Susipažinkite – tipiškas norvegas

Norvegijoje galioja paprasta taisyklė – neišsišok, būk kaip visi, nesijausk geresniu, o ypač – nedemonstruok pranašumo, nors tau atrodo, kad jį turi, nesigirk, būk kuklus – tai bus įvertinta.

Norvegas pelenius

Anot lenkų kilmės mokslininkės Ninos Witoszek, kritiškai rašančios apie Norvegiją (bet dažnai – teisingai), šioje šalyje nuolatos kovoja valstietis prieš inteligentą, ir inteligentas paprastai patiria nesėkmę.

Pagrindiniai privalomieji Norvegijos simboliai yra gamta ir dar kartą – gamta, o žmonės – nesugadinti, tyri gamtos vaikai, kuriems sekasi be jokių didelių mokslų, nededant jokių pastangų. Visgi norvegai yra dirbantys, ir sunkiai, juk jie turi  (gal greičiau – turėjo) labai daug dirbti, norėdami užsidirbti duonos kąsnį – gamta čia nėra dosni, ant akmenų ir fjordų, šaltyje ir tamsoje neužauginsi javų, daržovių, neišvystysi žemės ūkio. Klimatinės sąlygos yra daug sunkesnės, nes žiemos, ypač šiaurėje, ilgos ir šaltos, o vasaros – trumpos ir lietingos.

Kalnai, akmuo, vanduo – norvegiškas kraštovaizdis, kuris gniaužia kvapą, tačiau išgyventi čia sunku

Anot N. Witoszek, tautinis Norvegijos herojus, yra Askeladenas, t.y. pelenius. Panašus personažas, beje, yra beveik visų šalių tautosakoje. Rusų tautosakoje tai Ivanuška – durnelis,  lietuviškose pasakose jo atitikmuo būtų trečias brolis Jonelis, kvailesnis ir silpnesnis už kitus brolius. Ir norvegui Askeladanui (t.y. peleniui), ir rusui Ivanuškai ir lietuviui Joneliui yra būdinga viena savybė – jis, nors kvailas, bet labai geras. Jis tiesiog daro tai kuo tiki ir kaip jam išeina – nekovodamas ir neįdėdamas didelių pastangų.

Pelenius, ar kvailasis trečias brolis, kai kam gal nelabai patrauklus, nes nėra koks apaugęs raumenimis supermenas, kaip Švarcnegeris, ar gražuolis, kaip Bradas Pitas. Jis tiesiog paprastas, bet charizmatiškas kaimo vaikis.  Kaip virtuoziškai išsireiškė Witoszek: „jo švelnus vidutinybės despotiškumas nurungia supermeno akrobatiką.“ Šis paprastuolis pasiekia visko todėl, kad nuolat rūpinasi silpnaisiais ir pažeidžiamaisiais. Toks herojus, nors kai kieno požiūriu ir kvailas, bet kartu yra protingas, nes „tiktai toks genijus“ – rašo Witoszek, „apvilktas kvailio rūbais, yra vienintelis, kurį norvegai gali toleruoti.“ Na, o norvegų požiūru tai žmogus, nesiverčiantis per galvą norėdamas kam nors įtikti ar patikti, bet esantis toks, koks yra. Ir jam taip gerai.

Būtent. Tai atitinka tipinį norvegą, personažą, kokiu norvegai auklėjami ir mokomi būti. Norvegas patiks kitiems norvegams, jei bus ramus, lėtas, negodus, paslaugus, pasitikintis, pozityvus, nedemonstruojantis savo pranašumo. Tradiciniai teigiami norvego bruožai:  drovus, kuklus, rimtas, dirba kruopščiai, bet neskuba, neišsišoka ir visiškai nenori būti YPATINGAS. Tai jam tik pakenktų. Išauklėtas, bet pagal norvegišką standartą, kuris skiriasi nuo kitų kultūrų supratimo. Veide  dažnai– sutrikimas, net tam tikras žioplumas, kuris užburia kiekvieną sutiktąjį. Ir niekada nežinosi ką jis galvoja – tai norvegui ant veido neparašyta, uždengta malonia veido išraiška.

Populiarus Norvegijoje komikas ir aktorius Atle Antosen, kurio dažnas personažas – eilinis norvegas. Čia iš serialo ETATEN (tarnyba) apie biurokratų darbą.

Toks norvegas paprastai yra kol neišgeria, nes apie išgėrusį norvegą ir apie alkoholį Norvegijoje – atskira šneka.

