Privalomas pensijų fondas Norvegijoje, kaupiamas darbdavio (OTP)

OTP (no. obligatorisk tjenestepensjon)  

Pexels nuotrauka
  • Jei esate įdarbintas ne mažiau nei 20 % etato, darbdavys pagal įstatymą privalėtų Jums šį fondą kaupti (yra papildomos sąlygos ir išimtys).
  • Darbdavys privalo žinoti taisykles ir imti kaupti šį fondą kiekvienam savo darbuotojui (jei atitinka įstatymo nurodytas sąlygas).
  • Jei darbdavys privalėtų kaupti, bet nekaupė, turėtų atbuline tvarką sumokėti į šį fondą.
  • Nuo 2021 m. birželio 1 d. šios tvarkos administravimą perėmė Mokesčių tarnyba (skatteetaten). • Visais OTP kaupimo klausimais turite kreiptis ten, taip pat ten galite pranešti anonimiškai, jei toks fondas Jums nekaupiamas
  • Mokesčių tarnyba nustatyts, ar toks fondas privalo būti kaupiamas
  • Mokesčių tarnyba įpareigos darbdavį tokį fondą kaupti ateityje
  • Jei fondas nebuvo kaupiamas ir anksčiau (nors privalėjo būti kaupiamas), turite kreiptis į teisininkus/ profsąjugą / advokatus, kurie atstovaus Jūsų interesus reikalaujant darbdavį įmokėti į fondą atbuline tvarka.
  • Čia galite pasitikrinti ar esate pensinio draudimo Norvegijoje narys
  • Daugiau informacijos

Norvegiška senatvės pensija.

Ar visi gali tikėtis nemažų norvegiškų pensijos sumų ir oraus pensininko gyvenimo? Ar norvegišką pensiją gaus visi, gyvenantys Norvegijoje? Kiek metų reikia čia gyventi, kiek reikia dirbti, kiek uždirbti – ar tai svarbu? Ar gausi „norvegišką pensiją“, jei Norvegijoje gyveni tik kelis metus? Kokia ta Norvegiška pensija? Ar galima išvykti gyventi į kitą šalį ir išsivežti norvegišką pensiją?

Apie pensiją yra daug mitų ir pensinės sistemos nesupranta patys norvegai – tai tikra tiesa. Pensinė sistema nuolat kinta, be to pensijų mokėjimas priklauso nuo asmens gimimo metų. Tai sudėtinga sistema su painiais apskaičiavimais.

Pexels nuotrauka

Jaunimui atrodo kad senimui nedaug bereikia – vaikai užauginti, butai išmokėti. Puoštis ir gražintis – irgi nėra ko, kokia prasmė. Senimas mano kitaip. Juk blogėja sveikata ir dažnesni vizitai pas gydytojus, brangios procedūros ir vaistai. O jei nori gerai atrodyti, ir jaunystė nebepuošia, tai daug kainuoja. Be to ir senimui norisi pramogų ir kultūrinio gyvenimo. Daugelis mano – išeisiu į pensiją, tada jau pagyvensiu sau, ypač jei visą gyvenimą dirbta.

Čia dar kartą apibendrinu visą surinktą informaciją apie norvegišką pensiją.

Toliau skaityti „Norvegiška senatvės pensija.“

Vienatvė – Norvegijos baubas. Kodėl? Ir kaip jį nugalėti.

Pexels, Gabriela Palai

Daugiausia apie vienatvę Norvegijos spauda ėmė rašyti 2019 ir 2020 metais, kai per kalėdas, gruodžio 25 d. nusižudė Norvegijos princesės Martha Louise buvęs sutuoktinis, rašytojas ir tapytojas Ari Behn. Tarsi pranašaudamas sau ateitį jis 2015 m. parašė knygą „Døden er en avposring“ (Mirtis yra tarsi atsitraukimas), apie meilę, mirtį ir vienatvę. Tada socialinėse medijose plito raginimas pastebėti vienišus -ypatingai kai visi švenčia ir vienatvė labiausiai slegia – ir atverti jiems savo namus. Bet šis judėjimas greitai nurimo kaip nebuvęs.

