Mandagumo taisyklės Norvegijoje.

Ar jos yra, o gal galiu elgtis taip, kaip noriu? O gal taisyklių nežinosiu, nes niekas nepasakys?

Regis – tiesiog šypsokis, būk pozityvus, nekenk kitiems, ir bus viskas gerai. Ar to užtenka? O gal yra nerašytos taisyklės, kurių niekada nesužinosiu ir todėl – nepritapsiu?

Pexels

Norvegijoje žmonių tankumas yra toks mažas (apgyvendinta tik 2 % Norvegijos teritorijos), kad čia nereikia stumdytis, norint išgyventi ankštai ir nuolat susiduriant vienas su kitu. Todėl nereikia ir aiškių mandagumo taisyklių, kaip pavyzdžiui Didžiojoje Britanijoje, kur žmonių tankumas didesnis. Norvegas paprastai turi savo namą, savo daržą, savo hyttą, savo laivą, o kai kas -savo kalną, savo fjordą, savo salą ir savo mišką. Nereikia niekam nei įtikti, nei patikti. Elgiuosi kaip nori ir turiu savo taisykes. Norvegai nori turėti viską savo, taip pat ir savo taisykles.

Elgesio taisykles galime palyginti su vairavimo taisyklėmis, vairuojant didžiuliame mieste ir vienam savo kaimo gatve ar laukais.

Kitose šalyse, kur žmonių tankumas didelis, privalo būti socialinė hierarchija, kitaip nebūtų įmanoma valdyti visuomenės dėl žmonių kiekio. Ten žmonės turi žinoti savo vietą, priklausyti vienam ar kitam visuomenės sluoksniui, turėti aiškias taisykles apie tai, kas galima ar negalima.

Norvegijoje tos ribos išsitrynusios, visi lygūs ir visiems daug kas leidžiama. Iš pirmo žvilgsnio – nėra griežtos socialinės kontrolės ar kontroliuojančių ir baudžiandčių valdžios organų. Visgi, šis pirmas žvilgsnis yra apgaulingas.

Skandinavijos šalys yra vadinamosios pasitikėjimo visuomenės, todėl nereikia demonstratyviai rodyti, kad tu priklausai geresnei ar blogesnei visuomenės klasei – iš pažiūros visi yra lygūs ir su visais elgiamasi vienodai, nors tai iliuzija.

Užsieniečiui integruotis nelengva.

Danie Reche, pexels

Tačiau būtent tai dažniausiai ir užkerta kelią integruotis užsieniečiams. Užsieniečiai yra ne skandinavai, jie norvegams nepažįstami, jais pasitikėti sunku. Tiesiai šviesiai to pareikšti norvegai negali, nes draudžiama. Mokyti atvykėlį norvegiškų rašytų ir nerašytų taisykių – kol tiesiai nepaklausė – irgi yra tabu. Reikia užsieniečiams šypsotis, nors matai kaip laužo nustatytas normas, negalima kritikuoti, reikia apsimesti, kad visi vienodi, viską žino ir supranta – kitaip bus politiškai nekorektiška.

Todėl užsieniečius vietiniai tiesiog apeina, ignoruoja, tiesiai ir aiškiai nepasakydami, ko iš jų nori, o po to kartais apkalba arba netgi izoliuoja. Užsienietis gali iš kailio išsinerti – jis vistiek lieka svetimas Skandianvijoje, ypač – Norvegijoje. Tai atsiranda subkultūros, kurios niekada nesiintegruoja.

Be to, Norvegija yra vadinamoji individualistinė visuomenė, kur asmeniniai interesai yra aukščiau už visus kitus, todėl darysiu kaip noriu, galiu spręsti pats. Kam būti draugišku, kam stengtis, jei bet kokiu atveju vistiek viskas bus gerai. Visi elgsis su tavim lygiai taip pat ar tu draugiškas, paslaugus ir vaišingas, ar visai toks nesi. Net jei esi chamas, niekas tau neturi teisės to pasakyti. Nes tokios taisyklės, kritikuoti yra tabu ir visi lygūs.

Apsimetinėjimas ar mandagumas?

Norvegijoje mandagu nebūti tiesmukišku, nedemonstruoti savo nuotaikos, savo nuomonę pasilaikyti sau. Jei labai atvirai išsakysite ką galvojate, norvegai gali supykti ar išsigąsti, nors to neparodys.

