Paskelbta

Dėmesio: pasyvusis agresyvumas.

Norvegija iš pirmo žvilgsnio – mandagių, ramių, besišypsančių žmonių šalis. Visi atsipalaidavę, nėra grubumo. Vis dėlto norvegų elgsena apgaulinga, nes jų veidas ar gestai naujai atvykusiems nieko nesako. Norvegai nėra atviri. Jų santūrumas, ugdomas nuo vaikystės, jis imigrantams – neperskaitoma kaukė. Nežinai, ką norvegas galvoja, nes čia nedemonstruojamas subjektyvus požiūris pašnekovui, reakcija į bet ką – tokia pati, t.y. – jokios.  Oficialioje aplinkoje tikimasi  komunikacijos be emocijų, dalykiškumo. Kultūringo norvego garbės reikalas – išlikti ramiu bet kokiu atveju. Bendraudamas jis nereaguoja į pašnekovą arba įvykį, o rodo savo išsiauklėjimą, manieras. Sužinojus apie nemalonų įvykį, nelaimę, norvegui svarbiausia pademonstruoti, savo geležinę savitvardą: „manęs niekas neišmuš iš vėžių“. Net ašarėlė neišriedės, sužinojus net apie tragediją.

Taigi ir jums reikia būtinai to išmokti.

Norvegijoje yra konfliktų vengimo kultūra. Negatyvas čia nepriimtinas, todėl jie reiškiasi paslėptai ir iškreiptai. Socialinė kontrolė, nepripažįstant jokių išorinių pykčio apraiškų, sukelia vidinį konfliktą, ir tada žmonės reiškia negatyvius jausmus pasyvia agresija.

Imigrantams iš šalių, kuriose pyktis reiškiamas atviriau, sunku pagauti signalus. Jie nesupranta, kad šypsena nebūtinai reiškiamas palankumas. Neišmokę bendrauti pagal norvegiškas normas, galite turėti problemų.

Tai, kas žmogiška yra ir norvegams nesvetima, taip pat ir konkurencija. Jie ir konkuruoja, ir lyginasi, tačiau tai slepia, nes taip yra išauklėti nekritikuoti, nekonkuruoti, todėl daro tai paslapčia. Taip atsiranda manipuliatoriai-virtuozai, kurių nepažinsi iš pirmo žvilgsnio, niekuo neapkaltinsi, nes viskas padaryta su šypsena ir geranorio kauke. Kovojama slaptai: kenkiant, ignoruojant ar nekreipiant dėmesio į idėjas, vagiant kito mintis ar pasiūlymus. Pasyvusis agresyvumas būdingas šalyse, kuriose vyrauja  konfliktų vengimas, socialinėmis visuomenės normomis ir auklėjimu įdiegtas privalomasis pozityvumas, linksmumas, nuolatinė šypsena.  

Toliau skaityti „Dėmesio: pasyvusis agresyvumas.”
Paskelbta

Kontrabanda: lašiniai, cigaretės, degtinė ir koronavirusas

Migruojantys darbininkai – viruso platintojai ar darbdavių žaisliukai?

Klausyti įrašo:

2021.01.20. Dienraščio VG informacija.

Pranešime rašoma, kad tik 25% (ketvirtadalis) užsikrėtė virusu Norvegijoje. Tai leidžia daryti išvadą, kad koronavirusas į Norvegiją atvežamas iš kitų šalių. Taip pat jau nuo pernai gruodžio galo plinta nuomonė, kad ją vežioja migruojantys darbininkai, kurių darbdaviai pažeidžia Covid-19 prevencijos reglamentus. Taip rodo ir statistika, ir praktika. Dėl to Norvegijos tikrintojų akys nukrypo į imigrantus ir labai sugriežtinta atvykimo į Norvegiją tvarka. Migruojantys darbininkai tikrinami ne tik darbe, bet ir apgyvendinimo vietose, kur juos apgyvendinti privalo darbdaviai.

