Ar gali užsieniečiams kilti iššūkiai darbe Norvegijoje, bendraujant su kolegomis? Daug sunkumų ir nesusipratimų gali būti išvengta, žinant kultūrinius skirtumus.
Norvegijoje beveik kas penktas gyventojas yra užsienio kilmės. Daugelis jų dirba ir kasdien susiduria su situacijomis, kurios atrodo keistos ar sunkiai suprantamos. Tačiau dažnai problema slypi ne žmonėse, o skirtinguose įpročiuose, darbo kultūroje ir lūkesčiuose.
Tai matyti tiek kasdienėje komunikacijoje darbe, tiek bendraujant su verneombud (darbuotojų saugos atstovu), vadovu, darbdaviu, BHT (įmonės sveikatos tarnyba) ar valstybinėmis institucijomis.
Pažiūrėkime į keletą svarbiausių kultūrinių skirtumų.
Kontrasto principas gyvenime būtinas. Tam, kad žinotume kas yra šviesa, turime pamatyti tamsą. Norint suprasti, kas yra skanus valgis, patirti alkį. Ir taip toliau.
Turistai ar naujai atvykusieji dažnai mato Norvegiją kaip nuostabią šalį, o čia gyvenantys to nebepastebi. Ir tai nėra keista, juk prie visko priprantama. Juk ir labai graži, tobula buvusi mergina, tapusi žmona, po keliolikos metų kartais susilaukia iš vyro kritikos. Tas pats pasakytina ir apie vyrą. Meilė išblėsta, kasdienybė lieka.
Ir tada imame pastebėti trūkumus tame, kas anksčiau atrodė visai gerai. Tai natūralu ir tai teisinga. Šalies gyventojams turi rūpėti viskas – ir tai kas gerai, ir tai kas nelabai. Kaip ir gyvenant šeimoje, kur nėra taip, kad kiekviena diena – šventė. Beje, tik integruodamiesi žmonės dažniau pastebi ir kritikuotinus dalykus, nes ima skaityti vietinę spaudą ar kalbasi su vietiniais gyventojais, kolegomis.
Kodėl sistema nevisada pajėgi padėti žmogui arba kodėl nereikia pykti ant valstybės tarnautojų.
Tu ateini pagalbos pas valstybės tarnautoją, jis kažką registruoja – o po to tyla. Eina savaitė po savaitės – jokių žinių. Nuėjai pas tą patį tarnautoją – o jis jau nieko nebežino apie jokį tavo reikalą ir nieko nepasako. Sužinai tik tiek, kad tavo reikalas registruotas sistemoje ir juda biurokratiniais vamzdžiais. Proceso tu nematai. Jei negauni jokių žinių, nežinai kur kas užstrigo ir nebežinai ką daryti. Gali su atsakinga institucija bendrauti skaitmeniniu būdu, tačiau konkretaus atsakymo kada ir kaip dažniausiai, deja, neišgirsi.
Norvegai irgi kalba apie tai, kaip sunku pasidarė išsiaiškinti su valstybės institucijomis, o dar sunkiau yra imigrantams, kurie nei nesupranta sistemos, nei moka biurokratinę kalbą, nei pažįsta norvegišką kultūrą.
Sutrupinta atsakomybė
Pasakoja chirurgas, iš Lietuvos atvykęs dirbti į Norvegiją prieš beveik 20 metų:
„Lietuvoje buvome atsakingi už pacientą, čia – tik už padarytą opraciją. Aš buvau pripratęs asmeniškai lankyti operuotą pacientą, domėtis kaip jam sekasi sveikti. Norvegijoje to negalima daryti. Po operacijos pacientas operavusio gydytojo nemato, juo rūpinasi slaugytojos. Pradžioje buvo keista ir rūpėdavo. Bet dabar supratau, kad Lietuvoje priisimdavome per didelį rūpestį. Čia kitokia sistema. Pacientas eina iš rankų į rankas. Seselės keičiasi. Vieno asmens atsakomybės už pacientą nėra. Atsakinga sistema, o ne gydytojas. Jei bus skundas – aiškinsis vadovybė ir komunikacijos skyrius, o ne gydytojas.”
Sutrupinta atsakomybė (pulverisert ansvar) yra būdinga daugeliui modernių biurokratinių sistemų, kurioms vadovauja ne verslo sferos (pvz. medicinos) profesionalai, o vadybos profesionalai.
