Kai kurie vyrai jaučiasi nejaukiai, jei moteris yra viršininkė, arba jo moteris siekia lygybės – jie įsivaizduoja, kad iš jų atimamas vyriškumas, tradicinis vaidmuo. Ypač atvykę iš kitų šalių imigrantai kraipo galvą, nesuprasdami kas čia per šalis, kur moteris nežino savo vietos, o vyrai, anot jų – lepšiai. Visgi valstybinė Norvegijos politika teigia, kad iki lygybės dar toli.
Ką galiu pasakyti apie vyrus ir moteris Norvegijoje? Krenta į akį, kad moterys čia ne taip rūpinasi savo išvaizda, nei mano šalyje. Taip pat mums neįprasta, kad moterys pasimatyme kur nors kavinėje ar restorane susimoka už save. Moterys leidžia laiką su draugėmis, o vyrai – su draugais, nors turi šeimas, ir tai normalu Norvegijoje, o mano šalyje nėra norma. Be to Norvegijoje vyrai – auklėtojai vaikų darželiuose arba slaugytojai , arba daug moterų policininkės ar dirba apsaugoje – pas mus to nėra. (Cristina, rumunė)
Norvegijoje moterys jau praradę moteriškumą. Grožis joms nusispjaut, atrodo kad joms net vyrų nebereikia, sėdi vienos kavinėse, visur vienos eina, tai, sakyčiau, iškrypimas. (Nenad, serbas)
Nuvyrinti vyrai?
Moterims Norvegijoje gyventi tikrai gera. Valstybė padeda vienišoms moterims su vaikais, remia šeimas, skatina vyrus dalyvauti šeimos gyvenime, dalinantis namų ūkio darbus.
Kaip reaguoja vyrai? Ar jie laimingi? Kaip jie jaučiasi moteriškoje šalyje – Norvegijoje? Ar nesijaučia jie paspausti po padu, tapę skuduru?
Tipiškas vaizdelis – vyras su prijuoste sukasi virtuvėje, o moteris prigula pailsėti su žurnalu ant sofos. Arba vyras čiauška su vaiku, jį maitina košele, keičia vystyklus, o moteris išėjusi į darbą, arba dar geriau – sėdi kavinėje su drauge.
Imigrantai į Norvegiją iš kitų kultūrų stebisi, kad Norvegijoje paminamos tradicinės šeimos, vyriškumo ir moteriškumo normos.
Vieni, atvykę į Norvegiją, niekuo nesistebi ir sako: „Čia kaip namie”.
Kiti randa daug dalykų kurie juos stebina. Pavyzdžiui kainos – daug kas sako, kad Norvegijoje viskas labai brangu. Arba visiškai tuščios miestelių ir gyvenviečių gatvės – kur gyventojai? Ką jie veikia? Kiti sako, kad jiems yra neįprasti didžiuliai ir neuždangstyti užuolaidomis langai. Arba gegužės 17, konstitucijos diena, kai beveik visi privalomai dėvi tautinius rūbus (no. bunad). Kiti kraipo galvą dėl valgymo įpročių, t.t. tradicinio matpakke.
Čia dar keletas dalykų, kurie stebina užsieniečius Norvegijoje:
Keistas dūsavimas, t.y. norvegų pritarimo garsas (kaip lietuviškas MmmH). Ne, tai ne astmos priepuolis (aš taip galvojau, kai pirmą kartą išgirdau ir norėdavau ieškoti kokių vaistų, ar bent jau vandens). Tai tiesiog toks įprotis tarti norvegišką „ja” (taip) įkvepiant orą, ypač demonstruojant visišką, besąlygišką pritarimą. Reagavimas tokiu garsu yra didelio susidomėjimo išraiška, įdėmiai klausant pašnekovo ir kartojant: „Jah, jah, jah…“ Jei jau išmokote taip daryti, esate gerame kelyje į tapimą norvegu.
Nuolatinis remontas. Norvegai remontuoja ir perdaro virtuvę (ir visą butą) kas keli metai. Madingiausias sterilus skandinaviškas stilius, kaip Ikėjoje. O po to kviečiasi valytoją, gana greitai ir remontą daro vėl, nes viskas neprižiūrint greit nusitrina ir nusinešioja. Juk jei samdau valytoją kuri ateis kartą per savaitę, tai pats kasdien nieko nedarau ir tvarkos nesilaikau – kitaip kam samdyt, tik pinigus išmest. Nor dabar, poCovidiniu laikotarpiu, kai kronos kursas nukrito, palūkanos padidėjo ir gyvenimo lygis nusmuko, šios tendencijos mažėja.