Karantinavimo taisyklės griežtos ir painios. Jos kinta. Važinėjantys pirmyn ir atgal darbininkai Norvegijai yra reikalingi. Darbą padaro ir išvažiuoja. Kai kurie negali pagal galiojančias taisykles pretenduoti į jokias Norvegijos socialines garantijas. Ir, regis, visiems gerai. Lietuvai parvežami pinigai, Norvegijai padaromas darbas, dažnai sunkus, fizinis ir labai visuomenei reikalingas. Statistika rodo, kad imigrantai dažniausiai dirba nekvalifikuotus darbus, kurių vietiniai nelabai ir nori imtis.

Toliau skaityti „Kontrabanda: lašiniai, cigaretės, degtinė ir koronavirusas”
Paskelbta

Kita Norvegijos pusė. Skaudi gydytojos patirtis šioje šalyje. Atsisveikinimas su Norvegija, o gal „Iki pasimatymo” ?

Galite skaityti straipsnį arba klausytis įrašo.

Gydymo centro «Daivike» savininkė ir daktarė Daiva sako Norvegijai: «Sudie»…O gal iki pasimatymo? Daiva Medalinskaitė Johansen ketina grįžti į Lietuvą po 27 Norvegijoje praleistų metų ir gana sėkmingos gydytojos karjeros. Gydytoja ji dirbo nuo 2000, taigi jau dvidešimtmetį.”Visada jaučiau, kad noriu gyventi Lietuvoje”, – sako ji.

Gydytoją Daivą Norvegijoje pažįsta ne vienas. Gydymo centro „Daivikė”, kuri šešis metus veikė Askime, uždarymas, sukėlė daug kalbų. Ne vienas spėlioja, kas atsitiko.

Daiva – viena iš kelių pirmųjų lietuvių imigrantų, į Norvegiją atvykusi keliais metais vėliau nei aš. Su Daiva kartu kūrėme Norvegijos lietuvių bendriją, kartu buvome valdyboje. Visiems žinomas jos noras padėti tautiečiams, organizuoti renginius, būti lietuviškų įvykių sūkūryje. Daivą, kaip žmogų ir kaip gydytoją, pažįsta labai daug Norvegijos lietuvių.

Toliau skaityti „Kita Norvegijos pusė. Skaudi gydytojos patirtis šioje šalyje. Atsisveikinimas su Norvegija, o gal „Iki pasimatymo” ?”
Paskelbta

Kodėl norvegai kovoja už savo teises, o imigrantai – ne, arba kaip užprogramuojama auka.

Atliktas tyrimas tarp lenkų rodo, kad jie įsitikinę, jog norvegai yra tinginiai. Kodėl? Nes norvegai nepersidirba, eina 16.00 val. namo ir nesutinka dirbti savaitgaliais. Be to – atsisako lipti ant svyruojančių pastolių, įrodydami kad jie tikri vyrai. Reikalauja, kad būtų saugos priemonės, o be jų – atsisako dirbti. Praneša viršininkui, jei kažkas blogai… Anot lenkų, taip elgiasi tinginiai ir neturintys darbo moralės. O lenkai dirba išsijuosę ir nieko neprašo. Daug panašių nuomonių girdėjau ir iš lietuvių.

Man pažįstama norvegiška pozicija: «Jeg må ingenting og bryr meg ikke hva du tenker» (nieko neprivalau ir man tas pats ką tu galvoji). Dirba jie pagal sudarytas sutartis ir kaip diktuoja įstatymas. Ir tikrai nepersistengia. Gerai ar blogai? Kai kam atrodo, kad norvegai neturi nei gėdos nei sąžinės. O kaip iš tikrųjų ir kas už to slypi? Gal ir mums verta iš jų pasimokyti?

Toliau skaityti „Kodėl norvegai kovoja už savo teises, o imigrantai – ne, arba kaip užprogramuojama auka.”
Paskelbta

Norvegai ir imigrantai ne visada susišneka. Kodėl?

