Kaip troliai rojų sukūrė

Pasaka

Kartą giliai tamsiuose urvuose gyveno troliai. Jie vaikščiojo apsitaisę purvinais skudurais, o jų pilvai nuolat kurkė iš bado. Vienintelis maistas, kurį pavykdavo gauti, buvo vandenų žuvis – bet ir jos neužteko. Tačiau vieną dieną viskas apsivertė aukštyn kojomis: gilindami savo urvus, troliai rado pasakišką lobį ir akimirksniu tapo turtingiausi pasaulyje.

Trolių vadai surinko į didžiulę trolių tarybą urvo viduryje. Vyriausiasis trolis, pasilypėjęs ant auksinės skrynios, sušuko:
– Mes sukursime geriausią šalį pasaulyje! Tikrą rojų žemėje! Čia niekas nesipyks, nes aš pats asmeniškai tai uždrausiu!

– O kas bus, jei aš pasakysiu kokią nors visišką kvailystę? – paklausė jauniausias, ne itin protingas troliukas.
– Tu būsi išklausytas su didžiausia pagarba, – išdidžiai atsakė vadas. – Mūsų šalyje visi, kad ir patys kvaliausi, bus išklausomi.


Rojaus įstatymai ir didysis šūkis

Troliai greitai surašė naujus įstatymus, o kad būtų aiškiau, vadas sušaukė visuotinį susirinkimą pristatyti naujosios tvarkos.

– Nuo šiol darbas yra laimė! – paskelbė vadas. – Todėl, jei kas nors dirba, jis turės mokėti didžiulius mokesčius už šitą džiaugsmą.
– O jeigu aš… na, tiesiog nenoriu dirbti? Arba man nepatinka siūlomas darbas? – iš minios paklausė storas, aptingęs trolis.
– Niekas negali tavęs priversti! – atrėžė vadas. – Darbas turi būti tik toks, kuris troliui patinka. Mes užtikriname trivsel på jobb. Dirbate tik jei jums gera. O jei nebegera – iškart nustojate. Nepatinkančio darbo dirbti negalima versti. O tais kurie nedirbs, bus pasirūpinta -jie yra aukos, kurioms privaloma padėti. Ir nedirbantys gaus tiek pat, kiek ir tie, kurie dirba!

Minia ėmė džiugiai ploti. Tada į priekį išėjo griežta trolių motina, nešina rykštele:
– O kaip su mūsų vaikais? Kaip juos išmokyti tvarkos ir disciplinos, kad jie užaugę bent urvus apsitvarkytų?
– Jokios prievartos ir disciplinos troliukams būti negali! – griežtai ištarė vadas. – Kitaip jiems bus trauma! Mokymas vyks tik per žaidimus.

Tą pačią dieną buvo sukurta „Tėvų kontrolės tarnyba“. Kai viena mama trolė urve pabandė savo vaikui liepti susitvarkyti žaislus, į duris tuoj pat pasibeldė pareigūnai:
– Stop! – sušuko tarnybos viršininkas. – Jūs traumuojate jaunąjį troliuką. Nuo šiol privalote tik šypsotis, nieko nesakyti ir jokiu būdu jo nekritikuoti.

Valstybės devizu tapo skambus šūkis: „Jeg må ingenting“ (Aš nieko neprivalau). Visi buvo beprotiškai laimingi, o trolių šalies garsas apie nevaidmainišką rojų pasklido po visą pasaulį. Lobio pinigus jie leido labai taupiai ir apdairiai, tikėdamiesi, kad jų užteks tūkstančiui metų.


Konstitucijos spąstai

Praėjo keletas dešimtmečių. Vieną rytą trolių finansų ministras atėjo pas šalies vadovą nešinas tuščiomis ataskaitomis.
– Vade, turime problemą. Niekas nebeateina į darbą. Maisto niekas negamina, troliukai nesimoko nes nėra mokytojų, o urvai nešluoti.
– Kaip tai niekas nedirba? Liepkite jiems! – nustebo vadas.
– Negalime, – atsiduso ministras. – Konstitucija draudžia bet kokią prievartą. Troliai sako: „Mums patinka gulėti ir gauti pinigus, nes mes esame nedirbimo aukos“. O tie keli, kurie dar dirbo, pasakė: „Mes nesame kvaili mokėti mokesčius už laimę, kai kiti dykai gauna tiek pat“.

Trolių parlamentas susirinko į skubų posėdį. Virė karštos diskusijos, kol vienam parlamentarui šovė „geniali“ mintis:
– Atsivežkime gyventojų iš tolimų šalių! Jie gyvena skurde, tad atvažiavę pas mus labai džiaugsiasi ir dirbs visus darbus!


Svečiai iš Tolimųjų šalių

Netrukus į trolių šalį atvyko pirmieji autobusai su tolimųjų šalių gyventojais. Jie atrodė labai keistai – nuo galvos iki kojų buvo apsivynioję didžiulėmis skaromis. Trolių vadas išėjo jų pasitikti su šypsena:
– Sveiki atvykę į rojų! Štai jums įrankiai, štai darbo vietos, prašome pradėti!

Vienas iš atvykėlių, pro skaros plyšelį vos matydamas vadą, ramiai atsakė:
– Mums dirbti neįmanoma.
– Kaip tai neįmanoma? – sutriko vadas.
– Mūsų tikėjimas draudžia rodyti bent vieną kūno centimetrą. Todėl negalime išsivynioti iš šitų skarų. O kol esame susivynioję, negalime pajudinti nei rankų, nei kojų. Mes galime tik sėdėti namuose, kur skaras nusiimti leidžiama.

