Kategorija: Kultūriniai skirtumai

Paskelbta

Lietuvis nuolat bėdavojasi, o norvegui viskas „dzin”?

Ar nebūna taip, kad susidaro įspūdis, jog lietuviams visada viskas blogai ir jie nuolat skundžiasi, o norvegams – atvirkščiai, viskas gerai, nors ir dangus ant galvos griūtų?

Kodėl taip yra ir kaip geriau vienas kitą suprasti?

Lietuviams skundimasis, pasibėdavojimas yra bendravimo, solidarumo ir emocijų iškrovos forma, kylanti iš istorinių patirčių ir mažesnio pasitikėjimo sistema.
Norvegai rečiau skundžiasi, nes kultūroje vertinamas ramumas, pasitikėjimas institucijomis ir konfliktų vengimas.

Juk tikrai, lietuviai dažniau atvirai dalinasi nepasitenkinimu nei norvegai.

Tai nėra „gerai“ ar „blogai“, tiesiog kultūrinis skirtumas, susijęs su istorija, socialinėmis normomis ir požiūriu į emocijų reiškimą.

Toliau skaityti „Lietuvis nuolat bėdavojasi, o norvegui viskas „dzin”?”
Paskelbta

Norvegiški darželiai ir mokyklos iš vaiko daro lepšį! Tiesa, ar mums tik taip atrodo?

Nors Lietuva ir Norvegija skiriasi nedaug, visgi lietuviai, išleidę vaiką į Norvegijos ugdymo įstaigas – darželį ir mokyklą, dažnai skundžiasi, kad vaikai ten stokoja disciplinos, daro ką nori ir nieko neišmoks.

Pažiūrėkime, kodėl kyla tokia nuomonė ir kaip aiškina tai patys norvegai, paanalizavę lietuvišką ir norvegišką požiūrį pagal kultūrinių matavimų teoriją.

Toliau skaityti „Norvegiški darželiai ir mokyklos iš vaiko daro lepšį! Tiesa, ar mums tik taip atrodo?”
Paskelbta

Norvegėms nerūpi išvaizda. Ar tiesa ir kodėl?

Imigrantai dažnai kalba, kad dauguma norvegių mažiau rūpinasi savo išvaizda. Iš tiesų iš pirmo žvilgsnio regis, kad joms nelabai rūpi kaip jos atrodo, jos dažnai renkasi labai paprastą, sportinį, neišsiskiriantį stilių. Kartais kyla įspūdis, kad joms visai tas pats, kaip jos atrodo – nešukuoti plaukai, purvini batai ir nešvarūs nagai.

Ir šiai po gatves pasižvalgius matai, kad moterys visai nesistengia būti pasitempusios, moteriškos ir gražios.

Toliau skaityti „Norvegėms nerūpi išvaizda. Ar tiesa ir kodėl?”
Paskelbta

Ar norvegai tikrai tinginiai, ar mums tik taip atrodo?

Lietuviai dažnai galvoja: „Mes esame darbštūs, o norvegai tingi dirbti.”

Tačiau ilgiau Norvegijoje padirbę, užsieniečiai taip pat susižavi kitokia darbo kultūra, kur yra daug palankesnis ir sveikesnis balansas tarp darbo ir poilsio.

Įsitikinimas, kad norvegai nebenori dirbti, yra sąlygotas kultūrinių nesusipratimų. Paanalizuokime.

Lietuviai dažnai neteisingai interpretuoja norvegų darbo kultūrą, manydami, kad norvegai „tingi“, „nesistengia“, ar „nėra ambicingi“. Šis suvokimas dažnai kyla ne iš realaus tingumo, o iš giluminių kultūrinių skirtumų, kuriuos galima paaiškinti Hofstede kultūrinių dimensijų teorija.

Toliau skaityti „Ar norvegai tikrai tinginiai, ar mums tik taip atrodo?”
Paskelbta

Kodėl taip sunkiai priimame „Janteloven”

Užsieniečiai dažnai sunkia priima norvegišką „janteloven”, lietuviškai – lygiavą. „Lygintis yra naudinga ir padeda tobulėti”, – galvojame. „Mes turime ambicijas ir kodėl negalime jų rodyti?” – galvojame.

Lietuviams dažnai sunku suprasti norvegišką „Janteloven“, nes tai yra giliai įsišaknijusi kultūrinė vertybių sistema, kuri labai skiriasi nuo tradicinių lietuviškų socialinių normų. Pažvelkime, kas yra Janteloven, kodėl jis svarbus norvegams, ir kodėl lietuviai jį dažnai neteisingai interpretuoja:

Kas yra „Janteloven“?

Janteloven („Jantės įstatymas“) – tai neoficialus skandinaviškas socialinis kodeksas, kuris pabrėžia kuklumą, lygiateisiškumą, savarankiškumą, nesipuikavimą, ir bendruomeniškumą.

