Kategorija: Minčių trupiniai

Paskelbta

Miesto kultūra Norvegijoje

Kai kas sako, kad Norvegija – didelis kaimas. Imigrantai iš kitų šalių sostinių, atvykę čia, arba labai apsidžiaugia arti esančia gamta ir ramybe, arba atvirkščiai – nusivilia miesto kultūros stoka. Galbūt miesto kultūros dar galime rasti Osle ir Bergene, bet kituose Norvegijos miestuose jos tikrai nedaug.

Oslas

Arti gamtos

Norvegija yra retai apgyvendinta, ir dar labai neseniai buvo skurdi ir kaimiška šalis. Iki XX a. dauguma žmonių gyveno ūkiuose, žvejų kaimuose, kalnų slėniuose. Dideli miestai, kaip Oslas ar Bergenas, yra palyginti jauni. Miesto kultūra čia niekada netapo „gyvenimo centru“, kaip Pietų ar Rytų Europoje.

Gamta norvegams yra ne fonas, o gyvenimo dalis. Norvegijoje gamta nėra kažkur toli – ji čia pat, organiškai arti miesto. Čia pat yra kalnai, fiordai, miškai, jūra. Net gyvenant mieste per 20–30 min. galima atsidurti gamtos gilumoje. Norvegams buvimas gamtoje nėra hobis – tai normalus gyvenimo būdas.

Fornebu, Oslas

Velykos? Miestas tuščias

Norvegas Elsker frilufsliv (mėgsta būti gryname ore) ir išpažįsta hytte kultūrą. „Jeg elsker frilufsliv” sakinį įrašykite į CV, ieškodami darbo norvegiškoje įmonėje, nes toks pomėgis Norvegijoje yra must. Friluftsliv yra nacionalinė filosofija. Buvimas gamtoje norvegams yra būtinas dėl vidinės gerovės, ne dėl sporto ar pasiekimų. Norvegai mėgsta eiti į mišką be tikslo, sėdėti prie laužo, kopti į kalnus „išsivėdinti galvą“. Miesto pramogos (barai, klubai, triukšmas) dažnai laikomos paviršutiniškomis.

Hytte (trobelė) norvegams taip pat yra „šventas dalykas“. Tai ne prabanga, o tapatybės dalis. Poilsio namelis dažnai paveldimas. Tai -vieta būti su šeima, tyloje, be socialinių vaidmenų, kur niekas nevertina pagal statusą.

Ramybės mėgėjai

Norvegų socialinėje kultūroje yra mažiau viešo bendravimo. Jie nemėgsta small talk ir spontaniško bendravimo su nepažįstamais, vertina asmeninę erdvę ir tylą, jaučiasi patogiau su keliais artimais žmonėmis gamtoje, nei minioje mieste.

Kavinės ir klubai jiems nėra „sielos centras“, o gamta tarnauja kaip saugi, neutrali erdvė.

Gerovės valstybė mažina „miesto poreikį“.

Daugelyje šalių miestas lygu galimybei geriau uždirbti ir geriau, kokybiškiau gyventi. Norvegijoje, kur yra regioninė politika, (perskirstomos bei pompuojamos lėšos į atokius regionus), paslaugos, darbas, socialinės garantijos veikia  taip pat ir mažose vietovėse, ir nereikia „kabintis į miestą“, kad išgyventum.

Bodø

Miestietis ir jo vertė

Lietuvoje miestas yra kultūros, ambicijų ir savirealizacijos centras. Vilniuje, Kaune daug veiksmo ir renginių, judrus socialinis gyvenimas. To netrūksta Osle ar Bergene, bet skirtumas tas, kad Lietuvoje būti miestiečiu reiškia būti moderniu. Kaimo žmonės nori gyventi mieste (studijos, darbas, statusas). Nors dabar Lietuvoje atsiranda ir grįžimo į kaimą tendencijų.

