Saugus vaikas – laimingas žmogus

Nuo 0 iki vienerių metų vaikus svarbiausia būti su mama. Mama šalia – vaikas saugus. Jei kažkas išgąsdino – mama nuramino, ir vaikas saugus. Bet mama irgi turi būti rami ir saugi, kad galėtų nuraminti vaiką. Jai turi kažkas padėti būti saugiai. O tai dažniausiai – vaikučio tėtis. Jis turi būti  ir emocinė atrama, ir padaryti sunkesnius darbus, padėti buityje, leisti mamai išsimiegoti. Jei ne tėtis – kiti artimieji, šeimos nariai.

Nuo pusantrų iki ketverių metų vaikas, jau galintis vaikčioti, ima  tirti aplinkinį pasaulį. Jį tirdamas turi irgi būti saugus. Aplinkiniai neturi barti ar gąsdinti vaiko: “nelįsk, sudaužysi, nusideginsi, įsipjausi !” Bet jie turi būti šalia, patraukti pavojingus daiktus ir paguosti, jei vaikui, kuris susipažįsta su aplinka liesdamas, čiupdamas ir grūsdamas į burną, atsitinka kažkas, ko jis išsigąsta. Vaikas turi jausti, kad mama ar tėtis yra šalia. Ir kad ne kels skandalą, jei kas nors bus numesta, suduš ar sugrius, o nuramins ir viską sutvarkys. Tada bus saugu. Tada jis nebijos tyrinėti, jam bus paaiškinta, ką įmanoma paaiškinti, arba pavojingi daiktai – peiliai ar stiklai – patraukti, kad vaikas nepasiektų. Vaikas bus prižiūrimas, o ne bauginamas grasinimais ir rėkimu.

Taip augintas keturių metų vaikas išeina į pasaulį jau pasiruošęs būti vienas ir nebijodamas labiau jį pažinti. Nors mamos nėra šalia kiekvieną minutę, jis žino kad ir mama, ir tėtis yra. jis taip pat žino, kad reikia saugotis, bet nebijo bandyti patirti naujus dalykus. Nebijo, kad bars. Žino, kad paguos, nuramins ir pamokys, jei kažkas atsitiks. Vaikas nebijo gyventi, nors pasaulis ir nėra saugi vieta.

Taip augintas žmogus turės geresnę psichinę sveikatą.

Kiek mūsų lietuvių gali pasigirti, kad buvo auginami pagal tokius principus? Mes dažnas esame vaikystėje traumuoti, nes mūsų mamos ir tėčiai, nors tikriausiai labai mus mylėjo, nežinojo šitų pedagogikos pradmenų. Arba gal mamos pačios taumuotos ir bijojo gyvenimo, neturėjo atramos – vyro. Arba tas vyras buvo ne padėjėjas ir guodėjas, bet smurtautojas? Gal mamai buvo pogimdyvinė depresija (ją patiria apie 20-30 % moterų), bet niekas šito nežinojo. Ir todėl  į pasaulį atėjęs naujas žmogiukas buvo nesaugus su sergančia mama….

Norvegijoje irgi ne visi žino šiuos elementarius dalykus, bet visgi, pripažinkime, Norvegija yra vaikui saugi šalis. Čia vaikų darželiuose dirba viena auklėtoja trims mažyliams – tada tikrai vaikui įmanoma skirti dėmėsį. Iš visuomenės išgyvendintas vaikų ujimas, barimas – tai socialiai nepriimtina. Todėl vaikai Norvegijoje auga linksmi ir laisvi.

„Gal per daug laisvi?“ – sako kai kas, ypač imigrantai iš kitokių kultūrų. Bet vaiko laisvė nevaržo jo asmenybės. Neįbaugintas, saugus vaikas turi  pagrindą  savivertei, gali augti, pažinti gyvenimą,  tobulėti toliau. Mokyklose veikia programos, neleidžiančios tyčiotis. Esi kitoks? Vaikai mokomi priimti, tolerancijos, kitokiems leidžiama būti autentiškais, o ne būtinai standartiniais.

Pamąsčiau šiandieną, kiek mes, imigrantai, pabuvę čia, pozityviuose santykiuose, randame savo pačių vaikystės traumų ir ligų! Nežinojo, mūsų tėvai, nežinojome mes.

Betgi viską galima pakeisti, praeitį, net ir neigiamą, neutralizuoti. O mūsų vaikai auga čia, kur minimalizuotas smurtas, vyrauja civilizuoti, pagarbūs santykiai. Galim būti geresni, sveikesni, ir už tai – dėkingi šiai sveikai visuomenei.

Darbdavys: sugėrovas, draugas, viršininkas?

“-Labas, čia darbo inspekcija? Kaip parašyta įstatyme, ką turi daryti darbdavys, jei darbuotojas geria, kai turi biuletenį?

– Kaip suprast – geria?

– Nu, alkoholį geria.

– Darbuotojas yra darbavio dispozicijoje darbo metu. O jei jis turi nedarbingumą dėl ligos, tai darbdavys neturi kištis į tai ką, jis veikia sirgdamas. Iš kur žinote, ką jis veikia.

– Tai mes kartu gyvenam. Aš matau… Negi negaliu atleist?

– Pagal įstatymą – ne.

– Nu, aišku tada…“

Visi žino , kad jei vyras ir  žmoga dirba vienoje įstaigoje, tai tokia šeima ne visada sugyvena. Būti kartu 24 valandas per parą labai sunku. Žmogui reikia asmeninės erdvės.

Jei jūsų darbdavys yra jūsų kaimynas iš Lietuvos, ir dar pusbrolis, su kuriuo kartu gyvenate nuomojamame būste, tai problemos anksčiau ar vėliau visada iškils.

