Deklaruojama norvegiška kultūra ir relus norvegų elgesys – stipriai skiriasi?
Aprašant Norvegijos kultūrą dažnai sakoma: čia visi klausosi vienas kito, kalbama ramiai, gerbiama eilė. Tylu, ramu, mandagu, visi geranoriški ir šypsosi.
Visgi ir gatvėje, ir darbo vietose daug kas susiduria su visai kita realybe – nemandagiais poelgiais ir kolegų bei viršininkų taikstymusi su chamu: „Ai, pakentėkim, „han er bare født sånn…” (jis toks gimė).
Daina Bogdaniene „Gyvenu Norvegijoje” ir Mantas Simaitis „Galima ir čia” dalinasi savo gyvenimo Norvegijoje patirtimi per 12 vebinarų ciklą „Prisijaukinti Norvegiją”.
Čia pateikiame laidų įrašus, bus pildoma.
Gyvename Norvegijoje vieni ilgiau, kiti trumpiau ir ne visada čia jaučiamės gerai. Kai kas nevyksta taip kaip mums atrodo. Mūsų nesupranta. Mes kažko nesuprantame. Mūsų lūkesčiai neišsipildo. Kai kas erzina arba liūdina. Dažnai net nežinome kodėl. Priežastis gali slypėti giliai, plika akimi nematomuose tautų kultūriniuose skirtumuose.
Daugelis tikrai galite išvardinti, kas Norvegijoje jums patinka ir kas nepatinka. Tik nesusimąstome kodėl. O jei ir susimąstome, tai atsakymo dažnai nerandame.
Daug dalykų priklauso nuo kultūros, todėl laidoje apie tai, kas lemia nacionalines kultūras, kokios kliūtys gali būti komunikuojant, kodėl nesuprantame vieni kitų ir kas padėtų suartėti.
Apie tai Dainos Bogdanienės pokalbiai su Mantu Simaičiu– apie norvegų ir lietuvių kultūrinius skirtumus ir kaip juos suprasi. Tikimės kad tai supratus galėsime kokybiškiau bendrauti su Norvegija ir jos žmonėmis.
Daina, „Gyvenu Norvegijoje” autorė, ir Mantas, platfomos „Galima ir čia” projekto autorius, kalbasi svarbiomis temomis, kurios aktualios visiems dirbantiems Norvegijoje.
6 vebinarų cikle apžvelgiame temas, svarbias ir darbuotojams, ir darbdaviams.
Pirmuose trijuose vebinaruose, skirtuose darbuotojams, kalbame apie darbo sutarties, kaip svarbaus juridinio dokumento reikšmę, ką reikėtų žinoti apie saugumą darbe, ir kodėl ir kaip legalus darbas Norvegijoje garantuoja čia ir socialines garantijas.
Kai kas sako, kad Norvegija – didelis kaimas. Imigrantai iš kitų šalių sostinių, atvykę čia, arba labai apsidžiaugia arti esančia gamta ir ramybe, arba atvirkščiai – nusivilia miesto kultūros stoka. Galbūt miesto kultūros dar galime rasti Osle ir Bergene, bet kituose Norvegijos miestuose jos tikrai nedaug.
Oslas
Arti gamtos
Norvegija yra retai apgyvendinta, ir dar labai neseniai buvo skurdi ir kaimiška šalis. Iki XX a. dauguma žmonių gyveno ūkiuose, žvejų kaimuose, kalnų slėniuose. Dideli miestai, kaip Oslas ar Bergenas, yra palyginti jauni. Miesto kultūra čia niekada netapo „gyvenimo centru“, kaip Pietų ar Rytų Europoje.
Gamta norvegams yra ne fonas, o gyvenimo dalis. Norvegijoje gamta nėra kažkur toli – ji čia pat, organiškai arti miesto. Čia pat yra kalnai, fiordai, miškai, jūra. Net gyvenant mieste per 20–30 min. galima atsidurti gamtos gilumoje. Norvegamsbuvimas gamtoje nėra hobis – tai normalus gyvenimo būdas.
