Kartais apima neviltis…

Viena užsienietė iš Pietų Europos sako: „Reikia suprasti, kad norvegai – gamtos žmonės, jie kaip troliai. Jie nemėgsta žmonių, jų nemyli ir nėra linkę bendrauti. Jiems gerai vieniems. Vienatvės kančia jiems yra mazochistinė tautinė vertybė, jų tvirtumo ir nepalaužiamumo simbolis. Jie ją išgyveno daug šimtmečių, su ja apsiprato, ją priėmė, padarė sava, tai jų pagrindinė vertybė, jų ramstis ir jų statusas. Jie ja didžiuojasi, sūpuoja ją ir myluoja, kai motina savo išsigimusį vaiką, kaip invalidas savo negalią. Užsieniečiam pasidaro baisu su tuo susidūrus, reikia tai žinot.“

Ši mergina, per trumpą laiką išmokusi norvegų kalbą, ne taip seniai pradėjo dirbti savivaldybėje. Jai sunku. Ji dar neperprato Norvegijos nerašytų taisyklių, nori daryti, daryti daugiau ir geriau, o jai neleidžiama. Ji skundžiasi:
„Jei norvegai priima kokį žmogų į jų dominuojamą šiltą biurokratinę vietelę, tai tu esi tik įsibrovėlis, kuriam daroma malonė – sėdėk ir tylėk, nes turi džiaugtis, kad turi gerą darbą, o ne tualetus plauni. Jiems turi rankas kojas bučiuoti, kad leido įlįsti į jų ofisus, taip kad malonėk nesišakoti ir nevaidinti protingo.“ – lieja apmaudą.

Kita imigrantė, dirbanti kitoje valstybinėje institucijoje, pasakoja: „Laikraštis aprašo vertą dėmesio atvejį. Vaikinas dirbo Oslo savivaldybėje, integracijos skyriuje. Afrikos savaitei organizuoti Oslas skyrė daug lėšų. Savaitės metu buvo įvairios paskaitos ir diskusijos, kur vieši kalbėtojai pasisakinėjo apie tai, koks vakarų pasaulis blogas, kaip Europoje ir Norvegijoje viskas blogai ir kokia čia moralė ne tokia. Vaikinas apie tai parašė savo nuomonę į laikraštį. Parašė ir pasirašė savo vardu ir savo titulu – ne anonimiškai. Savo rašinyje jis stebėjos, kad renginys, kuriam Norvegija skiria lėšas, niekina šalį (Norvegiją), kurioje gyvenama ir kuri tas lėšas skiria. Tuoj sureagavo valdžia – vaikinas buvo iškviestas ant kilimėlio, jam buvo duota velnių, kad parašė tokį straipsnį. Jam buvo pareikšta, kad jis turėjo šią informaciją „kanalizuoti“ viršininkams, o ne rašyti į laikraštį. Kas parašyta – o juk tai tiesa – nesvarbu. Tik neužkabink imigrantų, kad neapkaltintų rasizmu. Gal jie gali žeminti Norvegiją kiek nori, bet jų paliesti nevalia. Vaikiną pažemino pereigose, jam gresia išmetimas iš darbo. Ar yra žodžio laisvė Norvegijoje? Biurokratams tikriausiai nėra. O jų, Norvegijos dirbančių, yra 40 proc. Taigi beveik pusei tautos užkimšta burna, ypač kas liečia imigraciją ir imigrantus. Nes būsi apkaltintas rasizmu. Be to biurokratui rašyt į spaudą išvis negalima. Mąstyti biurokratui irgi nereikėtų. Jis turi tylėti, tyliai dirbti ir pūti laukdamas pensijos. Jokios nuomonės iš jo nepageidaujamos.“

Ar pritariate? Patyrėte kažką panašaus? Komentuokite ir laukite kitų minčių…

Kodėl

Kodėl rašau šį tiklaraštį? Pirmiausia dėl to, kad noriu. Kita priežastis – manau, kad turiu daug informacijos, kuri manyje jau netelpa, todėl noriu dalintis. O trečioji priežastis– man SKAUDA. Tuoj paaiškinsiu ką. Skauda ne man pačiai, o matyti, kad kai kurie lietuviai, yapč neseniai atvykę, susiduria su problemomis, kurių DAŽNIAUSIA priežastis – kultūriniai skirtumai. Jie nesupranta Norvegijos. O ją ir ne taip lengva suprasti iš pirmo žvilgsnio. Nes ji slypi po laimingiausios pasaulio šalies įvaizdžiu. Tai šalis, galvoja atvykėlis, kurioje iškart turi sektis, kurioje visi turtingi ir laimingi. Todėl potencialus imigrantas (dar prieš emigruodamas) piešia savo vaizduotėje šviesią ateitį.

O būna taip, kad realybė daug kartesnė… Egzistuoja gana aiškus ir logiškas paaiškinimas, kodėl kai kurie lūkesčiai – tik iliuzija, ir nereikėtų gaišti laiko juos puoselėjant.

Labai noriu praskleisti iliuzijų užuolaidėlę, papasakodama, ką supratau per savo gyvenimą Norvegijoje, patirtu iššūkius ir čia išmoktas pamokas. Dažnoje sitaucijoje net nėra aiškaus patarimo ar sprendimo. Tiesiog reikia kelti klausimus, kuriuos galėtume spręsti kartu. Arba keisti požiūrį. Gal tai padės greičiau suprati Norvegiją ir prisitaikyti? Nes kai kam – žinau iš patirties – supratimas ateina lėtai ir sunkiai, ilgai ir kantriai minant ant to paties grėblio, bet jo vistiek nematant… Noriu tai palengvinti. Kam vėl ir vėl išradinėti dviratį, jei jis yra – sėsk ir važiuok.

Nesiekiu jokio aukšto literatūrinio stiliaus – tiesiog rašau. Bandau nedaryti gramatinių kalidų, tačiau ne viską derinu su valstybine lietuvių kalbos komisija 😊.

DABAR – jei netingite ir mėgstate skaityti, siūlau mano „atrastas amerikas“ Norvegijoje. Malonaus skaitymo.

Laukčiau civilizuotų komentarų ir pasiūlymų 😊

Apie mane

Galima rasti čia