Privalomas pensijų fondas Norvegijoje, kaupiamas darbdavio (OTP)

OTP (no. obligatorisk tjenestepensjon)  

Pexels nuotrauka
  • Jei esate įdarbintas ne mažiau nei 20 % etato, darbdavys pagal įstatymą privalėtų Jums šį fondą kaupti (yra papildomos sąlygos ir išimtys).
  • Darbdavys privalo žinoti taisykles ir imti kaupti šį fondą kiekvienam savo darbuotojui (jei atitinka įstatymo nurodytas sąlygas).
  • Jei darbdavys privalėtų kaupti, bet nekaupė, turėtų atbuline tvarką sumokėti į šį fondą.
  • Nuo 2021 m. birželio 1 d. šios tvarkos administravimą perėmė Mokesčių tarnyba (skatteetaten). • Visais OTP kaupimo klausimais turite kreiptis ten, taip pat ten galite pranešti anonimiškai, jei toks fondas Jums nekaupiamas
  • Mokesčių tarnyba nustatyts, ar toks fondas privalo būti kaupiamas
  • Mokesčių tarnyba įpareigos darbdavį tokį fondą kaupti ateityje
  • Jei fondas nebuvo kaupiamas ir anksčiau (nors privalėjo būti kaupiamas), turite kreiptis į teisininkus/ profsąjugą / advokatus, kurie atstovaus Jūsų interesus reikalaujant darbdavį įmokėti į fondą atbuline tvarka.
  • Čia galite pasitikrinti ar esate pensinio draudimo Norvegijoje narys
  • Daugiau informacijos

Norvegiška senatvės pensija.

Ar visi gali tikėtis nemažų norvegiškų pensijos sumų ir oraus pensininko gyvenimo? Ar norvegišką pensiją gaus visi, gyvenantys Norvegijoje? Kiek metų reikia čia gyventi, kiek reikia dirbti, kiek uždirbti – ar tai svarbu? Ar gausi „norvegišką pensiją“, jei Norvegijoje gyveni tik kelis metus? Kokia ta Norvegiška pensija? Ar galima išvykti gyventi į kitą šalį ir išsivežti norvegišką pensiją?

Apie pensiją yra daug mitų ir pensinės sistemos nesupranta patys norvegai – tai tikra tiesa. Pensinė sistema nuolat kinta, be to pensijų mokėjimas priklauso nuo asmens gimimo metų. Tai sudėtinga sistema su painiais apskaičiavimais.

Pexels nuotrauka

Jaunimui atrodo kad senimui nedaug bereikia – vaikai užauginti, butai išmokėti. Puoštis ir gražintis – irgi nėra ko, kokia prasmė. Senimas mano kitaip. Juk blogėja sveikata ir dažnesni vizitai pas gydytojus, brangios procedūros ir vaistai. O jei nori gerai atrodyti, ir jaunystė nebepuošia, tai daug kainuoja. Be to ir senimui norisi pramogų ir kultūrinio gyvenimo. Daugelis mano – išeisiu į pensiją, tada jau pagyvensiu sau, ypač jei visą gyvenimą dirbta.

Čia dar kartą apibendrinu visą surinktą informaciją apie norvegišką pensiją.

Toliau skaityti „Norvegiška senatvės pensija.“

Mandagus norvegų nemandagumas

Fenomenas „norvegiška ranka“ žinomas visame pasaulyje. Sėdėdami prie stalo jie nepaprašys savo stalo kaimyno paduoti, pavyzdžiui, druskos, o patys ties ranką ją pasiimti per visą stalą…Our very long Norwegian arm…(Bengt, norvegas)

Norvegai nemandagūs ir asocialūs, tvirtina kai kas. Nedraugiški ir arogantiški…. Kiek tiesos tokiuose tvirtinimuose?

Norvegijoje – normalu, užsienyje – ne

Štai keletas pavyzdžių, be įžymiosios „norvegiškos rankos“, kas Norvegijoje mandagu, o užsienyje – tikrai ne.

  • Norvegai nesisveikina su kaimynais ir su kolegomis, bet pasisveikins su miške sutiktuoju…
  • Norvegas moteriai nepaneš lagamino, nepraleis per duris, neužleis vietos.
  • Vaikas svečiuojasi pas klasės draugą? Labai galimas daiktas, kad šeimininkai pakvies savo vaiką prie stalo, o svečiui valgyti neduos. Juk pietūs suplanuoti neįskaičiuojant pašalinio valgytojo. Draugas turės vienas sėdėti kitame kambaryje ir liks alkanas.
  • Tavo norvegas draugas nusipirko maišelį saldėsių? Nepavaišins, jam net į galvą tai neateis, nes kiekvienas gali pats visko nusipirkti.
  • Atėjai į balių? Vyną neškis pats, o kai kada – ir maistą, ypač mėsą į kepsnių vakarėlį. Nesuvalgęs ar neišgėręs likučius galėsi išsinešti.
  • Norvegas geriau tylės įėjęs į patalpą, negu pasakys „labas“. Nes nenori trukdyti. Jis duoda laisvę kitiems, o nepratusiems atrodo kad ignoruoja.
  • Laisvalaikio drabužiai – kelnės, kedai, kurpinė – tinka visur: į operą, į darbą, į svečius. Puošiamasi tik per vestuves, gegužės 17, konfirmaciją ir julebord (kalėdų vakarėlį). Kirpyklos nėra privalomos, susivėlę ir perpus žili plaukai – norma.
  • Žinoma, galima rasti dar daugybę pavyzdžių. Bet tai – tik požiūrio dalykas.

