Ką norvegas padarys – viskas bus gerai

Kodėl Norvegijoje nebandoma surasti kaltų, primesti atsakomybės ir nubausti? Gerai tai, ar blogai? Ar tai pozityvumas, ar neatsakingumas?

Straispnio garso įrašas

Daug metų gyvendama Norvegijoje matau skandalus – tai kažkas pinigus pasisavo, tai iššvaistė. Pavyzdėlis: įrenginėjo Oslo metro bilietų tikrinimo aparatus, išnaudodami daugybę milijonų, tai truko daug metų, prietaisai buvo pusiau įmontuoti, bet po to tyliai ramiai dingo, o sukišti pinigai išgaravo. Aparatai niekada taip ir nepradėjo veikti.

Arba NAV – skandalas po skandalo…

Kiekvieno skandalo atveju paprastai kuria komisiją, kuri ilgai dirba, įvykius tiria, o paskui rašo labai ilgą viešą ataskaitą. Aišku, jos niekas neskaito, nebent žurnalistai, kurie turinį trumpai pateikia visuomenei. Tuo viskas baigiasi.

Žinoma, skandalai irgi būna įvairūs. Vienuose kalba eina tik apie iššvaistytus ar pasisavintus milijonus, kitur – apie žuvusius žmones.

Toliau skaityti „Ką norvegas padarys – viskas bus gerai“

PASITIKĖJIMO VISUOMENĖ: Inneklemt arbeidsdag ir hyttekontor – viskas galima.

Apie norvegiškus laisvadienius: fleksitid, hjemmekontor, hyttekontor, innklemt arbeidsdag, avspasering.

Pasitikėti ir galvoti pozityviai reikia taip pat ir darbe – jei ten norvegiška darbo kultūra.

Darbo santykiuose vyrauja pasitikėjimas. Norvegijoje daug laisvų dienų, o darbo laiką registruoja paprastai pats darbuotojas, todėl suma sumarum norvegai nepersidirba.

Toliau skaityti „PASITIKĖJIMO VISUOMENĖ: Inneklemt arbeidsdag ir hyttekontor – viskas galima.“

Teisė pasakyti „NE“. Kaip atsisakyti, jei darbdavys primetinėja darbą, kurio nenorite ir negalite atlikti, ir sau nepakenkti.

Straipsnio garso įrašas.

Kodėl vieni darbuotojai ramiai atidirba savo valandas ir eina namo nustatytu laiku, o kiti nuolat dirba viršvalandžius? Gal tie pirmieji  tinginiai, o antrieji – darbštuoliai?

Kodėl – nors nenorite – kartais darbdavys priverčia dirbti daugiau? Kaip atpažinti manipuliaciją, kaip reaguoti teisingai, kaip atsisakyti, kad niekas nesupyktų ir išlaikyti draugiškus santykius su darbdaviu ir kolegomis?

Vincai, padirbsi viršvalandžius? Savaitgalį , taip, ir sekmadienį reikės dirbt. Juk vistiek neturi ką veikt. Na, neatsikalbinėk, žinai, kad reikia šitą darbą padaryti. Taip, Stepas negali, nes pas jį gi šeima čia, vaikai. O tu vienas. Klientai spaudžia. Na, būk padorus žmogus. Nepalik mūsų ant ledo. Visi žino tavo darbštumą. Nori, kad mokėtume už viršvalandžius? Nu, klausyk, paliksi mus visai be lėšų, pakutines kelnes numausi, žinai kaip sunku konkuruoti rinkoje?! Sakai ne? Toks tu ir darbuotojas… Prastas darbuotojas… Tau nerūpi mūsų reputacija. Nori tik mūsų pinigų, esi gobšas, o darbo daryti nesugebi. Ne tai ne, pažiūrėsim kaip toliau seksis dirbt, jei tokio mažo prašymo įvykdyt nesugebi…“  

Toliau skaityti „Teisė pasakyti „NE“. Kaip atsisakyti, jei darbdavys primetinėja darbą, kurio nenorite ir negalite atlikti, ir sau nepakenkti.“

Aš pats sau ir nuo nieko nepriklausomas

Individulistinė Norvegijos visuomenė

Straipsnio garso įrašas

Dar viena dominuojanti Norvegijoje vertybė yra nepriklausomybė, ji persmelkia visą norvegišką gyvenimą. Ji puoselėjama nuo gimimo. Vaikams daug leidžiama, darželyje, mokykloje auklėtojų ir mokytojų autoritetas nėra labai žymus. Žmonių santykiai nesuvaržyti priklausomybe, niekas niekam nieko neskolingas.

Toliau skaityti „Aš pats sau ir nuo nieko nepriklausomas“

Dėmesio: pasyvusis agresyvumas.

