesinervink. Visai tai daug kam žinoma, tačiau taikyti gyvenime šią teoriją reikia išmokti.
Darbdavys turi teisę ir pareigą valdyti įmonę. Tai vadinama styringsrett. Darbdavys gali taip pat perkelti darbuotoją į kitas pareigas ar kitą darbo vietą, tai vadinama omplassering. Tai sudėtingos juridinės sritys ir procesai, juos reikėtų aiškintis su savo saugos atstovais, profsąjunga arba advokatais.
Nežinant įstatymų, geriau nerizikuokite dirbdami per individualią įmonę Norvegijoje. Suklydus, visa atsakomybė bus asmeniška.
Individulios įmonės savininko pasakojimas.
Nieko nesupratau. Aš nebuvau Norvegijoje jau beveik du metus, turėjau D numerį ir savo ENK. Kada norėjau dirbau, kad norėjau ne, atvažiuodavau, išvažiuodavau. Man sakė kad taip geriausia. Kas sakė? Draugai, jau neatsimenus kas. Kas registravo firmą? Ai, tai kažkoks Dima, nežinau pavardės. Gavau numerį kaip firma, D numerį ir dirbau, pinigus mokėjo tiesiogiai. Butus remontavom. Po to gal kažkas paskundė, nes atėjo patikrinti. Kas ten tokie buvo nežinau, nes nesuprantu norvegiškai. Po to aš greit išvažiavau. O kai dabar vat grįžau, kai tuos visus koronos nesąmones nuėmė, ir norėjau dirbti pas tokius lenkus, tai jie man sakė kad reikia nueit į skatą. Nuėjau, o ten man sako: „Pas tave baudos didžiausios. Aš sakau už ką, o jie sako mes tau siuntėme priminimus, tu nieko neatsakei per nustatytus terminus, tai todėl baudos. Ir iš darbo inspekcijos, nes kai patikrino tai buvo nesaugus darbas, ir iš skato, nes kažko nesumokėjau mokesčių ar kažkokių tai ataskaitų nepateikiau. Taip pasakė per vertėją skatas. Dabar mano firmą naikins, bet baudas man vistiek reikės mokėti asmeniškai, ant manę kabės visą gyvenimą, nenubrauks tų baudų. Ką man daryt ? Manęs net nebuvo čia, iš kur aš žinau, kad man kažkokie laiškai kažkur guli, aš jų netgi neskaičiau. (imigranto, ENK savininko pasakojimas).
„Tie norvegai tokie patiklūs ir naivūs,“ – galvoja ne vienas imigrantas – „kad juos taip lengva apgauti“. Tačiau būten ši palanki ir pozityvi kultūra imigrantus traukia į šią šalį. Kaip atsiranda įstatymų laikymosi, visuotinio moralumo kultūra? Kodėl Norvegijoje ji palaipsniui dingsta? Kodėl vis dažniau taikoma griežtesnė kontrolė ir sankcijos?
Valdžia – geroji teta ar piktas dėdė?
Įvairiose visuomenėse yra skirtingas požiūris į valstybės aparatą. Vienose tas valstybės aparatas – tai mes (pvz. Norvegijoje, kt. Skandinavijos šalyse), nes vykdo žmonių valią, atstovaujamą demokratiškai išrinkto Parlamento, kuris leidžia įstatymus. Kitose visuomenėse valdžia yra prievartinis baudžiamasis aparatas, paprasto žmogaus priešas.
Dirbu auklėtoja vaikų darželyje. Vedėja pranešė, kad pas mus ateis policija. Iš pradžių nesupratau ko, galvojau gal kažkokį nusikaltimą tiria. Atėjo du policininkai – viena jų buvo mergina su ilga kasa. Jie atsinešė didžiulį meškiną su policininko uniforma ir leido vaikams su juo žaisti. Paaiškėjo, kad taip darželinukai mokomi pasitikėti policija. Ne bijoti jos, o kreiptis į policininkus, jei reikia pagalbos. Taip susiformuoja požiūris, kad policininkai yra geriečiai. O pas mus atvirkščiai – tėvai policininkais gąsdina vaikus, mokina policininkų bijoti ir jų nekęsti, jie vadindami mentais ir kitaip. (Andžela, lietuvė)
Šalys turi skirtingus valdymo metodus. Kraštutinumai – bausti ar įtikinti (auklėti, mokyti, šviesti), arba tarpiniai. Taip atsiranda tradicijos – pasitikėti valdžia arba jos bijoti ir vengti. Norvegai stebisi, kad kitose šalyse valdžia tapatinama tik su bausmėmis. Jie nesupranta, kodėl valdžia ir žmonės nekenčia vieni kitų.
