Pasaulis spalvotas. Tą žino visi. Bet ne visi mato spalvas. Kai kurie mato juoda-balta. Tai daltonikai – tiesiogine ir pekeltine prasme… Kai kurie žiūri tik į dangų, o kiti – tik sau po kojomis, ir mato purvą, balas. O kiti ir baloje mato atsispindintį dangų. Žmonės, kaip ir pats gyvenimas, yra skirtingi.
Gyvenimą reguliuoja taisyklės. Gyvenimą reguliuoja įstatymai, reglamentai, taisyklės. Bet visko nesureguliuosi – neįmanoma, o ir nereikia. Čia nebus rašoma apie įstatymus ir taisykles, bus tik nuorodos į juos. Oficialios informacijos pilna internetinė erdvė, nesikartosime. Čia rašysime apie bendruosius principus, norvegišką sistemą ir konkrečias situacijas iš patirties. To, kas čia parašyta netaikykite kaip aksiomos. Viskas keičiasi – pasaulis, taisyklės, įstatymai ir praktika. Kiekviena situacija individuali. Tikslas – kad tekstai priverstų kitaip pažvelgti į realybę. Susikoncentravimas į savo „didžiulę” problemą primenę musę, besidaužančią į stiklą šalią atverto lango. Kartais reikia atitraukti akis, pažvelgti plačiau – ir pamatysite sprendimą.
Visi dirbantys ir gaunantys pajamas Norvegijoje turi mokėti mokesčius Norvegijoje (yra išimtys).
Už mokesčių mokėjimą atsakingas pats asmuo, mokantis mokesčius (ne buhalteris, buhalterinė įmonė, konsultantas ar darbdavys).
Už mokesčių nemokėjimą yra numatoma gana didelė atsakomybė (baudos, kitos sankcijos).
Jei kažko nesuprantate arba gaunate laiškus iš Mokesčių tarnybos, kreipkitės į mokesčių tarnybą asmeniškai (el. paštu, telefonu, atvykę asmeniškai). Atvykimui laiką reikią užsisakyti iš anksto. Tai darote internetu.
Norvegijos mokesčių tarnyba turi dvišalio bendradarbiavimo sutartį su Lietuva (ir kitomis EEE šalimis), todėl nesumokėti Norvegijoje mokesčiai auga ir yra išieškomi kitoje šalyje – ten kur žmogus reziduoja.
Mokesčių tarnyboje esančiame Folkeregister (gyventojų registrui) privalote pranešti apie savo pakitusį adresą per 8 dienas. Tai daroma per gyventojų registrą, pildant anketas.
Gyventojų registre (folkeregister), o tai yra Mokesčių tarnybos skyrius, svarbu nurodyti tą adresą, kuriuo gyvenate ir kuriuo galite gauti korespondenciją. Turite taip pat pranešti, jei pakeisite adresą: persikraustysite, išvyksite į Lietuvą ar kitą šalį. Tai Jūsų prievolė ir atsakomybė. Jei nepranešėte naujo adreso, o korespondencija siunčiama folkeregister registruotu ir nepakeistu adresu, o Jūs korespondencijos negaunate, atsakomybė vis tiek JŪSŲ (jei siunčiami pvz. reikalavimai dėl mokesčių mokėjimo, o jūs jų nevykdote ir gresia baudos ir kitos sankcijos).
Daugelis moka žodį „NAV” dar prieš atvažiuodami į Norvegiją. NAV skiria išmokas visais gyvenimo atvejais. T.p. NAV pareiga yra rūpintis, kad kuo daugiau žmonių dirbtų, todėl per NAV galima rasti praktikos vietą. Tada išmoką dirbančiąjam moka NAV, darbdavys gauna nemokamą darbuotoją, o žmogus dirba, įgauna patirties ir turi ką įsirašyti į CV. Visiems gerai. NAV dirba daugybė žmonų, ji kuruoja daugybę sričių. Neįmanoma išversti visos informacijos iš NAV portalo www.nav.no. Be to ji kinta kiekvieną dieną, net patys NAV darbuotojai nespėja sekti, kas pasikeitė. Mes liesime aktualiausias ir problemiškas temas. Diskutuoti visada galite FB grupėje Gyvenu Norvegijoje. Jei turite konkretų klausimą, komunikuokite tiesiogiai su NAV, tada nebus sugedusio telefono.
Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie grėsmę šiai gerovei, nes baiminamasi, kad nebeliks nei lėšų daugybei egsistuojančių išmokų ir pašalpų, nei žmonių, galinčių rūpintis visais silpnaisiais.
