Man skambina. Gyvenantis Norvegijoje asmuo, nori likti anonimiškas, nes kitaip bus daug kalbų…. Sako – gėriau vaistus, kai sužinojau, kiek gausiu pensijos.
Sako: «Noriu papasakoti mano norvegiškos pensijos istoriją, kad kitiems atsivertų akys.
Noriu žmonėms pasakyti, kad viltys gauti didelę Norvegišką pensiją yra beprasmiškos. Žmonės atvažiuoja čia dirbti dėl pensijos, ir sako – dabar padirbsiu kelis metus Norvegijoje ir užsidirbsiu norvegišką pensiją. Net parašyta, kad gali pradirbti tris metus, ir jau gausi pensiją.
Bet čia yra nesąmonė. Aš atvažiavau kai man buvo 57 metai, pradirbau beveik 10 metų ir mano pensija yra tik 2772,- nok. Tokia siaubinga realybė.
Ilgalaikės orientacijos kultūrose orientuojamasi į ateitį. Būdingos vertybės atkaklumas, taupumas, kantrumas. Tokių visuomenių moalinis kompasas – sąžinė (dažnai iš viršaus primesta ir nelabai veikianti), įdiegtas padidintas gėdos jausmas (kai darai kažką, kas ir pelniga, bet pagal esamas vertybes – nedora, tačiau daroma vistiek, kon nepagaus). Santykiai pasiskirsto pagal statusą, savo vieta visuomenėje pripažįstama tokia, kokia yra, ir atkakliai, kantriai dirbama dėl geresnės ateities, galbūt tik sekančiai kartai.
Ilgalaikės orientacijos visuomenėse vyrauja nelygiaverčiai visuomeniniai santykiai, nes taip suvokiama tvarka, aiškūs įsipareigojimai. Taip sukuriamas visuomenės stabilumas. Labiausiai išreikšta socialinė struktūra yra šeima. Aukštinamas pasiaukojimas, dorumas, kantrumas, ištvermingumas, taupumas, darbštumas, atkaklumas. Trumpos orientacijos kultūrų atstovams tokia nuostata atrodo kaip kentėjimo kultūra, kai atsisakoma geresnio gyvenimo dabar vardan ateities.
Trumpalaikę orientaciją turinčiose visuomenėse yra svarbiausiai tenkinti bazinius ir asmeninius poreikius čia ir dabar, būdingas vartojimas, išlaidavimas. Orientuojamasi į praeitį ir dabartį. Tam tikra prasme tai – lengvabūdiškas požiūris, be įsipareigojimų, siekiant malonumo sau ir nedelsiant.
Pateikimi šalių koficientai pagal šią dimensiją. Viršuje šalys, kuriose ilgalaikės orientacijos kooficientas žemas.
Tai dimensija, kuri atskleidžia tendenciją rūpintis arba tik savo paties ar savo šeimos gerove, ar priklausyti platesnei grupei, besirūpinančiai savo nariais, ir taip pelnant saugumą. Ši dimensija rodo, kokiu mastu individualiems interesams suteikiama pirmenybė grupės interesų atžvilgiu.
Žemo individualizmo (ir tuo pačiu aukšto kolektyvizmo) visuomenė yra tradicinė, ten žmonės jau gimdami ima priklausyti šeimai ir giminei (kartais labai didelei), turi laikytis tradicijų ir -jei jų nepažeidžia ir yra lojalūs – šeima juos gina ir jais pasirūpina. Šiose šalyse vertinamas kolektyviškumas, nes asmeninis tapatumas yra pagrįstas naryste grupėje ir asmens vieta ten. Dominuoja savimonė „MES“, asmuo turi stiprią emocinę priklausombę kolektyvui: šeimai, giminei, grupei, organizacijai, o kolektyvas savo ruožtu įtakoja asmens gyvenimą ir suteikia asmeniui vietą, statusą, kompetenciją, tvarką, pareigas ir saugumą kolektyvo viduje. Kolektyvistinėje visuomenėje savęs suvokimas yra socialinis, kaip grupės dalies, vyrauja poreikis priklausyti grupei, jautrumas atstūmimui, konkurencijai, netiesioginis ir ritualizuotas bendravimo stilius (laikomasi tvarkos, hierarchijos, ir taisyklių), pirmenybė suteikiama socialinių tinklų kūrimui.