Norvegijoje valdžia yra kaip geraširdiška teta, kuri ir galvytę glostys, ir ašarytę nubrauks, ir be reikalo neskriaus, tik vykdys teisingumą, numatytą įstatymuose. Valdžia paaiškina, kodėl reikia daryti vienaip ar kitaip. Norvegijoje daug susirinkimų, nes visų nuomones reikia išklausyti ir paskui priimti sprendimą, kuris visiems patiktų. Atrodo neįmanoma, kad ir avis liktų sveika, ir vilkas sotus, bet to siekiama.
Norvegijoje vis dar vyrauja skaidrumas, lojalumas savo šaliai ir įstatymams. „Tai yra mūsų namai– galvoja čia gyvenantys, – ir nuo mūsų priklauso, kokia jie yra ir bus. Turime laikytis įstatymų. Jei ne – viskas žlugs“.
Tikima, kad visi geri
Anktesnę Norvegiją galima lyginti su pasakų miesteliu Kardamonu, iš Torbjorno Egnerio knygos vaikams «Žmonės ir plėšikai Kardamono miestelyje». Ten nebuvo jokių nusikaltimų ir vienintelis policijos viršininkas Bastian sukūrė tokį įstatymą:
Šalyse, kur vyrauja valdžios, kaip gerosios tetos modelis, filosofija yra įtikinti, kad elgtis kaip prašo valdžia tau pačiam bus geriau. Įtikinti žmones užtrunka daugiau laiko. Bendraujama su žmonėmis: debatai žiniasklaidoje, susitikimai, informacinės kampanijos ir pan. Ilgainiui susiformuoj įstatymų laikymosi kultūra, pasitikėjimas valdžia, atsiranda vidinis įsipareigojimas laikytis susitarimų ir taisyklių ir vadinamoji socialinė kontrolė, t.y. nepakantumas nesilaikantiems taisyklių.
Kalėjime – vaikų darželis
Norvegijoje seniau, o kai kur ir dabar nerakina durų ir nėra daug nusikaltimų, bet jų vis daugėja. Galbūt ir dėl didėjančios imigracijos. Policija elgiasi mandagiai ir pagarbiai, ir tai stebina užsienio nusikaltėlius. Norvegijos kalėjimai taip pat juos stebina vos ne kurortinėmis sąlygomis. Nes čia kalėjimų pagrindinis tikslas ne bausti, o pasirūpinti ir perauklėti, kad žmogus į laisvę išeitų geresnis.
„Užsakė vertėjavimą mažame kalėjime. Nuvažiuoju, žiūriu namelis stovi, užrašyta „Fengsel“ (kalėjimas). Skambinu į duris. Atidaro vyras su miltuota prijuoste. Galvojau, kad ne ten pataikiau. O jis sako: „Prašom, prašom, šiandien penktadienis, picų diena, mes kepame picas. “ Tai buvo kalėjimo budėtojas, kuris su visais kaliniais – jų kalėjime buvo 8 – virtuvėje minkė tešlą picoms. Buvau apstulbusi…“ (R. D. , vertėja)
Tai tiesa, mažesniuose kalėjimuose yra vos ne vaikų darželio atmosfera, kur kepamos bandelės ir žiūrimi filmai. Norima parodyti nusikaltėliams, kad galima gyventi gražiai. Norvegijoje vyrauja įsitikinimas, kad nusikaltėlis – tai užaugęs traumuotas vaikas, kurį skriaudė, barė, išnaudojo… Kalėjimas yra tam, kad galėtum pasitaisyti ir iš jo išeiti geresniu.
Užsieniečiai kaip į ekskursijas atvažiuoja į kurortinėmis sąlygomis garsėjantį Haldeno kalėjimą, kuriame yra tai, ko kitas neturi laisvėje – baseinas, įvairūs kursai. Kaliniai savaitgaliais gali būti paleidžiami namo. Čia beveik nėra savižudybių, nes įkalinimo koncepcija – reabilituoti, o ne keršyti už nusikaltimą.
