Norvegai ir imigrantai ne visada susišneka. Kodėl?

Santūrumas

Mano vyras – norvegas. Kartais kartu dalyvaujame mūsų tautiečių susitikimuose. Aš mėgstu bendrauti, todėl greitai randu pašnekovų ir laikas man greitai prabėga. Vyras stovi palei sieną, kartu su kitais portugalių moteriškių vyrais norvegais, bet jie nebendrauja, tyli. Atrodo iš jų žodžius reikia pešte pešt. Taip prasiūbuoja visą vakarą, ištardami tik kelis žodžius vieni kitiems.  Kai grįžtame namo, vyras klausia: „Ar seniai tu tuos žmones pažįsti?Ką jūs ten taip ilgai su jais kalbėjote? Kodėl taip garsiai ginčijotės? Susipykote?“ Ilgai turiu jam aiškinti, kad mačiau tuos žmones pirmą kartą, kad mes tiesiog kalbėjomės apie nieką ir visai nesipykome. O intensyviai ir garsiai reikšti savo nuomones mums įprasta… (imigrantė iš Portugalijos)

Pirmieji metai Norvegijoje. Pakvietė į svečius. Atėjau, pasodino ant sofos. Ten jau sėdėjo du vyrai – vienas pagyvenęs, vienas jaunas. Šeimininkas nuėjo į virtuvę ruošti maisto. Laukėme, kol pakvies prie stalo. Niekas nekalbėjo. Aš pasakiau: „Mano vadas Juliette“- ir ištiesiau ranką pasisveikinti. Vyrai prisistatė: Vidar ir Kristoffer. Vėl tyla. Vienas pasakė „Ja, ja…“. Po pusvalandžio atėjo šeimininkas ir pakvietė prie stalo, atėjo dar svečių ir visi ėmėsi kalbėtis. Tas pusvalandis buvo ilgiausias mano gyvenime. Jaučiausi kaip anekdote apie suomius, kur kai vienas pirtyje pasakė „Ja, ja“, daugiau jo ten nebekvietė, nes per daug kalba. (imigrantė iš Prancūzijos)

Vertinu norvegus už jų grynumą. Lietuvis trykšta emocijomis, lyginant su norvegu (žinoma, lyginant su graiku ar rusu – visai netrykšta). Su lietuviais bendravimas gali būti intensyvus ir įdomus – išsakoma daug informacijos, daug minčių, vertinama, pasakojamos įvairios istorijos, bandoma pašnekovą įtikinti, kas tiesa, ir kas ne. Ir visa tai – emocingai, su gestais ir mimikom.  Ir visa tai – per trumpą laiką. Žodžiu, maudomės istorijų, įspūdžių, emocijų srovėje ar krioklyje. Daug kalbame ir kalbame aistringai.

Norvegams toks bendravimas per daug intensyvus. Jie nesupranta, ko iš jų nori, ir kodėl šis didžiulis  informacijos kiekis iš viso pateikiamas. Kai norvegai bendrauja, turi būti rėmai, ribos. Turi būti aiški tema ir aiškūs bendravimo tikslai. Negalima ką tik sutiktam norvegui pradėti pasakoti apie savo kaimynę, kuri turėjo vyrą, o tas vyras buvo iš tokios šalies, o toje šalyje valdė toks prezidentas, o tas prezidentas… Tokie nukrypimai ir nuvažiavimai į lankas su nevaldoma verbaline diarėja eiliniams norvegams nebūdingi ir nepriimtini.

Valdyti tokius protrūkius jie mokomi nuo vaikystės. Emocijas norvegas slepia, nes jas rodyti – nekultūringa, negražu. Parodyti, kad jauti nepasitenkinimą, liūdesį ar pasibjaurėjimą, o taip pat didelį džiaugsmą – tai tas pats, kad garsiai pagadinti orą ir krapštytis nosį. Tokiam elgesiui kelias užkertamas. O mes stebimės, kodėl norvegai tokie susikaustę.

Patriotas paaiškino apie Lietuvą

Va toks dialogas: „Iš kur tu?“. „Iš Lietuvos“. „O, aišku, Lietuva, žinau Riga. Aš pernau buvau Minske. O jūs ten rusiškai kalbate, ar yra kokia kita kalba?