Pradedantiems dirbti Norvegijoje gali būti sunku suprasti, nuo ko pradėti, norint viską daryti teisingai ir legaliai.
Ši informacija padės Jums suvokti pagrindinius Norvegijos mokesčių mokėjimo principus. Čia taip pat yra nuorodos į visą Norvegijos Mokesčių tarnybos paruoštą informaciją lietuvių kalba.
Jei esate Norvegijoje ir dirbate Norvegjoje registruotoje įmonėje, privalote mokėti mokesčius nuo visų Norvegijoje uždirbamų pajamų. Tai privaloma pagal Norvegijos mokesčių įstatymą. Tačiau ši prievolė gali būti ribojama. Tai priklauso nuo to, kiek laiko dirbate Norvegijoje per 12 mėnesių laikotarpį (vienus metus) ar per 36 mėnesių (trejus metus) laikotarpį. Jei Norvegijoje esate trumpiau, nei 183 dienas per 12 mėn. laikotarpį ar 270 dienas per 36 mėnesių laikotarpį, turite komandiruoto darbuotojo statusą.
Tokiu atveju gali būti, jog, nors atliekate darbus Norvegijoje, esate įdarbintas Lietuvoje ir mokate mokesčius Lietuvoje. Mini vebinarai aoie tai.
Jei Norvegijoje esate ilgiau nei 183 dienas per 12 mėn. laikotarpį ar 270 dienas per 36 mėnesių laikotarpį, pagal Norvegijos mokesčių įstatymus privalėsite mokėti mokesčius Norvegijoje nuo viso turto ir pajamų. Jūsų statusas mokestine prasme bus kaip gyvenančio Norvegijoje.
Norvegijos mokesčių tarnyba veda apskaitą apie Jūsų dirbamą Norvegijoje laiką. Jei pradėjote dirbti Norvegijoje su komandiruoto darbuotojo statusu, bet Jūsų buvimas Norvegijoje peržengė nustatytą laikotarpį, t.y. čia dirbate ilgiau, nei 183 dienas per 12 mėn. laikotarpį arba 270 dienas per 36 mėnesių laikotarpį, Jūsų statusas pasikeis ir Norvegijos mokesčių tarnyba reikalaus sumokėti mokesčius Norvegijoje.
PAVYZDYS: atvykote į Norvegiją pvz. 2018 metų spalio mėn. ir išbuvote čia iki 2019 metų vasario mėn. (penkis mėn.). Vadinasi pirmaisiais kalendoriniais buvimo Norvegijoje metais turite ribotą mokesčių mokėjimo Norvegijoje prievolę.
Jei Norvegijoje tęsiate darbą (net ir pas kitą darbdavį), pvz. dirbate 2019 m. kovo – lapkričio mėn., t.y. 9 mėn.), komandiruoto darbuotojo statuso neteksite, jūsų statusas mokestine prasme bus kaip Norvegijoje gyvenančio., t.y. turėsite visus mokesčius mokėti Norvegijoje.
Dvigubo apmokestinimo išvengimas
Pajamos, nuo kurių mokate mokesčius Norvegijoje gali būti apmokestinamos ir Lietuvoje. Siekiant išvengti dvigubo pajamų ar turto apmokestinimo, Norvegija sudarė dvigubo apmokestinmo išvengimo sutartis su daugeliu šalių, taip pat ir su Lietuva. Nuorodoje pateikta informacija ką turite daryti, jei mokėjote mokesčius abiejose šalyse.
SVARBU:
Jūsų mokesčius atskaičiuoja ir sumoka darbdavys pagal Jūsų mokesčių kortelę,
Jei norite Norvegijoje dirbti legaliai ir išvengti problemų ateityje, labai svarbu žinoti ir padaryti šiuos veiksmus. Darbuotojas tai turėtų atlikti pats. Darbdavys gali padėti, bet neprivalo.