The Guardian 2012 m. straipsnis
Visgi ir Norvegijoje kai kada gerumas derinamas su griežta bausme, daugiausiai – finansine. Pavyzdžiui, jei žmogų pagauną prie vairo girtą, jis ne tik praras teises, kurias turės išsilaikyti iš naujo (o tai – nemaži pinigai), bet ir gaus didelę baudą. Už parkavimą ne vietoje taip pat -didžiulės baudos. Norvegijoje manoma, kad smūgis ne per padus su lazda, o per piniginę yra geriausia auklėjimo priemonė.
Norvegijoje nėra tradicijų be saiko tikrinti ir žiauriai bausti, kitos kultūros žmonėms tai gali būti tarsi signalas, kad įstatymą pažeisti galima…Per paskutinius penkiolika metų Norvegijos pasitikėjimas užsieniečiais irgi susvyravo, nes daugelis imigrantų pasitikėjimą ir mažą kontrolę interpretuoja kaip leidimą pažeisti įstatymus.
«Norvegija labai pasikeitė. Bendrame namo garaže yra užrašas: «Apsisukimo vieta, nestatykite automobilio jei nesate šalia jo.» Anksčiau niekas mašinų nestatydavo be reikalo, tik pakraut ar iškraut. Visi laikėsi susitarimo. Dabar jaunoji karta jau kitokia, mato, kad automobilio nenutempia, baudos neduoda, tai stato kelioms valandoms, o kitą kartą ir per naktį stovi. Niekas nebesilaiko taisyklių, kol nenubaudžia» (Jens, 70 metų).
Automobiliai stovėjo visą dieną, nors čia statyti draudžiama.
Geroji teta ima diržą
Kita priežastis – su didele imigracija į Norvegiją atvyksta kitoks mentalitetas ir įstatymų nesilaikymo kutūra. Norvegijos padorumo kultūra atsirado per ilgą laiką. O imigrantų niekas neįtikinėja, neauklėja, nes tam nėra laiko. Vakar atvažiavo, rytoj atsidarė įmonę, samdo žmones. Įstatymai? Nežino jų, kol nepagavo. Darbuotojus išnaudoja, bet jie tyli, nes nežino savo teisių ir priklauso nuo darbdavio. Su darbuotojų žinia klastojamos valandų apskaitos, o jei įmonė tikrinama – viskas tvarkinga, o darbuotojai bijo ir nieko nesako. Paskui kalba: „Atėjo patikrinti, turėjo suprasti kad viskas blogai ir mus gelbėti. Bet nieko nepadarė“. Kadangi norvegai tikrintojai neįpratę įtarinėti, neįpratę, kad jiems meluotų į akis, jie pasitiki tuo kas sakoma.Tikrintojai išeina, tikėdami kad įmonė tvarkinga, nes tvarkingi dokumentai..
Naujoji imigrantų „kultūra“ yra užkrečiama, atsiranda ir norvegų kurie ją perima.
Valdžia reaguoja griežtindama kontrolę. Valstybės, kaip mokytojos ir auklėtojos vaidmuo Norvegijoje nyksta. Vis labiau linkstama į sankcijų taikymą, ankčiau vyravusi paklusnumo įstatymui kultūra čia, deja, nyksta, o sankcijos ir bausmės dažnėja ir giežtėja.
Europa susizgribo ir įkūrė ES Darbo inspekcija . Informacija apie nesąžiningą verslą keičiasi atsakingos institucijos, o mobilieji sukčiai nebegali slapstytis važinėdami iš vienos šalies į kitą. Todėl atsakomybės išvengti daug sunkiau.
Unikali ir kol kas vienintelė Norvegijoje įmonė padės gauti tinkamiausią medicininę pagalbą Norvegijoje. Sutaupysite laiko, pateksite tiesiai pas geriausią srities specialistą ir gausite reikiamą gydymą. Įmonė taip pat padeda paciento žalos atlyginimo bylose. Registruotis ir gauti informaciją galite lietuviškai.
Tai tvirtina Dag Aamodt Strand, įmonės Medpartner bendrasavininkas. Jo žmona, lietuvė Indra, yra įmonės bendrasavininkė ir įkvėpėja.
Tikriname viską savo akimis ir ausimis, apsilankę įmonėje, įsikūrusioje Osle, Lysaker rajone.
