Aukšto ir žemo konteksto kultūrų pavyzdžiai (iš literatūros kūrinių)

Karen Bliksen savo knygoje Iš Afrikos aprašo sceną, iliustruojančią aukšto konteksto kultūrą. Priminsiu, kad Karen Bliksen gyveno Kenijoje, Nairobyje ir dabar ten yra jos vardu pavadintas rajonas ir muziejus. Knygoje ji pasakoja, kad turėjo svarbų pranešimą vietiniams gyventojams ir paprašė juos sukviesti. Jos tarnas sukvietė žmones, o pati šeimininkė norėjo tik trumpam išeiti ir pranešti jiem svarbią žinią apie fermą. Tačiau tarnas, kuris atliko ne tik tarno , bet ir gido įAfrikos kultūrą funkcijas, pasipriešino. Jis reikalavo, kad fermos savininkė išsineštų į kiemą kėdę, atsisėstų ir praleistų bendraudama su susirinkusiais žmonėmis vos ne visą dieną. Ji galiausiai taip ir padarė. Žinios, kurią galima pasakyti per kelias minutes, perdavimas tapo didele ceremonija. Susirinkę iš toli ir įsikūrę prie fermos pastato žmonės rinko savo atstovus pasisakyti, nors nuo jų pasisakymų niekas nesikeitė. Tačiau toks bendravimas buvo būtinas, siekiant išlaikyti gerus santykius su vietiniais gyventojais.

Asiama junior, Pexels.

Toliau skaityti „Aukšto ir žemo konteksto kultūrų pavyzdžiai (iš literatūros kūrinių)”

Nesusipratimai valstybinėse institucijose – kodėl ?

Biurokratas – ar visada jis bejausmis?

Nuomonė, kad biurokratai yra bejausmiai, ir jiems rūpi tik popierius, o ne žmogus, tikrai gaji. Pati turėju ne vieną nusivylimą, susitikus su valstybinių įstaigų pareigūnais. Atrodydavo, visko jiems trūksta, niekaip nieko negali įrodyti, dar vieno ir dar vieno popieriaus reikalauja…

Dabar biurokratiją pažįstu iš vidaus ir žinau, kad dažnai esame neteisūs, piktindamiesi valstybės tarnautojais. Jie nėra visagaliai. Jie suvaržyti griežtų tarnybinių instrukcijų. Jie turi viršininkus, kurie turi kitus viršininkus, tie – dar kitus. Aukščiausi vadovai, kurie kuria taisykles, sėdi ministerijose ir dažnai yra atitrūkę nuo realaus gyvenimo, o mums atrodo, jad jie nesupranta žmogaus. Tačiau jie žiūri ne iš asmeninio taško, o bandydami sukurti darnią visumą, veikiančią visuomenę. Tas be galo sunku, nes visuomenė keičiasi. o įstatymai ir potvarkiai nespėja su gyvenimo tėkme. Tai ir yra pagrindinės nesusipratimų priežastys.

Dabarties pavyzdys – koronos krizė. Norvegijoje vyriausybė reaguoja nedelsinat, skiria pinigus, kad visuomenė daugiau ar mažiau normaliai funcionuotų. Ir tai pasiseka – krizė valdoma. Tačiau vistiek daug nepatenkintų ir kritikuojančių. Variantas kad ir avis sveika, ir vilkas sotus – labai sunkiai suderinamas. Vastybinės institucijos tokį kompromisą bando rasti visada, tačiau kritikos neišvengia niekada. Nei vienoje šalyje…

Valdininkas, dirbantis ir su klientais, ir su viršininkais – spaudžiamas kaip tarp girnų. Gal jis nori padaryti ir padėti daugiau, bet jam ne visada leidžiama.

Kodėl kartais bendravimas su Norvegijos valstybinėmis įstaigomis vyksta sunkiai arba iš viso nevyksta? Nesusikalbėjimą lemia ne tik minėtos priežastys, žmogiški faktoriai, bet ir kultūriniai skirtumai.

Kas kaltas?

Mėgstami imigrantų žodžiai yra „priklauso” ir „privalo”. Daugelis pradeda savo bendravimą su kokia nors institucija apie asmeninį reikalą gana agresyviai reikalaudamas: „Ar privalo darbdavys duoti laisvą? Aš išvažiavau į laidotuves, o darbdavys sako, kad man pravaikšta. Kur įstatymas, kad man priklauso apmokamas laisvadienis? Man taip sakė norvegas kaimynas, nes jam davė laisvą, kai jo bobutė mirė.” Arba: „Ar priklauso darbdaviui apmokėti darbo laiką, kur važinėju nuo objekto iki objekto?”.