Mandagu ar ne? Susitarimo reikalas

Mandagumas yra taisyklių rinkinys apie tai, kas priimtina ir nepriimtina žmogaus kalboje ir elgsenoje. Tai priklausomai nuo šalies tradicijų. Štai Indijoje valgoma rankomis, o Kinijoje – pagaliukais. Kinijoje įprasta garsiai šliurpti maistą, taip demonstruojant, kad labai skanu. Europoje valgoma peiliu ir šakute, o šliurpti nemandagu.

Turiu norvegą kolegą, kuris man patinka. Mes dažnai susitariame pietauti kartu, nes mėgstu su juo pasikalbėti. Bet viena jo savybė tiesiog kelia pasibjaurėjimą. Papietavę, kai sėdime ir kalbėdamiei geriame kavą jis pasiima tapdančių pagaliukus (jų norvegai reikalauja po kievieno valgymo, nes rūpinasi dantų higiena), ir visą laiką atvirai krapšto dantis. Man tai nepriimtina ir bjauru. Kai švenčiame su darbo kolegomis, daugelis daro taip pat ir prie šventinio, pavyzdžiui kalėdinio vakarėlio stalo. Net visuomeniniam transporte esu mačiusi taip darančių, ir ne tik su dantų krapštukais, bet ir besivalančių dantis su tapdančių šepetukais – viešai, traukinyje ar autobuse… 

Ar mandagu sveikintis paduodant ranką? Ar mandagu bučiuoti ranką? Bučiuoti į lūpas ar į žandus? Kiek kartų? Ar apvilkti moteris paltu ir atitraukti joms kėdę? Ar mandagu garsiai čiaudėti, šnypšti nosį, viešai krapštytis dantis? O gal reikia eiti į tualetą  viso to daryti? Ar mandagu žiovauti, riaugėti, čepsėti, garsiai gadinti orą, ar šias visiems būdingas kūno funkcijas reikia žūtbūt slėpti? Na, o jei kažkas šalia nusičiaudėjo – ar vaidinti, kad nieko neįvyko, ar sakyti: „Į sveikatą!“. O jei nieko nesakysi, ar nebus nemandagu?

Norvegas savo kapsulėje

Apklausos rodo, kad užsieniečiai nelaiko Norvegijos labai vaišinga ar draugiška atvykėliams šalimi. O štai Portugalija, Ispanija turi būtent tokią reputaciją – šios šalys garsėja, kad ten žmonės šilti, bendraujantys, draugiški. Norvegams irgi atrodo, kad jie yra gero išsiauklėjimo ir mandagūs. Kur pakastas šio nesusipratimo šuo?

Norvegų mokslininkai aiškina, kad mažai kalbėti, nežiūrėti, nevarginti aplinkinių bereikalingų plepėjimu, vadinamu „small talk“ kur nors lėktuve, eilėje ar dar kur nors yra norvegiškas mandagumas. Norvegai tiesiog kuo mažiau lenda į tavo komforto zoną (taip, kaip jie ją supranta), į tavo erdvę. Plepaplai, komentarai, nuomonės – tai ne norvegui. Kam to reikia.

Norvegai pasižymi vadinamuoju distanciniu mandagumu, kai mandagiau yra palikti ramybėje, nekalbėti ir netrukdyti, nei atvirkščiai.

Norvegai nekalti, kad tai palaikoma šaltumu ir nedraugiškumu, juk norėjo kaip geriau – nevarginti. Jiems patiems gera ir ramu, kai viešoj vietoj nepažįstami be reikalo nelenda ir nekalbina, todėl mano, kad taip jaučiasi ir kiti. Kol tikrai tikrai ko nors neprireiks, norvegas tavęs nieko nepaklaus.

Jei tau atrodo, kad nemandagu tylėti, ir manai, kad reikia visais įmanomas būdais išsklaidyti tylą, žinok – norvegui taip neatrodo. Norvegas nenori niekam trukdyti. Net ir „norvegiška ranka“ – norvego mandagumo išraiška. Jis pasiims ko reikia nuo stalo pats, netrukdydamas tau ramiai valgyti (nors ir sutrukdė pro pat nosį prakišdamas ranką ir vos neišmušdamas šaukšto iš dantų)… Bet jam atrodo, kad taip mandagiau.

