Kontrabanda: lašiniai, cigaretės, degtinė ir koronavirusas

Migruojantys darbininkai – viruso platintojai ar darbdavių žaisliukai?

Klausyti įrašo:

2021.01.20. Dienraščio VG informacija.

Pranešime rašoma, kad tik 25% (ketvirtadalis) užsikrėtė virusu Norvegijoje. Tai leidžia daryti išvadą, kad koronavirusas į Norvegiją atvežamas iš kitų šalių. Taip pat jau nuo pernai gruodžio galo plinta nuomonė, kad ją vežioja migruojantys darbininkai, kurių darbdaviai pažeidžia Covid-19 prevencijos reglamentus. Taip rodo ir statistika, ir praktika. Dėl to Norvegijos tikrintojų akys nukrypo į imigrantus ir labai sugriežtinta atvykimo į Norvegiją tvarka. Migruojantys darbininkai tikrinami ne tik darbe, bet ir apgyvendinimo vietose, kur juos apgyvendinti privalo darbdaviai.

Karantinavimo taisyklės griežtos ir painios. Jos kinta. Važinėjantys pirmyn ir atgal darbininkai Norvegijai yra reikalingi. Darbą padaro ir išvažiuoja. Kai kurie negali pagal galiojančias taisykles pretenduoti į jokias Norvegijos socialines garantijas. Ir, regis, visiems gerai. Lietuvai parvežami pinigai, Norvegijai padaromas darbas, dažnai sunkus, fizinis ir labai visuomenei reikalingas. Statistika rodo, kad imigrantai dažniausiai dirba nekvalifikuotus darbus, kurių vietiniai nelabai ir nori imtis.

Migruojantys darbininkai

Bet prie Covid-19 pandemijos ši sklandžiai dirbanti darbininkų vežiojimo pirmyn atgal į Norvegiją sistema ima strigti. Nebeskrenda lėktuvai, tikrinami pasienio punktai. Privalomi testai. Jei veža darbavys, už viską turi irgi mokėti darbdavys, taip pat ir už testus. Be to – apgyvendinimas. Apgyvendinti reikia padoriai. Kartais gyvenimo sąlygos tokios: į lovas – gultus, ant čiužinių ar sudedamų lovelių galima buvo suguldyti nežinia kiek žmonių. Jie taip gyvendavo kelis mėnesius, o po to, kai ankstesnieji išvažiuodavo į savo šalį (Lenkiją, Latviją ar Lietuvą) į tuos pačius gultus (kartais net į tuos pačius patalus) atvykdavo nauja partija darbuotojų. Ne paslaptis, kad daugybė darbo vietų Norvegijoje organizuota būtent taip. Liberali darbo rinka, laisvas darbo jėgos judėjimas. Nors ir anksčiau apgyvendinimo (jei apgyvendina darbdavys) reikalavimai egzistavo, jų nedaug kas laikėsi ar paisė.

Nuotrauka iš straipsnio, kuris minimas tekste.

Dabar apgyvendinimo karantino laikotarpiu taisyklės griežtesnės – jei darbuotojus kviečia, atveža ir apgyvendina darbdavys. Privalomas karantinas yra 10 dienų, tada žmogui privaloma suteikti atskirą kambarį, atskirą tualetą / dušą, maisto tiekimą į kambarį arba atskirą virtuvę, taip pat TV ir internetą. To reikalauja reglamentas dėl Covid-19 prevencijos.

Gyvenimas «tarpe»

Kodėl  tiek daug darbų buvo organizuojama vežiojimo, arba vadinamųjų rotacijų principu? Priežastys kelios. Daug žmonių savo šaly neturi darbo, be to tikisi, kad Norvegijoje uždirbs daugiau per trumpesnį laiką ir sąlygos čia bus geresnės. Tas tikėjimas labai gajus, plinta iš lūpų į lūpas. Darbdaviai, siūlydami darbą, nuolat pabrėžia kad «viskas legalu, viską garantuojame» ir taip prisivilioja darbininkus. Darbdaviui naudingi užsienio darbininkai, jis gali sužaisti algų skirtumais, kultūrų skirtumais, mokesčių mokėjimo taisyklėmis. Atvežti žmonės nežino kaip yra Norvegijoje, pasitiki darbdaviu. O kai sužino- būna jau prabėgę ne tik mėnesiai, bet ir keli metai. Taip atsiranda buvimas «tarpe» – gyvenu Lietuvoje (Lenkijoje, Latvijoje ar kt.), dirbu Norvegijoje.

Gera šeimininkė žino, kad tarpuose visuomet prisikaupia daugiau dulkių, purvo, šiukšlių ir kad tarpus reikia prižiūrėti ir valyti. Pavyzdžiui laikas nuo laiko reikia atitraukti šaldytuvą nuo sienos ir nuodugniai išvalyti tarpą. Jei virtuvė su integruotu šaldytuvo, tada tarpo nėra. Bet jei virtuvė be euroremonto, reikia tikrinti ir valyti, bet ne kiekviena šeima tai daro, deja. Arba dėl tingėjimo, arba dėl to, kad nekrenta į akis. O «ko nematai, tai ir širdies neskauda», sako patarlė.