Trolių teisingumo ministras tuoj pat atsivertė įstatymų knygą:
– Vade, mūsų konstitucija garantuoja visišką lygybę. Mes privalome jiems taikyti tas pačias taisykles. Jie negali judėti, vadinasi, jie yra nelaimingos aukos. Privalome jiems mokėti pinigus ir juos prižiūrėti.

Atvykėliai buvo apgyvendinti jaukiuose ir šiltuose namuose, o trolių lobis pamažu, bet užtikrintai tirpo toliau.


Molių atradimas

Sykį, naršydami po pasaulio žemėlapį, troliai sužinojo apie Molių šalį. Ten gyvenantys žmonės buvo labai panašūs į trolius, vaikščiojo be jokių skarų, tačiau turėjo keistą bruožą – jie dievino darbą.

Trolių pasiuntinys nuvyko pas molius ir pasakė:
– Važiuojam pas mus, duosim darbo!
– Darbo?! – apsidžiaugė moliai. – O ar leisite dirbti po 15 valandų per parą? Jei neduosite viršvalandžių, mes pyksime!
– Dirbkite kiek tik norite! – trynė rankomis pasiuntinys.

Atvažiavę moliai kibo į reikalus. Jie dirbo dieną ir naktį, statė, valė, gamino ir nieko nereikalavo. Jie net neturėjo laiko mokytis trolių kalbos. Troliai vėl galėjo ramiai gulėti ir džiaugtis gyvenimu.

Tačiau praėjo 20 metų. Moliai pamažu apsiprato, pradėjo šiek tiek suprasti vietinių kalbą ir kartą nugirdo dviejų trolių pokalbį:
– Žiūrėk, aš jau dešimt metų nedirbu, valstybė manimi rūpinasi, duoda krūvą pinigų, nes esu nelaimingas. O tas molis dirba kaip jautis ir dar mokesčius moka! Haha, koks kvailys.

Kitą dieną molių brigadininkas atėjo pas trolių vadą, numetė plaktuką ant žemės ir pareiškė:
– Viskas. Mes sužinojome. Darbas nėra laimė. Mums irgi liūdna. Mes irgi norime būti nelaimingos aukos ir gauti paramą.

Trolių vadas griebėsi už galvos:
– Bet kas tuomet dirbs?! Mūsų lobis jau beveik tuščias!
– „Jeg må ingenting“, – nusišypsojo molis, pakartodamas trolių šūkį, ir nuėjo ilsėtis.


Šiandien troliai sėdi prie tuščios lobio skrynios ir karštligiškai varto pasaulio atlasą. Jie ieško dar neatrastos šalies, kurioje gyventų žmonės, vis dar tikintys, kad darbas yra didžiausia gyvenimo laimė…


Tai yra pasaka. Bet kokie sutapimai su realybe yra asitiktiniai.

Kodėl Norvegijoje nebūtina puoštis

Nuo vaikystės išlavintas genas: kodėl lietuvės intuityviai jaučia stilių, o norvegėms tai nelabai rūpi

Ar kada nors susimąstėte, kodėl tarp Lietuvos ir Norvegijos moterų egzistuoja nemaža estetinė takoskyra? Lietuvių moterų tarsi intuityvus stiliaus pojūtis yra ne atsitiktinumas, o ilgų metų įdirbis. Estetikos intelektas, spalvų pajautimas ir gebėjimas pabrėžti savo kūno linijas Lietuvoje mergaitėms įskiepijamas nuo mažens kaip abėcėlė. Tai nėra tiesiog noras „pasipuošti“ – tai gilus stiliaus jausmas, kurio Norvegijoje mergaitės tiesiog nemokomos.

Istorijos iš gyvenimo

Rasa Norvegijoje gyvena tik metus, vis dar bando išlaikyti lietuviškos mados standartus, o Jolanta, jau senbuvė Norvegijoje, kalbasi apie vaikus.

Rasa: Jolantyt, aš nieko nebesuprantu. Užsakiau dukrai iš Lietuvos tokią suknelę darželio šventei – na, pasaka! Su nėrinukais, rankų darbo, koralų spalvos… Žinai, ką ji su ja padarė?

Jolanta: (Juokiasi) Leisk atspėti. Ant viršaus užsivilko purviną lietaus kombinezoną ir išėjo į balą?

Rasa: Kad būtų tik tiek! Ji pareikalavo prie tos suknelės botų ir kelnių. O auklėtoja dar pagyrė: „Oj, kokia kūrybinga mergaitė!“ Man širdį skaudėjo. Kur estetika? Kelnės ir suknelė juk nedera? Lietuvoje mergaitės kaip lėlytės, o čia – kaip iš miško pabėgę goblinai.

Jolanta: Priprask. Aš pirmais metais savo sūnui į darželį derinau firminius džinsiukus ir stilingus megztukus. Rezultatas? Grįždavo su skylėm keliuose ir apsipylęs pomidorų sriuba, o auklėtojos žiūrėjo į mane kaip į nusikaltėlę, kad vaikui judėti trukdau. Dabar jau pasidaviau. Nori eiti su tom pačiom sportinėm kelnėm? Prašom ir valio. Man mažiau darbo. Neestetiška, bet praktiška.

Rasa: O per šventę! Buvo jų julelefest, galvojau, bent jau per šventę pasipuoš. Ateinu – visi vaikai su tais pačiais vilnoniais apatiniais sėdi! Atrodo, kad tiesiai iš lovų juos išvilko ir prie stalo susodino. O tėvai laimingi, ploja. Aš viena ten stovėjau su paruoštais puošniais drabužėliais, kaip iš kito pasaulio.

Jolanta: Žinau. Tikiesi blizgučių ir aksomo, o gauni dvidešimt vaikų su raudonomis megztomis kepurėmis ir tomis pačiomis vilnonėmis kelnėmis. Priprask – jie nesupuošia.

