Socialinė kontrolė Norvegijoje: nematoma bet griežta

Slaptos, bet galingos taisyklės

„Kažkas atsitiko, net nesupratau kas – ir manęs nebemėgsta, nors anksčiau buvo kitaip. Niekas nepasako, nepaaiškina kodėl. Galiu tik spėlioti. Galvoju taip: važiavome su kolegomis į Lietuvą savaitgaliui. Esu iš Vilniaus ir viską puikiausiai pažįstu savo gimtąjame mieste, bet organizatoriai mano nuomonės nepaklausė. Jie kasdieniniam maitinimuisi užsakė visiems restoraną. Jame maistas buvo siaubingas ir brangus. Komentavau viešai: „Kodėl šaly, kur tiek gero maisto, pasirinkta tokia prasta vieta?“ Ir bum – vadovybė (kelionės organizatoriai), manęs nebemėgsta, elgesys mano atžvilgiu pasikeitė. Nežinau, ar sugebėsiu tai pakeisti, ar geriau ieškotis kito darbo… Gaila, kad kolegos nepamatė mano miesto iš geriausios pusės. Nematomosios norvegiškos intrigos – toks vaikų darželis, kad trūksta žodžių. Norvegai nemėgsta kritikos, net jei ji pagrįsta. Tarsi leidžiama išsakyti savo nuomonę, visi kalba nieko nesakydami, arba tyli, kokios bus pasekmės – neaišku. Visi lygūs, bet vadovų kritika – tabu, nebent už akių. Kai tokios neaiškios taisyklės, žmonės įsibaugina, nesako savo tikrosios nuomonės ir apsimeta kad gerai, nors taip tikrai nėra.” (Lietuvė, gyvenanti Norvegijoje daug metų).

JAV ir Norvegijos mokslininkų atliktas tyrimas rodo (2011 m.), kad Norvegijoje socialinės normos lygiai tiek pat griežtos kaip Pakistane, Singapūre ar  Pietų Korėjoje.

Mokslininkus ypač nustebino Norvegijos rezultatai. Paaiškėjo, kad šioje šalyje vyrauja ypač griežtos socialinės normos, nors pagal kitus parametrus Norvegija yra laisva ir demokratiška Vakarų šalis, žmonės individualistai ir nepriklausomi.

Paprastai griežtos socialinės normos būdingoms šalims, kuriose vyrauja autoritariniai režimai, griežtos bausmės, kur suvaržyta politinė laisvė, yra didelis gyventojų tankumas, riboti ištekliai ir didelė rizika, kad užpuls kaimynai. Norvegijoje to nėra, o štai  mokslininkų tyrimas nustato, kad socialinė normos lygiai tokios pat griežtos, kaip Azijoje. Kur pakastas šuo?

Lėmė klimatas ir istorija

Priežastys istorinės ir ekologinės, aiškina mokslininkai. Norvegija itin nederlinga, žmonės prisirišę prie kaimo vietovių, nėra didelių klasinių skirtumų.

Po 14 amžiuje Norvegiją nusiaubusio maro, nepasigailėjusio nei turtuolių, nei vargšų, didžiulėje teritorioje liko saujelė žemdirbių ir žvejų, kovojančių už išlikimą. Tai ir yra genetinis ir socialinis pagrindas, iš kurio formavosi dabartinė norvegų karta. Gyventojų skaičius Norvegijoje labai mažas (apgyvendinta tik 2 proc teritorijos). Čia nėra miesto kultūros ir didelių klasinių skirtumų. Norvegija ne taip seniai tapo nepriklausoma (1905 m.). Iki tol ji neturėjo stipraus tautinio identiteto, nes ilgai buvo kolonizuota šalis. Tačiau, nors norvegai patys savo žemių nevaldė, kitataučiai (danai ir švedai), fomaliai turėję valdžią, didelių ir nuošalių Norvegijos teritorijų valdyti praktiškai nelabai galėjo dėl atšiaurių klimatinių sąlygų. Sostinę nuo likusios šalies skiria dideli atstumai, kalnai, vandenys. Atokiausi Norvegijos kampeliai tapo lengviau pasiekiami tik 20 amžiaus pabaigoje, kai Norvegiją suraižė keliai, tuneliai, tiltai ir atsirado oro transportas.