„Atvažiavau su savo geriausia drauge, nuomavomės kartu butą, abi pradėjome dirbti valymuose. Paskui ją padarė tymledere (darbų vadove), ji lindo be muilo darbdavei, vežė šakočius ir lietuvišką likerį. Mane pradėjo diskriminuoti, duoda blogiausius objektus.  Ar galima kaip nors sutvarkyti šitą nesąmonę? Negi taip Norvegijoje leidžiama?”

Štai renka kokios nors vietovės verslininkas komandą į Norvegiją kalnų namelių statyti. Pasikviečia kaimynus ir giminaičius pinigėlių užsidirbti. Kartu atvažiuoja, kartu gyvena, vienas iš kito pasiskolina pinigų. Kartu dirba, kartu miega kartu valgo. Kaip pionierių stovykloje ar kalėjime. Atsiranda ir tam tikri santykiai – vienas, turintis charizmą ir įgimtą autoritetą, bus stiprus ir kietas, kitas – drovus ir tylus – pastumdėlis. Vienas darbdaviui įtiks, kitas bus ne toks mėgstamas. Ar galima tokiu atveju kalbėti apie psichosocialinę darbo aplinką? Darbuotojai vos ne miega viename kambaryje, kartu švenčia, paskui santykius aišknasi ir iki muštynių prieina.

Darbovietės gyvenimas, bendravimas su kolegomis, viršininkais gali teikti pasitenkinimą arba jis būti žiaurus ir negailestingas – nelygu, ar išmanote jo taisykles. Taisyklės gana aiškios, bet reikia jų laikytis, kitaip įsivelsite į sekinančius sudėtingus santykius, besitęsiančius 24 valandas per parą. Išmokę darbinio gyvenimo ABC dirba lengvai ir tobulėja, be to – turi kokybišką asmeninį gyvenimą.

PAGRINDINĖ TAISYKLĖ: atėjote į darbą – pamirškite draugystes, giminystes ir kitus asmeninius santykius. Ryte nepaklota lova neturi nieko bendra su jūsų darbo gyvenimu. Draugystės draugystėmis, meilės meilėmis, o darbas lieka darbas. Jei darbo ir asmeninis gyvenimas susimaišo, žmogų ištinka elgesio, sprendimų, emocijų chaosas, jis kankinasi ir nebesusigaudo tarp savo vertybių. Štai pavyzdys.

Štai jūs – įmonės vadovas. Jūsų darbuotojai – draugai, kaimynai, giminaičiai… Šeštadienį visi patraukiate į barą, šauniai praleidžiate laiką. Sekmadienį kai kurie pratęsia linksmybes. Pirmadienį pusė į darbą neateina, kiti ateina pavėlavę su kvapeliu, ne dirba, o durnių volioja. Jūs, kaip viršininkas, imate reikalauti dirbti, buvę sugėrovai įsižeidžia: „Taigi kartu gėrė, galvą skauda, ką nesupranta…” Jei darbo ir asmeninis gyvenimas suplaktas į viena mišrainę, kuo ilgiau tai tęsis, tuo sunkiau bus atskirti, kur kokios taisyklės galioja – kur jūs draugas ar giminė, o kur viršininkas. O kur dar pagalba ir autoritetas? Pavaldiniai iš sugėrovo tikisi  atlaidumo ir tolerancijos. O vadovas susiduria su dilema – kaip elgtis? Kaip reikalauti? Ką bausti? Kaip atgauti autoritetą?

Prie taisyklės, kad būtina atskirti darbą ir asmeninį gyvenimą, anksčiau ar vėliau prieina beveik visi. Laikydamiesi taisyklės, darbiniame gyvenime apsisaugote nuo asmeniškumų, susireikšminimo ir bereikalingų emocijų. Bus lengviau derinti darbą ir draugus.

Tai kartais sudėtinga, bet visi turi išmokti šių manevrų. Mokėti aiškiai persijungti tarp darbo ir asmeninio gyvenimo nėra veidmainiška. Gyvenimas yra daugialypis, kitoje situacijoje atsiranda ir kitas vaidmuo, ir tų vaidmenų negalima painioti. Būtent jų atskyrimas didins aplinkinių pagarbą ir rodys jūsų kompetenciją.

Bet grįžkime prie pateikto pradžioje klausimo. Ar gali į tokią sujauktą darbo aplinką įsikišti kažkokia darbo inspekcija, išiaiškinti kas ką sakė, kas kaip elgėsi ir viską burtų lazdele sutvarkyti? Ar logiška išvis užduoti panašius klausimus? Civilizuotoje visuomenėje tokie darbo santykiai nėra tinkami. Kažkada sovietų laikais kolūkio pirmininkas galėdavo kištis į kolūkiečių gyvenimą, išbarti geriantį sutuoktinį. Partijos vadovas irgi galėdavo išsikviesti neištikimą vyrą, jei žmona pasiskųsdavo, ir jį paauklėti. Bet šitie laikai seniai praėjo.

Norvegijoje ir darbdavys, ir darbuotojai yra lygiaverčiai verslo partneriai, kur jų įsipareigojimus nusako darbo sutartis. Aišku visko pasitaiko, visi yra žmonės, bet jei susikuria aprašytos aplinkos, į jas įsikišti ir jas sutvarkyti tikrai niekas nesugebės – nebent profsąjunga arba saugos atstovai. Bet jei ir šie darbuotojai yra giminaičiai, draugai ir kartu gėrė, baliavojo ? Tokiu būdų su visos kolegų gyvenimo rolės suplaktos į kokteilį, kuris gali tapti spogstamuoju konfliktų darbe mišiniu.

Klientas nepatenkintas atliktu darbu. Kas atlygins žalą?

Atlikote darbą, o klientas turi pretenzijų. Jis kelia finansinius ar kitokius reikalavimus darbą atlikusiai įmonei. O darbdavys sako darbuotojui: „Tu darbą atlikai blogai – tu ir mokėsi!”

Ar tai teisėta? Ar gali darbdavys perduoti kliento finansinius reikalavimus darbuotojui?