Komandiruoti ar rotuojami darbuotojai atsiduria neitegruotoje terpėje, tokiame tarpe, kurio niekas neprižiūri – tarp dviejų šalių. Liaudiškai tariant – nei velnias, nei gegutė. Neva tai jis dirba Norvegijoje, bet gyvena taigi Lenkijoje (arba kitoje šalyje). Jam sako: «Viską garantuojame.», ir jis tiki. Neturi laiko aiškintis įstatymus. Dažnai tai net neįdomu. Gyvena nuo vieno važiavimo iki kito. «Grįšiu namo, tai pagyvensiu kaip žmogus, o čia reikia dirbti.» – galvoja. Kalbą mokytis – kam. «Sužinosiu iš Zbygnievo arba Šarūno, jie Norvegijoje jau pusę metų, o aš tik tris mėnesius. Ką  jie pasakys  – turi būt teisingai. O jei neteisingai – tai aš nekaltas, man nepasakė.»

Darbdaviui toks menatlitetas yra aukso kasyklos – puiki žaliava įdarbinti su pusiau legalialiomis darbo sutartimis, klastoti darbo valandų žiniaračius, nedamokėti, nemokėti už viršvalandžius ir pan.

Pasitikėjimas ir nepasitikėjimas

Norvegija yra pasitikėjimo šalis. Pasitikėjimas, tikėjimas, kad žmogus ne nusikaltėlis jei neįrodyta priešingai, yra teisinės valstybės bruožas. Deja, buv. Sovietų bloko šalyse yra kol kas atvirkščiai. Ten tu esi nusikaltėlis, kol neįrodoma atvirkščiai. Taigi – kultūriniai skirtumai.

Trumpai apie pasitikėjimą. Štai vaizdelis iš obuolių parduotuvės, kur lankiausi šią vasarą, pirkdama obuolius ir slyvas. Nei vieno žmogaus, stovi  dėžės prekių, t.y. vaisių, ir skelbimai apie tai, kiek kainuoja. Imk ir vipsink už prekes telefonu. Kaipgi taip, niekas nestovi su kasos aparatu? Nesaugo? O žmonės nevagia? Taigi galima paimti 10 kg, o užmokėti už tris? Gal ir kas nors paima, bet tokie nuostoliai yra pigiau, negu statyti žmogų pardavinėjimui ir mokėti jam algą. Ir taip visur – šiltnamiuose, pakelėse, keltuose – imk prekę, mokėk per vipsą. Mes pasitikime, kad nepavogsi. Sistema pasiteisina, kitaip jos nebūtų. Niekas nieko neišvagia.

Savitarnos parduotuvė – imk ir mokėk vipsu.
Kainos ir paaiškinimas kaip sumokėti

Įsileidus darbo jėgą iš buvusių Socialistinių valstybių (2004 m., t.y.  jau 15 metų), norvegai irgi tikėjo, kad atvykęs dirbti žmogus nesileis išnaudojamas. Kad jis nesirašys darbo sutarties, kurios neperskaitė, neleis į timelistus užrašyti 5 valandas, nors dirbo 10, ir panašiai. Norvegijos darbo santykiai yra grįsti nuostata, kad darbo sutartis sudaroma tarp tarp dviejų lygiaverčių suaugusių partnerių. Tikimasi, kad darbininkai rūpinsis savo darbo vieta, reikalaus savo teisių, nedirbs nesaugiomis sąlygomis, kurios juos susargdins, be darbo rūbų, apsaugos priemonių… Norvegai netikėjo, kad imigrantai, atėjus patikrinti darbo inspekcijai, meluos į akis, dangstys nesąžiningą darbdavį. Bet, deja, tai buvo ir yra realybė. Norvegų profsąjungos jau keli metai kalba apie atvežtinę «ša, ša» (hysj, hysj), t.y. tylėjimo apie siaubingas darbo sąlygas, kultūrą. Būtent todėl kurį laiką pas nesąžiningus darbdavius viskas ramu… kol nesusipykstama. Tada ieškoma teisybės.

Praktika rodo, kad santykiai su nesąžiningu darbdaviu dažniausiai baigiasi kofliktu. Juk visa, kas grįsta melu, anksčiau ar vėliau žlunga. Ir darbuotojai lekia pas tą pačią darbo inspekciją, kuriai anksčiau melavo, reikalauti, kad atbuline tvarka jiems sumokėtų visus nusuktus viršvalandžius (nors timelistų klastojime patys dalyvavo).

Kenkdamas darbdaviui pasikenksi sau?

Jei darbuotojai reaguotų iš karto ir visi kartu, t.y. būtų solidarūs, tada galima būtų imtis priemonių ir nesąžiningas darbdavys būtų pastatytas į vietą. Deja, darbdavys, verčiamas laikytis įstatymų, galbūt turėtų išnykti. Darbdavio, kuris viską daro teisingai, konkurencingumas smarkiai sumažėja. Jis nebegali daryti darbo papigiai, praranda klientus, o jo darbuotojai savo ruožtu praranda darbą ir pinigėlius. Viską susumavus, paaiškėja, kad tokių pusiau nelegalių, nesaugių darbo vietų išlaikymu (kur daug kas neatitinka įstatymų, yra nelegalu ar pusiau legalu), suinteresuoti ir darbdaviai, ir darbuotojai. „Negi kirsiu šaką ant kurios sėdžiu“ – galvoja. Kai konfliktas: atleidimai iš darbo, nesumokėtos algos, tada jau sakoma, kad «nieko nežinojau, nemačiau ir negirdėjau» . Pasirenkama aukos poza, reikalaujama, kad užjaustų, guostų ir išgelbėtų…

Viena vertus, aišku, kad tie žmonės norėjo dirbti ir užsidirbti, o geresnio darbdavio gal nerado. Kita vertus – pikta, nes, kaip sakoma, ir arkliui aišku, jog visi žinojo, kad darbdavys pažeidinėja įstatymus, bet nieko nedarė, kol dar kažką mokėjo. Todėl toliau važinėjama, užsidirbama į rankas, o kas toliau – man nerūpi.

