Rotacinis darbas, komandiruoti darbuotojai: kas tai yra, kuo skiriasi ir ką būtina žinoti.
Tobias Bjørkli, Pexels.
Čia nekalbėsime apie atvejus, kai žmogus nuolat gyvena Norvegijoje, čia turi būstą ir nuolatos dirba. Tada jo situacija aiški. Jis moka mokesčius Norvegijoje, kasmet gali gauti pajamų ir turto metines ataskaitas ir jam priklauso visos čia esančios socialinės ir kitos garantijos.
Visgi daugelis pasirenka tokį gyvenimo būdą, kai pastovi gyvenamoji vieta yra Lietuva, o dirbama Norvegijoje ir keliaujama pirmyn atgal. Arba šeima gyvena Lietuvoje, o žmogus dirba Norvegijoje. Kai kurie turi laikiną asmens kodą Norvegijoje, kiti registruoja gyvenamąją vietą Norvegijoje ir gauna pastovų asmens kodą Norvegijoje.
Daugeliui tokių važinėjančių darbuotojų kyla daug klausimų, nes jie nežino, ar turi Norvegijoje visas teises, t.y. socialines (teisę į pašalpas, išmokas ir pan.), sveikatos priežiūrą (gydytis ne skubius susirgimus, o gauti siuntimus tyrimams, pas specialistus ir pan.)
Mes patys kuriame lietuvio portretą, o kokio jo nori tu?
Tekstą parašė Simona Čepulevičiūtė
Tautinė giesmė Osle 2020, iš URM svetainės
Šis amžius stebina informacijos gausa ir prieinamumu, tačiau medijoje (žianiasklaidoje, socialiniuose tinkluose) mes girdime, deja, daugiau blogų naujienų nei gerų. Įdomu ir tai, kad pasak mokslininkų mūsų galvoje generuojama per 50 tūkst. minčių per dieną, iš kurių net 80 % yra neigiamos. Tai matome ir mūsų visuomenėje, lietuviai piešia savų portretą, naudodami juodas spalvas… Tačiau, lietuviai yra nuostabūs!
Norvegijoje nesu girdėjus nei vieno blogo atgarsio, nei vieno mesto akmens į lietuvio daržą, užsieniečiai giria lietuvius darbo rinkoje, kad jie yra darbštūs, atsakingi. Nemažai yra lietuvių, kurie sunkiu darbu lipa karjeros laiptais net ir atšiaurioje Norvegijoje. Visi mano kelyje sutikti Norvegijos lietuviai yra ne tik be galo darbštūs, bet ir paslaugūs – ištiesia pagalbos ranką bet kokiu metu. Mes taip pat rūpinamės lietuvybe, gyvendami išeivijoje: nepamirštame kalbos, papročių, net tradiciniais patiekalais dažnai džiuginame pilvus, mokome norvegus (bei kitų tautybių žmones) apie Lietuvą. Mes pasiekėme daug ir tapome žinomi pasaulyje. 2020 m. auksinio gaublio nominacijos metu buvo minimas Lietuvos vardas iš Craig Mazin, serialo Chernobyl režisieriaus, lūpų. Lietuvių kuriami lazeriai užima daugiau nei 50 % ultatrumpų impulsų pasaulio rinkos. VU profesorius V. Šikšnius už CRISP Cas-9 genetines žirkles apdovanotas Kavli premija, ateityje spėjama, kad šis atradimas atneš Nobelio taikos premiją. Ir daug kitų sferų, kuriuose esame pasižymėję.
Naudojame žodį „kultūra” ivairiuose kontekstuose, tačia nedaug kas iškart atsakys – kas tai? Vienas apibrėžimas teigia, kad tai yra sudėtinė visuma, apimanti žinias, tikėjimus, menus, moralę, teisę, papročius ir kitas vertybes. Tačiau kas yra vertybės? Jos juk priklauso nuo konkrečios šalies, konkrečios visuomenės ir konkretaus istorinio laikotarpio. Afganistane vertybės vienokios, o pavyzdžiui Norvegijoje – visai kitokios. Ir pabandyk šių šalių atstovus įtikinti priešingai – nemanau kad pavyktų. Štai vienose šalyse moterys pliaže nusirengti negali, o kitose tai yra norma.
Pexels
Matydami kitokius rūbus, kitokį elgesį, kai kurie smerkia. Už tai kad bijo nusirengti, arba už tai kad demonstruoja beveik nuogą kūną. Kiekvienos kultūros atstovas savaip teisus, nes taip yra užaugintas ir taip įtikintas. Skirtingų kultūrų žmonės elgiasi kaip jiems atrodo teisinga. Tai gali nesutapti su kitų kultūrų žmonių įsitikinimais, tampa nesutarimų ar didelių kultūrinių susidūrimų priežastimi.