Norvegija iš pirmo žvilgsnio – mandagių, ramių, besišypsančių žmonių šalis. Visi atsipalaidavę, nėra grubumo. Vis dėlto norvegų elgsena apgaulinga, nes jų veidas ar gestai naujai atvykusiems nieko nesako. Norvegai nėra atviri. Jų santūrumas, ugdomas nuo vaikystės, jis imigrantams – neperskaitoma kaukė. Nežinai, ką norvegas galvoja, nes čia nedemonstruojamas subjektyvus požiūris pašnekovui, reakcija į bet ką – tokia pati, t.y. – jokios.  Oficialioje aplinkoje tikimasi  komunikacijos be emocijų, dalykiškumo. Kultūringo norvego garbės reikalas – išlikti ramiu bet kokiu atveju. Bendraudamas jis nereaguoja į pašnekovą arba įvykį, o rodo savo išsiauklėjimą, manieras. Sužinojus apie nemalonų įvykį, nelaimę, norvegui svarbiausia pademonstruoti, savo geležinę savitvardą: „manęs niekas neišmuš iš vėžių“. Net ašarėlė neišriedės, sužinojus net apie tragediją.

Taigi ir jums reikia būtinai to išmokti.

Norvegijoje yra konfliktų vengimo kultūra. Negatyvas čia nepriimtinas, todėl jie reiškiasi paslėptai ir iškreiptai. Socialinė kontrolė, nepripažįstant jokių išorinių pykčio apraiškų, sukelia vidinį konfliktą, ir tada žmonės reiškia negatyvius jausmus pasyvia agresija.

Imigrantams iš šalių, kuriose pyktis reiškiamas atviriau, sunku pagauti signalus. Jie nesupranta, kad šypsena nebūtinai reiškiamas palankumas. Neišmokę bendrauti pagal norvegiškas normas, galite turėti problemų.

Tai, kas žmogiška yra ir norvegams nesvetima, taip pat ir konkurencija. Jie ir konkuruoja, ir lyginasi, tačiau tai slepia, nes taip yra išauklėti nekritikuoti, nekonkuruoti, todėl daro tai paslapčia. Taip atsiranda manipuliatoriai-virtuozai, kurių nepažinsi iš pirmo žvilgsnio, niekuo neapkaltinsi, nes viskas padaryta su šypsena ir geranorio kauke. Kovojama slaptai: kenkiant, ignoruojant ar nekreipiant dėmesio į idėjas, vagiant kito mintis ar pasiūlymus. Pasyvusis agresyvumas būdingas šalyse, kuriose vyrauja  konfliktų vengimas, socialinėmis visuomenės normomis ir auklėjimu įdiegtas privalomasis pozityvumas, linksmumas, nuolatinė šypsena.  

Toliau skaityti „Dėmesio: pasyvusis agresyvumas.“

Kontrabanda: lašiniai, cigaretės, degtinė ir koronavirusas

Migruojantys darbininkai – viruso platintojai ar darbdavių žaisliukai?

Klausyti įrašo:

2021.01.20. Dienraščio VG informacija.

Pranešime rašoma, kad tik 25% (ketvirtadalis) užsikrėtė virusu Norvegijoje. Tai leidžia daryti išvadą, kad koronavirusas į Norvegiją atvežamas iš kitų šalių. Taip pat jau nuo pernai gruodžio galo plinta nuomonė, kad ją vežioja migruojantys darbininkai, kurių darbdaviai pažeidžia Covid-19 prevencijos reglamentus. Taip rodo ir statistika, ir praktika. Dėl to Norvegijos tikrintojų akys nukrypo į imigrantus ir labai sugriežtinta atvykimo į Norvegiją tvarka. Migruojantys darbininkai tikrinami ne tik darbe, bet ir apgyvendinimo vietose, kur juos apgyvendinti privalo darbdaviai.

Karantinavimo taisyklės griežtos ir painios. Jos kinta. Važinėjantys pirmyn ir atgal darbininkai Norvegijai yra reikalingi. Darbą padaro ir išvažiuoja. Kai kurie negali pagal galiojančias taisykles pretenduoti į jokias Norvegijos socialines garantijas. Ir, regis, visiems gerai. Lietuvai parvežami pinigai, Norvegijai padaromas darbas, dažnai sunkus, fizinis ir labai visuomenei reikalingas. Statistika rodo, kad imigrantai dažniausiai dirba nekvalifikuotus darbus, kurių vietiniai nelabai ir nori imtis.

Toliau skaityti „Kontrabanda: lašiniai, cigaretės, degtinė ir koronavirusas“

Kita Norvegijos pusė. Skaudi gydytojos patirtis šioje šalyje. Atsisveikinimas su Norvegija, o gal „Iki pasimatymo“ ?

Galite skaityti straipsnį arba klausytis įrašo.

Ingen beskrivelse er tilgjengelig.

