Apsimetinėjimas ar mandagumas?

Norvegijoje mandagu nebūti tiesmukišku, nedemonstruoti savo nuotaikos, savo nuomonę pasilaikyti sau. Jei labai atvirai išsakysite ką galvojate, norvegai gali supykti ar išsigąsti, nors to neparodys.

Viešumoje svarbu atrodyti geranorišku ir pozityviu. Tai – nerašyta taisyklė.

Todėl čia viešose erdvėse tikrai mažiau akibrokštų, santykių aiškinimosi ir atviro akiplėšiškumo. Žmogus jaučiais ramiai ir saugiai.

Visgi, šią kultūrą kai kas vadina apsimetimu, veidmaniškumu.

Pavyzdžiui, Lietuvoje galios distancija yra didesnė nei Norvegijoje, ir bendraujant demonstruoti savo aukštesnį statusą, statyti į vietą yra labiau įprasta, nei Norvegijoje, kur visi lygūs ir į visus kreipiamasi „Tu”.

Imigrantus kai kas vadina stačiokiškais, ypač tuos, kurie dar neperprato vietinės šypsojimosi kultūros. „Mes – nuoširdūs, mes nemeluojame!” – sako jie. – „Nebijome būti pikti, tai tiesiog atvirumas. Mes tiesiog tokie, kokie esame čia ir dabar. Jei kažkas mane supykdė – aš piktas. Nebijau sakyti tiesą į akis, nebijau, kad kažkam tai gali nepatikti, nebijau pasakyti ko nors politiškai nekorektiškai ir įžeisti kieno nors jausmus. Mes nenorime meluoti, apsimetinėti, kad kažkas patinka, jei nepatinka, šypsotis nežinia kodėl. Jei kažkas kvailas, tai taip ir sakau, nemeluoju. O jei protingas, tai irgi taip sakau. Jei kažkas patinka – irgi iškart sakau. Aš juk konstatuoju faktą.”

„Pasijuokiau iš gėjų. Na ir kas, kad šalia stovintis gėjus (aš to nežinojau) gal įsižeidė. Jei jis gėjus, tai tegul ir būna sau gėjum išdidžiai. Tegul apgina savo pozicijas” (Zbygniev, lenkas)

Kitų kultūrų atstovai vertina bendravimą be suvaržymų, be primestų taisyklių, užslėptų motyvų, be melo. Jie yra atviri ir tiesmuki. Bet norvegai gali to nesuprasti, ypač ką tik sutiktieji.  Jie paprasčiausiai vengs bendravimo ir galvos (garsiai nesakydami), kad toks elgesys yra nepriimtinas, o žmogus – netolerantiškas ir negatyvus…

Norvegai nesako tiesiai, ką mano, nenorėdami įžeisti, kalba užuolankomis ir šypsosi, kur to nereikia – tą  pastebi imigrantai. Bet reikia žinoti, kad norvegams žmogaus nuomonė nėra nei tiesa, nei faktas. Jų supratimu savo nuomonės nereikėtų visiems po nosim kaišiot, nes toks elgesys rodo netoleranciją ir kultūros stoką. Norvegas gali įsižeisti (to aišku, nerodydamas) ir laikyti kraštutines „atviras nuomones” provokacija. Kartais jis net galvoja, kad yra puolamas asmeniškai – vien dėl to, kad pašnekovas išsako savo nuomonę nieko neslėpdamas.

Imigrantas puolęs bendauti atvirai, ir jo manymu, radęs bendrą kalbą su pašnekovu norvegu, nes tas linksi ir nieko nesako, vėliau gali nustebti. Pašnekovas, kuriam atskleidėte savo mintis, staiga mandagiai nutolsta ir nebenori kalbėtis. Jei pavyks bendrauti dar kartą, reikės ilgai jį jaukintis. Kas atsitiko? Kodėl? Norvegas išsigando nuširdumo ir stiprių nuomonių. Diskutuoti ir prieštarauti nenori, nes vengia konfliktų. Todėl tyli. Norvegas geriau bus nuogas, negu mažai pažįstamam žmogui atskleis savo mintis. To galite to nesitikėti. Norvego  vidaus pasaulio užuolaidėlė po truputėlį gali prasiskleisti tik po ilgo bendravimo.

