Vienatvė – Norvegijos baubas. Kodėl? Ir kaip jį nugalėti.

Pexels, Gabriela Palai

Daugiausia apie vienatvę Norvegijos spauda ėmė rašyti 2019 ir 2020 metais, kai per kalėdas, gruodžio 25 d. nusižudė Norvegijos princesės Martha Louise buvęs sutuoktinis, rašytojas ir tapytojas Ari Behn. Tarsi pranašaudamas sau ateitį jis 2015 m. parašė knygą „Døden er en avposring“ (Mirtis yra tarsi atsitraukimas), apie meilę, mirtį ir vienatvę. Tada socialinėse medijose plito raginimas pastebėti vienišus -ypatingai kai visi švenčia ir vienatvė labiausiai slegia – ir atverti jiems savo namus. Bet šis judėjimas greitai nurimo kaip nebuvęs.

Būti vienam gerai, kai tai pasirenki pats. Vienatvė yra puiku, kai ji yra laikina. Tik asketai, atsiskyrėliai gyvena vieni ilgus periodus, bet vėlgi – patys tai renkasi. Vienatvė negali būti primesta. Ilga vienatvė yra destruktyvi. Vienatvė tarp žmonių – baisi. Žmogus – socialinė būtybė, trokšta dėmesio ir pripažinimo. To ilgą laiką neturint, nepaisant kiek vaidinsi kad tau gerai vienam, rezultatas gali būti depresija.

Žinoma, vienatvės, o kartu ir depresijos priežastys gali būti medicininės, tai psichologų ir psichiatrų reikalas.

Pakalbėkime apie paprastąją vienatvę, kuri dar nėra peraugusi į sutrikimus.

Toliau skaityti „Vienatvė – Norvegijos baubas. Kodėl? Ir kaip jį nugalėti.“

Norvegiška mantra „Det går sikkert bra“

Apie kultūrinius skirtumus. Kodėl norvegai nepersistengia, o imigrantai linkę prisiima visą atsakomybę?

Nesureikšminti mokomi nuo vaikystės

Išminčiai moko: Gyvenime reikia atskirti, kas yra svarbu, o kas ne. Jei nieko negali pakeisti – kam nervintis, jei gali pakeisti – keisk, kam nervintis. Kažkas atsitiko – ar verta nervintis, nes jau atsitiko. Dar neatsitiko, bet bijai kad atsitiks – daryk viską, kad neatsitiktų, bet nesinervink. Visai tai daug kam žinoma, tačiau taikyti gyvenime šią teoriją reikia išmokti.

Toliau skaityti „Norvegiška mantra „Det går sikkert bra““

Kodėl norvegai pasitiki valdžia

Straipsnio garso įrašas

„Tie norvegai tokie patiklūs ir naivūs,“ – galvoja ne vienas imigrantas – „kad juos taip lengva apgauti“. Tačiau būten ši palanki ir pozityvi kultūra imigrantus traukia į šią šalį. Kaip atsiranda įstatymų laikymosi, visuotinio moralumo kultūra? Kodėl Norvegijoje ji palaipsniui dingsta? Kodėl vis dažniau taikoma griežtesnė kontrolė ir sankcijos?

Valdžia – geroji teta ar piktas dėdė?

Įvairiose visuomenėse yra skirtingas požiūris į valstybės aparatą. Vienose tas valstybės aparatas – tai mes (pvz. Norvegijoje, kt. Skandinavijos šalyse), nes vykdo žmonių valią, atstovaujamą demokratiškai išrinkto Parlamento, kuris leidžia įstatymus. Kitose visuomenėse valdžia yra prievartinis baudžiamasis aparatas, paprasto žmogaus priešas.