Viešumoje svarbu atrodyti geranorišku ir pozityviu. Tai – nerašyta taisyklė.

Todėl čia viešose erdvėse tikrai mažiau akibrokštų, santykių aiškinimosi ir atviro akiplėšiškumo. Žmogus jaučiais ramiai ir saugiai.

Visgi, šią kultūrą kai kas vadina apsimetimu, veidmaniškumu.

Pavyzdžiui, Lietuvoje galios distancija yra didesnė nei Norvegijoje, ir bendraujant demonstruoti savo aukštesnį statusą, statyti į vietą yra labiau įprasta, nei Norvegijoje, kur visi lygūs ir į visus kreipiamasi „Tu”.

Imigrantus kai kas vadina stačiokiškais, ypač tuos, kurie dar neperprato vietinės šypsojimosi kultūros. „Mes – nuoširdūs, mes nemeluojame!” – sako jie. – „Nebijome būti pikti, tai tiesiog atvirumas. Mes tiesiog tokie, kokie esame čia ir dabar. Jei kažkas mane supykdė – aš piktas. Nebijau sakyti tiesą į akis, nebijau, kad kažkam tai gali nepatikti, nebijau pasakyti ko nors politiškai nekorektiškai ir įžeisti kieno nors jausmus. Mes nenorime meluoti, apsimetinėti, kad kažkas patinka, jei nepatinka, šypsotis nežinia kodėl. Jei kažkas kvailas, tai taip ir sakau, nemeluoju. O jei protingas, tai irgi taip sakau. Jei kažkas patinka – irgi iškart sakau. Aš juk konstatuoju faktą.”

„Pasijuokiau iš gėjų. Na ir kas, kad šalia stovintis gėjus (aš to nežinojau) gal įsižeidė. Jei jis gėjus, tai tegul ir būna sau gėjum išdidžiai. Tegul apgina savo pozicijas” (Zbygniev, lenkas)

Kitų kultūrų atstovai vertina bendravimą be suvaržymų, be primestų taisyklių, užslėptų motyvų, be melo. Jie yra atviri ir tiesmuki. Bet norvegai gali to nesuprasti, ypač ką tik sutiktieji.  Jie paprasčiausiai vengs bendravimo ir galvos (garsiai nesakydami), kad toks elgesys yra nepriimtinas, o žmogus – netolerantiškas ir negatyvus…

Norvegai nesako tiesiai, ką mano, nenorėdami įžeisti, kalba užuolankomis ir šypsosi, kur to nereikia – tą  pastebi imigrantai. Bet reikia žinoti, kad norvegams žmogaus nuomonė nėra nei tiesa, nei faktas. Jų supratimu savo nuomonės nereikėtų visiems po nosim kaišiot, nes toks elgesys rodo netoleranciją ir kultūros stoką. Norvegas gali įsižeisti (to aišku, nerodydamas) ir laikyti kraštutines „atviras nuomones” provokacija. Kartais jis net galvoja, kad yra puolamas asmeniškai – vien dėl to, kad pašnekovas išsako savo nuomonę nieko neslėpdamas.

Imigrantas puolęs bendauti atvirai, ir jo manymu, radęs bendrą kalbą su pašnekovu norvegu, nes tas linksi ir nieko nesako, vėliau gali nustebti. Pašnekovas, kuriam atskleidėte savo mintis, staiga mandagiai nutolsta ir nebenori kalbėtis. Jei pavyks bendrauti dar kartą, reikės ilgai jį jaukintis. Kas atsitiko? Kodėl? Norvegas išsigando nuširdumo ir stiprių nuomonių. Diskutuoti ir prieštarauti nenori, nes vengia konfliktų. Todėl tyli. Norvegas geriau bus nuogas, negu mažai pažįstamam žmogui atskleis savo mintis. To galite to nesitikėti. Norvego  vidaus pasaulio užuolaidėlė po truputėlį gali prasiskleisti tik po ilgo bendravimo.