Už žalos, atsiradusios dėl darbuotojų klaidų darbe, atlyginimą paprastai yra atsakingas darbdavys.

Darbdavys privalo tinkamai organizuoti darbą, užtikrini darbuotojų kvalifikacijas, darbo priemones bei apsaugos priemones ir suteikti reikiamus apmokymus, kad darbuotojai galėtų tinkamai ir saugiai atlikti darbą. Darbuotojas privalo sugebėti vertinti rizikas darbe ir informuoti per atitinkamas darbdavio nurodytas priemones (kanalus ar asmenis), jei darbo tinkamai atlikti neįmanoma.

Minima darbdavio atsakomybė apima žalą, kurią darbuotojas padaro darbdaviui ar kitiems asmenims, pavyzdžiui, įmonės klientams. Tai – darbdavio atsakomybės, numatytos Žalos atlyginimo įstatymo 2-1 straipsnyje, dalis skadeserstatningsloven § 2-1.

Pašaliniai darbai ar klaida daroma tyčia?

Žinojimas, jog darbdavys (įmonė) atsako už galimas finansines žalas, suteikia darbuotojams saugumą.

Tačiau ši darbdavio atsakomybė nėra besąlygiška. Darbdavio atsakomybė negalioja, jei klaidos padarytos nors ir darbo vietoje, bet atliekant paslaugas, nesusijusias su įmonės veikla. Darbdavys pvz., nėra atsakingas už žalą, atsiradusią dėl to, kad darbuotojas darbo valandomis privačiai atlieka užduotis, visiškai nesusijusias su įmonei priklausančiomis darbo užduotimis. Tokiais atvejais atsakingas yra darbuotojas.

Kada už padarytą darbe žalą atsako darbuotojas?

Kai kuriais atvejais darbdavys gali reikalauti iš darbuotojo atlyginti padarytą žalą. Tai nustato Žalos atlyginimo įstatymo § 2-3 Nr. 1skadeserstatningsloven § 2-3 nr. 1 . Juridinė praktika rodo,  kad asmeninė atsakomybė darbuotojui pirmiausia taikoma tada, kai darbuotojas dirba ypač neatsargiai arba padarė žalą tyčia. Tais atvejais, kai darbuotojas tarnyboje padarė nusikalstamas veikas, darbdavys paprastai gali peduoti žalos atlyginimą darbuotojui.

Tačiau net ir tais atvejais, kai darbuotojui gali būti perduota žalos finansinė atsakomybė, darbdavys ne visada gali reikalauti, kad darbuotojas atlygintų visus patirtus nuostolius. Finansiniai reikalavimai darbuotojui tokiu atveju turi būti vertinami realistiškai, pagal tai, kiek yra darbuotojo kaltės pagal darbuotojo pareigybę (darbinę atsakomybę). Taip pat atsižvelgiama į darbuotojo finansines galimybes. Tai nustačius, darbuotojui gali būti peduodama ne visa, o tik dalis finansinės atakomybės.

Darbdavys persiunčia darbuotojui kliento sąskaitą. Ką daryti?

Jei klientas turi pretenzijų ir kelia finansinį reikalavimą įmonei, o darbdavys reikalauja atlikusį darbą darbuotoją atlyginti padarytą žalą, darbdavys turi įrodyti, kad darbuotojas darė klaidas piktybiškai ir tyčia.

Jei darbdavys gautą iš kliento kliento sąskaitą- faktūrą dėl padarytos darbe žalos persiunčia darbuotojui, darbuotojas turėtų tokį darbdavio finansinį reikalavimą užginčyti raštiškai per profsąjungą ir / ar advokatą.

Sprendžiama teisme

Visgi teismų praktikoje yra pavyzdžių, kai darbdaviui buvo priteisa atsakomybė už darbuotojų padarytus nusikaltimus darbe. Pavyzdžiui darbdavys priapžintas atsakingas už vagystes klientų namuose (atliekant remontą, valymą, ligonio slaugą pas klientą). Taigi svarbu žinoti, kad galioja juridinė praktika, jog konkreti atsakomybė nustatoma konkrečiu atveju. Lemia daug veiksnių vertinant konkrečią situaciją.

Klausimai dėl finansinės darbdavio atskomybės perkėlimo darbuotojui dažniausiai nagrinėjamas teisme.

Dirbantys senjorai Norvegijoje

Kokias privilegijas turi vyresnio amžiaus žmonės, dirbantys Norvegijoje, ir kokie įstatymai galioja.

Norvegijoje pensinis amžius dabar yra 67 metai, tačiau galima dirbti ir ilgiau, vyriausybės siūlymu – iki 72 metų amžiaus. Tai reiškia, kad jei nenorite išeiti iš darbo, darbdavys iki jums sukaks 72 metai jūsų atleisti, dėl to, jog esate vyresnio amžiaus, negali.

Darbdaviai turi tam tikrų įsipareigojimu, nustatytų įstatymais, vyresnio amžiaus darbuotojams. Tokiems darbuotojams galioja:

  • Teisė į pritaikytą darbo vietą
  • Draudimas diskriminuoti dėl amžiaus
  • Teisė į sutrumpintą darbo laiką
  • Ilgesnės atostogos ir didesni atostoginiai
  • Ilgesnis atleidimo terminas

Darbo vietos pritaikymas.

Darbdavys privalo pritaikyti darbo vietą, atsižvelgiant į kiekvieno darbuotojo poreikius ir gebėjimus, tokius kaip darbingumas, žinios ir amžius. Darbuotojo darbingumui mažėjant, darbdavys privalo pagal galimybes pasirūpinti, kad darbuotojas galėtų tęsti darbą.