Pexels
Kultūrinės dimensijos
Daug mokslininkų tiria kultūrinius skirtumus. Tai sudėtinga ir įdomi tema, ypač svarbi dabartiniu, visuotinės migracijos laikotarpiu. Pasaulinio garso profesoriaus Geert Hofstede, sukūrė būdus matuoti kultūras. Jo nuomone, kiekviena šalis pasižymi tam tikra nacionaline kultūra. Tai – kolektyvinis proto programavimas, kuris skiria vienos šalies žmones nuo kitos. Programavimas prasideda jau vaikystėje, ir todėl vienoje šalyje yra vienokia žmonių elgsena, įsitikinimai, pažiūros, o kitose – kitokios. Kultūra nėra statiškas dalykas, ji nuolant kinta, o ypač dabar, vykstant įvairių kultūrų susidūrimui.
Egzistuojančioje nacionalinėje kultūroje atsiranda kitos kultūros, vadinamosios subkultūros, būdingos nacionalinei mažumai ar gyventojų grupei, jau esančioje tam tikroje kultūroje. Skirtingos kultūros gali egzistuoti taip pat vienoje ar kitoje darbovietėje, organizacijoje, klube ir net šeimoje. Visi mes skirtingi.
Susipažinimas su kitomis kultūromis, supratimas, kodėl žmonės yra kitokie, didina toleranciją, pakantumą kitokiems žmonėms ir yra būtina sėkmingam bendravimui ir bendradarbiavimui.
G. Hofstede išskyrė kelias kultūrines dimensijas (matavimo būdus), pagal kurias tyrė pasaulio šalis ir nustatė skirtumus. Tyrimas vyko apklausiant tarptautinių bendrovių darbuotojus. Apibendrinant atsakymus, buvo išvesti indeksai, kurie rodo vienos ar kitos šalies rezultatą pagal vieną ar kitą kultūrinę dimensiją.
Dar vienas svarbus būdas vertinti visuomenės kultūrą, nepriklausantis jau aptartoms šešioms G. Hofstede kultūros dimensijoms –žemo arba aukšto konkteksto komunikacija.
Jei Jūsų darbo sutartis garantuoja darbo laiką, tai susirgus darbdavys turi mokėti ligos išmokas (sykepenger) pagal tą garantuojamą darbo laiką 16 kalendorinių dienų. Tai nurodo socialinės rūpybos įstatymas.
Darbo santykius Norvegijoje reguliuoja darbo kodeksas, arba darbo aplinkos įstatymas. Darbo gyvenime yra (grubiai tariant) dvi šalys: darbdavys ir darbuotojas. Jų interesai ne visada sutampa. Jų atsakomybė taip pat nėra vienoda. Tačiau abu šie dėmenys yra labai svarbūs – be jų visuomenė neegzistuotų. Jie sudaro visuomenės pagrindą, stuburą. Dirbantieji ir verslininkai turi sugebėti SUGYVENTI.
Senas – jaunas, moteris – vyras, gražus – negražus, turtingas – neturtingas, miestietis – kaimietis, Lietuvos lietuvis – užsienio lietuvis – you name it. Ir visi vienas kito nemėgsta ir turi ką apie vienas kitą (neigiamo) pasakyti.
Norvegijos statistikos biuras nuolat skelbia duomenis, taip pat ir apie imigrantus. Pagal 2020 metų duomenis Norvegijoje gyvena apie 42 000 lietuvių.
Paskelbus šiuos skaičius FB grupėje Gyvenu Norvegijoje, kai kurie piktinasi. Anot jų, suvesti į statistiką turi būti visi, net ir pravažiuojantys, nežinia ką veikiantys, nelegalai, pažeidžiantys įsatymus ir šiaip valkatos.
Ar tokia nuomonė teisinga? Kas vaikščios po gatves, į statistiką įtraukinėdami pvz. elgetas? Ir ar to reikia?
Asmenys, kurie turi legalų pagrindą būti Norvegijoje, gali registruotis. Tada jiems prieinama visa gerovės sistema, išlaikoma iš mokesčių mokėtojų. Tie kurie atvažiavo šiap, dar neapsisprendė ir dirba nelegaliai (griaudami sistemą), deja nebus registruoti. Visose šalyse yra užribis, kuriame veikia nelegalai. pripažinkite, kad tokie esate ir nereikalaukite įtraukti jus į statistiką.