Bet pradėkime nuo verslo optimizavimo. Tai yra procesas, kuriuo siekiama padidinti įmonės veiklos efektyvumą, sumažinti išlaidas ir pagerinti produktyvumą.
Svarbiausia – standartizuoti ir automatizuoti paslaugas ir atsisakyti vertės nekuriančių veiksmų. Tokie vertės nekuriantys veiksmai yra gilinimasis į individualią situaciją, pokalbis su klientu ir jo išklausymas. Laikas taupomas, kai klientas pats padaro dalį darbo. Tinkamiausia – anketų pildymas ir DI robotų sukurti standartizuoti atsakymai. Ar padeda? Nevisada, arba – beveik niekada. Bet skaitmenizacija naudojama vis plačiau visame pasaulyje.
Profesionalūs vadybininkai už didžiulius pinigus optimizuoja verslą pagal tą pačią schemą, nepaisant ar tai valstybinė institucija, ar privalus verslas. Koks skirtumas, ar tai gydymas, ar mokesčių tarnyba, ar prekyba, ar laidojimo biuras. Optimizavimo scehma veikia taip, kad paslaugos kiek įmanoma automatizuojamos ir nužmoginamos:
1. Vadovai atskiriami nuo pavaldinių. Geriausia iš viso neturėti darbuotojų. Įdarbinta tik administracija, kuri samdo trumpalaikius darbuotojus per įdarbinimo biurus arba užsakinėja paslaugos tiekimą iš privačių tiekėjų (kaip pvz. daro bolt, uber, bring , savivaldybės ar sveikatos priežiūros sistema).
2. Paslaugos tiekėjas maksimaliai atskiriamas nuo kliento ir rezultatato. Pvz. vienas prekę gamina, kitas – parduoda, trečias ją atveža, bet nieko apie ją nežino ir už ją neatsako. Darbuotojas atlieka tik jam paskirtą darbo dalį, bet visumos nemato.
Taip organizuojant, nebelieka žmogiško ryšio ir atsakomybės, o skųstis nėra kur.
„Čia ne mano, aš neatsakau, nieko nežinau, aš tik vežioju. Nesuprantu kodėl prekė neveikia, čia ne mano darbas.”
Viskas nuasmeninta. Toks darbo organizavimas, kai, kaip pasakė Stalinas „nėra žmogaus – nėra problemos”, leidžia per trumpiausią laiko vienetą su mažiausiais kaštais ir negaištant laiko kalbėjimui ar žiūrėjimui į akis ar skundų išklausymui uždirbti didesnį pelną.
Pelno mąstai paslaugą atliekančiam sraigteliui nežinomi. Klientas raunasi plaukus, bendraudamas su robotu arba kalbos nemokančiu pavežėju, kuris nieko negali atsakyti (kalba nežinoma kalba) ir nesugeba pajungti atvežtos skalbiankės. Bendravimas su parduotuve iš kur skalbiankė pirkta neįmanomas. Komunikacija maksimaliai skaitmenizuota, kad viskas vyktų automatiškai ir skundimuisi ar klientų nepasitenkinimui lieti neliktų nei mažiausios skylutės. Pildyk anketą, galbūt susisieksime. Skalbiankė tegul stovi vidury saliono, kol atsiųsime kažką kas galbūt prijungs ten kur reikia.
Computer says „no”
Pabandykime į šią sistemą pažvelgti filosofiškai ir praktiškai. Daugelis vartotojų skundžiasi, kad negauna aiškaus atsakymo NAV ar Skatte – kodėl taip yra?
Kodėl atsakomybė „išskaidoma“?
Šiuolaikinė valstybė veikia pagal specializacijos principą. Kiekvienas tarnautojas turi aiškiai apibrėžtą kompetencijos sritį, sprendžia tiktą dalį, kuri priklauso jo mandatui, negali peržengti ribų net jei „mato visą paveikslą“. Dažniausiai tarnautojui viso sitemos suvokimo ir nereikia. Jis dažniausiai ir nesistengia jos suvokti, atlieka tik tą vieną operaciją, kuri priskirta.
