Lietuviškas džentelmenas sutinka norvegę

Povilas jau kelis mėnesius gyveno Osle ir neseniai darbe susipažino su žavia norvege Siv. Po kelių draugiškų pokalbių prie kavos aparato, jis sukaupė drąsą ir pakvietė ją į pasimatymą. Norėdamas padaryti kuo geresnį įspūdį ir pasirodyti kaip tikras džentelmenas, Povilas pasiruošė iš anksto: nupirko didelę, gražią rožių puokštę ir rezervavo staliuką geresniame Oslo centre esančiame restorane.

Kai jie susitiko sutartoje vietoje, Povilas su plačia šypsena ištiesė Siv gėles. Tačiau reakcija buvo ne tokia, kokios jis tikėjosi. Siv akimirksniu paraudo, atrodė labai susigėdusi ir sutrikusi. Ji apsidairė aplinkui, tarsi jaustųsi nepatogiai prieš praeivius, ir tyliai ištarė „takk“ (ačiū), skubiai paslėpdama gėles už nugaros. Povilas pasijuto šiek tiek keistai, bet nusprendė, kad ji tiesiog drovisi.

Nuvykus į restoraną, situacija tapo dar labiau įtempta. Povilas, norėdamas palepinti Siv, pasiūlė užsisakyti prabangių jūros gėrybių patiekalų ir brangaus vyno. Tačiau Siv griežtai atsisakė. Vartydama meniu, ji atrodė susirūpinusi ir galiausiai pareiškė: „Aš valgysiu tik šią dienos sriubą“. Povilas bandė ją įkalbinti išbandyti kažką geresnio, tikindamas, kad jis viskuo pasirūpins, tačiau Siv liko nepalaužiama. Pasimatymas vyko gana mandagiai, bet Povilas jautė tarp jų tvyrančią sieną.

Toliau skaityti „Lietuviškas džentelmenas sutinka norvegę”

Nuo Janteloven iki „aš čia bosas“: Knuto transformacija Vilniuje“

Norvegijoje Knutas yra pavyzdingas šeimos vyras, kuris kruopščiai rūšiuoja šiukšles, vairuoja „Tesla“ ir niekada neviršija greičio. Jis gyvena pagal nerašytą Skandinavijos kodeksą: visi lygūs, niekas neturi išsiskirti. Tačiau vos tik lėktuvas nusileidžia Vilniaus oro uoste, Knutas pasikeičia. Čia jis tampa „alfa vyru“ – dėvi prabangius kostiumus, vaišina merginas brangiais kokteiliais ir mėgaujasi dėmesiu, kurio tėvynėje niekada negautų. Taip elgiantis Norvegijoje jis susilauktų pasmerkimo, o štai Lietuvoje – viskas savo vietoje, dėmesys ir pagarba garantuota.

Kodėl tas pats elgesys dviejose šalyse vertinamas visiškai skirtingai?


Dvigubas Knuto gyvenimas

Osle Knutas yra pilka, bet gerbiama bendruomenės dalis. Jis grįžta namo tiksliai 16:00, gamina vakarienę šeimai, o savaitgaliais su neperšlampama striuke žygiuoja į kalnus. Jei Knutas nusipirktų deimantinį laikrodį ar pradėtų girtis savo vadovo pareigomis, kaimynai į jį žiūrėtų su gailesčiu ir pasmerkimu. Norvegijoje puikuotis turtu yra prasto skonio ženklas.

Tačiau du kartus per mėnesį Knutas skrenda į komandiruotę Vilniuje. Vos užsidarius viešbučio kambario durims, skandinaviškas santūrumas išgaruoja.

Knutas apsivelka idealiai prigludusį italų dizainerių švarką, pasikvepina sunkiais, brangiais kvepalais ir užsisako staliuką madingiausiame miesto restorane, kur lankosi vietinis auksinis jaunimas. Lietuvoje jis nebėra „tiesiog Knutas“. Čia jis – pasiturintis užsienio investuotojas. Jam patinka matyti, kaip merginų akys nukrypsta į jo pusę, kai jis prie baro nerūpestingai numeta savo kreditinę kortelę. Jis garsiai pasakoja apie savo projektus, dalija dosnius arbatpinigius ir mėgaujasi „alfa patino“ vaidmeniu. Vilniuje jis jaučiasi gyvas, galingas ir matomas. Sekmadienį jis grįžta į Oslą, vėl apsivelka pilką džemperį ir tampa tuo pačiu ramiu šeimos tėvu.


Kodėl Norvegijoje tai tabu, o Lietuvoje – priimtina?

Šį Knuto elgesio lūžį puikiai paaiškina sociologija ir kultūriniai skirtumai tarp Šiaurės ir Rytų/Centrinės Europos.

  • Norvegijoje visuomenę formuoja Jantės įstatymas (Janteloven) – kultūrinė taisyklė, kuri sako: „Nemanyk, kad esi geresnis už kitus“. Norvegijoje vertinamas kuklumas ir lygybė. Turtas čia dažniausiai yra „tylus“. Atviras puikavimasis statusu čia laikomas socialine klaida ir sulaukia atstūmimo.
  • Lietuvoje: Po sovietmečio pilkumos ir nepritekliaus, nepriklausomoje Lietuvoje kapitalizmas atnešė stiprią sėkmės kultūrą. Materialiniai pasiekimai – geri rūbai, automobiliai, prabangus laisvalaikis – ilgą laiką buvo (ir iš dalies tebėra) sunkaus darbo, talento ir aukšto socialinio statuso įrodymas. Todėl visuomenė į sėkmės demonstravimą žiūri daug atlaidžiai ir su tikra pagarba.
  • Norvegijoja pasižymi itin aukštu lyčių lygybės lygiu. Tradicinis „alfa vyro“ ar „šeimos maitintojo, kuris viską perka“ įvaizdis čia yra pasenęs. Vyrai ir moterys lygūs, o vyras, bandantis „pakerėti“ moterį savo pinigine, Norvegijoje pasirodytų juokingas ir įžeidžiantis.
  • Lietuvoje: Nors situacija sparčiai keičiasi, Lietuvoje vis dar stipresni tradiciniai lyčių vaidmenys. Vyriškas dosnumas, iniciatyva, gebėjimas užtikrinti finansinį saugumą ir pasitikėjimas savimi (tas pats „alfa“ įvaizdis) flirto kultūroje dažnai vertinami teigiamai. Gražūs drabužiai ir dėmesys moterų kompanijai čia priimami kaip normalus, vyriškas elgesys naktiniame gyvenime.
  • Norvegijoje: Socialinė kontrolė yra labai stipri. Knutas žino, kad jo elgesys tėvynėje sugadintų jo, kaip patikimo piliečio ir darbuotojo, reputaciją.
  • Lietuvoje: Būdamas užsienietis komandiruotėje, Knutas išsilaisvina iš savo socialinio burbulo. Vilnius jam suteikia anonimiškumą ir laisvę išreikšti tą savo asmenybės dalį, kurią Norvegijos kultūra reikalauja užgniaužti.

Kai norvegiški kodai nesuveikė Palangoje

Merginų žavėjimo pamokos: šeši gražuoliai iš Oslo gavo patarimą.

Šeši draugai iš Oslo – penki aukšti, sportiški norvegai ir jų vaikystės draugas Lukas, lietuvis, į Norvegiją su tėvais persikraustęs vos trejų metų – nusileido Palangos oro uoste. Visiems jiems neseniai buvo sukakę aštuoniolika. Osle jie buvo įpratę prie dėmesio: išvaizdūs, stilingi, garsiai besijuokiantys vaikinai Norvegijos klubuose visada būdavo apsupti merginų. Palanga jiems atrodė puiki vieta vasaros atostogoms – jūra, saulė ir pigesnis naktinis gyvenimas.