A.Užkalnis savo knygoje apie Didžiąją Britaniją („Apie tą šalį ir jos žmones“) rašo, kaip skiriasi į Londoną skrendantys rusai, lietuviai. Rusai kailiniuoti, laikroduoti ir kitaip demonstruojantys savo priklausomumą išrinktųjų kastai. Lietuviai gi – nuvargę, papilkusiais veidais, darbo jaučiai su odinėm striukėm. Jei šalia pastatytum norvegą, tai būtų paprastas žmogiukas švariais, skalbimo milteliai kvepiančiais, bet sulamdytais ir neįmantriais drabužėliais, kuriuos norvegas lyginti tingi (jei neišlygina filipinietė au-pair). Drabužiai gali būti labai brangūs, bet to plika akim nepamatysi, nes jie nerėks versači, gucci ar kitais auksiniais užrašais. Norvegas nesusižavėtų rusais, nes turto demonstravimas norvegui yra praščiokiškumo viršūnė.  

Norvegiškas megztinis „lusekofta“, kurį nešioja ir vyrai, ir moterys

O rusui norvegų kuklumas atrodo kvailas: turtingi, bet nemokantys prašmatniai gyventi, nors piniginė norvegui prabangą leistų. Bet norvego kitokios vertybės. Norvegijoje karaliauja tipiški paprastuoliai Ole ir Kari Nordmann (tai lietuviško Vardenio Pavardenio atitikmuo), vaizduojami kaip vienodi uniseks personažai su megzta norvegiška kepuraite su bumbulu, su raštuotu liaudišku „marius“ ar „lusekofta“ megztiniu, dažnai – su slidėmis ir kuprine ant pečių. Gal šių tipiškų norvegų – jie ir yra šalies brandas – veidai nėra sužaloti didelio intelekto, tačiau jie geraširdiški, linksmi ir paprasti.

Norvegų veikimo planas labai paprastas – neiti prieš srovę ir nepersistengti, bandradarbiauti su gamta, ne žaloti ją, ne pavergti, o suprasti ir su ja draugauti. Jie užjaučia silpnesnius ir jiems padeda, yra optimistiški – nezyzia, nesiskundžia, nepalaužiamai tiki ir kaip mantrą kartoja, kad viskas bus gerai (det går sikkert bra). Gal tokios ”stebuklingos“ taisyklės atrodo juokingai, bet kol kas Norvegijai sekasi. Panagrinėkime tokius įsitikinimus psichologiniu ar ezoteriniu aspektu, prisiminkime ir fiziko Vadimo Zelando mokymus apie realybės valdymą. Ką gi matome? Norvegija sėkmingai taiko visus realybės valdymo būdus praktikoje. Viską gali pasiekti, jei nieko nesureikšminsi, tiesiog darysi ir tiek, nepastebėsi negatyvių dalykų, fokusuosi dėmesį į pozityvą ir tikėsi tuo, ką darai.

Toks paprastas, nesusireikšminęs, nepompastiškas norvegas niekam neužkliūva, ant jo niekas nepyksta, jis su visais sugyvena. Jis paperka gerumu, užkariauja pasaulį ne imperialistinėm užmačiom, žvangindamas ginklais, o ateidamas pilnomis rankomis moralinių vertybių, kuriomis (pats finansuodamas) noriai dalijasi. Tai –  ne kostiumuotas pasipūtęs verslininkas, plastikinis Barbės vyras su nulietu sporto salėje torsu Kenas, o žmogus kaip ir tu: kukliai apsirengęs, be jokių galybės atributų (jis, žinoma, turi banko kortelę su (galbūt, bet nebūtinai) bent jau keliais milijonais sąskaitoje, bet ant kaktos tai neparašyta).

Jums gali būti įdomu : Statistinis norvegas – kur leidžia pinigus, kaip gyvena, ką valgo?

Turite minčių? Diskutuokite feisbuko grupėje Gyvenu Norvegijoje.

Patikima ir kokybiška informacijas feisbuko grupėje Dirbantiems Norvegijoje

Satistinis norvegas

Pagal SSB (Norvegijos centrinio statistikos biuro) duomenis.

Norvegas pagal statistiką – kur leidžia pinigus, kur gyvena, ką valgo?

Norvegijoje  gyventojų skaičius yra 5 372 255, BNP (bendrasis nacionalinis produktas) 663 693 nok / gyventojui, nedarbas 4,2 proc. Didžiausiame mieste Osle gyvena  virš 700 000 gyventojų, Bergene 300 000, taigi miestai nedideli ir žmonės nemėgsta gyventi mieste. Visgi gyventojų  skaičius nuolat auga t.p.  ir dėl didelės imigracijos, kuri ypač šoko į viršų nuo 2010 metų (imigravo apie 30 000 žmonių).

