Norvegijoje mandagu nebūti tiesmukišku, nedemonstruoti savo nuotaikos, savo nuomonę pasilaikyti sau. Jei labai atvirai išsakysite ką galvojate, norvegai gali supykti ar išsigąsti, nors to neparodys.
Viešumoje svarbu atrodyti geranorišku ir pozityviu. Tai – nerašyta taisyklė.
Todėl čia viešose erdvėse tikrai mažiau akibrokštų, santykių aiškinimosi ir atviro akiplėšiškumo. Žmogus jaučiais ramiai ir saugiai.
Visgi, šią kultūrą kai kas vadina apsimetimu, veidmaniškumu.
Pavyzdžiui, Lietuvoje galios distancija yra didesnė nei Norvegijoje, ir bendraujant demonstruoti savo aukštesnį statusą, statyti į vietą yra labiau įprasta, nei Norvegijoje, kur visi lygūs ir į visus kreipiamasi „Tu”.
Imigrantus kai kas vadina stačiokiškais, ypač tuos, kurie dar neperprato vietinės šypsojimosi kultūros. „Mes – nuoširdūs, mes nemeluojame!” – sako jie. – „Nebijome būti pikti, tai tiesiog atvirumas. Mes tiesiog tokie, kokie esame čia ir dabar. Jei kažkas mane supykdė – aš piktas. Nebijau sakyti tiesą į akis, nebijau, kad kažkam tai gali nepatikti, nebijau pasakyti ko nors politiškai nekorektiškai ir įžeisti kieno nors jausmus. Mes nenorime meluoti, apsimetinėti, kad kažkas patinka, jei nepatinka, šypsotis nežinia kodėl. Jei kažkas kvailas, tai taip ir sakau, nemeluoju. O jei protingas, tai irgi taip sakau. Jei kažkas patinka – irgi iškart sakau. Aš juk konstatuoju faktą.”
„Pasijuokiau iš gėjų. Na ir kas, kad šalia stovintis gėjus (aš to nežinojau) gal įsižeidė. Jei jis gėjus, tai tegul ir būna sau gėjum išdidžiai. Tegul apgina savo pozicijas” (Zbygniev, lenkas)
Kitų kultūrų atstovai vertina bendravimą be suvaržymų, be primestų taisyklių, užslėptų motyvų, be melo. Jie yra atviri ir tiesmuki. Bet norvegai gali to nesuprasti, ypač ką tik sutiktieji. Jie paprasčiausiai vengs bendravimo ir galvos (garsiai nesakydami), kad toks elgesys yra nepriimtinas, o žmogus – netolerantiškas ir negatyvus…
Norvegai nesako tiesiai, ką mano, nenorėdami įžeisti, kalba užuolankomis ir šypsosi, kur to nereikia – tą pastebi imigrantai. Bet reikia žinoti, kad norvegams žmogaus nuomonė nėra nei tiesa, nei faktas. Jų supratimu savo nuomonės nereikėtų visiems po nosim kaišiot, nes toks elgesys rodo netoleranciją ir kultūros stoką. Norvegas gali įsižeisti (to aišku, nerodydamas) ir laikyti kraštutines „atviras nuomones” provokacija. Kartais jis net galvoja, kad yra puolamas asmeniškai – vien dėl to, kad pašnekovas išsako savo nuomonę nieko neslėpdamas.
Imigrantas puolęs bendauti atvirai, ir jo manymu, radęs bendrą kalbą su pašnekovu norvegu, nes tas linksi ir nieko nesako, vėliau gali nustebti. Pašnekovas, kuriam atskleidėte savo mintis, staiga mandagiai nutolsta ir nebenori kalbėtis. Jei pavyks bendrauti dar kartą, reikės ilgai jį jaukintis. Kas atsitiko? Kodėl? Norvegas išsigando nuširdumo ir stiprių nuomonių. Diskutuoti ir prieštarauti nenori, nes vengia konfliktų. Todėl tyli. Norvegas geriau bus nuogas, negu mažai pažįstamam žmogui atskleis savo mintis. To galite to nesitikėti. Norvego vidaus pasaulio užuolaidėlė po truputėlį gali prasiskleisti tik po ilgo bendravimo.
„Padariau atradimą. Mes moldavai, pirmą kartą susitikę, nesam labai malonūs, tarsi spygliuoti – kritikuojam ir kalbam negatyviai, tarsi konkuruojam. Bei lengvai einame į kontaktą, lengvai kalbame apie jausmus, mintis, apie kitus, kritikuojame be jokios atrankos. Greit susipažįstam, apsitrinam. Spygliai nubyra ir greitai, jau pirmo susitikimo gali atsirasti draugiškas tonas, kartais net per daug familiarūs, santykiai. Dažniausiai žaibiškai atsiskleidžia puiki (taip galvojame) buvusio spygliuočio asmenybė. Iki tol, kol nuomonės neišsiskirs. Suartėjame labai greitai, bet greitai ir susipykstame.
Norvegai – atvirkščiai, iš pradžių labai malonūs, mandagūs, blogo žodžio nepasakys. O kai tas mandagumo luobelis nukrenta, gali atsiskleisti bjaurumas, kokio nė sapne nesapnavai. Abstulbina negatyvas, nes jis buvo tobulai dengiamas ankščiau. Manei – geranoriški, neturintys piktų minčių, pavydo žmonės. O-ho-ho, dar ir kap turi. Ištrykšta, kaip purvas. Su norvegu nesusidraugausi nei po pirmo susitikimo, nei po antro nei po dešimto. Jie atsikleidžia labai lėtai, o kažką apie save papasakojo tik po kelių metų pažinties. Bet jei susirasi norvegą draugą – tai visam gyvenimui.” (Jevgenij iš Moldovos).