Ir atvirkščiai, aukšto individualizmo (ir tuo pačiu žemo kolektyvizmo) visuomenė vadinama modernia, kur kiekvienas individas rūpinasi tik savimi ir artimiausiais šeimos nariais. Dominuoja savimonė „AŠ“, orientuojamasi tik save, dominuoja visiems vienodi vertybiniai standartai. Individas nėra priklausomas nuo kolektyvo: šeimos, giminės, organizacijos ar kitos grupės. Pabrėžiama nepriklausomybė, vertinama asmeninė iniciatyva ir pasiekimai, kiekvienas turi teisę į asmeninį gyvenimą, būdinga autonomija ir asmeninis finansinis saugumas. Individualistinėje visuomenėje daminuoja optimizmas, aukšta savivertė, žemas socialinis nerimas, pasitenkinimas savimi ir gyvenimu, laisve, gebėjimas veikti bet kokioje situacijoje ir bendrauti su neįprastais individais (t.y. bendravimo nenulemia statusas ar kt.), nėra griežtų įsipareigojimų. Individualizmu pasižyminčiose šalyse akcentuojamas individas ir jo šeima, gerbiamas asmens prioritetas ir šeimos vertybės, vertinama autonomija ir nepriklausomybė.
Trumpai tariant, individulistinėje visuomenėje rūpinamasi pirmiausia savimi, o kolektyvistinėje – asmeniniai poreikia aukojami kolektyvo vardan.
Palyginimui – kai kurių šalių lentelė pagal šią skalę. Viršuje – šalys, kurių individualizmo koficientas žemas, jose vyrauja kolektyvistinė kultūra.
Ši dimencija yra susijusi su socialinių vaidmenų visuomenėje (t.p. emocinių) tarp vyrų ir moterų pasiskirstymu. Visuomenėse, turinčiose aukštą vyriškumo (tuo pačiu žemą moteriškumo) indeksą pasižymi ryškiais lyčių skirtumais pasiskirstant vaidmenimis visuomenėje, o turinčiose žemą vyriškumo (aukštą moteriškumo) indeksą visuomenėse to nėra. Populiariai visuomenės vadinamos vyriškomis (aukštas vyriškumo ir žemas moteriškumo indeksas) ir moteriškomis (atvirkščiai).
Vadinamose moteriškose visuomenėse vyrauja labiau moterims priimtinos „švelniosios“ vertybės, t.y. lygiava, socialiniai ir tarpasmeniniai santykiai, noras padėti, susitarti, rūpintis kitais, šeima, jauki fizinė aplinka. Skandinavijos šalys ir Kanada yra šalys, kuriose dominuoja moteriškos vertybės. Normalu, kad vyrai vis dažniau dirba tradiciškai moteriškus darbus (vaikų darželio auklėtojas, slaugytojas) ir atvirkščiai, moterys dirba tradiciškai vyriškose profesijose (policininkės, advokatės, sunkvežimių vairuotojos)
Vyriškose visuomenėse vertybės grubesnės. Tai karjera, pinigai, kitos materialinės vertybės, statusas. Vyrai atlieka paprastai tik vyriškus darbus, moterys – moteriškus, yra griežtesnė riba tarp moteriškų ir vyriškų profesijų. Vyriškumo indeksas aukštas Japonijoje, o vakarų Europoje – Austrijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Lenkijoje.
Kita kultūrinė dimensija yra neapibrėžtumo vengimas (angl. Uncertainty avoidance). Ji atskleidžia siekimą kontroliuoti neapibrėžtas gyvenimo situacijas. Gyvenimas nepaklūsta taisyklėms, o žmonės tai suvokdami stengiasi sukurti būdus, padedančius kontroliuoti ir vengti galimų neaiškių situacijų. Šalyse, kur yra nedidelis neapibrėžtumo vengimo indeksas, neapibrėžtumas suvokiamas kaip gyvenimo dalis, kurią sukontroliuti nevisada galima, ir į tai reaguojama ramiai. Tokiose visuomenėse remiamasi sveiku protu, paliekama vietos interpretacijoms. Visuomenėje vyrauja tolerancija naujiems reiškiniams. Tai lañksčios, pažañgios visuomenės, jų nariai nesibaido naujovių, atvirkščiai – jų nori kaip iššūkių. Mažo neapibrėžtumo vengimo visuomenės yra Švedija, Malaizija, Indonezija, Indija, kai kurios Afrikos šalys.
Šalys, kurios neapibrėžtumo vengimo indeksas didelis, neapibrėžtumas suvokiamas kaip grėsmė, kurią reikia kontroliuoti ir jos vengti. Tokios šalys pasižymi griežtomis taisyklėmis ir tradicijomis. Vyrauja autoritarinis vadovavimo stilius. Interpretacijoms, tolerancijai ir kitoms nuomonės vietos mažai. Tokia visuomenė paprastai konservatyvi. Žmonės joje patiria daugiau streso ir baimės padaryti kažką ne taip, nes dažnai taikomos griežtos nuobaudos nepaklusniesiems. Žmonės jaučiasi bejėgiai kažką keisti. Didelio neapibrėžtumo vengimo indekso šalys yra Rusija, kai kurios Rytų ir Vakarų Europos valstybės (Austrija, Vokietija, Lenkija, Rumunija), t.p. Arabijos šalys.