Dirbu auklėtoja vaikų darželyje. Vedėja pranešė, kad pas mus ateis policija. Iš pradžių nesupratau ko, galvojau gal kažkokį nusikaltimą tiria. Atėjo du policininkai – viena jų buvo mergina su ilga kasa. Jie atsinešė didžiulį meškiną su policininko uniforma ir leido vaikams su juo žaisti. Paaiškėjo, kad taip darželinukai mokomi pasitikėti policija. Ne bijoti jos, o kreiptis į policininkus, jei reikia pagalbos. Taip susiformuoja požiūris, kad policininkai yra geriečiai. O pas mus atvirkščiai – tėvai policininkais gąsdina vaikus, mokina policininkų bijoti ir jų nekęsti, jie vadindami mentais ir kitaip. (Andžela, lietuvė)

Šalys turi skirtingus valdymo metodus. Kraštutinumai – bausti ar įtikinti (auklėti, mokyti, šviesti), arba tarpiniai. Taip atsiranda tradicijos – pasitikėti valdžia arba jos bijoti ir vengti. Norvegai stebisi, kad kitose šalyse valdžia tapatinama tik su bausmėmis. Jie nesupranta, kodėl valdžia ir žmonės nekenčia vieni kitų.

Norvegijoje valdžia yra kaip geraširdiška teta, kuri ir galvytę glostys, ir ašarytę nubrauks, ir be reikalo neskriaus, tik vykdys teisingumą, numatytą įstatymuose. Valdžia paaiškina, kodėl reikia daryti vienaip ar kitaip. Norvegijoje daug susirinkimų, nes visų nuomones reikia išklausyti ir paskui priimti sprendimą, kuris visiems patiktų. Atrodo neįmanoma, kad ir avis liktų sveika, ir vilkas sotus, bet to siekiama.

Norvegijoje vis dar vyrauja skaidrumas, lojalumas savo šaliai ir įstatymams. „Tai yra mūsų namai– galvoja čia gyvenantys, – ir nuo mūsų priklauso, kokia jie yra ir bus. Turime laikytis  įstatymų. Jei ne – viskas žlugs“.

Tikima, kad visi geri

Anktesnę Norvegiją galima lyginti su pasakų miesteliu Kardamonu, iš Torbjorno Egnerio knygos vaikams «Žmonės ir plėšikai Kardamono miestelyje». Ten nebuvo jokių nusikaltimų ir vienintelis policijos viršininkas Bastian sukūrė tokį įstatymą:  

Šalyse, kur vyrauja valdžios, kaip gerosios tetos modelis, filosofija yra įtikinti, kad elgtis kaip prašo valdžia tau pačiam bus geriau. Įtikinti žmones užtrunka daugiau laiko. Bendraujama su žmonėmis: debatai žiniasklaidoje, susitikimai, informacinės kampanijos ir pan. Ilgainiui susiformuoj įstatymų laikymosi kultūra, pasitikėjimas valdžia, atsiranda vidinis įsipareigojimas laikytis susitarimų ir taisyklių ir vadinamoji socialinė kontrolė, t.y. nepakantumas nesilaikantiems taisyklių.

Kalėjime – vaikų darželis

Norvegijoje seniau, o kai kur ir dabar nerakina durų ir nėra daug nusikaltimų, bet jų vis daugėja. Galbūt ir dėl didėjančios imigracijos. Policija elgiasi mandagiai ir pagarbiai, ir tai stebina užsienio nusikaltėlius. Norvegijos kalėjimai taip pat juos stebina vos ne kurortinėmis sąlygomis. Nes čia kalėjimų pagrindinis tikslas ne bausti, o pasirūpinti ir perauklėti, kad žmogus į laisvę išeitų geresnis.

Užsakė vertėjavimą mažame kalėjime. Nuvažiuoju, žiūriu namelis stovi, užrašyta „Fengsel“ (kalėjimas). Skambinu į duris. Atidaro vyras su miltuota prijuoste. Galvojau, kad ne ten pataikiau. O jis sako: „Prašom, prašom, šiandien penktadienis, picų diena, mes kepame picas. “ Tai buvo kalėjimo budėtojas, kuris su visais kaliniais – jų kalėjime buvo 8 – virtuvėje minkė tešlą picoms. Buvau apstulbusi…“ (R. D. , vertėja)

Tai tiesa, mažesniuose kalėjimuose yra vos ne vaikų darželio atmosfera, kur kepamos bandelės ir žiūrimi filmai. Norima parodyti nusikaltėliams, kad galima gyventi gražiai. Norvegijoje vyrauja įsitikinimas, kad nusikaltėlis – tai užaugęs traumuotas vaikas, kurį skriaudė, barė, išnaudojo… Kalėjimas yra tam, kad galėtum pasitaisyti ir iš jo išeiti geresniu.