Pirmąjį vakarą vaikinai susiruošė į vieną populiariausių Jono Basanavičiaus gatvės barų. Jie užsisakė gėrimų, atsisėdo prie staliuko centre ir pradėjo elgtis taip, kaip darydavo namuose: kalbėjosi linksmai, garsiai juokaudami, rodydami visišką pasitikėjimą savimi ir, atrodytų, ignoruodami aplinką. Jie buvo tikri, kad netrukus juos pastebės ir prie jų staliuko pradės suktis vietinės merginos. Aplinkui tikrai buvo nemažai merginų kompanijų, kurios akies krašteliu stebėjo stotingus užsieniečius, tačiau… niekas prie jų nėjo. Praėjo valanda, dvi, baras pamažu tuštėjo, o vaikinai taip ir liko sėdėti vieni. Norvegai buvo visiškai sutrikę ir net šiek tiek įsižeidę. „Kas čia per vieta? Mes joms nepatinkame?“ – nesuprato jie.

Toliau skaityti „Kai norvegiški kodai nesuveikė Palangoje”

Susipažinkite – Norvegijos KEEG

Novegiška „Keeg“ kultūra yra norvegiškas turtingo jaunimo variantas. Tai subkultūra, priešingybė pilkam, neišsikiriančian kombinezonų ir didelių uniseks striukų „friluft” stiliui. 

Pats žodis „keeg“ atsirado skaitant anglišką žodį „geek“ (moksliukas/nerdas) atbulai.  Keeg – reiškia žmogų, kuris yra populiarus, turtingas, stilingas ir aktyviai demonstruoja aukštą socialinį statusą. 

Tai dažniausiai turtingų šeimų vaikai, kurie specialiai pasirinko puošnų ir elegantišką, išpuoselėtą stilių.  Klasikinis šios kultūros įvaizdis – vaikinai tobulu kirpimu, poilgiais plaukais, dažniausiai perskirtais idealiai per vidurį (midtskill). Jie dėvi prabangius polo marškinėlius su logotipais (pvz., Ralph Lauren ar Lacoste), o megztinį elegantiškai užsiriša ant pečių. Merginos irgi visada atrodo tobuliai – kaip iš žurnalo. Gražus, purškiamas ar pietų šalyse įgytas įdegis, balti dantys, tiesūs, blizgantys plaukai, brangūs firminiai drabužiai ir, žinoma, prabangios dizainerių rankinės. Keeg atstovai rengiasi ryškiai ir prabangiai.

Toliau skaityti „Susipažinkite – Norvegijos KEEG”

Janteloven pliusai ir minusai

Norvegijoje taip gerai, kad net blogai?

Ar sunku imigrantams taikytis prie nerašytų norvegiškų taisyklių?

Prieš 20 metų vienas jaunas lietuvis, gyvenantis Norvegijoje, tada dar 16 metis, pasakė vieną neįkainojamą išmintį. Šis išvyko studijuoti į Europos mega miestą ir į Norvegiją negrįžo. Jis dabar užima aukštas pareigas tarptautinėje įmonėje. Norvegijoje kaip jis sakė buvo „per mažai galimybių būti ambicingu”, o vidutinybe, kas Norvegijoje beveik privalomas sėkmės garantas, ypač užsieniečiui, tapti neviliojo”.

Jau prieš 20 metų, nekrimtęs jokių kultūrinių skirtumų mokslų, šis lietuvis – pavadinkime jį Jonu – puikiai įžvelgė, kad įvairiose šalyse yra skirtingi komunikacijų kodai, kurių paisyti privaloma.

„Kai aš Norvegijoje,” sakė jis, „aš užsidedu geranoriško, kartais – vargšelio, pasimetusio, kvailai besišypsančio berniuko kaukę. Būtent ši rolė labai veikia – visi tau padės, ir gausi tai, ko nori. Dar tikresnis ingredientas -sakyti kokia nuostabi šalis yra Norvegja, kiek čia galima išmokti ir kaip gera čia gyventi. „

„O kai būni Lietuvoje,” sakė jis, „tai ten reikia būti kietu vyruku – alkūnės į šonus, pasitikinti sarkastiška šypsena, visažinio laikysena. Dar – panieka ir kritiškas žvilgsnis.”

Šis vyras išstudijavo daugelio Europos šalių kultūrinius modus operandi, kas jam ir dabar labai padeda jo vadovaujančiame darbe tarptutinėje įmonėje.

Žinoma, ir Lietuva ir Norvegija per 20 metų pasikeitė, ir žmonių agresyvumas Lietuvoje smarkiai sumažėjo, o Norvegijoje – atvirkščiai. Visgi, galios distancija vis dar didesnė Lietuvoje, nei Norvegijoje, todėl kitoks veikimo būdas skirtingose šalyse yra būtinas.

Iš komentarų straipsniams apie kultūrinius skirtumus ir lietuvių sėkmę ar nesėkmę Norvegijoje vienaip ar kitaip egiantis, galima spręsti, kad kai kas ne visai supranta apie ką rašau – ir tai jūsų teisė. Mano tikslas yra vienas – ne skatinti pavirsti norvegiška vidutinybe (norvegų irgi yra visokių, ką daugelis paminėjo ir ką aš puikiai žinau) ir atsisakyti savo lietuviškos ir individualios tapatybės, bet išmokti čia elgtis priimtiniausiu visuomenei būdu, kad PASISEKTŲ.

Taigi, nešiokite savo Vuitton rankines į sveikatą. Bet jei už tai tikitės iš norvegų dėmesio ir pagarbos, tai jos tikriausiai nebus – jūsų rankinės ir jų kaina norvegų nelabai domina. Bet jei dirbate tarptautiniame kolektyve, kur jums svarbu demonstruoti statuso simbolius rankinių ar kitų daiktų pavidalu ir tai kuria vertę ir didina jūsų statusą – pirmyn, niekas nestabdo. Norvegijoje randa savo vietą visokie žmonės.

Suprantama, kad pasaulyje norisi daugiau spalvų, negu jų kartais siūlo ši šalis.

Norvegiškas paprastumas ir lygybės kultūra („janteloven“ bei frazė „alt går sikkert bra“) sukuria saugią aplinką, bet kartais gali virsti stagnacija. Kai išvaizdai, ambicijoms ar pastangoms nėra jokių socialinių reikalavimų, išnyksta vidinis variklis stengtis, tobulėti ir reikalauti geresnių rezultatų.

Imigrantai žavisi Norvegija, nes Janteloven turi ir šviesiąją pusę – tai ramybė ir lygybė.

Norvegija daug kam patinka, nes čia yra saugiau nei kitur. Žmogus nebijo prarasti darbą, nes darbo rinka Norvegijoje itin saugo darbuotoją, todėl net jei nesitengia, iš darbo išmesti negali (jei jis pastovus).

Čia mažiau streso, nes žmonės jaučiasi saugūs be poreikio nuolat konkuruoti ar kažkam įrodyti savo vertę. Visuomenė toleruoja skirtingumą, nesmerkia už netradicinį gyvenimo būdą ar paprastumą. Kaip ne kartą kartojama, čia daug pasitikėjimo, todėl nėra didelės socialinės atskirties ar demonstratyvaus vartotojiškumo.