Norvegas Elsker frilufsliv (mėgsta būti gryname ore) ir išpažįsta hytte kultūrą. „Jeg elsker frilufsliv” sakinį įrašykite į CV, ieškodami darbo norvegiškoje įmonėje, nes toks pomėgis Norvegijoje yra must. Friluftsliv yra nacionalinė filosofija. Buvimas gamtoje norvegams yra būtinas dėl vidinės gerovės, ne dėl sporto ar pasiekimų. Norvegai mėgsta eiti į mišką be tikslo, sėdėti prie laužo, kopti į kalnus „išsivėdinti galvą“. Miesto pramogos (barai, klubai, triukšmas) dažnai laikomos paviršutiniškomis.
Hytte (trobelė) norvegams taip pat yra „šventas dalykas“. Tai ne prabanga, o tapatybės dalis. Poilsio namelis dažnai paveldimas. Tai -vieta būti su šeima, tyloje, be socialinių vaidmenų, kur niekas nevertina pagal statusą.
Ramybės mėgėjai
Norvegų socialinėje kultūroje yra mažiau viešo bendravimo. Jie nemėgsta small talk ir spontaniško bendravimo su nepažįstamais, vertina asmeninę erdvę ir tylą, jaučiasi patogiau su keliais artimais žmonėmis gamtoje, nei minioje mieste.
Kavinės ir klubai jiems nėra „sielos centras“, o gamta tarnauja kaip saugi, neutrali erdvė.
Gerovės valstybė mažina „miesto poreikį“.
Daugelyje šalių miestas lygu galimybei geriau uždirbti ir geriau, kokybiškiau gyventi. Norvegijoje, kur yra regioninė politika, (perskirstomos bei pompuojamos lėšos į atokius regionus), paslaugos, darbas, socialinės garantijos veikia taip pat ir mažose vietovėse, ir nereikia „kabintis į miestą“, kad išgyventum.
Bodø
Miestietis ir jo vertė
Lietuvoje miestas yra kultūros, ambicijų ir savirealizacijos centras. Vilniuje, Kaune daug veiksmo ir renginių, judrus socialinis gyvenimas. To netrūksta Osle ar Bergene, bet skirtumas tas, kad Lietuvoje būti miestiečiu reiškia būti moderniu. Kaimo žmonės nori gyventi mieste (studijos, darbas, statusas). Nors dabar Lietuvoje atsiranda ir grįžimo į kaimą tendencijų.
Norvegijoje miestas yra funkcinė vieta, bet ne tapatybės centras. Oslas nėra „svajonės miestas“ daugeliui norvegų. Gyventi mažame miestelyje ar kaime yra visiškai normalu ir socialiai vertinama.
Nepamirškime, kad Norvegijoje būti „vidutinybe“, nesiekti aukšuomenės statuso yra priimtina (Janteloven). Norvegijoje galioja stipri nerašyta taisyklė „Neišsišok, nebūk geresnis už kitus“, todėl ambicijos, demonstratyvus gyvenimo būdas, noras „spindėti“ dažnai norvegus erzina ir kelia nepasitikėjimą.
Kai kurie norvegai per visą gyvenimą nėra apsilankę teatre, muziejuje ar kultūriniame renginyje, nežino kuo puoštis, kai pakviečia į vestuves, ir jiems visai to nereikia. Jų gyvenimas yra slidės, dviratis, vaikščiojimas, sporto rūbai ir hytte, o geriausiu atveju – storbyferie (kelionė į kitos šalies didmiestį) ar sydentur (kelionė į Ispaniją ar kitas Pietines šalis) yra visiskai pakankamas kultūrinis išgyvenimas.
Lietuvoje, ypač mieste, būti matomu, žymiu, ryškiu, kažko pasiekti, suktis aukštuomenėje ir renginiuose, puoštis ir „eiti į žmones” , žinoti kas vyksta teatruose ir parodų salėse yra tolygu augimui ir tai yra didelė socialinė gyvenimo vertybė. Miesto kultūra lietuviams skatina karjerą, saviraišką, individualumą.