Norvegijoje miestas yra funkcinė vieta, bet ne tapatybės centras. Oslas nėra „svajonės miestas“ daugeliui norvegų. Gyventi mažame miestelyje ar kaime yra visiškai normalu ir socialiai vertinama.

Nepamirškime, kad Norvegijoje būti „vidutinybe“, nesiekti aukšuomenės statuso yra priimtina (Janteloven). Norvegijoje galioja stipri nerašyta taisyklė „Neišsišok, nebūk geresnis už kitus“, todėl ambicijos, demonstratyvus gyvenimo būdas, noras „spindėti“ dažnai norvegus erzina ir kelia nepasitikėjimą.

Kai kurie norvegai per visą gyvenimą nėra apsilankę teatre, muziejuje ar kultūriniame renginyje, nežino kuo puoštis, kai pakviečia į vestuves, ir jiems visai to nereikia. Jų gyvenimas yra slidės, dviratis, vaikščiojimas, sporto rūbai ir hytte, o geriausiu atveju – storbyferie (kelionė į kitos šalies didmiestį) ar sydentur (kelionė į Ispaniją ar kitas Pietines šalis) yra visiskai pakankamas kultūrinis išgyvenimas.

Lietuvoje, ypač mieste, būti matomu, žymiu, ryškiu, kažko pasiekti, suktis aukštuomenėje ir renginiuose, puoštis ir „eiti į žmones” , žinoti kas vyksta teatruose ir parodų salėse yra tolygu augimui ir tai yra didelė socialinė gyvenimo vertybė. Miesto kultūra lietuviams skatina karjerą, saviraišką, individualumą.

Norvegijos „kaimiškumas“ nėra atsilikimas ar tamsumas, kaip neretai manoma kitose Rytų Europos šalyse. Tai – paprastumas, artumas gamtai, lėtas tempas,  praktinis mąstymas ir paprastas gyvenimas.

Lietuvoje vyrauja įsitikinimas, kad gamta –  poilsis nuo miesto, bet mieste gyventi geriau, nes ten ir kasdienybė turi dideles galimybes.

Gal todėl imigrantai iš kaimų dažnai geriau pritampa Norvegijoje?

Statistika rodo, kad imigrantai  į Norvegiją dažnai atvyksta ne iš sostinių. Daugelis imigrantų į Norvegiją yra iš mažų miestelių, kaimo regionų.

Jie Norvegijoje gerai jaučiasi, nes nepraranda miesto gyvenimo, kurio niekada ir neturėjo. Žmonės iš kaimo ar mažų miestų, kaip ir norvegai, dažnai vertina stabilumą, ne prestižą: neturi poreikio „rodyti save“, pripratę prie tylos, rutinos, fizinio darbo, gamtos.

 Tai labai gerai sutampa su norvegiška vidutinybės ir ramybės norma.

Imigrantams iš didelių miestų Norvegijoje sunkiau, nes jie gali patirti  socialinę frustraciją („čia nuobodu“), izoliaciją, jausmą, kad niekas nesidomi jų idėjomis, jiems gali pritrūkti miestiškų, kultūrinių ir intelektualių aplinkų, spontaniškumo ir socialinių ratų.

Ne todėl, kad jie pasipūtę, bet todėl, kad Norvegija nesiūlo miesto tipo grįžtamojo ryšio.

Atsiminkite, kad Norvegija nėra miestietiška civilizacija. Ji paremta kaimiška kilme, gamtos artumu, socialine vidutinybe ir ramybe, kas norvegams yra didelė vertė.

Todėl žmonės iš kaimų ar mažų miestų dažnai pritampa lengviau, o didmiesčių gyventojai patiria kultūrinį šoką.

Oslas

Diskutuokime Feisbuko grupėse Dirbantiems Norvegijoje ir Gyvenu Norvegijoje.

Paskelbta

Kodėl lietuviai daug kalba apie darbą, o norvegai, ypač ne darbe, to daryti nemėgsta?