Daugybė žvakių namuose, visur jų pristatyta ir vakare – pridegiota. Tai vadinasi koselig (tariamas lietuviškai „kūšli“)– jauku, bet tai platesnė sąvoka. Koselig– norvegiška dvasia, menas leisti laiką kartais visai nieko neveikiant, bet labai jaukiai: židinys, degančios žvakės, vilnonės kojinės, didžiuliai jaukūs megztiniai, vyno taurė, garuojanti arbata, pūkiniai apklotai, naminiai sausainiai, saldumynai, knyga, muzika, pokalbiai su draugais. Paprasti dalykai iš kurių susideda gyvenimas. Ir jie tokie svarbūs ypač Norvegijoje, kur žmonių nedaug, iki miesto toli, žiema ilga ir vakarai tamsūs . Bet norvegai moka džiaugtis mažu. „Det var så koselig”, sako jie apie paprasčiausią eilinį vakarą. Tam kad norvegai galėtų kose seg, pajungta visa dizaino ir kičo pramonė gaminti koselige daiktus.
Gaudyti saulę. Jei tik pasirodo saulė, norvegas tuoj lenda į lauką ir nusirengia, arba sėdi kaip driežas atsisukę į saulę (apsigaubę pledais). Kavinėse net ir žiemą lauke pilna sėdėtojų. Būti namie, jei lauke šveičia saulė, negalima. Žinoma, niekas nebaus, bet sąžinė užgrauš. Bet vistiek – visiems trūksta vitamino D.
Kiek metų. Jei laikraštis rašo apie kokį žmogų, tai būtinai nurodoma jo vardas, pavardė ir amžius skliausteliuose, kodėl – niekas nežino, aš irgi.
Norvegai gerbia įstatymus, išskyrus du atvejus: 1. kai iš Švedijos vežasi daugiau nei leista „alkoholio ir maisto ir 2. kai yra ant dviračio – tada negalioja jokios eismo taisyklės. Nes dviratis Norvegijoje yra kaip karvė Indijoje – šventas.
Imigrantai Norvegija skųstis negali. Norvegai turi daug priekaištų Norvegijai, tačiau užsienietis skųstis Norvegija negali. Jis turi būti visada patenkintas, nes jam čia visada turi būti gerai.
Girtas norvegas!!!! Toks daug juokiasi, daug šneka, moterys geria lygiai su vyrais ir dar daugiau, girti norvegai – labai emocionalūs ir seksualūs. Kitą rytą tas, kuris su jumis buvo atviras ir intymus net nesisveikins. Nesupykite ir laukite kol vėl pasigers.
Julebord – stebuklų vakaras, kai nepažinsite žmonių, su kuriais bendraujate kiekvieną dieną. Kas atsitiko julebord (kalėdinis pobūvis) -lieka julebord – nerašyta taisyklė. Permiegojote su kuo nors – rytoj jis galbūt net nesisveikins – ir tai normalu. Laukite kitų metų julebord arba rodykite iniciatyvą.
Sakoma, kad jei Lietuvoje visos dienos kaip pirmadienio rytas, visi lekia bėga skuba ir stresuoja nuo ryo iki vakaro, o Norvegijoje visos dienos kaip sekmadienio pavakarys. Nes čia niekas niekur neskuba, raginti negalima, o jei spausi, atsakys: „ting tar tid“.
Kas tai – skundas, kritika, o gal pastaba, patarimas? Norvegai turi daug eufemizmų tam pačiam žodžiui, nors esmė ta pati – tai pastaba apie tai, kas kam nors nepatiko ar ką galima daryti geriau. Kaip į tai bus sureaguota, priklauso nuo to kas pasakė, kodėl pasakė, kaip pasakė ir kam pasakė.
Daugiausia apie vienatvę Norvegijos spauda ėmė rašyti 2019 ir 2020 metais, kai per kalėdas, gruodžio 25 d. nusižudė Norvegijos princesės Martha Louise buvęs sutuoktinis, rašytojas ir tapytojas Ari Behn. Tarsi pranašaudamas sau ateitį jis 2015 m. parašė knygą „Døden er en avposring” (Mirtis yra tarsi atsitraukimas), apie meilę, mirtį ir vienatvę. Tada socialinėse medijose plito raginimas pastebėti vienišus -ypatingai kai visi švenčia ir vienatvė labiausiai slegia – ir atverti jiems savo namus. Bet šis judėjimas greitai nurimo kaip nebuvęs.
