Jei jūsų kolektyve dirba įvairių tautybių atstovai – kokia kalba privalote kalbėti?
Ar darbdavys gali drausti kalbėtis gimtąja kalba?
Darbo kodekse nėra nuostatų dėl kalbos naudojimo/ draudimų darbo vietoje. Tokios nuostatos galėtų būti personalo instrukcijų knygoje (personalhåndbok).
Jei darbe dirba daug užsieniečių, yra labai svarbu susitarti kokia kalba bus kalbama. Apie tai turite aiškintis su viršininku / darbdaviu. Darbdavys turi užtikrinti, kad dėl kalbos vartojimo nekiltų bereikalingų konfliktų darbe ir būtų visiems palanki darbo aplinka.
Like barn leker best?(panašūs vaikai geriausiai žaidžia)
Mūsų berniukas lanko darželį, jam penki. Labai mėgsta būti su dviem kitais berniukais – Simonu ir Andersu. Bet auklėtojos ne visada leidžia. Kai paklausiau kodėl – atsakė, kad nereikia grupuočių (grupperinger). Vaikai negali draugauti tik su vienais, o su kitais – ne. Reikia draugauti su visais, nes visi lygūs, ir negali būti atstumųjų. Tada dar susirinkime tėvams paaiškino, kad darželio auklėtojai pergrupuoja vaikus, kad kai kurie draugai nesuliptų į neišardomas grupeles, nes taip atsiranda atstumtieji ir gali būti mobingas. (Imigranto pasakojimas).
Kai kurie imigarantai susitaiko ir pritaria tokiai praktikai, kiti stebisi.
Feisboko grupės „Gyvenu Norvegijoje” dalyviai dalijasi patirtimi:
Auginu du vaikus, kurie lankė skirtingus darželius, ir abiejose tokia praktika. Aš suprantu ir tam pritariu.
Žinoma, kad tai gerai. Vaikai turi su visais mokėti bendrauti. Kitąmet į skirtingas mokyklas gal eis, ir ta trijulė bus išardyta, o sūnus liks vienas, bus atstumtasis, jei dabar kitus atstumia.
Taip, ir darželyje, ir mokykloje tokia praktika. Su geriausiai draugais galima susitikti po darželio ir mokyklos, per pertraukas. Bet suolo draugai keičiami kas dvi savaites, vyksta įtraukos politika bendrų projekų užsiėmimų metu. Labai pozityviai tai vertinu.
„Kažkas atsitiko, net nesupratau kas – ir manęs nebemėgsta, nors anksčiau buvo kitaip. Niekas nepasako, nepaaiškina kodėl. Galiu tik spėlioti. Galvoju taip: važiavome su kolegomis į Lietuvą savaitgaliui. Esu iš Vilniaus ir viską puikiausiai pažįstu savo gimtąjame mieste, bet organizatoriai mano nuomonės nepaklausė. Jie kasdieniniam maitinimuisi užsakė visiems restoraną. Jame maistas buvo siaubingas ir brangus. Komentavau viešai: „Kodėl šaly, kur tiek gero maisto, pasirinkta tokia prasta vieta?“ Ir bum – vadovybė (kelionės organizatoriai), manęs nebemėgsta, elgesys mano atžvilgiu pasikeitė. Nežinau, ar sugebėsiu tai pakeisti, ar geriau ieškotis kito darbo… Gaila, kad kolegos nepamatė mano miesto iš geriausios pusės. Nematomosios norvegiškos intrigos – toks vaikų darželis, kad trūksta žodžių. Norvegai nemėgsta kritikos, net jei ji pagrįsta. Tarsi leidžiama išsakyti savo nuomonę, visi kalba nieko nesakydami, arba tyli, kokios bus pasekmės – neaišku. Visi lygūs, bet vadovų kritika – tabu, nebent už akių. Kai tokios neaiškios taisyklės, žmonės įsibaugina, nesako savo tikrosios nuomonės ir apsimeta kad gerai, nors taip tikrai nėra.” (Lietuvė, gyvenanti Norvegijoje daug metų).
Vieni, atvykę į Norvegiją, niekuo nesistebi ir sako: „Čia kaip namie”.
Kiti randa daug dalykų kurie juos stebina. Pavyzdžiui kainos – daug kas sako, kad Norvegijoje viskas labai brangu. Arba visiškai tuščios miestelių ir gyvenviečių gatvės – kur gyventojai? Ką jie veikia? Kiti sako, kad jiems yra neįprasti didžiuliai ir neuždangstyti užuolaidomis langai. Arba gegužės 17, konstitucijos diena, kai beveik visi privalomai dėvi tautinius rūbus (no. bunad). Kiti kraipo galvą dėl valgymo įpročių, t.t. tradicinio matpakke.
Čia dar keletas dalykų, kurie stebina užsieniečius Norvegijoje:
Sakoma, kad jei Lietuvoje visos dienos kaip pirmadienio rytas, visi lekia bėga skuba ir stresuoja nuo ryo iki vakaro, o Norvegijoje visos dienos kaip sekmadienio pavakarys. Nes čia niekas niekur neskuba, raginti negalima, o jei spausi, atsakys: „ting tar tid“.
Kas tai – skundas, kritika, o gal pastaba, patarimas? Norvegai turi daug eufemizmų tam pačiam žodžiui, nors esmė ta pati – tai pastaba apie tai, kas kam nors nepatiko ar ką galima daryti geriau. Kaip į tai bus sureaguota, priklauso nuo to kas pasakė, kodėl pasakė, kaip pasakė ir kam pasakė.