Taip buvo iki Covid-19 pandemijos. Gyvavo tas tarpinis variantas, niekieno nekuopiamas tarpas tarp dviejų šalių, kaip palyginimui – minėtasis tarpas tarp šaldytuvo ir sienos. Ko ten prikrito, niekas nežino, o pažiūrėti tingi, per daug darbo. Palaukime remonto. Jei tas tarpinis variantas atsiduria tarp dviejų atsakomybių – kaip niekieno žemė tarp dviejų tvorų – tai jau tikrai tada niekam jis neįdomus. Komandiruoti, rotuojami, vežiojami darbuotojai neįdomus Lietuvai ar Lenkijai. «Kur dirbi? Norvegijoje? Tai ten ir klausk apie savo teises.» O Norvegija irgi atsako panašiai: «Dirbi NUF (užsienio įmonės filialas Norvegijoje), reiškia dirbi užsienyje, ten visko ir klausk».

Dabar atsitiko kažkas katastrofiško ir globalaus, ir staiga į visų pamirštą tarpą reikia galiausiai pažiūrėti. Kaip virtuvę užliejus kaimynui. Tada remontas būtinas, ir šaldytuvą dabar jau tikrai pajudinsime. O kai pajudinome, tai net silpna pasidarė, kiek ten betvarkės ….

Štai tokia trumpa  poetiška analizė, apie gyvenimę tarpe.

Vežiojami darbuotojai dėl visko kalti?

O dabar grįžtame prie  vežioja mų darbuotojų, įkritusių šį tarpą tarp Lietuvos (Lenkijos, Latvijos) ir Norvegijos. Katastrofiška situacija, Covid-19 pandemija, kaip tas kaimyno potvynis, užaštrino visas problemas.

Užsienio darbininkai atsidūrė tarp girnų. Arba tarp kūjo ir priekalo. Viena vertus, jie, kaip anksčiau rašyta, labai reikalingi, kitą vertus – jie kaltinami dėl viruso vežiojimo. Jiems sako: «Nevažinėkite», o jie sako: «Valgyti noriu, Norvegijoje mano darbas.» Jiems sako: «Visko klausk darbdavio, jis viską turi sutvarkyti.» Jie sako: «Mano darbdavys nesilaiko įstatymų ir mane verčia jų nesilaikyti.»

Yra atvejų, kai darbininkai verčiami eiti į statybas su Covid-19 simptomais, nes darbdavys neturi pinigų jų laikyti nedirbančių. Darbdavys neturi pinigų kaukėms arba spiritui, normalioms karantinavimo sąlygoms, niekam… Ypač tas darbdavys, kuris dirba privačiame sektoriuje, t.y. remontuoja privačių gyventojų namus. «Gyvenimo sąlygos kartais siaubingos, darbo salygos – irgi, o prevencijos laikymasis yra tiesiog parodija,» – sako organizacijos «Fair play bygg» atstovas.

Tame pačiame straipsnyje sąžiningų verslininkų atstovai piktinasi, teigdami, kad visi minimi  pažeidimai yra nusikaltimai.

Yra ir kitų reakcijų. Lenkų organizacija piktinasi lenkų juodinimu, organizacija „Bymisjonsenter“ išplatino pranešimą, sakantį, kad negalima kaltinti visų imigrantų viruso importu, nes būtent jie dirba ten, kur reikia darbo rankų, kol Ola Nordmann (lt. Vardenis Pavardenis) sėdi namų ofise. Pandemija kaip ir visos katastrofos iškėlė pačias sudėtingiausias migrantų darbininkų problemas.

Ir kas jas išpręs? Atvykstantieji bus labai griežtai tikrinami, patinka tai ar ne. Bus skiriamos sankcijos. Iš darbdavių bus pareikalauta laikytis įstatymų.

Darbininkams reikėtų susimąstyti kur jie dirba, pas ką jie dirba, kokias teises turi, kalbėtis su kolegomis, atsikratyti aukos komplekso ir kreiptis pagalbos prevenciškai. Žmogus atsakingas už savo gyvenimą, o Norvegijoje vyrauja požiūris, jog dirbantieji atsakingi už savo darbo aplinką. Darbo aplinkos arba jūsų gyvenimo niekas neprimeta iš lubų. Jūs renkatės. Rinkitės būti sąmoningais darbininkais, europiečiais, kurie nesitaiksto su darbdavių savivaliavimu.

Taisyklės, kurių privalote laikytis čia. Jos nuolat keičiamos ir atnaujinamos.

Jums gali būti naudinga informacija apie dažnai važinėjančius į Norvegiją dirbti.

Turite nuomonę? Diskutuokite Feisbuko grupėje „Gyvenu Norvegijoje„.

Patikima ir naujausia informacija ir diskusijos Feisbuko grupėje „Dirbantiems Norvegijoje„.