Būti vienam gerai, kai tai pasirenki pats. Vienatvė yra puiku, kai ji yra laikina. Tik asketai, atsiskyrėliai gyvena vieni ilgus periodus, bet vėlgi – patys tai renkasi. Vienatvė negali būti primesta. Ilga vienatvė yra destruktyvi. Vienatvė tarp žmonių – baisi. Žmogus – socialinė būtybė, trokšta dėmesio ir pripažinimo. To ilgą laiką neturint, nepaisant kiek vaidinsi kad tau gerai vienam, rezultatas gali būti depresija.

Žinoma, vienatvės, o kartu ir depresijos priežastys gali būti medicininės, tai psichologų ir psichiatrų reikalas.

Pakalbėkime apie paprastąją vienatvę, kuri dar nėra peraugusi į sutrikimus.

Toliau skaityti „Vienatvė – Norvegijos baubas. Kodėl? Ir kaip jį nugalėti.“

Norvegiška mantra „Det går sikkert bra“

Apie kultūrinius skirtumus. Kodėl norvegai nepersistengia, o imigrantai linkę prisiima visą atsakomybę?

Nesureikšminti mokomi nuo vaikystės

Išminčiai moko: Gyvenime reikia atskirti, kas yra svarbu, o kas ne. Jei nieko negali pakeisti – kam nervintis, jei gali pakeisti – keisk, kam nervintis. Kažkas atsitiko – ar verta nervintis, nes jau atsitiko. Dar neatsitiko, bet bijai kad atsitiks – daryk viską, kad neatsitiktų, bet nesinervink. Visai tai daug kam žinoma, tačiau taikyti gyvenime šią teoriją reikia išmokti.

Toliau skaityti „Norvegiška mantra „Det går sikkert bra““

Kodėl norvegai pasitiki valdžia

Straipsnio garso įrašas

„Tie norvegai tokie patiklūs ir naivūs,“ – galvoja ne vienas imigrantas – „kad juos taip lengva apgauti“. Tačiau būten ši palanki ir pozityvi kultūra imigrantus traukia į šią šalį. Kaip atsiranda įstatymų laikymosi, visuotinio moralumo kultūra? Kodėl Norvegijoje ji palaipsniui dingsta? Kodėl vis dažniau taikoma griežtesnė kontrolė ir sankcijos?

Valdžia – geroji teta ar piktas dėdė?

Įvairiose visuomenėse yra skirtingas požiūris į valstybės aparatą. Vienose tas valstybės aparatas – tai mes (pvz. Norvegijoje, kt. Skandinavijos šalyse), nes vykdo žmonių valią, atstovaujamą demokratiškai išrinkto Parlamento, kuris leidžia įstatymus. Kitose visuomenėse valdžia yra prievartinis baudžiamasis aparatas, paprasto žmogaus priešas.

Dirbu auklėtoja vaikų darželyje. Vedėja pranešė, kad pas mus ateis policija. Iš pradžių nesupratau ko, galvojau gal kažkokį nusikaltimą tiria. Atėjo du policininkai – viena jų buvo mergina su ilga kasa. Jie atsinešė didžiulį meškiną su policininko uniforma ir leido vaikams su juo žaisti. Paaiškėjo, kad taip darželinukai mokomi pasitikėti policija. Ne bijoti jos, o kreiptis į policininkus, jei reikia pagalbos. Taip susiformuoja požiūris, kad policininkai yra geriečiai. O pas mus atvirkščiai – tėvai policininkais gąsdina vaikus, mokina policininkų bijoti ir jų nekęsti, jie vadindami mentais ir kitaip. (Andžela, lietuvė)

Šalys turi skirtingus valdymo metodus. Kraštutinumai – bausti ar įtikinti (auklėti, mokyti, šviesti), arba tarpiniai. Taip atsiranda tradicijos – pasitikėti valdžia arba jos bijoti ir vengti. Norvegai stebisi, kad kitose šalyse valdžia tapatinama tik su bausmėmis. Jie nesupranta, kodėl valdžia ir žmonės nekenčia vieni kitų.

