Nuo 0 iki vienerių metų vaikus svarbiausia būti su mama. Mama šalia – vaikas saugus. Jei kažkas išgąsdino – mama nuramino, ir vaikas saugus. Bet mama irgi turi būti rami ir saugi, kad galėtų nuraminti vaiką. Jai turi kažkas padėti būti saugiai. O tai dažniausiai – vaikučio tėtis. Jis turi būti ir emocinė atrama, ir padaryti sunkesnius darbus, padėti buityje, leisti mamai išsimiegoti. Jei ne tėtis – kiti artimieji, šeimos nariai.

Nuo pusantrų iki ketverių metų vaikas, jau galintis vaikčioti, ima tirti aplinkinį pasaulį. Jį tirdamas turi irgi būti saugus. Aplinkiniai neturi barti ar gąsdinti vaiko: “nelįsk, sudaužysi, nusideginsi, įsipjausi !” Bet jie turi būti šalia, patraukti pavojingus daiktus ir paguosti, jei vaikui, kuris susipažįsta su aplinka liesdamas, čiupdamas ir grūsdamas į burną, atsitinka kažkas, ko jis išsigąsta. Vaikas turi jausti, kad mama ar tėtis yra šalia. Ir kad ne kels skandalą, jei kas nors bus numesta, suduš ar sugrius, o nuramins ir viską sutvarkys. Tada bus saugu. Tada jis nebijos tyrinėti, jam bus paaiškinta, ką įmanoma paaiškinti, arba pavojingi daiktai – peiliai ar stiklai – patraukti, kad vaikas nepasiektų. Vaikas bus prižiūrimas, o ne bauginamas grasinimais ir rėkimu.
Taip augintas keturių metų vaikas išeina į pasaulį jau pasiruošęs būti vienas ir nebijodamas labiau jį pažinti. Nors mamos nėra šalia kiekvieną minutę, jis žino kad ir mama, ir tėtis yra. jis taip pat žino, kad reikia saugotis, bet nebijo bandyti patirti naujus dalykus. Nebijo, kad bars. Žino, kad paguos, nuramins ir pamokys, jei kažkas atsitiks. Vaikas nebijo gyventi, nors pasaulis ir nėra saugi vieta.
Taip augintas žmogus turės geresnę psichinę sveikatą.
Kiek mūsų lietuvių gali pasigirti, kad buvo auginami pagal tokius principus? Mes dažnas esame vaikystėje traumuoti, nes mūsų mamos ir tėčiai, nors tikriausiai labai mus mylėjo, nežinojo šitų pedagogikos pradmenų. Arba gal mamos pačios taumuotos ir bijojo gyvenimo, neturėjo atramos – vyro. Arba tas vyras buvo ne padėjėjas ir guodėjas, bet smurtautojas? Gal mamai buvo pogimdyvinė depresija (ją patiria apie 20-30 % moterų), bet niekas šito nežinojo. Ir todėl į pasaulį atėjęs naujas žmogiukas buvo nesaugus su sergančia mama….

Norvegijoje irgi ne visi žino šiuos elementarius dalykus, bet visgi, pripažinkime, Norvegija yra vaikui saugi šalis. Čia vaikų darželiuose dirba viena auklėtoja trims mažyliams – tada tikrai vaikui įmanoma skirti dėmėsį. Iš visuomenės išgyvendintas vaikų ujimas, barimas – tai socialiai nepriimtina. Todėl vaikai Norvegijoje auga linksmi ir laisvi.
„Gal per daug laisvi?“ – sako kai kas, ypač imigrantai iš kitokių kultūrų. Bet vaiko laisvė nevaržo jo asmenybės. Neįbaugintas, saugus vaikas turi pagrindą savivertei, gali augti, pažinti gyvenimą, tobulėti toliau. Mokyklose veikia programos, neleidžiančios tyčiotis. Esi kitoks? Vaikai mokomi priimti, tolerancijos, kitokiems leidžiama būti autentiškais, o ne būtinai standartiniais.
Pamąsčiau šiandieną, kiek mes, imigrantai, pabuvę čia, pozityviuose santykiuose, randame savo pačių vaikystės traumų ir ligų! Nežinojo, mūsų tėvai, nežinojome mes.
Betgi viską galima pakeisti, praeitį, net ir neigiamą, neutralizuoti. O mūsų vaikai auga čia, kur minimalizuotas smurtas, vyrauja civilizuoti, pagarbūs santykiai. Galim būti geresni, sveikesni, ir už tai – dėkingi šiai sveikai visuomenei.
