Kategorija: Verta žinoti

Norvegiška tradicija – vakarėlis su kolegomis. Restoranai pini, viešbučiai užsakyti, nes tokių vakarėlių –lapkričio, gruodžio ir net sausio mėnesį – daugybė . Taksi pasigauti neįmanoma. Alkoholis liejasi laisvai ir žmonės elgiasi laisvai. Norvegijoje visi linksminasi kartu – ir vadovai, ir pavaldiniai. Visi tampa draugais, statusas ir pareigos nusitrina. Alkoholis atlaisvina liežuvį ir elgesį, galite prišnekėti ir pridaryti ko nereikia ir kam nereikia.

Toliau skaityti „Julebord – kalėdinis vakarėlis darbe”

Fenomenas „norvegiška ranka” žinomas visame pasaulyje. Sėdėdami prie stalo jie nepaprašys savo stalo kaimyno paduoti, pavyzdžiui, druskos, o patys ties ranką ją pasiimti per visą stalą…Our very long Norwegian arm…(Bengt, norvegas)

Norvegai nemandagūs ir asocialūs, tvirtina kai kas. Nedraugiški ir arogantiški…. Kiek tiesos tokiuose tvirtinimuose?

Norvegijoje – normalu, užsienyje – ne

Štai keletas pavyzdžių, be įžymiosios „norvegiškos rankos“, kas Norvegijoje mandagu, o užsienyje – tikrai ne.

• Norvegai nesisveikina su kaimynais ir su kolegomis, bet pasisveikins su miške sutiktuoju…
• Norvegas moteriai nepaneš lagamino, nepraleis per duris, neužleis vietos.
• Vaikas svečiuojasi pas klasės draugą? Labai galimas daiktas, kad šeimininkai pakvies savo vaiką prie stalo, o svečiui valgyti neduos. Juk pietūs suplanuoti neįskaičiuojant pašalinio valgytojo. Draugas turės vienas sėdėti kitame kambaryje ir liks alkanas.
• Tavo norvegas draugas nusipirko maišelį saldėsių? Nepavaišins, jam net į galvą tai neateis, nes kiekvienas gali pats visko nusipirkti.
• Atėjai į balių? Vyną neškis pats, o kai kada – ir maistą, ypač mėsą į kepsnių vakarėlį. Nesuvalgęs ar neišgėręs likučius galėsi išsinešti.
• Norvegas geriau tylės įėjęs į patalpą, negu pasakys „labas”. Nes nenori trukdyti. Jis duoda laisvę kitiems, o nepratusiems atrodo kad ignoruoja.
• Laisvalaikio drabužiai – kelnės, kedai, kurpinė – tinka visur: į operą, į darbą, į svečius. Puošiamasi tik per vestuves, gegužės 17, konfirmaciją ir julebord (kalėdų vakarėlį). Kirpyklos nėra privalomos, susivėlę ir perpus žili plaukai – norma.
• Žinoma, galima rasti dar daugybę pavyzdžių. Bet tai – tik požiūrio dalykas.

Mandagu ar ne? Susitarimo reikalas

Mandagumas yra taisyklių rinkinys apie tai, kas priimtina ir nepriimtina žmogaus kalboje ir elgsenoje. Tai priklausomai nuo šalies tradicijų. Štai Indijoje valgoma rankomis, o Kinijoje – pagaliukais. Kinijoje įprasta garsiai šliurpti maistą, taip demonstruojant, kad labai skanu. Europoje valgoma peiliu ir šakute, o šliurpti nemandagu.

Turiu norvegą kolegą, kuris man patinka. Mes dažnai susitariame pietauti kartu, nes mėgstu su juo pasikalbėti. Bet viena jo savybė tiesiog kelia pasibjaurėjimą. Papietavę, kai sėdime ir kalbėdamiei geriame kavą jis pasiima tapdančių pagaliukus (jų norvegai reikalauja po kievieno valgymo, nes rūpinasi dantų higiena), ir visą laiką atvirai krapšto dantis. Man tai nepriimtina ir bjauru. Kai švenčiame su darbo kolegomis, daugelis daro taip pat ir prie šventinio, pavyzdžiui kalėdinio vakarėlio stalo. Net visuomeniniam transporte esu mačiusi taip darančių, ir ne tik su dantų krapštukais, bet ir besivalančių dantis su tapdančių šepetukais – viešai, traukinyje ar autobuse… 

Ar mandagu sveikintis paduodant ranką? Ar mandagu bučiuoti ranką? Bučiuoti į lūpas ar į žandus? Kiek kartų? Ar apvilkti moteris paltu ir atitraukti joms kėdę? Ar mandagu garsiai čiaudėti, šnypšti nosį, viešai krapštytis dantis? O gal reikia eiti į tualetą  viso to daryti? Ar mandagu žiovauti, riaugėti, čepsėti, garsiai gadinti orą, ar šias visiems būdingas kūno funkcijas reikia žūtbūt slėpti? Na, o jei kažkas šalia nusičiaudėjo – ar vaidinti, kad nieko neįvyko, ar sakyti: „Į sveikatą!”. O jei nieko nesakysi, ar nebus nemandagu?

