Ar visi gali tikėtis nemažų norvegiškų pensijos sumų ir oraus pensininko gyvenimo? Ar norvegišką pensiją gaus visi, gyvenantys Norvegijoje? Kiek metų reikia čia gyventi, kiek reikia dirbti, kiek uždirbti – ar tai svarbu? Ar gausi „norvegišką pensiją“, jei Norvegijoje gyveni tik kelis metus? Kokia ta Norvegiška pensija? Ar galima išvykti gyventi į kitą šalį ir išsivežti norvegišką pensiją?
Apie pensiją yra daug mitų ir pensinės sistemos nesupranta patys norvegai – tai tikra tiesa. Pensinė sistema nuolat kinta, be to pensijų mokėjimas priklauso nuo asmens gimimo metų. Tai sudėtinga sistema su painiais apskaičiavimais.
Pexels nuotrauka
Jaunimui atrodo kad senimui nedaug bereikia – vaikai užauginti, butai išmokėti. Puoštis ir gražintis – irgi nėra ko, kokia prasmė. Senimas mano kitaip. Juk blogėja sveikata ir dažnesni vizitai pas gydytojus, brangios procedūros ir vaistai. O jei nori gerai atrodyti, ir jaunystė nebepuošia, tai daug kainuoja. Be to ir senimui norisi pramogų ir kultūrinio gyvenimo. Daugelis mano – išeisiu į pensiją, tada jau pagyvensiu sau, ypač jei visą gyvenimą dirbta.
Čia dar kartą apibendrinu visą surinktą informaciją apie norvegišką pensiją.
Apie kultūrinius skirtumus. Kodėl norvegai nepersistengia, o imigrantai linkę prisiima visą atsakomybę?
Nesureikšminti mokomi nuo vaikystės
Išminčiai moko: Gyvenime reikia atskirti, kas yra svarbu, o kas ne. Jei nieko negali pakeisti – kam nervintis, jei gali pakeisti – keisk, kam nervintis. Kažkas atsitiko – ar verta nervintis, nes jau atsitiko. Dar neatsitiko, bet bijai kad atsitiks – daryk viską, kad neatsitiktų, bet nesinervink. Visai tai daug kam žinoma, tačiau taikyti gyvenime šią teoriją reikia išmokti.
Nežinant įstatymų, geriau nerizikuokite dirbdami per individualią įmonę Norvegijoje. Suklydus, visa atsakomybė bus asmeniška.
Individulios įmonės savininko pasakojimas.
Nieko nesupratau. Aš nebuvau Norvegijoje jau beveik du metus, turėjau D numerį ir savo ENK. Kada norėjau dirbau, kad norėjau ne, atvažiuodavau, išvažiuodavau. Man sakė kad taip geriausia. Kas sakė? Draugai, jau neatsimenus kas. Kas registravo firmą? Ai, tai kažkoks Dima, nežinau pavardės. Gavau numerį kaip firma, D numerį ir dirbau, pinigus mokėjo tiesiogiai. Butus remontavom. Po to gal kažkas paskundė, nes atėjo patikrinti. Kas ten tokie buvo nežinau, nes nesuprantu norvegiškai. Po to aš greit išvažiavau. O kai dabar vat grįžau, kai tuos visus koronos nesąmones nuėmė, ir norėjau dirbti pas tokius lenkus, tai jie man sakė kad reikia nueit į skatą. Nuėjau, o ten man sako: „Pas tave baudos didžiausios. Aš sakau už ką, o jie sako mes tau siuntėme priminimus, tu nieko neatsakei per nustatytus terminus, tai todėl baudos. Ir iš darbo inspekcijos, nes kai patikrino tai buvo nesaugus darbas, ir iš skato, nes kažko nesumokėjau mokesčių ar kažkokių tai ataskaitų nepateikiau. Taip pasakė per vertėją skatas. Dabar mano firmą naikins, bet baudas man vistiek reikės mokėti asmeniškai, ant manę kabės visą gyvenimą, nenubrauks tų baudų. Ką man daryt ? Manęs net nebuvo čia, iš kur aš žinau, kad man kažkokie laiškai kažkur guli, aš jų netgi neskaičiau. (imigranto, ENK savininko pasakojimas).
Unikali ir kol kas vienintelė Norvegijoje įmonė padės gauti tinkamiausią medicininę pagalbą Norvegijoje. Sutaupysite laiko, pateksite tiesiai pas geriausią srities specialistą ir gausite reikiamą gydymą. Įmonė taip pat padeda paciento žalos atlyginimo bylose. Registruotis ir gauti informaciją galite lietuviškai.