Tamsioji Janteloven pusė, ką kartais akcentuoja atvykėliai – abejingumas ir vidutinybė. Pastangos nuslopinamos – kam siekti daugiau, atrodyti geriau, jei niekam nerūpės, jei už nieko nedarymą gausi tokį patį palaikymą ir pagyrimą. Pastangos be tikslo irgi pasidaro neįdomios. „Alt går sikkert bra“ (viskas bus gerai) dažnai tampa pretekstu nieko nekeisti net tada, kai gyvenimas to reikalauja. Tai ir važiuojama sena vaga, užsižaidžiama su pliurpalais ir net nepradedam nieko daryti. Ir tikrai – gali apimti estetinis ir kultūrinis nuobodulys, net –  dingti noras puoselėti aplinką, asmeninę higieną, stilių ar aukštus profesinius standartus, nes „ir taip gerai“.

Nuostata „Viskas bus gerai“ veikia kaip progreso stabdis. Išnyksta smalsumas. Kai visuomenėje viskas iš anksto suplanuota, aišku ir saugu, žmonėms nebereikia ieškoti kūrybiškų sprendimų ar gilintis į detales. Dingsta poreikis būti „geresniam už kitą“.

Taigi, tam tikra prasme Janteoven kaina yra vyraujantis vidutinybės kultas. Visi gauna panašų atlygį ir statusą, išskirtinės pastangos nėra nei finansiškai, nei socialiai skatinamos. Tai vadinamieji „pasitenkinimo spąstais“ (angl. satisficing): ieškoma ne geriausio įmanomo sprendimo, o pirmo pasitaikiusio, kuris yra „pakankamai geras“ (godt nok).

Tai iš tiesų stabdo progresą, nes inovacijos ir aukšta paslaugų kokybė gimsta iš nepasitenkinimo esama padėtimi, konkurencijos ir noro padaryti geriau. Kai to nėra, visuomenė tiesiog inertiškai juda į priekį, palaikoma tik senų, jau sukurtų resursų.

COOL norvegė – ką apie norvegų aprangos stilių reikėtų suprasti užsieniečiams

Lina iš Kauno, kurios įmonė bendradarbiauja su Norvegijos partneriais, dažnai atvažiuoja čia į komandiruotes. Merginai jau seniai krito į akį norvegas Andersas, su kuriuo ji dažnai dirba kartu įvariuose projektuose. Bet jiems niekada neteko pabūti už darbo aplinkos. Ir štai kartą pasitaikė šansas – Andersas Liną pakvietė į „fredagspils“ (penktadienio alaus vakarėlį) kartu su kitais kolegomis.

Ji nusprendė pasistengti ir atėjo pasipuošusi pagal lietuviškus standartus. Ji buvo įsitikinusi, kad tai neliks Anderso nepastebėta. Ji pasipuošė taip, kaip, žinojo, patinka vyrams Lietuvoje: pabrėžiančia figūrą suknele, aukštakulniais, pilnu makiažu ir idealiai suderintais aksesuarais. Taip ji tikėjosi atrodyti gundančiai ir moteriškai.

Tačiau bare Lina pasijuto visiškai ne savo vietoje. Kolegės norvegės vilkėjo apsmukusius džinsus, oversize švarkus, sportbačius, buvo be makiažo ir atrodė tarsi visai nesistengė patikti.

O Andersas į Linos eleganciją sureagavo keistai  – jis vengė lietuvės visą vakarą, ir rodė dėmesį Siljei, kuri, Linos manymu, buvo visai neptraukli ir nemoteriška – vilkėjo platų kaip maišas pilką megztinį, ir dar pūkuotą, todėl atrodė dvigubai storesnė. Plaukai bet kaip surišti į uodegą, didžiulis šalikas, kuris visai slėpė kaklą, juodos, paprastos, pasmukusios kelnės, grubūs batai… Ji, atrodė, sėdi ne bare, o yra pasiruošusi žygiui į kalnus.  Bet Andersui tokia klaiki, Linos galva, apranga įspūdžio negadino, ir jis, Linos nusivylimui, praflirtavo su Silja visą vakarą.

Lina susidūrė su vadinamuoju skandinavišku stiliumi, kuris nevisada gali būti pažįstamas ir suprantamas kitų kultūrų moterims.

Pasigilinkime

Skandinaviškas aprangos stilius nėra naujiena. Švedijos kino legenda Greta Garbo trečiajame dešimtmetyje atvykusi į Holivudą atnešė naujus stiliaus vėjus iš Skandinavijos. Kai Amerikoje visuotinai karaliavo moteriškas, blizgantis „flapper“ įvaizdis ir sunkus makiažas, cheminės šukuosenos ir aukštakulniai bei siauros suknelės, Garbo atnešė šiaurietišką  natūralumą. Ji įrodė, kad moteris gali būti graži ir geidžiama be klasikinių gundymo atributų. Ji vertino patogumą, o jos garsieji studijiniai portretai būdavo fotografuojami su minimaliu makiažu ir visiškai natūraliu veidu. Ji dėvėjo didelius megztinius, vyriškas kelnes ir marškinius, laisvą platų švarką, ilgus lietpalčius, avėjo batus be pakulnės, kurie nė nekvepėjo moteriškumu, o buvo grubūs, storapadžiai ir suvarstomi – kaip vyrų. Be to ji negarbanojo plaukų.

Gretos Garbo stilius padarė didelę įtaką tūkstančiams moterų pasaulyje.

Skandinaviškas stiliaus byloja ne tik apie moterų nepriklausomybę, bet ir apie tai, kad tikrasis patrauklumas slypi sveikatoje, o ne pastangose „atrodyti gražiai“ ir  persistengti, brukantis į siaurus drabužius, persismaugiant liemenį, vos pastovint ant siaurų aukštakulnių, raitant sulakuotas garbanas ant galvos ar tepantis ant veido gausybę makiažo.

Kiti kriterijai

Norvegijoje šis stilius ir toliau karaliauja. Ir nors kitų kultūrų atstovės gai kritikuoti norveges apsileidimu, jos visgi puikiusiai randa būdų patikti savo natūralumu.  Norėdamos traukti dėmesį, jos nesirenka tradicinio „gundančio“ ar itin moteriško stiliaus (su suderintais aksesuarais, papuošalais ar aukštakulniais) – socialiniai kodai čia veikia kitaip.

Norvegėms būdingas nerūpestingas „scandi Cool” stiliukas. Nors mergina ir praleio kelias valandas prie veidrodžio, jos išvaizda nerėkia apie pastangas atrodyti gražiai. Kaip tik ji naudoja „effortless“ (atrodau taip, lyg man tai nerūpėtų) taktiką – plaukai atrodo nešukuoti ar bet kaip suimti į nerūpestingą uodegą ar kuodą, o rūbai tarsi apsivilkti be jokio derinimo ir bet kaip. Nors iš tikrųjų taip atrodyti gali būti sugaišta ir nemažai laiko.

Juk jei mergina per daug suderins – rankinę prie batų, o plaukų segtuką ar auskarus – prie lūpdažio spalvos, Norvegijoje tai bus suprasta kaip per didelis stengimasis (try-hard), kas jaunimo kultūroje laikoma nestilingu dalyku.

Geriau joms clean girl įvaizdis: balti marškinėliai, platūs kokybiški džinsai, didelis oversize švarkas arba megztinis ir sportbačiai. O veidas tarsi tik nupraustas ir viskas – nors galbūt ant jo ir labai brangus kremas ir pudra, kurios plika akimi neįžvelgsite. Tai irgi yra stilius, tačiau jo tikslas – sukurti vaizdą, kad mergina ką tik išlipo iš lovos, bet vis tiek atrodo puikiai.  

Norvegų vaikinai užaugo toje pačioje aplinkoje. Jiems didžiausią įspūdį daro mergina, kuri atrodo sveika, sportiška ir natūrali.Mergina su pilnu makiažu, suderintais aksesuarais ir elegantiška suknele dienos metu norvegui vaikinui gali pasirodyti „per daug reikalaujanti priežiūros“ (high maintenance) arba tiesiog netinkama aktyviam gyvenimo būdui.