Kaip užknisdavo tokie klausimai! Negalėdavau nutylėt. Sakydavau: „O tu švedas ar danas? Kalbi daniškai ar švediškai? O ką, yra norvegų kalba? Ar jūs tik angliškai visi kalbate? (Stasys)

Toliau skaityti „Norvegai ir imigrantai ne visada susišneka. Kodėl?“

Lietuvi, esi nuostabus

Mes patys kuriame lietuvio portretą, o kokio jo nori tu?

Tekstą parašė Simona Čepulevičiūtė

Tautinė giesmė Osle 2020, iš URM svetainės

Šis amžius stebina informacijos gausa ir prieinamumu, tačiau medijoje (žianiasklaidoje, socialiniuose tinkluose) mes girdime, deja, daugiau blogų naujienų nei gerų. Įdomu ir tai, kad pasak mokslininkų mūsų galvoje generuojama per 50 tūkst. minčių per dieną, iš kurių net 80 % yra neigiamos. Tai matome ir mūsų visuomenėje, lietuviai piešia savų portretą, naudodami juodas spalvas… Tačiau, lietuviai yra nuostabūs!

Norvegijoje nesu girdėjus nei vieno blogo atgarsio, nei vieno mesto akmens į lietuvio daržą, užsieniečiai giria lietuvius darbo rinkoje, kad jie yra darbštūs, atsakingi. Nemažai yra lietuvių, kurie sunkiu darbu lipa karjeros laiptais net ir atšiaurioje Norvegijoje. Visi mano kelyje sutikti Norvegijos lietuviai yra ne tik be galo darbštūs, bet ir paslaugūs – ištiesia pagalbos ranką bet kokiu metu. Mes taip pat rūpinamės lietuvybe, gyvendami išeivijoje: nepamirštame kalbos, papročių, net tradiciniais patiekalais dažnai džiuginame pilvus, mokome norvegus (bei kitų tautybių žmones) apie Lietuvą. Mes pasiekėme daug ir tapome žinomi pasaulyje. 2020 m. auksinio gaublio nominacijos metu buvo minimas Lietuvos vardas iš Craig Mazin, serialo Chernobyl režisieriaus, lūpų. Lietuvių kuriami lazeriai užima daugiau nei 50 % ultatrumpų impulsų pasaulio rinkos. VU profesorius V. Šikšnius už CRISP Cas-9 genetines žirkles apdovanotas Kavli premija, ateityje spėjama, kad šis atradimas atneš Nobelio taikos premiją.  Ir daug kitų sferų, kuriuose esame pasižymėję.

Ar sunku susidraugauti su norvegu?

Koronaviruso (arba Covid-19) Norvegijoje jau baigėsi. O man kilo mintis, kad tos taisyklės – laikytis atstumo – Norvegijoje buvo visą laiką. Norvegai mėgsta atstumą, mėgsta būti vieni, jie jau seniai skaitmenizavo beveik visų institucijų darbą, t.y. bendraujama nebe su žmogumi, tarnautoju, o su robotu, arba geriausiu atveju – telefonu bei el. paštu. Covid – 19 – tai tiesiog įprasta norvegiška būklė – kuo mažiau kontaktų, tuo geriau. Visi laimingi, nes dabar legitimiai gali nebebendrauti. ..

Na, o jei rimtai – ar daug turite draugų norvegų?

Toliau skaityti „Ar sunku susidraugauti su norvegu?“

Susipažinkite – tipiškas norvegas

Norvegijoje galioja paprasta taisyklė – neišsišok, būk kaip visi, nesijausk geresniu, o ypač – nedemonstruok pranašumo, nors tau atrodo, kad jį turi, nesigirk, būk kuklus – tai bus įvertinta.

Norvegas pelenius

Anot lenkų kilmės mokslininkės Ninos Witoszek, kritiškai rašančios apie Norvegiją (bet dažnai – teisingai), šioje šalyje nuolatos kovoja valstietis prieš inteligentą, ir inteligentas paprastai patiria nesėkmę.