„Padariau atradimą. Mes moldavai, pirmą kartą susitikę, nesam labai malonūs, tarsi spygliuoti – kritikuojam ir kalbam negatyviai, tarsi konkuruojam. Bei lengvai einame į kontaktą, lengvai kalbame apie jausmus, mintis, apie kitus, kritikuojame be jokios atrankos. Greit susipažįstam, apsitrinam. Spygliai nubyra ir greitai, jau pirmo susitikimo gali atsirasti draugiškas tonas, kartais net per daug familiarūs, santykiai. Dažniausiai žaibiškai atsiskleidžia puiki (taip galvojame) buvusio spygliuočio asmenybė. Iki tol, kol nuomonės neišsiskirs. Suartėjame labai greitai, bet greitai ir susipykstame.

Norvegai – atvirkščiai, iš pradžių labai malonūs, mandagūs, blogo žodžio nepasakys.  O kai tas mandagumo luobelis nukrenta, gali atsiskleisti bjaurumas, kokio nė sapne nesapnavai. Abstulbina negatyvas, nes jis buvo tobulai dengiamas ankščiau. Manei – geranoriški, neturintys piktų minčių, pavydo žmonės. O-ho-ho, dar ir kap turi. Ištrykšta, kaip purvas. Su norvegu nesusidraugausi nei po pirmo susitikimo, nei po antro nei po dešimto. Jie atsikleidžia labai lėtai, o kažką apie save papasakojo tik po kelių metų pažinties. Bet jei susirasi norvegą draugą – tai visam gyvenimui.” (Jevgenij iš Moldovos).

Manipuliatorius darbe.

Labai dažnas atvejis – konfliktai darbe. Jie gali sukelti sveikatos sutrikimus ir ligas. Kreipiasi žmonės klausdami, kaip elgtis su toksišku kolega arba kaip priversti, kad vadovai jį išmestų iš darbo.

To pasiekti labai sunku. Į konfliktus iš šalies sunku įsikišti, sunku surinkti medžiagą, įrodant kas ką sakė ar darė. Mažai kas gali padėti tokioje situacijoje. Viršininkai irgi dažnai nori laikytis neutralumo, nenori klausyti istorijų apie tai „ką jis sakė ir ką aš sakiau”. Be to, toksiškasis kolega dažniausiai vienaip elgiasi su bendradarbiais ir visiškai kitaip su viršininkais. Todėl vadovybei įrodyti, kad avies kailyje yra vilkas, neįmanoma. Iššvaistoma daug energijos ir laiko, dažniausiai – veltui.

Geriausias patarimas – keisti darbą arba išmokti gyventi su varginančiu kolega. Tai įmonoma.

Apie vieną iš dažnai pasitaikančių patologijų – manipuliatyvią asmenybę.

Toliau skaityti „Manipuliatorius darbe.”

Kalbame, bet ar susikalbame Norvegijoje?

Kalbėjimas ir (ne)susikalbėjimas migruojančiame pasaulyje.

Visi nori būti išklausyti ir suprasti. Ar visada pavyksta?

Kad mus suprastų labai norime, bet ar klausomės pašnekovo?

Bendravimas ne tik šeimoje, bet ir darbe ar valstybinėse institucijose imigrantams gali būti sunkus ir nemalonus. Ką verta žinoti ir kaip pasiruošti.   

Štai pasakojimas apie tai, kaip norvegas iš užsienio atsivežė žmoną. Ji buvo graži, daug jaunesnė ir jis ją labai mylėjo. Ji dar nemokėjo jo kalbos, tik gražiai šypsojosi. Po kelių metų, kai žmona pramoko norvegiškai jie ėmė kalbėtis. Ir abu suprato, kad viskas buvo iliuzija. Vyras: „Pirmi trys metai buvo nuostabūs, ji visą savo laiką skyrė man, aš buvau toks laimingas. Kai išmoko norvegiškai ir ėmė reikšti savo nuomones, supratau, kokios atsilikusios jos pažiūros”.

Moteris: „Pirmieji trys metai buvo siaubingi, nieko nesupratau, nieko negalėjau pasakyti, nieko nepžinojau ir visiškai priklausiau nuo jo, jaučiausi bejėgė. Kai pramokau norvegiškai, supratau kad jis man svetimas – egoistas ir materialistas.”

Toliau skaityti „Kalbame, bet ar susikalbame Norvegijoje?”

Kam Norvegijoje priklauso FASTLEGE (pastovus gydytojas)?

Kas yra legevakt (budinti med. įstaiga) ir kur kreiptis, jei Norvegijoje negyvenate.

Fastlege, pažodžiui – pastovus gydytojas, į lietuvių kalbą verčiamas dažniausiai asmens gydytojas arba šeimos gydytojas. Tas gydytojas nebūtinai yra tas pats visiems šeimos nariams, ir jį galima pakeisti kas pusę metų. Apie fastlege tvarką rašoma čia.

