Ar gali užsieniečiams kilti iššūkiai darbe Norvegijoje, bendraujant su kolegomis? Daug sunkumų ir nesusipratimų gali būti išvengta, žinant kultūrinius skirtumus.
Norvegijoje beveik kas penktas gyventojas yra užsienio kilmės. Daugelis jų dirba ir kasdien susiduria su situacijomis, kurios atrodo keistos ar sunkiai suprantamos. Tačiau dažnai problema slypi ne žmonėse, o skirtinguose įpročiuose, darbo kultūroje ir lūkesčiuose.
Tai matyti tiek kasdienėje komunikacijoje darbe, tiek bendraujant su verneombud (darbuotojų saugos atstovu), vadovu, darbdaviu, BHT (įmonės sveikatos tarnyba) ar valstybinėmis institucijomis.
Pažiūrėkime į keletą svarbiausių kultūrinių skirtumų.
Kontrasto principas gyvenime būtinas. Tam, kad žinotume kas yra šviesa, turime pamatyti tamsą. Norint suprasti, kas yra skanus valgis, patirti alkį. Ir taip toliau.
Turistai ar naujai atvykusieji dažnai mato Norvegiją kaip nuostabią šalį, o čia gyvenantys to nebepastebi. Ir tai nėra keista, juk prie visko priprantama. Juk ir labai graži, tobula buvusi mergina, tapusi žmona, po keliolikos metų kartais susilaukia iš vyro kritikos. Tas pats pasakytina ir apie vyrą. Meilė išblėsta, kasdienybė lieka.
Ir tada imame pastebėti trūkumus tame, kas anksčiau atrodė visai gerai. Tai natūralu ir tai teisinga. Šalies gyventojams turi rūpėti viskas – ir tai kas gerai, ir tai kas nelabai. Kaip ir gyvenant šeimoje, kur nėra taip, kad kiekviena diena – šventė. Beje, tik integruodamiesi žmonės dažniau pastebi ir kritikuotinus dalykus, nes ima skaityti vietinę spaudą ar kalbasi su vietiniais gyventojais, kolegomis.
Štai vaizdelis: apie 20 romų, ką signalizuoja jų apranga, sėdi ant suoliukų prie Nacionalinio teatro Osle, ir valgo. Pasipuošę žmonės eina į teatrą. Dviejų pasaulių susidūrimas – bet vienas kitam tarsi netrukdo. Betgi suoliukai po pasivaišinimo nusėti popiergaliais ir riebalų klaneliais.
Bet nereikia romų – tą patį daro labai daug žmonių. Ryti iš popierių maistą su per kraštus drimbančiais padažais tiesiog gatvėje ar viešąjame transporte jau seniai tapo norma. Iki siukšlių dėžės išvalgytų riebaluotų popiergalių ir servetėlių nešti niekas nesivargins – metama čia pat ant žemės. Išvalys savivaldybė. O jei osliečiams ir turistams reikia bristi per siukšles – brisime išdidžiai ir abejingai.
Osle atvykėliai iš pradžių patiria tam tikrą kultūrinį šoką. Juos nustebina ne tik kitoks santykis su autoritetais, tujinimas ir betarpiškas bendravimas, bet ir elgesys viešose vietose.
Traukiniuose žmonės garsiai kalba telefonu, laukimo salėse užima kelias vietas kuprinėmis ar kojomis, ar net guli ir miega, tą patį daro bibliotekose – ne tik valgo, bet ir vos ne gyvena, įsitaisę kaip namuose – ant sofų gulomis. Literatūra ir kultūra liaudžiai? Žmonės kalbasi tarpusavyje arba telefonu tokiu garsu, jog atrodo, kad skaito paskaitą visam vagonui. Bet aplinkiniai dažniausiai nereaguoja.
Iš pradžių tai erzina. Vėliau stebina. Dar vėliau žmogus pastebi pavojingą dalyką — jis pats pradeda nebereaguoti. Būtent čia prasideda lėtas viešosios kultūros nykimas.
Pripratimo mechanizmas
Žmogaus psichika prisitaiko prie aplinkos. Jei tam tikras elgesys nuolat kartojasi ir nesulaukia jokios reakcijos, jis po truputį tampa „norma“. Net jeigu viduje vis dar atrodo nemandagus ar neteisingas.
Pirmame etape žmogus piktinasi: „Kaip galima taip elgtis?“, „Kodėl niekas nieko nesako?“
Antrame etape atsiranda abejingumas: „Neverta nervintis.“, „Čia jų kultūra.“, Vistiek nepadės, nesivarginsiu”.
Trečiame etape prasideda prisitaikymas: pats pradedi garsiau kalbėti, mažiau kreipi dėmesį į kitus, nustoji gerbti bendrą erdvę, imi manyti, kad mandagumas ir kutūringas elgesys tiesiog nebevertinamas.
Viskas vyksta nepastebimai. Nėra taip, kad sąmoningai apsisprendžiame tapti mažiau kultūringais. Tiesiog elgiamės kaip visi. Prisitaikome.
Kodėl visuomenė nustoja reaguoti
Vakarų Europoje pastaraisiais dešimtmečiais labai sustiprėjo idėja, kad negalima „moralizuoti“ kitų žmonių. Tolerancija tapo viena svarbiausių vertybių. Tačiau kai kur ji pradėjo reikšti nebe pagarbą kitam žmogui, o nenorą apskritai nustatyti ribų.
Daugelis bijo pasirodyti pernelyg griežti, būti apkaltinti netolerancija, sugadinti „gerą atmosferą“ ir konfliktuoti. Nenorint būti bambekliu, renkamasi tylėti.
Todėl net akivaizdžiai nemandagus elgesys dažnai lieka be reakcijos.
Problema ta, kad viešoji tvarka laikosi ne vien ant įstatymų. Ji laikosi ant milijonų mažų socialinių signalų – žvilgsnio, pastabos, susitarimo ir bendro suvokimo, kad egzistuoja visutinės ribos.
Kai šie signalai dingsta, nyksta ir bendras atsakomybės jausmas.
Susitikau su drauge. Nuėjome į kavinę, tačiau ten visi staliukai buvo užimti. Prie jų sėdėjo jauni žmonės pavieniui, su laptopais, be jokios kavos ar užkandžių. Kai kurie buvo net nusiąvę batus, vos ne prigulę ant sofučių – matėsi, jog įsitaisę ilgesniam laikui. Supratome, kad vidutinio amžiaus ponioms čia vietos tikrai neatsiras.
Viešosios erdvės praradimas
Kai žmonės nebejaučia pareigos gerbti kitus, viešosios vietos tampa mažiau jaukios visiems. Traukinys tampa triukšmingu kambariu. Biblioteka — kavine, o kavinė – biblioteka. Laukimo salė — privačia poilsio zona. Kiekvienas elgiasi taip, tarsi aplinkinių nebūtų.
Tuomet atsiranda kita pasekmė — tylūs ir mandagūs žmonės pradeda trauktis, jie vengia viešojo transporto, nebenori būti bendrose erdvėse, jaučia nuolatinį nuovargį nuo triukšmo, praranda saugumo ir pagarbos jausmą.
Visuomenė tampa ne agresyvesnė, o labiau abejinga. Ir ši abejingumo kultūra ilgainiui silpnina socialinį pasitikėjimą.
Ką mato vaikai?
Su anūkais ėjome į teatrą. Ką ik buvome pavalgę, bet vaikai iškarto užsiprašė kibirų popkornų ir saldumynų – kaip į kiną. Marti norvegė pirko, nes jos teigimu tai – neatsiejama nuo „kose seg” koncepto. Norint patirti visavertišką meno poveikį privaloma dar ir valgyti. Juk visi taip teatre daro. Ir tikrai – čiužėjo, traškėjo visa salė viso vaidinimo metu – žiūrovai be paliovos valgė. Vadinasi ši šlamštmaisčio vartojimo kultūra išplito ir į teatrą. O mane vaikystėje mokė, kad teatre valgyti negalima…
Vaikai mokosi ne iš taisyklių, o iš aplinkos. Jei jie mato, kad niekas negerbia bendros erdvės, niekas nedrausmina, ribos neegzistuoja, asmeninis patogumas svarbiau už pagarbą aplinkiniams. Jie pradeda nebematyti kitų žmonių ir manyti, kad taip ir turi būti.
Nauja karta užauga ne blogesnė, o tiesiog mažiau suvokianti kitų žmonių buvimą šalia.
Tai viena didžiausių šiuolaikinės Europos problemų — ne vertybių griūtis per vieną dieną, o lėtas jautrumo kitiems nykimas.
Ar įmanoma tai sustabdyti?
Nežinau ar bus drąsos grįžti prie paprastų dalykų – mandagumo, pagarbos bendroms erdvėms, gebėjimo nustatyti ribas, supratimo, kad laisvė – nėra visko leidimas.
Stipri visuomenė nėra ta, kur visi daro ką nori. Stipri visuomenė yra ta, kur žmonės savanoriškai riboja save iš pagarbos kitiems. Civilizacija prasideda ne nuo technologijų ar turto. Ji prasideda nuo gebėjimo suprasti, kad šalia tavęs yra kitas žmogus.
Kodėl sistema nevisada pajėgi padėti žmogui arba kodėl nereikia pykti ant valstybės tarnautojų.
Tu ateini pagalbos pas valstybės tarnautoją, jis kažką registruoja – o po to tyla. Eina savaitė po savaitės – jokių žinių. Nuėjai pas tą patį tarnautoją – o jis jau nieko nebežino apie jokį tavo reikalą ir nieko nepasako. Sužinai tik tiek, kad tavo reikalas registruotas sistemoje ir juda biurokratiniais vamzdžiais. Proceso tu nematai. Jei negauni jokių žinių, nežinai kur kas užstrigo ir nebežinai ką daryti. Gali su atsakinga institucija bendrauti skaitmeniniu būdu, tačiau konkretaus atsakymo kada ir kaip dažniausiai, deja, neišgirsi.
Norvegai irgi kalba apie tai, kaip sunku pasidarė išsiaiškinti su valstybės institucijomis, o dar sunkiau yra imigrantams, kurie nei nesupranta sistemos, nei moka biurokratinę kalbą, nei pažįsta norvegišką kultūrą.
Sutrupinta atsakomybė
Pasakoja chirurgas, iš Lietuvos atvykęs dirbti į Norvegiją prieš beveik 20 metų:
„Lietuvoje buvome atsakingi už pacientą, čia – tik už padarytą opraciją. Aš buvau pripratęs asmeniškai lankyti operuotą pacientą, domėtis kaip jam sekasi sveikti. Norvegijoje to negalima daryti. Po operacijos pacientas operavusio gydytojo nemato, juo rūpinasi slaugytojos. Pradžioje buvo keista ir rūpėdavo. Bet dabar supratau, kad Lietuvoje priisimdavome per didelį rūpestį. Čia kitokia sistema. Pacientas eina iš rankų į rankas. Seselės keičiasi. Vieno asmens atsakomybės už pacientą nėra. Atsakinga sistema, o ne gydytojas. Jei bus skundas – aiškinsis vadovybė ir komunikacijos skyrius, o ne gydytojas.”
Sutrupinta atsakomybė (pulverisert ansvar) yra būdinga daugeliui modernių biurokratinių sistemų, kurioms vadovauja ne verslo sferos (pvz. medicinos) profesionalai, o vadybos profesionalai.
Bet pradėkime nuo verslo optimizavimo. Tai yra procesas, kuriuo siekiama padidinti įmonės veiklos efektyvumą, sumažinti išlaidas ir pagerinti produktyvumą.
Svarbiausia – standartizuoti ir automatizuoti paslaugas ir atsisakyti vertės nekuriančių veiksmų. Tokie vertės nekuriantys veiksmai yra gilinimasis į individualią situaciją, pokalbis su klientu ir jo išklausymas. Laikas taupomas, kai klientas pats padaro dalį darbo. Tinkamiausia – anketų pildymas ir DI robotų sukurti standartizuoti atsakymai. Ar padeda? Nevisada, arba – beveik niekada. Bet skaitmenizacija naudojama vis plačiau visame pasaulyje.
Profesionalūs vadybininkai už didžiulius pinigus optimizuoja verslą pagal tą pačią schemą, nepaisant ar tai valstybinė institucija, ar privalus verslas. Koks skirtumas, ar tai gydymas, ar mokesčių tarnyba, ar prekyba, ar laidojimo biuras. Optimizavimo scehma veikia taip, kad paslaugos kiek įmanoma automatizuojamos ir nužmoginamos:
1. Vadovai atskiriami nuo pavaldinių. Geriausia iš viso neturėti darbuotojų. Įdarbinta tik administracija, kuri samdo trumpalaikius darbuotojus per įdarbinimo biurus arba užsakinėja paslaugos tiekimą iš privačių tiekėjų (kaip pvz. daro bolt, uber, bring , savivaldybės ar sveikatos priežiūros sistema).
2. Paslaugos tiekėjas maksimaliai atskiriamas nuo kliento ir rezultatato. Pvz. vienas prekę gamina, kitas – parduoda, trečias ją atveža, bet nieko apie ją nežino ir už ją neatsako. Darbuotojas atlieka tik jam paskirtą darbo dalį, bet visumos nemato.
Taip organizuojant, nebelieka žmogiško ryšio ir atsakomybės, o skųstis nėra kur.
„Čia ne mano, aš neatsakau, nieko nežinau, aš tik vežioju. Nesuprantu kodėl prekė neveikia, čia ne mano darbas.”
Viskas nuasmeninta. Toks darbo organizavimas, kai, kaip pasakė Stalinas „nėra žmogaus – nėra problemos”, leidžia per trumpiausią laiko vienetą su mažiausiais kaštais ir negaištant laiko kalbėjimui ar žiūrėjimui į akis ar skundų išklausymui uždirbti didesnį pelną.
Pelno mąstai paslaugą atliekančiam sraigteliui nežinomi. Klientas raunasi plaukus, bendraudamas su robotu arba kalbos nemokančiu pavežėju, kuris nieko negali atsakyti (kalba nežinoma kalba) ir nesugeba pajungti atvežtos skalbiankės. Bendravimas su parduotuve iš kur skalbiankė pirkta neįmanomas. Komunikacija maksimaliai skaitmenizuota, kad viskas vyktų automatiškai ir skundimuisi ar klientų nepasitenkinimui lieti neliktų nei mažiausios skylutės. Pildyk anketą, galbūt susisieksime. Skalbiankė tegul stovi vidury saliono, kol atsiųsime kažką kas galbūt prijungs ten kur reikia.
Computer says „no”
Pabandykime į šią sistemą pažvelgti filosofiškai ir praktiškai. Daugelis vartotojų skundžiasi, kad negauna aiškaus atsakymo NAV ar Skatte – kodėl taip yra?
Kodėl atsakomybė „išskaidoma“?
Šiuolaikinė valstybė veikia pagal specializacijos principą. Kiekvienas tarnautojas turi aiškiai apibrėžtą kompetencijos sritį, sprendžia tiktą dalį, kuri priklauso jo mandatui, negali peržengti ribų net jei „mato visą paveikslą“. Dažniausiai tarnautojui viso sitemos suvokimo ir nereikia. Jis dažniausiai ir nesistengia jos suvokti, atlieka tik tą vieną operaciją, kuri priskirta.
Bet yra tokių, kurie mato, bet klientams nieko nesako. Nes neprivalo sakyti. O jei ir pasakys – tai taps tarnautojo problema. Klientas kaltins būtent jį – tą kuris kalbėjosi ir bandė kažką išspręsti. O jo galios juk yra irgi ribotos.
Kaip viskas sukonstruota
Vienas skyrius daro vieną, kitas – kitą, ir niekas negali padaryti visko. Išsklaidyti atsakomybę norima dėl teisinio saugumo (sprendimai turi būti prognozuojami ir vienodi), skaidrumo (kad nebūtų savivalės ir priiminėjimo pagal blatą ), kontrolės ir atsekamumo (vadovai žino, kas už ką atsakingas ir kas atliko vieną ar kitą veiksmą).
Sistema sąmoningai riboja individualią galią, kad apsaugotų nuo piktnaudžiavimo. Tai yra Weberio aprašytas racionalios biurokratijos modelis. Tačiau čia atsiranda paradoksas.
Ar tai veda į nekokybišką paslaugą? Gali vesti. Ypač kai klientas „keliauja“ tarp institucijų, niekas nemato visumos, kiekvienas atsako tik „už savo sritį, pagal kompetenciją“. Tada atsiranda klasikinė situacija: „Aš padariau savo dalį – problema ne pas mus.“
Iš vartotojo perspektyvos sistema tampa fragmentuota, lėta ir beasmenė. Žmogus jaučiasi tarsi kalbėtų su mechanizmu, o ne su atsakingu asmeniu.
Tačiau kita pusė yra ta, kad sistema tampa mažiau priklausoma nuo asmenybių, stabilesnė, mažiau korumpuota, labiau vienodai taikanti teisę ir taisykles. Ypač – Norvegijoje, kur pagrindinė vertybė yra lygybė.
Tai kompromisas tarp žmogiškumo ir procedūrinio teisingumo.
Ar galime kaip nors priešintis? Tikrai ne. Tiesiog žinokime tai ir išmokime elgtis naujoje realybėje be emocijų.
„Tavo sūnus nusipirko namą? Su dideliu sklypu, su sodu? Kaip puiku! Tai galėsi dabar ten darže kapsytis, saulutėje kaitintis. Juk tu net balkono neturi, įsisvaizduok, kaip bus tau gera! Galėsi sau anūkėlius prižiūrėti, ir atsiras gyvenimo tikslas.“ – džiaugiasi imigrantės iš Bosnijos draugė.
Po kelių metų draugė sužino, kad jokio rakto niekas nedavė ir sūnus pakviečia motiną tik kelis kartus per metus. Sūnaus šeima visiškai norvegiška, todėl marti norvegė įvedusi norvegišką tvarką – tik kjernefamilie, o kiti giminės nėra tokie svarbūs. Tai norvegiškas požiūris. Močiutė iš Bosnijos, kratydama galvą sužino, kad marčios močiutė, kuriai jau beveik 100 metų, gyvena senelių namuose, niekada iš ten nepaimama (per sunku), ir niekada nematė savo proanūkių, jos bosno sūnaus vaikų….
Novegija yra individualistinė visuomenė, ir kai kam gali pasirodyti, kad čia labai daug suagusių vienišų žmonių. Žmonės gerai jaučiasi ir vieni, jų nekamuoja nepilnavertiškumo kompleksas, jei neturi mylimojo. Niekas jų neėda, jei 20 metė mergina ar vaikinas dar neturi širdies draugo ar tridešimtmetis yra nevedęs ir bevaikis.
Studentiškas amžius Norvegijoje pailgėjęs, žmonės neskuba tuoktis ir ilgai gyvena vieni ar kartu su partneriais, kol nusprendžia turėti vaikų.
Tipiška norvegiška šeima yra vadinamoji pagrindinė šeima (kjernefamilie) kurią sudaro tėvai ir vaikai. Pagal statistiką viena Norvegijos šeima turi 1,7 vaiko, taigi vienas ar du vaikai šeimoje yra norma. Kadangi čia dažnos skyrybos (apie 40 % šeimų išsiskiria), tai priimta, jog kartu gyvena ar laikinai pagyvena ir vaikai iš pirmųjų santuokų – tai vadinamoji BONUS šeima.
Sugyventiniai ir nesugyventiniai
Lietuviškas žodis „sugyventinis” laikomas labai negražiu. Iškart įsivaizduojame girtuoklių porelę, kurie gyvena „susimetę”, kartu geria, pasimuša ir neturi pinigų vestuvėms. Nors žodis sugyventinis su tuo neturi jokio ryšio. Sugyvenu, t.y. gerai jaučiuosi kartu su tuo žmogum, iš čia ir žodis sugyveniniai, t.y. tie kurie sugyvena. Juk gražus žodis – ar ne?
Norvegiškas atitikmuo yra samboer, nuo „å bo sammen”, t.y. kartu gyventi. Juridiškai tai nėra lygu sutuoktiniams, kurie oficialiai registravo santuoką, tačiau samboer kartu pildo pajamų ir turto deklaraciją, nes jų turtas su tam tikrom išygom yra bendras. Visgi jei nenorite teisinių keblumų ateityje, rekomenduojama santuoką registruoti, nes pvz. vienam sugyventiniu mirus, į turtą gali pareikšti teisę giminaičiai, pvz. buvę vaikai, o sugyventinis nuo tokių pretendentų nėra taip gerai teisiškai apgintas, kaip sutuoktinis.
Nenoriu katės maiše
Kaip jaunuoliai įsivaizduoja šeimą? Juk niekas tuokdamiesi neplanuoja skyrybų ir visi galvoja, kad kartu sulaks senatvės, nors statistika rodo didelį skyrybų visoje Europoje skaičių. Žmonės nebemoka kentėti ir „nešti savo kryžiaus”, kaip tą darė mūsų močiutės ir mamos. Jie nori būti laimingi. Šeimą kuria įsivaizduodami, kad ten bus visada gera ir jauku, ten rasi palaikymą, ten tave supras – štai ideli šeima. Bet kiek tokių šeimų realybėje? Tikrai nedaug. Tokiai šeimai sukurti reikia didelės išminties, tolerancijos, dvasinio brandumo. Todėl norvegai nepuola stačia galva tuoktis, išbando vienas kitą kartu pagyvendami. Jie nesitiki, kad sutuoktinis išpręs jų asmenines problemas, kaip diktuoja muilo operos siužetas: „Vargšė mergina, gal nelabai graži, bet labai gera, ima tarnauti pas turtuolį. Tas turtuolis turi žmoną, kuri egoistė, išpuikėlė, tinginė, vyro nesupranta ir gviešiasi tik turtų. Neturtingoji tarnaitė ar vaikų auklė pamažu užkariauja šeimininko širdį savo gerumu. „
Tai pelenės istorija, kuria dar tikima Lietuvoje ar Lenkijoje, tačiau jau nebetikima (su tam tikromis išimtimis) Norvegijoje. Čia žmonės kuria šeimą lygiaverčiu pagrindu. Abu yra ir finansiškai ar kitaip nepiklausomi, abu dažniausiai jau brandžios asmenybės, baigę mokslus, įgiję profesiją, susikūrę gyvenimus. Jie kartu ima gyventi, nes taip abu nori, o ne siekdami parturtėti ar kad kitas padėtų kažką išspręsti (pvz. jis turi butą, o aš neturiu, susituoksiu ir turėsiu).
Pirmiau šuo, paskui – vaikas
Dažnai norvegai neskuba turėti ir vaikų. Mane kažkada prajuokino istorija, apie tai, kad patikrinti pareigingumą, pirmiausia reikai įsigyti šunį, ir įsitikinti, kad abudu kartu gyvenantys sugeba juo rūpintis, nesikrato jo dresuoti, valyti jo teršalus, išvesti jį anksti ryte ar vėlai vakare, maitinti ar grįžti laiku namo iš draugų, nes šuniukas laukia. Jei su šia užduotimi susidorojama ir nekyla konfliktų ar neišsiskiriama, tada jau galima pagalvoti ir apie vaikų turėjimą – testas dėl pareigingumo išlaikytas.
„Kai nuvedžiau vaiką į pirmą klasę, maniau kad visus kitus atvedė močiutės ir seneliai. Man buvo 28 metai, o norvegams kokie 40…”, pasakoja Danguolė. Norvegiškos šeimos dažnai yra vyresnės, tėvai ir motinos čia susilaukia vaikų kai jiems virš trisdešimt, o keturiadešimtmečiai turi vaikus, einančius į pradinę mokyklą. Tokių brandžių tėvų atsakomybė irgi didesnė. Paplitusi tradicija čia – tuoktis kai vaikai jau paaugę ar išvis – užaugę. „Pasidarome šventę sau”, – sako kartu pragyvenę 10 ar 20 metų ir turintys jau paauglius vaikus.
Moteris perkasi gėles
–Kokios gražios gėlės. Vyras padovanojo? Kokia proga?
–Ne, pati nusipirkau, kaip ir kievieną penktadienį. Susitvarkysime namus, papuošime, bus jaukiau.
Svarbus aspektas šeimos santykiams – moters ekonominė nepriklausomybė. Būti vyro išlaikoma Norvegijoje nėra populiaru. Moteris skatinama dirbti, turėti profesiją, būti materialiai saugi ir be vyro. Jai labai padeda valstybė, jei kuri tampa vieniša motina, tokiai daug metų skiriamos pašalpos, kad galėti nuomotis ar įsigyti būstą, mokytis ir įgyti profesiją. Abu gyventys šeimoje asmenys yra lygiateisiai, ir dalijasi namų ūkio pareigomis ir vaikų priežiūra vienodai. Vyras nesako: „Dirbau, pavargau einu ant sofos pagulėsiu, kai išvirsi pietus – pakviesk”.
Dėl to, kad vyrai prisideda šeimoje prie vaiko auginimo, jų rolė šeimoje irgi daug didesnė, nei būdavo anksčiau – net ir po skyrybų. Jie nori matytis su vaikais, turėti įtaką jų gyvenime. Požiūris, kuris kai kam būdingas Lietuvoje: „Jei nebemyliu moters, nebereikia ir vaiko” – Norvegijoje nesuvokiamas. Vaikas čia yra didelė vertybė, nevengiama tuoktis su moterimi, kuri jau turi vaikų ir nesibaiminama, kad reikės jiems atstoti tėvą. Tėvą jie ir taip turi, ir naująjam vyrui šios atsakomybės bijoti nereikia – jis gali rūpintis vaikais iš pirmosios santuokos.
Bonusfamilie – kas tai?
Norvegijoje vis dažniau sutinkamas šeimos modelis, vadinamas „bonusfamilie“. Tai šeima, kuri susiformuoja po skyrybų, kai tėvai sukuria naujus santykius, turi vaikus su nauju partneriu ar sutuoktiniu, tačiau išlieka aktyvūs savo visų vaikų gyvenime.
Bonus šeima gali būti labai plati, nes tai ne tik sutuoktiniai ir jų vaikai, bet ir vaikai iš pirmos santuokos, naujo partnerio (vyro ar žmonos) vaikai iš ankstesnių santykių ir taip pat buvusių partnerių nauji partneriai / sutuoktiniai ir jų nauji vaikai ir tų partnerių vaikai. Žodžiu, sudėtingas paveikslėlis, su galbūt daug painių emocijų. Bet tikimasi, ka visi bendraus draugiškai – vaikų labui. Norvegiškoje kultūroje aiškiai suvokiama, kad tėvystė ar motinystė nesibaigia pasikeitus partneriams – abu tėvai ir toliau dalijasi atsakomybe, bendrauja ir dažnai gyvena netoli vienas kito, nes pagal įstatymą vaiko piežiūra abu vaiko tėvai dalijasi 50%/ 50% .
Toks požiūris gali būti sunkiau suprantamas lietuviams. Lietuvoje dar gana gajus įsitikinimas, kad iširus santykiams nutrūksta ir buvusių sutuoktinių ryšys – tarsi būtų pradedamas visiškai naujas gyvenimas. Dažniau pasitaiko, kad vienas iš tėvų (ypač tėvas) atsitraukia, sukuria naują šeimą ir mažiau dalyvauja ankstesnių vaikų kasdienybėje. Arba naujoji vyro žmona nenori, kad jos sutuoktinis bendrautų su vaikais iš anktesnių santykių ir buvusia partnere. Ne tik nenori, bet ir draudžia tai, kartais labai drastišku elgesiu, keldama scenas. Ne visi vyrai sugeba tam pasipriešinti.
Tuo tarpu Norvegijoje tikimasi priešingai – net ir sukūrus naują šeimą, ryšys su visais vaikais išlieka toks pat svarbus kaip ir anksčiau. O jei bendrauji su vaikais, turi bendrauti ir su buvusiu partneriu, tartis dėl paėmimo laiko ir kitų praktiškų reikalų. Vaikui tėvai lieka tokie patys, jis myli juo abu, ir jam labai reikia, kad jį irgi mylėtų abu tėvai, nors jie ir išsiskyrė. Jei vienas kuris nebenori bendrauti su vaiku, arba vienas iš tėvu draudžia bendrauti su kitu, vaikui daroma didelė trauma, kuri lieka visam gyvenimui.
Šį kutūrinį skirtumą tarp lietuvių ir norvegų lemia ne tik asmeniniai pasirinkimai, bet ir kultūrinės vertybės. Norvegijoje didelis dėmesys skiriamas vaiko teisėms, emocinei gerovei ir lygiavertei abiejų tėvų atsakomybei. Skyrybos čia suvokiamos ne kaip šeimos pabaiga, o kaip jos transformacija. Lietuviams tai gali atrodyti neįprasta ar net emociškai sudėtinga, ypač kai tenka bendrauti su buvusiu partneriu ir jo nauja šeima.
Norint geriau suprasti šį modelį, svarbu pakeisti požiūrį: tai nėra konkurencija tarp buvusios ir naujos šeimos, o bendras darbas dėl vaiko. Nereikalaujama tapti draugais, tačiau tikimasi pagarbos, aiškių ribų ir gebėjimo atskirti asmeninius jausmus nuo tėvystės atsakomybės. Supratus, kad toks bendravimas padeda vaikui jaustis saugiai ir mylimam, tampa lengviau priimti ir pačius kultūrinius skirtumus.
„Bonusfamilie“ modelis primena, kad šeima gali turėti įvairias formas, tačiau svarbiausia išlieka stabilumas, pagarba ir atsakomybė – vertybės, kurios peržengia kultūrų ribas.
Apie tokias sudėtines bonus šeimas kuriami serialai, kur pagal norvegišką įsitikinimą visi priversti sugyventi, gražiai bendrauti ir mylėti visus vaikus.
TV serialas Bonusfamilie
Aš niekam nieko neskolingas
Dar vienas norvegiškas ypatumas – ne visada palaikomi ryšiai su vadinama didesne šeima – uošvais, šešurais, močiutėmis ar seneliais. Močiutės nemeta darbo, kad galėtų padėti šeimai auginti jų vaikus ir savo anūkus. Močiutės su seneliais gyvena aktyvų gyvenimą – turi naujus boyfriendus ir girlfriendus, dirba, studijuoja ar keliauja. Jie nepasišvenčia vien vaikų šeimoms, o tada ir vaikai nepasišvenčia jų karšinimui. Norvegija – didelė šalis, ir dažnai senstantys tėvai gyvena už kelių tūkstančių kilometrų, kur gali nuskristi tik lėktuvu. Nepriskraidysi valgyti šeimyninių pietų. Bet lemia ne tik geografiniai atstumai. „Mano gyvenimas man svarbiausias, aukotis neketinu ir nėra jokio reikalo, niekas ir neprašo” – galvoja norvegas.
Taip nesusirišama įsipareigojimais vienas kitam ir gal todėl susvetimėjama? Susitikus per šeimos šventes nebėr apie ką kalbėti, viskas oficialu kaip per įstaigos baliuką. O gal taip ir geriausia – jokių lūkečių, jokių nusivylimų, jokių priekaištų, jokių šeimyninių itališkų scenų ar skandalų. Individualizmas ima viršų. Juk viena svarbiausių Norvegijos vertybių – neprikausomybė. Tave išmokslino ne tėvai, tu jiems nieko neskolingas. Jaunimas moka paskolą valstybinėms paskolų kasoms ir tėvams nejaučia jokių įsipareigojimų už savo pasiekimus. Aš pats, ir niekas man nepadėjo. Nors būsto nusipirkti neįmanoma be tėvų paramos, o daugelis norvegiukų gauna pirmąjį pusę milijono į savo sąskaitą per konfirmaciją (ty religinė šventė, kaip pirmoji komunija, priimant į suagusiųjų tarpą), tačiau čia tik šaip sau, smulkmena, už tai net dėkoti neverta…. Jaunuolis įsitikinęs: ką pasiekiau – viską pats, o jei turėsiu problemų, eisiu ne pas mamą ir tėtį, o į NAV, banką ar psichologą. Vyresnio žmogaus išmintis čia nevertinama. Motina ar tėvas gali būti geriausiu atveju draugas, bet ne gelbėtojas ar patarėjas – to net nesitikima.
Deklaruojama norvegiška kultūra ir relus norvegų elgesys – stipriai skiriasi?
Aprašant Norvegijos kultūrą dažnai sakoma: čia visi klausosi vienas kito, kalbama ramiai, gerbiama eilė. Tylu, ramu, mandagu, visi geranoriški ir šypsosi.
Visgi ir gatvėje, ir darbo vietose daug kas susiduria su visai kita realybe – nemandagiais poelgiais ir kolegų bei viršininkų taikstymusi su chamu: „Ai, pakentėkim, „han er bare født sånn…” (jis toks gimė).
Daina Bogdaniene tinklaraštis „Gyvenu Norvegijoje” ir Mantas Simaitis, projektas „Galima ir čia” dalinasi savo gyvenimo Norvegijoje patirtimi per 12 vebinarų ciklą „Prisijaukinti Norvegiją”.
Čia pateikiame laidų įrašus.
Gyvename Norvegijoje vieni ilgiau, kiti trumpiau ir ne visada čia jaučiamės gerai. Kai kas nevyksta taip kaip mums atrodo. Mūsų nesupranta. Mes kažko nesuprantame. Mūsų lūkesčiai neišsipildo. Kai kas erzina arba liūdina. Dažnai net nežinome kodėl. Priežastis gali slypėti giliai, plika akimi nematomuose tautų kultūriniuose skirtumuose.
Daugelis tikrai galite išvardinti, kas Norvegijoje jums patinka ir kas nepatinka. Tik nesusimąstome kodėl. O jei ir susimąstome, tai atsakymo dažnai nerandame.
Daug dalykų priklauso nuo kultūros, todėl laidose kalbėsime apie tai, kas lemia nacionalines kultūras, kokios kliūtys gali būti komunikuojant, kodėl nesuprantame vieni kitų ir kas padėtų suartėti.
Apie tai Daina Bogdanienė (turinys) ir Mantas Simaitis (moderatorius): norvegų ir lietuvių kultūriniai skirtumai ir kaip juos suprasi. Tikimės, kad tai supratus, galėsime kokybiškiau bendrauti su Norvegija ir jos žmonėmis.
Daina, „Gyvenu Norvegijoje” autorė, ir Mantas, platfomos „Galima ir čia” projekto autorius, kalbasi svarbiomis temomis, kurios aktualios visiems dirbantiems Norvegijoje.
6 vebinarų cikle apžvelgiame temas, svarbias ir darbuotojams, ir darbdaviams.
Pirmuose trijuose vebinaruose, skirtuose darbuotojams, kalbame apie darbo sutarties, kaip svarbaus juridinio dokumento reikšmę, ką reikėtų žinoti apie saugumą darbe, ir kodėl ir kaip legalus darbas Norvegijoje garantuoja čia ir socialines garantijas.
Kai kas sako, kad Norvegija – didelis kaimas. Imigrantai iš kitų šalių sostinių, atvykę čia, arba labai apsidžiaugia arti esančia gamta ir ramybe, arba atvirkščiai – nusivilia miesto kultūros stoka. Galbūt miesto kultūros dar galime rasti Osle ir Bergene, bet kituose Norvegijos miestuose jos tikrai nedaug.
Oslas
Arti gamtos
Norvegija yra retai apgyvendinta, ir dar labai neseniai buvo skurdi ir kaimiška šalis. Iki XX a. dauguma žmonių gyveno ūkiuose, žvejų kaimuose, kalnų slėniuose. Dideli miestai, kaip Oslas ar Bergenas, yra palyginti jauni. Miesto kultūra čia niekada netapo „gyvenimo centru“, kaip Pietų ar Rytų Europoje.
Gamta norvegams yra ne fonas, o gyvenimo dalis. Norvegijoje gamta nėra kažkur toli – ji čia pat, organiškai arti miesto. Čia pat yra kalnai, fiordai, miškai, jūra. Net gyvenant mieste per 20–30 min. galima atsidurti gamtos gilumoje. Norvegamsbuvimas gamtoje nėra hobis – tai normalus gyvenimo būdas.
Norvegas Elsker frilufsliv (mėgsta būti gryname ore) ir išpažįsta hytte kultūrą. „Jeg elsker frilufsliv” sakinį įrašykite į CV, ieškodami darbo norvegiškoje įmonėje, nes toks pomėgis Norvegijoje yra must. Friluftsliv yra nacionalinė filosofija. Buvimas gamtoje norvegams yra būtinas dėl vidinės gerovės, ne dėl sporto ar pasiekimų. Norvegai mėgsta eiti į mišką be tikslo, sėdėti prie laužo, kopti į kalnus „išsivėdinti galvą“. Miesto pramogos (barai, klubai, triukšmas) dažnai laikomos paviršutiniškomis.
Hytte (trobelė) norvegams taip pat yra „šventas dalykas“. Tai ne prabanga, o tapatybės dalis. Poilsio namelis dažnai paveldimas. Tai -vieta būti su šeima, tyloje, be socialinių vaidmenų, kur niekas nevertina pagal statusą.
Ramybės mėgėjai
Norvegų socialinėje kultūroje yra mažiau viešo bendravimo. Jie nemėgsta small talk ir spontaniško bendravimo su nepažįstamais, vertina asmeninę erdvę ir tylą, jaučiasi patogiau su keliais artimais žmonėmis gamtoje, nei minioje mieste.
Kavinės ir klubai jiems nėra „sielos centras“, o gamta tarnauja kaip saugi, neutrali erdvė.
Gerovės valstybė mažina „miesto poreikį“.
Daugelyje šalių miestas lygu galimybei geriau uždirbti ir geriau, kokybiškiau gyventi. Norvegijoje, kur yra regioninė politika, (perskirstomos bei pompuojamos lėšos į atokius regionus), paslaugos, darbas, socialinės garantijos veikia taip pat ir mažose vietovėse, ir nereikia „kabintis į miestą“, kad išgyventum.
Bodø
Miestietis ir jo vertė
Lietuvoje miestas yra kultūros, ambicijų ir savirealizacijos centras. Vilniuje, Kaune daug veiksmo ir renginių, judrus socialinis gyvenimas. To netrūksta Osle ar Bergene, bet skirtumas tas, kad Lietuvoje būti miestiečiu reiškia būti moderniu. Kaimo žmonės nori gyventi mieste (studijos, darbas, statusas). Nors dabar Lietuvoje atsiranda ir grįžimo į kaimą tendencijų.
Norvegijoje miestas yra funkcinė vieta, bet ne tapatybės centras. Oslas nėra „svajonės miestas“ daugeliui norvegų. Gyventi mažame miestelyje ar kaime yra visiškai normalu ir socialiai vertinama.
Nepamirškime, kad Norvegijoje būti „vidutinybe“, nesiekti aukšuomenės statuso yra priimtina (Janteloven). Norvegijoje galioja stipri nerašyta taisyklė „Neišsišok, nebūk geresnis už kitus“, todėl ambicijos, demonstratyvus gyvenimo būdas, noras „spindėti“ dažnai norvegus erzina ir kelia nepasitikėjimą.
Kai kurie norvegai per visą gyvenimą nėra apsilankę teatre, muziejuje ar kultūriniame renginyje, nežino kuo puoštis, kai pakviečia į vestuves, ir jiems visai to nereikia. Jų gyvenimas yra slidės, dviratis, vaikščiojimas, sporto rūbai ir hytte, o geriausiu atveju – storbyferie (kelionė į kitos šalies didmiestį) ar sydentur (kelionė į Ispaniją ar kitas Pietines šalis) yra visiskai pakankamas kultūrinis išgyvenimas.