Pakeitimų ir darbo vietos pritaikymo pavyzdžiai:

  • darbo tvarkos bei darbo valandų pakeitimai, krūvio mažinimas
  • pagalbinių priemonių, reikiamų gerai atlikti darbą, parūpinimas
  • darbo vietos pritaikymas, reikiamos įrangos įgijimas, apšveitimo gerinimas ir pan.
  • apmokymas, perkvalifikavimas ir  kt.

Diskriminacija dėl amžiaus yra draudžiama įstatymu. Vyresnio amžiaus darbuotojai turi turėti galimybę, kaip ir kiti, dalyvauti pretenduojant į naujas pareigas, paaukštinimą, perkėlimą į kitą darbo vietą, mokymus ir kompetencijų didinimo programas, algų didinimą, darbo vietos ar sąlygų gerinimą.

Jie, kaip ir kiti, taip pat jie gali būti ir atleisti, jei tam yra juridinis pagrindas, bet negai būti atleisti dėl to, kad yra vyresnio amžiaus.

Teisė į sutrumpintą darbo laiką.

Vyresni nei 62 metų darbuotojai, kaip ir kiti darbuotojai, kuriems to reikia dėl sveikatos, socialinių ar kitų svarbių gerovės priežasčių, turi teisę į sutrumpintą darbo laiką, jei tai nekenkia verslui.

Darbdavys turi įvertinti darbuotojo poreikį sutrumpinti darbo valandas, o jei kyla   ginčas, jį gali spręsi darbo ginčų komisija.

Sutrumpinus darbo valandas, darbo laikas gali būti išdėstomas įvairiai: arba trumpesnis darbas kasdieną, arba darbuotojas turi laisvas dienas. Sutarus su darbdaviu, sudaromas sutrumpinto darbo laiko grafikas reikiamam laikotarpiui. Pasibaigus sutartam sutrumpinto darbo laiko laikotarpiui, darbuotojas turi teisę ir pareigą grįžti prie ankstesnio darbo laiko. Jei darbuotojas nori pratęsti sutrumpinto darbo laiko terminą, jis turi kreiptis dar kartą.

 Darbo užmokestis, dirbant sutrumpintai, atitinkamai sumažėja.

Atostogos, darbuotojams, kuriems suėjo 60 metų, yra pagal įstatymą ilgesnės. Tais metais, kai sukako 60 metų, prisideda dar viena atostogų savaitė, taigi turite penkias savaites ir vieną dieną atostogų.

Papildomos senjorų atostogos gali būti reglamentuotos ir jūsų kolektyvinėje sutartyje, pasidomėkite. Papildoma savaitė senjorams priklauso tada, kai jiems tinka atostogauti, bet darbdavys privalo būti informuotas prieš mažiausiai nei dvi savaites prieš senjoro papildomas atostogas.

Senjorams, nuo tų metų, kai sukanka 60 metų, didėja atostoginiai. Mokama ne 10,2 %, o 12,5 % metinės algos atostoginių. Dar geresnės salygos gali būti numatytos kolektyyvinėje sutartyje, klauskite profsąjungoje kurios narys esate.

Darbo santykių nutraukimas dėl darbuotojo senyvo amžiaus yra draudžiamas iki sukaks 72 metai. Tai nurodyta darbo kodekse.

Darbas darbui nelygus, todėl kai kuriose profesijose, kur keliami fizinės ir psichinės jėgos reikalavimai, darbdavys gali nustatyti mažesnę pensinio amžiaus ribą, nei įstatyme. Tai liečia dirbančius sunkų, pavojingą darbą, nes siekiama  sumažinti pavojų sveikatai ir sustiprinti saugą darbo vietoje. Darbdavys gali nustatyti įmonės vidinę darbuotojų amžiaus ribą, jei taisyklės atitinka galiojančius teisinius aktus. Tai nurodoma darbo sutartyje, kolektyvinėje sutartyje, įdarbinimo taisyklėse ar įmonės pensijų kaupimo sistemos apraše.

    Turi būti išpildytos šios sąlygos:

    • Informuoti darbuotojus apie nustatyta amžiaus ribą darbo vietoje.

    • Nustatytą amžiaus ribą darbdavys turi nuosekliai taikyti.

    • Darbuotojai turi turėti teisę į priimtiną pensijų sistemą.

    Darbo stažas, atleidžiant iš darbo, taip pat turi reikšmę. Teismų praktikos rodo, kad darbdavys turi atsižvelgti į darbo stažą, jei įmonė keičia ar riboja veiklą, o kai kurie jos darbuotojai yra atleidžiami. Praktiškai tai reiškia kad ilgai įmonėje dirbę lojalūs darbuotojai turėtų pasilikti dirbti, o turintys trumpesnį stažą privalo išeiti.

    Visgi šis darbo stažo principas nėra  grįstas įstatymais, todėl darbdaviui neprivalomas. Darbdavys, jei nėra būtent darbo stažą reglamentuojančios kolektyvinės sutarties, gali, atleisdamas dalį darbuotojų, atsižvelgti į kitus kriterijus nei darbo stažas, jei jie yra faktiniai ir svarūs.

    Atleidžiant iš darbo privalo būti rašomas atleidimo raštas.

    Atidirbimo terminas vyresniems darbuotojams (virš 60 metų) negali būti trumpesnis nei šeši mėnesiai.

    Darbo sutartis – svarbus juridinis dokumentas

    Primename – nauji reikalavimai dėl darbo sutarčių galioja jau pusę metų.

    Darbo sutartis – tai jūsų startas Norvegijoje. Startuokite be rizikos.

    Darbo sutartis nurodo, kokiomis sąlygomis dirbsite pas darbdavį. Dažnai darbo sutarčiai neteikiamas reikiamas dėmesys. Darbuotojai pasirašo darbo sutartį net jos neskaitę. Vėliau jų netenkina darbo sąlygos, arba paaiškėja tokios darbo sąlygos, kuriu sutartyje nebuvo, arba jos nebuvo nurodytos ar išaiškintos. Bet jei sutaris pasirašyta, ją keisti būna sunku. Valstybinės institucijos ne visad turi teisę kištis, jei sutartis abiejų pusių – darbdavio ir darbuotojo – yra pasirašyta. Belieka samdyti advokatą – o tai kainuos ir nervų, ir pinigų. Todėl būtų protinga įsigilinti į darbo sutartį prieš pradedant darbą.  

