Kodėl norvegai pasitiki valdžia

Straipsnio garso įrašas

„Tie norvegai tokie patiklūs ir naivūs,“ – galvoja ne vienas imigrantas – „kad juos taip lengva apgauti“. Tačiau būten ši palanki ir pozityvi kultūra imigrantus traukia į šią šalį. Kaip atsiranda įstatymų laikymosi, visuotinio moralumo kultūra? Kodėl Norvegijoje ji palaipsniui dingsta? Kodėl vis dažniau taikoma griežtesnė kontrolė ir sankcijos?

Valdžia – geroji teta ar piktas dėdė?

Įvairiose visuomenėse yra skirtingas požiūris į valstybės aparatą. Vienose tas valstybės aparatas – tai mes (pvz. Norvegijoje, kt. Skandinavijos šalyse), nes vykdo žmonių valią, atstovaujamą demokratiškai išrinkto Parlamento, kuris leidžia įstatymus. Kitose visuomenėse valdžia yra prievartinis baudžiamasis aparatas, paprasto žmogaus priešas.

Dirbu auklėtoja vaikų darželyje. Vedėja pranešė, kad pas mus ateis policija. Iš pradžių nesupratau ko, galvojau gal kažkokį nusikaltimą tiria. Atėjo du policininkai – viena jų buvo mergina su ilga kasa. Jie atsinešė didžiulį meškiną su policininko uniforma ir leido vaikams su juo žaisti. Paaiškėjo, kad taip darželinukai mokomi pasitikėti policija. Ne bijoti jos, o kreiptis į policininkus, jei reikia pagalbos. Taip susiformuoja požiūris, kad policininkai yra geriečiai. O pas mus atvirkščiai – tėvai policininkais gąsdina vaikus, mokina policininkų bijoti ir jų nekęsti, jie vadindami mentais ir kitaip. (Andžela, lietuvė)

Šalys turi skirtingus valdymo metodus. Kraštutinumai – bausti ar įtikinti (auklėti, mokyti, šviesti), arba tarpiniai. Taip atsiranda tradicijos – pasitikėti valdžia arba jos bijoti ir vengti. Norvegai stebisi, kad kitose šalyse valdžia tapatinama tik su bausmėmis. Jie nesupranta, kodėl valdžia ir žmonės nekenčia vieni kitų.

Norvegijoje valdžia yra kaip geraširdiška teta, kuri ir galvytę glostys, ir ašarytę nubrauks, ir be reikalo neskriaus, tik vykdys teisingumą, numatytą įstatymuose. Valdžia paaiškina, kodėl reikia daryti vienaip ar kitaip. Norvegijoje daug susirinkimų, nes visų nuomones reikia išklausyti ir paskui priimti sprendimą, kuris visiems patiktų. Atrodo neįmanoma, kad ir avis liktų sveika, ir vilkas sotus, bet to siekiama.

Norvegijoje vis dar vyrauja skaidrumas, lojalumas savo šaliai ir įstatymams. „Tai yra mūsų namai– galvoja čia gyvenantys, – ir nuo mūsų priklauso, kokia jie yra ir bus. Turime laikytis  įstatymų. Jei ne – viskas žlugs“.

Tikima, kad visi geri

Anktesnę Norvegiją galima lyginti su pasakų miesteliu Kardamonu, iš Torbjorno Egnerio knygos vaikams «Žmonės ir plėšikai Kardamono miestelyje». Ten nebuvo jokių nusikaltimų ir vienintelis policijos viršininkas Bastian sukūrė tokį įstatymą:  

Šalyse, kur vyrauja valdžios, kaip gerosios tetos modelis, filosofija yra įtikinti, kad elgtis kaip prašo valdžia tau pačiam bus geriau. Įtikinti žmones užtrunka daugiau laiko. Bendraujama su žmonėmis: debatai žiniasklaidoje, susitikimai, informacinės kampanijos ir pan. Ilgainiui susiformuoj įstatymų laikymosi kultūra, pasitikėjimas valdžia, atsiranda vidinis įsipareigojimas laikytis susitarimų ir taisyklių ir vadinamoji socialinė kontrolė, t.y. nepakantumas nesilaikantiems taisyklių.