Pagrindiniai privalomieji Norvegijos simboliai yra gamta ir dar kartą – gamta, o žmonės – nesugadinti, tyri gamtos vaikai, kuriems sekasi be jokių didelių mokslų, nededant jokių pastangų. Visgi norvegai yra dirbantys, ir sunkiai, juk jie turi  (gal greičiau – turėjo) labai daug dirbti, norėdami užsidirbti duonos kąsnį – gamta čia nėra dosni, ant akmenų ir fjordų, šaltyje ir tamsoje neužauginsi javų, daržovių, neišvystysi žemės ūkio. Klimatinės sąlygos yra daug sunkesnės, nes žiemos, ypač šiaurėje, ilgos ir šaltos, o vasaros – trumpos ir lietingos.

Kalnai, akmuo, vanduo – norvegiškas kraštovaizdis, kuris gniaužia kvapą, tačiau išgyventi čia sunku

Anot N. Witoszek, tautinis Norvegijos herojus, yra Askeladenas, t.y. pelenius. Panašus personažas, beje, yra beveik visų šalių tautosakoje. Rusų tautosakoje tai Ivanuška – durnelis,  lietuviškose pasakose jo atitikmuo būtų trečias brolis Jonelis, kvailesnis ir silpnesnis už kitus brolius. Ir norvegui Askeladanui (t.y. peleniui), ir rusui Ivanuškai ir lietuviui Joneliui yra būdinga viena savybė – jis, nors kvailas, bet labai geras. Jis tiesiog daro tai kuo tiki ir kaip jam išeina – nekovodamas ir neįdėdamas didelių pastangų.

Toliau skaityti „Susipažinkite – tipiškas norvegas“

Aukšto ir žemo konteksto kultūrų pavyzdžiai (iš literatūros kūrinių)

Karen Bliksen savo knygoje Iš Afrikos aprašo sceną, iliustruojančią aukšto konteksto kultūrą. Priminsiu, kad Karen Bliksen gyveno Kenijoje, Nairobyje ir dabar ten yra jos vardu pavadintas rajonas ir muziejus. Knygoje ji pasakoja, kad turėjo svarbų pranešimą vietiniams gyventojams ir paprašė juos sukviesti. Jos tarnas sukvietė žmones, o pati šeimininkė norėjo tik trumpam išeiti ir pranešti jiem svarbią žinią apie fermą. Tačiau tarnas, kuris atliko ne tk tarno , bet ir gido įAfrikos kultūrą funkcijas, pasipriešino. Jis reikalavo, kad fermos savininkė išsineštų į kiemą kėdę, atsisėstų ir praleistų bendraudama su susirinkusiais žmonėmis vos ne visą dieną. Ji galiausiai taip ir padarė. Žinios, kurią galima pasakyti per kelias minutes, perdavimas tapo didele ceremonija. Susirinkę iš toli ir įsikūrę prie fermos pastato žmonės rinko savo atstovus pasisakyti, nors nuo jų pasisakymų niekas nesikeitė. Tačiau toks bendravimas būvo būtinas, siekinat išlaikyti gerus santykius su vietinais gyventojais.

arabic culture - Altaous Art Studio - Paintings & Prints, Ethnic ...
Toliau skaityti „Aukšto ir žemo konteksto kultūrų pavyzdžiai (iš literatūros kūrinių)“

Nesusipratimai valstybinėse institucijose – kodėl ?

Biurokratas – ar visada jis bejausmis?

Nuomonė, kad biurokratai yra bejausmiai, ir jiems rūpi tik popierius, o ne žmogus, tikrai gaji. Pati turėju ne vieną nusivylimą, susitikus su valstybinių įstaigų pareigūnais. Atrodydavo, visko jiems trūksta, niekaip nieko negali įrodyti, dar vieno ir dar vieno popieriaus reikalauja…

Dabar biurokratiją pažįstu iš vidaus ir žinau, kad dažnai esame neteisūs, piktindamiesi valstybės tarnautojais. Jie juk nėra visagaliai. Jie suvaržyti griežtų tarnybinių instrukcijų. Jie irgi turi viršininkus, kurie turi kitus viršininkus, tie – dar kitus. Aukščiausi vadovai, kurie kuria taisykles, sėdi ministerijose ir dažnai yra atitrūkę nuo realaus gyvenimo, o mums atrodo, jad jie nesupranta žmogaus. Tačiau jie žiūri ne iš asmeninio taško, o bandydami sukurti darnią visumą, veikiančią visuomenę. Tas be galo sunku, nes visuomenė keičiasi. o įstatymai ir potvarkiai nespėja su gyvenimo tėkme. Tai ir yra pagrindinės nesusipratimų priežastys.