Norvegijos „kaimiškumas“ nėra atsilikimas ar tamsumas, kaip neretai manoma kitose Rytų Europos šalyse. Tai – paprastumas, artumas gamtai, lėtas tempas, praktinis mąstymas ir paprastas gyvenimas.
Lietuvoje vyrauja įsitikinimas, kad gamta – poilsis nuo miesto, bet mieste gyventi geriau, nes ten ir kasdienybė turi dideles galimybes.
Gal todėl imigrantai iš kaimų dažnai geriau pritampa Norvegijoje?
Statistika rodo, kad imigrantai į Norvegiją dažnai atvyksta ne iš sostinių. Daugelis imigrantų į Norvegiją yra iš mažų miestelių, kaimo regionų.
Jie Norvegijoje gerai jaučiasi, nes nepraranda miesto gyvenimo, kurio niekada ir neturėjo. Žmonės iš kaimo ar mažų miestų, kaip ir norvegai, dažnai vertina stabilumą, ne prestižą: neturi poreikio „rodyti save“, pripratę prie tylos, rutinos, fizinio darbo, gamtos.
Tai labai gerai sutampa su norvegiška vidutinybės ir ramybės norma.
Imigrantams iš didelių miestų Norvegijoje sunkiau, nes jie gali patirti socialinę frustraciją („čia nuobodu“), izoliaciją, jausmą, kad niekas nesidomi jų idėjomis, jiems gali pritrūkti miestiškų, kultūrinių ir intelektualių aplinkų, spontaniškumo ir socialinių ratų.
Ne todėl, kad jie pasipūtę, bet todėl, kad Norvegija nesiūlo miesto tipo grįžtamojo ryšio.
Atsiminkite, kad Norvegija nėra miestietiška civilizacija. Ji paremta kaimiška kilme, gamtos artumu, socialine vidutinybe ir ramybe, kas norvegams yra didelė vertė.
Todėl žmonės iš kaimų ar mažų miestų dažnai pritampa lengviau, o didmiesčių gyventojai patiria kultūrinį šoką.
Yra keli aiškūs kultūriniai skirtumai, kurie paaiškina, kodėl lietuvių privačiuose pokalbiuose darbas yra labai dažna tema, o norvegai apie darbą kalba daug rečiau. Štai pagrindiniai skirtumai ir jų priežastys:
1. Skirtingas požiūris į darbą ir gyvenimo prioritetus
Lietuvoje darbas yra žmogaus tapatybė, nuo darbo priklauso ateitis ir socialinis saugumas, tai yra stabilumo garantas.
Norvegijoje darbas – tik viena gyvenimo dalis, o ne pagrindinė tapatybė. Čia darbo – gyvenimo balansas yra tolygesnis, darbas nedominuoja. Todėl darbo tema po darbo yra vengiama, nes laisvalaikis yra ne darbas, o asmeninė erdvė.
Be to, Lietuvoje ir Norvegijoje yra skirtingi socialiniai bendravimo tabu. Norvegams kalbėti apie darbą neformalioje aplinkoje yra „tungt“ (sunki tema). Vengiama temų, keliančių stresą arba konfliktą. Vyrauja įsitikinimas, kad po darbo žmogus turi „atsijungti“ ir nebegalvoti apie darbą.
Tuo tarpu lietuviams pokalbiai apie darbą suprantami kaip normali socializacija. Jiems pasidalijimas įspūdžiais apie darbą yra saugi, „praktinė“ tema ir nėra tabu. Bendraujant taip pat siekiama pasikeisti informacija (kur geriau dirbti, kur didesnė alga, geresnė aplinka).
Ekonominė realybė ir migracijos kontekstas
Lietuviams užsienyje darbas yra tiesiogiai susijęs su sėkme Norvegijoje – pajamos, kontraktas, stabilumas, statusas, gyvenimo kokybė. Todėl natūraliai daug emocijų, nerimo ir patirties išsakoma kalbant būtent apie darbą.
Norvegai gyvena savo šalyje ir turi stiprias socialines garantijos ir mažiau nerimo dėl darbo. Neturinčius darbo apsaugo valstybė, todėl darbo tema nėra „gyvybiškai svarbi“.