Viena užsienietė iš Pietų Europos sako: „Reikia suprasti, kad norvegai – gamtos žmonės, jie kaip troliai. Jie nemėgsta žmonių, jų nemyli ir nėra linkę bendrauti. Jiems gerai vieniems. Vienatvės kančia jiems yra mazochistinė tautinė vertybė, jų tvirtumo ir nepalaužiamumo simbolis. Jie ją išgyveno daug šimtmečių, su ja apsiprato, ją priėmė, padarė sava, tai jų pagrindinė vertybė, jų ramstis ir jų statusas. Jie ja didžiuojasi, sūpuoja ją ir myluoja, kai motina savo išsigimusį vaiką, kaip invalidas savo negalią. Užsieniečiam pasidaro baisu su tuo susidūrus, reikia tai žinot.“
Ši mergina, per trumpą laiką išmokusi norvegų kalbą, ne taip seniai pradėjo dirbti savivaldybėje. Jai sunku. Ji dar neperprato Norvegijos nerašytų taisyklių, nori daryti, daryti daugiau ir geriau, o jai neleidžiama. Ji skundžiasi: „Jei norvegai priima kokį žmogų į jų dominuojamą šiltą biurokratinę vietelę, tai tu esi tik įsibrovėlis, kuriam daroma malonė – sėdėk ir tylėk, nes turi džiaugtis, kad turi gerą darbą, o ne tualetus plauni. Jiems turi rankas kojas bučiuoti, kad leido įlįsti į jų ofisus, taip kad malonėk nesišakoti ir nevaidinti protingo.” – lieja apmaudą.
Kita imigrantė, dirbanti kitoje valstybinėje institucijoje, pasakoja: „Laikraštis aprašo vertą dėmesio atvejį. Vaikinas dirbo Oslo savivaldybėje, integracijos skyriuje. Afrikos savaitei organizuoti Oslas skyrė daug lėšų. Savaitės metu buvo įvairios paskaitos ir diskusijos, kur vieši kalbėtojai pasisakinėjo apie tai, koks vakarų pasaulis blogas, kaip Europoje ir Norvegijoje viskas blogai ir kokia čia moralė ne tokia. Vaikinas apie tai parašė savo nuomonę į laikraštį. Parašė ir pasirašė savo vardu ir savo titulu – ne anonimiškai. Savo rašinyje jis stebėjos, kad renginys, kuriam Norvegija skiria lėšas, niekina šalį (Norvegiją), kurioje gyvenama ir kuri tas lėšas skiria. Tuoj sureagavo valdžia – vaikinas buvo iškviestas ant kilimėlio, jam buvo duota velnių, kad parašė tokį straipsnį. Jam buvo pareikšta, kad jis turėjo šią informaciją „kanalizuoti” viršininkams, o ne rašyti į laikraštį. Kas parašyta – o juk tai tiesa – nesvarbu. Tik neužkabink imigrantų, kad neapkaltintų rasizmu. Gal jie gali žeminti Norvegiją kiek nori, bet jų paliesti nevalia. Vaikiną pažemino pereigose, jam gresia išmetimas iš darbo. Ar yra žodžio laisvė Norvegijoje? Biurokratams tikriausiai nėra. O jų, Norvegijos dirbančių, yra 40 proc. Taigi beveik pusei tautos užkimšta burna, ypač kas liečia imigraciją ir imigrantus. Nes būsi apkaltintas rasizmu. Be to biurokratui rašyt į spaudą išvis negalima. Mąstyti biurokratui irgi nereikėtų. Jis turi tylėti, tyliai dirbti ir pūti laukdamas pensijos. Jokios nuomonės iš jo nepageidaujamos.“
Pirmasis mano jogos užsiėmimas. Sueiname, persirengiame, stovime pasitiesę kilimėlius. Į maždaug 30 kvadratinių metrų salę renkasi vis daugiau ir daugiau jogos mylėtojų. Tarp žmonių vietos lieka vis mažiau ir mažiau. Galiausiai susirenka apie 20 žmonių. O je! – reikės jogą daryti kaip su kuo nors gulint dvigulėje lovoje! Man ima virti kraujas, norisi protestuoti – kas čia?! Priėmė visus kas tik norėjo, kad kuo daugiau pingų uždirbti! Viena pamoka – 400 nok. Tačiau tyliu… Nes žinau, kad mano pasipiktinimas nesulauktų pritarimo. Čia neįprata protestuoti ir piktintis. Kaip sakė Odd Boretzen (Norvegijos Juozas Erlickas)– jei norvegas turi kokią nors nuomonę, jis eina namo ir rašo knygą, arba – laišką į laikraštį.
Kiti jogos dalyviai irgi kantriai tyli, neprieštarauja, nesipiktina. Laukiam ir tylim. Niekas nekalba, žiūri arba priešais nieko nematydami, arba į žemę ar lubas. Norvegijoje nepriimta žiūrėti į akis, prabilti jei niekas neklausia ar neliepė. Jei ką sakysi – gali nesuprasti, neatsakyti – tada durnai pasijusi. Norvegai be ženklo, be kokio organizuoto paliepimo paprastai nieko ir nedaro – kažkas turi vadovaut.