Dabarties pavyzdys – koronos krizė. Norvegijoje vyriausybė reaguoja nedelsinat, skiria pinigus, kad visuomenė daugiau ar mažiau normaliai funcionuotų. Ir tai pasiseka – krizė suvaldyta. Tačiau vistiek daug nepatenkintų ir kritikuojančių. Variantas kad ir avis sveika, ir vilkas sotus – labai sunkiai suderinamas. Vastybinės institucijos tokį kompromisą bando rasti visada, tačiau kritikos neišvengia niekada. Nei vienoje šalyje…

Valdininkas, dirbantis ir su klientais, ir su viršininkais – spaudžiamas kaip tarp girnų. Gal jis nori padaryti ir padėti daugiau, bet jam ne visada leidžiama.

Kodėl kartais bendravimas su Norvegijos valstybinėmis įstaigomis vyksta sunkiai arba iš viso nevyksta? Nesusikalbėjimą lemia ne tik minėtos priežastys, žmogiški faktoriai, bet ir kultūriniai skirtumai.

Biurokratas - AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra

Kas kaltas?

Mėgstami imigrantų žodžiai yra „priklauso“ ir „privalo“. Daugelis pradeda savo bendravimą su kokia nors institucija apie asmeninį reikalą gana agresyviai reikalaudamas: „Ar privalo darbdavys duoti laisvą? Aš išvažiavau į bobutės laidotuves, o darbdavys sako, kad man pravaikšta. Kur įstatymas, kad man priklauso apmokamas laisvadienis? Man taip sakė norvegas kaimynas, nes jam davė laisvą, kai jo bobutė mirė.“ Arba: „Ar priklauso darbdaviui apmokėti darbo laiką, kur važinėju nuo objekto iki objekto?“. Arba „Kodėl mane verčia imti atostogas, kai niekur negalima išvažiuoti? Negi atostogaut namie? Aš noriu atostogas nukelti, kai nuims kelionių draudimus!“ .

Deja, dažnai  nusivylęs sužino, kad ne visada tokius dalykus reguliuoja įstatymai, bet gali reguliuoti kolektyvinės sutartys arba įmonės vidaus taisyklės. Patariama kalbėtis su darbdaviu, profsąjunga arba kolegomis. Tačiau ne visi nori su jais bendrauti, bet trokšta gauti įstatymo paragrafą, su kuriuo galėtų reikalauti, kas „priklauso“.

Culture -- Would You Laugh At Your Boss? | Travis White Communications

Imigrantai klaidingai įsitikinę, kad mažiausi dalykai turi būti sureguliuoti griežtais įstatymais, taisyklėmis, nurodymais. Jie mano, kad visada privalo būti kažkokia institucija, kuri išspręs konfliktinę situaciją, pamojuodama reglamentu ir pagrasindama nuobauda. „Gal Skatas, gal NAVas , gal profsąjunga- nežinia, bat kažkas juk privalo man padėti?! Kodėl niekas neprendžia MANO problemos?“ – skamba skundai.

Ar visada jų lūkesčiai teisingi?

Toliau skaityti „Nesusipratimai valstybinėse institucijose – kodėl ?“

Kultūrinės avarijos darbe

Norvegija garsėja puikia darbo aplinka ir harmoningais santykiais tarp darbuotojų ir darbdavių. Tyrimai rodo, kad net 9 iš 10 patenkinti savo darbu ir jo sąlygomis.

Darbuotojas iš užsienio tikisi, kad jis tik atvykęs pateks į malonią darbo aplinką, tačiau ne visada taip atsitinka. Palankią aplinką sukuria visų pastangos, o ne iš viršaus nuleisti potvarkiai – tą kartais atvykėliams sunku suprasti. Šis rašinys apie kultūrinius skirtumus ir apie tai, kodėl Norvegija yra tokia kokia yra, o imigrantai dažnai reikalauja  (bet negauna) to, ką turėtų patys susikurti.