Santūrumas

Mano vyras – norvegas. Kartais kartu dalyvaujame mūsų tautiečių susitikimuose. Aš mėgstu bendrauti, todėl greitai randu pašnekovų ir laikas man greitai prabėga. Vyras stovi palei sieną, kartu su kitais portugalių moteriškių vyrais norvegais, bet jie nebendrauja, tyli. Atrodo iš jų žodžius reikia pešte pešt. Taip prasiūbuoja visą vakarą, ištardami tik kelis žodžius vieni kitiems.  Kai grįžtame namo, vyras klausia: „Ar seniai tu tuos žmones pažįsti?Ką jūs ten taip ilgai su jais kalbėjote? Kodėl taip garsiai ginčijotės? Susipykote?“ Ilgai turiu jam aiškinti, kad mačiau tuos žmones pirmą kartą, kad mes tiesiog kalbėjomės apie nieką ir visai nesipykome. O intensyviai ir garsiai reikšti savo nuomones mums įprasta… (imigrantė iš Portugalijos)

Pirmieji metai Norvegijoje. Pakvietė į svečius. Atėjau, pasodino ant sofos. Ten jau sėdėjo du vyrai – vienas pagyvenęs, vienas jaunas. Šeimininkas nuėjo į virtuvę ruošti maisto. Laukėme, kol pakvies prie stalo. Niekas nekalbėjo. Aš pasakiau: „Mano vadas Juliette”- ir ištiesiau ranką pasisveikinti. Vyrai prisistatė: Vidar ir Kristoffer. Vėl tyla. Vienas pasakė „Ja, ja…”. Po pusvalandžio atėjo šeimininkas ir pakvietė prie stalo, atėjo dar svečių ir visi ėmėsi kalbėtis. Tas pusvalandis buvo ilgiausias mano gyvenime. Jaučiausi kaip anekdote apie suomius, kur kai vienas pirtyje pasakė „Ja, ja”, daugiau jo ten nebekvietė, nes per daug kalba. (imigrantė iš Prancūzijos)

Vertinu norvegus už jų grynumą. Lietuvis trykšta emocijomis, lyginant su norvegu (žinoma, lyginant su graiku ar rusu – visai netrykšta). Su lietuviais bendravimas gali būti intensyvus ir įdomus – išsakoma daug informacijos, daug minčių, vertinama, pasakojamos įvairios istorijos, bandoma pašnekovą įtikinti, kas tiesa, ir kas ne. Ir visa tai – emocingai, su gestais ir mimikom.  Ir visa tai – per trumpą laiką. Žodžiu, maudomės istorijų, įspūdžių, emocijų srovėje ar krioklyje. Daug kalbame ir kalbame aistringai.

Norvegams toks bendravimas per daug intensyvus. Jie nesupranta, ko iš jų nori, ir kodėl šis didžiulis  informacijos kiekis iš viso pateikiamas. Kai norvegai bendrauja, turi būti rėmai, ribos. Turi būti aiški tema ir aiškūs bendravimo tikslai. Negalima ką tik sutiktam norvegui pradėti pasakoti apie savo kaimynę, kuri turėjo vyrą, o tas vyras buvo iš tokios šalies, o toje šalyje valdė toks prezidentas, o tas prezidentas… Tokie nukrypimai ir nuvažiavimai į lankas su nevaldoma verbaline diarėja eiliniams norvegams nebūdingi ir nepriimtini.

Valdyti tokius protrūkius jie mokomi nuo vaikystės. Emocijas norvegas slepia, nes jas rodyti – nekultūringa, negražu. Parodyti, kad jauti nepasitenkinimą, liūdesį ar pasibjaurėjimą, o taip pat didelį džiaugsmą – tai tas pats, kad garsiai pagadinti orą ir krapštytis nosį. Tokiam elgesiui kelias užkertamas. O mes stebimės, kodėl norvegai tokie susikaustę.

