Bobutė pyko ant miesto, bet miestas apie tai nežinojo.
Straipsnio garso įrašas
Yra žmonių, kurie pyktyje gyvena nuolat. Pavėlavo į autobusą, eilė parduotuvėje, nevikrus praeivis, lėtai važiuoja priešaky esantis automobilis – pyktis ir keiksmai liejasi mintyse ir žodžiais. Matome tokius ir stengiamės juos apeiti.
Kiti, nors pyktyje irgi gyvena nuolat , jo nerodo. Jų pyktis, pavirtęs į nuoskaudą, tampa vidiniu skauduliu ir kankina juos kaip kokia skrandžio opa. Graužia iš vidaus ir gali net sukelti susirgimus. Užstrigę pyktyje labai kenčia, jų artimieji tai irgi jaučia.
Žmogaus reakcijos priklauso ir nuo temperamento. Vieniems jau vaikystėje pasireiškia karštakošio charakteris, kiti yra ramesni. Šeimos kultūra irgi svarbu. Jei augta šeimoje, kur aiškinamasi rėkimu ar net smūgiais, žmogus irgi turės polinkį taip reaguoti.
Likusiems pyktis, įtūžis liejasi mintimis, žodžiais ar veiksmais. Ant daiktų ir ant žmonių. Dažnai ant tų, kurie pykčio nenusipelnė, bet kurie silpnesni ar pasipainiojo po ranka ar koja. Dažnai – namie, ant artimiausių ir brangiausių ir visai nekaltų.
Kai pyktis turi išraišką, kitiems lengviau jį matyti. Tada galima pasrinkti vengti pykčiu, kaip kokiais pūliais, apėjusio žmogaus. Galima su juo nebendrauti, galima su juo išsiskirti. Pykstančiam tai nepadės, tik dar labiau skaudins.