Jei į namą atsikėlė nauji kaimynai, norvegas neskambins jam į duris, nešinas gėlių vazonėliu ir savo keptomis bandelėmis, norėdamas susipažinti (tai įprasta pvz. Amerikoje). Netgi tada, kai pritrūks druskos ar degtukų (bet tikriausiai niekada nepritrūks) norvegas eis ar važiuos į parduotuvę už penkiolikos minučių kelio, negu pas kaimyną. O jei atsitiks, kad reikės paskambinti kaimynui į duris (betgi tokios priežasties tiesiog nėra ir būt negali!), tai pirma – didelė rizika, kad durys nebus atidarytos (nors kaimynas namie), antra – toliau slenksčio neįleis. Na, o apie pakvietimą į vidų, pasiūlymą prisėsti, netikėtai užėjus, kokią nors arbatą ar kitas vaišes neverta nei galvoti. Atėjimas be perspėjimo yra įsiveržimas į svetimą erdvę be susitarimo. Taip norvegas pats niekada nesielgs, o jei elgsis kitas – jis bus labai nustebintas ir tikrai nebus draugiškas.

Svarbu žinoti, kad per pirmą susitikimą su norvegais reikia laikykis santūriai. Jokių karštų jausmų, bučinių, jokių spontaniškų susidraugavimų ir meilių – kitaip jie pabėgs ir nebenorės bendrauti. Nes jiems bus per stipru. Pakviesti į svečius išsijuosę demonstravote savo asmenybės žavesį ir plepėjote bei juokavote nenutildomai? Kitą kartą jūsų tikriausiai nebekvies.

Būtinas atstumas, nes priartėjimas norvegui sukelia socialinį nerimą, jis prie to nepratęs. Norvegas sėdasi kuo toliau nuo kitų, visur, kur tik įmanoma laikytis atstumo. Toks elgesys užsieniečiams atrodo kaip šaltumas, atstūmimas, nemandagumas, o norvegams – mandagus santūrumas, kai elgiamasi neišsišokstant.

Priežastys: lygiava ir geografija?

Kai kas sako, kad toks norvegiškas atstumas kaip mandagumas susiformavo dėl to, kad Norvegijoje saugu ir nereikia burtis į grupes siekiant išgyventi, nes čia padeda valstybė – tai kam tau draugai?

Kitose visuomenėse svarbu demonstruoti draugiškumą, nes nežinodamas kokie žmonės aplink tave, nežinosi su kuo susidūrei. Susitikimas su žmogumi ir tai, kaip jis elgiasi ar ką sako, padės nustatyti ar tai draugas, ar nedraugas. O Norvegijoje visi lygūs ir visi vienodi, visi a priori yra geri – taip priimta manyti.

Sėdžiu tramvajuje, įlipa visas dvokiantis vyras, vos ne ant kaktos parašyta – narkomanas. Ima prašinėti pinigų ištiesęs purviną ranką. Stebiu. Kai kurie bjaurisi, matosi iš veido išraiškos. Manau, kad besibjaurintys yra užsieniečiai. Vyrų grupelė su statybininkų uniformomis, lenkiškai kalbantys, gestais rodo – nelįsk. Kiti – o tai be abejonės, norvegai – indiferentiški. Jie arba visai nežiūri ir dėmesio nekreipia, arba šypsosi, maloniai atsako prašinėtojui, kad neturi grynų, arba ir duoda pinigėlį. Kokia pagyvenusi moteriškė dar ir kalbėti ima su valkata… Aš tikrai nepageidaučiau nei kabėt, nei kad prie manęs lįstu toks. O tam valkatai visai nė motais – jis jaučiasi lygus su visais. (Hanka ir Čekijos).

Norvegija istoriškai neturėjo klasinės visuomenės arba labai griežtai išreikštos aukštuomenės ar aristokratijos. Etiketės ir tam tikros elgesio normos paprastai atsiranda su skirtingų visuomenės klasių atsiradimu, nes jos privalo turėti skiriamuosius ženklus – aprangą, daiktus, normas, elgesį, kalbėjimo būdą, etiketą, pvz. žinojimą, kokiu stalo įrankiu ką valgyti ar į kokią taurę kokį gėrimą pilti. Taip rodomas priklausymas geresnei žmonių padermei. O jei kas tokių triukų nemoka, lengviau nustatyti jo socialinį statusą, ir visiems tampa aiškiau.

Norvegijoje tokių skirtumų nelabai yra, nes visi tarsi lygūs. Čia nėra nei aiškiai ir visuotinai išreikšto elito, nei prasčiokų, vadinamųjų lietuviškų runkelių ar budulių. Nėra ir  griežtos takoskyros tarp visuomenės grupių. Jei ir egzistuoja praščiokiškas, vadinamasis Harry stilius, tačiau jo nesibodima, jis retai pajuokiamas. Ir atvirkščiai – pajuokiami keeg stiliaus jaunuoliai, dėvintys firminių ženklų drabužiais ir demonstruojantys priklausymą turtingiesiems. Norvegijoje paprasta, net familiari visuotinė elgsena yra paplitusi. Ji neslepiama, ja puikuojamasi ir didžiuojamasi. Tokia elgsena – norma, o vadinamosios aristokratiškos manieros Norvegijoje daug kam kelia juoką. Į visus čia įprasta kreiptis „Tu“, kalbama kaip su sau lygiu, gražių manierų nelabai paisoma. Pasakęs „Hva behager?“  (Ką norėjote pasakyti?), būsite priskirtas arba senąjai kartai, arba snobams. Užsieniečiui sunku atskirti kas Norvegijoje yra kas iš aprangos, elgsenos ar kabėjimo.