Bet yra tokių, kurie mato, bet klientams nieko nesako. Nes neprivalo sakyti. O jei ir pasakys – tai taps tarnautojo problema. Klientas kaltins būtent jį – tą kuris kalbėjosi ir bandė kažką išspręsti. O jo galios juk yra irgi ribotos.
Kaip viskas sukonstruota
Vienas skyrius daro vieną, kitas – kitą, ir niekas negali padaryti visko. Išsklaidyti atsakomybę norima dėl teisinio saugumo (sprendimai turi būti prognozuojami ir vienodi), skaidrumo (kad nebūtų savivalės ir priiminėjimo pagal blatą ), kontrolės ir atsekamumo (vadovai žino, kas už ką atsakingas ir kas atliko vieną ar kitą veiksmą).
Sistema sąmoningai riboja individualią galią, kad apsaugotų nuo piktnaudžiavimo. Tai yra Weberio aprašytas racionalios biurokratijos modelis. Tačiau čia atsiranda paradoksas.
Ar tai veda į nekokybišką paslaugą? Gali vesti. Ypač kai klientas „keliauja“ tarp institucijų, niekas nemato visumos, kiekvienas atsako tik „už savo sritį, pagal kompetenciją“. Tada atsiranda klasikinė situacija: „Aš padariau savo dalį – problema ne pas mus.“
Iš vartotojo perspektyvos sistema tampa fragmentuota, lėta ir beasmenė. Žmogus jaučiasi tarsi kalbėtų su mechanizmu, o ne su atsakingu asmeniu.
Tačiau kita pusė yra ta, kad sistema tampa mažiau priklausoma nuo asmenybių, stabilesnė, mažiau korumpuota, labiau vienodai taikanti teisę ir taisykles. Ypač – Norvegijoje, kur pagrindinė vertybė yra lygybė.
Tai kompromisas tarp žmogiškumo ir procedūrinio teisingumo.
Ar galime kaip nors priešintis? Tikrai ne. Tiesiog žinokime tai ir išmokime elgtis naujoje realybėje be emocijų.
Konkretus paaiškinimas apie pagrindinius pensijos skirtumus ir jos išmokėjimą. Kas yra AFP Ar galima išsivežti pensiją į Lietuvą? Ar mokesiu mokesciųs ir kokioje šalyje? Kokio dydžio pensijos galiu tikėtis?
Norvegijoje į pensiją galima išeiti 62 metų. Daugelis tai ir daro, nes gaudami pensiją gali iš toliau dirbti. Sužinokite kas svarbu lietuviams apie pensiją Norvegijoje.
„Dirbau Norvegijoje 21 metus ir noriu išeiti į pensiją 63” – klausia lietuvis. Paaiškiname ar tai įmanoma ir kitus svarbius dalykus.
Norvegijos pensiją į Lietuvą eksportuoti galima, nes Lietuva yra ES/EEE šalis. Jei įgijote teisę į Norvegijos senatvės pensiją (alderspensjon), ją galima mokėti gyvenant Lietuvoje. NAV aiškiai nurodo, kad pensija mokama ir gyvenant užsienyje.
1. Ar galėsite išsivežti pensiją į Lietuvą?
Taip. Jei persikelsite gyventi į Lietuvą, Norvegijos pensija gali būti mokama į jūsų banko sąskaitą Lietuvoje arba Norvegijos sąskaitą. NAV moka pensijas gyvenantiems užsienyje.
2. Ar dėl to sumažės pensija?
Dažniausiai – NE vien dėl išvykimo į Lietuvą. Uždirbta Norvegijos senatvės pensija paprastai nesumažėja vien todėl, kad persikėlėte į Lietuvą. Svarbiausi veiksniai, kurie lemia dydį:
kiek metų dirbote Norvegijoje,
kiek pajamų turėjote,
kada pradėsite imti pensiją (63, 67 ar vėliau),
gimimo metai.
NAV nurodo, kad ankstesnis išėjimas į pensiją reiškia mažesnę mėnesinę pensiją, nes ta pati suma paskirstoma ilgesniam laikui. (nav.no)
Jei galite išeiti 63 m., tai dažniausiai reiškia:
gausite pensiją anksčiau,
bet mėnesinė suma bus mažesnė, nei jei pradėtumėte 67 m. ar vėliau.