Norvegas savo kapsulėje

Apklausos rodo, kad užsieniečiai nelaiko Norvegijos labai vaišinga ar draugiška atvykėliams šalimi. O štai Portugalija, Ispanija turi būtent tokią reputaciją – šios šalys garsėja, kad ten žmonės šilti, bendraujantys, draugiški. Norvegams irgi atrodo, kad jie yra gero išsiauklėjimo ir mandagūs. Kur pakastas šio nesusipratimo šuo?

Norvegų mokslininkai aiškina, kad mažai kalbėti, nežiūrėti, nevarginti aplinkinių bereikalingų plepėjimu, vadinamu „small talk” kur nors lėktuve, eilėje ar dar kur nors yra norvegiškas mandagumas. Norvegai tiesiog kuo mažiau lenda į tavo komforto zoną (taip, kaip jie ją supranta), į tavo erdvę. Plepaplai, komentarai, nuomonės – tai ne norvegui. Kam to reikia.

Norvegai pasižymi vadinamuoju distanciniu mandagumu, kai mandagiau yra palikti ramybėje, nekalbėti ir netrukdyti, nei atvirkščiai.

Norvegai nekalti, kad tai palaikoma šaltumu ir nedraugiškumu, juk norėjo kaip geriau – nevarginti. Jiems patiems gera ir ramu, kai viešoj vietoj nepažįstami be reikalo nelenda ir nekalbina, todėl mano, kad taip jaučiasi ir kiti. Kol tikrai tikrai ko nors neprireiks, norvegas tavęs nieko nepaklaus.

Jei tau atrodo, kad nemandagu tylėti, ir manai, kad reikia visais įmanomas būdais išsklaidyti tylą, žinok – norvegui taip neatrodo. Norvegas nenori niekam trukdyti. Net ir „norvegiška ranka” – norvego mandagumo išraiška. Jis pasiims ko reikia nuo stalo pats, netrukdydamas tau ramiai valgyti (nors ir sutrukdė pro pat nosį prakišdamas ranką ir vos neišmušdamas šaukšto iš dantų)… Bet jam atrodo, kad taip mandagiau.

Jei į namą atsikėlė nauji kaimynai, norvegas neskambins jam į duris, nešinas gėlių vazonėliu ir savo keptomis bandelėmis, norėdamas susipažinti (tai įprasta pvz. Amerikoje). Netgi tada, kai pritrūks druskos ar degtukų (bet tikriausiai niekada nepritrūks) norvegas eis ar važiuos į parduotuvę už penkiolikos minučių kelio, negu pas kaimyną. O jei atsitiks, kad reikės paskambinti kaimynui į duris (betgi tokios priežasties tiesiog nėra ir būt negali!), tai pirma – didelė rizika, kad durys nebus atidarytos (nors kaimynas namie), antra – toliau slenksčio neįleis. Na, o apie pakvietimą į vidų, pasiūlymą prisėsti, netikėtai užėjus, kokią nors arbatą ar kitas vaišes neverta nei galvoti. Atėjimas be perspėjimo yra įsiveržimas į svetimą erdvę be susitarimo. Taip norvegas pats niekada nesielgs, o jei elgsis kitas – jis bus labai nustebintas ir tikrai nebus draugiškas.

Svarbu žinoti, kad per pirmą susitikimą su norvegais reikia laikykis santūriai. Jokių karštų jausmų, bučinių, jokių spontaniškų susidraugavimų ir meilių – kitaip jie pabėgs ir nebenorės bendrauti. Nes jiems bus per stipru. Pakviesti į svečius išsijuosę demonstravote savo asmenybės žavesį ir plepėjote bei juokavote nenutildomai? Kitą kartą jūsų tikriausiai nebekvies.

Būtinas atstumas, nes priartėjimas norvegui sukelia socialinį nerimą, jis prie to nepratęs. Norvegas sėdasi kuo toliau nuo kitų, visur, kur tik įmanoma laikytis atstumo. Toks elgesys užsieniečiams atrodo kaip šaltumas, atstūmimas, nemandagumas, o norvegams – mandagus santūrumas, kai elgiamasi neišsišokstant.