Vyrai Norvegijoje jau nebeturi kiose šalyse dar galiojančių vadinamųjų dželmeniškų manierų. Jie neužleis moterims sėdimos vietos, nepraleis pirmų per duris, neatstums kėdės, sėdant prie stalo, nepadės apsivilkti palto. Nemandagu? Norvegai tai nemano. Moteris to nesitiki ir gali net įsižeisti jei kas griebs nešti jos krepšį. Moterų ir vyrų teisės lygios, moteris viską daro pati, nes ji – lygiavertis vyrui žmogus. Ir kavinėje bei restorane taip pat pati susimoka, nes yra ekonomiškai nepriklausoma.

Trumpai drūtai ir nebūtinai mandagiai

Klasinės visuomenės Norvegijoje nebuvimas nesuformavo būtinybės savo kalbėjimo stiliumi demonstruoti socialinio ar visuomeninio statuso. Norvegijoje būdingas paprastas, trumpas kalbėjimas, be mandagumo frazių, vyrauja žemo konteksto komunikacijos stilius, kai svarbu yra ne kas kalba, o ką sako.

Štai kaip norvegiškai trumpai galima pasakyti ilgas ir mandagias angliškas frazes:

Kiek žmonės uždirba Norvegijoje?

Strapisnyje apžvelgiamos algos ir kiek procentų visų dirbančiųjų gauna labai mažas, vidutiniškas ar didesnes, nei vidurkis, algas (pagal Centrinio statistikos biuro (SSB) 2021 m.  duomenis).  Pateikti skaičiai  rodo, kokios algos yra ir viešajame, ir privačiame sektoriuje, remiamasi darbdavių pateikta mokesčių tarnybai informacija.  

Įvairiu darbuotojų algos gana smarkiai skiriasi.

Mažiausia alga Norvegijoje – 10 000 – 15 000/ mėnesį. Mažiausiai už darbą gauna pameistriai (lærlinger).

„Pati didžiausia užregistruota alga yra (tik nenugriūkite nuo kėdės!) 185 000, – / mėnesį. Tačiau tiek ar panašiai gauna labai nedaug žmonių. Įprasta alga yra 40 000 – 45 000 į mėnesį,“-  sako mokslinė darbuotoja iš darbo ir gerovės tyrimo instituto. Tiek uždirba apie 16 %  Norvegijos dirbančiųjų.

Kita didelė grupė yra uždirbančių 45 000 – 50 000 / mėnesį – apie 14 % dirbančiųjų.  Tai skaičius, kuris nusako algos vidurkį (arba vidutinę algą Norvegijoje). Toks skačius gaunamas sudėjus visas algas ir padalijus iš jas gauančių. Įskaičuojamos ir labai didelės algos, todėl vidutiniška alga, išreikšta skaičiais, yra didesnė, neį įprasta alga. Novegijoje daugiau nei pusė, t.y. 60 % gauna  už savo darbą mažiau negu vidutiniška alga, taip sako algų specialistai.

O kokia alga laikoma maža? SSB duomenimis, vidutiniokų klasė Norvegijje yra stipri, tačiau įprastą ir vidutinę algą čia gauna ne visi. Maža alga laikoma, jei uždirbama 37 000 ir mažiau kronų bruto (prieš mokesčius), t.y. mažiau negu 85 % vidutiniškos algos. Tokią algą gauna apie 24 % Norvegijos dirbančiųjų. 

Labai maža alga yra laikoma, kai uždirbama apie 30 000 nok /mėnesį  brutto, tiek uždirba 7 % visų dirbančiųjų.

Algų kontrastai, t.y. skirtumas tarp mažiausių ir didžiausių algų, Švedijoje ir Norvegija yra labai maži, jie mažiausi pasaulyje. Švedijoje šie skirtumai net mažesni nei Norvegijoje. Tai lemia faktas, kad Švedijoje 90 % dirbančiųjų turi kolektyvines sutartis, o Norvegijoje jas turi tik 64 %.

Tačiau kontrastai pamažu didėja ir šiose šalyse, nes mažiausiai apmokamų profesijų algos auga labai pamažu arba išvis nedidinamos, o kvalifikuotų darbuotojų algos didėja kasmet ir gana ženkliai.  Visgi algų kontrastai Norvegijoje ir Švedijoje yra mažiausi pasaulyje, ypač lyginant su Didžiąja Britanija arba JAV, kur jie – milžiniški, todėl ir socialiniai skirtumai tų šalių visuomenėse yra dideli.

Norvegijoje būdinga dar ir tai, kad  tokių pačių specialistų algos (pvz. tarnautojų valstybinėse įstaigose) gali būti didesnės gyvenantiems atokiau nuo sostinės Oslo, pvz. Šiaurės Norvegijoje, Tromsio ar Būdo miestuose, nors pragyvenimas ten, o ypač būstai, yra pigesni. Kodėl? Dėl regioninės politikos, t.y. Distriktpolitikk, perskirstant lėšas ir siekiant pritraukti žmones gyventi  Šiauriau, į vidurio ir Šiaurės Norvegiją. Ten klimatinės sąlygos nėra labai patrauklios . Pusę metų visiškai tamsu, gana šalta net vasarą. Tačiau didesni atlyginimai sugundo, ir žmonės lieka arba net atvyksta čia gyventi.