Yra keli aiškūs kultūriniai skirtumai, kurie paaiškina, kodėl lietuvių privačiuose pokalbiuose darbas yra labai dažna tema, o norvegai apie darbą kalba daug rečiau. Štai pagrindiniai skirtumai ir jų priežastys:

1. Skirtingas požiūris į darbą ir gyvenimo prioritetus

Lietuvoje darbas yra žmogaus tapatybė, nuo darbo priklauso ateitis ir socialinis saugumas, tai yra stabilumo garantas.

Norvegijoje darbas – tik viena gyvenimo dalis, o ne pagrindinė tapatybė. Čia darbo – gyvenimo balansas yra tolygesnis, darbas nedominuoja. Todėl darbo tema po darbo yra vengiama, nes laisvalaikis yra ne darbas, o asmeninė erdvė.

Be to, Lietuvoje ir Norvegijoje yra skirtingi socialiniai bendravimo tabu. Norvegams kalbėti apie darbą neformalioje aplinkoje yra „tungt“ (sunki tema). Vengiama temų, keliančių stresą arba konfliktą. Vyrauja įsitikinimas, kad po darbo žmogus turi „atsijungti“ ir nebegalvoti apie darbą.

Tuo tarpu lietuviams pokalbiai apie darbą suprantami kaip normali socializacija. Jiems pasidalijimas įspūdžiais apie darbą yra saugi, „praktinė“ tema ir nėra tabu. Bendraujant taip pat siekiama pasikeisti informacija (kur geriau dirbti, kur didesnė alga, geresnė aplinka).

Ekonominė realybė ir migracijos kontekstas

Lietuviams užsienyje darbas yra tiesiogiai susijęs su sėkme Norvegijoje – pajamos, kontraktas, stabilumas, statusas, gyvenimo kokybė. Todėl natūraliai daug emocijų, nerimo ir patirties išsakoma kalbant būtent apie darbą.

Norvegai gyvena savo šalyje ir turi stiprias socialines garantijos ir mažiau nerimo dėl darbo. Neturinčius darbo apsaugo valstybė, todėl darbo tema nėra „gyvybiškai svarbi“.

Lietuviai ir norvegai pasižymi gana skirtingu bendravimo stiliumi.

Lietuvių bendravimas yra kolektyvinis, dalijantis nerimu, problemomis. Jis yra labiau emocinis ir tiesmukas, opokalbių tema – dažnai „problemų analizė“ („kas blogai darbe“).

Norvegų bendravimas orientuotas į pozityvų, lengvą bendravimą su šypsena ir pabrėžiant kas gerai. Kritika yra tabu, taip pat ir tiesmuki skundai. Konfliktinių ar nepatogių temų todėl vengiama socialinio komforto labui.

Laisvalaikio struktūra irgi kitokia. Lietuviai labiau emociškai prisiriša prie darbo ir kolegų. Jų bendravimas  dažnai vyksta per darbą arba darbo aplinkoje ir jie turi mažiau suformuotų hobio ar laisvanoriškos veiklos tradicijų (nors tai keičiasi).

Norvegų laisvalaikis yra poilsio nameliai, gamta, vaikščiojimas, sportas ( hytter, naturopplevelser). Todėl ir vyrauja laisvalaikio pokalbių temos: kelionės, gamta, šeima, sportas, būstas, planai. Ir, aišku, apie orą. Temos apoie darbą netinka hygge ir fritid (malonumo ir laisvalaikio) nuotaikai.

Dėl skirtingų istorinių, ekonominių ir socialinių tradicijų lietuviai darbą laiko centrine gyvenimo dalimi, todėl natūraliai apie jį daug kalba.
Norvegai darbą laiko tik viena gyvenimo sritimi, kurią nuo privačių pokalbių dažniausiai atskiria.

Paskelbta

Lietuviškas kuklumas ne tas pats kas norvegiškas Janteloven

Ar lietuviai be reikalo kuklinas, o norvegai be pagrindo giriasi? Kodėl norvegai linkę pagražinti realybę, dangstyti problemas eufemizmais?