„Russetid“ fenomenas – mados taisyklių griovimas

Būtent šis skandinaviškas nerūpetingumas bei uniforminė kultūra pasireiškia ir abiturientų stiliuje. Kitose šalyse merginos pusę metų ieško suknelių ir batų išleistuvių vakarui, o čia tokio galvos skausmo išvis nėra. Beveik mėnesį laiko tiek merginos, tiek vaikinai Norvegijoje  nešioja (neplaudami jų) vienodus raudonus, mėlynus ar juodus kombinezonus. Juk čia visi lygūs, ir linksmybės, socialinis statusas ar patrauklumas nepriklauso nuo to, kuo vilki ir ar tavo drabužiai suderinti. Jaunuoliai išmoksta patikti per savo asmenybę, energiją ir bendravimą, o ne per drabužių derinimą. 

Prabanga be rėksmingumo

Kai norvegės užauga ir užsidirba pinigų, jos pradeda pirkti itin brangius drabužius, tačiau renkasi „tyliąją prabanga“ (quiet luxury). Jos investuoja į tokius prekių ženklus kaip Holzweiler, Toteme ar Acne Studios. Drabužiai kainuoja šimtus eurų, tačiau jie yra pilki, smėlio spalvos ar juodi. Žmogui iš šalies atrodo, kad norvgė „nemoka rengtis puošniai ir spalvingai“, tačiau norvego akimis ji atrodo labai brangiai ir stilingai. 

Dalinkitės nuomone ir diskutuokite Feisbuko grupėje Gyvenu Norvegijoje

Aukso vidurio paieškos: tarp imigrantų perfekcionizmo ir norvegiško „godt nok”

Dovilės ir Simonos istorija: Dvi slaugytojos Norvegijos ligoninėje

Ligoninės skyriuje Bergene susitiko dvi lietuvės slaugytojos: Dovilė (54 m.) ir Simona (28 m.). Nors abi atliko tą patį darbą, jų metodai skyrėsi kaip diena ir naktis.

DI sugeneruota nuotrauka

Dovilė į Norvegiją atvyko turėdama 30 metų medicinos patirtį Lietuvoje. Ji buvo įpratusi, kad slaugytoja turi matyti viską, bėgti per kelias palatas, o jei kas nors nesuspėta – likti po pamainos nemokamai. Dovilė dirbo kęsdama nuolatinius nugaros ir sąnarių skausmus. Tačiau pasiimti nedarbingumo lapelio (sykemelding) jai neleido išdidumas ir gili vidinė gėda. Ji manė: „Ką pamatys vadovybė? Kad aš silpna? Kad nesusitvarkau?“ Ji gėrė stiprius nuskausminamuosius ir eidavo į pamainas sukandusi dantis, šventai tikėdama, kad toks pasiaukojimas yra vienintelis teisingas keliasč nes darbas buvo visas jos gyvenimas. Ji nemokėjo kitaip.

Simona užaugo Norvegijoje. Ji darbą vertino tik kaip gyvenimo dalį ir pajamų šaltinį ir su juo nesitapatino. Ji puikiai žinojo savo teises. Ji niekada nepersidirbdavo, o kilus menkiausiam stresui ar nuovargiui drąsiai sakydavo: „Aš turiu saugoti save“.

Vos po kelių įtemptų mėnesių skyriuje, Simona nusprendė, kad krūvis jai per didelis, ir kreipėsi į šeimos gydytoją. Kadangi Norvegijoje psichologinis diskomfortas ar „perdegimo grėsmė“ yra pakankama priežastis, jauna, sveika 28-erių mergina lengvai gavo ilgalaikį nedarbingumo lapelį (sykemelding).

Susidūrimas: Kas veža naštą?

Kai Simona išėjo gydytis „streso“, skyriuje atsivėrė didžiulė skylė. Kadangi surasti naują darbuotoją užtrunka, o pacientų skaičius nesumažėjo, visas krūvis nugulė ant likusios komandos pečių. Didžiausią naštą prisiėmė būtent Dovilė. Ji, būdama žymiai vyresnė, turinti realių sveikatos problemų, dirbo už du – už save ir už „pavargusią“ Simoną. Dovilė jautė gilų vidinį įniršį: ji matė Simonos socialinių tinklų nuotraukas iš kavinių ir pasivaikščiojimų kalnuose, kol pati vos pastovėjo ant kojų naktinėse pamainose.

Vieną vakarą, baigiantis sunkiai pamainai, vyriausioji slaugytoja pastebėjo drebančias Dovilės rankas ir paklausė, kodėl ši nepasiima kelių dienų poilsiui. Dovilė tik piktai nukirto: „Kažkas juk turi dirbti. Aš ne iš tų, kurie sėdi namie dėl kiekvieno nieko“.

Tai buvo liūdna tiesa. Dovilės perfekcionizmas ir gėda sirgti padarė ją idealia auka sistemoje, kurioje jaunoji karta išmoko brėžti ribas taip plačiai, kad jų darbas tiesiog perkamas kito sąskaita. Neradus aukso vidurio, viena slaugytoja naikino savo sveikatą, o kita – prarado atsakomybės jausmą prieš savo kolegas.

Perfekcionizmo liga

Lietuviškas perfekcionizmas dažnai kyla iš noro įrodyti savo vertę, tačiau modernioje aplinkoje jis virsta tiesiu keliu į perdegimą. Šis bruožas ypač ryškiai susiduria su visiškai kitokia realybe, kai lietuviai pradeda dirbti užsienio darbo kultūrose, pavyzdžiui, Norvegijoje. Neradus aukso vidurio tarp šių dviejų pasaulių, nukenčia abi pusės: vieni perdega slegiami gėdos, kiti – pasinaudoja sistema, palikdami kolegas likimo valiai.

Kodėl lietuviai yra perfekcionistai ir kodėl tai nesveika?

Lietuvių perfekcionizmas turi gilias istorines ir sociokultūrines šaknis. Mūsų kultūroje dominavo požiūris, kad žmogaus vertė yra tiesiogiai lygi jo pasiekimams ir sunkiam darbui („ką žmonės pagalvos“, „reikia padaryti idealiai“). Tai postsovietinė trauma – noras pasivyti Vakarus ir įrodyti savo profesionalumą sukūrė hiperkompensacijos mechanizmą – dirbti dvigubai stipriau nei kiti. Kita priežastis – kritikos kultūra.Tradicinėje lietuviškoje švietimo ir šeimos sistemoje klaidų tolerancija buvo labai maža – už jas būdavo gėdinama, o geri rezultatai priimami kaip savaime suprantamas dalykas.

Kodėl tai nesveika? Perfekcionizmas nėra siekis būti geriausiu – tai paniška baimė pasirodyti klystančiu. Tai sukelia nuolatinį stresą, chronišką nepasitenkinimą savimi ir galiausiai – klinikinį perdegimą, depresiją bei fizinius lėtinius skausmus, kuriuos žmogus linkęs ignoruoti iki paskutinės akimirkos.

Polinkis į perfekcionizmą labiau būdingas vyresniai kartai. Joje (X ir vyresni) kuriems dabar 40 – 50 metų motyvacija yra pasiaukojimas ir noras kad kiti pripažintų kaip sėkmingą ir gerai dirbantį. Šios kartos žmonėms darbas yra gyvenimo centras, o daug dirbti – dorybė. Jų varomoji jėga – klaidų ir asmeninių nesėkmių baimė ir gėda prieš kitus. Šių kartų atstovai dažnai ignoruoja siunčiamus kūno signalus apie perdegimą ir dirba net sirgdami.