Kalėjime – vaikų darželis

Norvegijoje seniau, o kai kur ir dabar nerakina durų ir nėra daug nusikaltimų, bet jų vis daugėja. Galbūt ir dėl didėjančios imigracijos. Policija elgiasi mandagiai ir pagarbiai, ir tai stebina užsienio nusikaltėlius. Norvegijos kalėjimai taip pat juos stebina vos ne kurortinėmis sąlygomis. Nes čia kalėjimų pagrindinis tikslas ne bausti, o pasirūpinti ir perauklėti, kad žmogus į laisvę išeitų geresnis.

Užsakė vertėjavimą mažame kalėjime. Nuvažiuoju, žiūriu namelis stovi, užrašyta „Fengsel“ (kalėjimas). Skambinu į duris. Atidaro vyras su miltuota prijuoste. Galvojau, kad ne ten pataikiau. O jis sako: „Prašom, prašom, šiandien penktadienis, picų diena, mes kepame picas. “ Tai buvo kalėjimo budėtojas, kuris su visais kaliniais – jų kalėjime buvo 8 – virtuvėje minkė tešlą picoms. Buvau apstulbusi…“ (R. D. , vertėja)

Tai tiesa, mažesniuose kalėjimuose yra vos ne vaikų darželio atmosfera, kur kepamos bandelės ir žiūrimi filmai. Norima parodyti nusikaltėliams, kad galima gyventi gražiai. Norvegijoje vyrauja įsitikinimas, kad nusikaltėlis – tai užaugęs traumuotas vaikas, kurį skriaudė, barė, išnaudojo… Kalėjimas yra tam, kad galėtum pasitaisyti ir iš jo išeiti geresniu.

Užsieniečiai kaip į ekskursijas atvažiuoja į kurortinėmis sąlygomis garsėjantį Haldeno kalėjimą, kuriame yra tai, ko kitas neturi laisvėje – baseinas, įvairūs kursai. Kaliniai savaitgaliais gali būti paleidžiami namo. Čia beveik nėra savižudybių, nes įkalinimo koncepcija – reabilituoti, o ne keršyti už nusikaltimą.

The Guardian 2012 m. straipsnis

Visgi ir Norvegijoje kai kada gerumas derinamas su griežta bausme, daugiausiai – finansine. Pavyzdžiui, jei žmogų pagauną prie vairo girtą, jis ne tik praras teises, kurias turės išsilaikyti iš naujo (o tai – nemaži pinigai), bet ir gaus didelę baudą. Už parkavimą ne vietoje taip pat -didžiulės baudos. Norvegijoje manoma, kad smūgis ne per padus su lazda, o per piniginę yra geriausia auklėjimo priemonė.

Norvegijoje yra maža galios distancija, lygybė, pasitikėjimas.

Imigracija su mentalitetu «nepagavo- ne vagis»?

Norvegijoje nėra tradicijų be saiko tikrinti ir žiauriai bausti, kitos kultūros žmonėms tai gali būti tarsi signalas, kad įstatymą pažeisti galima…Per paskutinius penkiolika metų Norvegijos pasitikėjimas užsieniečiais irgi susvyravo, nes daugelis imigrantų pasitikėjimą ir mažą kontrolę interpretuoja kaip leidimą pažeisti įstatymus.   

«Norvegija labai pasikeitė. Bendrame namo garaže yra užrašas: «Apsisukimo vieta, nestatykite automobilio jei nesate šalia jo.» Anksčiau niekas mašinų nestatydavo be reikalo, tik pakraut ar iškraut. Visi laikėsi susitarimo. Dabar jaunoji karta jau kitokia, mato, kad automobilio nenutempia, baudos neduoda, tai stato kelioms valandoms, o kitą kartą ir per naktį stovi. Niekas nebesilaiko taisyklių, kol nenubaudžia» (Jens, 70 metų).

Automobiliai stovėjo visą dieną, nors čia statyti draudžiama.