„Padariau atradimą. Mes moldavai, pirmą kartą susitikę, nesam labai malonūs, tarsi spygliuoti – kritikuojam ir kalbam negatyviai, tarsi konkuruojam. Bei lengvai einame į kontaktą, lengvai kalbame apie jausmus, mintis, apie kitus, kritikuojame be jokios atrankos. Greit susipažįstam, apsitrinam. Spygliai nubyra ir greitai, jau pirmo susitikimo gali atsirasti draugiškas tonas, kartais net per daug familiarūs, santykiai. Dažniausiai žaibiškai atsiskleidžia puiki (taip galvojame) buvusio spygliuočio asmenybė. Iki tol, kol nuomonės neišsiskirs. Suartėjame labai greitai, bet greitai ir susipykstame.

Norvegai – atvirkščiai, iš pradžių labai malonūs, mandagūs, blogo žodžio nepasakys.  O kai tas mandagumo luobelis nukrenta, gali atsiskleisti bjaurumas, kokio nė sapne nesapnavai. Abstulbina negatyvas, nes jis buvo tobulai dengiamas ankščiau. Manei – geranoriški, neturintys piktų minčių, pavydo žmonės. O-ho-ho, dar ir kap turi. Ištrykšta, kaip purvas. Su norvegu nesusidraugausi nei po pirmo susitikimo, nei po antro nei po dešimto. Jie atsikleidžia labai lėtai, o kažką apie save papasakojo tik po kelių metų pažinties. Bet jei susirasi norvegą draugą – tai visam gyvenimui.” (Jevgenij iš Moldovos).

Kokia kalba kalbėtis darbo vietoje.

Jei jūsų kolektyve dirba įvairių tautybių atstovai – kokia kalba privalote kalbėti?

Ar darbdavys gali drausti kalbėtis gimtąja kalba?

Darbo kodekse nėra nuostatų dėl kalbos naudojimo/ draudimų darbo vietoje. Tokios nuostatos galėtų būti personalo instrukcijų knygoje (personalhåndbok).

Jei darbe dirba daug užsieniečių, yra labai svarbu susitarti kokia kalba bus kalbama. Apie tai turite aiškintis su viršininku / darbdaviu. Darbdavys turi užtikrinti, kad dėl kalbos vartojimo nekiltų bereikalingų konfliktų darbe ir būtų visiems palanki darbo aplinka.

Toliau skaityti „Kokia kalba kalbėtis darbo vietoje.”

Organizuotas bendravimas Norvegijoje. Padeda ar trukdo?

Like barn leker best? (panašūs vaikai geriausiai žaidžia)

Mūsų berniukas lanko darželį, jam penki. Labai mėgsta būti su dviem kitais berniukais – Simonu ir Andersu. Bet auklėtojos ne visada leidžia. Kai paklausiau kodėl – atsakė, kad nereikia grupuočių (grupperinger). Vaikai negali draugauti tik su vienais, o su kitais – ne. Reikia draugauti su visais, nes visi lygūs, ir negali būti atstumųjų. Tada dar susirinkime tėvams paaiškino, kad darželio auklėtojai pergrupuoja vaikus, kad kai kurie draugai nesuliptų į neišardomas grupeles, nes taip atsiranda atstumtieji ir gali būti mobingas. (Imigranto pasakojimas).

Kai kurie imigarantai susitaiko ir pritaria tokiai praktikai, kiti stebisi.

Feisboko grupės „Gyvenu Norvegijoje” dalyviai dalijasi patirtimi:

Auginu du vaikus, kurie lankė skirtingus darželius, ir abiejose tokia praktika. Aš suprantu ir tam pritariu.

Žinoma, kad tai gerai. Vaikai turi su visais mokėti bendrauti. Kitąmet į skirtingas  mokyklas gal eis, ir ta trijulė bus išardyta, o sūnus liks vienas, bus atstumtasis, jei dabar kitus atstumia.

Taip, ir darželyje, ir mokykloje tokia praktika. Su geriausiai draugais galima susitikti po darželio ir mokyklos, per pertraukas. Bet suolo draugai keičiami kas dvi savaites, vyksta įtraukos politika bendrų projekų užsiėmimų metu. Labai pozityviai tai vertinu.

Toliau skaityti „Organizuotas bendravimas Norvegijoje. Padeda ar trukdo?”