Jaunesnių – Y ir Z kartų – požiūris į darbą visai kitoks. Juos motyvuoja saviraiška, asmeninė gerovė ir prasmė, o ne baimė ar pareiga. Darbas jiems – tik viena gyvenimo dalis, o ne visas gyvenimas. Klaidų jie nepriima kap asmeninių tragedijų ir žiūri į jas kaip į galimybę tobulėti. Todėl jaunesni žmonės moka brėžti ribas, pasakyti NE ir naudojasi jiems užtikrinamomis teisėmis ir socialinėmis garantijomis.

Kartų susidūrimas ir darbo kultūrų skirtumai gali iššaukti konfliktus.

Kodėl Norvegijoje perfekcionizmas kenkia?

Norvegiška darbo kultūra remiasi „Janteloven“ (Jantės įstatymo) filosofija – niekas neturi būti geresnis už kitą. Čia svarbiausia yra lygybė, pasitikėjimas ir bendruomeniškumas. Individualus perfekcionizmas čia vertinamas neigiamai, nes griauna komandos ritmą ir stabdo procesus. Galioja taisyklė „Godt nok“ (gana gerai arba gerai ir taip). Imigrantų perfekcionizmas ir noras dirbti gerai gali būti laikomas pasipūtimu.

Kita medalio pusė: Atsakomybės išsklaidymas ir abejingumas

Visgi ne visada Norvegijos darbo vietose pavyksta rasti aukso vidurį tarp perfekcionizmo ir sveiko produktyvumo. Vis dažniau komanda nukrypsta į kitą kraštutinumą – atsakomybės sutrupinimą ir abejingumą. Taisyklė „gana gerai“ pavirsta į „bet kaip”, ji  neteisingai interpretuojama kaip skydas tinginystei. Individuali atsakomybė išsklaidoma grupėje (visi atsakingi, vadinasi – niekas neatsakingas). Kokybės kartelę nuleidus taip žemai, išnyksta ir pati darbo prasmė – lieka tik mechaninis valandų stūmimas, vedantis į vidinį nedarbą, ty žmogus dirba algą gauna, bet pats žino kad nėra geras darbuotojas. Bet jei visi taip – tai ir aš taip, kitaip tapsiu persidirbančia auka. Tada norvegiška socialinio saugumo sistema kartais tampa įrankiu, leidžiančiu lengva ranka pasitraukti iš rikiuotės, visą naštą perkeliant tiems, kurie nemoka pasakyti „ne“.

Ar yra išeitis? Kaip visada tai – aukso vidurys.

Štai konkrečios „Auksinio vidurio“ elgesio taisyklės ir frazės, kurias galima naudoti darbe:

1. Taisyklė: darbo organizavimas yra darbdavio reikalas

Vietoj to, kad tyliai prisiimtumėte papildomą darbą (kaip Dovilė), turite išmokti grąžinti atsakomybę vadovui.

Ką sakyti vadovui: „Mielai perimčiau kito asmens darbą, tačiau mano pamainos laikas baigiasi už valandos. Jei darysiu šį darbą, nespėsiu padaryti kitų darbų. Kuris darbas dabar yra prioritetas, o kurį perkeliame sekančiai pamainai?“

Kodėl tai veikia: Jūs nesakote „nedarysiu“, jūs tiesiog konstatuojate faktą, kad laikas yra ribotas.

2. Taisyklė: Gerkit kavą kai kiti tai daro

Skandinavijoje bendros pertraukėlės yra darbo dalis, o ne laiko švaistymas. Dovilė manė, kad sėdėti yra gėda. Tačiau realybė kita: komandinis darbas reikalauja bendravimo.

Nauja taisyklė sau: Jei visa komanda eina gerti kavos/arbatos, jūs einate kartu. Net jei laukia daug darbo.

Kodėl tai veikia: Pertraukėlės metu mezgasi ryšys su kolegomis. Kai būsite pavargę, tie patys kolegos jums padės greičiau, nes pažįsta jus kaip žmogų, o ne kaip piktą „darbo mašiną“.

3. Taisyklė: Jei negali dirbti – nedirbk

Jei kūną skauda taip, kad reikia vaistų, arba jei emociškai nebepakeliate spaudimo – likti namie yra profesionali pareiga, o ne gėda.

Kaip mąstyti: „Jei aš šiandien ateisiu į ligoninę sirgdama ar visiškai išsekusi, aš galiu padaryti klaidą su paciento vaistais. Pasiimdama sykemelding, aš saugau pacientus ir leidžiu savo kūnui pasveikti.“

Svarbi sąlyga: Kai esate nedarbingume, jūs tikrai gydotės, ilsitės ir neinate linksmintis į socialinius tinklus (kad netaptumėte Simona, kuri griauna komandos pasitikėjimą).

4. Taisyklė: prašykite pagalbos

Perfekcionistai mano, kad prašyti pagalbos yra pralaimėjimas. Komandiniame darbe, ypač Norvegijoje, prašyti pagalbos yra profesionalumo požymis.

Ką sakyti kolegoms: „Šiandien gavau labai sunkų pacientą ir matau, kad nespėju. Ar kas nors turite laisvą dešimtį minučių man padėti, kad visi galėtume išeiti namo laiku?“

Kodėl tai veikia: Tai suartina komandą. Šiandien padeda jums, rytoj – jūs padėsite jiems. Tai sustabdo atsakomybės sutrupinimą ir abejingumą.

Nuotraukas sugeneravo DI

Nors gyvenu Norvegijoje jau seniai, jie vistiek atpažįsta, kad aš ne norvegė. Kodėl?

Mes gyvename Europoje ir pamažu visos šalys supanašėja taip, kad kartais nebežinai kur esi – tokie patys prekybos centrai, tokie patys produktai ir prekės. Individualumas ir šalies autentika nyksta. Žmonės, jų elgsena, apranga ir stilius taip pat pamažu panašėja.

Bet ar ne įdomiau, jei esame skirtingi?

Kodėl mane laiko užsieniete?

Miai 48-eri. Ji turi tamsius, lygius plaukus, tobulai nudažytus medaus spalva. Niekada nemačiau jos su netvarkinga šukuosena – atrodo ką tik iš kirpyklos kiekvieną dieną. Jos akys didelės ir išraiškingos, rudos spalvos, o oda – šiek tiek alyvinių tonų, lengvai įdeganti net per trumpą Norvegijos vasarą. Ji yra vidutinio ūgio, grakščios, pasitempusios laikysenos. Šypsodamasi ji naudoja daug gyvos mimikos, o jos rankų judesiai visada seka paskui žodžius. Ji iš Rumunijos, bet visada norėjo būti itale. Todės stengiasi rengtis kaip italė – stilingai ir kokybiškai. Rudenį ir žiemą ji dėvi ilgus, griežto kirpimo, elegantiškus geros kokybės šviesius paltus ar striukes. Drabužiai labai kokybiški ir visada atrodo kaip ką tik iš parduotuvės. Šaltesnėmis dienomis ji ryši didelius, minkštus ryškių spalvų šalikus.

Kasdieną darbe – o dirba valstybinėje įstaigoje – ji dažniausiai renkasi tamsiai mėlynus, tiesaus kirpimo džinsus, tačiau prie jų visada priderina smulkiai megztą, prabangiai atrodantį kašmyro ar kitą kokybišką megztinį su aukštu kaklu arba šilko palaidinę. Ir būtinai ant pirštų keli žiedai, grandinėlės ank kaklo. Jos kojas puošia batai iš odos ar zomšos ant neaukšto, bet ryškaus blokinio kulno. Batai visada švarūs, nublizginti, be jokių purvo ar druskos žymių. Ji niekada neišeina iš namų be subtilių, bet matomų aukso detalių – ausyse blizga auskariukai, ant riešo – elegantiškas laikrodis odiniu dirželiu. Mėgiamiausias Mios aksesuras yra didelės apyrankės. Jų turi daug ir be jų neišeina iš namų. Jos nagai visada padengti tvarkingu, klasikiniu prancūzišku arba tamsiai raudonu laku. Ji  didelį dėmesį skiria rankinėms. Jos kokybiškos, odinės, įdomaus bet neiššaukiančio dizaino ir dažniausiai perkamos Italijoje – ten Mia lankosi dažnai. Praeinant pro šalį, nuo jos sklinda subtilus, bet aiškiai juntamas rytietiškas gėlių kvepalų šleifas.

