Žinok daugiau – gyvenk geriau
Sakoma, kad jei Lietuvoje visos dienos kaip pirmadienio rytas, visi lekia bėga skuba ir stresuoja nuo ryo iki vakaro, o Norvegijoje visos dienos kaip sekmadienio pavakarys. Nes čia niekas niekur neskuba, raginti negalima, o jei spausi, atsakys: „ting tar tid“.
Toliau skaityti „Norvegiškas darbo kalendorius„Išmokime kritikuoti ir priimti kritiką.
Kas tai – skundas, kritika, o gal pastaba, patarimas? Norvegai turi daug eufemizmų tam pačiam žodžiui, nors esmė ta pati – tai pastaba apie tai, kas kam nors nepatiko ar ką galima daryti geriau. Kaip į tai bus sureaguota, priklauso nuo to kas pasakė, kodėl pasakė, kaip pasakė ir kam pasakė.
„Tie norvegai tokie patiklūs ir naivūs,” – galvoja ne vienas imigrantas – „kad juos taip lengva apgauti”. Tačiau būten ši palanki ir pozityvi kultūra imigrantus traukia į šią šalį. Kaip atsiranda įstatymų laikymosi, visuotinio moralumo kultūra? Kodėl Norvegijoje ji palaipsniui dingsta? Kodėl vis dažniau taikoma griežtesnė kontrolė ir sankcijos?
Valdžia – geroji teta ar piktas dėdė?
Įvairiose visuomenėse yra skirtingas požiūris į valstybės aparatą. Vienose tas valstybės aparatas – tai mes (pvz. Norvegijoje, kt. Skandinavijos šalyse), nes vykdo žmonių valią, atstovaujamą demokratiškai išrinkto Parlamento, kuris leidžia įstatymus. Kitose visuomenėse valdžia yra prievartinis baudžiamasis aparatas, paprasto žmogaus priešas.
Jei darbe tvyro psichologinė įtampa, atrodo, kad visas pasaulis mums priešiškas, net namuose nerandame poilsio. Kas sukelia tokį stresą? Gal vadovavimos stilius, gal kolegų apkalbos, o gal – įmonėje tvyranti prasta bendravimo kultūra? Žmonės dėl prastos emocinės atmosferos darbe gali patirti sveikatos problemas, nemigą, net suserga.
Ar tai diskriminacija?
Mano kolegė norvegė su manim blogai elgiasi. Aš turėjau ją apmokyti dirbti, o ji sako, kad aš rėkiu nemandagiai ant jos ir per griežta. Ji nesugeba nieko išmokti, ir tada čia mano kaltė? Priskundė mane šefui, irgi norvegui. Kodėl man negalėjo pasakyti, tuoj skųsti bėga. Šefas aišku kad jos pusę palaiko – abu gi norvegai. Aš dėl to jaučiuosi labai blogai, ėjau pas gydytoją. Šefas sakė kad turime taikytis, sako kad čia nieko tokio, turime abi nusileisti. Norvegė toliau elgiasi lyg niekur nieko, tarsi nebūtų skundusi. O aš į ją negaliu žiūrėt, kad priskundė mane. Po ji kaip niekur nieko, kiaulės akim. Kaip galima taip daryti, kai pati pradeda mobinti ir diskriminuoti mane, o po to skundžia? Aš negaliu taip dirbti, man paėdė visai nervus visas šitas kabinėjimasis. Pasėmiau biuletenį, o dabar šefas nieko neatsako, tyli, o juk yra jie kalti kad naktim neužmiegu. Kur man kreiptis dėl diskriminavimo ir mobinimo, ar yra kas gali padėti sutvarkyti norvegus, ar visi užsieniečiai turi nuo jų kentėti?… (Norvegijoje dirbanti lietuvė).