Norvegijoje valdžia yra kaip geraširdiška teta, kuri ir galvytę glostys, ir ašarytę nubrauks, ir be reikalo neskriaus, tik vykdys teisingumą, numatytą įstatymuose. Valdžia paaiškina, kodėl reikia daryti vienaip ar kitaip. Norvegijoje daug susirinkimų, nes visų nuomones reikia išklausyti ir paskui priimti sprendimą, kuris visiems patiktų. Atrodo neįmanoma, kad ir avis liktų sveika, ir vilkas sotus, bet to siekiama.

Norvegijoje vis dar vyrauja skaidrumas, lojalumas savo šaliai ir įstatymams. „Tai yra mūsų namai– galvoja čia gyvenantys, – ir nuo mūsų priklauso, kokia jie yra ir bus. Turime laikytis  įstatymų. Jei ne – viskas žlugs“.

Tikima, kad visi geri

Anktesnę Norvegiją galima lyginti su pasakų miesteliu Kardamonu, iš Torbjorno Egnerio knygos vaikams «Žmonės ir plėšikai Kardamono miestelyje». Ten nebuvo jokių nusikaltimų ir vienintelis policijos viršininkas Bastian sukūrė tokį įstatymą:  

Šalyse, kur vyrauja valdžios, kaip gerosios tetos modelis, filosofija yra įtikinti, kad elgtis kaip prašo valdžia tau pačiam bus geriau. Įtikinti žmones užtrunka daugiau laiko. Bendraujama su žmonėmis: debatai žiniasklaidoje, susitikimai, informacinės kampanijos ir pan. Ilgainiui susiformuoj įstatymų laikymosi kultūra, pasitikėjimas valdžia, atsiranda vidinis įsipareigojimas laikytis susitarimų ir taisyklių ir vadinamoji socialinė kontrolė, t.y. nepakantumas nesilaikantiems taisyklių.

Kalėjime – vaikų darželis

Norvegijoje seniau, o kai kur ir dabar nerakina durų ir nėra daug nusikaltimų, bet jų vis daugėja. Galbūt ir dėl didėjančios imigracijos. Policija elgiasi mandagiai ir pagarbiai, ir tai stebina užsienio nusikaltėlius. Norvegijos kalėjimai taip pat juos stebina vos ne kurortinėmis sąlygomis. Nes čia kalėjimų pagrindinis tikslas ne bausti, o pasirūpinti ir perauklėti, kad žmogus į laisvę išeitų geresnis.

Užsakė vertėjavimą mažame kalėjime. Nuvažiuoju, žiūriu namelis stovi, užrašyta „Fengsel“ (kalėjimas). Skambinu į duris. Atidaro vyras su miltuota prijuoste. Galvojau, kad ne ten pataikiau. O jis sako: „Prašom, prašom, šiandien penktadienis, picų diena, mes kepame picas. “ Tai buvo kalėjimo budėtojas, kuris su visais kaliniais – jų kalėjime buvo 8 – virtuvėje minkė tešlą picoms. Buvau apstulbusi…“ (R. D. , vertėja)

Tai tiesa, mažesniuose kalėjimuose yra vos ne vaikų darželio atmosfera, kur kepamos bandelės ir žiūrimi filmai. Norima parodyti nusikaltėliams, kad galima gyventi gražiai. Norvegijoje vyrauja įsitikinimas, kad nusikaltėlis – tai užaugęs traumuotas vaikas, kurį skriaudė, barė, išnaudojo… Kalėjimas yra tam, kad galėtum pasitaisyti ir iš jo išeiti geresniu.