Va toks dialogas: „Iš kur tu?”. „Iš Lietuvos”. „O, aišku, Lietuva, žinau Riga. Aš pernau buvau Minske. O jūs ten rusiškai kalbate, ar yra kokia kita kalba?

Kaip užknisdavo tokie klausimai! Negalėdavau nutylėt. Sakydavau: „O tu švedas ar danas? Kalbi daniškai ar švediškai? O ką, yra norvegų kalba? Ar jūs tik angliškai visi kalbate? (Stasys)

Patriotas paaiškino.
Toliau skaityti „Norvegai ir imigrantai ne visada susišneka. Kodėl?”
Paskelbta

Lietuvi, esi nuostabus

Mes patys kuriame lietuvio portretą, o kokio jo nori tu?

Tekstą parašė Simona Čepulevičiūtė

Tautinė giesmė Osle 2020, iš URM svetainės

Šis amžius stebina informacijos gausa ir prieinamumu, tačiau medijoje (žianiasklaidoje, socialiniuose tinkluose) mes girdime, deja, daugiau blogų naujienų nei gerų. Įdomu ir tai, kad pasak mokslininkų mūsų galvoje generuojama per 50 tūkst. minčių per dieną, iš kurių net 80 % yra neigiamos. Tai matome ir mūsų visuomenėje, lietuviai piešia savų portretą, naudodami juodas spalvas… Tačiau, lietuviai yra nuostabūs!

Norvegijoje nesu girdėjus nei vieno blogo atgarsio, nei vieno mesto akmens į lietuvio daržą, užsieniečiai giria lietuvius darbo rinkoje, kad jie yra darbštūs, atsakingi. Nemažai yra lietuvių, kurie sunkiu darbu lipa karjeros laiptais net ir atšiaurioje Norvegijoje. Visi mano kelyje sutikti Norvegijos lietuviai yra ne tik be galo darbštūs, bet ir paslaugūs – ištiesia pagalbos ranką bet kokiu metu. Mes taip pat rūpinamės lietuvybe, gyvendami išeivijoje: nepamirštame kalbos, papročių, net tradiciniais patiekalais dažnai džiuginame pilvus, mokome norvegus (bei kitų tautybių žmones) apie Lietuvą. Mes pasiekėme daug ir tapome žinomi pasaulyje. 2020 m. auksinio gaublio nominacijos metu buvo minimas Lietuvos vardas iš Craig Mazin, serialo Chernobyl režisieriaus, lūpų. Lietuvių kuriami lazeriai užima daugiau nei 50 % ultatrumpų impulsų pasaulio rinkos. VU profesorius V. Šikšnius už CRISP Cas-9 genetines žirkles apdovanotas Kavli premija, ateityje spėjama, kad šis atradimas atneš Nobelio taikos premiją.  Ir daug kitų sferų, kuriuose esame pasižymėję.

Paskelbta

Ar sunku susidraugauti su norvegu?

Klausykite straipsnio įrašo

Koronaviruso (arba Covid-19) ribojimai Norvegijoje tęsiasi. O man kilo mintis, kad tos taisyklės – laikytis atstumo – Norvegijoje buvo visą laiką. Norvegai mėgsta atstumą, mėgsta būti vieni, jie jau seniai skaitmenizavo beveik visų institucijų darbą, t.y. bendraujama nebe su žmogumi, tarnautoju, o su robotu, arba geriausiu atveju – telefonu bei el. paštu. Covid – 19 – tai tiesiog įprasta norvegiška būklė – kuo mažiau kontaktų, tuo geriau. Visi laimingi, nes dabar legitimiai gali nebebendrauti. ..

Na, o jei rimtai – ar daug turite draugų norvegų?

Toliau skaityti „Ar sunku susidraugauti su norvegu?”
Paskelbta

Susipažinkite – tipiškas norvegas

Norvegijoje galioja paprasta taisyklė – neišsišok, būk kaip visi, nesijausk geresniu, o ypač – nedemonstruok pranašumo, nors tau atrodo, kad jį turi, nesigirk, būk kuklus – tai bus įvertinta.