Rasa: Mano mama per „Messengerį“ pamatė nuotraukas, tai paklausė, ar mes čia humanitarinės pagalbos stovykloje gyvenam, ar Norvegijoje. Sakė, atsiųs normalių rūbų.

Jolanta: Tikrai to nereikia, Rasa. Norvegijoje jokių madų, ypač darželyje, nereikia. Nupirk kombinezoną, užmerk akis prieš spalvų chaosą ir susitaikyk – mūsų vaikai oficialiai tapo troliukais!


Dviejų epochų ir dviejų miestų istorija

2000-ieji metai, Vilnius, Antakalnio rajonas.
Prie veidrodžio stovi 18-metė mergina. Ji ruošiasi… tiesiog išnešti šiukšles. Mergina kruopščiai pasišukuoja plaukus, brūkšteli blakstienas tušu, kelis kartus pasisuka prieš veidrodį, tikrindama, ar suknelė gerai apgula kūno linijas. Įsispiria į batelius ir, tik įsitikinusi, kad jos išvaizda yra visiškai reprezentatyvi, paima šiukšlių kibirą ir išeina į laiptinę. Nes Lietuvoje tu negali atrodyti bet kaip. Net prie šiukšlių konteinerio.

Po beveik 30 metų, Oslas, Holmlia rajonas.
Ta pati mergina, dabar jau suaugusi moteris, ruošiasi išeiti. Ji planuoja pasitreniruoti, o pakeliui galbūt užbėgs į parduotuvę. Ji mūvi paprastas sportines kelnes ir marškinėlius, plaukai nešukuoti, paskubomis surišti į netvarkingą uodegą, ant veido – nė pėdsako makiažo. Ji treniruosis, o po to su tais pačiais rūbais apsipirkinės. Ši moteris jau seniai įsitikino: Norvegijoje nereikia jokių didžiulių pastangų išvazdai norint išeiti į gatvę.

Kas tai? Ar ji tiesiog subrendo ir atsikratė tuščių kompleksų? O gal Norvegijos aplinka ją tiesiog „perprogramavo“ ir ištrynė tą lietuvišką poreikį visada būti pasitempusiai?

Dar viena istorija: kaip norvegiškas pasitikėjimas savimi ištirpo Vilniuje

Štai draugės patirtis, kai su savo marčia norvege atvyko į Lietuvą. Draugė pasakojo, kad Norvegijoje marti visada buvo labai pasitikinti savimi, stipri ir rami moteris. Ji buvo pratusi prie norvegiškos kultūros, kur niekas nevertina tavęs pagal išvaizdą, todėl į kelionę susiruošė su sau įprastais, patogiais, tačiau visiškai beformiais drabužiais.

Tačiau vos tik jos išėjo į Lietuvos gatves ir apsilankė renginyje, marčios pasitikėjimas akimirksniu dingo. Aplinkui ji pamatė lietuves – pasitempusias, lieknas, neprabangiai, bet stiligai apsirengusias su priderintais papuošalais – jų apranga buvo tobulai suderinta ir, regis, be jokių pastangų. Lietuvės atrodė tiesiog gražiai, nes jos tai moka nuo vaikystės.

Draugės marti pasijuto nejaukiai, tarsi būtų patekusi į kitą pasaulį, kur jos apranga atrodė prasta ir netvarkinga. Šokas buvo didelis, ir jau kitą rytą ji anytos paklausė: „Kaip man rengtis, kad atrodyčiau taip, kaip atrodo lietuvės?“

Ji suprato, kad norvegiškas patogumas pralaimi prieš išlavintą lietuvišką estetiką.

Kodėl norvegės to nemoka?

Jei jums keista, kodėl suaugusi, protinga ir sėkminga norvegė nesugeba suderinti paprasčiausių spalvų ar pasirinkti jos figūrą pabrėžiančio drabužio, atsakymas slepiasi jos vaikystėje. Deja, kas neįsodinta iki dešimties metų, suaugus tampa svetima kalba, kurios išmokti sunku.

Štai priežastys, kodėl taip yra:

Kitoks vaikystės prioritetas – judėjimo laisvė
Lietuvoje mergaitė auga aplinkoje, kurioje vizualinė harmonija yra vertybė. Jai buvo kalama į galvą nesusitepti ir gražiai atrodyti – ji juk mergaitė. Ji nuo mažens matė mamą, močiutę, tetas, kurios domisi mada, prisižiūri linijas, lankosi pas grožio specialistes. Norvegijoje svarbiausia taisyklė yra „aktivt barn“ (aktyvus vaikas). Apranga turi netrukdyti bėgoti per purvą ar lipti į medžius. Estetinis vaizdas jiems tiesiog nėra vertybė.

„Kombinezono kultūra“ ir uniformiškumas
Norvegų vaikai didžiąją dienos dalį praleidžia lauke, vilkėdami neperšlampamus kombinezonus. Kadangi visi vaikai atrodo vienodai, jų smegenyse neatsiranda poreikis kurti individualų stilių per smulkias detales. Jie tiesiog neturi kur to praktikuoti.

Jokio spaudimo
Norvegijoje tėvai sąmoningai neskatina mažų mergaičių domėtis mada. Makiažas ar madingi aksesuarai pradinėse klasėse dažnai vertinami net neigiamai – kaip trukdis natūraliai vaikystei.

Du norvegiški kraštutinumai: sportiniai rūbai teatre ir Kalėdų „šokas“

    Kadangi dalis norvegių neturi išlavinto kasdienio stiliaus pajautimo, jų elgesys su drabužiais suaugus virsta dviem keistais kraštutinumais.

