Vidutinybės diktatūra ar lygybė?

Apie Janteloven – skandinavišką fenomeną, kuris padės geriau suprasti norvegus.

Norvegijos nerašyta socialinė norma – visi lygūs. Nesi geresnis, gražesnis ar protingesnis už kitą. Nuo mažumės žmonės pratinami nesilyginti ir nekritikuoti. Į visus skatinama žvelgti pozityviai, be išankstinės neigiamos nuostatos.

Atvykusiems iš kitų kultūrų toks požiūris yra svetimas, todėl gali kilti nesusipratimų.

Aš baigiau universitetą, turi magistro diplomą, kalbu keliomis užsienio kalbomis. Norvegijoje mano išsilavinimas nieko nereiškia. Nors išmokau norvegiškai greitai, darbo pagal išsilavinimą nerandu. NAV (socialinės rūpybos tarnyba) siunčia į darbo paieškos kursus, kur moko rašyti CV ir darbo prašymą. Aš esu Linkedin platformoje, save pristatyti moku kuo puikiausiai. Man tie NAV kursai nereikalingi. Bet tam, kad gaučiau išmokas, mane verčia ten sėdėti su analfabetais iš Afganistano. „Visi lygūs“, -sako man.“ (Fredy, imigrantas iš Serbijos)

Organizavome kursus apie darbo rinką, kaip ieškoti darbo. Grupėse – įvairūs žmonės iš įvairių šalių. Neskirstome žmonių pagal šalis ar išsilavinimą. Keli iš Rytų Europos – vienas turėjo mokslų daktaro laipsnį, kitas buvo advokatas – kėlė vėją, ėjo skųstis, kad turi būti vienoje grupėje su moterimis iš Afrikos, kurios nebuvo ėjusios į mokyklą. Neva jie neturės naudos iš kursų, nes nevienodas lygis. Mūsų požiūris kaip tik toks, kad stipresni kursų dalyviai padės silpnesniems. Norvegijoje vyrauja teamarbeid (dirbama grupėmis), tokiu būdu pasiekiamas geresnis rezultatas, dalyvių žinios pasiskirsto geriau, vieni iš kitų daug išmoksta ir taip pat – bedradarbiauti.“ (Fredrik, NAV darbuotojas)

Toliau skaityti „Vidutinybės diktatūra ar lygybė?“

Kultūrinės avarijos

Mano kolegė Tatjana pasakoja įspūdžius iš metro. Ji gyvena Romsås, Oslo rajone, kuriame daug užsieniečių. Tenykštėse mokyklose užsieniečių vaikų klasėse yra daugiau nei 90 %. Norvegų vaikas, netyčia patekęs į tokią klasę – ten kalbama įvairiomis pasaulio kalbomis, bet beveik nekalbama norvegiškai – dažnai pereina į kitą mokyklą, nes jo tėvai išsikelia į kitą rajoną. Šis rajonas Oslo rytinėje pusėje. Metro į ten ir iš ten dažnai perpildyti, jais važinėja į centrą darbo liaudis. Šioje įvairių nacijų ir kultūrų perpildytoje viešojo transporto erdvėje ir įvyksta Tatjanos, mokytojos iš Sankt Peterburgo, stebėti ir ją sukrėtę konfliktai.

Toliau skaityti „Kultūrinės avarijos“

Amputuotas gyvenimas?

Anekdotas apie emigraciją

„Žmogus gavo reklaminę brošiūrą apie pragarą. Puikios nuotraukos, vaizduojams nuostabus gyvenimas: baliai, skaniausias maistas, alkoholis, cigaretės, narkotikai, gražios merginos, linksmybės – ko daugiau reikia! Na, nusprendė apsilankyti. Atvyko – iš tikrųjų viskas kaip ir reklamuota, linksmas gyvenimas, be jokių rūpesčių. Pauliavojo žmogus iš širdies savaitėlę. Išvykstant iš pragaro ateina nepaprasto grožio velniukė ir atsineša sutartį: „Pasirašyk,- gundo,- ir galėsi čia gyventi ir linksmintis visą laiką.“ Na, neišlaikė žmogelis, pasirašė. Iškart aplink viskas sutemo, linksmybės dingo, ir atsipeikėjo lengvatikis, plikinamas baisaus skausmo! Apsidairė ir pamatė : verda smalos katile kartu su kitais nelaimėliais. Bandė ropštis iš ten, o gražioji velniukė grūda jį su šakėm atgal. „Kaip čia taip!?- šaukia pasipiktinęs,- juk tada buvo tik baliai, festivaliai, o dabar smaloj virintis!?“ Velniukė atsako: „Tai kad ten buvo turizmas, o dabar – jau tikra emigracija“.

Ingen beskrivelse er tilgjengelig.

