„Tavo sūnus nusipirko namą? Su dideliu sklypu, su sodu? Kaip puiku! Tai galėsi dabar ten darže kapsytis, saulutėje kaitintis. Juk tu net balkono neturi, įsisvaizduok, kaip bus tau gera! Galėsi sau anūkėlius prižiūrėti, ir atsiras gyvenimo tikslas.“ – džiaugiasi imigrantės iš Bosnijos draugė.
Po kelių metų draugė sužino, kad jokio rakto niekas nedavė ir sūnus pakviečia motiną tik kelis kartus per metus. Sūnaus šeima visiškai norvegiška, todėl marti norvegė įvedusi norvegišką tvarką – tik kjernefamilie, o kiti giminės nėra tokie svarbūs. Tai norvegiškas požiūris. Močiutė iš Bosnijos, kratydama galvą sužino, kad marčios močiutė, kuriai jau beveik 100 metų, gyvena senelių namuose, niekada iš ten nepaimama (per sunku), ir niekada nematė savo proanūkių, jos bosno sūnaus vaikų….
Novegija yra individualistinė visuomenė, ir kai kam gali pasirodyti, kad čia labai daug suagusių vienišų žmonių. Žmonės gerai jaučiasi ir vieni, jų nekamuoja nepilnavertiškumo kompleksas, jei neturi mylimojo. Niekas jų neėda, jei 20 metė mergina ar vaikinas dar neturi širdies draugo ar tridešimtmetis yra nevedęs ir bevaikis.
Studentiškas amžius Norvegijoje pailgėjęs, žmonės neskuba tuoktis ir ilgai gyvena vieni ar kartu su partneriais, kol nusprendžia turėti vaikų.
Tipiška norvegiška šeima yra vadinamoji pagrindinė šeima (kjernefamilie) kurią sudaro tėvai ir vaikai. Pagal statistiką viena Norvegijos šeima turi 1,7 vaiko, taigi vienas ar du vaikai šeimoje yra norma. Kadangi čia dažnos skyrybos (apie 40 % šeimų išsiskiria), tai priimta, jog kartu gyvena ar laikinai pagyvena ir vaikai iš pirmųjų santuokų – tai vadinamoji BONUS šeima.
Sugyventiniai ir nesugyventiniai
Lietuviškas žodis „sugyventinis” laikomas labai negražiu. Iškart įsivaizduojame girtuoklių porelę, kurie gyvena „susimetę”, kartu geria, pasimuša ir neturi pinigų vestuvėms. Nors žodis sugyventinis su tuo neturi jokio ryšio. Sugyvenu, t.y. gerai jaučiuosi kartu su tuo žmogum, iš čia ir žodis sugyveniniai, t.y. tie kurie sugyvena. Juk gražus žodis – ar ne?
Norvegiškas atitikmuo yra samboer, nuo „å bo sammen”, t.y. kartu gyventi. Juridiškai tai nėra lygu sutuoktiniams, kurie oficialiai registravo santuoką, tačiau samboer kartu pildo pajamų ir turto deklaraciją, nes jų turtas su tam tikrom išygom yra bendras. Visgi jei nenorite teisinių keblumų ateityje, rekomenduojama santuoką registruoti, nes pvz. vienam sugyventiniu mirus, į turtą gali pareikšti teisę giminaičiai, pvz. buvę vaikai, o sugyventinis nuo tokių pretendentų nėra taip gerai teisiškai apgintas, kaip sutuoktinis.