Covid-19 (taisyklės atvykstantiems į Norvegiją)

Savideklaracijos forma (privaloma): prieš atvykdami išsispausdinkite, užpildykite ir turėkite. Daugiau infomacijos čia. Pildykite skaitmeniniu būdu čia.

Atvykstantiems užsieniečiams būtina turėti neigiamą Covid-19 testo pažymą, bet yra išimtys.

Privalomas pakartotinis testas. Privaloma pasidaryti testą atvykus į Norvegiją. Testas privalomas visiems nuo 2021 m. sausio 2 dienos , su kai kuriomis išimtimis. Vaikams iki 12 metų testo nereikia.

KARANTINAS

  • Visi atvykę privalo būti karantine 10 dienų (yra išimtys)
  • Atvykusieje privalo vykti į karantinavimosi (izoliacijos) vietą.
  • Vykdami į karantino vietą privalote dėvėti kaukę.
  • Kartu iš užsienio atvykę asmenys gali karantinuotis vienoje vietoje.
  • Privaloma karantinuotis 10 dienų (net su neigiamu testu).
  • Jei pasireškė simptomai – kreipkitės med. pagalbos, telefonas +47 116117

KARANTINO VIETA

Atvykus iš užsienio iš principo visiems yra privalomas karantino viešbutis. Jo kaina 500,- nok / parai privačiam asmeniui, 1500,- nok/ parai įmonei. Karantino viešbutyje darmo nemokami Covid – 19 testai.

IŠIMTYS, t.y. karantino viešbutis nebūtinas tiems, kurie:

  • Gyvena Norvegijoje (deklaravę čia gyv. vietą) nuosavame arba nuomotame būste
  • Gyvens būste, atitinkantį karantinavimosi reikalavimus: atskiras kambarys, vonios kambarys ir tualetas, vieta ruošti maistui. Tai gali būti hytte, viešbutis, nuomojamas apartmentas ir pan.)
  • Sutuoktiniai ir vaikai gali karantinuotis pas sutuoktinį, legaliai gyvenantį ir turintį būtą Norvegijoje;
  • Turintys darbdavio parūpintą būstą atitinkantį reikalavimus;
  • Vairuotojai;
  • Yra kitos išimtys;
  • Privaloma pateikti dokumentus: apie nuosavą ar nuomojamą būstą; tai gali būti gyv. vietos pažyma, norv. bostedsattest, būsto nuomos sutartis, darbavio raštas apie suteikiamą būstą ir sąlygas ten ir pan.) ;

Atvykusiems iš Lietuvos reikia būti karantine 10 dienų. Situacija gali keistis sekite bendrąją informaciją .

Yra išimtys, kai nereikia karantinuotis nei darbo valandomis, nei laisvalaikiu, apie jas skaitykite bendroje informacijoje.

Būnant karantino vietoje yra privaloma:

  • Išeiti galima tik jei įmanoma išvengti artimo kontakto su kitais asmenimis, neskaitant tų, su kuriais gyvenate;
  • Draudžiama būti darbo vietoje, kur yra kitų žmonių,
  • Taip pat − mokykloje ar vaikų darželyje;
  • Draudžiama naudotis viešuoju transportu (nebent vykstama iš ar į kelionės vietą, ty oro uostą, jūrų uostą ar pan.). Tada – privaloma veido kaukė, (virš 12 metų asmenims).

KAS APMOKA SU KARANTINAVIMUSI SUSIJUSIAIS IŠLAIDAS?

Bendrai nustatytos tvarkos nėra. Jei keliaujate privačiai, visos išlaidos – jūsų rūpestis. Jei į  Norvegiją atvykote dirbti, testavimą organizuoja ir apmoka darbdavys arba užsakovas. Jei keliaujate darbdavio nurodymu į taip oganizuojamą darbą, kad dirbama važinėjant į Norvegiją ir atgal – visų išlaidų apmokėjimai (apgyvendinimas, karantinavimosi dienos ir kt. yra susitarimo su darbaviu reikalas). Iš principo turėtų apmokėti darbdavys (pagal turimą darbo sutartį), bet geriausia kad visas aplinkybes sutartumėte raštu.

KITA:

  • Šios taisyklės galioja atvykstantiems iš Lietuvos
  • Atvykusiems iš kitų šalių gali galioti kitos taisyklės.
  • Atvykstantiems iš Didžiosios Britanijos – jau galioja sugriežtintos taisyklės
  • Taisyklės gali keistis – pasitikrinkite.
  • Visą informaciją lietuviškai, skelbiamą oficialių Norvegijos institucijų rasite čia.

Nuolat atnaujinama informacija feisbuko grupėse Gyvenu Norvegijoje ir Dirbantiems Norvegijoje. Junkitės!

Konfliktas darbe. Ar tikrai? Teisingos ir neteisingos reakcijos .

Klausykitės straipsnio garso įrašo

Ji mane žemina….

„Jau daugiau neištversiu, kaip ji gali taip elgtis? Jinai mane mobina, ji mane žemina. Kaip? Nu, nesisveikina, nežiūri į mane, numeta man blogesnes užduotis, klientus, tolimesnius objektus. Nuo kada? Tai kai gavo tą aukštesnį postą… O kada gavo? Prieš savaitę tapo vadove, nuo tada ir pūstis ėmė, mane pradėjo ignoruot.. Kaip taip galima? O buvo draugė. Mes gi iš to paties miesto, kartu atvažiavom čia. Kartu baliavodavom, apie viską kalbėdavom. O dabar, kai tapo teamledere, nosį užrietė. Kokiu būdu žemina? Va vakar ėjo pro šalį, net nepasisveikino. Kokie dar epizodai? Na, daugiau nemačiau aš jos, bet jaučiu, kad jau ims man kenkt. Ar kažką dariau, kalbėjau su ja? Ne, bet ji pati juk supranta ką daro, tyčia daro, kad pažemint… Noriu paskųst už diskriminaciją, už tai, kad taip elgiasi su manim, kur man kreiptis?“ (Imigrantės skundas).