Daugelio užsieniečių skunduose skamba žodis diskriminacija, nors pasigilinus – tai tiesiog konfliktas. Galbūt per jautriai sureaguota į įvykius? Norvegijoje galioja taisyklė – kilus konfliktui kreiptis į vadovą. Čia dvi konfliktuojančios pusės paprastai nesiaiškina tarpusavyje – konfliktą sprendžia vadovybė. Lietuviams atrodo, kad bendradarbis, nuėjęs dėl konflikto su kolega aiškintis pas vadovą, skundžia, nors Norvegijoje tai yra įprasta. Tai tiesiog kultūriniai skirtumai.
Deja, ne taip paprasta. Sugyventinio statusas Norvegijoje nepripažįstamas bet kam. Sugyventinis – tai asmuo, su kuriuo kartu registruota gyvenamoji vieta. Užsieniečiams, atvykstantiems kartu gyventi su legaliai gyvenančiu Norvegijoje asmeniu, šis statusas automatiškai nepriklauso.
Yra reikalavimai norint gauti tokį statusą Norvegijoje:
Tada atsiras pagrindas registruotis kaip šeimos, šiuo atveju, sugyventinio statusu, bus galima imigruoti ir gauti asmens kodą (D-numerį arba ID numerį).
Informacija randama Imigracijos direktorato portale.
Kodėl Norvegijoje nebandoma surasti kaltų, primesti atsakomybės ir nubausti? Gerai tai, ar blogai? Ar tai pozityvumas, ar neatsakingumas?
Daug metų gyvendama Norvegijoje matau skandalus – tai kažkas pinigus pasisavo, tai iššvaistė. Pavyzdėlis: įrenginėjo Oslo metro bilietų tikrinimo aparatus, išnaudodami daugybę milijonų, tai truko daug metų, prietaisai buvo pusiau įmontuoti, bet po to tyliai ramiai dingo, o sukišti pinigai išgaravo. Aparatai niekada taip ir nepradėjo veikti.
Arba NAV – skandalas po skandalo…
Kiekvieno skandalo atveju paprastai kuria komisiją, kuri ilgai dirba, įvykius tiria, o paskui rašo labai ilgą viešą ataskaitą. Aišku, jos niekas neskaito, nebent žurnalistai, kurie turinį trumpai pateikia visuomenei. Tuo viskas baigiasi.
Žinoma, skandalai irgi būna įvairūs. Vienuose kalba eina tik apie iššvaistytus ar pasisavintus milijonus, kitur – apie žuvusius žmones.
Toliau skaityti „Ką norvegas padarys – viskas bus gerai”Apie norvegiškus laisvadienius: fleksitid, hjemmekontor, hyttekontor, innklemt arbeidsdag, avspasering.
Pasitikėti ir galvoti pozityviai reikia taip pat ir darbe – jei ten norvegiška darbo kultūra.
Darbo santykiuose vyrauja pasitikėjimas. Norvegijoje daug laisvų dienų, o darbo laiką registruoja paprastai pats darbuotojas, todėl suma sumarum norvegai nepersidirba.
Toliau skaityti „PASITIKĖJIMO VISUOMENĖ: Inneklemt arbeidsdag ir hyttekontor – viskas galima.”Kodėl vieni darbuotojai ramiai atidirba savo valandas ir eina namo nustatytu laiku, o kiti nuolat dirba viršvalandžius? Gal tie pirmieji tinginiai, o antrieji – darbštuoliai?
Kodėl – nors nenorite – kartais darbdavys priverčia dirbti daugiau? Kaip atpažinti manipuliaciją, kaip reaguoti teisingai, kaip atsisakyti, kad niekas nesupyktų ir išlaikyti draugiškus santykius su darbdaviu ir kolegomis?