Priežastys: lygiava ir geografija?

Kai kas sako, kad toks norvegiškas atstumas kaip mandagumas susiformavo dėl to, kad Norvegijoje saugu ir nereikia burtis į grupes siekiant išgyventi, nes čia padeda valstybė – tai kam tau draugai?

Kitose visuomenėse svarbu demonstruoti draugiškumą, nes nežinodamas kokie žmonės aplink tave, nežinosi su kuo susidūrei. Susitikimas su žmogumi ir tai, kaip jis elgiasi ar ką sako, padės nustatyti ar tai draugas, ar nedraugas. O Norvegijoje visi lygūs ir visi vienodi, visi a priori yra geri – taip priimta manyti.

Sėdžiu tramvajuje, įlipa visas dvokiantis vyras, vos ne ant kaktos parašyta – narkomanas. Ima prašinėti pinigų ištiesęs purviną ranką. Stebiu. Kai kurie bjaurisi, matosi iš veido išraiškos. Manau, kad besibjaurintys yra užsieniečiai. Vyrų grupelė su statybininkų uniformomis, lenkiškai kalbantys, gestais rodo – nelįsk. Kiti – o tai be abejonės, norvegai – indiferentiški. Jie arba visai nežiūri ir dėmesio nekreipia, arba šypsosi, maloniai atsako prašinėtojui, kad neturi grynų, arba ir duoda pinigėlį. Kokia pagyvenusi moteriškė dar ir kalbėti ima su valkata… Aš tikrai nepageidaučiau nei kabėt, nei kad prie manęs lįstu toks. O tam valkatai visai nė motais – jis jaučiasi lygus su visais. (Hanka ir Čekijos).

Norvegija istoriškai neturėjo klasinės visuomenės arba labai griežtai išreikštos aukštuomenės ar aristokratijos. Etiketės ir tam tikros elgesio normos paprastai atsiranda su skirtingų visuomenės klasių atsiradimu, nes jos privalo turėti skiriamuosius ženklus – aprangą, daiktus, normas, elgesį, kalbėjimo būdą, etiketą, pvz. žinojimą, kokiu stalo įrankiu ką valgyti ar į kokią taurę kokį gėrimą pilti. Taip rodomas priklausymas geresnei žmonių padermei. O jei kas tokių triukų nemoka, lengviau nustatyti jo socialinį statusą, ir visiems tampa aiškiau.

Norvegijoje tokių skirtumų nelabai yra, nes visi tarsi lygūs. Čia nėra nei aiškiai ir visuotinai išreikšto elito, nei prasčiokų, vadinamųjų lietuviškų runkelių ar budulių. Nėra ir  griežtos takoskyros tarp visuomenės grupių. Jei ir egzistuoja praščiokiškas, vadinamasis Harry stilius, tačiau jo nesibodima, jis retai pajuokiamas. Ir atvirkščiai – pajuokiami keeg stiliaus jaunuoliai, dėvintys firminių ženklų drabužiais ir demonstruojantys priklausymą turtingiesiems. Norvegijoje paprasta, net familiari visuotinė elgsena yra paplitusi. Ji neslepiama, ja puikuojamasi ir didžiuojamasi. Tokia elgsena – norma, o vadinamosios aristokratiškos manieros Norvegijoje daug kam kelia juoką. Į visus čia įprasta kreiptis „Tu“, kalbama kaip su sau lygiu, gražių manierų nelabai paisoma. Pasakęs „Hva behager?“  (Ką norėjote pasakyti?), būsite priskirtas arba senąjai kartai, arba snobams. Užsieniečiui sunku atskirti kas Norvegijoje yra kas iš aprangos, elgsenos ar kabėjimo.

Vyrai Norvegijoje jau nebeturi kiose šalyse dar galiojančių vadinamųjų dželmeniškų manierų. Jie neužleis moterims sėdimos vietos, nepraleis pirmų per duris, neatstums kėdės, sėdant prie stalo, nepadės apsivilkti palto. Nemandagu? Norvegai tai nemano. Moteris to nesitiki ir gali net įsižeisti jei kas griebs nešti jos krepšį. Moterų ir vyrų teisės lygios, moteris viską daro pati, nes ji – lygiavertis vyrui žmogus. Ir kavinėje bei restorane taip pat pati susimoka, nes yra ekonomiškai nepriklausoma.

