Nėščios dirbančios darbuotojos turi teisę į apmokamas laisvas dienas nėščiųjų sveikatos patikrinimui (no svangerskapskontroller).
Nėščia darbuotoja, dirbanti ten kur yra pavojus pakenkti vaisiui, turi teisę į nėštumo atostogas (no. svangerskapspermisjon) ir išmokas motinystės (no. svangerskapspenger). Turite teisę į motinystės ir tėvystės atostogas (no. mammapermisjon ir pappapermisjon). Motina turi teisę pasinaudoti atostogomis nėštumo, gimdymo ir vaiko iki metų auginimo laikotarpiu, dalindamasi su tėvu.
Tėvystės atostogos ir išmokos jų metu
Darbo kodeksas nustato teisę į tėvystės atostogas, o socialinės rūpybos įstatymas garantuoja išmokas, jei asmuo dirbo reikiamą laikotarpį.
Norvegijoje mandagu nebūti tiesmukišku, nedemonstruoti savo nuotaikos, savo nuomonę pasilaikyti sau. Jei labai atvirai išsakysite ką galvojate, norvegai gali supykti ar išsigąsti, nors to neparodys.
Todėl čia viešose erdvėse tikrai mažiau akibrokštų, santykių aiškinimosi ir atviro akiplėšiškumo. Žmogus jaučiais ramiai ir saugiai.
Visgi, šią kultūrą kai kas vadina apsimetimu, veidmaniškumu.
Pavyzdžiui, Lietuvoje galios distancija yra didesnė nei Norvegijoje, ir bendraujant demonstruoti savo aukštesnį statusą, statyti į vietą yra labiau įprasta, nei Norvegijoje, kur visi lygūs ir į visus kreipiamasi „Tu”.
Norvegijoje yra didžiausias darbingo amžiaus žmonių sergamumas pasaulyje. Per penkis paskutinius metus sergamumas išaugo dvigubai, nepaisant dedamų pastangų. Darbdaviai kritikuoja egzistuojančią per dosnią ligos išmokų tvarką. Visgi, didelių pakeitimų valdžia nežada. Sergamumą mažinti įvairiomis priemonėmis bus skatinami darbdaviai ir gydytojai.
Tai svarbus Norvegijos žiniasklaidoje klausimas jau kelias savaites. Pažiūrėkime į faktus:
norvegai yra sveika ir ilgaamžė tauta, bet šalyje yra didžiausias pasaulyje darbingų žmonių sergamumas.
Norvegijos darbo aplinka yra palankiausia visame pasaulyje, bet darbingi žmonės turi ilgalaikius biuletenius dėl psihologinių negalavimų.
Statybų sektorius Norvegijoje jau nuo 2024 metų pradžios išgyvena sunkius laikus. Daugelis įmonių patiria bankrotus, yra priverstos atleisti darbuotojus.
Tuo naudojasi ir kartais pasitaikantys nesąžiningi užsakovai. Jie puikiai išmano Norvegijos verslo žaidimo taisykles, o užsienietiškos smulkios įmonės nežino įstatymų ir nemoka kalbos, todėl negali pasinaudoti savo teisėmis (jų ne tiek daug).
Labai dažnas atvejis – konfliktai darbe. Jie gali sukelti sveikatos sutrikimus ir ligas. Kreipiasi žmonės klausdami, kaip elgtis su toksišku kolega arba kaip priversti, kad vadovai jį išmestų iš darbo.
To pasiekti labai sunku. Į konfliktus iš šalies sunku įsikišti, sunku surinkti medžiagą, įrodant kas ką sakė ar darė. Mažai kas gali padėti tokioje situacijoje. Viršininkai irgi dažnai nori laikytis neutralumo, nenori klausyti istorijų apie tai „ką jis sakė ir ką aš sakiau”. Be to, toksiškasis kolega dažniausiai vienaip elgiasi su bendradarbiais ir visiškai kitaip su viršininkais. Todėl vadovybei įrodyti, kad avies kailyje yra vilkas, neįmanoma. Iššvaistoma daug energijos ir laiko, dažniausiai – veltui.
Geriausias patarimas – keisti darbą arba išmokti gyventi su varginančiu kolega. Tai įmonoma.
Apie vieną iš dažnai pasitaikančių patologijų – manipuliatyvią asmenybę.
Kalbėjimas ir (ne)susikalbėjimas migruojančiame pasaulyje.
Visi nori būti išklausyti ir suprasti. Ar visada pavyksta?
Kad mus suprastų labai norime, bet ar klausomės pašnekovo?