Lietuviai nemoka priimti komplimentų . Mes patys tai pripažįstame. Štai mūsų mažytės  apklausos (atsakė 250 žmonių) rezultatai:

Lietuviai, ypač vyresnės kartos, kartais galvoja, kad jei kalbės apie pasisekimus, tai – girsis ir puikuosis. O tai lietuvių požiūriu – yda. Be to – pavydės, tai geriau jau nesakysiu.

Norvegijoje, atvirkščiai, ir komplimentai priimami nesikuklinant, ir nuolat pasakojama kur buvai, keliavai, atostogavai, kokį namą ar mašiną pirkai. Abu pašnekovai tada demonstruoja didelį susidomėjimą ir džiugesį bei šypsenas nuo ausies iki ausies. O klausantysis kaskart pakylėtu tonu sušunka: „ Så flott!“

Tai kurgi tas norvegiškas kuklumas?

Ir norvegai, ir lietuviai tikrai pasižymi kuklumu, bet jis reiškiamas per kitokias kultūrines normas. Pasigilinkime.

Žiūrint iš lietuviškos kultūros, girtis – negražu. Lietuviai užauginti su nuostata, kad kalbėti apie savo pasiekimus ar džiaugtis savimi – tai puikybės ženklas. Todėl lengviau sakyti: „Ai, čia nieko ypatingo, sekasi prastai, nieko labai neįvyko, galėtų būti geriau“. Jie nesigiria patys, bet tikisi, kad kitas pagirs. Žmogus kuklinasi bet nori, kad  pašnekovas užprotestuotų ir girtų.

Norvegišku požiūriu tokia laikysena – tai dėmesio ir komplimentų troškimas! Dabartinės psichologijos požiūriu – taip pat manoma, kad demonstratyvus susikuklinimas yra dėmesio troškimas! Jei kažką, tikrai įspūdingo nuveikęs, pagirtasis sako: „Na ką čia… aš tik mažas, nieko nereiškiantis…”, tai skambės nenuoširdžiai.

Lietuviams būdingas pesimizmas a priori (niekuo nepagrįstas) – kaip apsauga: Jei kalbėsi pernelyg optimistiškai, gali atrodyti „pasipūtęs“, o dar blogiau – kad kiti „pavydės ir atims“. „Šiandien juosies, rytoj verksi”, sako patarlė. Tai istoriškai giliai įsišaknijęs mentalitetas.

To rezultatas – lietuviai dažnai linkę nuvertinti save, labiau kalbėti apie problemas nei sėkmes.

Norvegų požiūris grindžiamas Janteloven („nesi ypatingas“). Jis draudžia pernelyg girtis, bet kartu skatina negriauti bendros ramybės. Todėl šypsomasi ir sakoma, kad viskas puiku ir nuostabu bet kokiu atveju. Pozityvumas Norvegijoje privalomas, tai – socialinė taisyklė: Net jei problema yra, jie mėgsta ją „suvynioti į vatą“, t.y. tiesiogiai nekalba apie tai, arba turi neutralius išsireiškimus, kuriuos kitataučiai ne visada supranta.

Pvz., vietoje „šitą projektą padarei blogai“, ar net „Čia tikrai susimovėme”, kas būtų visai priimtina Lietuvoje, norvegai sakys: „Det var litt dumt” ar „Det var kjedelig”.  Kritikos ir blogų emocijų yra vengiama. Norvegai mano, kad kritika ir skundai kelia konfliktą ir blogą nuotaiką, todėl stengiamasi „pagražinti“ situaciją.

Užsieniečiams toks būdas keistas, jie tai net gali įvertinti kaip melavimą: “Ką čia sako, juk tiesa akis bado, visiškas š… išėjo iš jų šito projekto.”Ne vienam užsieniečiui Norvegijoje susidaro įspūdis, kad svaidomasi optimistiniais lozungais, bet realiai neskubama imtis jokių veiksmų. Be to, jei nesėkmė neanalizuojama, pasimokyti iš jos irgi nepavyksta, todėl progresas stringa.