Nenoriu katės maiše
Kaip jaunuoliai įsivaizduoja šeimą? Juk niekas tuokdamiesi neplanuoja skyrybų ir visi galvoja, kad kartu sulaks senatvės, nors statistika rodo didelį skyrybų visoje Europoje skaičių. Žmonės nebemoka kentėti ir „nešti savo kryžiaus”, kaip tą darė mūsų močiutės ir mamos. Jie nori būti laimingi. Šeimą kuria įsivaizduodami, kad ten bus visada gera ir jauku, ten rasi palaikymą, ten tave supras – štai ideli šeima. Bet kiek tokių šeimų realybėje? Tikrai nedaug. Tokiai šeimai sukurti reikia didelės išminties, tolerancijos, dvasinio brandumo. Todėl norvegai nepuola stačia galva tuoktis, išbando vienas kitą kartu pagyvendami. Jie nesitiki, kad sutuoktinis išpręs jų asmenines problemas, kaip diktuoja muilo operos siužetas: „Vargšė mergina, gal nelabai graži, bet labai gera, ima tarnauti pas turtuolį. Tas turtuolis turi žmoną, kuri egoistė, išpuikėlė, tinginė, vyro nesupranta ir gviešiasi tik turtų. Neturtingoji tarnaitė ar vaikų auklė pamažu užkariauja šeimininko širdį savo gerumu. „
Tai pelenės istorija, kuria dar tikima Lietuvoje ar Lenkijoje, tačiau jau nebetikima (su tam tikromis išimtimis) Norvegijoje. Čia žmonės kuria šeimą lygiaverčiu pagrindu. Abu yra ir finansiškai ar kitaip nepiklausomi, abu dažniausiai jau brandžios asmenybės, baigę mokslus, įgiję profesiją, susikūrę gyvenimus. Jie kartu ima gyventi, nes taip abu nori, o ne siekdami parturtėti ar kad kitas padėtų kažką išspręsti (pvz. jis turi butą, o aš neturiu, susituoksiu ir turėsiu).
Pirmiau šuo, paskui – vaikas
Dažnai norvegai neskuba turėti ir vaikų. Mane kažkada prajuokino istorija, apie tai, kad patikrinti pareigingumą, pirmiausia reikai įsigyti šunį, ir įsitikinti, kad abudu kartu gyvenantys sugeba juo rūpintis, nesikrato jo dresuoti, valyti jo teršalus, išvesti jį anksti ryte ar vėlai vakare, maitinti ar grįžti laiku namo iš draugų, nes šuniukas laukia. Jei su šia užduotimi susidorojama ir nekyla konfliktų ar neišsiskiriama, tada jau galima pagalvoti ir apie vaikų turėjimą – testas dėl pareigingumo išlaikytas.
„Kai nuvedžiau vaiką į pirmą klasę, maniau kad visus kitus atvedė močiutės ir seneliai. Man buvo 28 metai, o norvegams kokie 40…”, pasakoja Danguolė. Norvegiškos šeimos dažnai yra vyresnės, tėvai ir motinos čia susilaukia vaikų kai jiems virš trisdešimt, o keturiadešimtmečiai turi vaikus, einančius į pradinę mokyklą. Tokių brandžių tėvų atsakomybė irgi didesnė. Paplitusi tradicija čia – tuoktis kai vaikai jau paaugę ar išvis – užaugę. „Pasidarome šventę sau”, – sako kartu pragyvenę 10 ar 20 metų ir turintys jau paauglius vaikus.
Moteris perkasi gėles
–Kokios gražios gėlės. Vyras padovanojo? Kokia proga?
–Ne, pati nusipirkau, kaip ir kievieną penktadienį. Susitvarkysime namus, papuošime, bus jaukiau.
Svarbus aspektas šeimos santykiams – moters ekonominė nepriklausomybė. Būti vyro išlaikoma Norvegijoje nėra populiaru. Moteris skatinama dirbti, turėti profesiją, būti materialiai saugi ir be vyro. Jai labai padeda valstybė, jei kuri tampa vieniša motina, tokiai daug metų skiriamos pašalpos, kad galėti nuomotis ar įsigyti būstą, mokytis ir įgyti profesiją. Abu gyventys šeimoje asmenys yra lygiateisiai, ir dalijasi namų ūkio pareigomis ir vaikų priežiūra vienodai. Vyras nesako: „Dirbau, pavargau einu ant sofos pagulėsiu, kai išvirsi pietus – pakviesk”.