Gydymo centro «Daivike» savininkė ir daktarė Daiva sako Norvegijai: «Sudie»…O gal iki pasimatymo? Daiva Medalinskaitė Johansen ketina grįžti į Lietuvą po 27 Norvegijoje praleistų metų ir gana sėkmingos gydytojos karjeros. Gydytoja ji dirbo nuo 2000, taigi jau dvidešimtmetį.“Visada jaučiau, kad noriu gyventi Lietuvoje“, – sako ji.

Gydytoją Daivą Norvegijoje pažįsta ne vienas. Gydymo centro „Daivikė“, kuri šešis metus veikė Askime, uždarymas, sukėlė daug kalbų. Ne vienas spėlioja, kas atsitiko.

Daiva – viena iš kelių pirmųjų lietuvių imigrantų, į Norvegiją atvykusi keliais metais vėliau nei aš. Su Daiva kartu kūrėme Norvegijos lietuvių bendriją, kartu buvome valdyboje. Visiems žinomas jos noras padėti tautiečiams, organizuoti renginius, būti lietuviškų įvykių sūkūryje. Daivą, kaip žmogų ir kaip gydytoją, pažįsta labai daug Norvegijos lietuvių.

Toliau skaityti „Kita Norvegijos pusė. Skaudi gydytojos patirtis šioje šalyje. Atsisveikinimas su Norvegija, o gal „Iki pasimatymo“ ?“

Kodėl norvegai kovoja už savo teises, o imigrantai – ne, arba kaip užprogramuojama auka.

Atliktas tyrimas tarp lenkų rodo, kad jie įsitikinę, jog norvegai yra tinginiai. Kodėl? Nes norvegai nepersidirba, eina 16.00 val. namo ir nesutinka dirbti savaitgaliais. Be to – atsisako lipti ant svyruojančių pastolių, įrodydami kad jie tikri vyrai. Reikalauja, kad būtų saugos priemonės, o be jų – atsisako dirbti. Praneša viršininkui, jei kažkas blogai… Anot lenkų, taip elgiasi tinginiai ir neturintys darbo moralės. O lenkai dirba išsijuosę ir nieko neprašo. Daug panašių nuomonių girdėjau ir iš lietuvių.

Man pažįstama norvegiška pozicija: «Jeg må ingenting og bryr meg ikke hva du tenker» (nieko neprivalau ir man tas pats ką tu galvoji). Dirba jie pagal sudarytas sutartis ir kaip diktuoja įstatymas. Ir tikrai nepersistengia. Gerai ar blogai? Kai kam atrodo, kad norvegai neturi nei gėdos nei sąžinės. O kaip iš tikrųjų ir kas už to slypi? Gal ir mums verta iš jų pasimokyti?

Toliau skaityti „Kodėl norvegai kovoja už savo teises, o imigrantai – ne, arba kaip užprogramuojama auka.“

Norvegai ir imigrantai ne visada susišneka. Kodėl?

Santūrumas

Mano vyras – norvegas. Kartais kartu dalyvaujame mūsų tautiečių susitikimuose. Aš mėgstu bendrauti, todėl greitai randu pašnekovų ir laikas man greitai prabėga. Vyras stovi palei sieną, kartu su kitais portugalių moteriškių vyrais norvegais, bet jie nebendrauja, tyli. Atrodo iš jų žodžius reikia pešte pešt. Taip prasiūbuoja visą vakarą, ištardami tik kelis žodžius vieni kitiems.  Kai grįžtame namo, vyras klausia: „Ar seniai tu tuos žmones pažįsti?Ką jūs ten taip ilgai su jais kalbėjote? Kodėl taip garsiai ginčijotės? Susipykote?“ Ilgai turiu jam aiškinti, kad mačiau tuos žmones pirmą kartą, kad mes tiesiog kalbėjomės apie nieką ir visai nesipykome. O intensyviai ir garsiai reikšti savo nuomones mums įprasta… (imigrantė iš Portugalijos)

Pirmieji metai Norvegijoje. Pakvietė į svečius. Atėjau, pasodino ant sofos. Ten jau sėdėjo du vyrai – vienas pagyvenęs, vienas jaunas. Šeimininkas nuėjo į virtuvę ruošti maisto. Laukėme, kol pakvies prie stalo. Niekas nekalbėjo. Aš pasakiau: „Mano vadas Juliette“- ir ištiesiau ranką pasisveikinti. Vyrai prisistatė: Vidar ir Kristoffer. Vėl tyla. Vienas pasakė „Ja, ja…“. Po pusvalandžio atėjo šeimininkas ir pakvietė prie stalo, atėjo dar svečių ir visi ėmėsi kalbėtis. Tas pusvalandis buvo ilgiausias mano gyvenime. Jaučiausi kaip anekdote apie suomius, kur kai vienas pirtyje pasakė „Ja, ja“, daugiau jo ten nebekvietė, nes per daug kalba. (imigrantė iš Prancūzijos)