Užsieniečiai kaip į ekskursijas atvažiuoja į kurortinėmis sąlygomis garsėjantį Haldeno kalėjimą, kuriame yra tai, ko kitas neturi laisvėje – baseinas, įvairūs kursai. Kaliniai savaitgaliais gali būti paleidžiami namo. Čia beveik nėra savižudybių, nes įkalinimo koncepcija – reabilituoti, o ne keršyti už nusikaltimą.

The Guardian 2012 m. straipsnis

Visgi ir Norvegijoje kai kada gerumas derinamas su griežta bausme, daugiausiai – finansine. Pavyzdžiui, jei žmogų pagauną prie vairo girtą, jis ne tik praras teises, kurias turės išsilaikyti iš naujo (o tai – nemaži pinigai), bet ir gaus didelę baudą. Už parkavimą ne vietoje taip pat -didžiulės baudos. Norvegijoje manoma, kad smūgis ne per padus su lazda, o per piniginę yra geriausia auklėjimo priemonė.

Norvegijoje yra maža galios distancija, lygybė, pasitikėjimas.

Imigracija su mentalitetu «nepagavo- ne vagis»?

Norvegijoje nėra tradicijų be saiko tikrinti ir žiauriai bausti, kitos kultūros žmonėms tai gali būti tarsi signalas, kad įstatymą pažeisti galima…Per paskutinius penkiolika metų Norvegijos pasitikėjimas užsieniečiais irgi susvyravo, nes daugelis imigrantų pasitikėjimą ir mažą kontrolę interpretuoja kaip leidimą pažeisti įstatymus.   

«Norvegija labai pasikeitė. Bendrame namo garaže yra užrašas: «Apsisukimo vieta, nestatykite automobilio jei nesate šalia jo.» Anksčiau niekas mašinų nestatydavo be reikalo, tik pakraut ar iškraut. Visi laikėsi susitarimo. Dabar jaunoji karta jau kitokia, mato, kad automobilio nenutempia, baudos neduoda, tai stato kelioms valandoms, o kitą kartą ir per naktį stovi. Niekas nebesilaiko taisyklių, kol nenubaudžia» (Jens, 70 metų).

Automobiliai stovėjo visą dieną, nors čia statyti draudžiama.

Geroji teta ima diržą

Kita priežastis – su didele imigracija į Norvegiją atvyksta kitoks mentalitetas ir įstatymų nesilaikymo kutūra. Norvegijos padorumo kultūra atsirado per ilgą laiką. O imigrantų niekas neįtikinėja, neauklėja, nes tam nėra laiko. Vakar atvažiavo, rytoj atsidarė įmonę, samdo žmones. Įstatymai? Nežino jų, kol nepagavo. Darbuotojus išnaudoja, bet jie tyli, nes nežino savo teisių ir priklauso nuo darbdavio. Su darbuotojų žinia klastojamos valandų apskaitos, o jei įmonė tikrinama – viskas tvarkinga, o darbuotojai bijo ir nieko nesako. Paskui kalba: „Atėjo patikrinti, turėjo suprasti kad viskas blogai ir mus gelbėti. Bet nieko nepadarė“. Kadangi norvegai tikrintojai neįpratę įtarinėti, neįpratę, kad jiems meluotų į akis, jie pasitiki tuo kas sakoma.Tikrintojai išeina, tikėdami kad įmonė tvarkinga, nes tvarkingi dokumentai..

Naujoji imigrantų „kultūra“ yra užkrečiama, atsiranda ir norvegų kurie ją perima.

Valdžia reaguoja griežtindama kontrolę. Valstybės, kaip mokytojos ir auklėtojos vaidmuo Norvegijoje nyksta. Vis labiau linkstama į sankcijų taikymą, ankčiau vyravusi paklusnumo įstatymui kultūra čia, deja, nyksta, o sankcijos ir bausmės dažnėja ir giežtėja.

Europa susizgribo ir įkūrė ES Darbo inspekcija . Informacija apie nesąžiningą verslą keičiasi atsakingos institucijos, o mobilieji sukčiai nebegali slapstytis važinėdami iš vienos šalies į kitą. Todėl atsakomybės išvengti daug sunkiau.