Geroji teta ima diržą

Kita priežastis – su didele imigracija į Norvegiją atvyksta kitoks mentalitetas ir įstatymų nesilaikymo kutūra. Norvegijos padorumo kultūra atsirado per ilgą laiką. O imigrantų niekas neįtikinėja, neauklėja, nes tam nėra laiko. Vakar atvažiavo, rytoj atsidarė įmonę, samdo žmones. Įstatymai? Nežino jų, kol nepagavo. Darbuotojus išnaudoja, bet jie tyli, nes nežino savo teisių ir priklauso nuo darbdavio. Su darbuotojų žinia klastojamos valandų apskaitos, o jei įmonė tikrinama – viskas tvarkinga, o darbuotojai bijo ir nieko nesako. Paskui kalba: „Atėjo patikrinti, turėjo suprasti kad viskas blogai ir mus gelbėti. Bet nieko nepadarė“. Kadangi norvegai tikrintojai neįpratę įtarinėti, neįpratę, kad jiems meluotų į akis, jie pasitiki tuo kas sakoma.Tikrintojai išeina, tikėdami kad įmonė tvarkinga, nes tvarkingi dokumentai..

Naujoji imigrantų „kultūra“ yra užkrečiama, atsiranda ir norvegų kurie ją perima.

Valdžia reaguoja griežtindama kontrolę. Valstybės, kaip mokytojos ir auklėtojos vaidmuo Norvegijoje nyksta. Vis labiau linkstama į sankcijų taikymą, ankčiau vyravusi paklusnumo įstatymui kultūra čia, deja, nyksta, o sankcijos ir bausmės dažnėja ir giežtėja.

Europa susizgribo ir įkūrė ES Darbo inspekcija . Informacija apie nesąžiningą verslą keičiasi atsakingos institucijos, o mobilieji sukčiai nebegali slapstytis važinėdami iš vienos šalies į kitą. Todėl atsakomybės išvengti daug sunkiau.

Turite nuomonę? Diskutuokite Feisbuko grupėje „Gyvenu Norvegijoje“.

Patikrinta ir aktuali informacija iš oficialių šaltinių Feisbuko grupėje „Dirbantiems Norvegijoje“.

Psichosocialinė aplinka darbe: priekabiavimas, patyčios, diskriminacija.

Jei darbe tvyro psichologinė įtampa, atrodo, kad visas pasaulis mums priešiškas, net namuose nerandame poilsio. Kas sukelia tokį stresą? Gal vadovavimos stilius, gal kolegų apkalbos, o gal – įmonėje tvyranti prasta bendravimo kultūra? Žmonės dėl prastos emocinės atmosferos darbe gali patirti sveikatos problemas, nemigą, net suserga.

Ar tai diskriminacija?

Mano kolegė norvegė su manim blogai elgiasi. Aš turėjau ją apmokyti dirbti, o ji sako, kad aš rėkiu nemandagiai ant jos ir per griežta. Ji nesugeba nieko išmokti, ir tada čia mano kaltė? Priskundė mane šefui, irgi norvegui. Kodėl man negalėjo pasakyti, tuoj skųsti bėga. Šefas aišku kad jos pusę palaiko – abu gi norvegai. Aš dėl to jaučiuosi labai blogai, ėjau pas gydytoją. Šefas sakė kad turime taikytis, sako kad čia nieko tokio, turime abi nusileisti. Norvegė toliau elgiasi lyg niekur nieko, tarsi nebūtų skundusi. O aš į ją negaliu žiūrėt, kad priskundė mane. Po ji kaip niekur nieko, kiaulės akim. Kaip galima taip daryti, kai pati pradeda mobinti ir diskriminuoti mane, o po to skundžia? Aš negaliu taip dirbti, man paėdė visai nervus visas šitas kabinėjimasis. Pasėmiau biuletenį, o dabar šefas nieko neatsako, tyli, o juk yra jie kalti kad naktim neužmiegu. Kur man kreiptis dėl diskriminavimo ir mobinimo, ar yra kas gali padėti sutvarkyti norvegus, ar visi užsieniečiai turi nuo jų kentėti?… (Norvegijoje dirbanti lietuvė).

Daugelio užsieniečių skunduose skamba žodis diskriminacija, nors pasigilinus – tai tiesiog konfliktas. Galbūt per jautriai  sureaguota į įvykius? Norvegijoje galioja taisyklė – kilus konfliktui kreiptis į vadovą. Čia  dvi konfliktuojančios pusės paprastai nesiaiškina tarpusavyje – konfliktą sprendžia vadovybė. Lietuviams atrodo, kad bendradarbis, nuėjęs dėl konflikto su kolega aiškintis pas vadovą, skundžia, nors Norvegijoje tai yra įprasta. Tai tiesiog kultūriniai skirtumai.