Lietuviškas pesimizmas užkrečiamas, nes jie skundžiasi vieni kitiems. Jų galva kuklumas ir solidarumas – skųstis vienas kitam („visi skundžiamės kartu, nes taip yra saugiau“). O skųstis viršininkui neleidžia baimė.

Norvegiškas optimizmas reiškia pagarbą kitam ir ramybės, geros nuotaikos išlaikymą („neskubėk kelti problemų, kritikuoti, problematizuoti ir dramatizuoti, kad nesugadintum atmosferos. Nes gal kažkas supras tai kaip kritiką, o kritika yra tabu“ .

Darbe, norvegiškame kolektyve, lietuviai gali atrodyti perdėtai negatyvūs („visada negerai“), o norvegai –  perdėtai pozityvūs. O iš to pozityvumo jie tampa pasyvūs („probelmų nėra, viskas tvarkoje, realiai problemos sprendimo nėra“).

Ši kultūrinių palyginimų straipsnių serija siekia suartinti lietuvius ir norvegus, nes žinojimas – pirmas žingsnis į supratimą.

Diskutuokime Feisbuko grupėse Dirbantiems Norvegijoje ir Gyvenu Norvegijoje.

Paskelbta

Norvegiškas „Ting tar tid“ – ką tai reiškia

Norvegiškas posakis „Ting tar tid“ pažodžiui reiškia „ką nors padaryti užtrunka laiką“ arba paprasčiau – „Viskas turi savo laiką“.
Tai posakis, atspindintis norvegų kantrybę, nuosaikumą ir pasitikėjimą procesu, o ne greitu rezultatu.

Norvegai tiki, kad geriems sprendimams, kokybiškam darbui ir sąžiningam susitarimui reikia laiko. Skubėjimas laikomas neefektyvumu, o ne pranašumu.

Kodėl Norvegijoje viskas vyksta lėtai (iš lietuviško požiūrio taško)

Procesas svarbesnis už rezultatą

  • Norvegai mėgsta įtraukti visus dalyvius į sprendimų priėmimą („inkluderende prosess“). Taip yra ir dėl mažos galios distancijos. Įprasta, kad visi dalyviai, kuriuos liečia sprendimas, dalyvautų jo priėmime. Norvegai nori konsensuso, (konsensusas – ginčo sprendimo būdas, kuriame remiamasi ne geriausio ar teisingiausio sprendimo paieška, bet sprendimo priimtinumu visiems dalyviams). Išsiškinti visų nuomones ir jas suderinti bei rasti visiems priimtiną veikimo būdą, žinoma, kad užtrunka laiko.
  • Norvegai tiki, kad diskusijos, konsultacijos, derinimai nors trunka ilgai, bet padeda išvengti konfliktų ateityje. Visi lieka patenkinti – tai kita norvegiškos kultūros ypatybė.

    O Lietuvoje dažnai siekiama greito rezultato ir sprendimo „čia ir dabar“.

Mažiau streso

  • Norvegijos darbo kultūra paremta balansu tarp darbo ir gyvenimo, čia neleidžiama per daug dirbti.
  • Norvegai neskuba, nes prioritetas – ramybė ir kokybė, o ne kiekis ar greitis.

 Lietuvoje dar vis dar dažnas požiūris: „jei dirbi lėtai – esi neefektyvus“.

Pasitikėjimas sistema

  • Norvegai pasitiki institucijomis ir taisyklėmis – jie mano, kad procesai veikia, net jei ilgai užtrunka.

Lietuviai, atėję iš sistemos, kur reikia „susitvarkyti greičiau“, dažnai nusivilia, nors  viskas vyksta „pagal tvarką“, bet jiems – per lėtai.

Lygiava (Janteloven)

  • Niekas nenori „išsiskirti“ ar būti virš kitų – todėl sprendimai priimami lėtai, su visais susitarus, kad niekas nesijaustų nuskriaustas.