Lietuviai ir norvegai pasižymi gana skirtingu bendravimo stiliumi.
Norvegų bendravimas orientuotas į pozityvų, lengvą bendravimą su šypsena ir pabrėžiant kas gerai. Kritika yra tabu, taip pat ir tiesmuki skundai. Konfliktinių ar nepatogių temų todėl vengiama socialinio komforto labui.
Laisvalaikio struktūra irgi kitokia. Lietuviai labiau emociškai prisiriša prie darbo ir kolegų. Jų bendravimas dažnai vyksta per darbą arba darbo aplinkoje ir jie turi mažiau suformuotų hobio ar laisvanoriškos veiklos tradicijų (nors tai keičiasi).
Norvegų laisvalaikis yra poilsio nameliai, gamta, vaikščiojimas, sportas ( hytter, naturopplevelser). Todėl ir vyrauja laisvalaikio pokalbių temos: kelionės, gamta, šeima, sportas, būstas, planai. Ir, aišku, apie orą. Temos apoie darbą netinka hygge ir fritid (malonumo ir laisvalaikio) nuotaikai.
Dėl skirtingų istorinių, ekonominių ir socialinių tradicijų lietuviai darbą laiko centrine gyvenimo dalimi, todėl natūraliai apie jį daug kalba. Norvegai darbą laiko tik viena gyvenimo sritimi, kurią nuo privačių pokalbių dažniausiai atskiria.
Ar lietuviai be reikalo kuklinas, o norvegai be pagrindo giriasi? Kodėl norvegai linkę pagražinti realybę, dangstyti problemas eufemizmais?
Lietuviai nemoka priimti komplimentų . Mes patys tai pripažįstame. Štai mūsų mažytės apklausos (atsakė 250 žmonių) rezultatai:
Lietuviai, ypač vyresnės kartos, kartais galvoja, kad jei kalbės apie pasisekimus, tai – girsis ir puikuosis. O tai lietuvių požiūriu – yda. Be to – pavydės, tai geriau jau nesakysiu.
Norvegijoje, atvirkščiai, ir komplimentai priimami nesikuklinant, ir nuolat pasakojama kur buvai, keliavai, atostogavai, kokį namą ar mašiną pirkai. Abu pašnekovai tada demonstruoja didelį susidomėjimą ir džiugesį bei šypsenas nuo ausies iki ausies. O klausantysis kaskart pakylėtu tonu sušunka: „ Så flott!“
Tai kurgi tas norvegiškas kuklumas?
Ir norvegai, ir lietuviai tikrai pasižymi kuklumu, bet jis reiškiamas per kitokias kultūrines normas. Pasigilinkime.
Žiūrint iš lietuviškos kultūros, girtis – negražu. Lietuviai užauginti su nuostata, kad kalbėti apie savo pasiekimus ar džiaugtis savimi – tai puikybės ženklas. Todėl lengviau sakyti: „Ai, čia nieko ypatingo, sekasi prastai, nieko labai neįvyko, galėtų būti geriau“. Jie nesigiria patys, bet tikisi, kad kitas pagirs. Žmogus kuklinasi bet nori, kad pašnekovas užprotestuotų ir girtų.
Norvegišku požiūriu tokia laikysena – tai dėmesio ir komplimentų troškimas! Dabartinės psichologijos požiūriu – taip pat manoma, kad demonstratyvus susikuklinimas yra dėmesio troškimas! Jei kažką, tikrai įspūdingo nuveikęs, pagirtasis sako: „Na ką čia… aš tik mažas, nieko nereiškiantis…”, tai skambės nenuoširdžiai.
Lietuviams būdingas pesimizmas a priori (niekuo nepagrįstas) – kaip apsauga: Jei kalbėsi pernelyg optimistiškai, gali atrodyti „pasipūtęs“, o dar blogiau – kad kiti „pavydės ir atims“. „Šiandien juosies, rytoj verksi”, sako patarlė. Tai istoriškai giliai įsišaknijęs mentalitetas.