  • Kada galima konfliktą pavadinti priekabiavimu, patyčiomis, diskriminacija- juk tai nėra vienas ir tas pats.
  • Ar konfliktinėje  situacijoje reikėtų stengtis nusileisti, susitaikyti, ar iškart kažką daryti?
  • Kada, kaip ir kur kreiptis, kokie veikimo metodai geriausi?
Toliau skaityti „Psichosocialinė aplinka darbe: priekabiavimas, patyčios, diskriminacija.“

Tikėjimas nr. 15. Jei atvažiavau čia gyventi pas kokį nors vyrą, jis automatiškai tampa mano sugyventiniu. Tada man duoda numerį ir galiu iškart stoti į NAV, kuris visokeriopai padeda visoms moterims.

Deja, ne taip paprasta. Sugyventinio statusas Norvegijoje nepripažįstamas bet kam. Sugyventinis – tai asmuo, su kuriuo kartu registruota gyvenamoji vieta. Užsieniečiams, atvykstantiems kartu gyventi su legaliai gyvenančiu Norvegijoje asmeniu, šis statusas automatiškai nepriklauso. Yra reikalavimai norint gauti tokį statusą Norvegijoje ir tuo pagrindu – registruotis kaip šeimos, šiuo atveju, sugyventinio statusu, norint imigruoti ir gauti asmens kodą (D-numerį arba ID numerį). Reikalavimai – mažiausiai dvejus metus registruota bendra gyvenamoji vieta (reikalingas pažyma apie tai) arba bendras vaikas, kurio gimimo liudijime nurodyti abu sugyentiniai kaip tėvai.

Informacija randama Imigracijos direktorato portale.

Ką norvegas padarys – viskas bus gerai

Kodėl Norvegijoje nebandoma surasti kaltų, primesti atsakomybės ir nubausti? Gerai tai, ar blogai? Ar tai pozityvumas, ar neatsakingumas?

Straispnio garso įrašas

Daug metų gyvendama Norvegijoje matau skandalus – tai kažkas pinigus pasisavo, tai iššvaistė. Pavyzdėlis: įrenginėjo Oslo metro bilietų tikrinimo aparatus, išnaudodami daugybę milijonų, tai truko daug metų, prietaisai buvo pusiau įmontuoti, bet po to tyliai ramiai dingo, o sukišti pinigai išgaravo. Aparatai niekada taip ir nepradėjo veikti.

Arba NAV – skandalas po skandalo…

Kiekvieno skandalo atveju paprastai kuria komisiją, kuri ilgai dirba, įvykius tiria, o paskui rašo labai ilgą viešą ataskaitą. Aišku, jos niekas neskaito, nebent žurnalistai, kurie turinį trumpai pateikia visuomenei. Tuo viskas baigiasi.

Žinoma, skandalai irgi būna įvairūs. Vienuose kalba eina tik apie iššvaistytus ar pasisavintus milijonus, kitur – apie žuvusius žmones.

Toliau skaityti „Ką norvegas padarys – viskas bus gerai“

PASITIKĖJIMO VISUOMENĖ: Inneklemt arbeidsdag ir hyttekontor – viskas galima.

Apie norvegiškus laisvadienius: fleksitid, hjemmekontor, hyttekontor, innklemt arbeidsdag, avspasering.

Nuotrauka Roberto Nickson, Pexels.

Pasitikėti ir galvoti pozityviai reikia taip pat ir darbe – jei ten norvegiška darbo kultūra.

Darbo santykiuose vyrauja pasitikėjimas. Norvegijoje daug laisvų dienų, o darbo laiką registruoja paprastai pats darbuotojas, todėl suma sumarum norvegai nepersidirba.

Toliau skaityti „PASITIKĖJIMO VISUOMENĖ: Inneklemt arbeidsdag ir hyttekontor – viskas galima.“

Teisė pasakyti „NE“. Kaip atsisakyti, jei darbdavys primetinėja darbą, kurio nenorite ir negalite atlikti, ir sau nepakenkti.

Straipsnio garso įrašas.

