Deja, ne taip paprasta. Sugyventinio statusas Norvegijoje nepripažįstamas bet kam. Sugyventinis – tai asmuo, su kuriuo kartu registruota gyvenamoji vieta. Užsieniečiams, atvykstantiems kartu gyventi su legaliai gyvenančiu Norvegijoje asmeniu, šis statusas automatiškai nepriklauso. Yra reikalavimai norint gauti tokį statusą Norvegijoje ir tuo pagrindu – registruotis kaip šeimos, šiuo atveju, sugyventinio statusu, norint imigruoti ir gauti asmens kodą (D-numerį arba ID numerį). Reikalavimai – mažiausiai dvejus metus registruota bendra gyvenamoji vieta (reikalingas pažyma apie tai) arba bendras vaikas, kurio gimimo liudijime nurodyti abu sugyentiniai kaip tėvai.
Darbo ir gyvenimo sąlygos, integracija ir kalbos žinios.
Tyrimą atliko FAFO, nepriklausoma visuomenės tyrimų organizacija.
Nuotrauka Ivan Samkov. Pexels.
Iš bendro skaičiaus 200000 imigrantų, gyvenačių Norvegijoje, išsiskiria dvi didžiausios imigrantų grupės: lenkai (apie 100000 imigrantų) ir lietuviai (apie 45 000). Šie atvykėliai gyvena visoje Norvegijoje, nėra koncentracijos didžiuosiuose miestuose, ir dirba daugiausiai statybų sektoriųje, tai pat laivų statyklose, žuvies pramonėje ir žemės ūkio pramonėje.
Žmogus paprastai įvertina savo rezultatus kalendorinių metų pabaigoje ir kelia sau naujus tikslus kitiems metams. Nauji metai, nauji lapai – verta imtis veiksmų, jei kažkuo nesate patenkintas ar norite kažką keisti savo gyvenime. Galimybės yra visur ir visada. Jums telieka rinktis.
Įmonės naujų kalendorinių metu pradžioje sumuoja rezultatus, įvertina savo finansus, rašomos ataskaitos. Vadovai laužo galvas, kaip dirbti be nuostolių ir su didesniu pelnu, toliau vystyti ir plėsti verslą ar paslaugas, ar yra lėšų darbuotojų algų didinimui ir naujiems darbuotojams, ar – atvirkščiai.
„Jau daugiau neištversiu, kaip ji gali taip elgtis? Jinai mane mobina, ji mane žemina. Kaip? Nu, nesisveikina, nežiūri į mane, numeta man blogesnes užduotis, klientus, tolimesnius objektus. Nuo kada? Tai kai gavo tą aukštesnį postą… O kada gavo? Prieš savaitę tapo vadove, nuo tada ir pūstis ėmė, mane pradėjo ignoruot.. Kaip taip galima? O buvo draugė. Mes gi iš to paties miesto, kartu atvažiavom čia. Kartu baliavodavom, apie viską kalbėdavom. O dabar, kai tapo teamledere, nosį užrietė. Kokiu būdu žemina? Va vakar ėjo pro šalį, net nepasisveikino. Kokie dar epizodai? Na, daugiau nemačiau aš jos, bet jaučiu, kad jau ims man kenkt. Ar kažką dariau, kalbėjau su ja? Ne, bet ji pati juk supranta ką daro, tyčia daro, kad pažemint… Noriu paskųst už diskriminaciją, už tai, kad taip elgiasi su manim, kur man kreiptis?“ (Imigrantės skundas).
Vaikas, spardantis duris
Tokia reakcija? Deja, niekas nėra atsakingas už tai ką jaučiate. Kai kurių žmonių reakcija – įsižeisti už nieką ir nieko nedarant kankintis. Anot psichologų – tai aukos pozicija. Vaikas spardo daiktą, į kurį užsigavo. Įsižeidusioji šioje situacijoje elgiasi panašiai – kankinasi be reikalo ir skundžiasi be pagrindo.
Ar tai tiesa, kad draugė bando specialiai kenkti? Jei draugę paskyrė grupės vadove, gal ji gavo daugiau užduočių? Galbūt buvo nurodyta elgtis su visais darbuotojais vienodai, todėl ji negali rodyti iškirtinio dėmesio? O gal pati turėjo rimtą pokalbį su aukštesniu vadovu, ir yra blogos nuotaikos? Gal jūsų net nepastebėjo? Į tokį klausimą gali būti daug atsakymų, nes nebūtinai visas pasaulis sukasi apie jus, o draugė nebūtinai specialiai jus įžeidinėja, nematydama ir praeidama pro šalį. Be to, tai nėra nei diskriminacija, nei mobingas, o paprasčiausiai jūsų neigiama emocija.
