Tikėjimas 8: Darbdavys turi duoti darbą ten kur gyvenu ir negali priversti išvažiuoti į kitą vietovę, nes aš esu nusipirkęs NAMĄ

Visi nori dirbti prie namų, kad galima būtų eiti į darbą pėsčiomis. Tai svajonė, kuri ne visada sutampa su realybe. Turite namą, ir aš jus sveikinu.  Lietuviui namas svarbu, ir jis jį, jei tik gali, tai ir perka. Bet ten kur yra namas, nebūtinai yra darbas. 

Toliau skaityti „Tikėjimas 8: Darbdavys turi duoti darbą ten kur gyvenu ir negali priversti išvažiuoti į kitą vietovę, nes aš esu nusipirkęs NAMĄ”

Tikėjimas 7: Darbdavys niekaip negali pakeisti darbo sutarties

Darbdavio pagrindinė funkcija – organizuoti darbą taip, kad būtų uždirbami pinigai ir vykdoma veikla. Todėl darbdavys turi pareigą ir teisę valdyti savo įmonę.  Tai vadinama styringsrett. Darbdavys turi galimybę perroganizuoti įmonę, mažinti darbuotojų skaičių ir panašiai. Taigi tuo pagrindu darbdavys gali keisti darbo sutartį. Žinoma, viskas turi vykti pagal įstatymus, ir derinant su darbuotojais, nes darbuotojams pagal įstatymus numatyta teisė daryti įtaką įmonės vadovų sprendimams (medbestemelsesrett, medvirkning). Jei darbuotojai yra organizuoti (priklauso profsąjungai) šiame procese kalbama su profsąjunga, kuri gina darbuotojų interesus. Bet kokiu atveju – darbo sutartį keisti, jei to reikalauja darbo ir įmonės veiklos organizavimas, galima.

Tikėjimas 6: Man priklauso egenmeldingai, o ką darau per juos – niekam neturi rūpėti

Egenmeldingas – tai norvegiškos pasitikėjimo visuomenės reiškinys. Darbuotojas gali sirgti (bet tik sirgti) negavęs gydytojo pažymėjimo. Sakoma, kad gydomas gripas praeina per septynias dienas, o negydomas – per savaitę. Yra tokių ligų, kurių gydyti nereikia – arbatėlė, lova, ramybė. Jaučiatės blogai – paskambinate darbdaviui ir pasakote: „sergu”. Darbdavys atsako : „God bedring” (sveik). Kitą dieną vėl skambinate ir vėl tas pats. Reikėtų skambinti kievieną dieną, tai rodo ketinimą kad labai norite grįžti į darbą, bet dar nepajėgiate. Bet egenmeldingai tikrai „nepriklauso”.  Tai nėra jums priklausančios laisvos dienos, kai galite daryti ką norite. Tiesiog jumis pasitikima ir be gydytojo pažymos – peršalote, suskaudo pilvą, galvą – kad nereikėtų apkrauti gydytojų bereikalingais vizitais pažyma nereikalaujama. Visi supranta, kadtikros ligos  ligos nėra, o negalavimas praeis savaime – taip būna visiems.  Vieni nesveikuoja daugiau, kiti mažiau – ir tai natūralu, žmonės skirtingi. Bet geriau neklauskite darbdavio:  „Kiek man dar šiais metais priklauso egenmeldingų?” Nesupras.

Tikėjimas 5: Jei sergi, tai niekas negali priversti eiti į darbą

Jei darbuotojas turi ligos pažymą (sykemelding), jo paprastai į darbą niekas nevers eiti. Tačiau…. iš principo ne visos ligos yra tokios, kad išvis negalėtum dirbti. Egzistuoja taisyklė, kad darbuotojas, kuris gali šiek tiek dirbti ir kuriam pritaikoma darbo vieta ir transportas į darbo vietą atvykti, paprastai kažkiek dirba. Vyrauja įstikinimas, kad darbas yra sveika. Taigi, jei darbdavys jums sako, kad turite atvykti į darbą su taksi (kurią apmoka darbdavys), nors jums lūžusi koja, ir galėsite sėdėti ofise ir ten dirbti, taip pat dalyvauti susitikimuose ir susirinkimuose – turite pasiruošti į darbą atvykti (nebūtinai pilną darbo laiką). Bet kokiu atveju, jūs pats geriau žinote ar galite kažkiek dirbti, ar ne. Jei manote, kad esate nepajėgus dirbti išviso, jūsų gydytojas turėtų parašyti išvadą, kurią parodysite darbdaviui, kad jums dirbti nerekomenduojama.

Tikėjimas 4: Darbdavys negali atleisti jei sergi arba esi nėščia

Tai šiek tiek klaidingai interpretuota kita žinia –  negalima atleisti neščios moters dėl to, kad ji yra nėčia, tačiau atleisti galima (iš principo) jei yra legali ir pagrįsta priežastis. Tas pats su sergant – iš darbo atleisti dėl tos priežasties, kad asmuo serga negalima, tačiau jei yra kita legali priežastis atleisti, tada gali atleisti ir asmenį, turintį biuletenį (ligos pažymą).