Deja, dažnai  nusivylęs sužino, kad ne visada tokius dalykus reguliuoja įstatymai, bet gali reguliuoti kolektyvinės sutartys arba įmonės vidaus taisyklės. Patariama kalbėtis su darbdaviu, profsąjunga arba kolegomis. Tačiau ne visi nori su jais bendrauti, bet trokšta gauti įstatymo paragrafą, su kuriuo galėtų reikalauti, kas „priklauso”.

Imigrantai klaidingai įsitikinę, kad mažiausi dalykai turi būti sureguliuoti griežtais įstatymais, taisyklėmis, nurodymais. Jie mano, kad visada privalo būti kažkokia institucija, kuri išspręs konfliktinę situaciją, pamojuodama reglamentu ir pagrasindama nuobauda. „Gal Skatas, gal NAVas , gal profsąjunga- nežinia, bat kažkas juk privalo man padėti?! Kodėl niekas neprendžia MANO problemos?” – skamba skundai.

Ar visada jų lūkesčiai teisingi?

Toliau skaityti „Nesusipratimai valstybinėse institucijose – kodėl ?”

Kultūrinės avarijos darbe

Norvegija garsėja puikia darbo aplinka ir harmoningais santykiais tarp darbuotojų ir darbdavių. Tyrimai rodo, kad net 9 iš 10 patenkinti savo darbu ir jo sąlygomis.

Darbuotojas iš užsienio tikisi, kad jis tik atvykęs pateks į malonią darbo aplinką, tačiau ne visada taip atsitinka. Palankią aplinką sukuria visų pastangos, o ne iš viršaus nuleisti potvarkiai – tą kartais atvykėliams sunku suprasti. Šis rašinys apie kultūrinius skirtumus ir apie tai, kodėl Norvegija yra tokia kokia yra, o imigrantai dažnai reikalauja  (bet negauna) to, ką turėtų patys susikurti.

Lisa Summer, Pexels
Toliau skaityti „Kultūrinės avarijos darbe”

Aukšto ir žemo konteksto komunikacija

Dar vienas svarbus būdas vertinti visuomenės kultūrą, nepriklausantis jau aptartoms šešioms G. Hofstede kultūros dimensijoms – aukšto ir žemo konteksto komunikacija. Šios kultūrinės dimensijos autorius amerikiečių antropologas Edwardas Hall.

Pexels.

Vienos kalbos yra tikslios ir konkrečios, kitos – netiesioginės, taip pat skirtingose visuomenėse skiriasi ir komunikavimo stiliai. Vienose kultūrose einama tiesiai prie reikalo, kalbama trumpai aiškiai ir negaištant laiko, kitose – tai būtų nemandagu.

Ši kultūrinė dimensija aptaria vienoje ar kitoje visuomenėje įsitvirtinusi komunikacijos stilių,  kur vienoje skalės pusėje jis pavadintas žemo konteksto, o kitoje – aukšto konteksto komunikacija,  ir jo laipsniai kiekvienoje šalyje, aišku, varijuoja.

Toliau skaityti „Aukšto ir žemo konteksto komunikacija”

Indulgencija (Indulgence)

Šioje kultūrinėje dimensijoje vienoje skalės pusėje yra didelis indulgencijos ( bažnytinis terminas nuodėmių atleidimui) koeficientas. Tai reiškia, kad tokioje visuomenėje žmonės elgiasi pagal savo asmeninius įsitikinumus, laikydamiesi įstatymo, o moralinės normos nėra giežtos, smerkti už „palaidą elgesį” visuomenėje neįpasta. Kuo mažesnis indulgencijos koeficientas, tuo labiau visuomenei būdingas santūrumas, susilaikymas, asketiškumas, malonumų vengimas, todėl ten daugiau kentėjimo, kontrolės ir visuomenės pasmerkimo.

Pexels.

Aukšto indulgencijos indekso visuomenėje yra atlaidžiai žiūrima į savo poreikių tenkinimą, patogų ir maksimalų pasitenkinimą suteikiantį gyvenimą. Čia galimas ir net propaguojamas gyvenimo būdas, kai leidžiama laisvai tenkinti pagrindinius ir natūralius žmogaus potraukius, susijusius su gyvenimo mėgavimu ir linksmybėmis.