Galios distancija (ang. Power distance) nusako kaip žmonės priima hierarchiją, arba nelygybę, t.y. tai, kad vieni turi didesnę įtaką ir galią (t.y. turtą, įtaką visuomenėje, statusą, titulą), o kiti mažesnę arba jokios. Šalyse, kur yra maža galios distancija, vertinama lygiava, visuomenės struktūra – plokščia, žmonės savarankiški. Socialiniai ir turtiniai skirtumai vertinami kaip blogybė ir juos stengiamasi šalinti, perskirstant galią ir lėšas.
Tokioje visuomenėje vyrauja šios vertybės: komandinis darbas, laisvanoriškas dalyvavimas visuomenės gyvenime, pilietiškumas, vadovai gerbia pavaldinių nuomonę. Yra hierarchija, bet ji nedemonstruojama. Turintys galią naudoja ją ne aklai, o pagal įstatymus, moralines normas, pareigybės instrukcijas. Tokioje visuomenėje paprastai visi jaučiasi reikalingi, todėl nėra susipriešinimo, ji harmoninga. Mažos jėgos distancijos šalys yra Skandinavijos šalys, JAV, Australija.
Šalyse, kur didelis galios distancijos indeksas, visuomenė yra hierarchiška. Kas leidžiama vienam, neleidžiama kitam. Kuo didesnė galios distancija, tuo didesni socialiniai, turtiniai ir kitokie skirtumai. Visuomenės nariai su tuo susitaiko, nes taip tiesiog buvo ir yra (jų įsitikinimu). Jų manymu, hierarchija yra tvarka. Tokioje visuomenėje daug kontrolinių institucijų. Jų atstovai naudoja savo galią, kartais nepagrįstai. Susitaikoma su tuo, kad turintys galią įsako, o jos neturintys paklūsta. Užimančių žemiausią hierarchijos laiptelį žmonių nuomonė nereikšminga ir neįdomi, jos nesiteirauma ir į ją neatsižvelgiama. Vadovai ir valdžios atstovai turi privilegijas. Tokia visuomenė susipriešinusi, joje tvyro latentinis nepasitenkinimas, konfliktas. Didelio galios atstumo šalys yra Rusija, Irakas, Malaizija, Sirija, Saudo Arabija, Indija. Europos šalyse dideliu galios distancijos indeksu išsiskiria Lenkija.
Kai kurių šalių galios distancijos indeksai palyginimui.
Naudojame žodį „kultūra“ ivairiuose kontekstuose, tačia nedaug kas iškart atsakys – kas tai? Vienas apibrėžimas teigia, kad tai yra sudėtinė visuma, apimanti žinias, tikėjimus, menus, moralę, teisę, papročius ir kitas vertybes. Tačiau kas yra vertybės? Jos juk priklauso nuo konkrečios šalies, konkrečios visuomenės ir konkretaus istorinio laikotarpio. Afganistane vertybės vienokios, o pavyzdžiui Norvegijoje – visai kitokios. Ir pabandyk šių šalių atstovus įtikinti priešingai – nemanau kad pavyktų. Tai iliustruoja piešinys:
Abi moteriškės įsitikinusios, kad kita yra skriaudžiama ir išnaudojama. Vakarietė galvoja: «Kokia ji pavergta, į maišą įkišta, tik plyšelis akims paliktas». O musulmonė mąsto: «O Alache, kaip ji pažeminta, išrengta beveik nuogai ir net akys uždengtos!» Abi galvoja pagal savo visuomenės kultūrinius įsitikinimus. Ir abi teisios, nes vienos tiesos nėra.
Kultūrinės dimensijos
Daug mokslininkų tiria kultūrinius skirtumus. Tai sudėtinga ir įdomi tema, ypač svarbi dabartiniu, visuotinės migracijos laikotarpiu. Pasaulinio garso profesoriaus Geert Hofstede, sukūrė būdus matuoti kultūras. Jo nuomone, kiekviena šalis pasižymi tam tikra nacionaline kultūra. Tai – kolektyvinis proto programavimas, kuris skiria vienos šalies žmones nuo kitos. Programavimas prasideda jau vaikystėje, ir todėl vienoje šalyje yra vienokia žmonių elgsena, įsitikinimai, pažiūros, o kitose – kitokios. Kultūra nėra statiškas dalykas, ji nuolant kinta, o ypač dabar, vykstant įvairių kultūrų susidūrimui.