Norvegas pelenius

Anot lenkų kilmės mokslininkės Ninos Witoszek, kritiškai rašančios apie Norvegiją (bet dažnai – teisingai), šioje šalyje nuolatos kovoja valstietis prieš inteligentą, ir inteligentas paprastai patiria nesėkmę.

Pagrindiniai privalomieji Norvegijos simboliai yra gamta ir dar kartą – gamta, o žmonės – nesugadinti, tyri gamtos vaikai, kuriems sekasi be jokių didelių mokslų, nededant jokių pastangų. Visgi norvegai yra dirbantys, ir sunkiai, juk jie turi  (gal greičiau – turėjo) labai daug dirbti, norėdami užsidirbti duonos kąsnį – gamta čia nėra dosni, ant akmenų ir fjordų, šaltyje ir tamsoje neužauginsi javų, daržovių, neišvystysi žemės ūkio. Klimatinės sąlygos yra daug sunkesnės, nes žiemos, ypač šiaurėje, ilgos ir šaltos, o vasaros – trumpos ir lietingos.

Nuotrauka Valdemaras D. Pexels.

Anot N. Witoszek, tautinis Norvegijos herojus, yra Askeladenas, t.y. pelenius. Panašus personažas, beje, yra beveik visų šalių tautosakoje. Rusų tautosakoje tai Ivanuška – durnelis,  lietuviškose pasakose jo atitikmuo būtų trečias brolis Jonelis, kvailesnis ir silpnesnis už kitus brolius. Ir norvegui Askeladanui (t.y. peleniui), ir rusui Ivanuškai ir lietuviui Joneliui yra būdinga viena savybė – jis, nors kvailas, bet labai geras. Jis tiesiog daro tai kuo tiki ir kaip jam išeina – nekovodamas ir neįdėdamas didelių pastangų.

Toliau skaityti „Susipažinkite – tipiškas norvegas”
Paskelbta

Aukšto ir žemo konteksto kultūrų pavyzdžiai (iš literatūros kūrinių)

Karen Bliksen savo knygoje Iš Afrikos aprašo sceną, iliustruojančią aukšto konteksto kultūrą. Priminsiu, kad Karen Bliksen gyveno Kenijoje, Nairobyje ir dabar ten yra jos vardu pavadintas rajonas ir muziejus. Knygoje ji pasakoja, kad turėjo svarbų pranešimą vietiniams gyventojams ir paprašė juos sukviesti. Jos tarnas sukvietė žmones, o pati šeimininkė norėjo tik trumpam išeiti ir pranešti jiem svarbią žinią apie fermą. Tačiau tarnas, kuris atliko ne tik tarno , bet ir gido įAfrikos kultūrą funkcijas, pasipriešino. Jis reikalavo, kad fermos savininkė išsineštų į kiemą kėdę, atsisėstų ir praleistų bendraudama su susirinkusiais žmonėmis vos ne visą dieną. Ji galiausiai taip ir padarė. Žinios, kurią galima pasakyti per kelias minutes, perdavimas tapo didele ceremonija. Susirinkę iš toli ir įsikūrę prie fermos pastato žmonės rinko savo atstovus pasisakyti, nors nuo jų pasisakymų niekas nesikeitė. Tačiau toks bendravimas buvo būtinas, siekiant išlaikyti gerus santykius su vietiniais gyventojais.

Asiama junior, Pexels.

Toliau skaityti „Aukšto ir žemo konteksto kultūrų pavyzdžiai (iš literatūros kūrinių)”
Paskelbta

Nesusipratimai valstybinėse institucijose – kodėl ?

Biurokratas – ar visada jis bejausmis?