Turite nuomonę? Diskutuokite Feisbuko grupėje „Gyvenu Norvegijoje“.

Patikrinta ir aktuali informacija iš oficialių šaltinių Feisbuko grupėje „Dirbantiems Norvegijoje“.

Norvegijos lygybė: visi lygūs ir lygiaverčiai. Ar tai įmanoma?

Straipsnio garso įrašas
Belle Co nuotrauka, Pexels.

Ar įmanomas progresas, jie visi lygūs ir niekas neisistengia? Ar visi Norvegijoje turtingi, o gal čia irgi egzistuoja turtinė nelygybė, tik užslėpta? Kodėl Norvegijoje taip stengiamasi mažinti turtinius kontrastus ir atskirtį? Kodėl Norvegijoje dideli mokesčiai ir kas iš to laimi? Ar reikia perskirstyti pinigus, paimti iš turtingųjų ir atiduoti nepasiturintiems? Kodėl Norvegijoje padedam silpniesiems, o stiprieji tegyvena savo galva?

Pradinėje mokykloje pažymiai nerašomi.

Lygybė – viena iš svarbiausių norvegiškų vertybių. „Nesi geresnis nei kitas“ -kalama vaikams nuo mažumės. Gal manai kad esi gražesnis, protingesnis ar dar kitaip pozityviai „ -esnis“? Ne, čia tik tau taip atrodo. Geriau kad neatrodytų.

Toliau skaityti „Norvegijos lygybė: visi lygūs ir lygiaverčiai. Ar tai įmanoma?“

PASITIKĖJIMO VISUOMENĖ: Inneklemt arbeidsdag ir hyttekontor – viskas galima.

Apie norvegiškus laisvadienius: fleksitid, hjemmekontor, hyttekontor, innklemt arbeidsdag, avspasering.

Nuotrauka Roberto Nickson, Pexels.

Pasitikėti ir galvoti pozityviai reikia taip pat ir darbe – jei ten norvegiška darbo kultūra.

Darbo santykiuose vyrauja pasitikėjimas. Norvegijoje daug laisvų dienų, o darbo laiką registruoja paprastai pats darbuotojas, todėl suma sumarum norvegai nepersidirba.

Toliau skaityti „PASITIKĖJIMO VISUOMENĖ: Inneklemt arbeidsdag ir hyttekontor – viskas galima.“

Aš pats sau ir nuo nieko nepriklausomas

Individulistinė Norvegijos visuomenė

Straipsnio garso įrašas

Dar viena dominuojanti Norvegijoje vertybė yra nepriklausomybė, ji persmelkia visą norvegišką gyvenimą. Ji puoselėjama nuo gimimo. Vaikams daug leidžiama, darželyje, mokykloje auklėtojų ir mokytojų autoritetas nėra labai žymus. Žmonių santykiai nesuvaržyti priklausomybe, niekas niekam nieko neskolingas.

Toliau skaityti „Aš pats sau ir nuo nieko nepriklausomas“

Dėmesio: pasyvusis agresyvumas.

Norvegija iš pirmo žvilgsnio – mandagių, ramių, besišypsančių žmonių šalis. Visi atsipalaidavę, nėra grubumo. Vis dėlto norvegų elgsena apgaulinga, nes jų veidas ar gestai naujai atvykusiems nieko nesako. Norvegai nėra atviri. Jų santūrumas, ugdomas nuo vaikystės, jis imigrantams – neperskaitoma kaukė. Nežinai, ką norvegas galvoja, nes čia nedemonstruojamas subjektyvus požiūris pašnekovui, reakcija į bet ką – tokia pati, t.y. – jokios.  Oficialioje aplinkoje tikimasi  komunikacijos be emocijų, dalykiškumo. Kultūringo norvego garbės reikalas – išlikti ramiu bet kokiu atveju. Bendraudamas jis nereaguoja į pašnekovą arba įvykį, o rodo savo išsiauklėjimą, manieras. Sužinojus apie nemalonų įvykį, nelaimę, norvegui svarbiausia pademonstruoti, savo geležinę savitvardą: „manęs niekas neišmuš iš vėžių“. Net ašarėlė neišriedės, sužinojus net apie tragediją.