Žiaurios klimatinės sąlygos diktuoja griežtas socialines normas, kaip vienintelį būdą sutarti su kaimynais, jų nepykdyti, nes geri santykiai su kaimynais – vienintelis būdas išgyventi. Atšiaurioje gamtoje visada reikės žmonių pagalbos. Tave nušluos nuo žemės paviršiaus užklupusi audra, jei nesugebėsi pasipriešinti stichijai. Nepakaks to, kad turi turi didžiausią namą visoje vietovėje, esi gražiausias, sėkmingiausias ir turtingiausias. Krizės atveju reikės kitų žmonių, o jie nepadės, jei būsi pasipūtęs, puikuosiesi savo sėkme. Būk kaip visi, ir niekas nepyks – štai pagrindinė taisyklė.

Lygiava diegiama iš viršaus

Norvegijoje nuolat dedamos pastangos skatinti bedruomeniškumą ir naikinti bet kokius kontrastus tarp žmonių ir jų grupių:

  • Vienodinamos sąlygos tarp miestų ir kaimų, per regioninę politiką (distriktpolitikk, kai siekiama užtikrinti vienodą gyvenimo lygį bet kurioje Norvegijos vietovėje). Atokios vietovės, savivaldybės arba ten dirbantys ar gyvenantys žmonės gausiai finansuojami; valstybinės institucijos perkeliamos ar įkuriamos ne sostinėje, kad darbo vietos ir alga būtų vienodai paskirstyti.
  • Progresinė mokesčių sistema: didelius mokesčius moka tie, kas turi didžiausias pajamas ir finasuojami lėšų skokojantys.
  • Lyčių lygybė: prievartinės tėvystės atostogos pappapermisjon (jei tėvas neima, jos dingsta); lyčių kvotos (60/40) užsimantiems aukštas pareigas ne tik valstybiniame, bet ir komerciniame sektoriuje.
  • Pagalba pabėgėliams ir pabėgėlių integracijų programos, skiriant jiems būstus kai kada net brangiausiuose miestų rajonuose, kad nesusiformuotų getai su socialiai remtinų gyventojų koncentracija.

Norvegijos struktūros sukurtos iš apačios į viršų. Čia dominuoja ir valdo dauguma, o ne turintys didžiausią galią (pvz. pinigus). Tokiu būdu vyrauja daugumos, liaudies valdžia. Ne visiems tai patinka, turtingiausieji, stipriausieji ar ambicingiausieji galimati tai vertina kaip paprastuolių diktatą. Kai kurie dėl to emigruoja. 

Mokslininkų išvada kategoriška– svarbiausia socialinė norma, persmelkianti Norvegijos visuomenę, yra garsusis Janteloven: neišsiskirk iš masės, nesididžiuok, nebūk geresnis. O jei  esi – nerodyk to, slėpk ir nusižemink. Pateikiamas pavyzdys: norvegų sportininkai, iškovoję aukso medalius pasaulyje, nėra, tautos požiūriu, jokie talentai, jie – Norvegijos, kaip kolektyvo produktai. Jie giriami ir jais didžiuojamasi, bet jie turi likti paprasti ir nesipuikuoti, kitaip bus kritikuojami už pasipūtimą. Visi pasiekimai – kolektyviniai o ne asmeniniai. Kuklumas – didžiausia dorybė. Olav Thon, vienas turtingiausių Norvegijos verslininkų, turintis daugybę viešbučių, žmonių mėgiamas būtent už paprastumą ir savo nuolat dėvimą raudonąją kepuraitę, kurią jam numezgė ilgametė mylimoji (dabar jau žmona).

Per maža šalis didiems žmonėms

Istorikai mini, kad žymūs pasaulyje Norvegijos menininkai (Ibsenas, Munchas) nesutarė su Norvegijos visuomene ir ypač –  biurokratais. Norvegijos garsenybė Ibsenas, kilęs iš Skien miestelio, geriausius savo metus praleido užsienyje ir vengė atvykti į gimtinę – Norvegiją. Dabar žymusis dramaturgas garbinamas visame pasaulyje ir yra Norvegijos kultūros simbolis kaip ir Edvardas Munchas, nors anksčiau Norvegijoje abu nebuvo tinkamai įvertinti. Ibseno ir Muncho santykiai su Norvegija buvo, švelniai tariant, problematiški. Ibsenas yra pasakęs, kad nenori auginti savo sūnaus Norvegijoje. Žinoma jo citata „Norge er et fritt land befolket av ufrie mennesker” (Norvegija yra laisva šalis, kurioje gyvena nelaisvi žmonės). Jis vadino norvegus žmonėmis su kišenės dydžio siela (sjæle i lømmeformat), ir žadėjo atsisakyti Norvegijos pilietybės.

