Lietuviai dažnai galvoja: „Mes esame darbštūs, o norvegai tingi dirbti.”
Tačiau ilgiau Norvegijoje padirbę, užsieniečiai taip pat susižavi kitokia darbo kultūra, kur yra daug palankesnis ir sveikesnis balansas tarp darbo ir poilsio.
Įsitikinimas, kad norvegai nebenori dirbti, yra sąlygotas kultūrinių nesusipratimų. Paanalizuokime.
Lietuviai dažnai neteisingai interpretuoja norvegų darbo kultūrą, manydami, kad norvegai „tingi“, „nesistengia“, ar „nėra ambicingi“. Šis suvokimas dažnai kyla ne iš realaus tingumo, o iš giluminių kultūrinių skirtumų, kuriuos galima paaiškinti Hofstede kultūrinių dimensijų teorija.
„Svetimų pinigų nereikia skaičiuoti“ , „Pinigai laimės neatneša “, „Svarbu ne te tai kiek pinigų turi, o kiek tau užtenka“.
Taip sako liaudies išmintis, mokydama žmones kuklumo. Gal tai universalios taisyklės, bet jos nebegalioja šiuolaikiniame pasaulyje kalbant apie algą.
Pasaulyje vertė matuojama pinigais. Už viską ir visur reikia sumokėti. Tai reiškia, kad pinigai yra svarbus šiuolaikinio gyvenimo elementas. Be to – kainos auga, pinigų reikia vis daugiau. Jei mokate jūs, tai ir jums taip pat privalo mokėti už pastangas. Jūsų alga taip pat turi augti.
Tai kodėl jūs kartais to nedrįstate paprašyti? Kodėl kai kurie užsieniečiai, labai sunkiai dirbdami, tenkinasi algų minimumais ir jaučia kaltę, prašydami to, kas jiems priklauso ir kas nustatyta įstatymais. Kai tuo tarpu nekuklesnieji, nevengiantys savo privalumų išryškinti ir save girti, dažnai gauna daugiau algos, negu kuklus, nors ir daug geriau dirbantis bendradarbis.
Nuo šių metų liepos 1. d Norvegijos darbo inspekcijai, pakeitus DK (arbeidsmiljøloven) 18 sk. dėl sankcijų taikymo, suteikiama daugiau galių. Stortingas priėmė pakeitimus siekiant suteikti daugiau priemonių kovojant su darbo rinkos šešėliu (arbeismiljøkriminalitet). Nuo liepos 1 d. darbo inspekcijos pareigūnai galės:
Nuo 2022 metų, kai už darbdavių pensinio fondo kaupima atsakomybę perėmė Norvegijos mokesčių tarnyba, ji nustatė, kad per 6000 darbdavių nėra sudarę pensijų sutarties savo darbuotojams. Reiškia, šiem darbuotojams privalomas darbdavio pensinis fondas nejaupiama ir jie negaus šios darbdavio pensijos (OTP) dalies. Jie gaus tik pensijos dalį, kaupiamą per socialinį draudimą.
Svarbu patiems tikrinti, ar jūsų darbdavys kaupia jums privalomąjį OTP.
Žinoma, ne visada šį fondą darbdaviai privalo kaupti. Jis neprivalomas valstybinėse įmonėse (nes ten ir taip jau yra geros pensijų kaupimo programos), taip pat neprivalomos mažoms įmonėms, kur laikinai ir nepilną darbo laiką dirba tik du darbuotojai.
Jei nelabai aišku, ar privalomas jums kaupti toks pensinis fondas (OTP) ir ar darbdavys jį kaupią, turėtumėte tai pasitikrinti nedelsiant. Štai pagrindiniai momentai, kaip galite tai padaryti.
Kodėl kartais nesuveikia sistema ir susižalojęs darbe žmogus lieka be išmokų ir net su skola? Nors buvo įsitikinęs, kad viskas tvarkinga. Norvegija juk yra rimta, civilizuota šalis, kurioje viskas turėtų veikti be jokių sutrikimų. Deja, ne visada.
Ką labai svarbu žinoti?
Norvegijoje, nors taisyklės gana aiškios, kartais atsitinka taip, kad jos nesuveikia dėl tam tikrų klaidų. Tada sunku gauti pagalbą ir informaciją. Dažniausiai tai atsitinka užsieniečiams. Pasiklystama tarp institucijų ir jų kompetencijų, ir padėtis, atrodo, yra be išeities.
Straipsnis padės atsakyti į daugelį aktualių klausimų. Nepatingėkite, perskaitykite ir įsigilinkite.
Sistemos trūkumais įsitikino Florin Sauluc iš Rumunijos, kuris dirbo Tiktok-kompiuterių centre prie Hamaro. Darbe jis nukrito iš aukščio ir susižalojo kojas. Būtent tada jo gyvenimas apvirto aukštyn kojom. Jis tikėjosi, kad viskas yra legalu, ir kad dirbant Norvegijoje jam automatiškai yra suteiktos visos socialinės garantijos. Bet taip neįvyko. Nuoroda į straipsnį.
Bobutė pyko ant miesto, bet miestas apie tai nežinojo.
Straipsnio garso įrašas
Yra žmonių, kurie pyktyje gyvena nuolat. Pavėlavo į autobusą, eilė parduotuvėje, nevikrus praeivis, lėtai važiuoja priešaky esantis automobilis – pyktis ir keiksmai liejasi mintyse ir žodžiais. Matome tokius ir stengiamės juos apeiti.