Vaikas, spardantis duris

Tokia reakcija? Deja, niekas nėra atsakingas už tai ką jaučiate. Kai kurių žmonių reakcija – įsižeisti už nieką ir nieko nedarant kankintis. Anot psichologų – tai aukos pozicija.  Vaikas spardo daiktą, į kurį užsigavo. Įsižeidusioji šioje situacijoje elgiasi panašiai – kankinasi be reikalo ir skundžiasi be pagrindo.

Ar tai tiesa, kad draugė bando specialiai kenkti? Jei draugę paskyrė grupės vadove, gal ji gavo daugiau užduočių? Galbūt buvo nurodyta elgtis su visais darbuotojais vienodai, todėl ji negali rodyti iškirtinio dėmesio? O gal pati turėjo rimtą pokalbį su aukštesniu vadovu, ir yra blogos nuotaikos?  Gal jūsų net nepastebėjo? Į tokį klausimą gali būti daug atsakymų, nes nebūtinai visas pasaulis sukasi apie jus, o draugė nebūtinai specialiai jus įžeidinėja, nematydama ir praeidama pro šalį. Be to, tai nėra nei diskriminacija, nei mobingas, o paprasčiausiai jūsų neigiama emocija.

Toliau skaityti „Konfliktas darbe. Ar tikrai? Teisingos ir neteisingos reakcijos .“

Gyvenate Norvegijoje? Draugiškas patarimas – išmokite norvegiškai

Klausykitės garso įrašo.

Kodėl kartais nesiseka mokytis norvegiškai ir kodėl reikėtų mokytis? Atsakymus žinome patys… bet dar kartą apie tai – kodėl reikia mokytis norvegiškai ir kaip tai daryti.

Niekaip nesupranta, kodėl nenumeta svorio…

Prieš daugiau nei dešimt metų rašiau straipsnį Lietuvos spaudai „Šokis su protezais“.

Mintis – emigracija tai amputuotas gyvenimas, kurį turi užsiauginti iš naujo. Emigracija iš žmogaus atima ne tik draugus ir socialinius ratus, statusą, bet ir labai svarbią komunikacinę funkciją – susikalbėti.  Taigi šį kartą protezų metaforą naudosiu kalbant apie mokymasi norvegiškai.

Taigi – atsitiko nelaimė, netekau kojų? Ar dėsiu visas pastangas, kad išmokčiau šokti su dirbtinėmis (protezais), ar būsiu neįgalus? Daugelis imigraciją tiriančių mokslininkų kalbos nemokėjimą prilygina neįgalumui. Tada arba žmogus gyvena atskirtyje, yra visai izoliuotas nuo aplinkos, arba jo pasirinkimai apriboti (negali suvokti kas aplinkui vyksta, dalyvauti šalies gyvenime, gauti informacijos). Kai kas sako – man nereikia tos kalbos….Mūsų feisbuko grupėje buvo tyrimėlis, kodėl imigrantai nesimoko norvegiškai. Ir pridurti nieko nebereikia – surašytos visos priežastys, nereikėjo jokių mokslinių tyrimų. Mokslininkai teigia visiškai tą patį, ką ir mes.

Tai trumpai tariant – atsikalbinėjimai. Man irgi tai nesvetima. Aš jau keli metai mokausi lenkiškai. Viską suprantu, moku skaičiuoti, pasakyti kelias frazes, bet kalbėt nepradedu. Ką darau kad pradėčiau? Kaip dialogo pašnekovas arba baseino moteriškės – nieko. Nieko keisto jei nepajudu iš mirties taško.

Kalba yra galia

Labas. Gal galite man pasakyti, jei aš atvyksiu į Norvegiją ar man reikės karantinuotis? Sakote Norvegijos sveikatos priežiūros administracijos puslapyje www.helsenorge.no galima užduot klausimus? O tai ten norvegiškai viskas. Jo, suprantu, kad oficiali kalba Norvegijoje yra norvegų. Bet aš tai jos nesuprantu, tos kalbos… Samdytis vertėją? Dar ko, tai jam mokėti reikia. Kuo aš dirbu? Statybininkas. Ar norėčiau suremontuoti butą nemokamai? Ne, aišku kad nenoriu veltui dirbt. O vertėjas irgi darbas už kurį reik mokėt? Supratau. Viso gero.

„Kas skaito rašo duonos neprašo“, – byloja lietuviška patarlė. Ir kuo geriau skaito arba rašo, kuo daugiau kalbų moka, tuo geriau. Rašo tekstus, dirba komunikacinį darbą, vertėjauja – taip, tai darbas ir ne lengvesnis, negu statybininko. Sakysite: „Koks čia darbas pamalt liežuviu? Vis moka kelias kalbas šiais laikais.“ Visgi, vienoks kalbos mokėjimas yra nusipirkti kavos ar kalbėtis su kolega, o kitas – paskaityti paskaitą tarptautinėje konferencijoje. Arba – vertėjauti tarptautinėje konferencijoje. Pagavote skirtumą? Dainuoti irgi moka visi, bet pasaulyje yra tik vienas Eltonas Džonas arba legendinis Freddie Mercury. Taip pat ir šokti moka visi, bet tik viena Marija Pliseckaja. Kalbos mokėjimas gali būti verslas ir uždarbis. Vertėjui Norvegijoje mokama yra nuo 600 iki 800 nok per valandą priklausomai nuo jo kvalifikacijos.  