    Į teatrą – su sportine striuke: Norvegijoje teatras ar opera nebėra laikomi vietomis, kur reikia demonstruoti pagarbą aplinkai per aprangą. Norvegė į spektaklį ar kavinę mieste gali ateiti su žygio batais, kuorine ant pečių ir neperpučiama sportine, kalnų striuke. Kadangi vaikystėje jai buvo įkalta, kad „svarbiausia – patogumas ir apsauga nuo lietaus“, ji šią taisyklę taiko visur. Ji nuoširdžiai nesupranta, kodėl reikėtų rengtis kitaip.

    Neseniai su kolegomis norvegais lankiausi restorane, kuriame vyko ir koncertas. Žinodama vietinius įpročius, aš visiškai nesipuošiau – tiesiog užsivilkau paprastą sijoną ir ant kaklo užsikabinau vėrinėlį. Ir ką manote? Aš vis tiek pasijutau visiškai persipuošusi! Mano kolegos į restoraną sugužėjo su sportinėmis aprangomis, ramiai pareiškę, kad ateina „tiesiai iš treniruotės“. Buvo lapkritis. Jų batai buvo purvini, aptaškyti rudens pliurze. Visi savo lauko striukes tiesiog nusivilko ir pasikišo… po kėdėmis ant žemės. Aš, vilkėdama savo brangų, kokybišką paltą, tiesiog nežinojau, kur jį dėti, kad nesuvoliočiau tame purve. Mane iki šiol stebina tas faktas, kad į restoraną ir koncertą čia einama „kaip stovi“.

    Kalėdinis „Julebord“ šokas – išsipustymas be saiko: Kadangi visus metus norvegės vaikšto su sportiniais rūbais, artėjant Kalėdų vakarėliui (Julebord) joms įvyksta emocinis lūžis. Tai dažnai būna vienintelė metų šventė, kai „galima ir reikia“ pasipuošti. Neturėdamos išlavinto saiko ir stiliaus jausmo, jos kartais išsipusto be kritinio vertinimo. Pasipila itin blizgantys, sintetiniai, per trumpi rūbai ir sunkus makiažas. Juk stiliaus pajutimo raumenį reikia treniruoti kasdien, vieną kartą per metus jis tiesiog nesuveikia.

    Išsigelbėjimas vardu „Bunad“

    Kai norvegei reikia eiti į labai oficialią šventę (pavyzdžiui, vestuves) ir ji nenori rizikuoti su mada, kurios nesupranta, ją išgelbėja Bunad – norvegų tautinis kostiumas.

    Tai ne šiaip rūbas, tai tūkstančius eurų kainuojantis statuso simbolis. Vilkėdama Bunad, norvegė jaučiasi saugiai. Jai nereikia galvoti, ar spalvos dera, ar siluetas tinka, ar ji atrodo stilingai – už ją viską prieš šimtą metų sugalvojo ir ištobulino istorija ir tradicija.

    Ketiname tęsti temą apie kultūrinius skirtumus ir stilių.

    Nuomonėmis dalinkimės Feisbooko grupėje Gyvenu Norvegijoje

    „Nesusitvarkiusi” norvegė?

    Kodėl kai kurių imigrantų pirmasis įspūdis būtent toks?

    Ir ką apie tai galvoja patys norvegai?

    Kai pirmą kartą atvykau į Norvegiją – o tai buvo 1990 metais – skolinausi rūbus net iš draugių šiam vizitui. Galvojau: „Užsienis, čia visi gerai apsirengę”. Vakariečius buvau mačiusi tik kino filmuose, kurių, beje, tais laikais nedaug cenzūra ir praleisdavo pas mus rodyti.

    Norvegijoje pamačiau visi ką kitą – atsipalaidavusius žmones, sportiškai ir paprastai vilkinčius, nepersistengiančius su papuošalais ir makiažais. Apsigyvenus Norvegijoje mane tai žavėjo. Savo inteviu žurnalui „Stilius” 2003 metais sakiau, jog šitoje šalyje moteriai lengva, nes čia nesureikšminama išvaizda.

    Penktadienį pasidalinau su jumis mano pažįstamos brazilės griežta nuomone apie norvegių išvaizdą. Reakcijų daug. Neretas jūsų irgi reaguoja su pasipiktinimu į tokį užsienietės požiūrį. Tai rodo, kad mes pažįstame Norvegiją ir patys esame tapę europiečiais.

    Visgi reikia suprasti ir užsieniečius – kultūriniai skirtumai yra labai gilūs, glūdintys mentalitete. Reikia gerai pažinti šalį, kad suprastume kodėl čia yra taip, o ne kitaip.

    Griežta užsienietės nuomonė

    Mes, grupelė imigrančių, kalbamės apie gyvenimą šioje šalyje. Manuela iš Brazilijos pasisako griežtai. Ir atvirai:

    „Negaliu priprasti, kaip atrodo norvegės. Jos visiški nesirūpina išvaizda. Aš mieste matau iš karto, kuri norvegė ir kuri ne. Jei atrodo nepasitempus ir nepasirūpinus išvaizda, su kuprine – norvegė. Jei drabužiai suderinti, šukuosena, nagai, batai ir rankinė dera – ne norvegė. Išvis, merginos, aš patyrusi kultūrinį šoką… Gyvenu Norvegijoje ir negaliu tylėti apie vietines moteris. Man, kaip brazilei, tai tiesiog skauda žiūrėti!

    Toliau skaityti „„Nesusitvarkiusi” norvegė?”

    Jums atrodo, kad norvegai jūsų nemato?