Jis grindžiamas 10 „įstatymų“, keli iš jų pvz.:

  • „Nesakyk, kad esi ypatingas.“
  • „Nemanyk, kad esi geresnis už kitus.“
  • „Nemanyk, kad kiti turi ką nors iš tavęs mokytis.“

Nors šie teiginiai skamba neigiamai, Janteloven tikslas – užtikrinti socialinę lygybę ir pagarbą bendruomenei, o ne išaukštinti individą.

Kodėl lietuviai nesupranta arba atmeta Janteloven?

1. Lietuvoje vertinamas asmeninis pasisekimas

Lietuviai dažnai didžiuojasi savo išsilavinimu, pasiekimais, statusu, darbo rezultatais. Saviraiška, įspūdis kitiems ir noras „įrodyti“ – tai dalis socialinio įprasminimo.

Janteloven to nepriima – jis moko „nebūk per garsus“, „nesirodyk“.

Toliau skaityti „Kodėl taip sunkiai priimame „Janteloven””
Paskelbta

Išardyk pyktį

Bobutė pyko ant miesto, bet miestas apie tai nežinojo.

Straipsnio garso įrašas

Yra žmonių, kurie pyktyje gyvena nuolat. Pavėlavo į autobusą, eilė parduotuvėje, nevikrus praeivis, lėtai važiuoja priešaky esantis automobilis – pyktis ir keiksmai liejasi mintyse ir žodžiais. Matome tokius ir stengiamės juos apeiti.

Kiti, nors pyktyje irgi gyvena nuolat , jo nerodo. Jų pyktis, pavirtęs į nuoskaudą, tampa vidiniu skauduliu ir kankina juos kaip kokia skrandžio opa. Graužia iš vidaus ir gali net  sukelti susirgimus. Užstrigę pyktyje labai kenčia, jų artimieji tai irgi jaučia.

Žmogaus reakcijos priklauso ir nuo temperamento. Vieniems jau vaikystėje pasireiškia karštakošio charakteris, kiti yra ramesni. Šeimos kultūra irgi svarbu. Jei augta šeimoje, kur aiškinamasi rėkimu ar net smūgiais, žmogus irgi turės polinkį taip reaguoti.

Likusiems pyktis, įtūžis liejasi mintimis, žodžiais ar veiksmais. Ant daiktų ir ant žmonių. Dažnai ant tų, kurie pykčio nenusipelnė, bet kurie silpnesni ar pasipainiojo po ranka ar koja. Dažnai – namie, ant artimiausių ir brangiausių ir visai nekaltų.

Kai pyktis turi išraišką, kitiems lengviau jį matyti. Tada galima pasrinkti vengti pykčiu, kaip kokiais pūliais, apėjusio žmogaus. Galima su juo nebendrauti, galima su juo išsiskirti.  Pykstančiam tai nepadės, tik dar labiau skaudins.

Toliau skaityti „Išardyk pyktį”
Paskelbta

Apsimetinėjimas ar mandagumas?

Norvegijoje mandagu nebūti tiesmukišku, nedemonstruoti savo nuotaikos, savo nuomonę pasilaikyti sau. Jei labai atvirai išsakysite ką galvojate, norvegai gali supykti ar išsigąsti, nors to neparodys.

Viešumoje svarbu atrodyti geranorišku ir pozityviu. Tai – nerašyta taisyklė.

Todėl čia viešose erdvėse tikrai mažiau akibrokštų, santykių aiškinimosi ir atviro akiplėšiškumo. Žmogus jaučiais ramiai ir saugiai.

Visgi, šią kultūrą kai kas vadina apsimetimu, veidmaniškumu.

Pavyzdžiui, Lietuvoje galios distancija yra didesnė nei Norvegijoje, ir bendraujant demonstruoti savo aukštesnį statusą, statyti į vietą yra labiau įprasta, nei Norvegijoje, kur visi lygūs ir į visus kreipiamasi „Tu”.

Toliau skaityti „Apsimetinėjimas ar mandagumas?”
Paskelbta

Kokia kalba kalbėtis darbo vietoje.

Jei jūsų kolektyve dirba įvairių tautybių atstovai – kokia kalba privalote kalbėti?

Ar darbdavys gali drausti kalbėtis gimtąja kalba?

Darbo kodekse nėra nuostatų dėl kalbos naudojimo/ draudimų darbo vietoje. Tokios nuostatos galėtų būti personalo instrukcijų knygoje (personalhåndbok).

Jei darbe dirba daug užsieniečių, yra labai svarbu susitarti kokia kalba bus kalbama. Apie tai turite aiškintis su viršininku / darbdaviu. Darbdavys turi užtikrinti, kad dėl kalbos vartojimo nekiltų bereikalingų konfliktų darbe ir būtų visiems palanki darbo aplinka.

Toliau skaityti „Kokia kalba kalbėtis darbo vietoje.”