Dėl to, kad vyrai prisideda šeimoje prie vaiko auginimo, jų rolė šeimoje irgi daug didesnė, nei būdavo anksčiau – net ir po skyrybų. Jie nori matytis su vaikais, turėti įtaką jų gyvenime. Požiūris, kuris kai kam būdingas Lietuvoje: „Jei nebemyliu moters, nebereikia ir vaiko” – Norvegijoje nesuvokiamas. Vaikas čia yra didelė vertybė, nevengiama tuoktis su moterimi, kuri jau turi vaikų ir nesibaiminama, kad reikės jiems atstoti tėvą. Tėvą jie ir taip turi, ir naująjam vyrui šios atsakomybės bijoti nereikia – jis gali rūpintis vaikais iš pirmosios santuokos.
Bonusfamilie – kas tai?
Norvegijoje vis dažniau sutinkamas šeimos modelis, vadinamas „bonusfamilie“. Tai šeima, kuri susiformuoja po skyrybų, kai tėvai sukuria naujus santykius, turi vaikus su nauju partneriu ar sutuoktiniu, tačiau išlieka aktyvūs savo visų vaikų gyvenime.
Bonus šeima gali būti labai plati, nes tai ne tik sutuoktiniai ir jų vaikai, bet ir vaikai iš pirmos santuokos, naujo partnerio (vyro ar žmonos) vaikai iš ankstesnių santykių ir taip pat buvusių partnerių nauji partneriai / sutuoktiniai ir jų nauji vaikai ir tų partnerių vaikai. Žodžiu, sudėtingas paveikslėlis, su galbūt daug painių emocijų. Bet tikimasi, ka visi bendraus draugiškai – vaikų labui. Norvegiškoje kultūroje aiškiai suvokiama, kad tėvystė ar motinystė nesibaigia pasikeitus partneriams – abu tėvai ir toliau dalijasi atsakomybe, bendrauja ir dažnai gyvena netoli vienas kito, nes pagal įstatymą vaiko piežiūra abu vaiko tėvai dalijasi 50%/ 50% .
Toks požiūris gali būti sunkiau suprantamas lietuviams. Lietuvoje dar gana gajus įsitikinimas, kad iširus santykiams nutrūksta ir buvusių sutuoktinių ryšys – tarsi būtų pradedamas visiškai naujas gyvenimas. Dažniau pasitaiko, kad vienas iš tėvų (ypač tėvas) atsitraukia, sukuria naują šeimą ir mažiau dalyvauja ankstesnių vaikų kasdienybėje. Arba naujoji vyro žmona nenori, kad jos sutuoktinis bendrautų su vaikais iš anktesnių santykių ir buvusia partnere. Ne tik nenori, bet ir draudžia tai, kartais labai drastišku elgesiu, keldama scenas. Ne visi vyrai sugeba tam pasipriešinti.
Tuo tarpu Norvegijoje tikimasi priešingai – net ir sukūrus naują šeimą, ryšys su visais vaikais išlieka toks pat svarbus kaip ir anksčiau. O jei bendrauji su vaikais, turi bendrauti ir su buvusiu partneriu, tartis dėl paėmimo laiko ir kitų praktiškų reikalų. Vaikui tėvai lieka tokie patys, jis myli juo abu, ir jam labai reikia, kad jį irgi mylėtų abu tėvai, nors jie ir išsiskyrė. Jei vienas kuris nebenori bendrauti su vaiku, arba vienas iš tėvu draudžia bendrauti su kitu, vaikui daroma didelė trauma, kuri lieka visam gyvenimui.