Kiti, nors pyktyje irgi gyvena nuolat , jo nerodo. Jų pyktis, pavirtęs į nuoskaudą, tampa vidiniu skauduliu ir kankina juos kaip kokia skrandžio opa. Graužia iš vidaus ir gali net sukelti susirgimus. Užstrigę pyktyje labai kenčia, jų artimieji tai irgi jaučia.
Žmogaus reakcijos priklauso ir nuo temperamento. Vieniems jau vaikystėje pasireiškia karštakošio charakteris, kiti yra ramesni. Šeimos kultūra irgi svarbu. Jei augta šeimoje, kur aiškinamasi rėkimu ar net smūgiais, žmogus irgi turės polinkį taip reaguoti.
Likusiems pyktis, įtūžis liejasi mintimis, žodžiais ar veiksmais. Ant daiktų ir ant žmonių. Dažnai ant tų, kurie pykčio nenusipelnė, bet kurie silpnesni ar pasipainiojo po ranka ar koja. Dažnai – namie, ant artimiausių ir brangiausių ir visai nekaltų.
Kai pyktis turi išraišką, kitiems lengviau jį matyti. Tada galima pasrinkti vengti pykčiu, kaip kokiais pūliais, apėjusio žmogaus. Galima su juo nebendrauti, galima su juo išsiskirti. Pykstančiam tai nepadės, tik dar labiau skaudins.
Nuo 0 iki vienerių metų vaikus svarbiausia būti su mama. Mama šalia – vaikas saugus. Jei kažkas išgąsdino – mama nuramino, ir vaikas saugus. Bet mama irgi turi būti rami ir saugi, kad galėtų nuraminti vaiką. Jai turi kažkas padėti būti saugiai. O tai dažniausiai – vaikučio tėtis. Jis turi būti ir emocinė atrama, ir padaryti sunkesnius darbus, padėti buityje, leisti mamai išsimiegoti. Jei ne tėtis – kiti artimieji, šeimos nariai.
Nuo pusantrų iki ketverių metų vaikas, jau galintis vaikčioti, ima tirti aplinkinį pasaulį. Jį tirdamas turi irgi būti saugus. Aplinkiniai neturi barti ar gąsdinti vaiko: “nelįsk, sudaužysi, nusideginsi, įsipjausi !” Bet jie turi būti šalia, patraukti pavojingus daiktus ir paguosti, jei vaikui, kuris susipažįsta su aplinka liesdamas, čiupdamas ir grūsdamas į burną, atsitinka kažkas, ko jis išsigąsta. Vaikas turi jausti, kad mama ar tėtis yra šalia. Ir kad ne kels skandalą, jei kas nors bus numesta, suduš ar sugrius, o nuramins ir viską sutvarkys. Tada bus saugu. Tada jis nebijos tyrinėti, jam bus paaiškinta, ką įmanoma paaiškinti, arba pavojingi daiktai – peiliai ar stiklai – patraukti, kad vaikas nepasiektų. Vaikas bus prižiūrimas, o ne bauginamas grasinimais ir rėkimu.
“-Labas, čia darbo inspekcija? Kaip parašyta įstatyme, ką turi daryti darbdavys, jei darbuotojas geria, kai turi biuletenį?
– Kaip suprast – geria?
– Nu, alkoholį geria.
– Darbuotojas yra darbavio dispozicijoje darbo metu. O jei jis turi nedarbingumą dėl ligos, tai darbdavys neturi kištis į tai ką, jis veikia sirgdamas.Iš kur žinote, ką jis veikia.
– Tai mes kartu gyvenam. Aš matau… Negi negaliu atleist?
– Pagal įstatymą – ne.
– Nu, aišku tada…“
Visi žino , kad jei vyras ir žmoga dirba vienoje įstaigoje, tai tokia šeima ne visada sugyvena. Būti kartu 24 valandas per parą labai sunku. Žmogui reikia asmeninės erdvės.
Jei jūsų darbdavys yra jūsų kaimynas iš Lietuvos, ir dar pusbrolis, su kuriuo kartu gyvenate nuomojamame būste, tai problemos anksčiau ar vėliau visada iškils.
Atlikote darbą, o klientas turi pretenzijų. Jis kelia finansinius ar kitokius reikalavimus darbą atlikusiai įmonei. O darbdavys sako darbuotojui: „Tu darbą atlikai blogai – tu ir mokėsi!”
Ar tai teisėta? Ar gali darbdavys perduoti kliento finansinius reikalavimus darbuotojui?
Už žalos, atsiradusios dėl darbuotojų klaidų darbe, atlyginimą paprastai yra atsakingas darbdavys.
Kokias privilegijas turi vyresnio amžiaus žmonės, dirbantys Norvegijoje, ir kokie įstatymai galioja.
Norvegijoje pensinis amžius dabar yra 67 metai, tačiau galima dirbti ir ilgiau, vyriausybės siūlymu – iki 72 metų amžiaus. Tai reiškia, kad jei nenorite išeiti iš darbo, darbdavys iki jums sukaks 72 metai jūsų atleisti, dėl to, jog esate vyresnio amžiaus, negali.
Darbdaviai turi tam tikrų įsipareigojimu, nustatytų įstatymais, vyresnio amžiaus darbuotojams. Tokiems darbuotojams galioja:
