Psichosocialinė aplinka darbe: priekabiavimas, patyčios, diskriminacija.

Jei darbe tvyro psichologinė įtampa, atrodo, kad visas pasaulis mums priešiškas, net namuose nerandame poilsio. Kas sukelia tokį stresą? Gal vadovavimos stilius, gal kolegų apkalbos, o gal – įmonėje tvyranti prasta bendravimo kultūra? Žmonės dėl prastos emocinės atmosferos darbe gali patirti sveikatos problemas, nemigą, net suserga.

Ar tai diskriminacija?

Mano kolegė norvegė su manim blogai elgiasi. Aš turėjau ją apmokyti dirbti, o ji sako, kad aš rėkiu nemandagiai ant jos ir per griežta. Ji nesugeba nieko išmokti, ir tada čia mano kaltė? Priskundė mane šefui, irgi norvegui. Kodėl man negalėjo pasakyti, tuoj skųsti bėga. Šefas aišku kad jos pusę palaiko – abu gi norvegai. Aš dėl to jaučiuosi labai blogai, ėjau pas gydytoją. Šefas sakė kad turime taikytis, sako kad čia nieko tokio, turime abi nusileisti. Norvegė toliau elgiasi lyg niekur nieko, tarsi nebūtų skundusi. O aš į ją negaliu žiūrėt, kad priskundė mane. Po ji kaip niekur nieko, kiaulės akim. Kaip galima taip daryti, kai pati pradeda mobinti ir diskriminuoti mane, o po to skundžia? Aš negaliu taip dirbti, man paėdė visai nervus visas šitas kabinėjimasis. Pasėmiau biuletenį, o dabar šefas nieko neatsako, tyli, o juk yra jie kalti kad naktim neužmiegu. Kur man kreiptis dėl diskriminavimo ir mobinimo, ar yra kas gali padėti sutvarkyti norvegus, ar visi užsieniečiai turi nuo jų kentėti?… (Norvegijoje dirbanti lietuvė).

Daugelio užsieniečių skunduose skamba žodis diskriminacija, nors pasigilinus – tai tiesiog konfliktas. Galbūt per jautriai  sureaguota į įvykius? Norvegijoje galioja taisyklė – kilus konfliktui kreiptis į vadovą. Čia  dvi konfliktuojančios pusės paprastai nesiaiškina tarpusavyje – konfliktą sprendžia vadovybė. Lietuviams atrodo, kad bendradarbis, nuėjęs dėl konflikto su kolega aiškintis pas vadovą, skundžia, nors Norvegijoje tai yra įprasta. Tai tiesiog kultūriniai skirtumai.

  • Kada galima konfliktą pavadinti priekabiavimu, patyčiomis, diskriminacija- juk tai nėra vienas ir tas pats.
  • Ar konfliktinėje  situacijoje reikėtų stengtis nusileisti, susitaikyti, ar iškart kažką daryti?
  • Kada, kaip ir kur kreiptis, kokie veikimo metodai geriausi?
Toliau skaityti „Psichosocialinė aplinka darbe: priekabiavimas, patyčios, diskriminacija.“

Lik jaunas, nes senatvė tau netinka. In memoriam Algimantui

2021 lapkričio 9 diena

2003 m.

Algi, aš jau nebegaliu tau pasakyti šių žodžių ir rašau juos kaip atsisveikinimą.

Nerašysiu rimtai ar liūdnai, nepatiktų. Sakytum: „Kacycinka, nu jau tik tu nepraskysk“. O iš tikrųjų buvai jautrus ir romantiškas, nors tą slėpei po cinizmo kauke, po spygliais, kurie daugelį atbaidydavo, todėl prisikasti iki tavo romantiškos ir poetiškos esmės buvo sunkoka.

Tave Norvegijoje pažįsta daug kas. Negalėjai Algelio, kaip tave vadino, nepastebėti – artistiško, kalbančio išlavintu, garsiu balsu, palydimu išraiškingais gestais. Buvai įsitikinęs, kad tavęs turi klausyti, turi tave matyti ir jokiu būdu nepamiršti. Niekas ir nepamiršdavo spalvingojo Algio iš Norvegijos.

2005 m.

Tavo „anas gyvenimas“, iš Lietuvos, man žinomas tik nutrūkstančiais punktyrais: gimei ir augai Plungėje, studijavai Vilniaus universitete, grojai smuiku.

Mūsų draugystė prasidėjo 1991 metais, kai maža grupelė pirmųjų atvykėlių iš Lietuvos į Norvegiją kaip pamestinukai šliejomės vienas prie kito, trokšdami draugystės ir palaikymo svetimoje šalyje… Nelabai buvo prie ko kito šlietis, nieko daugiau čia ir neturėjome, tik savo jaunystę, optimizmą ir drąsias svajones.

Tu buvai negailestingai atviras, rėžiantis tiesiai šviesiai, nevyniojantis nuomonės į politinio ar kitokio korektiškumo vatas – tai mane žavėjo, o kai ką galbūt baugino ar pykdė. Kiek mūsų kartu priplepėta, prijuokauta ir pribaliavota – nesuskaičiuojama. Tu buvai nepamainoma kompanijos siela: artistiškas, meniškas, žavingas, kandus, talentingas…Niekada nenorintis baigti kvailioti ir užsiimti rimtais dalykais.

Gyvenimo proza tave nervino ir sekino. Tau reikėjo nuolatinio pobūvio, nuolatinio pakilimo, prabangos – gėlių, muzikos, gurmaniškų patiekalų, prabangių restoranų, gražių originalių daiktų, stilingos aprangos – gyvenimo spalvų, žaižaravimo, klyksmo, kvatojimo. Nesitenkinai mažu ir paprastu. Nenorėjai ir nemokėjai būti eilinis, kasdieniškas, pilkas. Ir buvai neeilinis – tai buvo tavo esybės esmė, juk tave erzino rutina ir buitis. Todėl menkiausią kasdienišką veiksmą pakylėdavai iki spektaklio, sureikšmindavai iki ritualo. Mokėjai būti dėmesio centre ir tuo gyvenai. Tavo asmeninis spektaklis vyko kasdieną, nuspalvindamas aistromis gyvenimą tų, kurie buvo šalia.

Buvai mano kolega vertėjas teismuose, tačiau tavo širdis, žinojau, buvo teatre, įvairiuose projektuose, ypač statant spektaklius su Oskaru Koršunovu Norvegijos teatruose, kur buvai ne tik vertėjas, bet  lygiavertis kūrybinės grupės narys.

Dienraščio „Aftenposten“ nuotrauka. Algis ir Oskaras Stavangeryje, dirbant prie Jon Fosse pjesės 2008 m. Spektaklis „Tos akys“ (Desse auga) buvo kulminacinis projekto „Pasakos gamtoje“ (Eventyr i landskap) įvykis.

Nors paskutiniais gyvenimo metais sekino liga, vistiek nemokėjai ir nenorėjai gyventi ramiai, apriboti save, sumažinti gyvenimo greitį – nes toks buvai nebe tu. Troškai likti kaip visada jaunas, žaismingas, šmaikštus, originalus, elegantiškas. Tam reikėjo daug jėgų, o jų tau tiesiog nebeužteko…

Tu išėjai, mes gyvensime toliau. Lapkritis, ir krinta lapai, ir išeina draugai, bet lieka jie jauni mūsų atminty, kaip ir tu, Algi. Lik jaunas, nes senatvė tau netinka.

2003 m.

Tikėjimas nr. 15. Jei atvažiavau čia gyventi pas kokį nors vyrą, jis automatiškai tampa mano sugyventiniu. Tada man duoda numerį ir galiu iškart stoti į NAV, kuris visokeriopai padeda visoms moterims.

Deja, ne taip paprasta. Sugyventinio statusas Norvegijoje nepripažįstamas bet kam. Sugyventinis – tai asmuo, su kuriuo kartu registruota gyvenamoji vieta. Užsieniečiams, atvykstantiems kartu gyventi su legaliai gyvenančiu Norvegijoje asmeniu, šis statusas automatiškai nepriklauso. Yra reikalavimai norint gauti tokį statusą Norvegijoje ir tuo pagrindu – registruotis kaip šeimos, šiuo atveju, sugyventinio statusu, norint imigruoti ir gauti asmens kodą (D-numerį arba ID numerį). Reikalavimai – mažiausiai dvejus metus registruota bendra gyvenamoji vieta (reikalingas pažyma apie tai) arba bendras vaikas, kurio gimimo liudijime nurodyti abu sugyentiniai kaip tėvai.

Informacija randama Imigracijos direktorato portale.

Ką norvegas padarys – viskas bus gerai

Kodėl Norvegijoje nebandoma surasti kaltų, primesti atsakomybės ir nubausti? Gerai tai, ar blogai? Ar tai pozityvumas, ar neatsakingumas?

Straispnio garso įrašas

Daug metų gyvendama Norvegijoje matau skandalus – tai kažkas pinigus pasisavo, tai iššvaistė. Pavyzdėlis: įrenginėjo Oslo metro bilietų tikrinimo aparatus, išnaudodami daugybę milijonų, tai truko daug metų, prietaisai buvo pusiau įmontuoti, bet po to tyliai ramiai dingo, o sukišti pinigai išgaravo. Aparatai niekada taip ir nepradėjo veikti.

Arba NAV – skandalas po skandalo…

Kiekvieno skandalo atveju paprastai kuria komisiją, kuri ilgai dirba, įvykius tiria, o paskui rašo labai ilgą viešą ataskaitą. Aišku, jos niekas neskaito, nebent žurnalistai, kurie turinį trumpai pateikia visuomenei. Tuo viskas baigiasi.

Žinoma, skandalai irgi būna įvairūs. Vienuose kalba eina tik apie iššvaistytus ar pasisavintus milijonus, kitur – apie žuvusius žmones.

Toliau skaityti „Ką norvegas padarys – viskas bus gerai“

Norvegijos lygybė: visi lygūs ir lygiaverčiai. Ar tai įmanoma?

Straipsnio garso įrašas
Belle Co nuotrauka, Pexels.

Ar įmanomas progresas, jie visi lygūs ir niekas neisistengia? Ar visi Norvegijoje turtingi, o gal čia irgi egzistuoja turtinė nelygybė, tik užslėpta? Kodėl Norvegijoje taip stengiamasi mažinti turtinius kontrastus ir atskirtį? Kodėl Norvegijoje dideli mokesčiai ir kas iš to laimi? Ar reikia perskirstyti pinigus, paimti iš turtingųjų ir atiduoti nepasiturintiems? Kodėl Norvegijoje padedam silpniesiems, o stiprieji tegyvena savo galva?

Pradinėje mokykloje pažymiai nerašomi.

Lygybė – viena iš svarbiausių norvegiškų vertybių. „Nesi geresnis nei kitas“ -kalama vaikams nuo mažumės. Gal manai kad esi gražesnis, protingesnis ar dar kitaip pozityviai „ -esnis“? Ne, čia tik tau taip atrodo. Geriau kad neatrodytų.

Toliau skaityti „Norvegijos lygybė: visi lygūs ir lygiaverčiai. Ar tai įmanoma?“

PASITIKĖJIMO VISUOMENĖ: Inneklemt arbeidsdag ir hyttekontor – viskas galima.

Apie norvegiškus laisvadienius: fleksitid, hjemmekontor, hyttekontor, innklemt arbeidsdag, avspasering.

Nuotrauka Roberto Nickson, Pexels.

Pasitikėti ir galvoti pozityviai reikia taip pat ir darbe – jei ten norvegiška darbo kultūra.

Darbo santykiuose vyrauja pasitikėjimas. Norvegijoje daug laisvų dienų, o darbo laiką registruoja paprastai pats darbuotojas, todėl suma sumarum norvegai nepersidirba.

Toliau skaityti „PASITIKĖJIMO VISUOMENĖ: Inneklemt arbeidsdag ir hyttekontor – viskas galima.“

Teisė pasakyti „NE“. Kaip atsisakyti, jei darbdavys primetinėja darbą, kurio nenorite ir negalite atlikti, ir sau nepakenkti.

Straipsnio garso įrašas.

Kodėl vieni darbuotojai ramiai atidirba savo valandas ir eina namo nustatytu laiku, o kiti nuolat dirba viršvalandžius? Gal tie pirmieji  tinginiai, o antrieji – darbštuoliai?

Kodėl – nors nenorite – kartais darbdavys priverčia dirbti daugiau? Kaip atpažinti manipuliaciją, kaip reaguoti teisingai, kaip atsisakyti, kad niekas nesupyktų ir išlaikyti draugiškus santykius su darbdaviu ir kolegomis?

Vincai, padirbsi viršvalandžius? Savaitgalį , taip, ir sekmadienį reikės dirbt. Juk vistiek neturi ką veikt. Na, neatsikalbinėk, žinai, kad reikia šitą darbą padaryti. Taip, Stepas negali, nes pas jį gi šeima čia, vaikai. O tu vienas. Klientai spaudžia. Na, būk padorus žmogus. Nepalik mūsų ant ledo. Visi žino tavo darbštumą. Nori, kad mokėtume už viršvalandžius? Nu, klausyk, paliksi mus visai be lėšų, pakutines kelnes numausi, žinai kaip sunku konkuruoti rinkoje?! Sakai ne? Toks tu ir darbuotojas… Prastas darbuotojas… Tau nerūpi mūsų reputacija. Nori tik mūsų pinigų, esi gobšas, o darbo daryti nesugebi. Ne tai ne, pažiūrėsim kaip toliau seksis dirbt, jei tokio mažo prašymo įvykdyt nesugebi…“  