Lietuvoje, ypač mieste, būti matomu, žymiu, ryškiu, kažko pasiekti, suktis aukštuomenėje ir renginiuose, puoštis ir „eiti į žmones” , žinoti kas vyksta teatruose ir parodų salėse yra tolygu augimui ir tai yra didelė socialinė gyvenimo vertybė. Miesto kultūra lietuviams skatina karjerą, saviraišką, individualumą.
Norvegijos „kaimiškumas“ nėra atsilikimas ar tamsumas, kaip neretai manoma kitose Rytų Europos šalyse. Tai – paprastumas, artumas gamtai, lėtas tempas, praktinis mąstymas ir paprastas gyvenimas.
Lietuvoje vyrauja įsitikinimas, kad gamta – poilsis nuo miesto, bet mieste gyventi geriau, nes ten ir kasdienybė turi dideles galimybes.
Gal todėl imigrantai iš kaimų dažnai geriau pritampa Norvegijoje?
Statistika rodo, kad imigrantai į Norvegiją dažnai atvyksta ne iš sostinių. Daugelis imigrantų į Norvegiją yra iš mažų miestelių, kaimo regionų.
Jie Norvegijoje gerai jaučiasi, nes nepraranda miesto gyvenimo, kurio niekada ir neturėjo. Žmonės iš kaimo ar mažų miestų, kaip ir norvegai, dažnai vertina stabilumą, ne prestižą: neturi poreikio „rodyti save“, pripratę prie tylos, rutinos, fizinio darbo, gamtos.
Tai labai gerai sutampa su norvegiška vidutinybės ir ramybės norma.
Imigrantams iš didelių miestų Norvegijoje sunkiau, nes jie gali patirti socialinę frustraciją („čia nuobodu“), izoliaciją, jausmą, kad niekas nesidomi jų idėjomis, jiems gali pritrūkti miestiškų, kultūrinių ir intelektualių aplinkų, spontaniškumo ir socialinių ratų.
Ne todėl, kad jie pasipūtę, bet todėl, kad Norvegija nesiūlo miesto tipo grįžtamojo ryšio.
Atsiminkite, kad Norvegija nėra miestietiška civilizacija. Ji paremta kaimiška kilme, gamtos artumu, socialine vidutinybe ir ramybe, kas norvegams yra didelė vertė.
Todėl žmonės iš kaimų ar mažų miestų dažnai pritampa lengviau, o didmiesčių gyventojai patiria kultūrinį šoką.
Yra keli aiškūs kultūriniai skirtumai, kurie paaiškina, kodėl lietuvių privačiuose pokalbiuose darbas yra labai dažna tema, o norvegai apie darbą kalba daug rečiau. Štai pagrindiniai skirtumai ir jų priežastys:
1. Skirtingas požiūris į darbą ir gyvenimo prioritetus
Lietuvoje darbas yra žmogaus tapatybė, nuo darbo priklauso ateitis ir socialinis saugumas, tai yra stabilumo garantas.
Norvegijoje darbas – tik viena gyvenimo dalis, o ne pagrindinė tapatybė. Čia darbo – gyvenimo balansas yra tolygesnis, darbas nedominuoja. Todėl darbo tema po darbo yra vengiama, nes laisvalaikis yra ne darbas, o asmeninė erdvė.
Be to, Lietuvoje ir Norvegijoje yra skirtingi socialiniai bendravimo tabu. Norvegams kalbėti apie darbą neformalioje aplinkoje yra „tungt“ (sunki tema). Vengiama temų, keliančių stresą arba konfliktą. Vyrauja įsitikinimas, kad po darbo žmogus turi „atsijungti“ ir nebegalvoti apie darbą.
Tuo tarpu lietuviams pokalbiai apie darbą suprantami kaip normali socializacija. Jiems pasidalijimas įspūdžiais apie darbą yra saugi, „praktinė“ tema ir nėra tabu. Bendraujant taip pat siekiama pasikeisti informacija (kur geriau dirbti, kur didesnė alga, geresnė aplinka).
Ekonominė realybė ir migracijos kontekstas
Lietuviams užsienyje darbas yra tiesiogiai susijęs su sėkme Norvegijoje – pajamos, kontraktas, stabilumas, statusas, gyvenimo kokybė. Todėl natūraliai daug emocijų, nerimo ir patirties išsakoma kalbant būtent apie darbą.
Norvegai gyvena savo šalyje ir turi stiprias socialines garantijos ir mažiau nerimo dėl darbo. Neturinčius darbo apsaugo valstybė, todėl darbo tema nėra „gyvybiškai svarbi“.
Lietuviai ir norvegai pasižymi gana skirtingu bendravimo stiliumi.
Norvegų bendravimas orientuotas į pozityvų, lengvą bendravimą su šypsena ir pabrėžiant kas gerai. Kritika yra tabu, taip pat ir tiesmuki skundai. Konfliktinių ar nepatogių temų todėl vengiama socialinio komforto labui.
Laisvalaikio struktūra irgi kitokia. Lietuviai labiau emociškai prisiriša prie darbo ir kolegų. Jų bendravimas dažnai vyksta per darbą arba darbo aplinkoje ir jie turi mažiau suformuotų hobio ar laisvanoriškos veiklos tradicijų (nors tai keičiasi).
Norvegų laisvalaikis yra poilsio nameliai, gamta, vaikščiojimas, sportas ( hytter, naturopplevelser). Todėl ir vyrauja laisvalaikio pokalbių temos: kelionės, gamta, šeima, sportas, būstas, planai. Ir, aišku, apie orą. Temos apoie darbą netinka hygge ir fritid (malonumo ir laisvalaikio) nuotaikai.
Dėl skirtingų istorinių, ekonominių ir socialinių tradicijų lietuviai darbą laiko centrine gyvenimo dalimi, todėl natūraliai apie jį daug kalba. Norvegai darbą laiko tik viena gyvenimo sritimi, kurią nuo privačių pokalbių dažniausiai atskiria.