Tikimasi kad vidutiniškas gyvenimo amžius vyrams bus 80 metų, o moterims apie 84 metai. Pusė susituokusių porų skiriasi. Vaikus gimdo vidutiniškai sulaukę 30 metų, šeima turi 1,7 vaiko.

Populiariausi Norvegijoje vardai: Sofie, Emma ir Nora, Jacob, Lucas, o prieš 30 metų buvo Kristianas, Espenas, Mortenas, Andersas, o mergaitės – Katrine, Marianne, Kristina. Dabar Osle populiariausias berniuko vardas yra Mohamed (nes tikriausiai visi musulmonai vadinami šiuo vardu, o norvegai – berniukams duoda skirtingus), be to Osle didžiausia koncentracija atvykusių iš musulmoniškų šalių. Labiausiai paplitusios Norvegijoje pavardės – Hansen, Johansen, Olsen, Pettersen , Andersen.

2017 metų populiariausi vardai, SSB duomenys

Norvegai gana aukšti, vidutinis jų ūgis: vyrų 181, moterų 167. Norvegai mokosi ilgai, beveik ilgiausiai pasaulyje, net 16 metų, moterys labiau mėgsta mokytis nei vyrai, 32 proc. norvegų turi aukštajį išsilavinimą.

Nors Norvegijoje yra lygios lyčių galimybės, visgi moterų vidutinė alga yra tik apie 85 proc. vyro vidutiniškos algos, t.y. apie 6 300,- nok / mėn. mažesnė nei vyro alga (vidutiniškai). Gal dėl to, kad daugelis moterų renkasi dirbti ne pilną savaitę?

Norvegai dažniausiai gyena nuosavame name, arba dviejų šeimų name, t.p. kotedže (rekkehus). Būstas blokiniuose daugiaukščiuose yra labiau įprastas miestuose, jį renkasi imigrantai, jaunimas, studentai. Kai šeimoje atsiranda vaikai, norvegai dažniausiai keliasi už miesto ir įsigyja namą arba kotedžą. Tačiau vis daugiau ir daugiau gyvena butuose, tokių žmonių tolygiai didėjo nuo 2000 metų. Paprastai norvegai išeina iš tėvų namų sulaukę 19-20 metų. Norvegijoje nėra įprasta išlaikyti vaiką iki pensijos (tėvų pensijos, aišku), ir nupirkti jam butą ar namą. Nors šiais laikais, kai būstų kainos auga, vis daugiau tėvų Norvegijoje padeda vaikams įsigyti pirmąjį būstą.

Norvegai pusyčiams ir priešpiečiams valgo dažniausiai duoną su įvariais uždedais (pålegg), nors vis labiau tampa įprasta darbe turėti valgyklą, o pietus valgo namuose apie 1800 val. Norvegų didžiąją dalį išlaidų sudaro išlaidos būstui, o mažiausią – išsilavinimui. Išsilavinimas, beje, Norvegijoje nemokamas, tai viena iš kelių likusių pasaulio šalių, kur už mokslą (net universitete) mokėti nereikia. Gal dėl to čia niekas ir nevertina mokslo, nes veltui gauna…

SSB duomenys, kaip keitėsi norvegų vartojimo įpročiai lyginant su 1980 metais, kai maistui ir drabužiams buvo leidžiama daugiau pinigų (dėl to, kad šios prekės buvo brangesnės).

Osle ir Viken pragyvenimas yra brangiausias, Šiaurės Norvegijoje 30 proc. pigesnis.

Pažymėtuose regionuose pragyvenimas brangesnis

Norvegai mėsos suvartoja nedaug, nes ji brangi, ir labai mėgsta bulves ir ryžius. Mėgstamas patiekalas yra pica Grandioza (ji pigi ir parduodama šaldyta) arba kiti itališki patiekalai, pvz. spageti, o dabar jau išpopuliarėjo ir suši, kurią gali nusipirkti REMA 1000 parduotuvėje gana pigiai. Vis dar laikomasi tradicijos dažniausiai valgyti namuose, nors vis labiau plinta valgymo out, t.y. kavinėje arba restorane įprotis. Tyrimai rodo, kad Suomijoje ir Švedijoje priešpiečiai dažnai valgomi su kolegomis kavinėse ir restoranuose, ir tai kasdienybės dalis. Tuo tarpu Norvegijoje į restoranus einama vakarais ir savaitgaliais kokia nors proga su draugais ir šeima, o ne su kolegomis. Su kolegomis Norvegijoje geriamas alus, dažnai algų penktadienį, tai vadinama lønningspils. Tai neblogas būdas socializuotis ir geriau susipažinti. Vyną gerti irgi galima…

Lønningspils

Per metus norvegas išgeria apie 6 litrus (vyresnis nei 15 m. ) alkoholio, iš jų apie 1 litrą stiprių gėrimų, apie 3 litrus alaus ir 2 litrus vyno.