Jūsų reklamoje skaitau: Medpartner «Saugus sveikatos priežiūros pasirinkimas. Esate teniso kamuoliukas sveikatos priežiūros sistemoje? Mūsų specialistai gali jums padėti.»
Jei darbe tvyro psichologinė įtampa, atrodo, kad visas pasaulis mums priešiškas, net namuose nerandame poilsio. Kas sukelia tokį stresą? Gal vadovavimos stilius, gal kolegų apkalbos, o gal – įmonėje tvyranti prasta bendravimo kultūra? Žmonės dėl prastos emocinės atmosferos darbe gali patirti sveikatos problemas, nemigą, net suserga.
Ar tai diskriminacija?
Mano kolegė norvegė su manim blogai elgiasi. Aš turėjau ją apmokyti dirbti, o ji sako, kad aš rėkiu nemandagiai ant jos ir per griežta. Ji nesugeba nieko išmokti, ir tada čia mano kaltė? Priskundė mane šefui, irgi norvegui. Kodėl man negalėjo pasakyti, tuoj skųsti bėga. Šefas aišku kad jos pusę palaiko – abu gi norvegai. Aš dėl to jaučiuosi labai blogai, ėjau pas gydytoją. Šefas sakė kad turime taikytis, sako kad čia nieko tokio, turime abi nusileisti. Norvegė toliau elgiasi lyg niekur nieko, tarsi nebūtų skundusi. O aš į ją negaliu žiūrėt, kad priskundė mane. Po ji kaip niekur nieko, kiaulės akim. Kaip galima taip daryti, kai pati pradeda mobinti ir diskriminuoti mane, o po to skundžia? Aš negaliu taip dirbti, man paėdė visai nervus visas šitas kabinėjimasis. Pasėmiau biuletenį, o dabar šefas nieko neatsako, tyli, o juk yra jie kalti kad naktim neužmiegu. Kur man kreiptis dėl diskriminavimo ir mobinimo, ar yra kas gali padėti sutvarkyti norvegus, ar visi užsieniečiai turi nuo jų kentėti?… (Norvegijoje dirbanti lietuvė).
Daugelio užsieniečių skunduose skamba žodis diskriminacija, nors pasigilinus – tai tiesiog konfliktas. Galbūt per jautriai sureaguota į įvykius? Norvegijoje galioja taisyklė – kilus konfliktui kreiptis į vadovą. Čia dvi konfliktuojančios pusės paprastai nesiaiškina tarpusavyje – konfliktą sprendžia vadovybė. Lietuviams atrodo, kad bendradarbis, nuėjęs dėl konflikto su kolega aiškintis pas vadovą, skundžia, nors Norvegijoje tai yra įprasta. Tai tiesiog kultūriniai skirtumai.
Kada galima konfliktą pavadinti priekabiavimu, patyčiomis, diskriminacija- juk tai nėra vienas ir tas pats.
Ar konfliktinėje situacijoje reikėtų stengtis nusileisti, susitaikyti, ar iškart kažką daryti?
Kada, kaip ir kur kreiptis, kokie veikimo metodai geriausi?
Nuo 2021 lapkričio pirmos dienos profesijų sąrašas pasipildė trimis specialybėmis. Norvegijoje kvalifikacijų pripažinimo nuo 2021 m. lapkričio 1 dienos gali prašyti skardininkai, stogdenagiai ir padavėjai, turintys šį išsilavinimą įgytą Lietuvoje (ir kai kurios kitose EE šalyse).
Jau anksčiau tokio profesinio kvalifikacijų, įgytų užsienyje, pripažinimo Norvegijoje galėjo prašyti šių 22 profesijų atstovai
Norėdami, kad profesinis išsilavinimas, įgytas užsienyje, būtų pripažintas Norvegijoje, turite pateikti prašymą išsilavinimą pripažįstančioje institucijoje NOKUT. Teikti prašymą galite čia
Pripažinus išsilavinimą, gausite pažymą, jog jūsų užsienio išsilavinimas yra tolygus Norvegijoje įgytam profesiniam išsilavinimui.
Svarbu pažymėti, kad darbdavys nusprendžia, ar esate toks specialistas, kurio jam reikia, nebūtinai atsižvelgdamas į pripažintą Jūsų išsilavinimą. Jūsų norvegiška pažyma apie tai yra svarbus argumentas darbinantis ir derantis dėl algos, tačiau darbdavys taria paskutinį žodį šiais klausimais.