Ši mano kolegė puikia kalba norvegiškai su vos juntamu akcentu.

Ir štai kartą ji man pasiskundė, kad ją gatvėje ar kitur atpažįsta kaip ne norvegę ir kreipiasi į ją angliškai. Atsakiau paprastai: „O ar tau taip svarbu, kad tave laikytu norvege?” Ji, pagalvojusi, neprieštaravo.

O vėliau pagalvojau apie tai daugiau. Norvegijoje jau gyvena beveik 20 procentų imigrantų, ir žmonių įvairovė čia nieko nebestebina. Bet ir mane, jau pragyvenusią čia daugiau nei 35 metus, ir kitas mano pažįstamas imigrantes, jau daugybę metų čia gyvenančias, irgi kartais kalbina angliškai!

Tai negi mes čia gyvendamos vis dar taip skiriamės nuo vietinių moterų?

Ar tai komplimentas, ar kaip tik atvirkščiai? Ir ar užsienietėms būtina žūt būt panėšėti į norveges?

Pasigilinkime.

Užsienietės geriau rengiasi?

Taip, užsienietės (ypač iš Rytų ar Pietų Europos) Norvegijoje dažnai atpažįstamos akimirksniu, vos per kelias sekundes. Pagrindinė priežastis – didelis dėmesys aprangai, jos kokybei, kas norvegų manymu yra persistengimas. Norvegijoje galioja taisyklė: jei matosi, kad labai stengeisi atrodyti gražiai, vadinasi, nepataikai į bendrą stilių.

Štai tipinės užsieniečių aprangos ir stiliaus bruožai, iš kurių aišku, kad moterys yra užsienietės:

Drabužiai gražūs bet nepraktiški. Pimiausia – nepatogūs batai kasdieną. Norvegės aukštakulnius avi tik ypatingomis progomis (ir tai dažnai atsineša rankinėje). Užsienietė, einanti su prašmatniais batais į darbą, parduotuvę ar grindiniu grįsta gatve, iškart sulaukia nuostabos. Norvegijoje avalynė privalo būti patogi. Na, ir dar – norvegai nelinkę prižiūrėti batų, todėl jie dažnai neblizga švara ir batų tepalu, kaip užsieniečių. Taip pat netinkami viršutiniai drabužiai. Eidama į lauką per lietų ar vėją su madingu šviesiu paltu ar trumpute odine striuke, užsienietė iškart išsiduoda. Norvegai vertina specializuotus, neperšlampamus ir neperpučiamus drabužius.

Sexy ir bling-bling

Užsienietes išduoda taip pat ryški apranga, aiškiai rodanti kad buvo dėta pastangų derinti detales.  Rankinė idealiai tinka prie batų, lūpdažis prie šaliko, o auskarai prie diržo. Norvegėms tai atrodo pasenusi mada ir pastangų demonstravimas. Vietinės merginos mėgsta eklektiką ir laisvumą. Užsienietės išsiskiria per dideliu puošnumu dienos metu. Jos kasdieną naudoja pilną makiažą – pudra, ryškiai pravestos akys ir ryškios blakstienos 8 valandą ofise iškart išduoda – užsienietė. Norvegių makiažas minimalus – tik tiek, kad oda atrodytų sveika ir švytinti.

Be to užsienietės labiau mėgsta prabangius logotipus, norvegijojoje vadinamus bling-bling. Gucci, Louis Vuitton ar Michael Kors ant diržų ar marškinėlių Norvegijoje laikomi prasto skonio (arba naujųjų turtuolių) ženklu. Vietinės renkasi brangius, bet vizualiai anoniminius drabužius. Labiau būdinga užsienietėms ir kūno formų demonstravimas (seksualizacija), dažnesni prigludę ar atviri drabužiai. Aptemptos suknelės, gilios iškirptės ar mini sijonai kasdienėje aplinkoje Norvegijoje yra retenybė. Čia karaliauja oversize (padidinti) siluetai.

Per gražu – Norvegijoje ne visada tinkamas pasirinkimas.

Mūsų apraga yra mūsų vizitinė kortelė, bet kitoje kultūroje apranga gali reikšti visai ne tai, ką norime akcentuoti. Norvegijos visuomenėje apranga siunčia žinutę apie žmogaus vertybes. Kai užsienietė ateina į susitikimą ar darbą idealiai susišukavusi, su pilnu makiažu ir elegantiškais drabužiais, norvegas nesąmoningai nuskaito: „Ji skiria per daug laiko paviršutiniškiems dalykams ir greičiausiai nebus gera komandos narė darbe.“

Aukso vidurys būtų- estetikos pojūčio derinimas su norvegišku praktiškumu. Reikia atrodyti tvarkingai ir stilingai, tačiau taip, lyg tam sugaišote ne daugiau kaip 5 minutes.

Kodėl nepriėmė į darbą?

Tikra istorija (vardai pakeisti)

Norvegijos darbo inspekcija paskelbė  apie priėmimą į darbą – konsultuoti imigrantus apie darbo teisę – dokumentus pateikė dešimtys kandidatų. Po pirmojo etapo į finalinį pokalbį buvo pakviestos lietuvė Elena ir lenkė Viktorija. Nors abi turėjo puikų išsilavinimą ir laisvai kalbėjo kalbomis, jų požiūris į patį darbo pokalbį skyrėsi kaip diena ir naktis.

Elena į susitikimą atvyko pasiruošusi pagal geriausius lietuviškus standartus. Ji dėvėjo elegantišką, prigludusį kostiumėlį, avėjo aukštakulnius batelius, o jos makiažas ir šukuosena buvo nepriekaištingi. Elena spinduliavo profesionalumu, kurį buvo įpratusi rodyti Vilniaus verslo centruose, kur išvaizda – vizitinė kortelė.

Viktorija, kuri Norvegijoje gyveno jau kelerius metus, pasirinko visiškai kitą strategiją. Žinodama vietinius nerašytus kodus, ji apsivilko paprastus tamsius džinsus, tvarkingą, bet visiškai eilinį megztuką ir avėjo patogius lygiapadžius batus. Ji beveik nesidažė, o plaukus tiesiog susirišo į uodegą. Viktorija visą savo energiją skyrė ne išvaizdai, o pasirengimui atsakyti į sudėtingus profesinius klausimus.

Darbo pokalbį vedė inspekcijos skyriaus vadovas Larsas.

Pabandykite atspėti kas gavo darbą ir pagalvokite kodėl.

Nuotraukos sugeneruotos DI pagalba.

Kodėl Norvegijoje nebūtina puoštis

Nuo vaikystės išlavintas genas: kodėl lietuvės intuityviai jaučia stilių, o norvegėms tai nelabai rūpi

Ar kada nors susimąstėte, kodėl tarp Lietuvos ir Norvegijos moterų egzistuoja nemaža estetinė takoskyra? Lietuvių moterų tarsi intuityvus stiliaus pojūtis yra ne atsitiktinumas, o ilgų metų įdirbis. Estetikos intelektas, spalvų pajautimas ir gebėjimas pabrėžti savo kūno linijas Lietuvoje mergaitėms įskiepijamas nuo mažens kaip abėcėlė. Tai nėra tiesiog noras „pasipuošti“ – tai gilus stiliaus jausmas, kurio Norvegijoje mergaitės tiesiog nemokomos.