„Tie norvegai tokie patiklūs ir naivūs,” – galvoja ne vienas imigrantas – „kad juos taip lengva apgauti”. Tačiau būten ši palanki ir pozityvi kultūra imigrantus traukia į šią šalį. Kaip atsiranda įstatymų laikymosi, visuotinio moralumo kultūra? Kodėl Norvegijoje ji palaipsniui dingsta? Kodėl vis dažniau taikoma griežtesnė kontrolė ir sankcijos?
Valdžia – geroji teta ar piktas dėdė?
Įvairiose visuomenėse yra skirtingas požiūris į valstybės aparatą. Vienose tas valstybės aparatas – tai mes (pvz. Norvegijoje, kt. Skandinavijos šalyse), nes vykdo žmonių valią, atstovaujamą demokratiškai išrinkto Parlamento, kuris leidžia įstatymus. Kitose visuomenėse valdžia yra prievartinis baudžiamasis aparatas, paprasto žmogaus priešas.
Jei darbe tvyro psichologinė įtampa, atrodo, kad visas pasaulis mums priešiškas, net namuose nerandame poilsio. Kas sukelia tokį stresą? Gal vadovavimos stilius, gal kolegų apkalbos, o gal – įmonėje tvyranti prasta bendravimo kultūra? Žmonės dėl prastos emocinės atmosferos darbe gali patirti sveikatos problemas, nemigą, net suserga.
Ar tai diskriminacija?
Mano kolegė norvegė su manim blogai elgiasi. Aš turėjau ją apmokyti dirbti, o ji sako, kad aš rėkiu nemandagiai ant jos ir per griežta. Ji nesugeba nieko išmokti, ir tada čia mano kaltė? Priskundė mane šefui, irgi norvegui. Kodėl man negalėjo pasakyti, tuoj skųsti bėga. Šefas aišku kad jos pusę palaiko – abu gi norvegai. Aš dėl to jaučiuosi labai blogai, ėjau pas gydytoją. Šefas sakė kad turime taikytis, sako kad čia nieko tokio, turime abi nusileisti. Norvegė toliau elgiasi lyg niekur nieko, tarsi nebūtų skundusi. O aš į ją negaliu žiūrėt, kad priskundė mane. Po ji kaip niekur nieko, kiaulės akim. Kaip galima taip daryti, kai pati pradeda mobinti ir diskriminuoti mane, o po to skundžia? Aš negaliu taip dirbti, man paėdė visai nervus visas šitas kabinėjimasis. Pasėmiau biuletenį, o dabar šefas nieko neatsako, tyli, o juk yra jie kalti kad naktim neužmiegu. Kur man kreiptis dėl diskriminavimo ir mobinimo, ar yra kas gali padėti sutvarkyti norvegus, ar visi užsieniečiai turi nuo jų kentėti?… (Norvegijoje dirbanti lietuvė).
Daugelio užsieniečių skunduose skamba žodis diskriminacija, nors pasigilinus – tai tiesiog konfliktas. Galbūt per jautriai sureaguota į įvykius? Norvegijoje galioja taisyklė – kilus konfliktui kreiptis į vadovą. Čia dvi konfliktuojančios pusės paprastai nesiaiškina tarpusavyje – konfliktą sprendžia vadovybė. Lietuviams atrodo, kad bendradarbis, nuėjęs dėl konflikto su kolega aiškintis pas vadovą, skundžia, nors Norvegijoje tai yra įprasta. Tai tiesiog kultūriniai skirtumai.
Kada galima konfliktą pavadinti priekabiavimu, patyčiomis, diskriminacija- juk tai nėra vienas ir tas pats.
Ar konfliktinėje situacijoje reikėtų stengtis nusileisti, susitaikyti, ar iškart kažką daryti?
Kada, kaip ir kur kreiptis, kokie veikimo metodai geriausi?
Deja, ne taip paprasta. Sugyventinio statusas Norvegijoje nepripažįstamas bet kam. Sugyventinis – tai asmuo, su kuriuo kartu registruota gyvenamoji vieta. Užsieniečiams, atvykstantiems kartu gyventi su legaliai gyvenančiu Norvegijoje asmeniu, šis statusas automatiškai nepriklauso.
Kodėl Norvegijoje nebandoma surasti kaltų, primesti atsakomybės ir nubausti? Gerai tai, ar blogai? Ar tai pozityvumas, ar neatsakingumas?
Straispnio garso įrašas
Daug metų gyvendama Norvegijoje matau skandalus – tai kažkas pinigus pasisavo, tai iššvaistė. Pavyzdėlis: įrenginėjo Oslo metro bilietų tikrinimo aparatus, išnaudodami daugybę milijonų, tai truko daug metų, prietaisai buvo pusiau įmontuoti, bet po to tyliai ramiai dingo, o sukišti pinigai išgaravo. Aparatai niekada taip ir nepradėjo veikti.
Kiekvieno skandalo atveju paprastai kuria komisiją, kuri ilgai dirba, įvykius tiria, o paskui rašo labai ilgą viešą ataskaitą. Aišku, jos niekas neskaito, nebent žurnalistai, kurie turinį trumpai pateikia visuomenei. Tuo viskas baigiasi.
Žinoma, skandalai irgi būna įvairūs. Vienuose kalba eina tik apie iššvaistytus ar pasisavintus milijonus, kitur – apie žuvusius žmones.