    Nesupykite – jie tiesiog nenori įkyrėti

    Jei Norvegiją reikėti apibūdinti spalvomis, pasirinkčiau tik keturias : juodą, baltą, pilka, ir nedidelis kraštelis rausvos. Toks, koks čia būna peizažas žiemą. Juk tai visame pasaulyje labai pažįstamas ir mėgiamas skandinaviškas stilius. Jis neperkrautas, minimalistiškas.

    Tas pats liečia ir skandinavišką bendravimą bei emocijas – mažiau yra daugiau.

    Ką tik grįžau iš Belgijos džiazo festivalio, pasimėgavusi miesto kultūra, aukšta kokybe, maisto įvairove ir skoniu, ir, žinoma, muzika.

    Ir vėl – įspūdžiai kaip ir kiekvieną kartą pasisvečiavus kitose Europos šalyse ir gįžus į Norvegiją tokie patys. Ten, kitose šalyse, aš esu, ten mane mato. Akių kontaktas, šypsena, pokabiai ant suoliuko su nepažįstamais – jie žiūri, kalbina, domisi. O aš impulsyviai reaguoju kaip norvegė: ” ko jie nori?”, ir noriu nueiti. Bet to, dėkui Dievui, nepadarau.

    O grįžus į Oslą, kaip visada matau žmones, kurie nemato manęs. Kartai net pagalvoju – ar jie pasitrauks, ar trenksis į mane, nes įspūdis, jog eina kaip akli, nieko aplink nematydami, ypač – kitų žmonių.

    Ir žinau, kad nesu aš viena tokia, kuri taip jaučiasi, o pojūtis ypač paaštrėja pabuvus svetur.

    Šį kultūrinį fenomeną pastebi daugelis imigrantų arba norvegai, pagyvenę kitose šalyse. Lyginant su JK, Belgija ar Prancūzija šie viešame gyvenime egzistuojantys žmonių bendravimo (o Norvegijoje – nebendravimo) įpročiai yra labai ryškūs. Tai – esminis visuomenių socialinių kodų skirtumas.

    Burbulas, kuriame saugu

    Novegiškas „vaikščiojimas nematant kitų žmonių“ ir spontaniško, neorganizuoto bendravimo vengimas, socialinėje antropologijoje vadinama negatyviu mandagumu arba asmeninės erdvės sakralizavimu.

    Kodėl norvegai atrodo susikaustę ir „akli“ kitiems?

    Pirmiausia, čia pagarba privatumui yra mandagumas. Prancūzijoje ar JK užkalbinti nepažįstamąjį autobuse ar eilėje yra visiškai natūralus, tai – draugiškas žingsnis. Norvegijoje tai dažnai suprantama atvirkščiai – kaip kito žmogaus erdvės pažeidimas.

    Be to, čia yra stipriai įsišaknijęs funkcinis bendravimas. Norvegų socialiniame gyvenime labai stipri funkcinė linija. Jei esate darbe, susirinkime ar sporto klube – bendraujama apie funkciją, apie tai, ką veikiate. Spontaniškas, „tuščias“ pokalbis apie nieką, vadinamasi  small talk jiems atrodo varginantis, nenuoširdus. Jie nemoka taip kalbėtis ir todėl vengia tai daryti.

    Norvegijoje paisoma emocinio saugumo, kas veda į uždarumą. Norvegai saugo savo vidinį pasaulį ir neatlapoja jo kiekvienam. Užmegzti gilų ryšį su jais užtrunka labai ilgai. Su atsitiktiniais žmonėmis jie išlaiko distanciją, kuri iš šono atrodo kaip šaltumas, robotizacija ar net pasipūtimas (selvgodhet). Bet šios tautos atstovai puikiai jaučiasi vieni, pripratę daug mažiau bendrauti, nei kitos tautos, ir mes turime tokį pasirinkimą tiesiog gerbti.

    Toks norvegams labai įprastas elgesys dažnai sukuria stiprų atsitvėrimo įspūdį, kurį užsieniečiai natūraliai interpretuoja kaip aroganciją arba nenorą matyti kito žmogaus.

    Tačiau reikia žinoti, kad tai labiau susiję su baime pasirodyti įkyriems, o ne su tiesioginiu negatyvumu kitoms tautoms.

    Straipsnyje išsakytos patirtys yra subjektyvios ir nebūtinai sutampa su kitų žmonių patirtimis.

    Norvegiškas tingumas ar „no stress” kultūra?

    Kalbu su imigrante iš Bulgarijos.

    Ji pasakoja: „Pakviečiau į svečius dukros sužadėtinio, norvego, tėvus. Visko prikepiau, priviriau, norėjau parodyti tradicinį bulgarišką vaišingumą. Valiau ir tvarkiau namus, ploviau langus, merkiau gėles. Pasipuošiau, laukiau. Atėjo, pabuvo, pasivaišino. Nustebino, kad svečiai nebuvo  pasipuošę, o atnešė tik sausainių pakutį. Bet viskas jiems patiko. Po kelių mėnesių pakvietė ir mane į savo namus. Nunešiau saldainių dėžę, vyno butelį ir gėlių. Mane pasitiko netvarkingi namai. Būsimasis žentas sėdėjo su senomis kelnėmis, išplyšusiu klynu, dėmėtais marškinėliais. Stalas nepadengtas, jokios staltiesės, servetėlių… Žodžiu – jokios buities estetikos, prie ko mes pripratę, kai pasistengiame, norėdami sukurti šventę. Esu labai nustebinta. Jie viską turi, bet, atrodo, neturi gyvenimo kokybės. Kas tai?  Nepagarba? O apie ką kalbėjomės – irgi atskira tema. Aš gerai kalbu angliškai, šiek tiek norvegiškai, tai maniau susipažinsime, bus pokalbis apie save, patirtis, jausmus. Gal dar apie politiką ir kas dabar pasaulyje dedasi – laikai neramūs. Bet nieko tokio nebuvo. Jie kabėjosi apie smulkmenas, ką pirko, ką valgė. Nei apie knygas, nei apie filmus ar parodas irgi niekas nekalbėjo. Toks jausmas, kad negyvena, o tik egzistuoja ir vartoja.”