Istorijos iš gyvenimo

Rasa Norvegijoje gyvena tik metus, vis dar bando išlaikyti lietuviškos mados standartus, o Jolanta, jau senbuvė Norvegijoje, kalbasi apie vaikus.

Rasa: Jolantyt, aš nieko nebesuprantu. Užsakiau dukrai iš Lietuvos tokią suknelę darželio šventei – na, pasaka! Su nėrinukais, rankų darbo, koralų spalvos… Žinai, ką ji su ja padarė?

Jolanta: (Juokiasi) Leisk atspėti. Ant viršaus užsivilko purviną lietaus kombinezoną ir išėjo į balą?

Rasa: Kad būtų tik tiek! Ji pareikalavo prie tos suknelės botų ir kelnių. O auklėtoja dar pagyrė: „Oj, kokia kūrybinga mergaitė!“ Man širdį skaudėjo. Kur estetika? Kelnės ir suknelė juk nedera? Lietuvoje mergaitės kaip lėlytės, o čia – kaip iš miško pabėgę goblinai.

Jolanta: Priprask. Aš pirmais metais savo sūnui į darželį derinau firminius džinsiukus ir stilingus megztukus. Rezultatas? Grįždavo su skylėm keliuose ir apsipylęs pomidorų sriuba, o auklėtojos žiūrėjo į mane kaip į nusikaltėlę, kad vaikui judėti trukdau. Dabar jau pasidaviau. Nori eiti su tom pačiom sportinėm kelnėm? Prašom ir valio. Man mažiau darbo. Neestetiška, bet praktiška.

Rasa: O per šventę! Buvo jų julelefest, galvojau, bent jau per šventę pasipuoš. Ateinu – visi vaikai su tais pačiais vilnoniais apatiniais sėdi! Atrodo, kad tiesiai iš lovų juos išvilko ir prie stalo susodino. O tėvai laimingi, ploja. Aš viena ten stovėjau su paruoštais puošniais drabužėliais, kaip iš kito pasaulio.

Jolanta: Žinau. Tikiesi blizgučių ir aksomo, o gauni dvidešimt vaikų su raudonomis megztomis kepurėmis ir tomis pačiomis vilnonėmis kelnėmis. Priprask – jie nesupuošia.

Rasa: Mano mama per „Messengerį“ pamatė nuotraukas, tai paklausė, ar mes čia humanitarinės pagalbos stovykloje gyvenam, ar Norvegijoje. Sakė, atsiųs normalių rūbų.

Jolanta: Tikrai to nereikia, Rasa. Norvegijoje jokių madų, ypač darželyje, nereikia. Nupirk kombinezoną, užmerk akis prieš spalvų chaosą ir susitaikyk – mūsų vaikai oficialiai tapo troliukais!


Dviejų epochų ir dviejų miestų istorija

2000-ieji metai, Vilnius, Antakalnio rajonas.
Prie veidrodžio stovi 18-metė mergina. Ji ruošiasi… tiesiog išnešti šiukšles. Mergina kruopščiai pasišukuoja plaukus, brūkšteli blakstienas tušu, kelis kartus pasisuka prieš veidrodį, tikrindama, ar suknelė gerai apgula kūno linijas. Įsispiria į batelius ir, tik įsitikinusi, kad jos išvaizda yra visiškai reprezentatyvi, paima šiukšlių kibirą ir išeina į laiptinę. Nes Lietuvoje tu negali atrodyti bet kaip. Net prie šiukšlių konteinerio.

Po beveik 30 metų, Oslas, Holmlia rajonas.
Ta pati mergina, dabar jau suaugusi moteris, ruošiasi išeiti. Ji planuoja pasitreniruoti, o pakeliui galbūt užbėgs į parduotuvę. Ji mūvi paprastas sportines kelnes ir marškinėlius, plaukai nešukuoti, paskubomis surišti į netvarkingą uodegą, ant veido – nė pėdsako makiažo. Ji treniruosis, o po to su tais pačiais rūbais apsipirkinės. Ši moteris jau seniai įsitikino: Norvegijoje nereikia jokių didžiulių pastangų išvazdai norint išeiti į gatvę.

Kas tai? Ar ji tiesiog subrendo ir atsikratė tuščių kompleksų? O gal Norvegijos aplinka ją tiesiog „perprogramavo“ ir ištrynė tą lietuvišką poreikį visada būti pasitempusiai?

Dar viena istorija: kaip norvegiškas pasitikėjimas savimi ištirpo Vilniuje

Štai draugės patirtis, kai su savo marčia norvege atvyko į Lietuvą. Draugė pasakojo, kad Norvegijoje marti visada buvo labai pasitikinti savimi, stipri ir rami moteris. Ji buvo pratusi prie norvegiškos kultūros, kur niekas nevertina tavęs pagal išvaizdą, todėl į kelionę susiruošė su sau įprastais, patogiais, tačiau visiškai beformiais drabužiais.

Tačiau vos tik jos išėjo į Lietuvos gatves ir apsilankė renginyje, marčios pasitikėjimas akimirksniu dingo. Aplinkui ji pamatė lietuves – pasitempusias, lieknas, neprabangiai, bet stiligai apsirengusias su priderintais papuošalais – jų apranga buvo tobulai suderinta ir, regis, be jokių pastangų. Lietuvės atrodė tiesiog gražiai, nes jos tai moka nuo vaikystės.

Draugės marti pasijuto nejaukiai, tarsi būtų patekusi į kitą pasaulį, kur jos apranga atrodė prasta ir netvarkinga. Šokas buvo didelis, ir jau kitą rytą ji anytos paklausė: „Kaip man rengtis, kad atrodyčiau taip, kaip atrodo lietuvės?“

Ji suprato, kad norvegiškas patogumas pralaimi prieš išlavintą lietuvišką estetiką.

Kodėl norvegės to nemoka?

Jei jums keista, kodėl suaugusi, protinga ir sėkminga norvegė nesugeba suderinti paprasčiausių spalvų ar pasirinkti jos figūrą pabrėžiančio drabužio, atsakymas slepiasi jos vaikystėje. Deja, kas neįsodinta iki dešimties metų, suaugus tampa svetima kalba, kurios išmokti sunku.

Štai priežastys, kodėl taip yra:

Kitoks vaikystės prioritetas – judėjimo laisvė
Lietuvoje mergaitė auga aplinkoje, kurioje vizualinė harmonija yra vertybė. Jai buvo kalama į galvą nesusitepti ir gražiai atrodyti – ji juk mergaitė. Ji nuo mažens matė mamą, močiutę, tetas, kurios domisi mada, prisižiūri linijas, lankosi pas grožio specialistes. Norvegijoje svarbiausia taisyklė yra „aktivt barn“ (aktyvus vaikas). Apranga turi netrukdyti bėgoti per purvą ar lipti į medžius. Estetinis vaizdas jiems tiesiog nėra vertybė.

„Kombinezono kultūra“ ir uniformiškumas
Norvegų vaikai didžiąją dienos dalį praleidžia lauke, vilkėdami neperšlampamus kombinezonus. Kadangi visi vaikai atrodo vienodai, jų smegenyse neatsiranda poreikis kurti individualų stilių per smulkias detales. Jie tiesiog neturi kur to praktikuoti.

Jokio spaudimo
Norvegijoje tėvai sąmoningai neskatina mažų mergaičių domėtis mada. Makiažas ar madingi aksesuarai pradinėse klasėse dažnai vertinami net neigiamai – kaip trukdis natūraliai vaikystei.

