Polinkis slopinti jausmus būdingas ir lietuviams, ir norvegams.
O lietuviams Norvegijoje tai gali tapti rimta problema. Atsiduriama visuomenėje, kur žaidimo taisyklės dar neaiškios, kur sumažėja socialinis statusas ir jį reikia kurti iš naujo. Tenka dirbti nebūtinai norimą darbą. Tenka patirti diskriminaciją. Tai nelengva. Nauja kalba, kuria negali savęs pilnai išreikšti irgi tampa didele kliūtimi kokybiškai funkcionuoti visuomenėje. Žmogus, kaip socialinė būtybė, praranda didelę dalį savęs, ir tą prarastą dalį – statusą, naują identitetą- reikia sukurti iš naujo.
Nuo 0 iki vienerių metų vaikus svarbiausia būti su mama. Mama šalia – vaikas saugus. Jei kažkas išgąsdino – mama nuramino, ir vaikas saugus. Bet mama irgi turi būti rami ir saugi, kad galėtų nuraminti vaiką. Jai turi kažkas padėti būti saugiai. O tai dažniausiai – vaikučio tėtis. Jis turi būti ir emocinė atrama, ir padaryti sunkesnius darbus, padėti buityje, leisti mamai išsimiegoti. Jei ne tėtis – kiti artimieji, šeimos nariai.
Nuo pusantrų iki ketverių metų vaikas, jau galintis vaikčioti, ima tirti aplinkinį pasaulį. Jį tirdamas turi irgi būti saugus. Aplinkiniai neturi barti ar gąsdinti vaiko: “nelįsk, sudaužysi, nusideginsi, įsipjausi !” Bet jie turi būti šalia, patraukti pavojingus daiktus ir paguosti, jei vaikui, kuris susipažįsta su aplinka liesdamas, čiupdamas ir grūsdamas į burną, atsitinka kažkas, ko jis išsigąsta. Vaikas turi jausti, kad mama ar tėtis yra šalia. Ir kad ne kels skandalą, jei kas nors bus numesta, suduš ar sugrius, o nuramins ir viską sutvarkys. Tada bus saugu. Tada jis nebijos tyrinėti, jam bus paaiškinta, ką įmanoma paaiškinti, arba pavojingi daiktai – peiliai ar stiklai – patraukti, kad vaikas nepasiektų. Vaikas bus prižiūrimas, o ne bauginamas grasinimais ir rėkimu.
Norvegijoje mandagu nebūti tiesmukišku, nedemonstruoti savo nuotaikos, savo nuomonę pasilaikyti sau. Jei labai atvirai išsakysite ką galvojate, norvegai gali supykti ar išsigąsti, nors to neparodys.
Todėl čia viešose erdvėse tikrai mažiau akibrokštų, santykių aiškinimosi ir atviro akiplėšiškumo. Žmogus jaučiais ramiai ir saugiai.
Visgi, šią kultūrą kai kas vadina apsimetimu, veidmaniškumu.
Pavyzdžiui, Lietuvoje galios distancija yra didesnė nei Norvegijoje, ir bendraujant demonstruoti savo aukštesnį statusą, statyti į vietą yra labiau įprasta, nei Norvegijoje, kur visi lygūs ir į visus kreipiamasi „Tu”.
Labai dažnas atvejis – konfliktai darbe. Jie gali sukelti sveikatos sutrikimus ir ligas. Kreipiasi žmonės klausdami, kaip elgtis su toksišku kolega arba kaip priversti, kad vadovai jį išmestų iš darbo.
To pasiekti labai sunku. Į konfliktus iš šalies sunku įsikišti, sunku surinkti medžiagą, įrodant kas ką sakė ar darė. Mažai kas gali padėti tokioje situacijoje. Viršininkai irgi dažnai nori laikytis neutralumo, nenori klausyti istorijų apie tai „ką jis sakė ir ką aš sakiau”. Be to, toksiškasis kolega dažniausiai vienaip elgiasi su bendradarbiais ir visiškai kitaip su viršininkais. Todėl vadovybei įrodyti, kad avies kailyje yra vilkas, neįmanoma. Iššvaistoma daug energijos ir laiko, dažniausiai – veltui.