Šį kutūrinį skirtumą tarp lietuvių ir norvegų lemia ne tik asmeniniai pasirinkimai, bet ir kultūrinės vertybės. Norvegijoje didelis dėmesys skiriamas vaiko teisėms, emocinei gerovei ir lygiavertei abiejų tėvų atsakomybei. Skyrybos čia suvokiamos ne kaip šeimos pabaiga, o kaip jos transformacija. Lietuviams tai gali atrodyti neįprasta ar net emociškai sudėtinga, ypač kai tenka bendrauti su buvusiu partneriu ir jo nauja šeima.
Norint geriau suprasti šį modelį, svarbu pakeisti požiūrį: tai nėra konkurencija tarp buvusios ir naujos šeimos, o bendras darbas dėl vaiko. Nereikalaujama tapti draugais, tačiau tikimasi pagarbos, aiškių ribų ir gebėjimo atskirti asmeninius jausmus nuo tėvystės atsakomybės. Supratus, kad toks bendravimas padeda vaikui jaustis saugiai ir mylimam, tampa lengviau priimti ir pačius kultūrinius skirtumus.
„Bonusfamilie“ modelis primena, kad šeima gali turėti įvairias formas, tačiau svarbiausia išlieka stabilumas, pagarba ir atsakomybė – vertybės, kurios peržengia kultūrų ribas.
Apie tokias sudėtines bonus šeimas kuriami serialai, kur pagal norvegišką įsitikinimą visi priversti sugyventi, gražiai bendrauti ir mylėti visus vaikus.
TV serialas Bonusfamilie
Aš niekam nieko neskolingas
Dar vienas norvegiškas ypatumas – ne visada palaikomi ryšiai su vadinama didesne šeima – uošvais, šešurais, močiutėmis ar seneliais. Močiutės nemeta darbo, kad galėtų padėti šeimai auginti jų vaikus ir savo anūkus. Močiutės su seneliais gyvena aktyvų gyvenimą – turi naujus boyfriendus ir girlfriendus, dirba, studijuoja ar keliauja. Jie nepasišvenčia vien vaikų šeimoms, o tada ir vaikai nepasišvenčia jų karšinimui. Norvegija – didelė šalis, ir dažnai senstantys tėvai gyvena už kelių tūkstančių kilometrų, kur gali nuskristi tik lėktuvu. Nepriskraidysi valgyti šeimyninių pietų. Bet lemia ne tik geografiniai atstumai. „Mano gyvenimas man svarbiausias, aukotis neketinu ir nėra jokio reikalo, niekas ir neprašo” – galvoja norvegas.
Taip nesusirišama įsipareigojimais vienas kitam ir gal todėl susvetimėjama? Susitikus per šeimos šventes nebėr apie ką kalbėti, viskas oficialu kaip per įstaigos baliuką. O gal taip ir geriausia – jokių lūkečių, jokių nusivylimų, jokių priekaištų, jokių šeimyninių itališkų scenų ar skandalų. Individualizmas ima viršų. Juk viena svarbiausių Norvegijos vertybių – neprikausomybė. Tave išmokslino ne tėvai, tu jiems nieko neskolingas. Jaunimas moka paskolą valstybinėms paskolų kasoms ir tėvams nejaučia jokių įsipareigojimų už savo pasiekimus. Aš pats, ir niekas man nepadėjo. Nors būsto nusipirkti neįmanoma be tėvų paramos, o daugelis norvegiukų gauna pirmąjį pusę milijono į savo sąskaitą per konfirmaciją (ty religinė šventė, kaip pirmoji komunija, priimant į suagusiųjų tarpą), tačiau čia tik šaip sau, smulkmena, už tai net dėkoti neverta…. Jaunuolis įsitikinęs: ką pasiekiau – viską pats, o jei turėsiu problemų, eisiu ne pas mamą ir tėtį, o į NAV, banką ar psichologą. Vyresnio žmogaus išmintis čia nevertinama. Motina ar tėvas gali būti geriausiu atveju draugas, bet ne gelbėtojas ar patarėjas – to net nesitikima.