Toliau skaityti „Kultūrinės avarijos darbe“

Aukšto ir žemo konteksto komunikacija

Dar vienas svarbus būdas vertinti visuomenės kultūrą, nepriklausantis jau aptartoms šešioms G. Hofstede kultūros dimensijoms – aukšto ir žemo konteksto komunikacija. Šios kultūrinės dimensijos autorius amerikiečių antropologas Edwardas Hall.

Translation Issues Associated With High-context and Low-context ...

Vienos kalbos yra tikslios ir konkrečios, kitos – netiesioginės, taip pat skirtingose visuomenėse skiriasi ir komunikavimo stiliai. Vienose kultūrose einama tiesiai prie reikalo, kalbama trumpai aiškiai ir negaištant laiko, kitose – tai būtų nemandagu.

Ši kultūrinė dimensija aptaria vienoje ar kitoje visuomenėje įsitvirtinusi komunikacijos stilių,  kur vienoje skalės pusėje jis pavadintas žemo konteksto, o kitoje – aukšto konteksto komunikacija,  ir jo laipsniai kiekvienoje šalyje, aišku, varijuoja.

Toliau skaityti „Aukšto ir žemo konteksto komunikacija“

Indulgencija (Indulgence)

Šioje dimensijoje vienoje skalės pusėje yra indulgencija , t.y. bažnytinis terminas nuodėmių atleidimui, o kitoje – santūrumas, susilaikymas, asketiškumas, malonumų vengimas.

Aukšto indulgencijos indekso visuomenėje yra atlaidžiai žiūrima į savo poreikių tenkinimą, patogų ir maksimalų pasitenkinimą suteikiantį gyvenimą. Čia galimas ir net propaguojamas gyvenimo būdas, kai leidžiama laisvai tenkinti pagrindinius ir natūralius žmogaus potraukius, susijusius su gyvenimo mėgavimu ir linksmybėmis.

Žemo šio indekso (mažos indulgencijos) visuomenė yra susilaikymo visuomenė, kurioje slepiamas ir slopinamas poreikis greitai gauti malonumą ir pasitenkinimą, tokie polinkiai laikomi blogybe ir jie reguliuojami griežtomis socialinėmis normomis. Tokiose visuomenėse skatinamas griežtumas, tvardymasis.

Skaitykite apie kultūrinius skirtumus ir kitas kultūrines dimensijas.

Ilgalaikė orientacija (Long term orientation)

Ilgalaikės orientacijos kultūrose orientuojamasi į ateitį. Būdingos vertybės atkaklumas, taupumas, kantrumas. Tokių visuomenių moralinis kompasas – sąžinė (dažnai iš viršaus primesta ir nelabai veikianti), įdiegtas padidintas gėdos jausmas (kai darai kažką, kas ir pelniga, bet pagal esamas vertybes – nedora, tačiau daroma vistiek, kol nepagaus). Santykiai pasiskirsto pagal statusą, savo vieta visuomenėje pripažįstama tokia, kokia yra, ir atkakliai, kantriai dirbama dėl geresnės ateities, galbūt tik sekančiai kartai.

Ilgalaikės orientacijos visuomenėse vyrauja nelygiaverčiai visuomeniniai santykiai, nes taip suvokiama tvarka, aiškūs įsipareigojimai. Taip sukuriamas visuomenės stabilumas. Labiausiai išreikšta socialinė struktūra yra šeima. Aukštinamas pasiaukojimas, dorumas, kantrumas, ištvermingumas, taupumas, darbštumas, atkaklumas. Trumpos orientacijos kultūrų atstovams tokia nuostata atrodo kaip kentėjimo kultūra, kai atsisakoma geresnio gyvenimo dabar vardan ateities.

Trumpalaikę orientaciją turinčiose visuomenėse yra svarbiausiai tenkinti bazinius ir asmeninius poreikius čia ir dabar, būdingas vartojimas, išlaidavimas. Orientuojamasi į praeitį ir dabartį. Tam tikra prasme tai – lengvabūdiškas požiūris, be įsipareigojimų, siekiant malonumo sau ir nedelsiant.

Pateikimi šalių koficientai pagal šią dimensiją. Viršuje šalys, kuriose ilgalaikės orientacijos kooficientas aukštas.

Skaitykite apie kultūrinius skirtumus ir kitas kultūrines dimensijas.