Geriausias patarimas – keisti darbą arba išmokti gyventi su varginančiu kolega. Tai įmonoma.
Apie vieną iš dažnai pasitaikančių patologijų – manipuliatyvią asmenybę.
Kalbėjimas ir (ne)susikalbėjimas migruojančiame pasaulyje.
Visi nori būti išklausyti ir suprasti. Ar visada pavyksta?
Kad mus suprastų labai norime, bet ar klausomės pašnekovo?
Bendravimas ne tik šeimoje, bet ir darbe ar valstybinėse institucijose imigrantams gali būti sunkus ir nemalonus. Ką verta žinoti ir kaip pasiruošti.
Štai pasakojimas apie tai, kaip norvegas iš užsienio atsivežė žmoną. Ji buvo graži, daug jaunesnė ir jis ją labai mylėjo. Ji dar nemokėjo jo kalbos, tik gražiai šypsojosi. Po kelių metų, kai žmona pramoko norvegiškai jie ėmė kalbėtis. Ir abu suprato, kad viskas buvo iliuzija. Vyras: „Pirmi trys metai buvo nuostabūs, ji visą savo laiką skyrė man, aš buvau toks laimingas. Kai išmoko norvegiškai ir ėmė reikšti savo nuomones, supratau, kokios atsilikusios jos pažiūros”.
Moteris: „Pirmieji trys metai buvo siaubingi, nieko nesupratau, nieko negalėjau pasakyti, nieko nepžinojau ir visiškai priklausiau nuo jo, jaučiausi bejėgė. Kai pramokau norvegiškai, supratau kad jis man svetimas – egoistas ir materialistas.”
Norvegijoje visuomenė saugi, atvykėlius čia užburia atsipalaidavimas, šypsena ir pozityvumas, o ypač – palanki darbo kultūra. Turistai visada susižavi šia šalimi, nes vaizdai atima žadą.
Bet kasdienybė gyvenant čia ne visada lenga. Norvegija turi nemažai paslėptų dalykų, apie kuriuos atvykėliai sužino ne iškart. Ilgiau pagyvenus ir pažinus šią šalį iš vidaus, pamatai, kad šypsena dažnai dangstoma neveiklumas ir problemos.
Norvegai dirba burbule, kuriame tikrai gerai. Už burbulo ribų jau kitaip. Dirbantieji už burbulo ribų atlieka sunkius ir nelabai malonius darbus. Jie – dažniausiai imigrantai, nežinantys savo teisių. Jie gali būti išnaudojami, bet nieko nedaro, kad padėtis gerėtų, nes to nesupranta ir nežino ką daryti.
Apsimestinis optimizmas
Labai dažnai susiduriu su tautiečių nuostata: man viskas gerai, gyvenu puikiai, o jei tau nesiseka – pats kaltas, galvok pozityviai ir viskas bus gerai. Patikėkite – ne visada taip lengva, tai žinau iš labai daugelio savo ir kitų, į bėda patekusių žmonių patirčių (nebūtinai lietuvių). Vėliau kartais paaiškėja, kad nieko gero nebuvo, problemos buvo slepiamos.
Kaip aiškina psichologai, perdėtas pozityvumas nėra gerai. Žmogus užmerkia akis į pavojaus ženklus, nes neva, nori galvoti pozityviai. Ir nors padėtį galima buvo taisyti, nieko nedaryta dėl apsimestinės laikysenos, kad gyvenimas Norvegijoje nuostabus. Žmogus kuria įvaizdį, bet kartais persistengia.
Sveikiausia – aukso vidurys. Reikalingas ir realistinis, kritiškas požiūris, ir tikėjimas, optimizmas, kad viskas yra ir bus gerai. Be to būtų sunku. To nori visi žmonės. Bet kaip to pasiekti?