Norvegų darbo diena yra paprastai nuo 0800 iki 1600 val., atostogos – 25 darbo dienos per metus, bet suėjus 60 metų prie atostogų pridedamos dar 5 dienos.

Jums gali patikti Tipiškas norvegas.

Skaitykite apie norvegiškas vertybes.

Turite minčių? Diskutuokite feisbuko grupėje Gyvenu Norvegijoje.

Patikima ir kokybiška informacija feisbuko grupėje Dirbantiems Norvegijoje.

Kada norvegai laimingi ir kokios jų vertybės

Koks tas norvegas? Nuomonių esama įvairių. O be to – ar galima žmones klasifikuoti pagal tautybes? Ar yra kažkoks tipiškas norvegas? Kokios jo vertybės? Visi žino, kad vertybės sukuriamos ir įsivirtina per ilgą laiką, o sugriauti vertybių sistemą galima labai lengvai. Jos kinta visą laiką, ypač dabar, kai į Norvegiją didžiulė imigracija, o atvykėliai su savimi atsiveža kitas vertybes, kurios pamažu daro įtaką Norvegijai.

Norvegai myli gamtą, jie mieliau renkasi gyventi užmiestyje ar kaime (ten taip pat daug didesnis būstas už tą pačią kainą, o gyvenimo kokybė net gerenė, nei mieste), mėgsta sportuoti ir leisti leisti laiką gamtoje. Jiems svarbu geras darbas, nors nepersidirba, jie mėgsta skaityti, svarbu norvegams ir šeima, geri santykiai su atimaisiais. Norvegai galvoja apie kitus, jie nori padėti vargstantiems, rūpinasi visu pasauliu, jie yra idealistai. Norvegams nuoširdžiai atrodo, kad jų šalis yra nuostabi, ir jie labai noriai savo vertybes platina ir kitiems.

Norske verdier - Jeg vil ha et Norge for alle - Dagbladet
Norvegai yra dideli savo šalies patriotai
Toliau skaityti „Kada norvegai laimingi ir kokios jų vertybės“

Aukšto ir žemo konteksto kultūrų pavyzdžiai (iš literatūros kūrinių)

Karen Bliksen savo knygoje Iš Afrikos aprašo sceną, iliustruojančią aukšto konteksto kultūrą. Priminsiu, kad Karen Bliksen gyveno Kenijoje, Nairobyje ir dabar ten yra jos vardu pavadintas rajonas ir muziejus. Knygoje ji pasakoja, kad turėjo svarbų pranešimą vietiniams gyventojams ir paprašė juos sukviesti. Jos tarnas sukvietė žmones, o pati šeimininkė norėjo tik trumpam išeiti ir pranešti jiem svarbią žinią apie fermą. Tačiau tarnas, kuris atliko ne tk tarno , bet ir gido įAfrikos kultūrą funkcijas, pasipriešino. Jis reikalavo, kad fermos savininkė išsineštų į kiemą kėdę, atsisėstų ir praleistų bendraudama su susirinkusiais žmonėmis vos ne visą dieną. Ji galiausiai taip ir padarė. Žinios, kurią galima pasakyti per kelias minutes, perdavimas tapo didele ceremonija. Susirinkę iš toli ir įsikūrę prie fermos pastato žmonės rinko savo atstovus pasisakyti, nors nuo jų pasisakymų niekas nesikeitė. Tačiau toks bendravimas būvo būtinas, siekinat išlaikyti gerus santykius su vietinais gyventojais.

arabic culture - Altaous Art Studio - Paintings & Prints, Ethnic ...

Ištrauka iš Anitos Ammirezvani romano „Gėlių kraujas“.

Aprašoma situacija Irane, kai olandas atvyksta pas kilimų meistrą pirkti kilimo. Pirklys jį priima ir ima kalbėtis, klausinėti apie šeimą (nes dar nepasirengęs deryboms, bet to nemandagu iškart eiti prie reikalo). Paklausia apie žmoną. Olandas atsako (toliau – citata iš romano):

Iš jūsų pusės labai malonu, kad domitės mano šeima, tačiau šiandien norėčiau pakalbėti apie kilimus ir galimybę užsisakyti kokį nors kilimą iš tokio didžio meistro kaip jūs.

Suakmenėjau. Ar tas olandas bent truputį išsiauklėjęs? Labai nemandagu taip greitai pulti aptarinėti reikalus.