Princams ir princesėms samdydavo aukles ir mokytojas, kalbančias skirtingomis kalbomis, todėl jie užaugdavo daugiakalbiai. Mokėti kitas kalbas buvo aukštuomenės, išsilavinimo požymis. Prestižinės visuomenės profesijos visada buvo advokatai, gydytojai ir kunigai. Ne tik dėl to, kad jų mokslai trunka ilgai ir kad žmonėms šių specialistų reikia. Juos gerbdavo dar ir todėl, kad paprasti žmonės nesuprasdavo ką jie sako, nes jie kalbėjo lotyniškai arba nesuprantamas teisiniais terminais. Kai kada ta paprastiesiems nesuprantama kalba netgi piktnaudžiaudavo. Tokiu būdu kalba tapdavo svarbia priemone daryti įtakai.

Kas pažįsta lietuvę skate (NAVe), duokit telefoną?

Jei jūs nemokate norvegiškai, esate silpnesnėje pozicijoje ir priklausomas nuo kitų. Kaip neįgalusis yra priklausomas nuo pagalbinių priemonių, pagal neįgalumo laipsnį. Bijote klausti, nes nemokate ir nesuprantate atsakymo, turite naudotis google translate, ieškote ir klausinėjate, kad bet kokioje institucijoje būtų lietuvis arba rusas ir reikalaujate jų pagalbos (nors į jų pareigas neįeina būti vertėjais) ir pykstate, kai atsisako jums asmeniškai sumaitinti informaciją su šaukštuku?

Nemokate užpildyti anketų gauti išmokoms, nesuprantate taisyklių, negalite perskaityti laiškų, kuriuos jums siunčia valstybinės institucijos. Kai kada jums padeda jūsų vaikai, kaimynai, draugai. Turite prašyti arba likti nieko nesupratę. Kiek gerai jie moka norvegiškai ir kokios kokybės ta pagalba – kitas klausimas. Gali tiek „priversti“, kad vėliau bus didelių problemų. Tuo tarpu daug konsultacinių įmonių padeda išversti viską, ką iš principo suaugęs žmogus turėtų suprasti ir padaryti pats. Bet – tai jų verslas. Ir, žinoma, gerai, kad jis yra. Verslas gali būti daromas iš nagų karpymo ir raugintų kopūstų. Nemoki, neturi laiko, tingi  – pirk paslaugą.

Visgi – kalbos mokėjimas tai ne rauginti kopūstai. Tie, kurie gyvena ir gyvens Norvegijoje, turėtų išmokti norvegiškai. Niekas nesako kad privalote mokėti tobulai. Kalbos išmokimas reikalauja ne tik pastangų, bet ir laiko. Bet nuo kažko juk reikia pradėti. Kodėl reikia išmokti, atsakome mes patys savo grupėje.

Pabaigai – keli patarimai:

O čia į vieną krūvą viską surinko ir jūsų patogumui parašė kaip mokytis kalbos Simona Čepulevičiūtė. Ji irgi nemokėjo norvegiškai, bet išmoko ir dabar jau dirba darbą pagal išsilavinimą ir žino, kad kalbos išmokimas prie šito labai prisidėjo. Gali Simona – galite ir jūs.

Turite nuomonę ar komentarų?

Junkitės prie mūsų feisbuko grupės Gyvenu Norvegijoje.

Patikima ir naudinga informacija feisbuko grupėje Dirbantiems Norvegijoje.

Kaip mokytis norvegiškai

Pukiais patarimais dalijasi Simona Čepulevičiūtė

Ar žinojote, jog norvegų kalbos galima mokytis visiškai nemokamai? Norėčiau pasidalinti su jumis savo patirtimi, įdomiais šaltiniais bei vietomis kur tai galite daryti.

KALBĖJIMAS

Pradėti kalbėti yra labai svarbu, tačiau tai ir vienas sudėtingiausių uždavinių, tad mano pasiūlymas – språkkaffe („kalbos kavinė“) bei savanorinė veikla:

Savanorinės veiklos pasiūlymai:

  • Frivillig.no (galima ieškoti pagal gyvenimą vietą, visoje Norvegijoje)
  • Røde Kors (Raudonasis kryžius, siūlo įvairiausias veiklas)
  • Įvairios organizacijos/įmonės – patogiausia susirasti kontaktinį asmenį.

Språkkafe:

Renginiai/užsiėmimai. Gal turite kokį pomėgį, pvz., megzti? Savivaldybės, įvairios organizacijos organizuoja susibūrimus įvairiomis tematikomis, tad tiesiog panaršykite internete pagal norimą raktažodį.

KLAUSYMAS

SKAITYMAS

ŽODYNAI

Geriausias, mano nuomone, LEXIN. Galima versti į lietuvių kalbą

UŽDUOTYS/GRAMATIKA

Taigi – belieka tik noro ir pirmyn!