Įmonė pereina kitam savininkui: darbuotojo teisės

Dirbate įmonėje, kuri buvo parduota ar perduota kitam savininkui. Praktika rodo, kad vieniems tokiu atveju niekas nesikeičia, tik galbūt įmonės pavadinimas. Kitiems darbuotojams gali keistis darbo sutartys, sąlygos ir užduotys. Kas reguliuoja ir kokios taisyklės galioja? 

Pakeitimai įmonėje gali prasidėti jau prieš naująjam savininkui perimant įmonę. Ankstesnis savininkas galimai nori padaryti įmonę patrauklesnę jos pirkėjui, galbūt sumažindamas ar naikindamas premijų skyrimo ar kitų papildomų privalumų (tarnybinio automobilio, telefono ir t.t.) tvarkas darbuotojams. Gali būti taip pat mažinamas darbuotojų skaičius.

Visi šie procesai darbuotojams turėtų būti žinomi per darbuotojų atstovus, profsąjungą ar iš įmonės vadovo. Eigą reguliuoja darbo kodekso paragrafas 16 – 5. Informaciją per profsąjungą (kuo anksčiau tuo geriau) gauna profsąjungos atstovas arba pirmininkas ir ją perduoda darbuotojams. Informacija turi būti apie tai:

  • kodėl vyks įmonės perėmimas,
  • kada tai įvyks,
  • kokios bus pasekmės darbuotojams:
    • juridinės,
    • ekonominės,
    • socialinės;
  • kokie pakeitimai galimai bus kolektyvinėse darbo sutartyse ir
  • kokios yra darbuotojo teisės (pavyzdžiui užginčyti perdavimą naujam darbdaviui ir kokios, jei darbuotojs šia teise naudosis, bus to pasekmės).

Darbuotojų teises atstovauja ir gina profsąjungos arba advokatas (jei nesate profsąjungos narys).

Naujasis savininkas, perėmęs įmonę įgyja, įmonės vadymo teisę ir todėl gali norėti keisti sąlygas taip pat ir darbuotojams.

Darbo kodekso 16 straipsnis siekia apsaugoti darbuotojus, kad juos kuo mažiau paliestų įmonės perdavimas kitam savininkui.

Kiekvienas jau dirbantis įmonėje darbuotojas turi tam tikras įdarbininimo sąlygas, įtvirtintas darbo sutartyje. Įmonę perėmęs ar perpirkęs savininkas turi tai gerbti. Pagal įstatymą ne tik raštu, bet taip pat ir žodžiu sutartos sąlygos tarp darbuotojo ir darbdavio galioja naująjam įmonės savininkui. Visgi, jei žodiniai sustarimai neįtvirtinti raštu, bus sunkiau įrodyti kas buvo sutarta.

Pagrindinė taisyklė: naujasis darbdavys privalo išlaikyti tas pačias kiekvieno darbuotojo įdarbinimo sąlygas, kurios galiojo perimant įmonę. Jei jis to nepadarė, darbuotojas gali kelti teisminį ieškinį, reikalaudamas tai padaryti. Abu darbdaviai- ir ankstesnis, ir naujasis – yra atsakingi už šio reikalavimo vykdymą.

Įmonės perdavimas ar pardavimas negali būti darbuotojų atleidimo priežastis. Jei darbuotojai atleidžiami, turi būti kita svari ir teisiškai pagrįsta atleidimo priežastis taip pat įrodyta, kad atleidimas neįvyko dėl būtent įmonės perdavimo / perėmimo. Jei darbdavys to įrodyti negali, atleidimas laikomas neteisėtu.

Jei įmonė naikinama ir kuriama nauja įmonė.

Jei darbuotojai buvo atleisti dėl įmonės panaikinimo, bet iškart po to sužinojo, kad kad buvo vėl atidaryta nauja įmonė su ta pačia veikla, kuri turi naują savininką ir / arba naują pavadinimą, galbūt tai gali būti kvalifikuojama kaip paslėptas įmonės perėmimas/pardavimas, todė galioja visos tos pačios aukščiau nurodytos taisyklės. Darbuotojas gali turėti teisę tęsti savo darbą naujojoje įmonėje.

Skundas / ieškinys tokiais atvejais teikiamas per profsąjungą arba advokatą.

Mini-vebinaras Trumpai ir aiškiai apie tai.

Vienatvė – Norvegijos baubas. Kodėl? Ir kaip jį nugalėti.