Kodėl Norvegijoje nebandoma surasti kaltų, primesti atsakomybės ir nubausti? Gerai tai, ar blogai? Ar tai pozityvumas, ar neatsakingumas?
Straispnio garso įrašas
Daug metų gyvendama Norvegijoje matau skandalus – tai kažkas pinigus pasisavo, tai iššvaistė. Pavyzdėlis: įrenginėjo Oslo metro bilietų tikrinimo aparatus, išnaudodami daugybę milijonų, tai truko daug metų, prietaisai buvo pusiau įmontuoti, bet po to tyliai ramiai dingo, o sukišti pinigai išgaravo. Aparatai niekada taip ir nepradėjo veikti.
Kiekvieno skandalo atveju paprastai kuria komisiją, kuri ilgai dirba, įvykius tiria, o paskui rašo labai ilgą viešą ataskaitą. Aišku, jos niekas neskaito, nebent žurnalistai, kurie turinį trumpai pateikia visuomenei. Tuo viskas baigiasi.
Žinoma, skandalai irgi būna įvairūs. Vienuose kalba eina tik apie iššvaistytus ar pasisavintus milijonus, kitur – apie žuvusius žmones.
Galite supykti, bet pyksite patys ant savęs, nes pataikysiu į skaudamą vietą. Kartais reikia pirštu parodyti juokingus ir pasibjaurėtinus lietuvių įpročius ir kvailumą. Atpažinsite save, tekste tarsi veidrodyje pamatę savo tikrą, Budulio, veidą, kurį įsivaizdavote visai kitaip.
Apie budulį tikrai žinote, Budulis tapo Lietuvos tautosakos ir „Dviračio žynių” personažu.
Nuotrauka iš „Tiesa”
Budulis ar Budulienė dažnai mažaraščiai, su nebaigta profke, Budulienės dažniausias užsiėmimas – klijuoti nagučius ir blakstutes, kai kurios dar imasi nelegalių botulino injekcijų, save pavadindamos plastikos chirurgėmis. Buduliai dažniausiai pikti ir nelaimingi, nes nesiseka. O nori, kad sektusi. Todėl labai pavydi tiems, kam sekasi. Nieko nepavyksta padaryti, nieko nemoka, išskyrus plytelių ar blakstučių klijavimą, o ir tą daro labai blogai, todėl neturi daug klientų. Reikėtų kreiptis pas psichoterapeutą, bet Budulis su Buduliene nežino net nuo ko pradėti, o ir pinigėlių gaila tokiom nesąmonėm. Budulių vertybių skalė – siaura, besiribojanti zoologiniais instinktais ir pinigėliais. Bet svarbiausia – kad Budulis visada viską žino ir yra savim labai patenkintas. Už Budulį žemiau – tik bomžas, kuris net namų neturi. Bomžas yra nelaimingas, vargšas ir to neslepia. O Budulis didžiuojasi, ypač jei jis užsienio Budulis. Norvegijoje buduliai prakunta, nors nieko neturi – vistiek giriasi, kad gyvena nuostabiai ir labai daug uždirba. Norvegijoje buduliai atranda, kad niekas per galvą nemuš, nes Norvegijoje – visuotinė lygybė ir žodžio laisvė. Todėl vieno milimetro iš Lietuvos atsivežta elgesio kultūra, įmušta daužymu per galvą ir baime, Norvegijoje išgaruoja, ir išlenda visi budulių „vidiniai perlai”. Budulio galvoj esanti virvutė ausims surišti išmąsto, kad galima drąsiai akis draskyti bet kam – net ambasadoriui. Net Ernai Solberg. „Kokie durniai, ir kaip jie durnai viską daro ir sako.” – rėkia jie. Tiesa, buduliai savo nuomonę reiškia ne tiesiogiai, bet per feisbuką. Jie įsitikinę, kad yra teisūs – reikia kritikuoti visus kurie kažką daro ir padaro. Būtent – kritikuoti bet ką, bet kada ir visada, nes nieko pozityvaus niekada jų akytės jiems neparodo. Budulis – tiesiog asocialas, neturintis manierų, nemokantis bendrauti prasčiokas.