To rezultatas – lietuviai dažnai linkę nuvertinti save, labiau kalbėti apie problemas nei sėkmes.
Norvegų požiūris grindžiamas Janteloven („nesi ypatingas“). Jis draudžia pernelyg girtis, bet kartu skatina negriauti bendros ramybės. Todėl šypsomasi ir sakoma, kad viskas puiku ir nuostabu bet kokiu atveju. Pozityvumas Norvegijoje privalomas, tai – socialinė taisyklė: Net jei problema yra, jie mėgsta ją „suvynioti į vatą“, t.y. tiesiogiai nekalba apie tai, arba turi neutralius išsireiškimus, kuriuos kitataučiai ne visada supranta.
Pvz., vietoje „šitą projektą padarei blogai“, ar net „Čia tikrai susimovėme”, kas būtų visai priimtina Lietuvoje, norvegai sakys: „Det var litt dumt” ar „Det var kjedelig”.Kritikos ir blogų emocijų yra vengiama. Norvegai mano, kad kritika ir skundai kelia konfliktą ir blogą nuotaiką, todėl stengiamasi „pagražinti“ situaciją.
Užsieniečiams toks būdas keistas, jie tai net gali įvertinti kaip melavimą: “Ką čia sako, juk tiesa akis bado, visiškas š… išėjo iš jų šito projekto.”Ne vienam užsieniečiui Norvegijoje susidaro įspūdis, kad svaidomasi optimistiniais lozungais, bet realiai neskubama imtis jokių veiksmų. Be to, jei nesėkmė neanalizuojama, pasimokyti iš jos irgi nepavyksta, todėl progresas stringa.
Lietuviškas pesimizmas užkrečiamas, nes jie skundžiasi vieni kitiems. Jų galva kuklumas ir solidarumas – skųstis vienas kitam („visi skundžiamės kartu, nes taip yra saugiau“). O skųstis viršininkui neleidžia baimė.
Norvegiškas optimizmas reiškia pagarbą kitam ir ramybės, geros nuotaikos išlaikymą („neskubėk kelti problemų, kritikuoti, problematizuoti ir dramatizuoti, kad nesugadintum atmosferos. Nes gal kažkas supras tai kaip kritiką, o kritika yra tabu“ .
Darbe, norvegiškame kolektyve, lietuviai gali atrodyti perdėtai negatyvūs („visada negerai“), o norvegai – perdėtai pozityvūs. O iš to pozityvumo jie tampa pasyvūs („probelmų nėra, viskas tvarkoje, realiai problemos sprendimo nėra“).
Ši kultūrinių palyginimų straipsnių serija siekia suartinti lietuvius ir norvegus, nes žinojimas – pirmas žingsnis į supratimą.
Daugelis mūsų ne tik dirba, bet ir mokosi – po darbo. Dažnas tai daro savo gimtąją kalba ir ne norvegiškoje aukštojoje mokykloje, o užsienyje. Studijuoti nuotoliniu būdu galima. Užsienietiškus diplomus Norvegijoje pripažinti galima.
Bet ar pripažins juos jūsų esamas ar būsimas darbdavys Norvegijoje?
Sulaukiu daug klausimų apie tai, „ar privalo darbdavys didinti atlyginimą, jei turiu kvalifikacijos pažymą ar kitą dokumentą ir jį net pasitvirtinau Norvegijoje?”
Daugelį gali nustebinti atsakymas – ne, nebūtinai.
Nagrinėti šį klausimą labai svarbu, nes jis atskleidžia realią spragą tarp teisinio kvalifikacijos / išsilavinimo pripažinimo ir darbo rinkos realybės Norvegijoje.
Nors Hdir (HK-dir) / NOKUT pripažinimas patvirtina įgytą išsilavinimą, jis neįpareigoja darbdavio mokėti daugiau.