Užsieniečiai kaip į ekskursijas atvažiuoja į kurortinėmis sąlygomis garsėjantį Haldeno kalėjimą, kuriame yra tai, ko kitas neturi laisvėje – baseinas, įvairūs kursai. Kaliniai savaitgaliais gali būti paleidžiami namo. Čia beveik nėra savižudybių, nes įkalinimo koncepcija – reabilituoti, o ne keršyti už nusikaltimą.

The Guardian 2012 m. straipsnis

Visgi ir Norvegijoje kai kada gerumas derinamas su griežta bausme, daugiausiai – finansine. Pavyzdžiui, jei žmogų pagauną prie vairo girtą, jis ne tik praras teises, kurias turės išsilaikyti iš naujo (o tai – nemaži pinigai), bet ir gaus didelę baudą. Už parkavimą ne vietoje taip pat -didžiulės baudos. Norvegijoje manoma, kad smūgis ne per padus su lazda, o per piniginę yra geriausia auklėjimo priemonė.

Norvegijoje yra maža galios distancija, lygybė, pasitikėjimas.

Imigracija su mentalitetu «nepagavo- ne vagis»?

Norvegijoje nėra tradicijų be saiko tikrinti ir žiauriai bausti, kitos kultūros žmonėms tai gali būti tarsi signalas, kad įstatymą pažeisti galima…Per paskutinius penkiolika metų Norvegijos pasitikėjimas užsieniečiais irgi susvyravo, nes daugelis imigrantų pasitikėjimą ir mažą kontrolę interpretuoja kaip leidimą pažeisti įstatymus.   

«Norvegija labai pasikeitė. Bendrame namo garaže yra užrašas: «Apsisukimo vieta, nestatykite automobilio jei nesate šalia jo.» Anksčiau niekas mašinų nestatydavo be reikalo, tik pakraut ar iškraut. Visi laikėsi susitarimo. Dabar jaunoji karta jau kitokia, mato, kad automobilio nenutempia, baudos neduoda, tai stato kelioms valandoms, o kitą kartą ir per naktį stovi. Niekas nebesilaiko taisyklių, kol nenubaudžia» (Jens, 70 metų).

Automobiliai stovėjo visą dieną, nors čia statyti draudžiama.

Geroji teta ima diržą

Kita priežastis – su didele imigracija į Norvegiją atvyksta kitoks mentalitetas ir įstatymų nesilaikymo kutūra. Norvegijos padorumo kultūra atsirado per ilgą laiką. O imigrantų niekas neįtikinėja, neauklėja, nes tam nėra laiko. Vakar atvažiavo, rytoj atsidarė įmonę, samdo žmones. Įstatymai? Nežino jų, kol nepagavo. Darbuotojus išnaudoja, bet jie tyli, nes nežino savo teisių ir priklauso nuo darbdavio. Su darbuotojų žinia klastojamos valandų apskaitos, o jei įmonė tikrinama – viskas tvarkinga, o darbuotojai bijo ir nieko nesako. Paskui kalba: „Atėjo patikrinti, turėjo suprasti kad viskas blogai ir mus gelbėti. Bet nieko nepadarė“. Kadangi norvegai tikrintojai neįpratę įtarinėti, neįpratę, kad jiems meluotų į akis, jie pasitiki tuo kas sakoma.Tikrintojai išeina, tikėdami kad įmonė tvarkinga, nes tvarkingi dokumentai..

Naujoji imigrantų „kultūra“ yra užkrečiama, atsiranda ir norvegų kurie ją perima.

Valdžia reaguoja griežtindama kontrolę. Valstybės, kaip mokytojos ir auklėtojos vaidmuo Norvegijoje nyksta. Vis labiau linkstama į sankcijų taikymą, ankčiau vyravusi paklusnumo įstatymui kultūra čia, deja, nyksta, o sankcijos ir bausmės dažnėja ir giežtėja.