Mokslininkė Witioszcek taikliai pasakė : „Norvegijai priimtinas tik genijus su kvailio kepure“.  Daugybė norvegiškų jumoro serialų išjuokia janteloven, bet šis principas sėkmingai gyvuoja toliau. Juokdarys irgi sakydavo tiesą karaliui ir išvengdavo bausmės, bet karalius ir jo valdymas nuo to juk nesikeisdavo. 

Mimikrija (susiliejimas su aplinka) – geriausia išlikimo taktika

„Nebandyk būt kitoks”. Gerai tai, ar blogai? Skandinavijos bendruomenėse būdingas grupinis elgesys, kai individas nuolat vertinamas itin kritiškai, jo pasiekimai ignoruojami, nes svarbiausi pasiekimai – kolektyviniai. Todėl žmonės išmoksta nebūti geresni jokia prasme: – neturėti daugiau, nemokėti ir nežinoti daugiau, nes antraip sukelsi kitų pavydą, pasipiktinimą,  ir tapsi atstumtuoju.

Kas stebina užsieniečius Norvegijoje

Vieni, atvykę į Norvegiją, niekuo nesistebi ir sako: „Čia kaip namie”.

Kiti randa daug dalykų kurie juos stebina. Pavyzdžiui kainos – daug kas sako, kad Norvegijoje viskas labai brangu. Arba visiškai tuščios miestelių ir gyvenviečių gatvės – kur gyventojai? Ką jie veikia? Kiti sako, kad jiems yra neįprasti didžiuliai ir neuždangstyti užuolaidomis langai. Arba gegužės 17, konstitucijos diena, kai beveik visi privalomai dėvi tautinius rūbus (no. bunad). Kiti kraipo galvą dėl valgymo įpročių, t.t. tradicinio matpakke.

Čia dar keletas dalykų, kurie stebina užsieniečius Norvegijoje:

Keistas dūsavimas, t.y. norvegų pritarimo garsas (kaip lietuviškas MmmH). Ne, tai ne astmos priepuolis (aš taip galvojau, kai pirmą kartą išgirdau ir norėdavau ieškoti kokių vaistų, ar bent jau vandens). Tai tiesiog toks įprotis tarti norvegišką „ja” (taip) įkvepiant orą, ypač demonstruojant visišką, besąlygišką pritarimą. Reagavimas tokiu garsu yra didelio susidomėjimo išraiška, įdėmiai klausant pašnekovo ir kartojant: „Jah, jah, jah…“ Jei jau išmokote taip daryti, esate gerame kelyje į tapimą norvegu. 

Nuolatinis remontas. Norvegai remontuoja ir perdaro virtuvę (ir visą butą) kas keli metai. Madingiausias sterilus skandinaviškas stilius, kaip Ikėjoje. O po to kviečiasi valytoją, gana greitai ir remontą daro vėl, nes viskas neprižiūrint greit nusitrina ir nusinešioja. Juk jei samdau valytoją kuri ateis kartą per savaitę, tai pats kasdien nieko nedarau ir tvarkos nesilaikau – kitaip kam samdyt, tik pinigus išmest. Nor dabar, poCovidiniu laikotarpiu, kai kronos kursas nukrito, palūkanos padidėjo ir gyvenimo lygis nusmuko, šios tendencijos mažėja.