    Štai pagrindiniai punktai, svarbūs kai imate dirbti naujame darbe:

    • Darbo sutartis privalo būti išduota per vieną savaitę nuo darbo pradžios, bet nerekomenduojama pradėti darbo be darbo sutarties.
    • Jei darbo sutartis su įdarbinimo agentūra, darbo sutartyje turi būti nurodyta, pas kokį užsakovą (ar užsakovus) jūs būsite siunčiami. Jei dirbate įdarbinimo agentūroje, būtinai pasirūpinkite, kad užsakovo įmonės pavadinimas ir org. numeris būtų darbo sutartyje arba priede prie darbo sutarties.

    Taip pat sutartyje svarbu ir privalo būti įrašyta (pagal senuosius ir naujus reikalavimus):

    • Darbuotojo vardas ir pavardė bei darbdavio pavadinimas ir organizacijos numeris. Jei esate samdomas iš personalo agentūros, sutartyje turi būti nurodytas samdančio užsakovo (įdarbinimo agentūros partnerio) vardas, pavardė, org. numeris.

    • Darbo vieta. Jeigu nėra pastovios darbo vietos ar pagrindinės darbo vietos, reikia nurodyti, kad dirbate skirtingose ​​vietose arba, kad galite laisvai apsispręsti dėl darbo vietos. Jei ketinate dirbti namų biure arba iš užsienio, turite turėti atskirą susitarimą prie darbo sutarties.

    • Darbo, kurį atliksite, aprašymas, arba darbo / pareigų pavadinimas ir / ar darbo kategorija.

    • Darbo pradžios data ir pabaiga (jei jis laikinas). Jei darbas laikinas, privalo būti nurodyta kokiu pagrindu.

    • Bandomasis laikotarpis. Jis negali būti ilgesnis nei pusė įdarbinimo laiko, jei darbas yra laikinas (t.y. teminuotas, turi pabaigos datą).

    Darbo laikas – privalo būti tikslus išdėstymas, ypač jei darbas nepilnu etatu arba jei dirbsite rotacijomis/pamainomis. Jei dirbate pagal suminę darbo laiko apskaitą – tai privalo būti nurodyta. Turi būti nurdyta, kada ir kaip galima keisti pamainas darbo grafike bei informaciją apie apmokėjimą už darbą, jei dirbsite kitu, nei sutarta, laiku.

    • Kokiu laiku/laikotarpiais dirbsite.

    Pertraukų trukmė.

    • Informacija apie atostogas ir atostoginius.

    • Koks jūsų atlyginimas, kada jis mokamas (kurią mėnesio dieną) ir kaip jį gaunate (atsiskaitymas grynais leidžiamas tik išimties tvarka). Į sutartį turi būti įtraukti ir priedai prie atlyginimo, tokie kaip pensijų kaupimas, specialisto priedai, kiti priedai, t.p. priedai už nepatogias darbo valandas, darbą švenčių dienomis, savaitgaliais, naktimis (to nėra įstatymuose, todėl svarbu dėl to susitarti).

    • Sutarties nutraukimo terminai ir nutraukimo tvarka.

    • Ar įmonė turi kolektyvinę sutartį ir kas yra tos sutarties šalys.

    • Darbdavio siūloma informacija apie įgūdžių tobulinimą, apmokymus kursus, kompetencijos didinimą, kt. darbuotojo tobulinimo pasiūlymus.

    • Informacija apie socialinio draudimo įmokas, kurias visą ar jų dalį moka darbdavys. Tai gali būti, pavyzdžiui, pensijų, draudimo ar ligos pašalpos sistemos.

    Sutarties pakeitimai

    Jei jūsų darbo santykiai ar sąlygos pasikeis, pavyzdžiui, būsite perkelti į naują darbo vietą ar dirbsite kitokias darbo valandas, naujas sąlygas privaloma įrašyti darbo sutartyje, ne vėliau nei pakeitimo įsigaliojimo dieną.

    Surašant darbo sutartį ar ją keičiant, turite teisę kreiptis pagalbos į profsąjungas, kurios suteiks juridinę pagalbą.

    Nereikalaujama sudaryti darbo sutarties ta kalba, kurią suprantate ir jūs, ir darbdavys, tačiau savo labui turėtumėte išsiversti ir suprasti sutartį, prieš ją pasirašydami.

    Darbas per darbo agentūrą (no. bemanningsbyrå)

    Dirbant Norvegijoje per darbo agentūrą, svarbu atkreipti dėmesį į keletą pagrindinių dalykų, kad užtikrintumėte savo teises ir tinkamą darbo sąlygų laikymąsi. Štai ką reikėtų žinoti:

    1. Darbo sutartis

    • Rašytinė sutartis: Darbdavys privalo suteikti rašytinę darbo sutartį, net jei dirbate per agentūrą. Sutartis turi būti suprantama, perskaitykite  prieš pasirašydami ir klauskite darbdavio ar jo atstovo, jei kas neaišku.
    • Jei jūsų darbo sutartis su įdarbinimo agentūra yra tik bendrinio pobūdžio (nėra nurodyta konkrečios informacijos, pvz. pas kokį užsakovą, kokiomis dienomis ir po kiek valandų dirbsite), būtina turėti priedus prie tokios sutarties, kurie vadinami užsakymų lapai (no. oppdragsbekreftelse).
    • Darbo sąlygos: Sutartyje turi būti nurodytas atlyginimas, darbo laikas, pareigos, darbo trukmė ir darbo vieta.
    • Nuo 2024 m. liepos 1 d. galioja nauji reikalavimai darbo sutarčiai.