Kodėl kartais nesiseka mokytis norvegiškai ir kodėl reikėtų mokytis? Atsakymus žinome patys… bet dar kartą apie tai – kodėl reikia mokytis norvegiškai ir kaip tai daryti.
Niekaip nesupranta, kodėl nenumeta svorio…
Prieš daugiau nei dešimt metų rašiau straipsnį Lietuvos spaudai „Šokis su protezais“.
Mintis – emigracija tai amputuotas gyvenimas, kurį turi užsiauginti iš naujo. Emigracija iš žmogaus atima ne tik draugus ir socialinius ratus, statusą, bet ir labai svarbią komunikacinę funkciją – susikalbėti. Taigi šį kartą protezų metaforą naudosiu kalbant apie mokymasi norvegiškai.
Taigi – atsitiko nelaimė, netekau kojų? Ar dėsiu visas pastangas, kad išmokčiau šokti su dirbtinėmis (protezais), ar būsiu neįgalus? Daugelis imigraciją tiriančių mokslininkų kalbos nemokėjimą prilygina neįgalumui. Tada arba žmogus gyvena atskirtyje, yra visai izoliuotas nuo aplinkos, arba jo pasirinkimai apriboti (negali suvokti kas aplinkui vyksta, dalyvauti šalies gyvenime, gauti informacijos). Kai kas sako – man nereikia tos kalbos….Mūsų feisbuko grupėje buvo tyrimėlis, kodėl imigrantai nesimoko norvegiškai. Ir pridurti nieko nebereikia – surašytos visos priežastys, nereikėjo jokių mokslinių tyrimų. Mokslininkai teigia visiškai tą patį, ką ir mes.
Tai trumpai tariant – atsikalbinėjimai. Man irgi tai nesvetima. Aš jau keli metai mokausi lenkiškai. Viską suprantu, moku skaičiuoti, pasakyti kelias frazes, bet kalbėt nepradedu. Ką darau kad pradėčiau? Kaip dialogo pašnekovas arba baseino moteriškės – nieko. Nieko keisto jei nepajudu iš mirties taško.
Kalba yra galia
„Labas. Gal galite man pasakyti, jei aš atvyksiu į Norvegiją ar man reikės karantinuotis? Sakote Norvegijos sveikatos priežiūros administracijos puslapyje www.helsenorge.no galima užduot klausimus? O tai ten norvegiškai viskas. Jo, suprantu, kad oficiali kalba Norvegijoje yra norvegų. Bet aš tai jos nesuprantu, tos kalbos… Samdytis vertėją? Dar ko, tai jam mokėti reikia. Kuo aš dirbu? Statybininkas. Ar norėčiau suremontuoti butą nemokamai? Ne, aišku kad nenoriu veltui dirbt. O vertėjas irgi darbas už kurį reik mokėt? Supratau. Viso gero.„
„Kas skaito rašo duonos neprašo“, – byloja lietuviška patarlė. Ir kuo geriau skaito arba rašo, kuo daugiau kalbų moka, tuo geriau. Rašo tekstus, dirba komunikacinį darbą, vertėjauja – taip, tai darbas ir ne lengvesnis, negu statybininko. Sakysite: „Koks čia darbas pamalt liežuviu? Vis moka kelias kalbas šiais laikais.“ Visgi, vienoks kalbos mokėjimas yra nusipirkti kavos ar kalbėtis su kolega, o kitas – paskaityti paskaitą tarptautinėje konferencijoje. Arba – vertėjauti tarptautinėje konferencijoje. Pagavote skirtumą? Dainuoti irgi moka visi, bet pasaulyje yra tik vienas Eltonas Džonas arba legendinis Freddie Mercury. Taip pat ir šokti moka visi, bet tik viena Marija Pliseckaja. Kalbos mokėjimas gali būti verslas ir uždarbis. Vertėjui Norvegijoje mokama yra nuo 600 iki 800 nok per valandą priklausomai nuo jo kvalifikacijos.
Princams ir princesėms samdydavo aukles ir mokytojas, kalbančias skirtingomis kalbomis, todėl jie užaugdavo daugiakalbiai. Mokėti kitas kalbas buvo aukštuomenės, išsilavinimo požymis. Prestižinės visuomenės profesijos visada buvo advokatai, gydytojai ir kunigai. Ne tik dėl to, kad jų mokslai trunka ilgai ir kad žmonėms šių specialistų reikia. Juos gerbdavo dar ir todėl, kad paprasti žmonės nesuprasdavo ką jie sako, nes jie kalbėjo lotyniškai arba nesuprantamas teisiniais terminais. Kai kada ta paprastiesiems nesuprantama kalba netgi piktnaudžiaudavo. Tokiu būdu kalba tapdavo svarbia priemone daryti įtakai.
Kas pažįsta lietuvę skate (NAVe), duokit telefoną?