Europa susizgribo ir įkūrė ES Darbo inspekcija . Informacija apie nesąžiningą verslą keičiasi atsakingos institucijos, o mobilieji sukčiai nebegali slapstytis važinėdami iš vienos šalies į kitą. Todėl atsakomybės išvengti daug sunkiau.

Turite nuomonę? Diskutuokite Feisbuko grupėje „Gyvenu Norvegijoje“.

Patikrinta ir aktuali informacija iš oficialių šaltinių Feisbuko grupėje „Dirbantiems Norvegijoje“.

Psichosocialinė aplinka darbe: priekabiavimas, patyčios, diskriminacija.

Jei darbe tvyro psichologinė įtampa, atrodo, kad visas pasaulis mums priešiškas, net namuose nerandame poilsio. Kas sukelia tokį stresą? Gal vadovavimos stilius, gal kolegų apkalbos, o gal – įmonėje tvyranti prasta bendravimo kultūra? Žmonės dėl prastos emocinės atmosferos darbe gali patirti sveikatos problemas, nemigą, net suserga.

Ar tai diskriminacija?

Mano kolegė norvegė su manim blogai elgiasi. Aš turėjau ją apmokyti dirbti, o ji sako, kad aš rėkiu nemandagiai ant jos ir per griežta. Ji nesugeba nieko išmokti, ir tada čia mano kaltė? Priskundė mane šefui, irgi norvegui. Kodėl man negalėjo pasakyti, tuoj skųsti bėga. Šefas aišku kad jos pusę palaiko – abu gi norvegai. Aš dėl to jaučiuosi labai blogai, ėjau pas gydytoją. Šefas sakė kad turime taikytis, sako kad čia nieko tokio, turime abi nusileisti. Norvegė toliau elgiasi lyg niekur nieko, tarsi nebūtų skundusi. O aš į ją negaliu žiūrėt, kad priskundė mane. Po ji kaip niekur nieko, kiaulės akim. Kaip galima taip daryti, kai pati pradeda mobinti ir diskriminuoti mane, o po to skundžia? Aš negaliu taip dirbti, man paėdė visai nervus visas šitas kabinėjimasis. Pasėmiau biuletenį, o dabar šefas nieko neatsako, tyli, o juk yra jie kalti kad naktim neužmiegu. Kur man kreiptis dėl diskriminavimo ir mobinimo, ar yra kas gali padėti sutvarkyti norvegus, ar visi užsieniečiai turi nuo jų kentėti?… (Norvegijoje dirbanti lietuvė).

Daugelio užsieniečių skunduose skamba žodis diskriminacija, nors pasigilinus – tai tiesiog konfliktas. Galbūt per jautriai  sureaguota į įvykius? Norvegijoje galioja taisyklė – kilus konfliktui kreiptis į vadovą. Čia  dvi konfliktuojančios pusės paprastai nesiaiškina tarpusavyje – konfliktą sprendžia vadovybė. Lietuviams atrodo, kad bendradarbis, nuėjęs dėl konflikto su kolega aiškintis pas vadovą, skundžia, nors Norvegijoje tai yra įprasta. Tai tiesiog kultūriniai skirtumai.

  • Kada galima konfliktą pavadinti priekabiavimu, patyčiomis, diskriminacija- juk tai nėra vienas ir tas pats.
  • Ar konfliktinėje  situacijoje reikėtų stengtis nusileisti, susitaikyti, ar iškart kažką daryti?
  • Kada, kaip ir kur kreiptis, kokie veikimo metodai geriausi?
Toliau skaityti „Psichosocialinė aplinka darbe: priekabiavimas, patyčios, diskriminacija.“

Lik jaunas, nes senatvė tau netinka. In memoriam Algimantui

2021 lapkričio 9 diena

2003 m.

Algi, aš jau nebegaliu tau pasakyti šių žodžių ir rašau juos kaip atsisveikinimą.