Kodėl vieni darbuotojai ramiai atidirba savo valandas ir eina namo nustatytu laiku, o kiti nuolat dirba viršvalandžius? Gal tie pirmieji  tinginiai, o antrieji – darbštuoliai?

Kodėl – nors nenorite – kartais darbdavys priverčia dirbti daugiau? Kaip atpažinti manipuliaciją, kaip reaguoti teisingai, kaip atsisakyti, kad niekas nesupyktų ir išlaikyti draugiškus santykius su darbdaviu ir kolegomis?

Vincai, padirbsi viršvalandžius? Savaitgalį , taip, ir sekmadienį reikės dirbt. Juk vistiek neturi ką veikt. Na, neatsikalbinėk, žinai, kad reikia šitą darbą padaryti. Taip, Stepas negali, nes pas jį gi šeima čia, vaikai. O tu vienas. Klientai spaudžia. Na, būk padorus žmogus. Nepalik mūsų ant ledo. Visi žino tavo darbštumą. Nori, kad mokėtume už viršvalandžius? Nu, klausyk, paliksi mus visai be lėšų, pakutines kelnes numausi, žinai kaip sunku konkuruoti rinkoje?! Sakai ne? Toks tu ir darbuotojas… Prastas darbuotojas… Tau nerūpi mūsų reputacija. Nori tik mūsų pinigų, esi gobšas, o darbo daryti nesugebi. Ne tai ne, pažiūrėsim kaip toliau seksis dirbt, jei tokio mažo prašymo įvykdyt nesugebi…“  

Toliau skaityti „Teisė pasakyti „NE“. Kaip atsisakyti, jei darbdavys primetinėja darbą, kurio nenorite ir negalite atlikti, ir sau nepakenkti.“

Aš pats sau ir nuo nieko nepriklausomas

Individulistinė Norvegijos visuomenė

Straipsnio garso įrašas

Dar viena dominuojanti Norvegijoje vertybė yra nepriklausomybė, ji persmelkia visą norvegišką gyvenimą. Ji puoselėjama nuo gimimo. Vaikams daug leidžiama, darželyje, mokykloje auklėtojų ir mokytojų autoritetas nėra labai žymus. Žmonių santykiai nesuvaržyti priklausomybe, niekas niekam nieko neskolingas.

Toliau skaityti „Aš pats sau ir nuo nieko nepriklausomas“

Dėmesio: pasyvusis agresyvumas.

Norvegija iš pirmo žvilgsnio – mandagių, ramių, besišypsančių žmonių šalis. Visi atsipalaidavę, nėra grubumo. Vis dėlto norvegų elgsena apgaulinga, nes jų veidas ar gestai naujai atvykusiems nieko nesako. Norvegai nėra atviri. Jų santūrumas, ugdomas nuo vaikystės, jis imigrantams – neperskaitoma kaukė. Nežinai, ką norvegas galvoja, nes čia nedemonstruojamas subjektyvus požiūris pašnekovui, reakcija į bet ką – tokia pati, t.y. – jokios.  Oficialioje aplinkoje tikimasi  komunikacijos be emocijų, dalykiškumo. Kultūringo norvego garbės reikalas – išlikti ramiu bet kokiu atveju. Bendraudamas jis nereaguoja į pašnekovą arba įvykį, o rodo savo išsiauklėjimą, manieras. Sužinojus apie nemalonų įvykį, nelaimę, norvegui svarbiausia pademonstruoti, savo geležinę savitvardą: „manęs niekas neišmuš iš vėžių“. Net ašarėlė neišriedės, sužinojus net apie tragediją.

Taigi ir jums reikia būtinai to išmokti.

Norvegijoje yra konfliktų vengimo kultūra. Negatyvas čia nepriimtinas, todėl jie reiškiasi paslėptai ir iškreiptai. Socialinė kontrolė, nepripažįstant jokių išorinių pykčio apraiškų, sukelia vidinį konfliktą, ir tada žmonės reiškia negatyvius jausmus pasyvia agresija.

Imigrantams iš šalių, kuriose pyktis reiškiamas atviriau, sunku pagauti signalus. Jie nesupranta, kad šypsena nebūtinai reiškiamas palankumas. Neišmokę bendrauti pagal norvegiškas normas, galite turėti problemų.