Toliau skaityti „Teisė pasakyti „NE“. Kaip atsisakyti, jei darbdavys primetinėja darbą, kurio nenorite ir negalite atlikti, ir sau nepakenkti.“

Aš pats sau ir nuo nieko nepriklausomas

Individulistinė Norvegijos visuomenė

Straipsnio garso įrašas

Dar viena dominuojanti Norvegijoje vertybė yra nepriklausomybė, ji persmelkia visą norvegišką gyvenimą. Ji puoselėjama nuo gimimo. Vaikams daug leidžiama, darželyje, mokykloje auklėtojų ir mokytojų autoritetas nėra labai žymus. Žmonių santykiai nesuvaržyti priklausomybe, niekas niekam nieko neskolingas.

Toliau skaityti „Aš pats sau ir nuo nieko nepriklausomas“

Tyrimas apie pastoviai gyvenančius Norvegijoje lietuvius ir lenkus.

Darbo ir gyvenimo sąlygos, integracija ir kalbos žinios.

Tyrimą atliko FAFO, nepriklausoma visuomenės tyrimų organizacija.

Nuotrauka Ivan Samkov. Pexels.

Iš bendro skaičiaus 200000 imigrantų, gyvenačių Norvegijoje, išsiskiria dvi didžiausios imigrantų grupės: lenkai (apie 100000 imigrantų) ir lietuviai (apie 45 000). Šie atvykėliai gyvena visoje Norvegijoje, nėra koncentracijos didžiuosiuose miestuose, ir dirba daugiausiai statybų sektoriųje, tai pat laivų statyklose, žuvies pramonėje ir žemės ūkio pramonėje.

Kokiose profesijose dirbate? Atsakymai:

Toliau skaityti „Tyrimas apie pastoviai gyvenančius Norvegijoje lietuvius ir lenkus.“

Dėmesio: pasyvusis agresyvumas.

Norvegija iš pirmo žvilgsnio – mandagių, ramių, besišypsančių žmonių šalis. Visi atsipalaidavę, nėra grubumo. Vis dėlto norvegų elgsena apgaulinga, nes jų veidas ar gestai naujai atvykusiems nieko nesako. Norvegai nėra atviri. Jų santūrumas, ugdomas nuo vaikystės, jis imigrantams – neperskaitoma kaukė. Nežinai, ką norvegas galvoja, nes čia nedemonstruojamas subjektyvus požiūris pašnekovui, reakcija į bet ką – tokia pati, t.y. – jokios.  Oficialioje aplinkoje tikimasi  komunikacijos be emocijų, dalykiškumo. Kultūringo norvego garbės reikalas – išlikti ramiu bet kokiu atveju. Bendraudamas jis nereaguoja į pašnekovą arba įvykį, o rodo savo išsiauklėjimą, manieras. Sužinojus apie nemalonų įvykį, nelaimę, norvegui svarbiausia pademonstruoti, savo geležinę savitvardą: „manęs niekas neišmuš iš vėžių“. Net ašarėlė neišriedės, sužinojus net apie tragediją.

Taigi ir jums reikia būtinai to išmokti.

Norvegijoje yra konfliktų vengimo kultūra. Negatyvas čia nepriimtinas, todėl jie reiškiasi paslėptai ir iškreiptai. Socialinė kontrolė, nepripažįstant jokių išorinių pykčio apraiškų, sukelia vidinį konfliktą, ir tada žmonės reiškia negatyvius jausmus pasyvia agresija.

Imigrantams iš šalių, kuriose pyktis reiškiamas atviriau, sunku pagauti signalus. Jie nesupranta, kad šypsena nebūtinai reiškiamas palankumas. Neišmokę bendrauti pagal norvegiškas normas, galite turėti problemų.

Tai, kas žmogiška yra ir norvegams nesvetima, taip pat ir konkurencija. Jie ir konkuruoja, ir lyginasi, tačiau tai slepia, nes taip yra išauklėti nekritikuoti, nekonkuruoti, todėl daro tai paslapčia. Taip atsiranda manipuliatoriai-virtuozai, kurių nepažinsi iš pirmo žvilgsnio, niekuo neapkaltinsi, nes viskas padaryta su šypsena ir geranorio kauke. Kovojama slaptai: kenkiant, ignoruojant ar nekreipiant dėmesio į idėjas, vagiant kito mintis ar pasiūlymus. Pasyvusis agresyvumas būdingas šalyse, kuriose vyrauja  konfliktų vengimas, socialinėmis visuomenės normomis ir auklėjimu įdiegtas privalomasis pozityvumas, linksmumas, nuolatinė šypsena.  

Toliau skaityti „Dėmesio: pasyvusis agresyvumas.“