Trumpai drūtai ir nebūtinai mandagiai

Klasinės visuomenės Norvegijoje nebuvimas nesuformavo būtinybės savo kalbėjimo stiliumi demonstruoti socialinio ar visuomeninio statuso. Norvegijoje būdingas paprastas, trumpas kalbėjimas, be mandagumo frazių, vyrauja žemo konteksto komunikacijos stilius, kai svarbu yra ne kas kalba, o ką sako.

Štai kaip norvegiškai trumpai galima pasakyti ilgas ir mandagias angliškas frazes:

Strapisnyje apžvelgiamos algos ir kiek procentų visų dirbančiųjų gauna labai mažas, vidutiniškas ar didesnes, nei vidurkis, algas (pagal Centrinio statistikos biuro (SSB) 2021 m.  duomenis).  Pateikti skaičiai  rodo, kokios algos yra ir viešajame, ir privačiame sektoriuje, remiamasi darbdavių pateikta mokesčių tarnybai informacija.  

Įvairiu darbuotojų algos gana smarkiai skiriasi.

Mažiausia alga Norvegijoje – 10 000 – 15 000/ mėnesį. Mažiausiai už darbą gauna pameistriai (lærlinger).

„Pati didžiausia užregistruota alga yra (tik nenugriūkite nuo kėdės!) 185 000, – / mėnesį. Tačiau tiek ar panašiai gauna labai nedaug žmonių. Įprasta alga yra 40 000 – 45 000 į mėnesį,”-  sako mokslinė darbuotoja iš darbo ir gerovės tyrimo instituto. Tiek uždirba apie 16 %  Norvegijos dirbančiųjų.

Kita didelė grupė yra uždirbančių 45 000 – 50 000 / mėnesį – apie 14 % dirbančiųjų.  Tai skaičius, kuris nusako algos vidurkį (arba vidutinę algą Norvegijoje). Toks skačius gaunamas sudėjus visas algas ir padalijus iš jas gauančių. Įskaičuojamos ir labai didelės algos, todėl vidutiniška alga, išreikšta skaičiais, yra didesnė, neį įprasta alga. Novegijoje daugiau nei pusė, t.y. 60 % gauna  už savo darbą mažiau negu vidutiniška alga, taip sako algų specialistai.

O kokia alga laikoma maža? SSB duomenimis, vidutiniokų klasė Norvegijje yra stipri, tačiau įprastą ir vidutinę algą čia gauna ne visi. Maža alga laikoma, jei uždirbama 37 000 ir mažiau kronų bruto (prieš mokesčius), t.y. mažiau negu 85 % vidutiniškos algos. Tokią algą gauna apie 24 % Norvegijos dirbančiųjų. 

Labai maža alga yra laikoma, kai uždirbama apie 30 000 nok /mėnesį  brutto, tiek uždirba 7 % visų dirbančiųjų.

Algų kontrastai, t.y. skirtumas tarp mažiausių ir didžiausių algų, Švedijoje ir Norvegija yra labai maži, jie mažiausi pasaulyje. Švedijoje šie skirtumai net mažesni nei Norvegijoje. Tai lemia faktas, kad Švedijoje 90 % dirbančiųjų turi kolektyvines sutartis, o Norvegijoje jas turi tik 64 %.

Tačiau kontrastai pamažu didėja ir šiose šalyse, nes mažiausiai apmokamų profesijų algos auga labai pamažu arba išvis nedidinamos, o kvalifikuotų darbuotojų algos didėja kasmet ir gana ženkliai.  Visgi algų kontrastai Norvegijoje ir Švedijoje yra mažiausi pasaulyje, ypač lyginant su Didžiąja Britanija arba JAV, kur jie – milžiniški, todėl ir socialiniai skirtumai tų šalių visuomenėse yra dideli.

Norvegijoje būdinga dar ir tai, kad  tokių pačių specialistų algos (pvz. tarnautojų valstybinėse įstaigose) gali būti didesnės gyvenantiems atokiau nuo sostinės Oslo, pvz. Šiaurės Norvegijoje, Tromsio ar Būdo miestuose, nors pragyvenimas ten, o ypač būstai, yra pigesni. Kodėl? Dėl regioninės politikos, t.y. Distriktpolitikk, perskirstant lėšas ir siekiant pritraukti žmones gyventi  Šiauriau, į vidurio ir Šiaurės Norvegiją. Ten klimatinės sąlygos nėra labai patrauklios . Pusę metų visiškai tamsu, gana šalta net vasarą. Tačiau didesni atlyginimai sugundo, ir žmonės lieka arba net atvyksta čia gyventi.