Tai tvirtina Dag Aamodt Strand, įmonės Medpartner bendrasavininkas. Jo žmona, lietuvė Indra, yra įmonės bendrasavininkė ir įkvėpėja.
Tikriname viską savo akimis ir ausimis, apsilankę įmonėje, įsikūrusioje Osle, Lysaker rajone.
Jūsų reklamoje skaitau: Medpartner «Saugus sveikatos priežiūros pasirinkimas. Esate teniso kamuoliukas sveikatos priežiūros sistemoje? Mūsų specialistai gali jums padėti.»
Deja, ne taip paprasta. Sugyventinio statusas Norvegijoje nepripažįstamas bet kam. Sugyventinis – tai asmuo, su kuriuo kartu registruota gyvenamoji vieta. Užsieniečiams, atvykstantiems kartu gyventi su legaliai gyvenančiu Norvegijoje asmeniu, šis statusas automatiškai nepriklauso.
Yra reikalavimai norint gauti tokį statusą Norvegijoje:
mažiausiai dvejus metus registruota bendra gyvenamoji vieta (reikalingas pažyma apie tai)
arba bendras vaikas, kurio gimimo liudijime nurodyti abu sugyentiniai kaip tėvai.
Tada atsiras pagrindas registruotis kaip šeimos, šiuo atveju, sugyventinio statusu, bus galima imigruoti ir gauti asmens kodą (D-numerį arba ID numerį).
Darbo ir gyvenimo sąlygos, integracija ir kalbos žinios. Norvegijoje gyvenančių ir dirbančių didžiausių tautinių mažumų – lenkų ir lietuvių – palyginimas.
Tyrimą atliko FAFO, nepriklausoma visuomenės tyrimų organizacija.
Nuotrauka Ivan Samkov. Pexels.
Iš bendro skaičiaus 200000 imigrantų, gyvenačių Norvegijoje, išsiskiria dvi didžiausios imigrantų grupės: lenkai (apie 100000 imigrantų) ir lietuviai (apie 45 000). Šie atvykėliai gyvena visoje Norvegijoje, nėra koncentracijos didžiuosiuose miestuose, ir dirba daugiausiai statybų sektoriųje, tai pat laivų statyklose, žuvies pramonėje ir žemės ūkio pramonėje.
Žmogus paprastai įvertina savo rezultatus kalendorinių metų pabaigoje ir kelia sau naujus tikslus kitiems metams. Nauji metai, nauji lapai – verta imtis veiksmų, jei kažkuo nesate patenkintas ar norite kažką keisti savo gyvenime. Galimybės yra visur ir visada. Jums telieka rinktis.
Įmonės naujų kalendorinių metu pradžioje sumuoja rezultatus, įvertina savo finansus, rašomos ataskaitos. Vadovai laužo galvas, kaip dirbti be nuostolių ir su didesniu pelnu, toliau vystyti ir plėsti verslą ar paslaugas, ar yra lėšų darbuotojų algų didinimui ir naujiems darbuotojams, ar – atvirkščiai.
„Jau daugiau neištversiu, kaip ji gali taip elgtis? Jinai mane mobina, ji mane žemina. Kaip? Nu, nesisveikina, nežiūri į mane, numeta man blogesnes užduotis, klientus, tolimesnius objektus. Nuo kada? Tai kai gavo tą aukštesnį postą… O kada gavo? Prieš savaitę tapo vadove, nuo tada ir pūstis ėmė, mane pradėjo ignoruot.. Kaip taip galima? O buvo draugė. Mes gi iš to paties miesto, kartu atvažiavom čia. Kartu baliavodavom, apie viską kalbėdavom. O dabar, kai tapo teamledere, nosį užrietė. Kokiu būdu žemina? Va vakar ėjo pro šalį, net nepasisveikino. Kokie dar epizodai? Na, daugiau nemačiau aš jos, bet jaučiu, kad jau ims man kenkt. Ar kažką dariau, kalbėjau su ja? Ne, bet ji pati juk supranta ką daro, tyčia daro, kad pažemint… Noriu paskųst už diskriminaciją, už tai, kad taip elgiasi su manim, kur man kreiptis?“ (Imigrantės skundas).
Draugės susipyko……
Vaikas, spardantis duris
Tokia reakcija? Deja, niekas nėra atsakingas už tai ką jaučiate. Kai kurių žmonių reakcija – įsižeisti už nieką ir nieko nedarant kankintis. Anot psichologų – tai aukos pozicija. Vaikas spardo daiktą, į kurį užsigavo. Įsižeidusioji šioje situacijoje elgiasi panašiai – kankinasi be reikalo ir skundžiasi be pagrindo.