Perlų mėtymas tam, kas jų nevertina
Koronavirusas sukaustė Europą, ir prasidėjo siautėjimo socialinėse medijose metas, nes tai vienintelė socializacija. Siautėjame ir mes, versdami informaciją, ją sistemindami ir skelbdami. Žinome, kiek žmonių stokoja tikros informacijos apie tai kas čia, Norvegijoje, vyksta, nes nemoka kalbos. Pilietiški lietuviai, kurie nori padėti tautiečiam šiuo laikotarpiu, nemokamai ir laisvanoriškai jungiasi į pagalbos tinklus. Ambasada atlieka lietuvių vienytojo vaidmenį, kalbina specialistus, skelbia kokybišką informaciją, norėdami, kad ji pasiektų kuo daugiau žmonių. Ar turi ambasada tai daryti? Tikrai ne, ir ne tokiu dideliu mastu. Bet daro.
O ką daro Budulis su Buduliene? Jie kritikuoja. Jiems vistiek viskas blogai. Tai informacija per anksti, tai per vėlai, tai ne tokia, kokios jie tikėjosi, tai per sunkiai suvokiama, tai per lengvai. Blogai bet kokiu atveju. Karantinas, uždarė sienas – blogai. Uždarė darželius mokyklas – irgi blogai. Bet veikia parduotuovės – labai blogai. Kodėl norvegai be kaukių? Kodėl niekas nestovi su šautuvais? Kodėl nepatruliuoja šaulių būrių savanoriai? Kodėl negaudo žmonių, nepriduoda jų policijai ir neduoda baudų? Kodėl čia visi tokie atsipūtę, trainiojasi po miškus ir parduotuves? Kodėl policija nemuša žmonių su lazdom, kaip Šrilankoj? Nėr tvarkos. Po velykų atidarys darželius, dar kažką atidarys – kokie nevisapročiai, taigi mes visi sirgsime ir mirsime, norvegai jau durniau negalėjo sugalvot. Ir kalta ambasada ir grupė Dirbantiems Norvegijoje, kodėl taip blogai viskas čia….
Kiek darbo įdėta į vieną informacijos gabaliuką?
Noriu paaiškinti, kad vieno infomacinio gabaliuko įrašymui dažnai sugaištamos mažiausiai dvi dienos. Dirba mažiausiai trys žmonės (jei iš teisybės – dar daugiau, nes kiti, be trijų paminėtų, padeda rasti techninius sprendimus). Neskaitant jau to, kad tam, jog informaciją tinkamai rasti, suvirškinti ir pateikti, kad suprastų net buduliai, reikalinga daugiametė praktika ir patirtis. Ir viskas nemokamai, ir viskas tautiečių labui iš patriotizmo.
Bet Buduliui su Buduliene nė motais. Negi jiems svarbu. Kai jie tualetą šveičia ar silkes skuta – va čia tai darbas. O kiti tik sėdi prie kompų ir nieko nedaro. Informacija pasenusi, neaktuali – pareiškia. Ir iš viso – kas ta ambasada, kas ta Bogdanienė, kaimietė, ką jie ten vapalioja, vaidina kad kažką žino, o iš tikrųjų nieko nežino….
Budulių dvasiniai ekskrementai mums neįdomūs
Žinote, kas yra ekskrementai? Paaiškinu kaip vaikui – tai kaka. Kakutis yra bjaurus ir smirda, ir jo vieta tualete, o ne svetainėje ant stalo. Nepaisant to, kai kas ima ir apsikakoja viešai. Verbalinis ar feisbukinis apsikakojimas yra tada, kai Budulis ar Buduliene nesusitvardo, nespėja nubėgt į tam skirtą vietą ir atpila savo dvasinį turinį (t.y. prirūgusią neapykantą ir nepasitenkinimą) tam, kas jo visai nenusipelnė ir toj vietoj, kur tai netinka. Kaip savo šeimose, kur pachmielnas vyras, jei negavo dar išgert ir pinigėliai baigėsi, išlieja savo pyktį keiksmažodžių ir smūgių pavidalu silpnesniems šeimos nariams -žmonai ar vaikam. Tai pat pasielgia ir buduliai su budulienėm feisbuke. Suprantu – jie nelaimingi, jie pyksta, nieko gražaus ir gero jų galvelėse nėra, be klaidų parašyt nieko nemoka, bet susilaikyt irgi niekaip negali.
