Kodėl kai kurių imigrantų pirmasis įspūdis būtent toks?
Ir ką apie tai galvoja patys norvegai?
Kai pirmą kartą atvykau į Norvegiją – o tai buvo 1990 metais – skolinausi rūbus net iš draugių šiam vizitui. Galvojau: „Užsienis, čia visi gerai apsirengę”. Vakariečius buvau mačiusi tik kino filmuose, kurių, beje, tais laikais nedaug cenzūra ir praleisdavo pas mus rodyti.
Norvegijoje pamačiau visi ką kitą – atsipalaidavusius žmones, sportiškai ir paprastai vilkinčius, nepersistengiančius su papuošalais ir makiažais. Apsigyvenus Norvegijoje mane tai žavėjo. Savo inteviu žurnalui „Stilius” 2003 metais sakiau, jog šitoje šalyje moteriai lengva, nes čia nesureikšminama išvaizda.
Penktadienį pasidalinau su jumis mano pažįstamos brazilės griežta nuomone apie norvegių išvaizdą. Reakcijų daug. Neretas jūsų irgi reaguoja su pasipiktinimu į tokį užsienietės požiūrį. Tai rodo, kad mes pažįstame Norvegiją ir patys esame tapę europiečiais.
Visgi reikia suprasti ir užsieniečius – kultūriniai skirtumai yra labai gilūs, glūdintys mentalitete. Reikia gerai pažinti šalį, kad suprastume kodėl čia yra taip, o ne kitaip.
Griežta užsienietės nuomonė
Mes, grupelė imigrančių, kalbamės apie gyvenimą šioje šalyje. Manuela iš Brazilijos pasisako griežtai. Ir atvirai:
„Negaliu priprasti, kaip atrodo norvegės. Jos visiški nesirūpina išvaizda. Aš mieste matau iš karto, kuri norvegė ir kuri ne. Jei atrodo nepasitempus ir nepasirūpinus išvaizda, su kuprine – norvegė. Jei drabužiai suderinti, šukuosena, nagai, batai ir rankinė dera – ne norvegė. Išvis, merginos, aš patyrusi kultūrinį šoką… Gyvenu Norvegijoje ir negaliu tylėti apie vietines moteris. Man, kaip brazilei, tai tiesiog skauda žiūrėti!
Ar gali užsieniečiams kilti iššūkiai darbe Norvegijoje, bendraujant su kolegomis? Daug sunkumų ir nesusipratimų gali būti išvengta, žinant kultūrinius skirtumus.
Norvegijoje beveik kas penktas gyventojas yra užsienio kilmės. Daugelis jų dirba ir kasdien susiduria su situacijomis, kurios atrodo keistos ar sunkiai suprantamos. Tačiau dažnai problema slypi ne žmonėse, o skirtinguose įpročiuose, darbo kultūroje ir lūkesčiuose.
Tai matyti tiek kasdienėje komunikacijoje darbe, tiek bendraujant su verneombud (darbuotojų saugos atstovu), vadovu, darbdaviu, BHT (įmonės sveikatos tarnyba) ar valstybinėmis institucijomis.
Pažiūrėkime į keletą svarbiausių kultūrinių skirtumų.
Deklaruojama norvegiška kultūra ir relus norvegų elgesys – stipriai skiriasi?
Aprašant Norvegijos kultūrą dažnai sakoma: čia visi klausosi vienas kito, kalbama ramiai, gerbiama eilė. Tylu, ramu, mandagu, visi geranoriški ir šypsosi.
Visgi ir gatvėje, ir darbo vietose daug kas susiduria su visai kita realybe – nemandagiais poelgiais ir kolegų bei viršininkų taikstymusi su chamu: „Ai, pakentėkim, „han er bare født sånn…” (jis toks gimė).
Daina Bogdaniene tinklaraštis „Gyvenu Norvegijoje” ir Mantas Simaitis, projektas „Galima ir čia” dalinasi savo gyvenimo Norvegijoje patirtimi per 12 vebinarų ciklą „Prisijaukinti Norvegiją”.
Čia pateikiame laidų įrašus.
Gyvename Norvegijoje vieni ilgiau, kiti trumpiau ir ne visada čia jaučiamės gerai. Kai kas nevyksta taip kaip mums atrodo. Mūsų nesupranta. Mes kažko nesuprantame. Mūsų lūkesčiai neišsipildo. Kai kas erzina arba liūdina. Dažnai net nežinome kodėl. Priežastis gali slypėti giliai, plika akimi nematomuose tautų kultūriniuose skirtumuose.
Daugelis tikrai galite išvardinti, kas Norvegijoje jums patinka ir kas nepatinka. Tik nesusimąstome kodėl. O jei ir susimąstome, tai atsakymo dažnai nerandame.
Daug dalykų priklauso nuo kultūros, todėl laidose kalbėsime apie tai, kas lemia nacionalines kultūras, kokios kliūtys gali būti komunikuojant, kodėl nesuprantame vieni kitų ir kas padėtų suartėti.