Jei jūs nemokate norvegiškai, esate silpnesnėje pozicijoje ir priklausomas nuo kitų. Kaip neįgalusis yra priklausomas nuo pagalbinių priemonių, pagal neįgalumo laipsnį. Bijote klausti, nes nemokate ir nesuprantate atsakymo, turite naudotis google translate, ieškote ir klausinėjate, kad bet kokioje institucijoje būtų lietuvis arba rusas ir reikalaujate jų pagalbos (nors į jų pareigas neįeina būti vertėjais) ir pykstate, kai atsisako jums asmeniškai sumaitinti informaciją su šaukštuku?
Nemokate užpildyti anketų gauti išmokoms, nesuprantate taisyklių, negalite perskaityti laiškų, kuriuos jums siunčia valstybinės institucijos. Kai kada jums padeda jūsų vaikai, kaimynai, draugai. Turite prašyti arba likti nieko nesupratę. Kiek gerai jie moka norvegiškai ir kokios kokybės ta pagalba – kitas klausimas. Gali tiek „priversti“, kad vėliau bus didelių problemų. Tuo tarpu daug konsultacinių įmonių padeda išversti viską, ką iš principo suaugęs žmogus turėtų suprasti ir padaryti pats. Bet – tai jų verslas. Ir, žinoma, gerai, kad jis yra. Verslas gali būti daromas iš nagų karpymo ir raugintų kopūstų. Nemoki, neturi laiko, tingi – pirk paslaugą.
Visgi – kalbos mokėjimas tai ne rauginti kopūstai. Tie, kurie gyvena ir gyvens Norvegijoje, turėtų išmokti norvegiškai. Niekas nesako kad privalote mokėti tobulai. Kalbos išmokimas reikalauja ne tik pastangų, bet ir laiko. Bet nuo kažko juk reikia pradėti. Kodėl reikia išmokti, atsakome mes patys savo grupėje.
Pabaigai – keli patarimai:
O čia į vieną krūvą viską surinko ir jūsų patogumui parašė kaip mokytis kalbos Simona Čepulevičiūtė. Ji irgi nemokėjo norvegiškai, bet išmoko ir dabar jau dirba darbą pagal išsilavinimą ir žino, kad kalbos išmokimas prie šito labai prisidėjo. Gali Simona – galite ir jūs.
Rotacinis darbas, komandiruoti darbuotojai: kas tai yra, kuo skiriasi ir ką būtina žinoti.
Tobias Bjørkli, Pexels.
Čia nekalbėsime apie atvejus, kai žmogus nuolat gyvena Norvegijoje, čia turi būstą ir nuolatos dirba. Tada jo situacija aiški. Jis moka mokesčius Norvegijoje, kasmet gali gauti pajamų ir turto metines ataskaitas ir jam priklauso visos čia esančios socialinės ir kitos garantijos.
Visgi daugelis pasirenka tokį gyvenimo būdą, kai pastovi gyvenamoji vieta yra Lietuva, o dirbama Norvegijoje ir keliaujama pirmyn atgal. Arba šeima gyvena Lietuvoje, o žmogus dirba Norvegijoje. Kai kurie turi laikiną asmens kodą Norvegijoje, kiti registruoja gyvenamąją vietą Norvegijoje ir gauna pastovų asmens kodą Norvegijoje.
Daugeliui tokių važinėjančių darbuotojų kyla daug klausimų, nes jie nežino, ar turi Norvegijoje visas teises, t.y. socialines (teisę į pašalpas, išmokas ir pan.), sveikatos priežiūrą (gydytis ne skubius susirgimus, o gauti siuntimus tyrimams, pas specialistus ir pan.)
Mes patys kuriame lietuvio portretą, o kokio jo nori tu?
Tekstą parašė Simona Čepulevičiūtė
Tautinė giesmė Osle 2020, iš URM svetainės
Šis amžius stebina informacijos gausa ir prieinamumu, tačiau medijoje (žianiasklaidoje, socialiniuose tinkluose) mes girdime, deja, daugiau blogų naujienų nei gerų. Įdomu ir tai, kad pasak mokslininkų mūsų galvoje generuojama per 50 tūkst. minčių per dieną, iš kurių net 80 % yra neigiamos. Tai matome ir mūsų visuomenėje, lietuviai piešia savų portretą, naudodami juodas spalvas… Tačiau, lietuviai yra nuostabūs!