    2. Atlyginimas

    • Norvegijoje kai kuriose srityse (pvz., statybose, valymo paslaugose, žemės ūkyje) yra nustatytas minimalus atlyginimas, kurio darbdaviai privalo laikytis.
    • Atlyginimo mokėjimas: Atlyginimas turi būti mokamas į banko sąskaitą ir nurodytas darbo užmokesčio lapelyje.

    3. Darbo valandos ir viršvalandžiai

    • Standartinis darbo liakas Norvegijoje yra 40 valandų per savaitę, tačiau kai kuriose srityse galioja trumpesnės darbo savaitės.
    • Viršvalandžiai turi būti apmokami pagal įstatymą (pagal įstatymą – 40 % didesnis tarifas nei įprastas valandinis atlyginimas).
    • Gali būti taikoma suminė darbo laiko apskaita.

    4. Socialinė apsauga

    • Mokesčių kortelė: Prieš pradėdami dirbti, turite gauti mokesčių kortelę (no. skattekort). Ją galite užsisakyti mokesčių tarnyboje (no. Skatteetaten).
    • Draudimas ir pensija: Darbdavys privalo pasirūpinti darbuotojų draudimu ir kaupti pensijas pagal Norvegijos įstatymus.

    5. Būstas ir kelionės

    • Jei agentūra suteikia būstą, įsitikinkite, kad sutartyje aiškiai nurodytos sąlygos ir nuomos kaina. Gali būti papildomą nuomos sutartį, bet ją turėti būtina.
    • Kelionės į darbą išlaidas gali padengti agentūra, tačiau tai priklauso nuo sutarties. Pasirūpinkite turėti aiškią raštišką sutartį apie tai.

    6. Sveikata ir sauga

    • Darbdavys turi užtikrinti tinkamas darbo sąlygas ir apmokyti darbuotojus apie sveikatos bei saugos taisykles.
    • Dirbdami pavojingus darbus turite turėti atitinkamus sertifikatus (pvz., dirbti su statybine technika). Tuo privalo pasirūpinti darbdavys.
    • Kai kuriose darbo šalose galioja privalomos saugaus darbo kortelės (no. HMS kort). Jūsų darbdavys privalo jau užsakyti.

    7. Bendravimas su darbo agentūra

    • Aiškumas ir skaidrumas: Agentūra turėtų aiškiai nurodyti, kas bus atsakingas už jūsų atlyginimą ir darbo sąlygas – pati agentūra ar įmonė, kurioje dirbsite. Tai turi būti aiškiai nurodyta jūsų sutartyje.
    • Pagalba ir konsultacijos: Jei kyla problemų dėl darbo sąlygų, agentūra turi suteikti jums pagalbą.

    8. Darbuotojų teisės

    • Norvegijos darbo inspekcija (Arbeidstilsynet) stebi, ar laikomasi darbo įstatymų. Jei patiriate pažeidimus, galite kreiptis pagalbos.
    • ES piliečiai gali dirbti Norvegijoje be papildomų leidimų.

    Kalėdos ir Naujieji metai. Kiek turiu laisvų dienų ir kaip apmokamos?

    Tik trys laisvos dienos pagal įstatymą

    Atrodo, kad per kalėdas ir tarpkalėdiniu laikotarpiu visa Norvegija užsidaro mažiausiai savaitei. Bet iš tikrųjų įstatymas numato visiems be išimties darbuotojams tik tris laisvas dienas.

    Darbo kodeksas numato, kad dirbti negalima per visuotines šventines dienas (no. hellidager). Šventiniu žiemos laikotarpiu tokios visuotinių švenčių dienos yra tik trys: gruodžio 25 (pirmoji kalėdų diena, no. 1. juledag), grudžio 26 (antroji kalėdu diena, no. 2. juledag) ir pirmoji naujųjų metų diena, sausio 1 d. (1. nyttårsdag).

    Gruodžio 24 ir 31 dienos yra darbo dienos

    Gruodžio 24 diena, ( kalėdų išvakarės) bei gruodžio 31 diena (Naujųjų metų išvakarės) Norvegijoje yra darbo diena, tačiau sutrumpinta. Pagal įstatymą (Norvegijos darbo kodeksą) įprastas darbas yra: gruodžio 24 d. – iki 1500 val, o gruodžio 31 d. iki 18.00 val. Tačiau ta diena gali būti laisva arba trumpesnė pagal kolektyvinę sutartį, darbo vidaus taisykles arba asmeninę darbo sutartį. Nuo 1500 val. arba 1800 val. prasideda šventinis laikotarpis, kada laisvas laikas priklauso pagal Norvegijos darbo kodeksą.

    Kaip apmokama?

    Jei šiomis dienomis (gruodžio 24 ir gruodžio 31) dėl kažkokių priežasčių nedirbsite, atlygis nėra numatytas pagal įstatymą. Bet jis gali būti numatytas kituose susitarimuose (kolektyvinėje ar asmeninėje sutartyje). Tiems, kurie gauna pastovią mėnesio algą, alga paprastai nėra mažinama, nors ir nedirbama.

    Jei norite pasiimti laisvą, o jokios papildomos sutartys nenumato laisvos dienos ir / ar apmokėjimo? Tuomet turite imti atostogas, bet tik jei sutinka darbdavys.

    Gruodžio 25 (pirmoji kalėdų diena, no. 1. juledag), gruodžio 26 (antroji kalėdu diena, no. 2. juledag) ir pirmoji naujųjų metų diena, sausio 31 d. (1. nyttårsdag) yra šventinės dienos. Pagal Norvegijos darbo kodeksą jos turėtų būti laisvos.

