Apie tai , kaip mes kalbame ir rašome ir kodėl tai svarbu.
„INČIURENSAS” arba ar žmogus turi teisę nešioti mėšlinus batus?
PINIGĖLIAI
Pasirinkimai
Gyvenimas pilnas pasirinkimų. Renkamės visada – keltis iš lovos, ar nesikelti, daryti mankštą ar nedaryti, praustis ar nesiprausti, valgyti pusryčius, ar ne.
Jei esate vaikas, ką daryti jums pasakys mama. Bet vaikai dažnai mamos neklauso, galvoja, kad ji kalba niekus. Vaikai nori greičiau užaugti, o kai užauga nebenori daryti pasirinkimų ir sprendimų. Nes tai sunku.
Bet tai neišvengiama, jei esate suaugęs – sprendžiate ir renkatės pats.
Kai kas to labai nemėgsta, ir sako „neturiu pasirinkimo”. Sako: „Turiu gyventi su tėvais, nes neturiu kur kraustytis”, „Turiu šitą siaubingą darbą, su baisiu viršininku, nes kitą rast – be šansų”, „Gyvenu su šitu vyru, nes nemuša ir duoda biškį pinigų, nors žiūrėt į jį negaliu”… Tokių pasakymų galime sugalvoti kiek tik norime.
Rinktis – sunku. Bet reikia. Galima rinktis tą siaubingą darbą dabar, žinoti kad jis laikinai, bet daryti kažką, kad pasikeistų situacija darbe, arba daryti taip, kad ilgainiui galėtume keisti darbą (vyrą) – mokytis, dirbti, kad turėtumėte savo pajamas, ir nepriklausytumėte nuo biškio pinigų iš vyro. Kažką darant, viskas tikrai keisis, patikėkite, tik reikia nuspręsti ir pradėti.
Arba galite rinktis visiems skųstis kaip neturite JOKIO pasirinkimo.
Bet jūs turite. Jūs jau pasirinkote. Jūs pasirinkote nesirinkti ir skųstis.
O jei pasirinksite kažką daryti, tai skųstis nebebus laiko.
Trynefaktor (marmūzės faktorius)
Tai dažnas bet kokios visuomenės reiškinys, kai vyresnybė rodo vienam asmeniui didesnę simpatiją nei kitam. Nors Norvegijoje neva visi lygūs ir negali būti su jais elgiamasi skirtingai, bet norvegai irgi žmonės, taigi šis fenomenas galioja ir čia. Trynefaktor yra kai pvz. priimamas į darbą žmogus (nežinia kodėl, nes buvo ir geresnių kandidatų) ar jau darbe gauna privalumus ir didesnę algą, arba kažkas gauna geresnius pažymius mokykloje ar šiaip susilaukia didesnio palaikymo be pagrindo arba kai palankumo niekaip negalima paaiškinti. Reikšmė (su pečių truktelėjimu) – „nežinia kuo jis įtiko”.
Nerašyti Norvegijos įstatymai
Daug metų vairuojantys važiuoja autopilotu. Pradinukai vairuoja įsitempę ir žiūri į kiekvieną kelio ženklą, kurio dar ir nepamato.
Gyventi naujoje šalyje – tai vairuoti nepažįstamoje šalyje. Vairuoti Norvegijoje – tai ne važiavimas tiesiai ir lygiu keliu kaip Lietuvoj, bet kalnais ir vingiais, kai nežinai kas už posūkio.
Užsienio lietuvio reikalavimai valdžiai
Lietuvis siekia oraus gyvenimo, tai yra jo prigimtinė teisė, ir ją užtikrinti turi konstitucija ir valdžia. Lietuvio protesto forma prieš valdžią – neiti balsuoti ir nerinkti nieko į valdžią, nes:
- nėra iš ko rinkti,
- vis tiek bus išrinkti patys blogiausi ir kvailiausi,
- valdžia yra blogis.
Kartais apima neviltis…
Viena užsienietė iš Pietų Europos sako: „Reikia suprasti, kad norvegai – gamtos žmonės, jie kaip troliai. Jie nemėgsta žmonių, jų nemyli ir nėra linkę bendrauti. Jiems gerai vieniems. Vienatvės kančia jiems yra mazochistinė tautinė vertybė, jų tvirtumo ir nepalaužiamumo simbolis. Jie ją išgyveno daug šimtmečių, su ja apsiprato, ją priėmė, padarė sava, tai jų pagrindinė vertybė, jų ramstis ir jų statusas. Jie ja didžiuojasi, sūpuoja ją ir myluoja, kai motina savo išsigimusį vaiką, kaip invalidas savo negalią. Užsieniečiam pasidaro baisu su tuo susidūrus, reikia tai žinot.“
Ši mergina, per trumpą laiką išmokusi norvegų kalbą, ne taip seniai pradėjo dirbti savivaldybėje. Jai sunku. Ji dar neperprato Norvegijos nerašytų taisyklių, nori daryti, daryti daugiau ir geriau, o jai neleidžiama. Ji skundžiasi:
„Jei norvegai priima kokį žmogų į jų dominuojamą šiltą biurokratinę vietelę, tai tu esi tik įsibrovėlis, kuriam daroma malonė – sėdėk ir tylėk, nes turi džiaugtis, kad turi gerą darbą, o ne tualetus plauni. Jiems turi rankas kojas bučiuoti, kad leido įlįsti į jų ofisus, taip kad malonėk nesišakoti ir nevaidinti protingo.” – lieja apmaudą.