Žemo šio indekso (mažos indulgencijos) visuomenė yra susilaikymo visuomenė, kurioje slepiamas ir slopinamas poreikis greitai gauti malonumą ir pasitenkinimą, tokie polinkiai laikomi blogybe ir jie reguliuojami griežtomis socialinėmis normomis. Tokiose visuomenėse skatinamas griežtumas, tvardymasis.

Skaitykite apie kultūrinius skirtumus ir kitas kultūrines dimensijas.

Ilgalaikė orientacija (Long term orientation)

Ilgalaikės orientacijos kultūrose orientuojamasi į ateitį. Būdingos vertybės atkaklumas, taupumas, kantrumas. Tokių visuomenių moralinis kompasas – sąžinė (dažnai iš viršaus primesta ir nelabai veikianti), įdiegtas padidintas gėdos jausmas (kai darai kažką, kas ir pelniga, bet pagal esamas vertybes – nedora, tačiau daroma vistiek, kol nepagaus). Santykiai pasiskirsto pagal statusą, savo vieta visuomenėje pripažįstama tokia, kokia yra, ir atkakliai, kantriai dirbama dėl geresnės ateities, galbūt tik sekančiai kartai.

Pexels
Toliau skaityti „Ilgalaikė orientacija (Long term orientation)”

Individualizmas ir kolektyvizmas (Individualism / Collectivism)

Tai dimensija, kuri atskleidžia tendenciją rūpintis arba tik savo paties ar savo šeimos gerove, ar priklausyti platesnei grupei, giminei, besirūpinančiai savo nariais, ir taip pelnant saugumą.  Ši dimensija rodo, kokiu mastu individualiems interesams suteikiama pirmenybė grupės interesų atžvilgiu.

Pixabey
Toliau skaityti „Individualizmas ir kolektyvizmas (Individualism / Collectivism)”

Moteriškumas ir vyriškumas (Femininity / maculinity).

Švedija ir Norvegija yra pasaulio šalys, kurios vadinamos moteriškiausiomis pasaulyje. Kodėl? Gal dėl to, kad čia patogu gyventi moterims, nes joms padeda įvairios vyriausybės remiamos programos. Vyrai, šeimų tėvai yra skatinami (kartais prievartiniu būdu), dalyvauti šeimos ūkyje, prižiūrėti vaikus – tai praeityje (o kai kuriose šalyse dar ir dabar) buvo ir yra išimtinai moterų darbas.

Vyriškumo / moteriškumo kultūrinė dimensija yra susijusi su socialinių vaidmenų visuomenėje (t.p. emocinių) tarp vyrų ir moterų pasiskirstymu. Visuomenėse, turinčiose aukštą vyriškumo (tuo pačiu žemą moteriškumo) indeksą pasižymi ryškiais lyčių skirtumais, pasiskirstant vaidmenimis visuomenėje, o turinčiose žemą vyriškumo (aukštą moteriškumo) indeksą visuomenėse to nėra. Skandinavijos visuomenės yra būtent tokios – čia aukštas moteriškumo, ir žemas vyriškumo indeksas. Todėl visuomenės vadinamos moteriškomis arba (aukštas moteriškumo indeksas) ir vyriškomis (atvirkščiai).

Saban Cifcibasi, Pexels.

Vadinamose moteriškose visuomenėse vyrauja labiau moterims priimtinos „švelniosios” vertybės, t.y. lygiava, socialiniai ir tarpasmeniniai santykiai, noras padėti, susitarti, rūpintis kitais, šeima, jauki fizinė aplinka. Skandinavijos šalys ir Kanada yra šalys, kuriose dominuoja moteriškos vertybės. Normalu, kad vyrai vis dažniau dirba tradiciškai moteriškus darbus (vaikų darželio auklėtojas, slaugytojas) ir atvirkščiai, moterys dirba tradiciškai vyriškose profesijose (policininkės, advokatės, sunkvežimių vairuotojos)

Vyriškose visuomenėse vertybės grubesnės. Tai karjera, pinigai, kitos materialinės vertybės, statusas. Vyrai atlieka paprastai tik vyriškus darbus, moterys – moteriškus, yra griežtesnė riba tarp moteriškų ir vyriškų profesijų. Vyriškumo indeksas aukštas Japonijoje, o vakarų Europoje – Austrijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Lenkijoje.

Skaitykite apie kultūrinius skirtumus ir kitas kultūrines dimensijas.