Egzistuojančioje nacionalinėje kultūroje atsiranda kitos kultūros, vadinamosios subkultūros, būdingos nacionalinei mažumai ar gyventojų grupei, jau esančioje tam tikroje kultūroje. Skirtingos kultūros gali egzistuoti taip pat vienoje ar kitoje darbovietėje, organizacijoje, klube ir net šeimoje. Visi mes skirtingi. Dažnai žmonės piktinasi ar smerkia kitą, už tai ką jis vienaip ar kitaip daro, ir nesusimąsto, kad tai yra tiesiog kitos kultūrios žmogus, ir taip, kaip daro jis, jam yra teisinga. O tas kitas irgi piktinasi, kai kiti daro kitaip. Ar verta taip daryti? Susipažinimas su kitomis kultūromis, supratimas, kodėl žmonės yra kitokie, didina toleranciją, tai yra pakantumą kitokiems žmonėms ir yra būtina sėkmingam bendravimui ir bendradarbiavimui.
G. Hofstede išskyrė kelias kultūrines dimensijas (matavimo būdus), pagal kurias tyrė pasaulio šalis ir nustatė skirtumus. Tyrimas vyko apklausiant tarptautinių bendrovių darbuotojus. Apibendrinant atsakymus, buvo išvesti indeksai, kurie rodo vienos ar kitos šalies rezultatą pagal vieną ar kitą kultūrinę dimensiją.
Dar vienas svarbus būdas vertinti visuomenės kultūrą, nepriklausantis jau aptartoms šešioms G. Hofstede kultūros dimensijoms –žemo arba aukšto konkteksto komunikacija.
Neseniai atliktas tyrimas dar kartą patvirtina, kad lietuviams, dirbantiems Norvegijoje, labai trūksta visokeriopos informacijos ir kol kas tos spragos dar niekas neužpildė. Informacijos, žinoma, daug, tačiau daugelio mūsų žmonių ji dažnai nepasiekia, nes ne visi ją randa sau suprantama kalba. Oficialieji Norvegijos šaltiniai informaciją, aišku, pateikia valstybine norvegų ir taip pat anglų kalbomis. Deja, norvegų kalbos imigrantai dar nemoka, o anglų nors kažkiek ir kalba, bet žinios nėra to lygio, kad galėtų skaityti tarnybų skelbiamą infomaciją – ten kalba yra per sunki.
Tyrime aptariami ne tik lietuviai, bet ir estai, rumunai ir bulgarai. Viskas kas būdinga lietuviams, būdinga ir kitiems imigrantams iš minimų tyrime šalių.
Taigi – kas tas tipiškas imigrantas lietuvis į Norvegiją? Iš kur atvyko, kodėl, kokie jo lūkesčiai, kur gyvena Norvegijoje, ką dirba ir su kokiais iššūkiais susiduria?
„Tai ką, būti be atostogų? Išvažiuoti negaliu, neskrenda lėktuvai, be to – pavojus užsikrėsti didesnis Ispanijoje, nei Norvegijoje. O ir kelionių biurai atostogas atšaukė. Tai negi vistiek turiu naudoti tas savo atostogas, juk neatostogausiu, namie būsiu. Gal galiu jas atidėti“ – galvoja nevienas.
Darbdaviui irgi galvosūkis: “ Situacija tokia, kad turime suktis kaip išlaikyti klientus, nebankrutuoti. O čia dar atostogų klausimas. Negi visi atidės atostogas iki tol, kol viskas baigis ir jie galės išvykti pailsėti? O dabar, kai darbo sumažėjo, nori dirbti? O jau vėliau visi puls atostogauti – kas gi tada dirbs? “ Tokias problemas sprendžia darbdavys.
Kaip suderinti abiejų pusių interesus? Koronaviruso situacija yra pripažinta krizine ir ypatinga, ir dabar labai reikalingas supratimas ir susitarimas tarp darbdavių ir darbuotojų. Galiausiai abiejų pusių tikslas vienas – kad nežlugtų verslas. Asmeninius interesus vertėtų atidėti į šoną.
Visgi, kaip ir visada, taip ir čia – vienareikšmiško atsakymo nėra. Kiekviena individuali situacija yra sprendžiama irgi individualiai.
Bendrosios taisyklės sako, kad atostogos paprastai sutariamos iš anksto, suderinamos su darbdaviu ir kolegomis. Darbuotojas turi gauti atsakymą dėl atostogų vėliausiai dvi savaites iki suplanuotų atostogų. Daugiau apie atostogas.
Tačiau visi turi atsiminti svarbią taisyklę – pagal įstatymus galutinį sprendimą dėl atostogų priima darbdavys. Darbdavys turi teisę ir pareigą valdyti įmonę ir organizuoti verslą geriausiu būdu. Žinoma, darbdavys neturi piktnaudžiauti šia savo teise be priežasties ir gali ją taikyti TIK ypatingam reikalui esant.
