Kategorija: Norvegai

Santūrumas

Mano vyras – norvegas. Kartais kartu dalyvaujame mūsų tautiečių susitikimuose. Aš mėgstu bendrauti, todėl greitai randu pašnekovų ir laikas man greitai prabėga. Vyras stovi palei sieną, kartu su kitais portugalių moteriškių vyrais norvegais, bet jie nebendrauja, tyli. Atrodo iš jų žodžius reikia pešte pešt. Taip prasiūbuoja visą vakarą, ištardami tik kelis žodžius vieni kitiems.  Kai grįžtame namo, vyras klausia: „Ar seniai tu tuos žmones pažįsti?Ką jūs ten taip ilgai su jais kalbėjote? Kodėl taip garsiai ginčijotės? Susipykote?“ Ilgai turiu jam aiškinti, kad mačiau tuos žmones pirmą kartą, kad mes tiesiog kalbėjomės apie nieką ir visai nesipykome. O intensyviai ir garsiai reikšti savo nuomones mums įprasta… (imigrantė iš Portugalijos)

Pirmieji metai Norvegijoje. Pakvietė į svečius. Atėjau, pasodino ant sofos. Ten jau sėdėjo du vyrai – vienas pagyvenęs, vienas jaunas. Šeimininkas nuėjo į virtuvę ruošti maisto. Laukėme, kol pakvies prie stalo. Niekas nekalbėjo. Aš pasakiau: „Mano vadas Juliette“- ir ištiesiau ranką pasisveikinti. Vyrai prisistatė: Vidar ir Kristoffer. Vėl tyla. Vienas pasakė „Ja, ja…“. Po pusvalandžio atėjo šeimininkas ir pakvietė prie stalo, atėjo dar svečių ir visi ėmėsi kalbėtis. Tas pusvalandis buvo ilgiausias mano gyvenime. Jaučiausi kaip anekdote apie suomius, kur kai vienas pirtyje pasakė „Ja, ja“, daugiau jo ten nebekvietė, nes per daug kalba. (imigrantė iš Prancūzijos)

Vertinu norvegus už jų grynumą. Lietuvis trykšta emocijomis, lyginant su norvegu (žinoma, lyginant su graiku ar rusu – visai netrykšta). Su lietuviais bendravimas gali būti intensyvus ir įdomus – išsakoma daug informacijos, daug minčių, vertinama, pasakojamos įvairios istorijos, bandoma pašnekovą įtikinti, kas tiesa, ir kas ne. Ir visa tai – emocingai, su gestais ir mimikom.  Ir visa tai – per trumpą laiką. Žodžiu, maudomės istorijų, įspūdžių, emocijų srovėje ar krioklyje. Daug kalbame ir kalbame aistringai.

Norvegams toks bendravimas per daug intensyvus. Jie nesupranta, ko iš jų nori, ir kodėl šis didžiulis  informacijos kiekis iš viso pateikiamas. Kai norvegai bendrauja, turi būti rėmai, ribos. Turi būti aiški tema ir aiškūs bendravimo tikslai. Negalima ką tik sutiktam norvegui pradėti pasakoti apie savo kaimynę, kuri turėjo vyrą, o tas vyras buvo iš tokios šalies, o toje šalyje valdė toks prezidentas, o tas prezidentas… Tokie nukrypimai ir nuvažiavimai į lankas su nevaldoma verbaline diarėja eiliniams norvegams nebūdingi ir nepriimtini.

Valdyti tokius protrūkius jie mokomi nuo vaikystės. Emocijas norvegas slepia, nes jas rodyti – nekultūringa, negražu. Parodyti, kad jauti nepasitenkinimą, liūdesį ar pasibjaurėjimą, o taip pat didelį džiaugsmą – tai tas pats, kad garsiai pagadinti orą ir krapštytis nosį. Tokiam elgesiui kelias užkertamas. O mes stebimės, kodėl norvegai tokie susikaustę.

Va toks dialogas: „Iš kur tu?“. „Iš Lietuvos“. „O, aišku, Lietuva, žinau Riga. Aš pernau buvau Minske. O jūs ten rusiškai kalbate, ar yra kokia kita kalba?

Kaip užknisdavo tokie klausimai! Negalėdavau nutylėt. Sakydavau: „O tu švedas ar danas? Kalbi daniškai ar švediškai? O ką, yra norvegų kalba? Ar jūs tik angliškai visi kalbate? (Stasys)

Toliau skaityti „Norvegai ir imigrantai ne visada susišneka. Kodėl?“

Koronaviruso (arba Covid-19) Norvegijoje tęsiasi. O man kilo mintis, kad tos taisyklės – laikytis atstumo – Norvegijoje buvo visą laiką. Norvegai mėgsta atstumą, mėgsta būti vieni, jie jau seniai skaitmenizavo beveik visų institucijų darbą, t.y. bendraujama nebe su žmogumi, tarnautoju, o su robotu, arba geriausiu atveju – telefonu bei el. paštu. Covid – 19 – tai tiesiog įprasta norvegiška būklė – kuo mažiau kontaktų, tuo geriau. Visi laimingi, nes dabar legitimiai gali nebebendrauti. ..