Nuomonė, kad biurokratai yra bejausmiai, ir jiems rūpi tik popierius, o ne žmogus, tikrai gaji. Pati turėju ne vieną nusivylimą, susitikus su valstybinių įstaigų pareigūnais. Atrodydavo, visko jiems trūksta, niekaip nieko negali įrodyti, dar vieno ir dar vieno popieriaus reikalauja…

Dabar biurokratiją pažįstu iš vidaus ir žinau, kad dažnai esame neteisūs, piktindamiesi valstybės tarnautojais. Jie nėra visagaliai. Jie suvaržyti griežtų tarnybinių instrukcijų. Jie turi viršininkus, kurie turi kitus viršininkus, tie – dar kitus. Aukščiausi vadovai, kurie kuria taisykles, sėdi ministerijose ir dažnai yra atitrūkę nuo realaus gyvenimo, o mums atrodo, jad jie nesupranta žmogaus. Tačiau jie žiūri ne iš asmeninio taško, o bandydami sukurti darnią visumą, veikiančią visuomenę. Tas be galo sunku, nes visuomenė keičiasi. o įstatymai ir potvarkiai nespėja su gyvenimo tėkme. Tai ir yra pagrindinės nesusipratimų priežastys.

Dabarties pavyzdys – koronos krizė. Norvegijoje vyriausybė reaguoja nedelsinat, skiria pinigus, kad visuomenė daugiau ar mažiau normaliai funcionuotų. Ir tai pasiseka – krizė valdoma. Tačiau vistiek daug nepatenkintų ir kritikuojančių. Variantas kad ir avis sveika, ir vilkas sotus – labai sunkiai suderinamas. Vastybinės institucijos tokį kompromisą bando rasti visada, tačiau kritikos neišvengia niekada. Nei vienoje šalyje…

Valdininkas, dirbantis ir su klientais, ir su viršininkais – spaudžiamas kaip tarp girnų. Gal jis nori padaryti ir padėti daugiau, bet jam ne visada leidžiama.

Kodėl kartais bendravimas su Norvegijos valstybinėmis įstaigomis vyksta sunkiai arba iš viso nevyksta? Nesusikalbėjimą lemia ne tik minėtos priežastys, žmogiški faktoriai, bet ir kultūriniai skirtumai.

Kas kaltas?

Mėgstami imigrantų žodžiai yra „priklauso” ir „privalo”. Daugelis pradeda savo bendravimą su kokia nors institucija apie asmeninį reikalą gana agresyviai reikalaudamas: „Ar privalo darbdavys duoti laisvą? Aš išvažiavau į laidotuves, o darbdavys sako, kad man pravaikšta. Kur įstatymas, kad man priklauso apmokamas laisvadienis? Man taip sakė norvegas kaimynas, nes jam davė laisvą, kai jo bobutė mirė.” Arba: „Ar priklauso darbdaviui apmokėti darbo laiką, kur važinėju nuo objekto iki objekto?”.

Deja, dažnai  nusivylęs sužino, kad ne visada tokius dalykus reguliuoja įstatymai, bet gali reguliuoti kolektyvinės sutartys arba įmonės vidaus taisyklės. Patariama kalbėtis su darbdaviu, profsąjunga arba kolegomis. Tačiau ne visi nori su jais bendrauti, bet trokšta gauti įstatymo paragrafą, su kuriuo galėtų reikalauti, kas „priklauso”.

Imigrantai klaidingai įsitikinę, kad mažiausi dalykai turi būti sureguliuoti griežtais įstatymais, taisyklėmis, nurodymais. Jie mano, kad visada privalo būti kažkokia institucija, kuri išspręs konfliktinę situaciją, pamojuodama reglamentu ir pagrasindama nuobauda. „Gal Skatas, gal NAVas , gal profsąjunga- nežinia, bat kažkas juk privalo man padėti?! Kodėl niekas neprendžia MANO problemos?” – skamba skundai.

Ar visada jų lūkesčiai teisingi?

Toliau skaityti „Nesusipratimai valstybinėse institucijose – kodėl ?”