Lietuvoje dažnai vertinamas asmeninis iniciatyvumas, greitis ir gebėjimas „apeiti sistemą“.

Klimato ir geografijos įtaka

  • Šaltas klimatas ir ilgai trunkančios žiemos išugdė kantrybės kultūrą – laukimo, planavimo, pasiruošimo.

Lietuvoje, dėl istorinių ir ekonominių priežasčių, dažniau dominuoja „išgyvenimo“ tempas.

Lietuvoje šis tempas yra daug spartesnis, ten daugiau streso ir konfliktų.

O kuriams žmogui kas geriau tinka – irgi klausimas. Vienam labiau prie širdies rami Norvegija, o kitam – čia nuobodu ir trokštama, kad būtų daugiau tempo ir iššūkių.

Gyvenimas dabar globalus, visi gali sau rinktis šalį ir ten kurtis.

Norvegiška ramybė užburia. Tačiau ir čia atsiranda daug skubėjimo, išnaudojimo ir visai ne norvegiškos kultūros.

Kodėl ? Nes visas yra žmogaus galvoje. Atvykėliai savo mentalitetą atsiveža čia ir ima pagal jį rikiuoti savo gyvenimą. Tada atsrinada nesusipratimai tarp norvegų ir migrantų. O pastarieji skundžiasi – kur aš patekau, visai čia ne Norvegija….

Norvegų patarimas – lėtinkite tempą, jei skubate.

Ši kultūrinių palyginimų straipsnių serija siekia suartinti lietuvius ir norvegus, nes žinojimas – pirmas žingsnis į supratimą.

Turite minčių?

Diskutuokime (20+) Gyvenu Norvegijoje | Facebook

Paskelbta

Norvegiška Ikėja: pasidaryk pats

Savitarnos principas Norvegijoje labai įprastas. Čia, darbo partijos valdomoje šalyje, kur vertybė yra bet koks, kad ir nekvalifikuotas žmogaus darbas, nėra tarnų ir viską žmogus gali ir turi daryti pats. O jei nemoka – reikės susimokėti, bet brangiai. Tam kuris tau teiks paslaugą.

Užsikimšo unitazas ir išsikvietėte santechniką. Tas pasikrapšė penkias minutes, ir sumokate virš tūkstančio – ne tik už darbą, bet ir už važiavimą pirmyn ir atgal.

Papraščiausia būtų, jei viską galėtum pats. Nusiperki ir susimontuoji. Nagus kerpiesi pats, bet jei jau pasilenkt sunku ir todėl pedikiūras tampa mission impossible, tai eini pas specialistus. Plaukus dažaisi pati, arba – pas specialistus. Ir taip visur. Vigi, nepaisant labai didelių paslaugų kainų, kokybė dažnai nuvilianti.

Čia apie tai, kaip ir kodėl viskas taip užbrangsta.

Toliau skaityti „Norvegiška Ikėja: pasidaryk pats”
Paskelbta

Užgniaužtos emocijos – imigrantų kasdienybė Norvegijoje

Polinkis slopinti jausmus būdingas ir lietuviams, ir norvegams.

O lietuviams Norvegijoje tai gali tapti rimta problema. Atsiduriama visuomenėje, kur žaidimo taisyklės dar neaiškios, kur sumažėja socialinis statusas ir jį reikia kurti iš naujo. Tenka dirbti nebūtinai norimą darbą. Tenka patirti diskriminaciją. Tai nelengva. Nauja kalba, kuria negali savęs pilnai išreikšti irgi tampa didele kliūtimi kokybiškai funkcionuoti visuomenėje. Žmogus, kaip socialinė būtybė, praranda didelę dalį savęs, ir tą prarastą dalį – statusą, naują identitetą- reikia sukurti iš naujo.