Na, o jei rimtai – ar daug turite draugų norvegų?

Toliau skaityti „Ar sunku susidraugauti su norvegu?“

Norvegijoje galioja paprasta taisyklė – neišsišok, būk kaip visi, nesijausk geresniu, o ypač – nedemonstruok pranašumo, nors tau atrodo, kad jį turi, nesigirk, būk kuklus – tai bus įvertinta.

Norvegas pelenius

Anot lenkų kilmės mokslininkės Ninos Witoszek, kritiškai rašančios apie Norvegiją (bet dažnai – teisingai), šioje šalyje nuolatos kovoja valstietis prieš inteligentą, ir inteligentas paprastai patiria nesėkmę.

Pagrindiniai privalomieji Norvegijos simboliai yra gamta ir dar kartą – gamta, o žmonės – nesugadinti, tyri gamtos vaikai, kuriems sekasi be jokių didelių mokslų, nededant jokių pastangų. Visgi norvegai yra dirbantys, ir sunkiai, juk jie turi  (gal greičiau – turėjo) labai daug dirbti, norėdami užsidirbti duonos kąsnį – gamta čia nėra dosni, ant akmenų ir fjordų, šaltyje ir tamsoje neužauginsi javų, daržovių, neišvystysi žemės ūkio. Klimatinės sąlygos yra daug sunkesnės, nes žiemos, ypač šiaurėje, ilgos ir šaltos, o vasaros – trumpos ir lietingos.

Anot N. Witoszek, tautinis Norvegijos herojus, yra Askeladenas, t.y. pelenius. Panašus personažas, beje, yra beveik visų šalių tautosakoje. Rusų tautosakoje tai Ivanuška – durnelis,  lietuviškose pasakose jo atitikmuo būtų trečias brolis Jonelis, kvailesnis ir silpnesnis už kitus brolius. Ir norvegui Askeladanui (t.y. peleniui), ir rusui Ivanuškai ir lietuviui Joneliui yra būdinga viena savybė – jis, nors kvailas, bet labai geras. Jis tiesiog daro tai kuo tiki ir kaip jam išeina – nekovodamas ir neįdėdamas didelių pastangų.

Toliau skaityti „Susipažinkite – tipiškas norvegas“

Iš gyvenimo

Kai pirmą kartą buvau Norvegijoje ir šypsotis nepratus, pastebėjau, kad visi čia šypsosi. Mokiausi ir gyvenau Oslo universiteto studentų bendrabutyje Blinderne. Eini koridoriumi, kiemu, o tau „šypt vypt“ visai nepažįstami. Pradžioje glumino. Juk buvo 1990 metai. Aš, augusi nepakantumo kultūroje, buvau  Lietuvoje pratus išeiti iš namų kaip į kovą ir grumtis, jei kas mane užkabins. Tai autobuse kokia bobulė vos ne apstumdydavo, tai pardavėja parduotuvėje aprėkdavo, tai troleibuso vairuotojas duris prieš nosį uždarydavo. Šypsotis nebuvo dėl ko, niekas nesišypsojo tada. Agresyvumo reikėjo ant kiekvieno žingsnio, turėdavai būt budrus. „O čia, Osle šypsosi nei iš to, nei iš to. Įdomu kodėl? Ko reikia iš manęs?“ – galvojau. Po kurio laiko man ta šypsena jau ėmė patikti, ir grįžusi į Lietuvą, pabandžiau įvest tą pačią madą savo darbe. Dirbau tada lietuvių kalbos mokytoja mokykloje, Vilniuje. Taigi  ir aš ėmiau vakarietiškai elgtis: einu koridoriumi ir geranoriškai nusišypsau kolegoms be jokios priežasties – kaip Norvegijoje. Kai kurie buvo pažįstami tik iš matymo- bet juk vienoje mokykloje visi dirbam. Toks mano elgesys nesukėlė jokio susižavėjimo, tik nepasitenkinimą. Paprastai sutiktieji nustebdavo, nusukdavo žvilgsnį, atgal nesišypsodavo, o galiausiai rusų kalbos mokytoja drėbė: „nu čevo ty tut mordu krūtyš?“ (na, tai ko čia tu snukį kraipai). Tuo mano eksperimentas įvesti vakarietišką šypsojimosi kultūrą į Lietuvos mokyklą baigėsi, nesulaukęs jokio pasisekimo. (D.B.)

Toliau skaityti „Norvego šypsena: nuoširdi ar kaukė?“