Paskui, tiekiama arbata, atnešami pietūs. Ir užsienietis vėl išsišoksta:

Iš tiesų visiškai nebūtina taip vargintis, – pasakė olandas, – tik norėjau pasiteirauti ar galėtume imtis prekybos.

Pirklys net krūptelėjo visu kūnu, stengdamasis sutvardyti susierzinimą dėl tokio atvio storžieviškumo. Jis nuleido akis ir tarė:

Mano drauge, prašome valgyti, neleisime jums išeiti nepasisotinus.

Olandas nenoromis suvalgė kelis kąsnelius, net nemėgindamas slėpti, kad daro tai iš pareigos. Jo barbariško manieros mane pribloškė. Atrodė kaip gyvulys, nepajėgus maloniai ir mandagiai bendrauti, kaip žmonėms įprasta.“

Epizodas baigiasi tuo, kad pasipiktinęs pirklys parduoda olandui kilimą už daug didesnę kainą.

Skaitykite apie žemo ir aukšto konteksto kultūras.

Skaitykite apie kultūrinius skirtumus.

Diskutuokite feisbuko grupėje Gyvenu Norvegijoje.

Patikima informacija feisbuko grupėje Dirbantiems Norvegijoje.

Nesusipratimai valstybinėse institucijose – kodėl ?

Biurokratas – ar visada jis bejausmis?

Nuomonė, kad biurokratai yra bejausmiai, ir jiems rūpi tik popierius, o ne žmogus, tikrai gaji. Pati turėju ne vieną nusivylimą, susitikus su valstybinių įstaigų pareigūnais. Atrodydavo, visko jiems trūksta, niekaip nieko negali įrodyti, dar vieno ir dar vieno popieriaus reikalauja…

Dabar biurokratiją pažįstu iš vidaus ir žinau, kad dažnai esame neteisūs, piktindamiesi valstybės tarnautojais. Jie juk nėra visagaliai. Jie suvaržyti griežtų tarnybinių instrukcijų. Jie irgi turi viršininkus, kurie turi kitus viršininkus, tie – dar kitus. Aukščiausi vadovai, kurie kuria taisykles, sėdi ministerijose ir dažnai yra atitrūkę nuo realaus gyvenimo, o mums atrodo, jad jie nesupranta žmogaus. Tačiau jie žiūri ne iš asmeninio taško, o bandydami sukurti darnią visumą, veikiančią visuomenę. Tas be galo sunku, nes visuomenė keičiasi. o įstatymai ir potvarkiai nespėja su gyvenimo tėkme. Tai ir yra pagrindinės nesusipratimų priežastys.

Dabarties pavyzdys – koronos krizė. Norvegijoje vyriausybė reaguoja nedelsinat, skiria pinigus, kad visuomenė daugiau ar mažiau normaliai funcionuotų. Ir tai pasiseka – krizė suvaldyta. Tačiau vistiek daug nepatenkintų ir kritikuojančių. Variantas kad ir avis sveika, ir vilkas sotus – labai sunkiai suderinamas. Vastybinės institucijos tokį kompromisą bando rasti visada, tačiau kritikos neišvengia niekada. Nei vienoje šalyje…

Valdininkas, dirbantis ir su klientais, ir su viršininkais – spaudžiamas kaip tarp girnų. Gal jis nori padaryti ir padėti daugiau, bet jam ne visada leidžiama.

Kodėl kartais bendravimas su Norvegijos valstybinėmis įstaigomis vyksta sunkiai arba iš viso nevyksta? Nesusikalbėjimą lemia ne tik minėtos priežastys, žmogiški faktoriai, bet ir kultūriniai skirtumai.

Biurokratas - AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra

Kas kaltas?

Mėgstami imigrantų žodžiai yra „priklauso“ ir „privalo“. Daugelis pradeda savo bendravimą su kokia nors institucija apie asmeninį reikalą gana agresyviai reikalaudamas: „Ar privalo darbdavys duoti laisvą? Aš išvažiavau į bobutės laidotuves, o darbdavys sako, kad man pravaikšta. Kur įstatymas, kad man priklauso apmokamas laisvadienis? Man taip sakė norvegas kaimynas, nes jam davė laisvą, kai jo bobutė mirė.“ Arba: „Ar priklauso darbdaviui apmokėti darbo laiką, kur važinėju nuo objekto iki objekto?“. Arba „Kodėl mane verčia imti atostogas, kai niekur negalima išvažiuoti? Negi atostogaut namie? Aš noriu atostogas nukelti, kai nuims kelionių draudimus!“ .