Apie tai Daina Bogdanienė (turinys) ir Mantas Simaitis (moderatorius): norvegų ir lietuvių kultūriniai skirtumai ir kaip juos suprasi. Tikimės, kad tai supratus, galėsime kokybiškiau bendrauti su Norvegija ir jos žmonėmis.
Daina, „Gyvenu Norvegijoje” autorė, ir Mantas, platfomos „Galima ir čia” projekto autorius, kalbasi svarbiomis temomis, kurios aktualios visiems dirbantiems Norvegijoje.
6 vebinarų cikle apžvelgiame temas, svarbias ir darbuotojams, ir darbdaviams.
Pirmuose trijuose vebinaruose, skirtuose darbuotojams, kalbame apie darbo sutarties, kaip svarbaus juridinio dokumento reikšmę, ką reikėtų žinoti apie saugumą darbe, ir kodėl ir kaip legalus darbas Norvegijoje garantuoja čia ir socialines garantijas.
Ar lietuviai be reikalo kuklinas, o norvegai be pagrindo giriasi? Kodėl norvegai linkę pagražinti realybę, dangstyti problemas eufemizmais?
Lietuviai nemoka priimti komplimentų . Mes patys tai pripažįstame. Štai mūsų mažytės apklausos (atsakė 250 žmonių) rezultatai:
Lietuviai, ypač vyresnės kartos, kartais galvoja, kad jei kalbės apie pasisekimus, tai – girsis ir puikuosis. O tai lietuvių požiūriu – yda. Be to – pavydės, tai geriau jau nesakysiu.
Norvegijoje, atvirkščiai, ir komplimentai priimami nesikuklinant, ir nuolat pasakojama kur buvai, keliavai, atostogavai, kokį namą ar mašiną pirkai. Abu pašnekovai tada demonstruoja didelį susidomėjimą ir džiugesį bei šypsenas nuo ausies iki ausies. O klausantysis kaskart pakylėtu tonu sušunka: „ Så flott!“
Tai kurgi tas norvegiškas kuklumas?
Ir norvegai, ir lietuviai tikrai pasižymi kuklumu, bet jis reiškiamas per kitokias kultūrines normas. Pasigilinkime.
Žiūrint iš lietuviškos kultūros, girtis – negražu. Lietuviai užauginti su nuostata, kad kalbėti apie savo pasiekimus ar džiaugtis savimi – tai puikybės ženklas. Todėl lengviau sakyti: „Ai, čia nieko ypatingo, sekasi prastai, nieko labai neįvyko, galėtų būti geriau“. Jie nesigiria patys, bet tikisi, kad kitas pagirs. Žmogus kuklinasi bet nori, kad pašnekovas užprotestuotų ir girtų.
Norvegišku požiūriu tokia laikysena – tai dėmesio ir komplimentų troškimas! Dabartinės psichologijos požiūriu – taip pat manoma, kad demonstratyvus susikuklinimas yra dėmesio troškimas! Jei kažką, tikrai įspūdingo nuveikęs, pagirtasis sako: „Na ką čia… aš tik mažas, nieko nereiškiantis…”, tai skambės nenuoširdžiai.
Lietuviams būdingas pesimizmas a priori (niekuo nepagrįstas) – kaip apsauga: Jei kalbėsi pernelyg optimistiškai, gali atrodyti „pasipūtęs“, o dar blogiau – kad kiti „pavydės ir atims“. „Šiandien juosies, rytoj verksi”, sako patarlė. Tai istoriškai giliai įsišaknijęs mentalitetas.
To rezultatas – lietuviai dažnai linkę nuvertinti save, labiau kalbėti apie problemas nei sėkmes.
Norvegų požiūris grindžiamas Janteloven („nesi ypatingas“). Jis draudžia pernelyg girtis, bet kartu skatina negriauti bendros ramybės. Todėl šypsomasi ir sakoma, kad viskas puiku ir nuostabu bet kokiu atveju. Pozityvumas Norvegijoje privalomas, tai – socialinė taisyklė: Net jei problema yra, jie mėgsta ją „suvynioti į vatą“, t.y. tiesiogiai nekalba apie tai, arba turi neutralius išsireiškimus, kuriuos kitataučiai ne visada supranta.
Pvz., vietoje „šitą projektą padarei blogai“, ar net „Čia tikrai susimovėme”, kas būtų visai priimtina Lietuvoje, norvegai sakys: „Det var litt dumt” ar „Det var kjedelig”.Kritikos ir blogų emocijų yra vengiama. Norvegai mano, kad kritika ir skundai kelia konfliktą ir blogą nuotaiką, todėl stengiamasi „pagražinti“ situaciją.
Užsieniečiams toks būdas keistas, jie tai net gali įvertinti kaip melavimą: “Ką čia sako, juk tiesa akis bado, visiškas š… išėjo iš jų šito projekto.”Ne vienam užsieniečiui Norvegijoje susidaro įspūdis, kad svaidomasi optimistiniais lozungais, bet realiai neskubama imtis jokių veiksmų. Be to, jei nesėkmė neanalizuojama, pasimokyti iš jos irgi nepavyksta, todėl progresas stringa.