Nerašysiu rimtai ar liūdnai, nepatiktų. Sakytum: „Kacycinka, nu jau tik tu nepraskysk“. O iš tikrųjų buvai jautrus ir romantiškas, nors tą slėpei po cinizmo kauke, po spygliais, kurie daugelį atbaidydavo, todėl prisikasti iki tavo romantiškos ir poetiškos esmės buvo sunkoka.

Tave Norvegijoje pažįsta daug kas. Negalėjai Algelio, kaip tave vadino, nepastebėti – artistiško, kalbančio išlavintu, garsiu balsu, palydimu išraiškingais gestais. Buvai įsitikinęs, kad tavęs turi klausyti, turi tave matyti ir jokiu būdu nepamiršti. Niekas ir nepamiršdavo spalvingojo Algio iš Norvegijos.

2005 m.

Tavo „anas gyvenimas“, iš Lietuvos, man žinomas tik nutrūkstančiais punktyrais: gimei ir augai Plungėje, studijavai Vilniaus universitete, grojai smuiku.

Mūsų draugystė prasidėjo 1991 metais, kai maža grupelė pirmųjų atvykėlių iš Lietuvos į Norvegiją kaip pamestinukai šliejomės vienas prie kito, trokšdami draugystės ir palaikymo svetimoje šalyje… Nelabai buvo prie ko kito šlietis, nieko daugiau čia ir neturėjome, tik savo jaunystę, optimizmą ir drąsias svajones.

Tu buvai negailestingai atviras, rėžiantis tiesiai šviesiai, nevyniojantis nuomonės į politinio ar kitokio korektiškumo vatas – tai mane žavėjo, o kai ką galbūt baugino ar pykdė. Kiek mūsų kartu priplepėta, prijuokauta ir pribaliavota – nesuskaičiuojama. Tu buvai nepamainoma kompanijos siela: artistiškas, meniškas, žavingas, kandus, talentingas…Niekada nenorintis baigti kvailioti ir užsiimti rimtais dalykais.

Gyvenimo proza tave nervino ir sekino. Tau reikėjo nuolatinio pobūvio, nuolatinio pakilimo, prabangos – gėlių, muzikos, gurmaniškų patiekalų, prabangių restoranų, gražių originalių daiktų, stilingos aprangos – gyvenimo spalvų, žaižaravimo, klyksmo, kvatojimo. Nesitenkinai mažu ir paprastu. Nenorėjai ir nemokėjai būti eilinis, kasdieniškas, pilkas. Ir buvai neeilinis – tai buvo tavo esybės esmė, juk tave erzino rutina ir buitis. Todėl menkiausią kasdienišką veiksmą pakylėdavai iki spektaklio, sureikšmindavai iki ritualo. Mokėjai būti dėmesio centre ir tuo gyvenai. Tavo asmeninis spektaklis vyko kasdieną, nuspalvindamas aistromis gyvenimą tų, kurie buvo šalia.

Buvai mano kolega vertėjas teismuose, tačiau tavo širdis, žinojau, buvo teatre, įvairiuose projektuose, ypač statant spektaklius su Oskaru Koršunovu Norvegijos teatruose, kur buvai ne tik vertėjas, bet  lygiavertis kūrybinės grupės narys.

Dienraščio „Aftenposten“ nuotrauka. Algis ir Oskaras Stavangeryje, dirbant prie Jon Fosse pjesės 2008 m. Spektaklis „Tos akys“ (Desse auga) buvo kulminacinis projekto „Pasakos gamtoje“ (Eventyr i landskap) įvykis.

Nors paskutiniais gyvenimo metais sekino liga, vistiek nemokėjai ir nenorėjai gyventi ramiai, apriboti save, sumažinti gyvenimo greitį – nes toks buvai nebe tu. Troškai likti kaip visada jaunas, žaismingas, šmaikštus, originalus, elegantiškas. Tam reikėjo daug jėgų, o jų tau tiesiog nebeužteko…

Tu išėjai, mes gyvensime toliau. Lapkritis, ir krinta lapai, ir išeina draugai, bet lieka jie jauni mūsų atminty, kaip ir tu, Algi. Lik jaunas, nes senatvė tau netinka.