Du norvegiški kraštutinumai: sportiniai rūbai teatre ir Kalėdų „šokas“

    Kadangi dalis norvegių neturi išlavinto kasdienio stiliaus pajautimo, jų elgesys su drabužiais suaugus virsta dviem keistais kraštutinumais.

    Į teatrą – su sportine striuke: Norvegijoje teatras ar opera nebėra laikomi vietomis, kur reikia demonstruoti pagarbą aplinkai per aprangą. Norvegė į spektaklį ar kavinę mieste gali ateiti su žygio batais, kuorine ant pečių ir neperpučiama sportine, kalnų striuke. Kadangi vaikystėje jai buvo įkalta, kad „svarbiausia – patogumas ir apsauga nuo lietaus“, ji šią taisyklę taiko visur. Ji nuoširdžiai nesupranta, kodėl reikėtų rengtis kitaip.

    Neseniai su kolegomis norvegais lankiausi restorane, kuriame vyko ir koncertas. Žinodama vietinius įpročius, aš visiškai nesipuošiau – tiesiog užsivilkau paprastą sijoną ir ant kaklo užsikabinau vėrinėlį. Ir ką manote? Aš vis tiek pasijutau visiškai persipuošusi! Mano kolegos į restoraną sugužėjo su sportinėmis aprangomis, ramiai pareiškę, kad ateina „tiesiai iš treniruotės“. Buvo lapkritis. Jų batai buvo purvini, aptaškyti rudens pliurze. Visi savo lauko striukes tiesiog nusivilko ir pasikišo… po kėdėmis ant žemės. Aš, vilkėdama savo brangų, kokybišką paltą, tiesiog nežinojau, kur jį dėti, kad nesuvoliočiau tame purve. Mane iki šiol stebina tas faktas, kad į restoraną ir koncertą čia einama „kaip stovi“.

    Kalėdinis „Julebord“ šokas – išsipustymas be saiko: Kadangi visus metus norvegės vaikšto su sportiniais rūbais, artėjant Kalėdų vakarėliui (Julebord) joms įvyksta emocinis lūžis. Tai dažnai būna vienintelė metų šventė, kai „galima ir reikia“ pasipuošti. Neturėdamos išlavinto saiko ir stiliaus jausmo, jos kartais išsipusto be kritinio vertinimo. Pasipila itin blizgantys, sintetiniai, per trumpi rūbai ir sunkus makiažas. Juk stiliaus pajutimo raumenį reikia treniruoti kasdien, vieną kartą per metus jis tiesiog nesuveikia.

    Išsigelbėjimas vardu „Bunad“

    Kai norvegei reikia eiti į labai oficialią šventę (pavyzdžiui, vestuves) ir ji nenori rizikuoti su mada, kurios nesupranta, ją išgelbėja Bunad – norvegų tautinis kostiumas.

    Tai ne šiaip rūbas, tai tūkstančius eurų kainuojantis statuso simbolis. Vilkėdama Bunad, norvegė jaučiasi saugiai. Jai nereikia galvoti, ar spalvos dera, ar siluetas tinka, ar ji atrodo stilingai – už ją viską prieš šimtą metų sugalvojo ir ištobulino istorija ir tradicija.

    Ketiname tęsti temą apie kultūrinius skirtumus ir stilių.

    Nuomonėmis dalinkimės Feisbooko grupėje Gyvenu Norvegijoje

    Jums atrodo, kad norvegai jūsų nemato?

    Nesupykite – jie tiesiog nenori įkyrėti

    Jei Norvegiją reikėti apibūdinti spalvomis, pasirinkčiau tik keturias : juodą, baltą, pilka, ir nedidelis kraštelis rausvos. Toks, koks čia būna peizažas žiemą. Juk tai visame pasaulyje labai pažįstamas ir mėgiamas skandinaviškas stilius. Jis neperkrautas, minimalistiškas.

    Tas pats liečia ir skandinavišką bendravimą bei emocijas – mažiau yra daugiau.

    Ką tik grįžau iš Belgijos džiazo festivalio, pasimėgavusi miesto kultūra, aukšta kokybe, maisto įvairove ir skoniu, ir, žinoma, muzika.

    Ir vėl – įspūdžiai kaip ir kiekvieną kartą pasisvečiavus kitose Europos šalyse ir gįžus į Norvegiją tokie patys. Ten, kitose šalyse, aš esu, ten mane mato. Akių kontaktas, šypsena, pokabiai ant suoliuko su nepažįstamais – jie žiūri, kalbina, domisi. O aš impulsyviai reaguoju kaip norvegė: ” ko jie nori?”, ir noriu nueiti. Bet to, dėkui Dievui, nepadarau.

    O grįžus į Oslą, kaip visada matau žmones, kurie nemato manęs. Kartai net pagalvoju – ar jie pasitrauks, ar trenksis į mane, nes įspūdis, jog eina kaip akli, nieko aplink nematydami, ypač – kitų žmonių.

    Ir žinau, kad nesu aš viena tokia, kuri taip jaučiasi, o pojūtis ypač paaštrėja pabuvus svetur.

    Šį kultūrinį fenomeną pastebi daugelis imigrantų arba norvegai, pagyvenę kitose šalyse. Lyginant su JK, Belgija ar Prancūzija šie viešame gyvenime egzistuojantys žmonių bendravimo (o Norvegijoje – nebendravimo) įpročiai yra labai ryškūs. Tai – esminis visuomenių socialinių kodų skirtumas.

    Burbulas, kuriame saugu

    Novegiškas „vaikščiojimas nematant kitų žmonių“ ir spontaniško, neorganizuoto bendravimo vengimas, socialinėje antropologijoje vadinama negatyviu mandagumu arba asmeninės erdvės sakralizavimu.

    Kodėl norvegai atrodo susikaustę ir „akli“ kitiems?

    Pirmiausia, čia pagarba privatumui yra mandagumas. Prancūzijoje ar JK užkalbinti nepažįstamąjį autobuse ar eilėje yra visiškai natūralus, tai – draugiškas žingsnis. Norvegijoje tai dažnai suprantama atvirkščiai – kaip kito žmogaus erdvės pažeidimas.

    Be to, čia yra stipriai įsišaknijęs funkcinis bendravimas. Norvegų socialiniame gyvenime labai stipri funkcinė linija. Jei esate darbe, susirinkime ar sporto klube – bendraujama apie funkciją, apie tai, ką veikiate. Spontaniškas, „tuščias“ pokalbis apie nieką, vadinamasi  small talk jiems atrodo varginantis, nenuoširdus. Jie nemoka taip kalbėtis ir todėl vengia tai daryti.

    Norvegijoje paisoma emocinio saugumo, kas veda į uždarumą. Norvegai saugo savo vidinį pasaulį ir neatlapoja jo kiekvienam. Užmegzti gilų ryšį su jais užtrunka labai ilgai. Su atsitiktiniais žmonėmis jie išlaiko distanciją, kuri iš šono atrodo kaip šaltumas, robotizacija ar net pasipūtimas (selvgodhet). Bet šios tautos atstovai puikiai jaučiasi vieni, pripratę daug mažiau bendrauti, nei kitos tautos, ir mes turime tokį pasirinkimą tiesiog gerbti.

    Toks norvegams labai įprastas elgesys dažnai sukuria stiprų atsitvėrimo įspūdį, kurį užsieniečiai natūraliai interpretuoja kaip aroganciją arba nenorą matyti kito žmogaus.

    Tačiau reikia žinoti, kad tai labiau susiję su baime pasirodyti įkyriems, o ne su tiesioginiu negatyvumu kitoms tautoms.

    Straipsnyje išsakytos patirtys yra subjektyvios ir nebūtinai sutampa su kitų žmonių patirtimis.