Norvegijoje nesu girdėjus nei vieno blogo atgarsio, nei vieno mesto akmens į lietuvio daržą, užsieniečiai giria lietuvius darbo rinkoje, kad jie yra darbštūs, atsakingi. Nemažai yra lietuvių, kurie sunkiu darbu lipa karjeros laiptais net ir atšiaurioje Norvegijoje. Visi mano kelyje sutikti Norvegijos lietuviai yra ne tik be galo darbštūs, bet ir paslaugūs – ištiesia pagalbos ranką bet kokiu metu. Mes taip pat rūpinamės lietuvybe, gyvendami išeivijoje: nepamirštame kalbos, papročių, net tradiciniais patiekalais dažnai džiuginame pilvus, mokome norvegus (bei kitų tautybių žmones) apie Lietuvą. Mes pasiekėme daug ir tapome žinomi pasaulyje. 2020 m. auksinio gaublio nominacijos metu buvo minimas Lietuvos vardas iš Craig Mazin, serialo Chernobyl režisieriaus, lūpų. Lietuvių kuriami lazeriai užima daugiau nei 50 % ultatrumpų impulsų pasaulio rinkos. VU profesorius V. Šikšnius už CRISP Cas-9 genetines žirkles apdovanotas Kavli premija, ateityje spėjama, kad šis atradimas atneš Nobelio taikos premiją. Ir daug kitų sferų, kuriuose esame pasižymėję.
Naudojame žodį „kultūra“ ivairiuose kontekstuose, tačia nedaug kas iškart atsakys – kas tai? Vienas apibrėžimas teigia, kad tai yra sudėtinė visuma, apimanti žinias, tikėjimus, menus, moralę, teisę, papročius ir kitas vertybes. Tačiau kas yra vertybės? Jos juk priklauso nuo konkrečios šalies, konkrečios visuomenės ir konkretaus istorinio laikotarpio. Afganistane vertybės vienokios, o pavyzdžiui Norvegijoje – visai kitokios. Ir pabandyk šių šalių atstovus įtikinti priešingai – nemanau kad pavyktų. Štai vienose šalyse moterys pliaže nusirengti negali, o kitose tai yra norma.
Pexels
Matydami kitokius rūbus, kitokį elgesį, kai kurie smerkia. Už tai kad bijo nusirengti, arba už tai kad demonstruoja beveik nuogą kūną. Kiekvienos kultūros atstovas savaip teisus, nes taip yra užaugintas ir taip įtikintas. Skirtingų kultūrų žmonės elgiasi kaip jiems atrodo teisinga. Tai gali nesutapti su kitų kultūrų žmonių įsitikinimais, tampa nesutarimų ar didelių kultūrinių susidūrimų priežastimi.
Pexels
Kultūrinės dimensijos
Daug mokslininkų tiria kultūrinius skirtumus. Tai sudėtinga ir įdomi tema, ypač svarbi dabartiniu, visuotinės migracijos laikotarpiu. Pasaulinio garso profesoriaus Geert Hofstede, sukūrė būdus matuoti kultūras. Jo nuomone, kiekviena šalis pasižymi tam tikra nacionaline kultūra. Tai – kolektyvinis proto programavimas, kuris skiria vienos šalies žmones nuo kitos. Programavimas prasideda jau vaikystėje, ir todėl vienoje šalyje yra vienokia žmonių elgsena, įsitikinimai, pažiūros, o kitose – kitokios. Kultūra nėra statiškas dalykas, ji nuolant kinta, o ypač dabar, vykstant įvairių kultūrų susidūrimui.
Egzistuojančioje nacionalinėje kultūroje atsiranda kitos kultūros, vadinamosios subkultūros, būdingos nacionalinei mažumai ar gyventojų grupei, jau esančioje tam tikroje kultūroje. Skirtingos kultūros gali egzistuoti taip pat vienoje ar kitoje darbovietėje, organizacijoje, klube ir net šeimoje. Visi mes skirtingi.
Susipažinimas su kitomis kultūromis, supratimas, kodėl žmonės yra kitokie, didina toleranciją, pakantumą kitokiems žmonėms ir yra būtina sėkmingam bendravimui ir bendradarbiavimui.
G. Hofstede išskyrė kelias kultūrines dimensijas (matavimo būdus), pagal kurias tyrė pasaulio šalis ir nustatė skirtumus. Tyrimas vyko apklausiant tarptautinių bendrovių darbuotojus. Apibendrinant atsakymus, buvo išvesti indeksai, kurie rodo vienos ar kitos šalies rezultatą pagal vieną ar kitą kultūrinę dimensiją.
Dar vienas svarbus būdas vertinti visuomenės kultūrą, nepriklausantis jau aptartoms šešioms G. Hofstede kultūros dimensijoms –žemo arba aukšto konkteksto komunikacija.
Jei Jūsų darbo sutartis garantuoja darbo laiką, tai susirgus darbdavys turi mokėti ligos išmokas (sykepenger) pagal tą garantuojamą darbo laiką 16 kalendorinių dienų. Tai nurodo socialinės rūpybos įstatymas.