Toliau skaityti „Užgniaužtos emocijos – imigrantų kasdienybė Norvegijoje”
Paskelbta

Saugus vaikas – laimingas žmogus

Nuo 0 iki vienerių metų vaikus svarbiausia būti su mama. Mama šalia – vaikas saugus. Jei kažkas išgąsdino – mama nuramino, ir vaikas saugus. Bet mama irgi turi būti rami ir saugi, kad galėtų nuraminti vaiką. Jai turi kažkas padėti būti saugiai. O tai dažniausiai – vaikučio tėtis. Jis turi būti  ir emocinė atrama, ir padaryti sunkesnius darbus, padėti buityje, leisti mamai išsimiegoti. Jei ne tėtis – kiti artimieji, šeimos nariai.

Nuo pusantrų iki ketverių metų vaikas, jau galintis vaikčioti, ima  tirti aplinkinį pasaulį. Jį tirdamas turi irgi būti saugus. Aplinkiniai neturi barti ar gąsdinti vaiko: “nelįsk, sudaužysi, nusideginsi, įsipjausi !” Bet jie turi būti šalia, patraukti pavojingus daiktus ir paguosti, jei vaikui, kuris susipažįsta su aplinka liesdamas, čiupdamas ir grūsdamas į burną, atsitinka kažkas, ko jis išsigąsta. Vaikas turi jausti, kad mama ar tėtis yra šalia. Ir kad ne kels skandalą, jei kas nors bus numesta, suduš ar sugrius, o nuramins ir viską sutvarkys. Tada bus saugu. Tada jis nebijos tyrinėti, jam bus paaiškinta, ką įmanoma paaiškinti, arba pavojingi daiktai – peiliai ar stiklai – patraukti, kad vaikas nepasiektų. Vaikas bus prižiūrimas, o ne bauginamas grasinimais ir rėkimu.

Toliau skaityti „Saugus vaikas – laimingas žmogus”
Paskelbta

Apsimetinėjimas ar mandagumas?

Norvegijoje mandagu nebūti tiesmukišku, nedemonstruoti savo nuotaikos, savo nuomonę pasilaikyti sau. Jei labai atvirai išsakysite ką galvojate, norvegai gali supykti ar išsigąsti, nors to neparodys.

Viešumoje svarbu atrodyti geranorišku ir pozityviu. Tai – nerašyta taisyklė.

Todėl čia viešose erdvėse tikrai mažiau akibrokštų, santykių aiškinimosi ir atviro akiplėšiškumo. Žmogus jaučiais ramiai ir saugiai.

Visgi, šią kultūrą kai kas vadina apsimetimu, veidmaniškumu.

Pavyzdžiui, Lietuvoje galios distancija yra didesnė nei Norvegijoje, ir bendraujant demonstruoti savo aukštesnį statusą, statyti į vietą yra labiau įprasta, nei Norvegijoje, kur visi lygūs ir į visus kreipiamasi „Tu”.

Toliau skaityti „Apsimetinėjimas ar mandagumas?”
Paskelbta

Manipuliatorius darbe.

Labai dažnas atvejis – konfliktai darbe. Jie gali sukelti sveikatos sutrikimus ir ligas. Kreipiasi žmonės klausdami, kaip elgtis su toksišku kolega arba kaip priversti, kad vadovai jį išmestų iš darbo.

To pasiekti labai sunku. Į konfliktus iš šalies sunku įsikišti, sunku surinkti medžiagą, įrodant kas ką sakė ar darė. Mažai kas gali padėti tokioje situacijoje. Viršininkai irgi dažnai nori laikytis neutralumo, nenori klausyti istorijų apie tai „ką jis sakė ir ką aš sakiau”. Be to, toksiškasis kolega dažniausiai vienaip elgiasi su bendradarbiais ir visiškai kitaip su viršininkais. Todėl vadovybei įrodyti, kad avies kailyje yra vilkas, neįmanoma. Iššvaistoma daug energijos ir laiko, dažniausiai – veltui.

Geriausias patarimas – keisti darbą arba išmokti gyventi su varginančiu kolega. Tai įmonoma.

Apie vieną iš dažnai pasitaikančių patologijų – manipuliatyvią asmenybę.

Toliau skaityti „Manipuliatorius darbe.”