Ar tai tiesa, kad draugė bando specialiai kenkti? Jei draugę paskyrė grupės vadove, gal ji gavo daugiau užduočių? Galbūt buvo nurodyta elgtis su visais darbuotojais vienodai, todėl ji negali rodyti iškirtinio dėmesio? O gal pati turėjo rimtą pokalbį su aukštesniu vadovu, ir yra blogos nuotaikos? Gal jūsų net nepastebėjo? Į tokį klausimą gali būti daug atsakymų, nes nebūtinai visas pasaulis sukasi apie jus, o draugė nebūtinai specialiai jus įžeidinėja, nematydama ir praeidama pro šalį. Be to, tai nėra nei diskriminacija, nei mobingas, o paprasčiausiai jūsų neigiama emocija.
Kodėl kartais nesiseka mokytis norvegiškai ir kodėl reikėtų mokytis? Atsakymus žinome patys… bet dar kartą apie tai – kodėl reikia mokytis norvegiškai ir kaip tai daryti.
Prieš daugiau nei dešimt metų rašiau straipsnį Lietuvos spaudai „Šokis su protezais“.
Mintis – emigracija tai amputuotas gyvenimas, kurį turi užsiauginti iš naujo. Emigracija iš žmogaus atima ne tik draugus ir socialinius ratus, statusą, bet ir labai svarbią komunikacinę funkciją – susikalbėti. Taigi šį kartą protezų metaforą naudosiu kalbant apie mokymasi norvegiškai.
Taigi – atsitiko nelaimė, netekau kojų? Ar dėsiu visas pastangas, kad išmokčiau šokti su dirbtinėmis (protezais), ar būsiu neįgalus? Daugelis imigraciją tiriančių mokslininkų kalbos nemokėjimą prilygina neįgalumui. Tada arba žmogus gyvena atskirtyje, yra visai izoliuotas nuo aplinkos, arba jo pasirinkimai apriboti (negali suvokti kas aplinkui vyksta, dalyvauti šalies gyvenime, gauti informacijos). Kai kas sako – man nereikia tos kalbos….Mūsų feisbuko grupėje buvo tyrimėlis, kodėl imigrantai nesimoko norvegiškai. Ir pridurti nieko nebereikia – surašytos visos priežastys, nereikėjo jokių mokslinių tyrimų. Mokslininkai teigia visiškai tą patį, ką ir mes.
Tai trumpai tariant – atsikalbinėjimai. Man irgi tai nesvetima. Aš jau keli metai mokausi lenkiškai. Viską suprantu, moku skaičiuoti, pasakyti kelias frazes, bet kalbėt nepradedu. Ką darau kad pradėčiau? Kaip dialogo pašnekovas arba baseino moteriškės – nieko. Nieko keisto jei nepajudu iš mirties taško.
Kalba yra galia
„Labas. Gal galite man pasakyti, jei aš atvyksiu į Norvegiją ar man reikės karantinuotis? Sakote Norvegijos sveikatos priežiūros administracijos puslapyje www.helsenorge.no galima užduot klausimus? O tai ten norvegiškai viskas. Jo, suprantu, kad oficiali kalba Norvegijoje yra norvegų. Bet aš tai jos nesuprantu, tos kalbos… Samdytis vertėją? Dar ko, tai jam mokėti reikia. Kuo aš dirbu? Statybininkas. Ar norėčiau suremontuoti butą nemokamai? Ne, aišku kad nenoriu veltui dirbt. O vertėjas irgi darbas už kurį reik mokėt? Supratau. Viso gero.„
„Kas skaito rašo duonos neprašo“, – byloja lietuviška patarlė. Ir kuo geriau skaito arba rašo, kuo daugiau kalbų moka, tuo geriau. Rašo tekstus, dirba komunikacinį darbą, vertėjauja – taip, tai darbas ir ne lengvesnis, negu statybininko. Sakysite: „Koks čia darbas pamalt liežuviu? Vis moka kelias kalbas šiais laikais.“ Visgi, vienoks kalbos mokėjimas yra nusipirkti kavos ar kalbėtis su kolega, o kitas – paskaityti paskaitą tarptautinėje konferencijoje. Arba – vertėjauti tarptautinėje konferencijoje. Pagavote skirtumą? Dainuoti irgi moka visi, bet pasaulyje yra tik vienas Eltonas Džonas arba legendinis Freddie Mercury. Taip pat ir šokti moka visi, bet tik viena Marija Pliseckaja. Kalbos mokėjimas gali būti verslas ir uždarbis. Vertėjui Norvegijoje mokama yra nuo 600 iki 800 nok per valandą priklausomai nuo jo kvalifikacijos.