Daugybė žvakių namuose, visur jų pristatyta ir vakare – pridegiota. Tai vadinasi koselig (tariamas lietuviškai „kūšli“)– jauku, bet tai platesnė sąvoka. Koselig– norvegiška dvasia, menas leisti laiką kartais visai nieko neveikiant, bet labai jaukiai: židinys, degančios žvakės, vilnonės kojinės, didžiuliai jaukūs megztiniai, vyno taurė, garuojanti arbata, pūkiniai apklotai, naminiai sausainiai, saldumynai, knyga, muzika, pokalbiai su draugais. Paprasti dalykai iš kurių susideda gyvenimas. Ir jie tokie svarbūs ypač Norvegijoje, kur žmonių nedaug, iki miesto toli, žiema ilga ir vakarai tamsūs . Bet norvegai moka džiaugtis mažu. „Det var så koselig”, sako jie apie paprasčiausią eilinį vakarą. Tam kad norvegai galėtų kose seg, pajungta visa dizaino ir kičo pramonė gaminti koselige daiktus.

Gaudyti saulę. Jei tik pasirodo saulė, norvegas tuoj lenda į lauką ir nusirengia, arba sėdi kaip driežas atsisukę į saulę (apsigaubę pledais). Kavinėse net ir žiemą lauke pilna sėdėtojų. Būti namie, jei lauke šveičia saulė, negalima. Žinoma, niekas nebaus, bet sąžinė užgrauš. Bet vistiek – visiems trūksta vitamino D.

Kiek metų. Jei laikraštis rašo apie kokį žmogų, tai būtinai nurodoma jo vardas, pavardė ir amžius skliausteliuose, kodėl – niekas nežino, aš irgi.

Norvegai gerbia įstatymus, išskyrus du atvejus: 1. kai iš Švedijos vežasi daugiau nei leista „alkoholio ir maisto ir 2. kai yra ant dviračio – tada negalioja jokios eismo taisyklės. Nes dviratis Norvegijoje yra kaip karvė Indijoje – šventas.

Imigrantai Norvegija skųstis negali. Norvegai turi daug priekaištų Norvegijai, tačiau užsienietis skųstis Norvegija negali. Jis turi būti visada patenkintas, nes jam čia visada turi būti gerai.

Girtas norvegas!!!! Toks daug juokiasi, daug šneka, moterys geria lygiai su vyrais ir dar daugiau, girti norvegai – labai emocionalūs ir seksualūs. Kitą rytą tas, kuris su jumis buvo atviras ir intymus net nesisveikins. Nesupykite ir laukite kol vėl pasigers.

Julebord – stebuklų vakaras, kai nepažinsite žmonių, su kuriais bendraujate kiekvieną dieną. Kas atsitiko julebord  (kalėdinis pobūvis) -lieka julebord –  nerašyta taisyklė. Permiegojote su kuo nors – rytoj jis galbūt net nesisveikins – ir tai normalu. Laukite kitų metų julebord arba rodykite iniciatyvą.

Kritika ar galimybė tobulėti?

Išmokime kritikuoti ir priimti kritiką.

Kas tai – skundas, kritika, o gal pastaba, patarimas? Norvegai turi daug eufemizmų tam pačiam žodžiui, nors esmė ta pati – tai pastaba apie tai, kas kam nors nepatiko ar ką galima daryti geriau. Kaip į tai bus sureaguota, priklauso nuo to kas pasakė, kodėl pasakė, kaip pasakė ir kam pasakė.  

Pexels, Andrea Piacquardio
Toliau skaitytiKritika ar galimybė tobulėti?

Kodėl norvegai pasitiki valdžia

Straipsnio garso įrašas

„Tie norvegai tokie patiklūs ir naivūs,” – galvoja ne vienas imigrantas – „kad juos taip lengva apgauti”. Tačiau būten ši palanki ir pozityvi kultūra imigrantus traukia į šią šalį. Kaip atsiranda įstatymų laikymosi, visuotinio moralumo kultūra? Kodėl Norvegijoje ji palaipsniui dingsta? Kodėl vis dažniau taikoma griežtesnė kontrolė ir sankcijos?

Valdžia – geroji teta ar piktas dėdė?

Įvairiose visuomenėse yra skirtingas požiūris į valstybės aparatą. Vienose tas valstybės aparatas – tai mes (pvz. Norvegijoje, kt. Skandinavijos šalyse), nes vykdo žmonių valią, atstovaujamą demokratiškai išrinkto Parlamento, kuris leidžia įstatymus. Kitose visuomenėse valdžia yra prievartinis baudžiamasis aparatas, paprasto žmogaus priešas.