Tikėjimas 2: Darbdavys privalo duoti laisvas dienas ir apmokėti jas, jei man reikia (serga vaikas, numirė artimas žmogus ir reikia į Lietuvą, reikia eiti į tėvų susirinkimą ar rytmetėlį darželyje)

Free Human Fist Stock Photo

Šie žmogiškieji faktoriai įstatymuose nenumatyti ir juos reguliuoja arba kolektyvinės sutartys, arba įmonės vidaus taisyklės.  Jei dirbate pas darbdavį, kuris tokių sutarčių ar taisyklių  neturi, darbdavys tvarkosi kaip nori.  Ką daryti? Stoti į profsąjungą ir pradėti kovą už darbuotojų teises, siekiant įrodyti, kad darbuotojai irgi žmonės, turi vaikų, artimųjų ir šiaip – gyvenimą, ir reikėtų sutvarkyti taip, kad darbovietėje egzistuotų taisyklės apie tokius žmogiškuosius atvejus? Kviesti susirinkimus, būti solidariems aiškintis su darbdaviu ir  kurti visiems palankią darbo aplinką – tai ilgas darbas, bet tik tai pakeis situaciją. Nes niekas neturi burtų lazdelės, kuri pakeistų darbdavį iš netikusio į gerą.

Vidutinybės diktatūra ar lygybė?

Apie Janteloven – skandinavišką fenomeną, kuris padės geriau suprasti norvegus.

Norvegijos nerašyta socialinė norma – visi lygūs. Nesi geresnis, gražesnis ar protingesnis už kitą. Nuo mažumės žmonės pratinami nesilyginti ir nekritikuoti. Į visus skatinama žvelgti pozityviai, be išankstinės neigiamos nuostatos.

Atvykusiems iš kitų kultūrų toks požiūris yra svetimas, todėl gali kilti nesusipratimų.

Aš baigiau universitetą, turi magistro diplomą, kalbu keliomis užsienio kalbomis. Norvegijoje mano išsilavinimas nieko nereiškia. Nors išmokau norvegiškai greitai, darbo pagal išsilavinimą nerandu. NAV (socialinės rūpybos tarnyba) siunčia į darbo paieškos kursus, kur moko rašyti CV ir darbo prašymą. Aš esu Linkedin platformoje, save pristatyti moku kuo puikiausiai. Man tie NAV kursai nereikalingi. Bet tam, kad gaučiau išmokas, mane verčia ten sėdėti su analfabetais iš Afganistano. „Visi lygūs”, -sako man.” (Fredy, imigrantas iš Serbijos)

Organizavome kursus apie darbo rinką, kaip ieškoti darbo. Grupėse – įvairūs žmonės iš įvairių šalių. Neskirstome žmonių pagal šalis ar išsilavinimą. Keli iš Rytų Europos – vienas turėjo mokslų daktaro laipsnį, kitas buvo advokatas – kėlė vėją, ėjo skųstis, kad turi būti vienoje grupėje su moterimis iš Afrikos, kurios nebuvo ėjusios į mokyklą. Neva jie neturės naudos iš kursų, nes nevienodas lygis. Mūsų požiūris kaip tik toks, kad stipresni kursų dalyviai padės silpnesniems. Norvegijoje vyrauja teamarbeid (dirbama grupėmis), tokiu būdu pasiekiamas geresnis rezultatas, dalyvių žinios pasiskirsto geriau, vieni iš kitų daug išmoksta ir taip pat – bedradarbiauti.” (Fredrik, NAV darbuotojas)

Toliau skaityti „Vidutinybės diktatūra ar lygybė?”

Pasirinkimai

Gyvenimas pilnas pasirinkimų. Renkamės visada – keltis iš lovos, ar nesikelti, daryti mankštą ar nedaryti, praustis ar nesiprausti, valgyti pusryčius, ar ne.

Jei esate vaikas, ką daryti jums pasakys mama. Bet vaikai dažnai mamos neklauso, galvoja, kad ji kalba niekus. Vaikai nori greičiau užaugti, o kai užauga nebenori daryti pasirinkimų ir sprendimų. Nes tai sunku.

Bet tai neišvengiama, jei esate suaugęs – sprendžiate ir renkatės pats.

Kai kas to labai nemėgsta, ir sako „neturiu pasirinkimo”. Sako: „Turiu gyventi su tėvais, nes neturiu kur kraustytis”, „Turiu šitą siaubingą darbą, su baisiu viršininku, nes kitą rast – be šansų”, „Gyvenu su šitu vyru, nes nemuša ir duoda biškį pinigų, nors žiūrėt į jį negaliu”… Tokių pasakymų galime sugalvoti kiek tik norime.

Rinktis – sunku. Bet reikia. Galima rinktis tą siaubingą darbą dabar, žinoti kad jis laikinai, bet daryti kažką, kad pasikeistų situacija darbe, arba daryti taip, kad ilgainiui galėtume keisti darbą (vyrą) – mokytis, dirbti, kad turėtumėte savo pajamas, ir nepriklausytumėte nuo biškio pinigų iš vyro. Kažką darant, viskas tikrai keisis, patikėkite, tik reikia nuspręsti ir pradėti.

Arba galite rinktis visiems skųstis kaip neturite JOKIO pasirinkimo.

Bet jūs turite. Jūs jau pasirinkote. Jūs pasirinkote nesirinkti ir skųstis.

O jei pasirinksite kažką daryti, tai skųstis nebebus laiko.