Toliau skaityti „Kam Norvegijoje priklauso FASTLEGE (pastovus gydytojas)?”

Norvegijos lietuvis apie kovą su alkoholizmu: man nebuvo svarbu nei aplinka, nei tėvų ar žmonos ašaros

Norvegijoje apie 30 proc. gyventojų nuolat vartoja alkoholį, išgeria kas savaitę. 10 proc. Norvegijos gyventojų, manoma, turi problemų dėl alkoholio, rodo Norvegijos centrinio statistikos biuro duomenys. Su šia problema susiduria ir Norvegijoje gyvenantys lietuviai. „Niekas, net ir tie, kurie mane mylėjo, nesugebėjo man padėti, aš juos kankinau. Aš nevaldžiau savo gyvenimo“, – pripažįsta su alkoholizmu kovojęs tautietis. 

Norvegijoje alkoholis yra brangus, jo pardavimas griežtai reguliuojamas. Alkoholio reklama draudžiama, vynas ir stiprieji gėrimai parduodami tik specializuotose parduotuvėse „Vinmonopol“, jos sekmadieniais nedirba. Alaus galima nusipirkti maisto prekių parduotuvėse, bet tik iki tam tikros valandos ir ne sekmadienį. Todėl „Taxfree“ parduotuvės Norvegijos oro uostuose visada pilnos žmonių – jie perka alkoholį, parskridę iš kitų šalių, nes čia jis parduodamas kiaurą parą ir yra pigesnis.Daugelis žino taisyklę: vyksti į Norvegiją – apsirūpink alkoholiu. Norvegijoje šalta, žmogus jaučiasi vienišas, pramogų mažai, paplitęs savaitgalinis girtavimas, kai pradedama gerti penktadienio vakarą ir baigiama sekmadienį, nes ruošiamasi į darbą.

Lietuvoje buvęs kultūros darbuotojas, Norvegijoje transporto srityje dirbantis Tomas sako, kad šioje šalyje lengva įklimpti į alkoholizmą, jei turi polinkį.

„Imigrantiška vienatvė užknisa. Esi niekam nesvarbus ir neįdomus. Naujoje šalyje viskas pradedama nuo nulio, tavo anksčiau turėtas statusas ir socialiniai ryšiai išnyksta. Tai gali varyti į neviltį. O jei dar gyveni ne mieste, o gyvenvietėje ar priemiestyje, kurioje pagrindinis kultūros centras – degalinė?

Tada lieki pats su savimi ir alkoholis – tavo vienintelis ir geriausias draugas. Pinigų uždirbi, išmoksti alkoholiu apsirūpinti iš anksto. Reikia daug valios ir vidinės stiprybės, kad atsispirtum“, – pripažįsta pašnekovas. Jis pats sugebėjo neįklimpti į alkoholį, nes atrado pomėgį – keliones.

Toliau skaityti „Norvegijos lietuvis apie kovą su alkoholizmu: man nebuvo svarbu nei aplinka, nei tėvų ar žmonos ašaros”

Kritika ar galimybė tobulėti?

Išmokime kritikuoti ir priimti kritiką.

Kas tai – skundas, kritika, o gal pastaba, patarimas? Norvegai turi daug eufemizmų tam pačiam žodžiui, nors esmė ta pati – tai pastaba apie tai, kas kam nors nepatiko ar ką galima daryti geriau. Kaip į tai bus sureaguota, priklauso nuo to kas pasakė, kodėl pasakė, kaip pasakė ir kam pasakė.  

Pexels, Andrea Piacquardio
Toliau skaitytiKritika ar galimybė tobulėti?

Norvegiška senatvės pensija.

Ar visi gali tikėtis nemažų norvegiškų pensijos sumų ir oraus pensininko gyvenimo? Ar norvegišką pensiją gaus visi, gyvenantys Norvegijoje? Kiek metų reikia čia gyventi, kiek reikia dirbti, kiek uždirbti – ar tai svarbu? Ar gausi „norvegišką pensiją”, jei Norvegijoje gyveni tik kelis metus? Kokia ta Norvegiška pensija? Ar galima išvykti gyventi į kitą šalį ir išsivežti norvegišką pensiją?

Apie pensiją yra daug mitų ir pensinės sistemos nesupranta patys norvegai – tai tikra tiesa. Pensinė sistema nuolat kinta, be to pensijų mokėjimas priklauso nuo asmens gimimo metų. Tai sudėtinga sistema su painiais apskaičiavimais.