Pexels, Gabriela Palai

Daugiausia apie vienatvę Norvegijos spauda ėmė rašyti 2019 ir 2020 metais, kai per kalėdas, gruodžio 25 d. nusižudė Norvegijos princesės Martha Louise buvęs sutuoktinis, rašytojas ir tapytojas Ari Behn. Tarsi pranašaudamas sau ateitį jis 2015 m. parašė knygą „Døden er en avposring“ (Mirtis yra tarsi atsitraukimas), apie meilę, mirtį ir vienatvę. Tada socialinėse medijose plito raginimas pastebėti vienišus -ypatingai kai visi švenčia ir vienatvė labiausiai slegia – ir atverti jiems savo namus. Bet šis judėjimas greitai nurimo kaip nebuvęs.

Būti vienam gerai, kai tai pasirenki pats. Vienatvė yra puiku, kai ji yra laikina. Tik asketai, atsiskyrėliai gyvena vieni ilgus periodus, bet vėlgi – patys tai renkasi. Vienatvė negali būti primesta. Ilga vienatvė yra destruktyvi. Vienatvė tarp žmonių – baisi. Žmogus – socialinė būtybė, trokšta dėmesio ir pripažinimo. To ilgą laiką neturint, nepaisant kiek vaidinsi kad tau gerai vienam, rezultatas gali būti depresija.

Žinoma, vienatvės, o kartu ir depresijos priežastys gali būti medicininės, tai psichologų ir psichiatrų reikalas.

Pakalbėkime apie paprastąją vienatvę, kuri dar nėra peraugusi į sutrikimus.

Toliau skaityti „Vienatvė – Norvegijos baubas. Kodėl? Ir kaip jį nugalėti.“

Norvegiška mantra „Det går sikkert bra“

Apie kultūrinius skirtumus. Kodėl norvegai nepersistengia, o imigrantai linkę prisiima visą atsakomybę?

Nesureikšminti mokomi nuo vaikystės

Išminčiai moko: Gyvenime reikia atskirti, kas yra svarbu, o kas ne. Jei nieko negali pakeisti – kam nervintis, jei gali pakeisti – keisk, kam nervintis. Kažkas atsitiko – ar verta nervintis, nes jau atsitiko. Dar neatsitiko, bet bijai kad atsitiks – daryk viską, kad neatsitiktų, bet nesinervink. Visai tai daug kam žinoma, tačiau taikyti gyvenime šią teoriją reikia išmokti.

Toliau skaityti „Norvegiška mantra „Det går sikkert bra““

Ar gali darbdavys keisti darbo sutartį?

Darbdavys turi teisę ir pareigą valdyti įmonę. Tai vadinama styringsrett. Darbdavys gali taip pat perkelti darbuotoją į kitas pareigas ar kitą darbo vietą, tai vadinama omplassering. Tai sudėtingos juridinės sritys ir procesai, juos reikėtų aiškintis su savo saugos atstovais, profsąjunga arba advokatais.

Turėdamas įmonės valdymo teisę, darbdavys gali įmonę pertvarkyti ir pakeisti darbuotojų sutartis (omstilling).

Gratis arkivbilde med dokumenter, forhandlinger, holde
Toliau skaityti „Ar gali darbdavys keisti darbo sutartį?“

ENK: trūkumų daugiau nei privalumų.

Nežinant įstatymų, geriau nerizikuokite dirbdami per individualią įmonę Norvegijoje. Suklydus, visa atsakomybė bus asmeniška.

Individulios įmonės savininko pasakojimas.

Nieko nesupratau. Aš nebuvau Norvegijoje jau beveik du metus, turėjau D numerį ir savo ENK. Kada norėjau dirbau, kad norėjau ne, atvažiuodavau, išvažiuodavau. Man sakė kad taip geriausia. Kas sakė? Draugai, jau neatsimenus kas. Kas registravo firmą? Ai, tai kažkoks Dima, nežinau pavardės. Gavau numerį kaip firma, D numerį ir dirbau, pinigus mokėjo tiesiogiai. Butus remontavom. Po to gal kažkas paskundė, nes atėjo patikrinti. Kas ten tokie buvo nežinau, nes nesuprantu norvegiškai. Po to aš greit išvažiavau. O kai dabar vat grįžau, kai tuos visus koronos nesąmones nuėmė, ir norėjau dirbti pas tokius lenkus, tai jie man sakė kad reikia nueit į skatą. Nuėjau, o ten man sako: „Pas tave baudos didžiausios. Aš sakau už ką, o jie sako mes tau siuntėme priminimus, tu nieko neatsakei per nustatytus terminus, tai todėl baudos. Ir iš darbo inspekcijos, nes kai patikrino tai buvo nesaugus darbas, ir iš skato, nes kažko nesumokėjau mokesčių ar kažkokių tai ataskaitų nepateikiau. Taip pasakė per vertėją skatas. Dabar mano firmą naikins, bet baudas man vistiek reikės mokėti asmeniškai, ant manę kabės visą gyvenimą, nenubrauks tų baudų. Ką man daryt ? Manęs net nebuvo čia, iš kur aš žinau, kad man kažkokie laiškai kažkur guli, aš jų netgi neskaičiau. (imigranto, ENK savininko pasakojimas).