Bendravimas ne tik šeimoje, bet ir darbe ar valstybinėse institucijose imigrantams gali būti sunkus ir nemalonus. Ką verta žinoti ir kaip pasiruošti.
Štai pasakojimas apie tai, kaip norvegas iš užsienio atsivežė žmoną. Ji buvo graži, daug jaunesnė ir jis ją labai mylėjo. Ji dar nemokėjo jo kalbos, tik gražiai šypsojosi. Po kelių metų, kai žmona pramoko norvegiškai jie ėmė kalbėtis. Ir abu suprato, kad viskas buvo iliuzija. Vyras: „Pirmi trys metai buvo nuostabūs, ji visą savo laiką skyrė man, aš buvau toks laimingas. Kai išmoko norvegiškai ir ėmė reikšti savo nuomones, supratau, kokios atsilikusios jos pažiūros”.
Moteris: „Pirmieji trys metai buvo siaubingi, nieko nesupratau, nieko negalėjau pasakyti, nieko nepžinojau ir visiškai priklausiau nuo jo, jaučiausi bejėgė. Kai pramokau norvegiškai, supratau kad jis man svetimas – egoistas ir materialistas.”
Konfliktą dažnai sukelia dažnai ne tai, kas daroma, o kaip daroma. Žodžiai yra tik 30 ir net mažiau procentų infomacijos. Įspūdį susidarome ne iš to, ką žmogus sako, o kokie jo gestai, mimika, tonas, netgi kokia laikysena, apranga. Todėl, matant bęstantį konfliktą, reikia elgtis paprastai, be emocijų, dalykiškai. Taip daro norvegai.
Jei jūsų kolektyve dirba įvairių tautybių atstovai – kokia kalba privalote kalbėti?
Ar darbdavys gali drausti kalbėtis gimtąja kalba?
Darbo kodekse nėra nuostatų dėl kalbos naudojimo/ draudimų darbo vietoje. Tokios nuostatos galėtų būti personalo instrukcijų knygoje (personalhåndbok).
Jei darbe dirba daug užsieniečių, yra labai svarbu susitarti kokia kalba bus kalbama. Apie tai turite aiškintis su viršininku / darbdaviu. Darbdavys turi užtikrinti, kad dėl kalbos vartojimo nekiltų bereikalingų konfliktų darbe ir būtų visiems palanki darbo aplinka.
Norvegijoje visuomenė saugi, atvykėlius čia užburia atsipalaidavimas, šypsena ir pozityvumas, o ypač – palanki darbo kultūra. Turistai visada susižavi šia šalimi, nes vaizdai atima žadą.
Bet kasdienybė gyvenant čia ne visada lenga. Norvegija turi nemažai paslėptų dalykų, apie kuriuos atvykėliai sužino ne iškart. Ilgiau pagyvenus ir pažinus šią šalį iš vidaus, pamatai, kad šypsena dažnai dangstoma neveiklumas ir problemos.
Norvegai dirba burbule, kuriame tikrai gerai. Už burbulo ribų jau kitaip. Dirbantieji už burbulo ribų atlieka sunkius ir nelabai malonius darbus. Jie – dažniausiai imigrantai, nežinantys savo teisių. Jie gali būti išnaudojami, bet nieko nedaro, kad padėtis gerėtų, nes to nesupranta ir nežino ką daryti.
Apsimestinis optimizmas
Labai dažnai susiduriu su tautiečių nuostata: man viskas gerai, gyvenu puikiai, o jei tau nesiseka – pats kaltas, galvok pozityviai ir viskas bus gerai. Patikėkite – ne visada taip lengva, tai žinau iš labai daugelio savo ir kitų, į bėda patekusių žmonių patirčių (nebūtinai lietuvių). Vėliau kartais paaiškėja, kad nieko gero nebuvo, problemos buvo slepiamos.
Kaip aiškina psichologai, perdėtas pozityvumas nėra gerai. Žmogus užmerkia akis į pavojaus ženklus, nes neva, nori galvoti pozityviai. Ir nors padėtį galima buvo taisyti, nieko nedaryta dėl apsimestinės laikysenos, kad gyvenimas Norvegijoje nuostabus. Žmogus kuria įvaizdį, bet kartais persistengia.
Sveikiausia – aukso vidurys. Reikalingas ir realistinis, kritiškas požiūris, ir tikėjimas, optimizmas, kad viskas yra ir bus gerai. Be to būtų sunku. To nori visi žmonės. Bet kaip to pasiekti?