Pexels nuotrauka

Jaunimui atrodo kad senimui nedaug bereikia – vaikai užauginti, butai išmokėti. Puoštis ir gražintis – irgi nėra ko, kokia prasmė. Senimas mano kitaip. Juk blogėja sveikata ir dažnesni vizitai pas gydytojus, brangios procedūros ir vaistai. O jei nori gerai atrodyti, ir jaunystė nebepuošia, tai daug kainuoja. Be to ir senimui norisi pramogų ir kultūrinio gyvenimo. Daugelis mano – išeisiu į pensiją, tada jau pagyvensiu sau, ypač jei visą gyvenimą dirbta.

Čia dar kartą apibendrinu visą surinktą informaciją apie norvegišką pensiją.

Toliau skaityti „Norvegiška senatvės pensija.”

Norvegiška mantra „Det går sikkert bra”

Apie kultūrinius skirtumus. Kodėl norvegai nepersistengia, o imigrantai linkę prisiima visą atsakomybę?

Nesureikšminti mokomi nuo vaikystės

Išminčiai moko: Gyvenime reikia atskirti, kas yra svarbu, o kas ne. Jei nieko negali pakeisti – kam nervintis, jei gali pakeisti – keisk, kam nervintis. Kažkas atsitiko – ar verta nervintis, nes jau atsitiko. Dar neatsitiko, bet bijai kad atsitiks – daryk viską, kad neatsitiktų, bet nesinervink. Visai tai daug kam žinoma, tačiau taikyti gyvenime šią teoriją reikia išmokti.

Toliau skaityti „Norvegiška mantra „Det går sikkert bra””

ENK: trūkumų daugiau nei privalumų.

Nežinant įstatymų, geriau nerizikuokite dirbdami per individualią įmonę Norvegijoje. Suklydus, visa atsakomybė bus asmeniška.

Individulios įmonės savininko pasakojimas.

Nieko nesupratau. Aš nebuvau Norvegijoje jau beveik du metus, turėjau D numerį ir savo ENK. Kada norėjau dirbau, kad norėjau ne, atvažiuodavau, išvažiuodavau. Man sakė kad taip geriausia. Kas sakė? Draugai, jau neatsimenus kas. Kas registravo firmą? Ai, tai kažkoks Dima, nežinau pavardės. Gavau numerį kaip firma, D numerį ir dirbau, pinigus mokėjo tiesiogiai. Butus remontavom. Po to gal kažkas paskundė, nes atėjo patikrinti. Kas ten tokie buvo nežinau, nes nesuprantu norvegiškai. Po to aš greit išvažiavau. O kai dabar vat grįžau, kai tuos visus koronos nesąmones nuėmė, ir norėjau dirbti pas tokius lenkus, tai jie man sakė kad reikia nueit į skatą. Nuėjau, o ten man sako: „Pas tave baudos didžiausios. Aš sakau už ką, o jie sako mes tau siuntėme priminimus, tu nieko neatsakei per nustatytus terminus, tai todėl baudos. Ir iš darbo inspekcijos, nes kai patikrino tai buvo nesaugus darbas, ir iš skato, nes kažko nesumokėjau mokesčių ar kažkokių tai ataskaitų nepateikiau. Taip pasakė per vertėją skatas. Dabar mano firmą naikins, bet baudas man vistiek reikės mokėti asmeniškai, ant manę kabės visą gyvenimą, nenubrauks tų baudų. Ką man daryt ? Manęs net nebuvo čia, iš kur aš žinau, kad man kažkokie laiškai kažkur guli, aš jų netgi neskaičiau. (imigranto, ENK savininko pasakojimas).

Gratis arkivbilde med arbeid, arbeider, briller
Pexels nuotrauka.
Toliau skaityti „ENK: trūkumų daugiau nei privalumų.”

Tikėjimas nr. 15. Jei atvažiavau čia gyventi pas kokį nors vyrą, jis automatiškai tampa mano sugyventiniu. Tada man duoda numerį ir galiu iškart stoti į NAV, kuris visokeriopai padeda visoms moterims.

Deja, ne taip paprasta. Sugyventinio statusas Norvegijoje nepripažįstamas bet kam. Sugyventinis – tai asmuo, su kuriuo kartu registruota gyvenamoji vieta. Užsieniečiams, atvykstantiems kartu gyventi su legaliai gyvenančiu Norvegijoje asmeniu, šis statusas automatiškai nepriklauso.

Toliau skaityti „Tikėjimas nr. 15. Jei atvažiavau čia gyventi pas kokį nors vyrą, jis automatiškai tampa mano sugyventiniu. Tada man duoda numerį ir galiu iškart stoti į NAV, kuris visokeriopai padeda visoms moterims.”