2003 m.

Tikėjimas nr. 15. Jei atvažiavau čia gyventi pas kokį nors vyrą, jis automatiškai tampa mano sugyventiniu. Tada man duoda numerį ir galiu iškart stoti į NAV, kuris visokeriopai padeda visoms moterims.

Deja, ne taip paprasta. Sugyventinio statusas Norvegijoje nepripažįstamas bet kam. Sugyventinis – tai asmuo, su kuriuo kartu registruota gyvenamoji vieta. Užsieniečiams, atvykstantiems kartu gyventi su legaliai gyvenančiu Norvegijoje asmeniu, šis statusas automatiškai nepriklauso.

Yra reikalavimai norint gauti tokį statusą Norvegijoje:

  • mažiausiai dvejus metus registruota bendra gyvenamoji vieta (reikalingas pažyma apie tai)
  • arba bendras vaikas, kurio gimimo liudijime nurodyti abu sugyentiniai kaip tėvai.

Tada atsiras pagrindas registruotis kaip šeimos, šiuo atveju, sugyventinio statusu, bus galima imigruoti ir gauti asmens kodą (D-numerį arba ID numerį).

Informacija randama Imigracijos direktorato portale.

Ką norvegas padarys – viskas bus gerai

Kodėl Norvegijoje nebandoma surasti kaltų, primesti atsakomybės ir nubausti? Gerai tai, ar blogai? Ar tai pozityvumas, ar neatsakingumas?

Straispnio garso įrašas

Daug metų gyvendama Norvegijoje matau skandalus – tai kažkas pinigus pasisavo, tai iššvaistė. Pavyzdėlis: įrenginėjo Oslo metro bilietų tikrinimo aparatus, išnaudodami daugybę milijonų, tai truko daug metų, prietaisai buvo pusiau įmontuoti, bet po to tyliai ramiai dingo, o sukišti pinigai išgaravo. Aparatai niekada taip ir nepradėjo veikti.

Arba NAV – skandalas po skandalo…

Kiekvieno skandalo atveju paprastai kuria komisiją, kuri ilgai dirba, įvykius tiria, o paskui rašo labai ilgą viešą ataskaitą. Aišku, jos niekas neskaito, nebent žurnalistai, kurie turinį trumpai pateikia visuomenei. Tuo viskas baigiasi.

Žinoma, skandalai irgi būna įvairūs. Vienuose kalba eina tik apie iššvaistytus ar pasisavintus milijonus, kitur – apie žuvusius žmones.

Toliau skaityti „Ką norvegas padarys – viskas bus gerai“

Norvegijos lygybė: visi lygūs ir lygiaverčiai. Ar tai įmanoma?

Straipsnio garso įrašas
Belle Co nuotrauka, Pexels.

Ar įmanomas progresas, jie visi lygūs ir niekas neisistengia? Ar visi Norvegijoje turtingi, o gal čia irgi egzistuoja turtinė nelygybė, tik užslėpta? Kodėl Norvegijoje taip stengiamasi mažinti turtinius kontrastus ir atskirtį? Kodėl Norvegijoje dideli mokesčiai ir kas iš to laimi? Ar reikia perskirstyti pinigus, paimti iš turtingųjų ir atiduoti nepasiturintiems? Kodėl Norvegijoje padedam silpniesiems, o stiprieji tegyvena savo galva?

Pradinėje mokykloje pažymiai nerašomi.

Lygybė – viena iš svarbiausių norvegiškų vertybių. „Nesi geresnis nei kitas“ -kalama vaikams nuo mažumės. Gal manai kad esi gražesnis, protingesnis ar dar kitaip pozityviai „ -esnis“? Ne, čia tik tau taip atrodo. Geriau kad neatrodytų.

Toliau skaityti „Norvegijos lygybė: visi lygūs ir lygiaverčiai. Ar tai įmanoma?“