Toliau skaityti „Kodėl norvegai pasitiki valdžia”

Psichosocialinė aplinka darbe: priekabiavimas, patyčios, diskriminacija.

Jei darbe tvyro psichologinė įtampa, atrodo, kad visas pasaulis mums priešiškas, net namuose nerandame poilsio. Kas sukelia tokį stresą? Gal vadovavimos stilius, gal kolegų apkalbos, o gal – įmonėje tvyranti prasta bendravimo kultūra? Žmonės dėl prastos emocinės atmosferos darbe gali patirti sveikatos problemas, nemigą, net suserga.

Ar tai diskriminacija?

Mano kolegė norvegė su manim blogai elgiasi. Aš turėjau ją apmokyti dirbti, o ji sako, kad aš rėkiu nemandagiai ant jos ir per griežta. Ji nesugeba nieko išmokti, ir tada čia mano kaltė? Priskundė mane šefui, irgi norvegui. Kodėl man negalėjo pasakyti, tuoj skųsti bėga. Šefas aišku kad jos pusę palaiko – abu gi norvegai. Aš dėl to jaučiuosi labai blogai, ėjau pas gydytoją. Šefas sakė kad turime taikytis, sako kad čia nieko tokio, turime abi nusileisti. Norvegė toliau elgiasi lyg niekur nieko, tarsi nebūtų skundusi. O aš į ją negaliu žiūrėt, kad priskundė mane. Po ji kaip niekur nieko, kiaulės akim. Kaip galima taip daryti, kai pati pradeda mobinti ir diskriminuoti mane, o po to skundžia? Aš negaliu taip dirbti, man paėdė visai nervus visas šitas kabinėjimasis. Pasėmiau biuletenį, o dabar šefas nieko neatsako, tyli, o juk yra jie kalti kad naktim neužmiegu. Kur man kreiptis dėl diskriminavimo ir mobinimo, ar yra kas gali padėti sutvarkyti norvegus, ar visi užsieniečiai turi nuo jų kentėti?… (Norvegijoje dirbanti lietuvė).

Daugelio užsieniečių skunduose skamba žodis diskriminacija, nors pasigilinus – tai tiesiog konfliktas. Galbūt per jautriai  sureaguota į įvykius? Norvegijoje galioja taisyklė – kilus konfliktui kreiptis į vadovą. Čia  dvi konfliktuojančios pusės paprastai nesiaiškina tarpusavyje – konfliktą sprendžia vadovybė. Lietuviams atrodo, kad bendradarbis, nuėjęs dėl konflikto su kolega aiškintis pas vadovą, skundžia, nors Norvegijoje tai yra įprasta. Tai tiesiog kultūriniai skirtumai.

  • Kada galima konfliktą pavadinti priekabiavimu, patyčiomis, diskriminacija- juk tai nėra vienas ir tas pats.
  • Ar konfliktinėje  situacijoje reikėtų stengtis nusileisti, susitaikyti, ar iškart kažką daryti?
  • Kada, kaip ir kur kreiptis, kokie veikimo metodai geriausi?
Toliau skaityti „Psichosocialinė aplinka darbe: priekabiavimas, patyčios, diskriminacija.”

Tikėjimas nr. 15. Jei atvažiavau čia gyventi pas kokį nors vyrą, jis automatiškai tampa mano sugyventiniu. Tada man duoda numerį ir galiu iškart stoti į NAV, kuris visokeriopai padeda visoms moterims.

Deja, ne taip paprasta. Sugyventinio statusas Norvegijoje nepripažįstamas bet kam. Sugyventinis – tai asmuo, su kuriuo kartu registruota gyvenamoji vieta. Užsieniečiams, atvykstantiems kartu gyventi su legaliai gyvenančiu Norvegijoje asmeniu, šis statusas automatiškai nepriklauso.

Yra reikalavimai norint gauti tokį statusą Norvegijoje:

  • mažiausiai dvejus metus registruota bendra gyvenamoji vieta (reikalingas pažyma apie tai)
  • arba bendras vaikas, kurio gimimo liudijime nurodyti abu sugyentiniai kaip tėvai.

Tada atsiras pagrindas registruotis kaip šeimos, šiuo atveju, sugyventinio statusu, bus galima imigruoti ir gauti asmens kodą (D-numerį arba ID numerį).