„Iš Norvegijos į Lietuvą gyventi grįžo draugų šeima su vaikais, vienas jų – pilnametis, įstojo į mūsų miesto universitetą. Tėvai paprašė, kad priimčiau jį dirbti į savo parduotuvę, tik šeštadieniais – kad ir pinigėlio užsidirbtų, ir šunkeliais nepasuktų. Priėmiau. Nepadirbęs nei kelių mėnesių, jau skambina ir sako, kad į darbą neis, nes lengvai negaluoja. Neva pas juos Norvegijojoje taip galima – net tris dienas sirgtibe jokios gydytojo pažymos . Laba dieną! „Čia tau ne Norvegija. Eik pas gydytoją ir gauk pažymą,”- sakau, – „kitaip bus pravaikšta. Mums tinginių nereikia.” (pardoutuvės savininkas).
„Lietuvoje stengiausi nesirgti, nes suklaukčiau pasmerkimo ne tik iš darbdavio, bet ir iš kolegų. Be to – sąžinė neleido, nes juk kiti tada darys mano darbą. Jie turės daugiau dirbti. O Norvegijoje prireikė daug metų suprasti, kad sirgti mėnesių mėnesius jiems visai negėda. Todėl dabar irgi pasiimu egenmeldingus pailsėti.” (Rita, imigrantė).
Daugelis užsieniečių Norvegijoje nustemba, kad labai lengvai duodamas sykemelding (biuletenis), net kai nėra rimtos ligos, o paskui gydymas beveik nevyksta. Tai irgi yra sistemos bei kultūros ypatybė.
Norvegiškos sveikatos apsaugos ypatumai per kutūrinių skirtumų prizmę.
Nuėjo žmogus Norvegijoje pas fastlege, nes skauda petį, jam patarė pagerti paracetamolio ir daugiau – nieko. Skausmas nepraėjo, ir žmogus, būdamas Lietuvoje, nuėjo pas gydytoją ten. Na, o ten iškart pasakė, kad: „Siaubas! Jus nugydė!, – ir iš karto prirašė vaistų, nukreipimą pas specialistus ir prigrasino, kad operacija – neišvengiama.
Kaip tai gali būti?
Nuolat imigrantų pasakojamos istorijos apie tai, kad su dideliais skausmais Norvegijoje nuėjus pas gydytoją, pastarasis nieko nedaro, liepia laukti ir geriausiu atveju prirašo stipresnio paracetamolio (nors jo ir taip vaistinėje gali nusipirkti), yra labai dažnos.
Pažvelkime į tai per kultūros skirtumų prizmę. Kodėl norvegai taip stipriai nereaguoja į šią, imigrantų požiūriu, norvegišką sveikatos priežiūros sistemos aplaidumą ir gydytojų nenorą gydyti?
Kai norvegai užsižaidžia su „bla-bla-bla”, reikalai stovi.
Bandote prisiskambinti kokiam nors tarnautojui, o jums atsako: „Han er i et møte„. Ir taip be pabaigos. Kyla klausimas – ką čia visi veikia tuose savo amžinuose susirinkimuose?
Kaip jau rašiau, Norvegijoje galioja lėta ir neskubri kultūra, t.y.ting tar tid, kur procesas vertingesnis nei rezultatas.
Nors šis požiūris turi daug teigiamų pusių (kantrybė, kokybė, demokratinis įtraukimas), jis pasižymi ir aiškiais neigiamais aspektais, kuriuos tiek norvegai, tiek užsieniečiai dažnai kritikuoja.
Apžvelkime juos.
Sprendimų vilkinimas
Ilgos diskusijos, komitetai, susitikimai, konsultacijos dažnai neveda prie aiškaus sprendimo.
Norvegai bijo konfliktų ir vengia tiesiai pasakyti „ne“ — todėl procesai užstringa. Rezultatas – „beslutningsvegring“ (sprendimų vengimas).
Norint viską aptarti su visais ir kad niekas neliktų neišklausytas ir nuskriaustas, pasidaro nebeaišku, kas už viską atsakingas.
Niekas už nieką neatsakingas
Tai vadinamasis „pulverisert ansvar“ – išskaidyta atsakomybė.
Kai visi įtraukti, niekas nebūna asmeniškai atsakingas.
Sprendimai priimami „kolektyviai“, bet atsakomybė „ištirpsta“ tarp daugelio institucijų.