    Bet neskubėkime piktintis ir pažiūrėkime į šią situaciją iš norvegų kultūros pusės.

    Norvegų kultūroje tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip abejingumas ar prastos manieros, dažniausiai kyla iš pamatinių visuomenės vertybių – kuklumo, privatumo gerbimo ir lygybės siekio. Tai, kas kitur yra estetikos stoka, Norvegijoje yra sąmoningas elgesys.

    Imigrantas tikrai gali patirti kultūrinį šoką, susidūrę su norvegišku privatumo, švenčių ir kasdienybės supratimu. Tai, kas jų kultūroje suprantama kaip nepagarba, Norvegijoje dažniausiai yra giliai įsišaknijęs neformalumas ir atsipalaidavimas.

    Juk čia vyrauja hyggelig, koselig ( patogumo) kultas. Namų šventėse vertinamas maksimalus atsipalaidavimas, o ne pompastika ir persistengimas. Suplyšę ar nudėvėti drabužiai asocijuojasi su streso nebuvimu, saugumu ir „esu koks esu“ filosofija. Puoštis savo šeimos rate jiems atrodo dirbtina.

    Minimalistinis stalas irgi dažnas dalykas. Norvegijoje maistas per gimtadienius dažnai yra tik fonas bendravimui, o ne šventės centras. Įprasta patiekti tiesiog dešreles (pølser), picą, pyragą ar vieno puodo patiekalą. Nekruopščiai padengtas stalas nereiškia nepagarbos svečiui, o yra tiesiog noras, kad šeimininkai nevergautų virtuvėje, ir visi jaustųsi laisvai.

    Saugaus pokalbio ribos Norvegijoje taip pat labai įprastas dalykas. Jie sąmoningai vengia sunkių, intelektualių, politinių ar gilių asmeninių temų, kad netyčia nesukeltų konflikto ar nepatogumo. Kalbos apie buitį, daiktus (pavyzdžiui, naują pirkinį ar namo remontą) ir savo kasdienybę jiems yra saugi zona, skirta palaikyti lengvam, neįpareigojančiam ryšiui. Bet tai nebūtinai rodo, kad žmonės nemąstantys ir nieko nežinantys.

    Norvegai pragmatiškas žiūri į intelektą. Čia nesigiriama perskaitytomis knygomis ar akademiniu išsilavinimu (Jantės dėsnis). Atviras prisipažinimas „man neįdomu“ Norvegijoje laikomas tiesiog nuoširdumu, o ne gėdingu neišprusimu. Kai kurie mieliau renkasi praktinę veiklą, meistravimą ar laiką gamtoje nei teorines diskusijas.

    Imigrantai dažnai žiūri iš kitos perspektyvos ir jiems toks elgesys gali atrodyti kaip apsileidimas, nepagarba ir etiketo stoka. Kitose šalyse šventė ir svečių apsilankymas reikalauja pasitempimo: švara,  apgalvotos vaišės, pasipuošimas. Juk svečiams rodome geriausia, ką turime.

    Norvegiškame kontekste svečių, ypač šeimos narių priėmimas paprastai, kasdieniškai nėra apsileidimas. Tai yra radikalus neformalumas (norv. uformelt).

    Taip elgimasi stengiantis „neapkrauti” svečio. Demonstruoti dideles pastangas (įmantriai dengti stalą, rengtis prabangiai) namų aplinkoje laikoma blogu tonu. Tai sukelia spaudimą svečiui, tarsi jis dabar lieka skolingas tokį patį priėmimą. Suplyšę rūbai siunčia signalą: „Tu esi savas, čia tau nereikia stengtis, atsipalaiduok“.

    Kiti prioritetai: Materialinė gerovė Norvegijoje dažnai investuojama į funkcionalius daiktus (kokybišką namą, kemperį, slidinėjimo įrangą), o ne į reprezentaciją ar išvaizdą namuose. Tai, kas mums atrodo netvarka, jiems yra tiesiog praktiška kasdienybė. Norvegijoje, ypač šeimos rate, galioja nuostata: „Mano namai – mano tvirtovė, kurioje aš turiu teisę gyventi kaip noriu“. Jei ten nėra idealios tvarkos, jiems tai reiškia, kad namuose yra „gyvenama“, ir jie nesuka galvos dėl to, ką pagalvos kiti.

    Abejingumas estetikai vardan patogumo: Tai, kas mums atrodo kaip jaukumo trūkumas, jiems gali būti tiesiog praktiška erdvė, kurioje nereikia saugoti jokių paviršių, daiktų, nebūtina jaudintis dėl estetikos. Namai jiems yra vienintelė zona, kur jie leidžia sau būti visiškai laisvi nuo bet kokių visuomenės standartų.

    Taigi, ši situacija yra tiesiog kutūrinis nesusipratimas. Imigranto pyktis ir nusivylimas yra suprantami. Jis gali pasijusti neįvertintas ir negerbiamas.

    Visgi pasigilinus į kutūrinius skirtumus atsakymas tas, kad giminaičiai taip elgiasi ne norėdami įžeisti, o todėl, kad jų kultūroje riba tarp mandagumo ir visiško atsipalaidavimo yra kitokia.

    Manote kad norvegai nebenori dibti fizinio darbo? Ne visai taip

    Kodėl imigrantams atrodo, kad jie nustumti į nekvalikuotas profesijas, o norvegai dirba ofise ar išvis nedirba? Ar tai tikrai tiesa, ar čia ir pačių imigrantų kaltė?