Deja, dažnai  nusivylęs sužino, kad ne visada tokius dalykus reguliuoja įstatymai, bet gali reguliuoti kolektyvinės sutartys arba įmonės vidaus taisyklės. Patariama kalbėtis su darbdaviu, profsąjunga arba kolegomis. Tačiau ne visi nori su jais bendrauti, bet trokšta gauti įstatymo paragrafą, su kuriuo galėtų reikalauti, kas „priklauso“.

Culture -- Would You Laugh At Your Boss? | Travis White Communications

Imigrantai klaidingai įsitikinę, kad mažiausi dalykai turi būti sureguliuoti griežtais įstatymais, taisyklėmis, nurodymais. Jie mano, kad visada privalo būti kažkokia institucija, kuri išspręs konfliktinę situaciją, pamojuodama reglamentu ir pagrasindama nuobauda. „Gal Skatas, gal NAVas , gal profsąjunga- nežinia, bat kažkas juk privalo man padėti?! Kodėl niekas neprendžia MANO problemos?“ – skamba skundai.

Ar visada jų lūkesčiai teisingi?

Toliau skaityti „Nesusipratimai valstybinėse institucijose – kodėl ?“

Kultūrinės avarijos darbe

Norvegija garsėja puikia darbo aplinka ir harmoningais santykiais tarp darbuotojų ir darbdavių. Tyrimai rodo, kad net 9 iš 10 patenkinti savo darbu ir jo sąlygomis.

Darbuotojas iš užsienio tikisi, kad jis tik atvykęs pateks į malonią darbo aplinką, tačiau ne visada taip atsitinka. Palankią aplinką sukuria visų pastangos, o ne iš viršaus nuleisti potvarkiai – tą kartais atvykėliams sunku suprasti. Šis rašinys apie kultūrinius skirtumus ir apie tai, kodėl Norvegija yra tokia kokia yra, o imigrantai dažnai reikalauja  (bet negauna) to, ką turėtų patys susikurti.

Toliau skaityti „Kultūrinės avarijos darbe“

Aukšto ir žemo konteksto komunikacija

Dar vienas svarbus būdas vertinti visuomenės kultūrą, nepriklausantis jau aptartoms šešioms G. Hofstede kultūros dimensijoms – aukšto ir žemo konteksto komunikacija. Šios kultūrinės dimensijos autorius amerikiečių antropologas Edwardas Hall.

Translation Issues Associated With High-context and Low-context ...

Vienos kalbos yra tikslios ir konkrečios, kitos – netiesioginės, taip pat skirtingose visuomenėse skiriasi ir komunikavimo stiliai. Vienose kultūrose einama tiesiai prie reikalo, kalbama trumpai aiškiai ir negaištant laiko, kitose – tai būtų nemandagu.

Ši kultūrinė dimensija aptaria vienoje ar kitoje visuomenėje įsitvirtinusi komunikacijos stilių,  kur vienoje skalės pusėje jis pavadintas žemo kontekto, o kitoje – aukšto konteksto komunikacija,  ir jo laipsniai kiekvienoje šalyje, aišku, varijuoja.

Žemo konteksto komunikacijos visuomenėse bendraujant aktualiausia yra žodis, žinios turinys ir pati kalba. O kaip tui sėdi, kaip apsirengęs ar gal pasikrapštai nosį ar neatrodai labai respektabiliai , ar valkata, ar ministras – nėra labai didelio skirtumo. Net vaikas išklausomas ir atsižvelgiama į tai, ką jis sako. Štai švedė, mokinė Greta Thunberg, klimato kaitos aktyvistė, savo pasisakymu sukėlė didžiulį sujudimą visame pasaulyje.

Tokiose kultūrose kalbantis žmogus, jo raiškos būdas, išvaizda ar statusas nėra esminis dalykas. Svarbiausia yra tema ar problema, apie kurią kalbama. Prieš susitikimą sudaromas aiškus planas, ir jo laikomasi. Po susitikimo – jei jis svarbus -paprastai surašomas dokumentas: referatas, sutartis, nutarimas ir pan. ir paskui remiamasi juo, o ne atsiminimais ar įspūdžiu, kuris buvo padarytas susitikimo dalyviams. Dokumentas, kuris surašomas susitikimo metu ar po susitikimo yra labai svarbus. Jo turinį ar argumentus pakeisti yra sunku, dokumentas bus įrodymas, jei kils nesusipratimas ar konfliktas. Šiose kultūrose įprasta bendrauti trumpai ir aiškiai, susitariama geriausiai raštu – būtent tie susitarimai svarbiausi versle. Neskiriamas dėmesys įžangai, nekalbama asmeniniais klausimais. Tyla tokios kultūros šalyse yra nejaukumo, nesusikalbėjimo signalas. Čia kalbėti yra svarbiau, nei tylėti. Tai kultūrinė orientacija, kurioje požiūris reiškiamas nedelsiant, verbaliniu būdu.