Sako, kad amputavus, pavyzdžiui, pirštus, dar labai labai ilgai skauda juos (tuos amputuotus), nes žmogus dar ilgą laiką juos „judina“ ir bando kažką daryti, paimti, sugriebti, tempdamas raumenis ir juo vargindamas, nes juk pirštų – nėra. O kai netenki viso gyvenimo? Pokalbių, bendraminčių, giminių, draugų? Ritualų, pamėgtų vietų? Kažką keisti visada sunku – darbą, vyrą ar žmoną, miestą, o juo labiau – šalį. Viskas prie ko esi pripratęs – staiga dingo. Bet vietoj to – išdygo kažkas naujo, neįprasto. Turistas būna pasiruošęs pramogoms, viską dažniausiai suplanavęs, be to žino kad viskas baigsis, todėl džiugiai siurbia į save naujus įspūdžius – bus ką papasakoti! Bet pradėjus gyventi – viskas kitaip. Prarandamos įprastos terpės -socialinė, profesinė, kalbinė, kultūrinė. Kur draugai, su kuriais susitikdavome ir atlikdavome psichoterapiją, pasikalbėdavome apie džiaugsmus ir bėdas – jie mums buvo įdomus ir būtini, o ir mes jiems. Bendradarbiai, giminės – jie irgi dingo. Staiga mes nulinėje stadijoje, vaakume, pradžių pradžioje. Senosios aplinkos nebėra, o naujas gyvenimas dar nesukurtas. Prieš mus – nesuprantamas ir priešiškas pasaulis? Kai kurios taisyklės ir komunikaciniai kodai, atsivežti iš savos šalies, neveikia, o naujos taisyklės dar neišmoktos…

Naujos šalies aplinka gali sukelti rimtų psichologinių problemų. Specialistai kalba apie migracinę depresiją. Pagal streso laipsnį išvykimas gyventi svetur prilygsta skyryboms arba artimo žmogaus mirčiai. Kai kada emigracija vadinama socialine savižudybe, nes buvęs ten (ankstesniame gyvenime) tarnautojas dabar valo patalpas arba skuta žuvis. Gėda ir žmogui pasakyti, bet kito pasirinkimo neturėjo – butas, namas, paskolos, studijuojantys vaikai – už kiekvieno emigranto visas gyvenimas, kartais karti praradimų istorija, netektys ir tragedijos.

Psichologinį šoką sukelia visi pasikeitimai žmogaus gyvenime, nes patekus į neįprastą situaciją, prarandama komforto būklė. Visgi galima į tai pažvelgti ir pozityviai – juk šokas įlieja energijos, mobilizuoja žmogaus jėgas, atsiranda galimybė pakeisti kažką į gera.

Kodėl

Kodėl rašau šį tiklaraštį? Pirmiausia dėl to, kad noriu. Kita priežastis – manau, kad turiu daug informacijos, kuri manyje jau netelpa, todėl noriu dalintis. O trečioji priežastis– man SKAUDA. Tuoj paaiškinsiu ką. Skauda ne man pačiai, o matyti, kad kai kurie lietuviai, yapč neseniai atvykę, susiduria su problemomis, kurių DAŽNIAUSIA priežastis – kultūriniai skirtumai. Jie nesupranta Norvegijos. O ją ir ne taip lengva suprasti iš pirmo žvilgsnio. Nes ji slypi po laimingiausios pasaulio šalies įvaizdžiu. Tai šalis, galvoja atvykėlis, kurioje iškart turi sektis, kurioje visi turtingi ir laimingi. Todėl potencialus imigrantas (dar prieš emigruodamas) piešia savo vaizduotėje šviesią ateitį.

O būna taip, kad realybė daug kartesnė… Egzistuoja gana aiškus ir logiškas paaiškinimas, kodėl kai kurie lūkesčiai – tik iliuzija, ir nereikėtų gaišti laiko juos puoselėjant.

Labai noriu praskleisti iliuzijų užuolaidėlę, papasakodama, ką supratau per savo gyvenimą Norvegijoje, patirtu iššūkius ir čia išmoktas pamokas. Dažnoje sitaucijoje net nėra aiškaus patarimo ar sprendimo. Tiesiog reikia kelti klausimus, kuriuos galėtume spręsti kartu. Arba keisti požiūrį. Gal tai padės greičiau suprati Norvegiją ir prisitaikyti? Nes kai kam – žinau iš patirties – supratimas ateina lėtai ir sunkiai, ilgai ir kantriai minant ant to paties grėblio, bet jo vistiek nematant… Noriu tai palengvinti. Kam vėl ir vėl išradinėti dviratį, jei jis yra – sėsk ir važiuok.

Nesiekiu jokio aukšto literatūrinio stiliaus – tiesiog rašau. Bandau nedaryti gramatinių kalidų, tačiau ne viską derinu su valstybine lietuvių kalbos komisija 😊.

DABAR – jei netingite ir mėgstate skaityti, siūlau mano „atrastas amerikas“ Norvegijoje. Malonaus skaitymo.

Laukčiau civilizuotų komentarų ir pasiūlymų 😊

Apie mane

Galima rasti čia