Lietuviškas pesimizmas užkrečiamas, nes jie skundžiasi vieni kitiems. Jų galva kuklumas ir solidarumas – skųstis vienas kitam („visi skundžiamės kartu, nes taip yra saugiau“). O skųstis viršininkui neleidžia baimė.
Norvegiškas optimizmas reiškia pagarbą kitam ir ramybės, geros nuotaikos išlaikymą („neskubėk kelti problemų, kritikuoti, problematizuoti ir dramatizuoti, kad nesugadintum atmosferos. Nes gal kažkas supras tai kaip kritiką, o kritika yra tabu“ .
Darbe, norvegiškame kolektyve, lietuviai gali atrodyti perdėtai negatyvūs („visada negerai“), o norvegai – perdėtai pozityvūs. O iš to pozityvumo jie tampa pasyvūs („probelmų nėra, viskas tvarkoje, realiai problemos sprendimo nėra“).
Ši kultūrinių palyginimų straipsnių serija siekia suartinti lietuvius ir norvegus, nes žinojimas – pirmas žingsnis į supratimą.
Daugelis mūsų ne tik dirba, bet ir mokosi – po darbo. Dažnas tai daro savo gimtąją kalba ir ne norvegiškoje aukštojoje mokykloje, o užsienyje. Studijuoti nuotoliniu būdu galima. Užsienietiškus diplomus Norvegijoje pripažinti galima.
Bet ar pripažins juos jūsų esamas ar būsimas darbdavys Norvegijoje?
Sulaukiu daug klausimų apie tai, „ar privalo darbdavys didinti atlyginimą, jei turiu kvalifikacijos pažymą ar kitą dokumentą ir jį net pasitvirtinau Norvegijoje?”
Daugelį gali nustebinti atsakymas – ne, nebūtinai.
Nagrinėti šį klausimą labai svarbu, nes jis atskleidžia realią spragą tarp teisinio kvalifikacijos / išsilavinimo pripažinimo ir darbo rinkos realybės Norvegijoje.
Nors Hdir (HK-dir) / NOKUT pripažinimas patvirtina įgytą išsilavinimą, jis neįpareigoja darbdavio mokėti daugiau.
„Iš Norvegijos į Lietuvą gyventi grįžo draugų šeima su vaikais, vienas jų – pilnametis, įstojo į mūsų miesto universitetą. Tėvai paprašė, kad priimčiau jį dirbti į savo parduotuvę, tik šeštadieniais – kad ir pinigėlio užsidirbtų, ir šunkeliais nepasuktų. Priėmiau. Nepadirbęs nei kelių mėnesių, jau skambina ir sako, kad į darbą neis, nes lengvai negaluoja. Neva pas juos Norvegijojoje taip galima – net tris dienas sirgtibe jokios gydytojo pažymos . Laba dieną! „Čia tau ne Norvegija. Eik pas gydytoją ir gauk pažymą,”- sakau, – „kitaip bus pravaikšta. Mums tinginių nereikia.” (pardoutuvės savininkas).
„Lietuvoje stengiausi nesirgti, nes suklaukčiau pasmerkimo ne tik iš darbdavio, bet ir iš kolegų. Be to – sąžinė neleido, nes juk kiti tada darys mano darbą. Jie turės daugiau dirbti. O Norvegijoje prireikė daug metų suprasti, kad sirgti mėnesių mėnesius jiems visai negėda. Todėl dabar irgi pasiimu egenmeldingus pailsėti.” (Rita, imigrantė).
Daugelis užsieniečių Norvegijoje nustemba, kad labai lengvai duodamas sykemelding (biuletenis), net kai nėra rimtos ligos, o paskui gydymas beveik nevyksta. Tai irgi yra sistemos bei kultūros ypatybė.
Norvegiškos sveikatos apsaugos ypatumai per kutūrinių skirtumų prizmę.
Nuėjo žmogus Norvegijoje pas fastlege, nes skauda petį, jam patarė pagerti paracetamolio ir daugiau – nieko. Skausmas nepraėjo, ir žmogus, būdamas Lietuvoje, nuėjo pas gydytoją ten. Na, o ten iškart pasakė, kad: „Siaubas! Jus nugydė!, – ir iš karto prirašė vaistų, nukreipimą pas specialistus ir prigrasino, kad operacija – neišvengiama.
Kaip tai gali būti?
Nuolat imigrantų pasakojamos istorijos apie tai, kad su dideliais skausmais Norvegijoje nuėjus pas gydytoją, pastarasis nieko nedaro, liepia laukti ir geriausiu atveju prirašo stipresnio paracetamolio (nors jo ir taip vaistinėje gali nusipirkti), yra labai dažnos.
Pažvelkime į tai per kultūros skirtumų prizmę. Kodėl norvegai taip stipriai nereaguoja į šią, imigrantų požiūriu, norvegišką sveikatos priežiūros sistemos aplaidumą ir gydytojų nenorą gydyti?