Kita Norvegijos pusė. Skaudi gydytojos patirtis šioje šalyje. Atsisveikinimas su Norvegija, o gal „Iki pasimatymo“ ?

Galite skaityti straipsnį arba klausytis įrašo.

Ingen beskrivelse er tilgjengelig.

Gydymo centro «Daivike» savininkė ir daktarė Daiva sako Norvegijai: «Sudie»…O gal iki pasimatymo? Daiva Medalinskaitė Johansen ketina grįžti į Lietuvą po 27 Norvegijoje praleistų metų ir gana sėkmingos gydytojos karjeros. Gydytoja ji dirbo nuo 2000, taigi jau dvidešimtmetį.“Visada jaučiau, kad noriu gyventi Lietuvoje“, – sako ji.

Gydytoją Daivą Norvegijoje pažįsta ne vienas. Gydymo centro „Daivikė“, kuri šešis metus veikė Askime, uždarymas, sukėlė daug kalbų. Ne vienas spėlioja, kas atsitiko.

Daiva – viena iš kelių pirmųjų lietuvių imigrantų, į Norvegiją atvykusi keliais metais vėliau nei aš. Su Daiva kartu kūrėme Norvegijos lietuvių bendriją, kartu buvome valdyboje. Visiems žinomas jos noras padėti tautiečiams, organizuoti renginius, būti lietuviškų įvykių sūkūryje. Daivą, kaip žmogų ir kaip gydytoją, pažįsta labai daug Norvegijos lietuvių.

Toliau skaityti „Kita Norvegijos pusė. Skaudi gydytojos patirtis šioje šalyje. Atsisveikinimas su Norvegija, o gal „Iki pasimatymo“ ?“

Kodėl norvegai kovoja už savo teises, o imigrantai – ne, arba kaip užprogramuojama auka.

Atliktas tyrimas tarp lenkų rodo, kad jie įsitikinę, jog norvegai yra tinginiai. Kodėl? Nes norvegai nepersidirba, eina 16.00 val. namo ir nesutinka dirbti savaitgaliais. Be to – atsisako lipti ant svyruojančių pastolių, įrodydami kad jie tikri vyrai. Reikalauja, kad būtų saugos priemonės, o be jų – atsisako dirbti. Praneša viršininkui, jei kažkas blogai… Anot lenkų, taip elgiasi tinginiai ir neturintys darbo moralės. O lenkai dirba išsijuosę ir nieko neprašo. Daug panašių nuomonių girdėjau ir iš lietuvių.

Man pažįstama norvegiška pozicija: «Jeg må ingenting og bryr meg ikke hva du tenker» (nieko neprivalau ir man tas pats ką tu galvoji). Dirba jie pagal sudarytas sutartis ir kaip diktuoja įstatymas. Ir tikrai nepersistengia. Gerai ar blogai? Kai kam atrodo, kad norvegai neturi nei gėdos nei sąžinės. O kaip iš tikrųjų ir kas už to slypi? Gal ir mums verta iš jų pasimokyti?

Toliau skaityti „Kodėl norvegai kovoja už savo teises, o imigrantai – ne, arba kaip užprogramuojama auka.“

Norvegai ir imigrantai ne visada susišneka. Kodėl?

Santūrumas

Mano vyras – norvegas. Kartais kartu dalyvaujame mūsų tautiečių susitikimuose. Aš mėgstu bendrauti, todėl greitai randu pašnekovų ir laikas man greitai prabėga. Vyras stovi palei sieną, kartu su kitais portugalių moteriškių vyrais norvegais, bet jie nebendrauja, tyli. Atrodo iš jų žodžius reikia pešte pešt. Taip prasiūbuoja visą vakarą, ištardami tik kelis žodžius vieni kitiems.  Kai grįžtame namo, vyras klausia: „Ar seniai tu tuos žmones pažįsti?Ką jūs ten taip ilgai su jais kalbėjote? Kodėl taip garsiai ginčijotės? Susipykote?“ Ilgai turiu jam aiškinti, kad mačiau tuos žmones pirmą kartą, kad mes tiesiog kalbėjomės apie nieką ir visai nesipykome. O intensyviai ir garsiai reikšti savo nuomones mums įprasta… (imigrantė iš Portugalijos)

Pirmieji metai Norvegijoje. Pakvietė į svečius. Atėjau, pasodino ant sofos. Ten jau sėdėjo du vyrai – vienas pagyvenęs, vienas jaunas. Šeimininkas nuėjo į virtuvę ruošti maisto. Laukėme, kol pakvies prie stalo. Niekas nekalbėjo. Aš pasakiau: „Mano vadas Juliette“- ir ištiesiau ranką pasisveikinti. Vyrai prisistatė: Vidar ir Kristoffer. Vėl tyla. Vienas pasakė „Ja, ja…“. Po pusvalandžio atėjo šeimininkas ir pakvietė prie stalo, atėjo dar svečių ir visi ėmėsi kalbėtis. Tas pusvalandis buvo ilgiausias mano gyvenime. Jaučiausi kaip anekdote apie suomius, kur kai vienas pirtyje pasakė „Ja, ja“, daugiau jo ten nebekvietė, nes per daug kalba. (imigrantė iš Prancūzijos)

Vertinu norvegus už jų grynumą. Lietuvis trykšta emocijomis, lyginant su norvegu (žinoma, lyginant su graiku ar rusu – visai netrykšta). Su lietuviais bendravimas gali būti intensyvus ir įdomus – išsakoma daug informacijos, daug minčių, vertinama, pasakojamos įvairios istorijos, bandoma pašnekovą įtikinti, kas tiesa, ir kas ne. Ir visa tai – emocingai, su gestais ir mimikom.  Ir visa tai – per trumpą laiką. Žodžiu, maudomės istorijų, įspūdžių, emocijų srovėje ar krioklyje. Daug kalbame ir kalbame aistringai.