Pagaliau atsiranda jogos vadovė, liepia visiems prisistatyti, tada visi kažką marma, pasako savo vardą, kurio niekas vistiek neprisimins – o kam ? Ir prasideda pamokėlė. Pusantros valandos negrabiai darom asanas…. Po to – visi tyliai į rūbinę be kalbų ar įspūdžių ir po vieną sprunka namo. Va taip.
Aš žinau šią tvarką ir nesistebiu – palankyčiau jogą apie 3 metus, tai gal su kuo ir pradėčiau kalbėtis. O jei pokalbio pašnekovas pasitaikytų užsienietis – tai gali pavykti ir po kelių mėnesių susidraugaut – priklausomai nuo to, kiek ilgai pastarasis Norvegijoje gyvena. Kuo trumpiau Norvegijoje gyvena – tuo noriau eina į kontaktą, ieško draugų, žmonių.
Tik atvykusiems, šito nežinantiems, sunku. Toks jaunuolis man sakė: „Einu į sporto klubą, nes noriu susirasti draugų norvegų. Bet niekas su manim nekalba. Jei kalbinu – įtartinai žiūri ir pabėga. Ateina po vieną, išeina po vieną… „
Prie metro stotelės dar vienas nebyliojo kino paveikslėlis.
Čia vyksta kažkokia drama. Kažkas guli ant grindinio, o šalia tupi jaunuolis ir glosto gulinčiam galvą. Aplink- žmonės geltonomis liemenėmis, securitas. Kažkas atsitiko. Pareigūnai kažka tyliai kalba į savo racijas. Iš pradžių pasirodo kad ant grindinio guli šuo, o pritūpęs jo šeimininkas glosto jam galvą. Įsižiūrėjus pamatau – mergina. Guli ir verkia, kūkčioja. Aplink – laukiantys metro žmonės. Visi žiūri, bet tyli, niekas nieko neklausia, niekas nieko neaiškina. Po kurio laiko lygiai taip pat tyliai prisistato greitosios darbuotojai, ir mergina išnešama. Kur? Kas jai atsitiko? Niekas nežino ir niekada nesužinos. Gyvenimas tęsiasi.
Kiekvienas gyvenimas yra vertas rašytojo plunksnos. Apie kiekvieną žmogų galima parašyti knygą. Jei žmogaus gyvenime net nieko ypatingo nevyksta – galbūt didžiuliai išgyvenimai ir pokyčiai vyksta jo sąmonėje. Jis mato, patiria, supranta, keičiasi.
Nauja mūsų realybė – galimybė keliauti į kitas šalis, be kliūčių ten apsigyventi ir dirbti. Tai prabanga, kurią lietuviai turi jau daugia, nei ketvirtį šimtmečio. Norvegija yra šalis, kurią lietuviai pamėgo, čia jie jaučiasi gerai. Norvegija garsėja tuo, kad žmonės čia jaučiasi laimingi, nors dėl tvarkos ir patys norvegai, ir atvykėliai, Norvegiją vistiek šiek tiek kritikuoja. Tobulybės juk nėra.
Norvegai panašūs į lietuvius tuo, kad jiems įdomu, ką apie juos galvoja kitos tautos. Norvegų tauta nedidelė – tik 5 milijonai, ir jiems, mažiukams, rūpi kaip atrodo kitiems. Štai anglui, rusui, amerikiečiui, ispanui visiškai tas pats, ką apie juos kažkas galvoja. Paprastai tai jie kažką galvoja apie kitus (jei išvis galvoja). O tada tie kiti turi džiaugtis – apie mane tą ir tą pasakę ar parašė Amerika arba Anglija!
Norvegai neįsižeidžia, jei atvykėliams jie atrodo galbūt keistai. Jie patys juokiasi iš savo keistenybių, tačiau net neketina keistis. Juk visi skirtingi. Norvegijoje gausu knygų, parašytų pačių norvegų ir imigrantų apie norvegus. Dažna jų – su juokingais paveikslėliais. Juk tokios knygos ne tam, kad kritikuoti, o tam, kad geriau pažintume šalies, kurioje gyvename, šeimininkus, juos suprastume ir geriau čia pristaikytumėme.
Taip Norvegija tituluota 2017 metais. Tikrai – Norvegija gyvena aukso amžių. Saugu, žalia, mažas nedarbas, stipri ekonomika, nėra socialinių kontrastų, aukštas gyvenimo lygis – jie turi namus, butus, laivus, keliskart per metus keliauja, puiki atmosfera: tolerancija, žodžio laisvė, niekas nepersekiojamas, visuotinė gerovė ir socialinė apsauga prieinama kiekvienam legaliam gyventojui, remiama šeima, nemokamas mokslas, lygios galimybės, ilga gyvenimo trukmė.