Vertinu norvegus už jų grynumą. Lietuvis trykšta emocijomis, lyginant su norvegu (žinoma, lyginant su graiku ar rusu – visai netrykšta). Su lietuviais bendravimas gali būti intensyvus ir įdomus – išsakoma daug informacijos, daug minčių, vertinama, pasakojamos įvairios istorijos, bandoma pašnekovą įtikinti, kas tiesa, ir kas ne. Ir visa tai – emocingai, su gestais ir mimikom.  Ir visa tai – per trumpą laiką. Žodžiu, maudomės istorijų, įspūdžių, emocijų srovėje ar krioklyje. Daug kalbame ir kalbame aistringai.

Norvegams toks bendravimas per daug intensyvus. Jie nesupranta, ko iš jų nori, ir kodėl šis didžiulis  informacijos kiekis iš viso pateikiamas. Kai norvegai bendrauja, turi būti rėmai, ribos. Turi būti aiški tema ir aiškūs bendravimo tikslai. Negalima ką tik sutiktam norvegui pradėti pasakoti apie savo kaimynę, kuri turėjo vyrą, o tas vyras buvo iš tokios šalies, o toje šalyje valdė toks prezidentas, o tas prezidentas… Tokie nukrypimai ir nuvažiavimai į lankas su nevaldoma verbaline diarėja eiliniams norvegams nebūdingi ir nepriimtini.

Valdyti tokius protrūkius jie mokomi nuo vaikystės. Emocijas norvegas slepia, nes jas rodyti – nekultūringa, negražu. Parodyti, kad jauti nepasitenkinimą, liūdesį ar pasibjaurėjimą, o taip pat didelį džiaugsmą – tai tas pats, kad garsiai pagadinti orą ir krapštytis nosį. Tokiam elgesiui kelias užkertamas. O mes stebimės, kodėl norvegai tokie susikaustę.

Patriotas paaiškino apie Lietuvą

Va toks dialogas: „Iš kur tu?“. „Iš Lietuvos“. „O, aišku, Lietuva, žinau Riga. Aš pernau buvau Minske. O jūs ten rusiškai kalbate, ar yra kokia kita kalba?

Kaip užknisdavo tokie klausimai! Negalėdavau nutylėt. Sakydavau: „O tu švedas ar danas? Kalbi daniškai ar švediškai? O ką, yra norvegų kalba? Ar jūs tik angliškai visi kalbate? (Stasys)

Toliau skaityti „Norvegai ir imigrantai ne visada susišneka. Kodėl?“

Lietuvi, esi nuostabus

Mes patys kuriame lietuvio portretą, o kokio jo nori tu?

Tekstą parašė Simona Čepulevičiūtė

Tautinė giesmė Osle 2020, iš URM svetainės

Šis amžius stebina informacijos gausa ir prieinamumu, tačiau medijoje (žianiasklaidoje, socialiniuose tinkluose) mes girdime, deja, daugiau blogų naujienų nei gerų. Įdomu ir tai, kad pasak mokslininkų mūsų galvoje generuojama per 50 tūkst. minčių per dieną, iš kurių net 80 % yra neigiamos. Tai matome ir mūsų visuomenėje, lietuviai piešia savų portretą, naudodami juodas spalvas… Tačiau, lietuviai yra nuostabūs!

Norvegijoje nesu girdėjus nei vieno blogo atgarsio, nei vieno mesto akmens į lietuvio daržą, užsieniečiai giria lietuvius darbo rinkoje, kad jie yra darbštūs, atsakingi. Nemažai yra lietuvių, kurie sunkiu darbu lipa karjeros laiptais net ir atšiaurioje Norvegijoje. Visi mano kelyje sutikti Norvegijos lietuviai yra ne tik be galo darbštūs, bet ir paslaugūs – ištiesia pagalbos ranką bet kokiu metu. Mes taip pat rūpinamės lietuvybe, gyvendami išeivijoje: nepamirštame kalbos, papročių, net tradiciniais patiekalais dažnai džiuginame pilvus, mokome norvegus (bei kitų tautybių žmones) apie Lietuvą. Mes pasiekėme daug ir tapome žinomi pasaulyje. 2020 m. auksinio gaublio nominacijos metu buvo minimas Lietuvos vardas iš Craig Mazin, serialo Chernobyl režisieriaus, lūpų. Lietuvių kuriami lazeriai užima daugiau nei 50 % ultatrumpų impulsų pasaulio rinkos. VU profesorius V. Šikšnius už CRISP Cas-9 genetines žirkles apdovanotas Kavli premija, ateityje spėjama, kad šis atradimas atneš Nobelio taikos premiją.  Ir daug kitų sferų, kuriuose esame pasižymėję.