Gratis arkivbilde med arbeid, arbeider, briller
Pexels nuotrauka.
Toliau skaityti „ENK: trūkumų daugiau nei privalumų.“

Kodėl norvegai pasitiki valdžia

Straipsnio garso įrašas

„Tie norvegai tokie patiklūs ir naivūs,“ – galvoja ne vienas imigrantas – „kad juos taip lengva apgauti“. Tačiau būten ši palanki ir pozityvi kultūra imigrantus traukia į šią šalį. Kaip atsiranda įstatymų laikymosi, visuotinio moralumo kultūra? Kodėl Norvegijoje ji palaipsniui dingsta? Kodėl vis dažniau taikoma griežtesnė kontrolė ir sankcijos?

Valdžia – geroji teta ar piktas dėdė?

Įvairiose visuomenėse yra skirtingas požiūris į valstybės aparatą. Vienose tas valstybės aparatas – tai mes (pvz. Norvegijoje, kt. Skandinavijos šalyse), nes vykdo žmonių valią, atstovaujamą demokratiškai išrinkto Parlamento, kuris leidžia įstatymus. Kitose visuomenėse valdžia yra prievartinis baudžiamasis aparatas, paprasto žmogaus priešas.

Dirbu auklėtoja vaikų darželyje. Vedėja pranešė, kad pas mus ateis policija. Iš pradžių nesupratau ko, galvojau gal kažkokį nusikaltimą tiria. Atėjo du policininkai – viena jų buvo mergina su ilga kasa. Jie atsinešė didžiulį meškiną su policininko uniforma ir leido vaikams su juo žaisti. Paaiškėjo, kad taip darželinukai mokomi pasitikėti policija. Ne bijoti jos, o kreiptis į policininkus, jei reikia pagalbos. Taip susiformuoja požiūris, kad policininkai yra geriečiai. O pas mus atvirkščiai – tėvai policininkais gąsdina vaikus, mokina policininkų bijoti ir jų nekęsti, jie vadindami mentais ir kitaip. (Andžela, lietuvė)

Šalys turi skirtingus valdymo metodus. Kraštutinumai – bausti ar įtikinti (auklėti, mokyti, šviesti), arba tarpiniai. Taip atsiranda tradicijos – pasitikėti valdžia arba jos bijoti ir vengti. Norvegai stebisi, kad kitose šalyse valdžia tapatinama tik su bausmėmis. Jie nesupranta, kodėl valdžia ir žmonės nekenčia vieni kitų.

Norvegijoje valdžia yra kaip geraširdiška teta, kuri ir galvytę glostys, ir ašarytę nubrauks, ir be reikalo neskriaus, tik vykdys teisingumą, numatytą įstatymuose. Valdžia paaiškina, kodėl reikia daryti vienaip ar kitaip. Norvegijoje daug susirinkimų, nes visų nuomones reikia išklausyti ir paskui priimti sprendimą, kuris visiems patiktų. Atrodo neįmanoma, kad ir avis liktų sveika, ir vilkas sotus, bet to siekiama.

Norvegijoje vis dar vyrauja skaidrumas, lojalumas savo šaliai ir įstatymams. „Tai yra mūsų namai– galvoja čia gyvenantys, – ir nuo mūsų priklauso, kokia jie yra ir bus. Turime laikytis  įstatymų. Jei ne – viskas žlugs“.

Tikima, kad visi geri

Anktesnę Norvegiją galima lyginti su pasakų miesteliu Kardamonu, iš Torbjorno Egnerio knygos vaikams «Žmonės ir plėšikai Kardamono miestelyje». Ten nebuvo jokių nusikaltimų ir vienintelis policijos viršininkas Bastian sukūrė tokį įstatymą:  

Šalyse, kur vyrauja valdžios, kaip gerosios tetos modelis, filosofija yra įtikinti, kad elgtis kaip prašo valdžia tau pačiam bus geriau. Įtikinti žmones užtrunka daugiau laiko. Bendraujama su žmonėmis: debatai žiniasklaidoje, susitikimai, informacinės kampanijos ir pan. Ilgainiui susiformuoj įstatymų laikymosi kultūra, pasitikėjimas valdžia, atsiranda vidinis įsipareigojimas laikytis susitarimų ir taisyklių ir vadinamoji socialinė kontrolė, t.y. nepakantumas nesilaikantiems taisyklių.

Kalėjime – vaikų darželis

Norvegijoje seniau, o kai kur ir dabar nerakina durų ir nėra daug nusikaltimų, bet jų vis daugėja. Galbūt ir dėl didėjančios imigracijos. Policija elgiasi mandagiai ir pagarbiai, ir tai stebina užsienio nusikaltėlius. Norvegijos kalėjimai taip pat juos stebina vos ne kurortinėmis sąlygomis. Nes čia kalėjimų pagrindinis tikslas ne bausti, o pasirūpinti ir perauklėti, kad žmogus į laisvę išeitų geresnis.