Kuo Norvegija ypatinga? Ji jau 2 tūkstantmečio pabaigoje pasiekė to, ko siekia civilizuotos vakarų šalys: lygybės, laisvės, visuotinos gerovės ir teisingumo. Be to – tai turtinga šalis. Ir jos turtas yra teisingai skirstomas. Ši šalis yra socialinio teisingumo pavyzdys. Norvegiškas gyvenimo būdas, norvegiškos vertybės yra gėris, kurį, įsitikinę norvegai, reikia eksportuoti. Todėl šalis finansuoja projektus, moka didelius pinigus ir siunčia savo mokytojų komandas į kitas šalis, kurios sutinka šiuos mokymus priimti. Norvegijoje problemų nėra, ir jie jaučiasi pasauliui skolingi, kad taip gerai gyvena. Dažnai atrodo, kad jie drovisi savo praturtėjimo, teisinasi dėl jo. Mano vyresnio amžiaus kolegos dažnai padejuoja: „Mes gyvename taip gerai, kad jau net patys to nebesuprantame”.
Paradoksas – norvegai turi viską, bet kartu nuolat taupo. Tai šalis, kurioje didžiulės lėšos leidžiamos sveikatos priežiūrai, čia daugiausia ligoninės vietų gyventojui nei kitoje kurioje šalyje, tačiau kartu ir ilgiausios eilės planinėms operacijos (kartais gydytojo apžiūros reikia laukti mėnesius, o operacijos – metus ar net kelis), dažnai ligoniai guldomi koridoriuose?! Besilaikant reglamentų pamirštamas sveikas protas?
Nina Witoszek (lenkų – airių kilmės rašytoja ir mokslininkė, dirbanti Oslo universitete, kritiškai vertinanti Norvegijos visuomenę) savo knygoje „Geriausia pasaulio šalis” („Verdens beste land, H. Aschehaug & Co. Leidykla, 2009 m.) mini tokį atvejį: pabėgėlių 6 asmenų šeima trims mėnesiams patalpinama viešbutyje, nes buvo neįmanoma rasti jiems būsto, kainuojančio mažiau, nei NAV (Norvegijos darbo ir socialinės rūpybos tarnyba) nustatyta suma per mėnesį tokiai šeimai. Taigi valstybė išleido daugiau nei 10 000,- euru per mėnesį, nes pagal reglamentą turėjo rasti pigų butą (išlaidavo, tam kad taupytų). Pasiekta socialinė gerovė, kuri perauga į paradoksus – nedarbas labai žemas (tik 3-4 proc.), bet jaunimas, baigęs mokyklas (arba jų nebaigęs, nes nors mokslas nemokamas, mokytis nenori) sėdi ant pašalpų.
Norvegija turi pinigų, ir jau patys – nors praturtėjo ne taip seniai -prabyla apie dekadansą: turima daug, o norima dar daugiau, ribų nebėra. Susiformavo tipiška vartotojų visuomenė, kur savaitgalinis paauglių apsipirkimas yra norma. O paskui išmetami nauji, nedėvėti daiktai su etikėtėmis, nes svarbiasia – pats pirkimo procesas – jis užveda kaip narkotikai, atsiranda priklausomybė. Klesti individualizmas – mano poreikiai svarbiausi. Valstybė pasirūpins. Pritrūkau pinigų pramogoms – einu į NAV. Sena motina gyvena senelių namuose, aplankau ją kelis kartus per metus – valstybė pasirūpins.
O kartu nuolat kalbama apie lėšų taupymą, apie negalėjimą atlikti to ar ano, nes trūksta pinigų. Tai nelengvas turtuolio – vargšo variantas. Aptekusio pinigais, tačiau kankinamo sąžinės priekaištų. Ne kartą girdėjau iš norvegų lūpų: „Mes turime džiaugtis, kad pas mus taip gerai”, „Mes tikrai neturime kuo skųstis”. Nors nėra taip gerai, bet kritikuoti, prisiminkime, ir matyti blogį Norvegijoje irgi – tabu. Todėl norvego sąžinei nuraminti labai populiarūs projektai, remiantys trečiasias pasaulio šalis – tam Norvegija išleidžia tikrai daug. Vienas pažįstamas juokavo „Mums nuo vaikystės įkalta, kad mes gyvename labai gerai, o kiti – ne, todėl jų reikia labai gailėtis. Bobulytės prisideda prie pasaulio tobulinimo – mezga vilnones kojines šąlantiems Afrikos vaikams”. Laukite tęsinio…