3. Kur mokėsite mokesčius – Norvegijoje ar Lietuvoje?
Pagal Norvegijos mokesčių institucijos informaciją, jei esate Lietuvos mokesčių rezidentas, tuomet Norvegijos pensijos gyvenant Lietuvoje paprastai neapmokestinamos Norvegijoje pagal Norvegijos–Lietuvos dvigubo apmokestinimo sutartį. (skatteetaten.no)
Tai reiškia, kad dažniausiai:
Norvegija mokesčio neima, jei pateikiate rezidavimo įrodymus.
Tuomet pensiją reikės deklaruoti Lietuvoje pagal Lietuvos taisykles.
Reikia pateikti Norvegijai dokumentą, kad esate Lietuvos mokesčių rezidentas, kad NAV / Skatteetaten netaikytų Norvegijos išskaičiavimo.
4. Ką jums svarbiausia padaryti dabar?
Jei dirbote 21 metus Norvegijoje, jūs jau turite rimtą pensijos stažą. Siūlytume:
Taigi, pensiją į Lietuvą galite išsivežti, o dėl jos eksportavimo EU šalį neturėtų sumažėti. Mokesčiai priklausys nuo rezidencijos — juos mokėsite Lietuvoje, ne Norvegijoje.
Pensija susideda iš trijų dalių:
Valstybinė NAV pensija (Alderspensjon) – visi gauna pagal stažą ir pajamas.
AFP – sutartinė pensija (ne pas visus darbdavius).
Jei turite AFP sutartį, dažniausiai dirbote įmonėje, kuri priklauso AFP sistemai (tai privačios ir valstybinės įmonės). Tokiu atveju galite išeiti nuo 62 metų (jei atitinkate sąlygas) ir gauti:
NAV senatvės pensiją
AFP papildomą pensiją visam gyvenimui
Dažnai – darbdavio kaupimą pensiją
Rezultatas: Mėnesinė pensija gali būti ženkliai didesnė nei be AFP.
Pvz. žmogui su normaliu atlyginimu:
be AFP: ~18 000–24 000 NOK/mėn
su AFP: ~25 000–35 000 NOK/mėn (kartais daugiau)
(labai priklauso nuo algos)
AFP dažniausiai galima mokėti ir gyvenant Lietuvoje, bet reikia tikrinti konkrečią AFP sutartį.
Jei neturite AFP, tuomet lieka:
NAV pensija
Darbdavio kaupimas (jei buvo)
Privatūs kaupimai
Galite išeiti anksti, bet mėnesinė suma bus mažesnė. Pvz.:
63 m. gali būti ~16 000–22 000 NOK/mėn
67 m. gali būti ~22 000–30 000 NOK/mėn
Taigi darome išvadą, kad
Su AFP:
✔ galima išeiti anksčiau ✔ didesnė mėnesinė pensija ✔ dažnai apsimoka išeiti 62–63 m.
Be AFP:
✔ geriau laukti 67 m. (jei galite) ✔ nes pensija ženkliai padidėja kai išeisite į ją vėliau.
Jei dirbote Norvegijoje tik 21 metus, tai – neblogas stažas, bet ne pilnas 40+ metų stažas, todėl:
AFP turėjimas jums ypač svarbus
be AFP skirtumas labai jaučiasi
Kaip sužinoti ar turite AFP? Pažiūrėkite:
atlyginimo lapelyje
darbo sutartyje
prisijungus prie pensjonskalkulator
paklauskite HR / lønningskontor
Patarimas
Jei turite AFP — verta rimtai skaičiuoti išėjimą 62–63 m. Jei neturite AFP — dažnai verta dirbti iki 67 m.
Daina, „Gyvenu Norvegijoje” autorė, ir Mantas, platfomos „Galima ir čia” projekto autorius, kalbasi svarbiomis temomis, kurios aktualios visiems dirbantiems Norvegijoje.
6 vebinarų cikle apžvelgiame temas, svarbias ir darbuotojams, ir darbdaviams.
Pirmuose trijuose vebinaruose, skirtuose darbuotojams, kalbame apie darbo sutarties, kaip svarbaus juridinio dokumento reikšmę, ką reikėtų žinoti apie saugumą darbe, ir kodėl ir kaip legalus darbas Norvegijoje garantuoja čia ir socialines garantijas.