    Darbui tomis dienomis galioja tokios pat taisyklės kaip ir dėl darbo sekmadienį ar naktį. Dirbti galima tik tokiu atveju, jei darbas ya būtinas visuomenei. Papildomas apmokėjimas už tokį darbą įstatyme nenumatytas. Tačiau jis gali būti sutartas kolektyvine sutartimi arba asmenine sutartimi.

    Taigi, jei dirbsite (nors neturite), geriausia būtų susitarti papildomai (ir raštu) dėl priedo (kaip ir dirbant sekmadienias). Jei dirbama tokioje vietoje, kur darbas vyksta nepertraukiamai (ligoninė, visuomeninis transportas, ir t.t.), turi būti budėjimo grafikas ir papildomo apmokėjimo paprastai nėra.

    Gerų švenčių!

    Mandagumo taisyklės Norvegijoje.

    Ar jos yra, o gal galiu elgtis taip, kaip noriu? O gal taisyklių nežinosiu, nes niekas nepasakys?

    Regis – tiesiog šypsokis, būk pozityvus, nekenk kitiems, ir bus viskas gerai. Ar to užtenka? O gal yra nerašytos taisyklės, kurių niekada nesužinosiu ir todėl – nepritapsiu?

    Pexels

    Norvegijoje žmonių tankumas yra toks mažas (apgyvendinta tik 2 % Norvegijos teritorijos), kad čia nereikia stumdytis, norint išgyventi ankštai ir nuolat susiduriant vienas su kitu. Todėl nereikia ir aiškių mandagumo taisyklių, kaip pavyzdžiui Didžiojoje Britanijoje, kur žmonių tankumas didesnis. Norvegas paprastai turi savo namą, savo daržą, savo hyttą, savo laivą, o kai kas -savo kalną, savo fjordą, savo salą ir savo mišką. Nereikia niekam nei įtikti, nei patikti. Elgiuosi kaip nori ir turiu savo taisykes. Norvegai nori turėti viską savo, taip pat ir savo taisykles.

    Elgesio taisykles galime palyginti su vairavimo taisyklėmis, vairuojant didžiuliame mieste ir vienam savo kaimo gatve ar laukais.

    Kitose šalyse, kur žmonių tankumas didelis, privalo būti socialinė hierarchija, kitaip nebūtų įmanoma valdyti visuomenės dėl žmonių kiekio. Ten žmonės turi žinoti savo vietą, priklausyti vienam ar kitam visuomenės sluoksniui, turėti aiškias taisykles apie tai, kas galima ar negalima.

    Norvegijoje tos ribos išsitrynusios, visi lygūs ir visiems daug kas leidžiama. Iš pirmo žvilgsnio – nėra griežtos socialinės kontrolės ar kontroliuojančių ir baudžiandčių valdžios organų. Visgi, šis pirmas žvilgsnis yra apgaulingas.

    Skandinavijos šalys yra vadinamosios pasitikėjimo visuomenės, todėl nereikia demonstratyviai rodyti, kad tu priklausai geresnei ar blogesnei visuomenės klasei – iš pažiūros visi yra lygūs ir su visais elgiamasi vienodai, nors tai iliuzija.

    Užsieniečiui integruotis nelengva.

    Danie Reche, pexels

    Tačiau būtent tai dažniausiai ir užkerta kelią integruotis užsieniečiams. Užsieniečiai yra ne skandinavai, jie norvegams nepažįstami, jais pasitikėti sunku. Tiesiai šviesiai to pareikšti norvegai negali, nes draudžiama. Mokyti atvykėlį norvegiškų rašytų ir nerašytų taisykių – kol tiesiai nepaklausė – irgi yra tabu. Reikia užsieniečiams šypsotis, nors matai kaip laužo nustatytas normas, negalima kritikuoti, reikia apsimesti, kad visi vienodi, viską žino ir supranta – kitaip bus politiškai nekorektiška.

    Todėl užsieniečius vietiniai tiesiog apeina, ignoruoja, tiesiai ir aiškiai nepasakydami, ko iš jų nori, o po to kartais apkalba arba netgi izoliuoja. Užsienietis gali iš kailio išsinerti – jis vistiek lieka svetimas Skandianvijoje, ypač – Norvegijoje. Taip atsiranda subkultūros, kurios niekada nesiintegruoja.

    Be to, Norvegija yra vadinamoji individualistinė visuomenė, kur asmeniniai interesai yra aukščiau už visus kitus, todėl darysiu kaip noriu, galiu spręsti pats. Kam būti draugišku, kam stengtis, jei bet kokiu atveju vistiek viskas bus gerai. Visi elgsis su tavim lygiai taip pat ar tu draugiškas, paslaugus ir vaišingas, ar visai toks nesi. Net jei esi chamas, niekas tau neturi teisės to pasakyti. Nes tokios taisyklės, kritikuoti yra tabu ir visi lygūs.

    Dirbate Norvegijoje ir auginate vaikus? Jūsų teisės ir išmokos.

    Nėščios dirbančios darbuotojos turi teisę į apmokamas laisvas dienas nėščiųjų sveikatos patikrinimui (no svangerskapskontroller).

    Nėščia darbuotoja, dirbanti ten kur yra pavojus pakenkti vaisiui, turi teisę į nėštumo atostogas (no. svangerskapspermisjon) ir išmokas motinystės (no. svangerskapspenger). Turite teisę į motinystės ir tėvystės atostogas (no. mammapermisjon ir pappapermisjon). Motina turi teisę pasinaudoti atostogomis nėštumo,  gimdymo ir vaiko iki metų auginimo laikotarpiu, dalindamasi su tėvu.

    Tėvystės atostogos ir išmokos jų metu

    Darbo kodeksas nustato teisę į tėvystės atostogas, o socialinės rūpybos įstatymas garantuoja išmokas, jei asmuo dirbo reikiamą laikotarpį.

    Daugiau informacijos čia.

    Nuotraukos autorius Vika Glitter, Pexels.

    Toliau skaityti „Dirbate Norvegijoje ir auginate vaikus? Jūsų teisės ir išmokos.”