Būti vienam gerai, kai tai pasirenki pats. Vienatvė yra puiku, kai ji yra laikina. Tik asketai, atsiskyrėliai gyvena vieni ilgus periodus, bet vėlgi – patys tai renkasi. Vienatvė negali būti primesta. Ilga vienatvė yra destruktyvi. Vienatvė tarp žmonių – baisi. Žmogus – socialinė būtybė, trokšta dėmesio ir pripažinimo. To ilgą laiką neturint, nepaisant kiek vaidinsi kad tau gerai vienam, rezultatas gali būti depresija.
Žinoma, vienatvės, o kartu ir depresijos priežastys gali būti medicininės, tai psichologų ir psichiatrų reikalas.
Pakalbėkime apie paprastąją vienatvę, kuri dar nėra peraugusi į sutrikimus.
Apie kultūrinius skirtumus. Kodėl norvegai nepersistengia, o imigrantai linkę prisiima visą atsakomybę?
Nesureikšminti mokomi nuo vaikystės
Išminčiai moko: Gyvenime reikia atskirti, kas yra svarbu, o kas ne. Jei nieko negali pakeisti – kam nervintis, jei gali pakeisti – keisk, kam nervintis. Kažkas atsitiko – ar verta nervintis, nes jau atsitiko. Dar neatsitiko, bet bijai kad atsitiks – daryk viską, kad neatsitiktų, bet nesinervink. Visai tai daug kam žinoma, tačiau taikyti gyvenime šią teoriją reikia išmokti.
„Tie norvegai tokie patiklūs ir naivūs,” – galvoja ne vienas imigrantas – „kad juos taip lengva apgauti”. Tačiau būten ši palanki ir pozityvi kultūra imigrantus traukia į šią šalį. Kaip atsiranda įstatymų laikymosi, visuotinio moralumo kultūra? Kodėl Norvegijoje ji palaipsniui dingsta? Kodėl vis dažniau taikoma griežtesnė kontrolė ir sankcijos?
Valdžia – geroji teta ar piktas dėdė?
Įvairiose visuomenėse yra skirtingas požiūris į valstybės aparatą. Vienose tas valstybės aparatas – tai mes (pvz. Norvegijoje, kt. Skandinavijos šalyse), nes vykdo žmonių valią, atstovaujamą demokratiškai išrinkto Parlamento, kuris leidžia įstatymus. Kitose visuomenėse valdžia yra prievartinis baudžiamasis aparatas, paprasto žmogaus priešas.
Straipsnio garso įrašasBelle Co nuotrauka, Pexels.
Ar įmanomas progresas, jie visi lygūs ir niekas neisistengia? Ar visi Norvegijoje turtingi, o gal čia irgi egzistuoja turtinė nelygybė, tik užslėpta? Kodėl Norvegijoje taip stengiamasi mažinti turtinius kontrastus ir atskirtį? Kodėl Norvegijoje dideli mokesčiai ir kas iš to laimi? Ar reikia perskirstyti pinigus, paimti iš turtingųjų ir atiduoti nepasiturintiems? Kodėl Norvegijoje padedam silpniesiems, o stiprieji tegyvena savo galva?
Pradinėje mokykloje pažymiai nerašomi.
Lygybė – viena iš svarbiausių norvegiškų vertybių. „Nesi geresnis nei kitas“ -kalama vaikams nuo mažumės. Gal manai kad esi gražesnis, protingesnis ar dar kitaip pozityviai „ -esnis“? Ne, čia tik tau taip atrodo. Geriau kad neatrodytų.
Apie norvegiškus laisvadienius: fleksitid, hjemmekontor, hyttekontor, innklemt arbeidsdag, avspasering.
Nuotrauka Roberto Nickson, Pexels.
Pasitikėti ir galvoti pozityviai reikia taip pat ir darbe – jei ten norvegiška darbo kultūra.
Darbo santykiuose vyrauja pasitikėjimas. Norvegijoje daug laisvų dienų, o darbo laiką registruoja paprastai pats darbuotojas, todėl suma sumarum norvegai nepersidirba.
Dar viena dominuojanti Norvegijoje vertybė yra nepriklausomybė, ji persmelkia visą norvegišką gyvenimą. Ji puoselėjama nuo gimimo. Vaikams daug leidžiama, darželyje, mokykloje auklėtojų ir mokytojų autoritetas nėra labai žymus. Žmonių santykiai nesuvaržyti priklausomybe, niekas niekam nieko neskolingas.