Informacija randama Imigracijos direktorato portale.

Ką norvegas padarys – viskas bus gerai

Kodėl Norvegijoje nebandoma surasti kaltų, primesti atsakomybės ir nubausti? Gerai tai, ar blogai? Ar tai pozityvumas, ar neatsakingumas?

Straispnio garso įrašas

Daug metų gyvendama Norvegijoje matau skandalus – tai kažkas pinigus pasisavo, tai iššvaistė. Pavyzdėlis: įrenginėjo Oslo metro bilietų tikrinimo aparatus, išnaudodami daugybę milijonų, tai truko daug metų, prietaisai buvo pusiau įmontuoti, bet po to tyliai ramiai dingo, o sukišti pinigai išgaravo. Aparatai niekada taip ir nepradėjo veikti.

Arba NAV – skandalas po skandalo…

Kiekvieno skandalo atveju paprastai kuria komisiją, kuri ilgai dirba, įvykius tiria, o paskui rašo labai ilgą viešą ataskaitą. Aišku, jos niekas neskaito, nebent žurnalistai, kurie turinį trumpai pateikia visuomenei. Tuo viskas baigiasi.

Žinoma, skandalai irgi būna įvairūs. Vienuose kalba eina tik apie iššvaistytus ar pasisavintus milijonus, kitur – apie žuvusius žmones.

Toliau skaityti „Ką norvegas padarys – viskas bus gerai”

PASITIKĖJIMO VISUOMENĖ: Inneklemt arbeidsdag ir hyttekontor – viskas galima.

Apie norvegiškus laisvadienius: fleksitid, hjemmekontor, hyttekontor, innklemt arbeidsdag, avspasering.

Nuotrauka Roberto Nickson, Pexels.

Pasitikėti ir galvoti pozityviai reikia taip pat ir darbe – jei ten norvegiška darbo kultūra.

Darbo santykiuose vyrauja pasitikėjimas. Norvegijoje daug laisvų dienų, o darbo laiką registruoja paprastai pats darbuotojas, todėl suma sumarum norvegai nepersidirba.

Toliau skaityti „PASITIKĖJIMO VISUOMENĖ: Inneklemt arbeidsdag ir hyttekontor – viskas galima.”

Teisė pasakyti „NE“. Kaip atsisakyti, jei darbdavys primetinėja darbą, kurio nenorite ir negalite atlikti, ir sau nepakenkti.

Straipsnio garso įrašas.

Kodėl vieni darbuotojai ramiai atidirba savo valandas ir eina namo nustatytu laiku, o kiti nuolat dirba viršvalandžius? Gal tie pirmieji  tinginiai, o antrieji – darbštuoliai?

Kodėl – nors nenorite – kartais darbdavys priverčia dirbti daugiau? Kaip atpažinti manipuliaciją, kaip reaguoti teisingai, kaip atsisakyti, kad niekas nesupyktų ir išlaikyti draugiškus santykius su darbdaviu ir kolegomis?

Vincai, padirbsi viršvalandžius? Savaitgalį , taip, ir sekmadienį reikės dirbt. Juk vistiek neturi ką veikt. Na, neatsikalbinėk, žinai, kad reikia šitą darbą padaryti. Taip, Stepas negali, nes pas jį gi šeima čia, vaikai. O tu vienas. Klientai spaudžia. Na, būk padorus žmogus. Nepalik mūsų ant ledo. Visi žino tavo darbštumą. Nori, kad mokėtume už viršvalandžius? Nu, klausyk, paliksi mus visai be lėšų, pakutines kelnes numausi, žinai kaip sunku konkuruoti rinkoje?! Sakai ne? Toks tu ir darbuotojas… Prastas darbuotojas… Tau nerūpi mūsų reputacija. Nori tik mūsų pinigų, esi gobšas, o darbo daryti nesugebi. Ne tai ne, pažiūrėsim kaip toliau seksis dirbt, jei tokio mažo prašymo įvykdyt nesugebi…”  

Toliau skaityti „Teisė pasakyti „NE“. Kaip atsisakyti, jei darbdavys primetinėja darbą, kurio nenorite ir negalite atlikti, ir sau nepakenkti.”