Socialinė kontrolė Norvegijoje: nematoma bet griežta

Slaptos, bet galingos taisyklės

„Kažkas atsitiko, net nesupratau kas – ir manęs nebemėgsta, nors anksčiau buvo kitaip. Niekas nepasako, nepaaiškina kodėl. Galiu tik spėlioti. Galvoju taip: važiavome su kolegomis į Lietuvą savaitgaliui. Esu iš Vilniaus ir viską puikiausiai pažįstu savo gimtąjame mieste, bet organizatoriai mano nuomonės nepaklausė. Jie kasdieniniam maitinimuisi užsakė visiems restoraną. Jame maistas buvo siaubingas ir brangus. Komentavau viešai: „Kodėl šaly, kur tiek gero maisto, pasirinkta tokia prasta vieta?“ Ir bum – vadovybė (kelionės organizatoriai), manęs nebemėgsta, elgesys mano atžvilgiu pasikeitė. Nežinau, ar sugebėsiu tai pakeisti, ar geriau ieškotis kito darbo… Gaila, kad kolegos nepamatė mano miesto iš geriausios pusės. Nematomosios norvegiškos intrigos – toks vaikų darželis, kad trūksta žodžių. Norvegai nemėgsta kritikos, net jei ji pagrįsta. Tarsi leidžiama išsakyti savo nuomonę, visi kalba nieko nesakydami, arba tyli, kokios bus pasekmės – neaišku. Visi lygūs, bet vadovų kritika – tabu, nebent už akių. Kai tokios neaiškios taisyklės, žmonės įsibaugina, nesako savo tikrosios nuomonės ir apsimeta kad gerai, nors taip tikrai nėra.” (Lietuvė, gyvenanti Norvegijoje daug metų).

Toliau skaityti „Socialinė kontrolė Norvegijoje: nematoma bet griežta”

Kas stebina užsieniečius Norvegijoje

Vieni, atvykę į Norvegiją, niekuo nesistebi ir sako: „Čia kaip namie”.

Kiti randa daug dalykų kurie juos stebina. Pavyzdžiui kainos – daug kas sako, kad Norvegijoje viskas labai brangu. Arba visiškai tuščios miestelių ir gyvenviečių gatvės – kur gyventojai? Ką jie veikia? Kiti sako, kad jiems yra neįprasti didžiuliai ir neuždangstyti užuolaidomis langai. Arba gegužės 17, konstitucijos diena, kai beveik visi privalomai dėvi tautinius rūbus (no. bunad). Kiti kraipo galvą dėl valgymo įpročių, t.t. tradicinio matpakke.

Čia dar keletas dalykų, kurie stebina užsieniečius Norvegijoje:

Toliau skaityti „Kas stebina užsieniečius Norvegijoje”

Kritika ar galimybė tobulėti?

Išmokime kritikuoti ir priimti kritiką.

Kas tai – skundas, kritika, o gal pastaba, patarimas? Norvegai turi daug eufemizmų tam pačiam žodžiui, nors esmė ta pati – tai pastaba apie tai, kas kam nors nepatiko ar ką galima daryti geriau. Kaip į tai bus sureaguota, priklauso nuo to kas pasakė, kodėl pasakė, kaip pasakė ir kam pasakė.  

Pexels, Andrea Piacquardio
Toliau skaitytiKritika ar galimybė tobulėti?

Kodėl norvegai pasitiki valdžia

Straipsnio garso įrašas

„Tie norvegai tokie patiklūs ir naivūs,” – galvoja ne vienas imigrantas – „kad juos taip lengva apgauti”. Tačiau būten ši palanki ir pozityvi kultūra imigrantus traukia į šią šalį. Kaip atsiranda įstatymų laikymosi, visuotinio moralumo kultūra? Kodėl Norvegijoje ji palaipsniui dingsta? Kodėl vis dažniau taikoma griežtesnė kontrolė ir sankcijos?

Valdžia – geroji teta ar piktas dėdė?

Įvairiose visuomenėse yra skirtingas požiūris į valstybės aparatą. Vienose tas valstybės aparatas – tai mes (pvz. Norvegijoje, kt. Skandinavijos šalyse), nes vykdo žmonių valią, atstovaujamą demokratiškai išrinkto Parlamento, kuris leidžia įstatymus. Kitose visuomenėse valdžia yra prievartinis baudžiamasis aparatas, paprasto žmogaus priešas.

Toliau skaityti „Kodėl norvegai pasitiki valdžia”