Kita imigrantė, dirbanti kitoje valstybinėje institucijoje, pasakoja: „Laikraštis aprašo vertą dėmesio atvejį. Vaikinas dirbo Oslo savivaldybėje, integracijos skyriuje. Afrikos savaitei organizuoti Oslas skyrė daug lėšų. Savaitės metu buvo įvairios paskaitos ir diskusijos, kur vieši kalbėtojai pasisakinėjo apie tai, koks vakarų pasaulis blogas, kaip Europoje ir Norvegijoje viskas blogai ir kokia čia moralė ne tokia. Vaikinas apie tai parašė savo nuomonę į laikraštį. Parašė ir pasirašė savo vardu ir savo titulu – ne anonimiškai. Savo rašinyje jis stebėjos, kad renginys, kuriam Norvegija skiria lėšas, niekina šalį (Norvegiją), kurioje gyvenama ir kuri tas lėšas skiria. Tuoj sureagavo valdžia – vaikinas buvo iškviestas ant kilimėlio, jam buvo duota velnių, kad parašė tokį straipsnį. Jam buvo pareikšta, kad jis turėjo šią informaciją „kanalizuoti” viršininkams, o ne rašyti į laikraštį. Kas parašyta – o juk tai tiesa – nesvarbu. Tik neužkabink imigrantų, kad neapkaltintų rasizmu. Gal jie gali žeminti Norvegiją kiek nori, bet jų paliesti nevalia. Vaikiną pažemino pereigose, jam gresia išmetimas iš darbo. Ar yra žodžio laisvė Norvegijoje? Biurokratams tikriausiai nėra. O jų, Norvegijos dirbančių, yra 40 proc. Taigi beveik pusei tautos užkimšta burna, ypač kas liečia imigraciją ir imigrantus. Nes būsi apkaltintas rasizmu. Be to biurokratui rašyt į spaudą išvis negalima. Mąstyti biurokratui irgi nereikėtų. Jis turi tylėti, tyliai dirbti ir pūti laukdamas pensijos. Jokios nuomonės iš jo nepageidaujamos.“
Ar pritariate? Patyrėte kažką panašaus?
Kodėl
Kodėl rašau šį tiklaraštį? Pirmiausia dėl to, kad noriu. Kita priežastis – manau, kad turiu daug informacijos, kuri manyje jau netelpa, todėl noriu dalintis. O trečioji priežastis– man SKAUDA. Tuoj paaiškinsiu ką. Skauda ne man pačiai, o matyti, kad kai kurie lietuviai, yapč neseniai atvykę, susiduria su problemomis, kurių DAŽNIAUSIA priežastis – kultūriniai skirtumai. Jie nesupranta Norvegijos. O ją ir ne taip lengva suprasti iš pirmo žvilgsnio. Nes ji slypi po laimingiausios pasaulio šalies įvaizdžiu. Tai šalis, galvoja atvykėlis, kurioje iškart turi sektis, kurioje visi turtingi ir laimingi. Todėl potencialus imigrantas (dar prieš emigruodamas) piešia savo vaizduotėje šviesią ateitį.
O būna taip, kad realybė daug kartesnė… Egzistuoja gana aiškus ir logiškas paaiškinimas, kodėl kai kurie lūkesčiai – tik iliuzija, ir nereikėtų gaišti laiko juos puoselėjant.
Labai noriu praskleisti iliuzijų užuolaidėlę, papasakodama, ką supratau per savo gyvenimą Norvegijoje, patirtu iššūkius ir čia išmoktas pamokas. Dažnoje sitaucijoje net nėra aiškaus patarimo ar sprendimo. Tiesiog reikia kelti klausimus, kuriuos galėtume spręsti kartu. Arba keisti požiūrį. Gal tai padės greičiau suprati Norvegiją ir prisitaikyti? Nes kai kam – žinau iš patirties – supratimas ateina lėtai ir sunkiai, ilgai ir kantriai minant ant to paties grėblio, bet jo vistiek nematant… Noriu tai palengvinti. Kam vėl ir vėl išradinėti dviratį, jei jis yra – sėsk ir važiuok.
Nesiekiu jokio aukšto literatūrinio stiliaus – tiesiog rašau. Bandau nedaryti gramatinių kalidų, tačiau ne viską derinu su valstybine lietuvių kalbos komisija 😊.
DABAR – jei netingite ir mėgstate skaityti, siūlau mano „atrastas amerikas” Norvegijoje. Malonaus skaitymo.
Laukčiau civilizuotų komentarų ir pasiūlymų 😊
Apie mane