Princams ir princesėms samdydavo aukles ir mokytojas, kalbančias skirtingomis kalbomis, todėl jie užaugdavo daugiakalbiai. Mokėti kitas kalbas buvo aukštuomenės, išsilavinimo požymis. Prestižinės visuomenės profesijos visada buvo advokatai, gydytojai ir kunigai. Ne tik dėl to, kad jų mokslai trunka ilgai ir kad žmonėms šių specialistų reikia. Juos gerbdavo dar ir todėl, kad paprasti žmonės nesuprasdavo ką jie sako, nes jie kalbėjo lotyniškai arba nesuprantamas teisiniais terminais. Kai kada ta paprastiesiems nesuprantama kalba netgi piktnaudžiaudavo. Tokiu būdu kalba tapdavo svarbia priemone daryti įtakai.
Kas pažįsta lietuvę skate (NAVe), duokit telefoną?
Jei jūs nemokate norvegiškai, esate silpnesnėje pozicijoje ir priklausomas nuo kitų. Kaip neįgalusis yra priklausomas nuo pagalbinių priemonių, pagal neįgalumo laipsnį. Bijote klausti, nes nemokate ir nesuprantate atsakymo, turite naudotis google translate, ieškote ir klausinėjate, kad bet kokioje institucijoje būtų lietuvis arba rusas ir reikalaujate jų pagalbos (nors į jų pareigas neįeina būti vertėjais) ir pykstate, kai atsisako jums asmeniškai sumaitinti informaciją su šaukštuku?
Nemokate užpildyti anketų gauti išmokoms, nesuprantate taisyklių, negalite perskaityti laiškų, kuriuos jums siunčia valstybinės institucijos. Kai kada jums padeda jūsų vaikai, kaimynai, draugai. Turite prašyti arba likti nieko nesupratę. Kiek gerai jie moka norvegiškai ir kokios kokybės ta pagalba – kitas klausimas. Gali tiek „priversti“, kad vėliau bus didelių problemų. Tuo tarpu daug konsultacinių įmonių padeda išversti viską, ką iš principo suaugęs žmogus turėtų suprasti ir padaryti pats. Bet – tai jų verslas. Ir, žinoma, gerai, kad jis yra. Verslas gali būti daromas iš nagų karpymo ir raugintų kopūstų. Nemoki, neturi laiko, tingi – pirk paslaugą.
Visgi, kalbos mokėjimas – tai ne rauginti kopūstai. Tie, kurie gyvena ir gyvens Norvegijoje, turėtų išmokti norvegiškai. Niekas nesako kad privalote mokėti tobulai. Kalbos išmokimas reikalauja ne tik pastangų, bet ir laiko. Bet nuo kažko juk reikia pradėti. Kodėl reikia išmokti, atsakome mes patys savo grupėje.
Pabaigai – keli patarimai:
O čia į vieną krūvą viską surinko ir jūsų patogumui parašė kaip mokytis kalbos Simona Čepulevičiūtė. Ji irgi nemokėjo norvegiškai, bet išmoko ir dabar jau dirba darbą pagal išsilavinimą ir žino, kad kalbos išmokimas prie šito labai prisidėjo. Gali Simona – galite ir jūs.
Rotacinis darbas, komandiruoti darbuotojai: kas tai yra, kuo skiriasi ir ką būtina žinoti.
Tobias Bjørkli, Pexels.
Čia nekalbėsime apie atvejus, kai žmogus nuolat gyvena Norvegijoje, čia turi būstą ir nuolatos dirba. Tada jo situacija aiški. Jis moka mokesčius Norvegijoje, kasmet gali gauti pajamų ir turto metines ataskaitas ir jam priklauso visos čia esančios socialinės ir kitos garantijos.
Visgi daugelis pasirenka tokį gyvenimo būdą, kai pastovi gyvenamoji vieta yra Lietuva, o dirbama Norvegijoje ir keliaujama pirmyn atgal. Arba šeima gyvena Lietuvoje, o žmogus dirba Norvegijoje. Kai kurie turi laikiną asmens kodą Norvegijoje, kiti registruoja gyvenamąją vietą Norvegijoje ir gauna pastovų asmens kodą Norvegijoje.
Daugeliui tokių važinėjančių darbuotojų kyla daug klausimų, nes jie nežino, ar turi Norvegijoje visas teises, t.y. socialines (teisę į pašalpas, išmokas ir pan.), sveikatos priežiūrą (gydytis ne skubius susirgimus, o gauti siuntimus tyrimams, pas specialistus ir pan.)