Galios distancija

Galios distancija (ang. Power distance) nusako kaip žmonės priima hierarchiją, arba  nelygybę, t.y. tai, kad vieni turi didesnę įtaką ir galią (t.y. turtą, įtaką visuomenėje, statusą, titulą), o kiti mažesnę arba jokios.  Šalyse, kur yra maža galios distancija, vertinama lygiava, visuomenės struktūra – plokščia, žmonės savarankiški. Socialiniai ir turtiniai skirtumai vertinami kaip blogybė ir juos stengiamasi šalinti, perskirstant galią ir lėšas.

Fouxels
Toliau skaityti „Galios distancija”

Kultūrinės dimensijos

Kaip matuojamos kultūros.

Naudojame žodį „kultūra” ivairiuose kontekstuose, tačia nedaug kas iškart atsakys – kas tai? Vienas apibrėžimas teigia, kad tai yra sudėtinė visuma, apimanti žinias, tikėjimus, menus, moralę, teisę, papročius ir kitas vertybes. Tačiau kas yra vertybės? Jos juk priklauso nuo konkrečios šalies, konkrečios visuomenės ir konkretaus istorinio laikotarpio. Afganistane vertybės vienokios, o pavyzdžiui Norvegijoje – visai kitokios. Ir pabandyk šių šalių atstovus įtikinti priešingai – nemanau kad pavyktų. Štai vienose šalyse moterys pliaže nusirengti negali, o kitose tai yra norma.

Pexels

Matydami kitokius rūbus, kitokį elgesį, kai kurie smerkia. Už tai kad bijo nusirengti, arba už tai kad demonstruoja beveik nuogą kūną. Kiekvienos kultūros atstovas savaip teisus, nes taip yra užaugintas ir taip įtikintas. Skirtingų kultūrų žmonės elgiasi kaip jiems atrodo teisinga. Tai gali nesutapti su kitų kultūrų žmonių įsitikinimais, tampa nesutarimų ar didelių kultūrinių susidūrimų priežastimi.

Pexels

Kultūrinės dimensijos

Daug mokslininkų tiria kultūrinius skirtumus. Tai sudėtinga ir įdomi tema, ypač svarbi dabartiniu, visuotinės migracijos laikotarpiu. Pasaulinio garso profesoriaus Geert Hofstede, sukūrė būdus matuoti kultūras. Jo nuomone, kiekviena šalis pasižymi tam tikra nacionaline kultūra. Tai – kolektyvinis proto programavimas, kuris skiria vienos šalies žmones nuo kitos. Programavimas prasideda jau vaikystėje, ir todėl vienoje šalyje yra vienokia žmonių elgsena, įsitikinimai, pažiūros, o kitose – kitokios. Kultūra nėra statiškas dalykas, ji nuolant kinta, o ypač dabar, vykstant įvairių kultūrų susidūrimui.

Egzistuojančioje nacionalinėje kultūroje atsiranda kitos kultūros, vadinamosios subkultūros, būdingos nacionalinei mažumai ar gyventojų grupei, jau esančioje tam tikroje kultūroje. Skirtingos kultūros gali egzistuoti taip pat vienoje ar kitoje darbovietėje, organizacijoje, klube ir net šeimoje. Visi mes skirtingi.

Susipažinimas su kitomis kultūromis, supratimas, kodėl žmonės yra kitokie, didina toleranciją, pakantumą kitokiems žmonėms ir yra būtina sėkmingam bendravimui ir bendradarbiavimui.

G. Hofstede išskyrė kelias kultūrines dimensijas (matavimo būdus), pagal kurias tyrė pasaulio šalis ir nustatė skirtumus. Tyrimas vyko apklausiant tarptautinių bendrovių darbuotojus. Apibendrinant atsakymus, buvo išvesti indeksai, kurie rodo vienos ar kitos šalies rezultatą pagal vieną ar kitą kultūrinę dimensiją.

Hofstede kalba apie 6 kultūrines dimensijas:

Galios distancija (Power distance)

Neapibrėžtumo vengimas (Uncerntainty avoidance)

Vyriškumas (lyginanat su moteriškumu, femininity / maculinity).

Individulizmas (lyginant su kolektyvizmu, individulism / collectyvism)

Ilgalaikė orientacija (lyginant su trumpalaike ( Long term orientation)

Indulgencija (Indulgence) arba atlaidumas

Dar vienas svarbus būdas vertinti visuomenės kultūrą, nepriklausantis jau aptartoms šešioms G. Hofstede kultūros dimensijoms – žemo arba aukšto konkteksto komunikacija.