Tai, kas žmogiška yra ir norvegams nesvetima, taip pat ir konkurencija. Jie ir konkuruoja, ir lyginasi, tačiau tai slepia, nes taip yra išauklėti nekritikuoti, nekonkuruoti, todėl daro tai paslapčia. Taip atsiranda manipuliatoriai-virtuozai, kurių nepažinsi iš pirmo žvilgsnio, niekuo neapkaltinsi, nes viskas padaryta su šypsena ir geranorio kauke. Kovojama slaptai: kenkiant, ignoruojant ar nekreipiant dėmesio į idėjas, vagiant kito mintis ar pasiūlymus. Pasyvusis agresyvumas būdingas šalyse, kuriose vyrauja  konfliktų vengimas, socialinėmis visuomenės normomis ir auklėjimu įdiegtas privalomasis pozityvumas, linksmumas, nuolatinė šypsena.  

Toliau skaityti „Dėmesio: pasyvusis agresyvumas.“

Kontrabanda: lašiniai, cigaretės, degtinė ir koronavirusas

Migruojantys darbininkai – viruso platintojai ar darbdavių žaisliukai?

Klausyti įrašo:

2021.01.20. Dienraščio VG informacija.

Pranešime rašoma, kad tik 25% (ketvirtadalis) užsikrėtė virusu Norvegijoje. Tai leidžia daryti išvadą, kad koronavirusas į Norvegiją atvežamas iš kitų šalių. Taip pat jau nuo pernai gruodžio galo plinta nuomonė, kad ją vežioja migruojantys darbininkai, kurių darbdaviai pažeidžia Covid-19 prevencijos reglamentus. Taip rodo ir statistika, ir praktika. Dėl to Norvegijos tikrintojų akys nukrypo į imigrantus ir labai sugriežtinta atvykimo į Norvegiją tvarka. Migruojantys darbininkai tikrinami ne tik darbe, bet ir apgyvendinimo vietose, kur juos apgyvendinti privalo darbdaviai.

Karantinavimo taisyklės griežtos ir painios. Jos kinta. Važinėjantys pirmyn ir atgal darbininkai Norvegijai yra reikalingi. Darbą padaro ir išvažiuoja. Kai kurie negali pagal galiojančias taisykles pretenduoti į jokias Norvegijos socialines garantijas. Ir, regis, visiems gerai. Lietuvai parvežami pinigai, Norvegijai padaromas darbas, dažnai sunkus, fizinis ir labai visuomenei reikalingas. Statistika rodo, kad imigrantai dažniausiai dirba nekvalifikuotus darbus, kurių vietiniai nelabai ir nori imtis.

Toliau skaityti „Kontrabanda: lašiniai, cigaretės, degtinė ir koronavirusas“

Kita Norvegijos pusė. Skaudi gydytojos patirtis šioje šalyje. Atsisveikinimas su Norvegija, o gal „Iki pasimatymo“ ?

Galite skaityti straipsnį arba klausytis įrašo.

Gydymo centro «Daivike» savininkė ir daktarė Daiva sako Norvegijai: «Sudie»…O gal iki pasimatymo? Daiva Medalinskaitė Johansen ketina grįžti į Lietuvą po 27 Norvegijoje praleistų metų ir gana sėkmingos gydytojos karjeros. Gydytoja ji dirbo nuo 2000, taigi jau dvidešimtmetį.“Visada jaučiau, kad noriu gyventi Lietuvoje“, – sako ji.

Gydytoją Daivą Norvegijoje pažįsta ne vienas. Gydymo centro „Daivikė“, kuri šešis metus veikė Askime, uždarymas, sukėlė daug kalbų. Ne vienas spėlioja, kas atsitiko.

Daiva – viena iš kelių pirmųjų lietuvių imigrantų, į Norvegiją atvykusi keliais metais vėliau nei aš. Su Daiva kartu kūrėme Norvegijos lietuvių bendriją, kartu buvome valdyboje. Visiems žinomas jos noras padėti tautiečiams, organizuoti renginius, būti lietuviškų įvykių sūkūryje. Daivą, kaip žmogų ir kaip gydytoją, pažįsta labai daug Norvegijos lietuvių.

Toliau skaityti „Kita Norvegijos pusė. Skaudi gydytojos patirtis šioje šalyje. Atsisveikinimas su Norvegija, o gal „Iki pasimatymo“ ?“