„Vincai, padirbsi viršvalandžius? Savaitgalį , taip, ir sekmadienį reikės dirbt. Juk vistiek neturi ką veikt. Na, neatsikalbinėk, žinai, kad reikia šitą darbą padaryti. Taip, Stepas negali, nes pas jį gi šeima čia, vaikai. O tu vienas. Klientai spaudžia. Na, būk padorus žmogus. Nepalik mūsų ant ledo. Visi žino tavo darbštumą. Nori, kad mokėtume už viršvalandžius? Nu, klausyk, paliksi mus visai be lėšų, pakutines kelnes numausi, žinai kaip sunku konkuruoti rinkoje?! Sakai ne? Toks tu ir darbuotojas… Prastas darbuotojas… Tau nerūpi mūsų reputacija. Nori tik mūsų pinigų, esi gobšas, o darbo daryti nesugebi. Ne tai ne, pažiūrėsim kaip toliau seksis dirbt, jei tokio mažo prašymo įvykdyt nesugebi…”
Toliau skaityti „Teisė pasakyti „NE“. Kaip atsisakyti, jei darbdavys primetinėja darbą, kurio nenorite ir negalite atlikti, ir sau nepakenkti.”Individulistinė Norvegijos visuomenė
Dar viena dominuojanti Norvegijoje vertybė yra nepriklausomybė, ji persmelkia visą norvegišką gyvenimą. Ji puoselėjama nuo gimimo. Vaikams daug leidžiama, darželyje, mokykloje auklėtojų ir mokytojų autoritetas nėra labai žymus. Žmonių santykiai nesuvaržyti priklausomybe, niekas niekam nieko neskolingas.
Norvegija iš pirmo žvilgsnio – mandagių, ramių, besišypsančių žmonių šalis. Visi atsipalaidavę, nėra grubumo. Vis dėlto norvegų elgsena apgaulinga, nes jų veidas ar gestai naujai atvykusiems nieko nesako. Norvegai nėra atviri. Jų santūrumas, ugdomas nuo vaikystės, jis imigrantams – neperskaitoma kaukė. Nežinai, ką norvegas galvoja, nes čia nedemonstruojamas subjektyvus požiūris pašnekovui, reakcija į bet ką – tokia pati, t.y. – jokios. Oficialioje aplinkoje tikimasi komunikacijos be emocijų, dalykiškumo. Kultūringo norvego garbės reikalas – išlikti ramiu bet kokiu atveju. Bendraudamas jis nereaguoja į pašnekovą arba įvykį, o rodo savo išsiauklėjimą, manieras. Sužinojus apie nemalonų įvykį, nelaimę, norvegui svarbiausia pademonstruoti, savo geležinę savitvardą: „manęs niekas neišmuš iš vėžių“. Net ašarėlė neišriedės, sužinojus net apie tragediją.
Taigi ir jums reikia būtinai to išmokti.
Norvegijoje yra konfliktų vengimo kultūra. Negatyvas čia nepriimtinas, todėl jie reiškiasi paslėptai ir iškreiptai. Socialinė kontrolė, nepripažįstant jokių išorinių pykčio apraiškų, sukelia vidinį konfliktą, ir tada žmonės reiškia negatyvius jausmus pasyvia agresija.
Imigrantams iš šalių, kuriose pyktis reiškiamas atviriau, sunku pagauti signalus. Jie nesupranta, kad šypsena nebūtinai reiškiamas palankumas. Neišmokę bendrauti pagal norvegiškas normas, galite turėti problemų.
Tai, kas žmogiška yra ir norvegams nesvetima, taip pat ir konkurencija. Jie ir konkuruoja, ir lyginasi, tačiau tai slepia, nes taip yra išauklėti nekritikuoti, nekonkuruoti, todėl daro tai paslapčia. Taip atsiranda manipuliatoriai-virtuozai, kurių nepažinsi iš pirmo žvilgsnio, niekuo neapkaltinsi, nes viskas padaryta su šypsena ir geranorio kauke. Kovojama slaptai: kenkiant, ignoruojant ar nekreipiant dėmesio į idėjas, vagiant kito mintis ar pasiūlymus. Pasyvusis agresyvumas būdingas šalyse, kuriose vyrauja konfliktų vengimas, socialinėmis visuomenės normomis ir auklėjimu įdiegtas privalomasis pozityvumas, linksmumas, nuolatinė šypsena.
Toliau skaityti „Dėmesio: pasyvusis agresyvumas.”