    Pagal statistiką, Norvegijoje į darbą ofise valstybinėse įstaigose pretenduoja mažiausiai 100 kandidatų, Osle – net 200. Į nekvalifikuotą darbą pretendentų yra dar daugiau – net 400 į vieną vietą. Taigi, konkurencija nekvalifikuotiems darbams didesnė, bet ir darbo vietų ten yra daugiau. Ten dažniausiai ir ieško darbo naujai atvykę imigrantai. Ir jo rasti ne tik lengva, bet ir trūksta darbuotojų. Visgi, norvegai į nekvalifikuotą darbą pretenduoja negausiai, todėl ten dirba daugiau imigrantų.

    Negi norvegai nebenori dirbti fizinio darbo?

    Pažvelkime įdėmiau.

    Ka tik paskelbta atsakaita rodo, kad norvegai nebenori imigrantų plačiąja prasme, bet nori darbo imigrantų. Jie supranta, kad norint išlaikyti paslaugas kritiškose visuomenės srityse – sveikatos priežiūra, valymo paslaugos, statybos, restoranų ir viešojo maitinimo sektorius, savivaldybių teikiamos paslaugos namuose, transportas ir kt. – imigracija yra būtina.

    Toliau skaityti „Manote kad norvegai nebenori dibti fizinio darbo? Ne visai taip”

    Nerašytos Norvegijos darbo taisyklės, kurios glumina užsieniečius

    Ar gali užsieniečiams kilti iššūkiai darbe Norvegijoje, bendraujant su kolegomis? Daug sunkumų ir nesusipratimų gali būti išvengta, žinant kultūrinius skirtumus.

    Norvegijoje beveik kas penktas gyventojas yra užsienio kilmės. Daugelis jų dirba ir kasdien susiduria su situacijomis, kurios atrodo keistos ar sunkiai suprantamos. Tačiau dažnai problema slypi ne žmonėse, o skirtinguose įpročiuose, darbo kultūroje ir lūkesčiuose.

    Tai matyti tiek kasdienėje komunikacijoje darbe, tiek bendraujant su verneombud (darbuotojų saugos atstovu), vadovu, darbdaviu, BHT (įmonės sveikatos tarnyba) ar valstybinėmis institucijomis.

    Pažiūrėkime į keletą svarbiausių kultūrinių skirtumų.

    Pasigilinkime į tai, naudodamiesi G. Hofstede kultūrinių skirtumų matuokiu.

    Toliau skaityti „Nerašytos Norvegijos darbo taisyklės, kurios glumina užsieniečius”

    Prisiminkime Norvegijos privalumus

    Kontrasto principas gyvenime būtinas. Tam, kad žinotume kas yra šviesa, turime pamatyti tamsą. Norint suprasti, kas yra skanus valgis, patirti alkį. Ir taip toliau.

    Turistai ar naujai atvykusieji dažnai mato Norvegiją kaip nuostabią šalį, o čia gyvenantys to nebepastebi. Ir tai nėra keista, juk prie visko priprantama. Juk ir labai graži, tobula buvusi mergina, tapusi žmona, po keliolikos metų kartais susilaukia iš vyro kritikos. Tas pats pasakytina ir apie vyrą. Meilė išblėsta, kasdienybė lieka.

    Ir tada imame pastebėti trūkumus tame, kas anksčiau atrodė visai gerai. Tai natūralu ir tai teisinga. Šalies gyventojams turi rūpėti viskas – ir tai kas gerai, ir tai kas nelabai. Kaip ir gyvenant šeimoje, kur nėra taip, kad kiekviena diena – šventė. Beje, tik integruodamiesi žmonės dažniau pastebi ir kritikuotinus dalykus, nes ima skaityti vietinę spaudą ar kalbasi su vietiniais gyventojais, kolegomis.

    Toliau skaityti „Prisiminkime Norvegijos privalumus”

    Kai prie nepagarbaus elgesio priprantama: tylus viešosios kultūros nykimas didmiestyje

    Štai vaizdelis: apie 20 romų, ką signalizuoja jų apranga, sėdi ant suoliukų prie Nacionalinio teatro Osle, ir valgo. Pasipuošę žmonės eina į teatrą. Dviejų pasaulių susidūrimas – bet vienas kitam tarsi netrukdo. Betgi suoliukai po pasivaišinimo nusėti popiergaliais ir riebalų klaneliais.

    Bet nereikia romų – tą patį daro labai daug žmonių. Ryti iš popierių maistą su per kraštus drimbančiais padažais tiesiog gatvėje ar viešąjame transporte jau seniai tapo norma. Iki siukšlių dėžės išvalgytų riebaluotų popiergalių ir servetėlių nešti niekas nesivargins – metama čia pat ant žemės. Išvalys savivaldybė. O jei osliečiams ir turistams reikia bristi per siukšles – brisime išdidžiai ir abejingai.

    Osle atvykėliai iš pradžių patiria tam tikrą kultūrinį šoką. Juos nustebina ne tik kitoks santykis su autoritetais, tujinimas ir  betarpiškas bendravimas, bet ir elgesys viešose vietose.

    Traukiniuose žmonės garsiai kalba telefonu, laukimo salėse užima kelias vietas kuprinėmis ar kojomis, ar net guli ir miega, tą patį daro bibliotekose – ne tik valgo, bet ir vos ne gyvena, įsitaisę kaip namuose – ant sofų gulomis. Literatūra ir kultūra liaudžiai? Žmonės kalbasi tarpusavyje arba telefonu tokiu garsu, jog atrodo, kad skaito paskaitą visam vagonui. Bet aplinkiniai dažniausiai nereaguoja.