Šis reiškinys vadinamas pulverisert ansvar, ir Norvegijoje jis plačiai kritikuojamas žiniasklaidoje ir visuomenėje.
Rezultatas: niekas neatsako už klaidas, o sistema tampa savotiškai beasmenė.
Prarandamas veiklumas ir iniciatyva
Darbuotojai bijo išsiskirti ar priimti sprendimą savarankiškai („janteloven, vil ikke stikke seg ut“). Jei jie pernelyg rodo iniciatyvą, tai gali būti vertinama neigiamai. Todėl ilgainiui išmokstama geriau nesikišti ir nieko nedaryti laukiant kol savaime susitvarkys ar kas kitas padarys.
Geros idėjos gali „numirti“ biurokratijoje arba būti atidėtos iki nežinia kada. Arba pasiųųtas idėjas pasisavina „biurokatinis apratas”, kur jos ilgainiui išsigimsta ir padaroma „kaip visada”. Tai stabdo inovacijų ir pokyčių tempą, ypač viešajame sektoriuje.
Perdėtas pasitikėjimas procesu
Kartais procesas tampa savaiminui tikslu. Tokiu atveju rezultatų net nebesiekiama, o užsižaidžiama imituojant veiklą. Nesgi žmonės diskutuoja, raštus rašo – viskas gerai.
Kai viskas dokumentuojama, aptariama, planuojama, tačiau realūs sprendimai ar rezultatai atidedami. Daug kam, ypač užsieniečiams tai atrodo kaip „popierizmas“ arba „beprasmiškas vilkinimas“.
Emocinis neutralumas išsigimstantis į abejingumą
Norvegų noras išlaikyti „harmoniją“ gali virsti emociniu atstumu.
Kai reikia greitai reaguoti (pvz. krizinėje situacijoje), tokia kultūra atrodo pernelyg pasyvi ar bejausmė. Nes verkiančiam ir tragediją išgyvenančiam žmogui tarnautojas, ypač valstybinėje institucijoje, nieko negali pasiūlyti, nebent nosinaitę ašaroms nusivalyti.
Viešojo sektoriaus tarnautojas pirmojoje grandyje, vadinamojoje første linje, t.y. ten kur tiesiogiai bendraujama su klientais, žino, kad bet kokia, kad ir pati tragiškiausia byla keliaudama biurokratiniais labirintais bus nužmoginta. Todėl toks tarnautojas išmoksta būti abejingas, nes kitaip jam būtų per sunku – tragedijos prislėgtų tik jį, nes aparatas joms abejingas. Tarnutojas atbunka, tampa personažu, kuris sako „computer says no„.
Be to, dabartinė visuotinė skatimenizacija visiškai naikina tiesioginį santykį tarp paslaugos tiekėjo ir gavėjo (pvz NAV, skatt ir žmogaus). Bendraujama per chat, kur atsako robotas, arba per altinn, kur siunčiami laiškai parašyti sausa biurokratine kalba – o ją ne visi žmonės supranta.
Tiesioginio kontakto vengiama, nes kartais visiškai įsiutinti abejngumo žmonės gali fiziškai užpulti tarnautoją, ir ne yra nužudymo atvejų. Žmogiškumo visuomenės institucijose naikinimas gali tapti tragedija ir vienai, ir kitai pusei.
Man kartais susidaro įspūdis, kad jei Norvegijos visuomenėje atsiranda didelė problema, tai jai spręsti sudaroma komisija, surengiama didelė konferencija, ir galiausiai parašomas raportas. Bet nuo to dažniausiai niekas nepasikeičia.
Todėl vis dažniau žiniasklaida kritikuoja šią lėtumo tradciją: „Vi snakker, planlegger og evaluerer – men vi noen ganger glemmer å handle.“ („Mes kalbamės, planuojame ir vertiname – bet kartais pamirštame veikti.“).
Ši kultūrinių palyginimų straipsnių serija siekia suartinti lietuvius ir norvegus, nes žinojimas – pirmas žingsnis į supratimą.