Užsakė vertėjavimą mažame kalėjime. Nuvažiuoju, žiūriu namelis stovi, užrašyta „Fengsel“ (kalėjimas). Skambinu į duris. Atidaro vyras su miltuota prijuoste. Galvojau, kad ne ten pataikiau. O jis sako: „Prašom, prašom, šiandien penktadienis, picų diena, mes kepame picas. “ Tai buvo kalėjimo budėtojas, kuris su visais kaliniais – jų kalėjime buvo 8 – virtuvėje minkė tešlą picoms. Buvau apstulbusi…“ (R. D. , vertėja)

Tai tiesa, mažesniuose kalėjimuose yra vos ne vaikų darželio atmosfera, kur kepamos bandelės ir žiūrimi filmai. Norima parodyti nusikaltėliams, kad galima gyventi gražiai. Norvegijoje vyrauja įsitikinimas, kad nusikaltėlis – tai užaugęs traumuotas vaikas, kurį skriaudė, barė, išnaudojo… Kalėjimas yra tam, kad galėtum pasitaisyti ir iš jo išeiti geresniu.

Užsieniečiai kaip į ekskursijas atvažiuoja į kurortinėmis sąlygomis garsėjantį Haldeno kalėjimą, kuriame yra tai, ko kitas neturi laisvėje – baseinas, įvairūs kursai. Kaliniai savaitgaliais gali būti paleidžiami namo. Čia beveik nėra savižudybių, nes įkalinimo koncepcija – reabilituoti, o ne keršyti už nusikaltimą.

The Guardian 2012 m. straipsnis

Visgi ir Norvegijoje kai kada gerumas derinamas su griežta bausme, daugiausiai – finansine. Pavyzdžiui, jei žmogų pagauną prie vairo girtą, jis ne tik praras teises, kurias turės išsilaikyti iš naujo (o tai – nemaži pinigai), bet ir gaus didelę baudą. Už parkavimą ne vietoje taip pat -didžiulės baudos. Norvegijoje manoma, kad smūgis ne per padus su lazda, o per piniginę yra geriausia auklėjimo priemonė.

Norvegijoje yra maža galios distancija, lygybė, pasitikėjimas.

Imigracija su mentalitetu «nepagavo- ne vagis»?

Norvegijoje nėra tradicijų be saiko tikrinti ir žiauriai bausti, kitos kultūros žmonėms tai gali būti tarsi signalas, kad įstatymą pažeisti galima…Per paskutinius penkiolika metų Norvegijos pasitikėjimas užsieniečiais irgi susvyravo, nes daugelis imigrantų pasitikėjimą ir mažą kontrolę interpretuoja kaip leidimą pažeisti įstatymus.   

«Norvegija labai pasikeitė. Bendrame namo garaže yra užrašas: «Apsisukimo vieta, nestatykite automobilio jei nesate šalia jo.» Anksčiau niekas mašinų nestatydavo be reikalo, tik pakraut ar iškraut. Visi laikėsi susitarimo. Dabar jaunoji karta jau kitokia, mato, kad automobilio nenutempia, baudos neduoda, tai stato kelioms valandoms, o kitą kartą ir per naktį stovi. Niekas nebesilaiko taisyklių, kol nenubaudžia» (Jens, 70 metų).

Automobiliai stovėjo visą dieną, nors čia statyti draudžiama.

Geroji teta ima diržą

Kita priežastis – su didele imigracija į Norvegiją atvyksta kitoks mentalitetas ir įstatymų nesilaikymo kutūra. Norvegijos padorumo kultūra atsirado per ilgą laiką. O imigrantų niekas neįtikinėja, neauklėja, nes tam nėra laiko. Vakar atvažiavo, rytoj atsidarė įmonę, samdo žmones. Įstatymai? Nežino jų, kol nepagavo. Darbuotojus išnaudoja, bet jie tyli, nes nežino savo teisių ir priklauso nuo darbdavio. Su darbuotojų žinia klastojamos valandų apskaitos, o jei įmonė tikrinama – viskas tvarkinga, o darbuotojai bijo ir nieko nesako. Paskui kalba: „Atėjo patikrinti, turėjo suprasti kad viskas blogai ir mus gelbėti. Bet nieko nepadarė“. Kadangi norvegai tikrintojai neįpratę įtarinėti, neįpratę, kad jiems meluotų į akis, jie pasitiki tuo kas sakoma.Tikrintojai išeina, tikėdami kad įmonė tvarkinga, nes tvarkingi dokumentai..

Naujoji imigrantų „kultūra“ yra užkrečiama, atsiranda ir norvegų kurie ją perima.

Valdžia reaguoja griežtindama kontrolę. Valstybės, kaip mokytojos ir auklėtojos vaidmuo Norvegijoje nyksta. Vis labiau linkstama į sankcijų taikymą, ankčiau vyravusi paklusnumo įstatymui kultūra čia, deja, nyksta, o sankcijos ir bausmės dažnėja ir giežtėja.

Europa susizgribo ir įkūrė ES Darbo inspekcija . Informacija apie nesąžiningą verslą keičiasi atsakingos institucijos, o mobilieji sukčiai nebegali slapstytis važinėdami iš vienos šalies į kitą. Todėl atsakomybės išvengti daug sunkiau.

Turite nuomonę? Diskutuokite Feisbuko grupėje „Gyvenu Norvegijoje“.

Patikrinta ir aktuali informacija iš oficialių šaltinių Feisbuko grupėje „Dirbantiems Norvegijoje“.