Žemo konteksto komunikacijos šalys yra Vokietiija, Skandinavijos šalys, JAV ir Kanada.

Kuo aukštesnis visuomenėje komunikacijos kontekstas, tuo didesnę reikšmę turi visa tai, kas yra aplinkui žodžius ir  tekstą. Pavyzdžiui kai kuriose Afrikos šalyse iki dabar bendravimas net šeimoje kartais primena mini konferenciją, ir jam ruošiamasi tarsi išėjimui į sceną.

Bendraujant aukšto konteksto kultūrose, siekiama padaryti kuo palankiausią įspūdį – išvaizda, judesiai, vietos kur kas sėdės pagal statusą ir taip toliau. Bendravimas rutualizuotas. Žmonės, kurie dalyvauja ir jų santykiai, o ne tema ar žodžiai yra svarbiausia. Aukšto konteksto komunikacijos kultūrose mėgiamos ceremonijos, pompastiškas stilius. Raštiški susitarimai šiose kultūrose nėra labai svarbūs. Svarbiausiai – pasitikėjimas, reputacija, geri tarpasmeniniai santykiai, kuriems atsirasti reikia laiko. Svarbu titulai, statusas, socialinė aplinka. Verslo reikalai pradedami nuo nereikšmingų pokalbių apie šeimas, šalis. Daug dėmesio skiriama jaukiems pietums, aplinkai. Tyla reiškia sutarimą, supratimą. Tai yra kultūrine orientacija, kurioje požiūris ir santykiai formuojasi per ilgesnį laiką, remiantis fiziniu, socialiniu ir psichologiniu kontekstu.

Aukšto konteksto šalys yra Afrika, Azijos šalys, pietų Amerika.

Nors absoliutinti negalima ir nėra išsamių tyrimų rezultatų ar lentelių, kaip Hofstedes kultūrinių dimensijų srityje, bet laikoma, jog Rusijoje ir kitose buvusiose Rytų bloko šalyse, taip pat ir Lietuvoje ir Pietų Europos šalyse labiau linkstama į aukštą kontekstą. Šiose šalyse svarbūs ne ritualai ar pompastiška kalbėjimo maniera, kaip Afrikoje ar Azijoje, o statusas, titulas ir kiti galios ir įtakos atributai – apranga, laikrodis, automobilis ir pan.

Auštas ir žemas kontekstas, pavyzdžiai iš literatūros.

Skaitykite apie kitus kutūrinius skirtumus.

Diskutuokite feisbuko grupėje Gyvenu Norvegijoje.

Patikima informacija feisbuko grupėje Dirbantiems Norvegijoje

Indulgencija (Indulgence)

Šioje dimensijoje vienoje skalės pusėje yra indulgencija , t.y. bažnytinis terminas nuodėmių atleidimui, o kitoje – santūrumas, susilaikymas, asketiškumas, malonumų vengimas.

Aukšto indulgencijos indekso visuomenėje yra atlaidžiai žiūrima į savo poreikių tenkinimą, patogų ir maksimalų pasitenkinimą suteikiantį gyvenimą. Čia galimas ir net propaguojamas gyvenimo būdas, kai leidžiama laisvai tenkinti pagrindinius ir natūralius žmogaus potraukius, susijusius su gyvenimo mėgavimu ir linksmybėmis.

Žemo šio indekso (mažos indulgencijos) visuomenė yra susilaikymo visuomenė, kurioje slepiamas ir slopinamas poreikis greitai gauti malonumą ir pasitenkinimą, tokie polinkiai laikomi blogybe ir jie reguliuojami griežtomis socialinėmis normomis. Tokiose visuomenėse skatinamas griežtumas, tvardymasis.

Skaitykite apie kultūrinius skirtumus ir kitas kultūrines dimensijas.

Ilgalaikė orientacija (Long term orientation)

Ilgalaikės orientacijos kultūrose orientuojamasi į ateitį. Būdingos vertybės atkaklumas, taupumas, kantrumas. Tokių visuomenių moalinis kompasas – sąžinė (dažnai iš viršaus primesta ir nelabai veikianti), įdiegtas padidintas gėdos jausmas (kai darai kažką, kas ir pelniga, bet pagal esamas vertybes – nedora, tačiau daroma vistiek, kon nepagaus). Santykiai pasiskirsto pagal statusą, savo vieta visuomenėje pripažįstama tokia, kokia yra, ir atkakliai, kantriai dirbama dėl geresnės ateities, galbūt tik sekančiai kartai.