Darbdaviai privalo apmokyti darbuotojus. Jie moka už kursus, kuriuos veda saugaus darbo apmokymo įmonės Lietuvoje ar Norvegijoje. Ir kartais atsitinka taip, kad darbo inspekcijos patikrinimo metu pateikus inspektoriams darbuotojų kursų pažymėjimus, jie nustato, kad kursai netinkami ir jų nepripažįsta. Kodėl?
Kokia dažna klaida
Dauguma darbdavių renkasi kursus, kurie tik suteikia teorinių žinių, ypač darbui aukštyje (pvz., pastolių montavimas).
Daugelis mūsų ne tik dirba, bet ir mokosi – po darbo. Dažnas tai daro savo gimtąją kalba ir ne norvegiškoje aukštojoje mokykloje, o užsienyje. Studijuoti nuotoliniu būdu galima. Užsienietiškus diplomus Norvegijoje pripažinti galima.
Bet ar pripažins juos jūsų esamas ar būsimas darbdavys Norvegijoje?
Sulaukiu daug klausimų apie tai, „ar privalo darbdavys didinti atlyginimą, jei turiu kvalifikacijos pažymą ar kitą dokumentą ir jį net pasitvirtinau Norvegijoje?”
Daugelį gali nustebinti atsakymas – ne, nebūtinai.
Nagrinėti šį klausimą labai svarbu, nes jis atskleidžia realią spragą tarp teisinio kvalifikacijos / išsilavinimo pripažinimo ir darbo rinkos realybės Norvegijoje.
Nors Hdir (HK-dir) / NOKUT pripažinimas patvirtina įgytą išsilavinimą, jis neįpareigoja darbdavio mokėti daugiau.
„Iš Norvegijos į Lietuvą gyventi grįžo draugų šeima su vaikais, vienas jų – pilnametis, įstojo į mūsų miesto universitetą. Tėvai paprašė, kad priimčiau jį dirbti į savo parduotuvę, tik šeštadieniais – kad ir pinigėlio užsidirbtų, ir šunkeliais nepasuktų. Priėmiau. Nepadirbęs nei kelių mėnesių, jau skambina ir sako, kad į darbą neis, nes lengvai negaluoja. Neva pas juos Norvegijojoje taip galima – net tris dienas sirgtibe jokios gydytojo pažymos . Laba dieną! „Čia tau ne Norvegija. Eik pas gydytoją ir gauk pažymą,”- sakau, – „kitaip bus pravaikšta. Mums tinginių nereikia.” (pardoutuvės savininkas).
„Lietuvoje stengiausi nesirgti, nes suklaukčiau pasmerkimo ne tik iš darbdavio, bet ir iš kolegų. Be to – sąžinė neleido, nes juk kiti tada darys mano darbą. Jie turės daugiau dirbti. O Norvegijoje prireikė daug metų suprasti, kad sirgti mėnesių mėnesius jiems visai negėda. Todėl dabar irgi pasiimu egenmeldingus pailsėti.” (Rita, imigrantė).
Daugelis užsieniečių Norvegijoje nustemba, kad labai lengvai duodamas sykemelding (biuletenis), net kai nėra rimtos ligos, o paskui gydymas beveik nevyksta. Tai irgi yra sistemos bei kultūros ypatybė.
Nors Lietuva ir Norvegija skiriasi nedaug, visgi lietuviai, išleidę vaiką į Norvegijos ugdymo įstaigas – darželį ir mokyklą, dažnai skundžiasi, kad vaikai ten stokoja disciplinos, daro ką nori ir nieko neišmoks.
Pažiūrėkime, kodėl kyla tokia nuomonė ir kaip aiškina tai patys norvegai, paanalizavę lietuvišką ir norvegišką požiūrį pagal kultūrinių matavimų teoriją.
Pažeidžiamos profesijos (no. utsatte yrker)– tai profesijos, kuriose darbuotojams gresia ypač didelė traumų, smurto, grasinimų ar sveikatos problemų rizika. Taip pat čia yra dažni išnaudojimo atvejai, kai nemokamas priklausantis atlygis, dirbama daug darbo valandų ir neapmokama už išdirbtus viršvalandžius. Dažnau darbas yra pavojingas ir dėl to, kad jis fiziškai sunkus darbo, ar pasitaiko pavojingas medžiagų poveikis ar / ir psichologinis stresas.
Šiose profesijose dirba didelis procentas užsieniečių.