    Apsimetinėjimas ar mandagumas?

    Norvegijoje mandagu nebūti tiesmukišku, nedemonstruoti savo nuotaikos, savo nuomonę pasilaikyti sau. Jei labai atvirai išsakysite ką galvojate, norvegai gali supykti ar išsigąsti, nors to neparodys.

    Viešumoje svarbu atrodyti geranorišku ir pozityviu. Tai – nerašyta taisyklė.

    Todėl čia viešose erdvėse tikrai mažiau akibrokštų, santykių aiškinimosi ir atviro akiplėšiškumo. Žmogus jaučiais ramiai ir saugiai.

    Visgi, šią kultūrą kai kas vadina apsimetimu, veidmaniškumu.

    Pavyzdžiui, Lietuvoje galios distancija yra didesnė nei Norvegijoje, ir bendraujant demonstruoti savo aukštesnį statusą, statyti į vietą yra labiau įprasta, nei Norvegijoje, kur visi lygūs ir į visus kreipiamasi „Tu”.

    Imigrantus kai kas vadina stačiokiškais, ypač tuos, kurie dar neperprato vietinės šypsojimosi kultūros. „Mes – nuoširdūs, mes nemeluojame!” – sako jie. – „Nebijome būti pikti, tai tiesiog atvirumas. Mes tiesiog tokie, kokie esame čia ir dabar. Jei kažkas mane supykdė – aš piktas. Nebijau sakyti tiesą į akis, nebijau, kad kažkam tai gali nepatikti, nebijau pasakyti ko nors politiškai nekorektiškai ir įžeisti kieno nors jausmus. Mes nenorime meluoti, apsimetinėti, kad kažkas patinka, jei nepatinka, šypsotis nežinia kodėl. Jei kažkas kvailas, tai taip ir sakau, nemeluoju. O jei protingas, tai irgi taip sakau. Jei kažkas patinka – irgi iškart sakau. Aš juk konstatuoju faktą.”

    „Pasijuokiau iš gėjų. Na ir kas, kad šalia stovintis gėjus (aš to nežinojau) gal įsižeidė. Jei jis gėjus, tai tegul ir būna sau gėjum išdidžiai. Tegul apgina savo pozicijas” (Zbygniev, lenkas)

    Kitų kultūrų atstovai vertina bendravimą be suvaržymų, be primestų taisyklių, užslėptų motyvų, be melo. Jie yra atviri ir tiesmuki. Bet norvegai gali to nesuprasti, ypač ką tik sutiktieji.  Jie paprasčiausiai vengs bendravimo ir galvos (garsiai nesakydami), kad toks elgesys yra nepriimtinas, o žmogus – netolerantiškas ir negatyvus…

    Norvegai nesako tiesiai, ką mano, nenorėdami įžeisti, kalba užuolankomis ir šypsosi, kur to nereikia – tą  pastebi imigrantai. Bet reikia žinoti, kad norvegams žmogaus nuomonė nėra nei tiesa, nei faktas. Jų supratimu savo nuomonės nereikėtų visiems po nosim kaišiot, nes toks elgesys rodo netoleranciją ir kultūros stoką. Norvegas gali įsižeisti (to aišku, nerodydamas) ir laikyti kraštutines „atviras nuomones” provokacija. Kartais jis net galvoja, kad yra puolamas asmeniškai – vien dėl to, kad pašnekovas išsako savo nuomonę nieko neslėpdamas.

    Imigrantas puolęs bendauti atvirai, ir jo manymu, radęs bendrą kalbą su pašnekovu norvegu, nes tas linksi ir nieko nesako, vėliau gali nustebti. Pašnekovas, kuriam atskleidėte savo mintis, staiga mandagiai nutolsta ir nebenori kalbėtis. Jei pavyks bendrauti dar kartą, reikės ilgai jį jaukintis. Kas atsitiko? Kodėl? Norvegas išsigando nuširdumo ir stiprių nuomonių. Diskutuoti ir prieštarauti nenori, nes vengia konfliktų. Todėl tyli. Norvegas geriau bus nuogas, negu mažai pažįstamam žmogui atskleis savo mintis. To galite to nesitikėti. Norvego  vidaus pasaulio užuolaidėlė po truputėlį gali prasiskleisti tik po ilgo bendravimo.

    „Padariau atradimą. Mes moldavai, pirmą kartą susitikę, nesam labai malonūs, tarsi spygliuoti – kritikuojam ir kalbam negatyviai, tarsi konkuruojam. Bei lengvai einame į kontaktą, lengvai kalbame apie jausmus, mintis, apie kitus, kritikuojame be jokios atrankos. Greit susipažįstam, apsitrinam. Spygliai nubyra ir greitai, jau pirmo susitikimo gali atsirasti draugiškas tonas, kartais net per daug familiarūs, santykiai. Dažniausiai žaibiškai atsiskleidžia puiki (taip galvojame) buvusio spygliuočio asmenybė. Iki tol, kol nuomonės neišsiskirs. Suartėjame labai greitai, bet greitai ir susipykstame.

    Norvegai – atvirkščiai, iš pradžių labai malonūs, mandagūs, blogo žodžio nepasakys.  O kai tas mandagumo luobelis nukrenta, gali atsiskleisti bjaurumas, kokio nė sapne nesapnavai. Abstulbina negatyvas, nes jis buvo tobulai dengiamas ankščiau. Manei – geranoriški, neturintys piktų minčių, pavydo žmonės. O-ho-ho, dar ir kap turi. Ištrykšta, kaip purvas. Su norvegu nesusidraugausi nei po pirmo susitikimo, nei po antro nei po dešimto. Jie atsikleidžia labai lėtai, o kažką apie save papasakojo tik po kelių metų pažinties. Bet jei susirasi norvegą draugą – tai visam gyvenimui.” (Jevgenij iš Moldovos).