Apsispjaunate patys
Kodėl jūs tokie? Psichologai seniai išaiškino – buduliai su budulienėmis dažniausiai nelaimingi žmonės už kurių pykčio slypi labai liūdnas gyvenimėlis, prasidėjęs nuo vaikystės traumų. Jie neturi kur eiti, sėdi savo skylėje, gal net Lietuvoje -kas per feisbuką sužiūrės budulių buvimo vietą – ir ieško skylutės kur paleist savo negatyvą. Niekas į budulius rimtai nežiūri, jis tikram pasaulyje yra nulis, tai skėtriojasi virtualiai. Vadinamoji filosofų aprašyta vergo neapykanta ponui, kuri pasireiškia tik sėdint savo barake ir slepiantis už anoniminių profilių „Ema Ema” arba „Donce Nesakysiu”, bet beveik niekada viešai. Jei Budulis susitiktų poną akis į akį – sulinktų trilinkas, pabruktų uodegą ir laižytų batus. Bet įsivaizduodamas, kad niekas jo nemato, dergia kiek gali. Savotiška psichoterapija buduliams, kad randa kur išsidergti, bet kam mums, padoriems žmonėms, matyti jų negražų vidinį pasaulį? Kaip jau ne kartą kartota – mes ne psichiatrai ir vaistų jums neišrašysim.
Čechovas
Antonas Čechovas, pasaulinio garso rusų rašytojas, gydytojas, gyvenęs devyniolikto amžiaus pabaigoje, rašė ir noveles apie kaimo tamsumą. Vienos tokios novelės fabula ypač tinka, kalbant apie budulius. Siužetas trumpai: miestietis ponas nusiperka kaime namą ir ten atvažiuoja vasarot. Jis turi žmoną, kilusią iš nekilmingos šeimos, kuriai pažįstamos neturtėlių problemos. Žmonai labai gaila tamsoje paskendusių, vargstančių valstiečių, ir ji nori jiems padėti. Eina pas juos, kalbasi, bando kuo gali palengvinti jų būklę. Rezultatas – valstiečiai išnaglėja, ima nevažomai siausti ponui priklausančiuose plotuose – miške, laukuose ir ima ponus niekinti. Ponas nebegali dėl šito likti vasarvietėje, todėl sodybą parduoda. Namą perka kitas ponas, labai žiaurus, ir ima kaimą valdyt geležine ranka. Jei jodamas kelyje sutinka valstietį, iškart šnioja tam per nugarą botagu. „Va čia tai ponas, o tas kur buvo – tai ne ponas, negerbėme jo. O šitą jau ir gerbt galima”- džiaugiasi valstiečiai naujuoju ponu.
Kai kurių mūsų budulių su budulienėm mentalitetas nedaug toliau pažengęs. Todėl primenu – mes nesiaiškinsime kodėl mūsų feisbuko grupės Dirbantiems Norvegijoje komentaruose pasipylė brudas. Mes nevaidinsime psichologų ir negalvosime apie jūsų sunkią vaikystę ar nevykusį gyvenimą. Nenorite informacijos – išeikite iš grupės. Norite dergtis – eikite kitur. Vertinkite kitų žmonių darbą. Nenorite dėkoti – bent jau patylėkite. Ačiū už dėmesį.
Senas – jaunas, moteris – vyras, gražus – negražus, turtingas – neturtingas, miestietis – kaimietis, Lietuvos lietuvis – užsienio lietuvis – you name it. Ir visi vienas kito nemėgsta ir turi ką apie vienas kitą (neigiamo) pasakyti.