Ilgalaikės orientacijos visuomenėse vyrauja nelygiaverčiai visuomeniniai santykiai, nes taip suvokiama tvarka, aiškūs įsipareigojimai. Taip sukuriamas visuomenės stabilumas. Labiausiai išreikšta socialinė struktūra yra šeima. Aukštinamas pasiaukojimas, dorumas, kantrumas, ištvermingumas, taupumas, darbštumas, atkaklumas. Trumpos orientacijos kultūrų atstovams tokia nuostata atrodo kaip kentėjimo kultūra, kai atsisakoma geresnio gyvenimo dabar vardan ateities.

Trumpalaikę orientaciją turinčiose visuomenėse yra svarbiausiai tenkinti bazinius ir asmeninius poreikius čia ir dabar, būdingas vartojimas, išlaidavimas. Orientuojamasi į praeitį ir dabartį. Tam tikra prasme tai – lengvabūdiškas požiūris, be įsipareigojimų, siekiant malonumo sau ir nedelsiant.

Pateikimi šalių koficientai pagal šią dimensiją. Viršuje šalys, kuriose ilgalaikės orientacijos kooficientas žemas.

Skaitykite apie kultūrinius skirtumus ir kitas kultūrines dimensijas.

Individualizmas ir kolektyvizmas (Individualism / Collectivism)

Tai dimensija, kuri atskleidžia tendenciją rūpintis arba tik savo paties ar savo šeimos gerove, ar priklausyti platesnei grupei, besirūpinančiai savo nariais, ir taip pelnant saugumą.  Ši dimensija rodo, kokiu mastu individualiems interesams suteikiama pirmenybė grupės interesų atžvilgiu.

Žemo individualizmo (ir tuo pačiu aukšto kolektyvizmo) visuomenė yra tradicinė, ten žmonės jau gimdami ima priklausyti šeimai ir giminei (kartais labai didelei), turi laikytis tradicijų ir -jei jų nepažeidžia ir yra lojalūs – šeima juos gina ir jais pasirūpina. Šiose šalyse vertinamas kolektyviškumas, nes asmeninis tapatumas yra pagrįstas naryste grupėje ir asmens vieta ten. Dominuoja savimonė „MES“, asmuo turi stiprią emocinę priklausombę kolektyvui: šeimai, giminei, grupei, organizacijai, o kolektyvas savo ruožtu įtakoja asmens gyvenimą ir suteikia asmeniui vietą, statusą, kompetenciją, tvarką, pareigas ir saugumą kolektyvo viduje. Kolektyvistinėje visuomenėje savęs suvokimas yra socialinis, kaip grupės dalies, vyrauja poreikis priklausyti grupei, jautrumas atstūmimui, konkurencijai, netiesioginis ir ritualizuotas bendravimo stilius (laikomasi tvarkos, hierarchijos, ir taisyklių), pirmenybė suteikiama socialinių tinklų kūrimui.

Ir atvirkščiai, aukšto individualizmo (ir tuo pačiu žemo kolektyvizmo) visuomenė vadinama modernia, kur kiekvienas individas rūpinasi tik savimi ir artimiausiais šeimos nariais. Dominuoja savimonė „AŠ“, orientuojamasi tik  save, dominuoja visiems vienodi vertybiniai standartai. Individas nėra priklausomas nuo kolektyvo: šeimos, giminės, organizacijos ar kitos grupės. Pabrėžiama nepriklausomybė, vertinama asmeninė iniciatyva  ir pasiekimai, kiekvienas turi teisę į asmeninį gyvenimą, būdinga autonomija ir asmeninis finansinis saugumas. Individualistinėje visuomenėje daminuoja optimizmas, aukšta savivertė, žemas socialinis nerimas, pasitenkinimas savimi ir gyvenimu, laisve, gebėjimas veikti bet kokioje situacijoje ir bendrauti su neįprastais individais (t.y. bendravimo nenulemia statusas ar kt.), nėra griežtų  įsipareigojimų. Individualizmu pasižyminčiose šalyse akcentuojamas individas ir jo šeima, gerbiamas asmens prioritetas ir šeimos vertybės, vertinama autonomija ir nepriklausomybė.

Trumpai tariant, individulistinėje visuomenėje rūpinamasi pirmiausia savimi, o kolektyvistinėje – asmeniniai poreikia aukojami kolektyvo vardan.

Palyginimui – kai kurių šalių lentelė pagal šią skalę. Viršuje – šalys, kurių individualizmo koficientas žemas, jose vyrauja kolektyvistinė kultūra.

Skaitykite apie kultūrinius skirtumus ir kitas kultūrines dimensijas.