Norvegams toks bendravimas per daug intensyvus. Jie nesupranta, ko iš jų nori, ir kodėl šis didžiulis  informacijos kiekis iš viso pateikiamas. Kai norvegai bendrauja, turi būti rėmai, ribos. Turi būti aiški tema ir aiškūs bendravimo tikslai. Negalima ką tik sutiktam norvegui pradėti pasakoti apie savo kaimynę, kuri turėjo vyrą, o tas vyras buvo iš tokios šalies, o toje šalyje valdė toks prezidentas, o tas prezidentas… Tokie nukrypimai ir nuvažiavimai į lankas su nevaldoma verbaline diarėja eiliniams norvegams nebūdingi ir nepriimtini.

Valdyti tokius protrūkius jie mokomi nuo vaikystės. Emocijas norvegas slepia, nes jas rodyti – nekultūringa, negražu. Parodyti, kad jauti nepasitenkinimą, liūdesį ar pasibjaurėjimą, o taip pat didelį džiaugsmą – tai tas pats, kad garsiai pagadinti orą ir krapštytis nosį. Tokiam elgesiui kelias užkertamas. O mes stebimės, kodėl norvegai tokie susikaustę.

Patriotas paaiškino apie Lietuvą

Va toks dialogas: „Iš kur tu?“. „Iš Lietuvos“. „O, aišku, Lietuva, žinau Riga. Aš pernau buvau Minske. O jūs ten rusiškai kalbate, ar yra kokia kita kalba?

Kaip užknisdavo tokie klausimai! Negalėdavau nutylėt. Sakydavau: „O tu švedas ar danas? Kalbi daniškai ar švediškai? O ką, yra norvegų kalba? Ar jūs tik angliškai visi kalbate? (Stasys)

Toliau skaityti „Norvegai ir imigrantai ne visada susišneka. Kodėl?“

Lietuvi, esi nuostabus

Mes patys kuriame lietuvio portretą, o kokio jo nori tu?

Tekstą parašė Simona Čepulevičiūtė

Tautinė giesmė Osle 2020, iš URM svetainės

Šis amžius stebina informacijos gausa ir prieinamumu, tačiau medijoje (žianiasklaidoje, socialiniuose tinkluose) mes girdime, deja, daugiau blogų naujienų nei gerų. Įdomu ir tai, kad pasak mokslininkų mūsų galvoje generuojama per 50 tūkst. minčių per dieną, iš kurių net 80 % yra neigiamos. Tai matome ir mūsų visuomenėje, lietuviai piešia savų portretą, naudodami juodas spalvas… Tačiau, lietuviai yra nuostabūs!

Norvegijoje nesu girdėjus nei vieno blogo atgarsio, nei vieno mesto akmens į lietuvio daržą, užsieniečiai giria lietuvius darbo rinkoje, kad jie yra darbštūs, atsakingi. Nemažai yra lietuvių, kurie sunkiu darbu lipa karjeros laiptais net ir atšiaurioje Norvegijoje. Visi mano kelyje sutikti Norvegijos lietuviai yra ne tik be galo darbštūs, bet ir paslaugūs – ištiesia pagalbos ranką bet kokiu metu. Mes taip pat rūpinamės lietuvybe, gyvendami išeivijoje: nepamirštame kalbos, papročių, net tradiciniais patiekalais dažnai džiuginame pilvus, mokome norvegus (bei kitų tautybių žmones) apie Lietuvą. Mes pasiekėme daug ir tapome žinomi pasaulyje. 2020 m. auksinio gaublio nominacijos metu buvo minimas Lietuvos vardas iš Craig Mazin, serialo Chernobyl režisieriaus, lūpų. Lietuvių kuriami lazeriai užima daugiau nei 50 % ultatrumpų impulsų pasaulio rinkos. VU profesorius V. Šikšnius už CRISP Cas-9 genetines žirkles apdovanotas Kavli premija, ateityje spėjama, kad šis atradimas atneš Nobelio taikos premiją.  Ir daug kitų sferų, kuriuose esame pasižymėję.

Ar sunku susidraugauti su norvegu?

Klausykite straipsnio įrašo

Koronaviruso (arba Covid-19) Norvegijoje tęsiasi. O man kilo mintis, kad tos taisyklės – laikytis atstumo – Norvegijoje buvo visą laiką. Norvegai mėgsta atstumą, mėgsta būti vieni, jie jau seniai skaitmenizavo beveik visų institucijų darbą, t.y. bendraujama nebe su žmogumi, tarnautoju, o su robotu, arba geriausiu atveju – telefonu bei el. paštu. Covid – 19 – tai tiesiog įprasta norvegiška būklė – kuo mažiau kontaktų, tuo geriau. Visi laimingi, nes dabar legitimiai gali nebebendrauti. ..

Na, o jei rimtai – ar daug turite draugų norvegų?

Toliau skaityti „Ar sunku susidraugauti su norvegu?“