    Iš pradžių tai erzina. Vėliau stebina. Dar vėliau žmogus pastebi pavojingą dalyką — jis pats pradeda nebereaguoti. Būtent čia prasideda lėtas viešosios kultūros nykimas.

    Pripratimo mechanizmas

    Žmogaus psichika prisitaiko prie aplinkos. Jei tam tikras elgesys nuolat kartojasi ir nesulaukia jokios reakcijos, jis po truputį tampa „norma“. Net jeigu viduje vis dar atrodo nemandagus ar neteisingas.

    Pirmame etape žmogus piktinasi: „Kaip galima taip elgtis?“, „Kodėl niekas nieko nesako?“

    Antrame etape atsiranda abejingumas: „Neverta nervintis.“, „Čia jų kultūra.“, Vistiek nepadės, nesivarginsiu”.

    Trečiame etape prasideda prisitaikymas: pats pradedi garsiau kalbėti, mažiau kreipi dėmesį į kitus, nustoji gerbti bendrą erdvę, imi manyti, kad mandagumas ir kutūringas elgesys tiesiog nebevertinamas.

    Viskas vyksta nepastebimai. Nėra taip, kad sąmoningai apsisprendžiame tapti mažiau kultūringais. Tiesiog elgiamės kaip visi. Prisitaikome.

    Kodėl visuomenė nustoja reaguoti

    Vakarų Europoje pastaraisiais dešimtmečiais labai sustiprėjo idėja, kad negalima „moralizuoti“ kitų žmonių. Tolerancija tapo viena svarbiausių vertybių. Tačiau kai kur ji pradėjo reikšti nebe pagarbą kitam žmogui, o nenorą apskritai nustatyti ribų.

    Daugelis bijo pasirodyti pernelyg griežti, būti apkaltinti netolerancija, sugadinti „gerą atmosferą“ ir konfliktuoti. Nenorint būti bambekliu, renkamasi tylėti.

    Todėl net akivaizdžiai nemandagus elgesys dažnai lieka be reakcijos.

    Problema ta, kad viešoji tvarka laikosi ne vien ant įstatymų. Ji laikosi ant milijonų mažų socialinių signalų – žvilgsnio, pastabos, susitarimo ir bendro suvokimo, kad egzistuoja visutinės ribos.

    Kai šie signalai dingsta, nyksta ir bendras atsakomybės jausmas.

    Susitikau su drauge. Nuėjome į kavinę, tačiau ten visi staliukai buvo užimti. Prie jų sėdėjo jauni žmonės pavieniui, su laptopais, be jokios kavos ar užkandžių. Kai kurie buvo net nusiąvę batus, vos ne prigulę ant sofučių – matėsi, jog įsitaisę ilgesniam laikui. Supratome, kad vidutinio amžiaus ponioms čia vietos tikrai neatsiras.

    Viešosios erdvės praradimas

    Kai žmonės nebejaučia pareigos gerbti kitus, viešosios vietos tampa mažiau jaukios visiems. Traukinys tampa triukšmingu kambariu. Biblioteka — kavine, o kavinė – biblioteka. Laukimo salė — privačia poilsio zona. Kiekvienas elgiasi taip, tarsi aplinkinių nebūtų.

    Tuomet atsiranda kita pasekmė — tylūs ir mandagūs žmonės pradeda trauktis, jie vengia viešojo transporto, nebenori būti bendrose erdvėse, jaučia nuolatinį nuovargį nuo triukšmo, praranda saugumo ir pagarbos jausmą.

    Visuomenė tampa ne agresyvesnė, o labiau abejinga. Ir ši abejingumo kultūra ilgainiui silpnina socialinį pasitikėjimą.

    Ką mato vaikai?

    Su anūkais ėjome į teatrą. Ką ik buvome pavalgę, bet vaikai iškarto užsiprašė kibirų popkornų ir saldumynų – kaip į kiną. Marti norvegė pirko, nes jos teigimu tai – neatsiejama nuo „kose seg” koncepto. Norint patirti visavertišką meno poveikį privaloma dar ir valgyti. Juk visi taip teatre daro. Ir tikrai – čiužėjo, traškėjo visa salė viso vaidinimo metu – žiūrovai be paliovos valgė. Vadinasi ši šlamštmaisčio vartojimo kultūra išplito ir į teatrą. O mane vaikystėje mokė, kad teatre valgyti negalima…

    Vaikai mokosi ne iš taisyklių, o iš aplinkos. Jei jie mato, kad niekas negerbia bendros erdvės, niekas nedrausmina, ribos neegzistuoja, asmeninis patogumas svarbiau už pagarbą aplinkiniams. Jie pradeda nebematyti kitų žmonių ir manyti, kad taip ir turi būti.

    Nauja karta užauga ne blogesnė, o tiesiog mažiau suvokianti kitų žmonių buvimą šalia.

    Tai viena didžiausių šiuolaikinės Europos problemų — ne vertybių griūtis per vieną dieną, o lėtas jautrumo kitiems nykimas.

    Ar įmanoma tai sustabdyti?

    Nežinau ar bus drąsos grįžti prie paprastų dalykų – mandagumo, pagarbos bendroms erdvėms, gebėjimo nustatyti ribas, supratimo, kad laisvė – nėra visko leidimas.

    Stipri visuomenė nėra ta, kur visi daro ką nori. Stipri visuomenė yra ta, kur žmonės savanoriškai riboja save iš pagarbos kitiems. Civilizacija prasideda ne nuo technologijų ar turto. Ji prasideda nuo gebėjimo suprasti, kad šalia tavęs yra kitas žmogus.