Taigi ir jums reikia būtinai to išmokti.

Norvegijoje yra konfliktų vengimo kultūra. Negatyvas čia nepriimtinas, todėl jie reiškiasi paslėptai ir iškreiptai. Socialinė kontrolė, nepripažįstant jokių išorinių pykčio apraiškų, sukelia vidinį konfliktą, ir tada žmonės reiškia negatyvius jausmus pasyvia agresija.

Imigrantams iš šalių, kuriose pyktis reiškiamas atviriau, sunku pagauti signalus. Jie nesupranta, kad šypsena nebūtinai reiškiamas palankumas. Neišmokę bendrauti pagal norvegiškas normas, galite turėti problemų.

Tai, kas žmogiška yra ir norvegams nesvetima, taip pat ir konkurencija. Jie ir konkuruoja, ir lyginasi, tačiau tai slepia, nes taip yra išauklėti nekritikuoti, nekonkuruoti, todėl daro tai paslapčia. Taip atsiranda manipuliatoriai-virtuozai, kurių nepažinsi iš pirmo žvilgsnio, niekuo neapkaltinsi, nes viskas padaryta su šypsena ir geranorio kauke. Kovojama slaptai: kenkiant, ignoruojant ar nekreipiant dėmesio į idėjas, vagiant kito mintis ar pasiūlymus. Pasyvusis agresyvumas būdingas šalyse, kuriose vyrauja  konfliktų vengimas, socialinėmis visuomenės normomis ir auklėjimu įdiegtas privalomasis pozityvumas, linksmumas, nuolatinė šypsena.  

Toliau skaityti „Dėmesio: pasyvusis agresyvumas.“

Velykos Norvegijoje.

Norvegiškos tradicijos ir Raudonojo kryžiaus gelbėtojų patarimai poilsiaujantiems kalnuose.

Klausytis straipsnio garso įrašo galite čia

“Per velykas Osle jaučiausi kaip R. Bredberio fantastinio apsakymo herojė. Išėjusi paklaidžioti po miestą, nesupratau, kur aš esu – mėnulyje, ar mieste, kur žmonės neseniai buvo išnaikinti bakteriologiniu ginklu. Taip, uždarytų parduotuvių vitrinose puikavosi kiaušiniai ir viščiukai, geltonos žvakės ir staltiesės, bet žmonių gatvėse nesimatė. Tik kartais nuslinkdavo grupelė juodaodžių paauglių ar toks pats, kaip ir aš išsigandęs, nesuprantantis, kas vyksta, turistas” – pasakoja Lina iš Lietuvos apie Norvegijoje praleistas kelias velykines dienas 2010 metais.

Tobias Bjørkli, Pexels.

Dabar 2021 metai, ir velykos vėl kaip kasmet atėjo su saule ir pavasariu. Tik šie metai dar labiau ištuštino gatves dėl Covid -19 pandemijos. Dar labiau panašu į globalią katastrofą, nes žmonės su kaukėmis. Viskas uždaryta, nes uždarė valdžia. Galioja griežtos taisyklės riboti socialinius kontaktus. Osle tai juntama, gatvės tuščios. Bet žmonės siautėja maisto parduotuvėse, kurios vienintelės atidarytos, ir perka perka perka… Dauguma norvegų iškeliavo į savo hyttas, nes keliauti į  užsienį griežtai nerekomenduojama. Nors ir nedraudžiama, bet grįžę iš užsienio į Norvegiją baudžiami apgyvendinimu karantino viešbučiuose, nors gal stovi tušti jų namai. Taigi tenka pamiršti turkijas ir ispanijas, tada hytta – geriausai išeitis tiems, kas ją turi ar sugebėjo išsinuomoti.

Toliau skaityti „Velykos Norvegijoje.“

Kita Norvegijos pusė. Skaudi gydytojos patirtis šioje šalyje. Atsisveikinimas su Norvegija, o gal „Iki pasimatymo“ ?

Galite skaityti straipsnį arba klausytis įrašo.

Gydymo centro «Daivike» savininkė ir daktarė Daiva sako Norvegijai: «Sudie»…O gal iki pasimatymo? Daiva Medalinskaitė Johansen ketina grįžti į Lietuvą po 27 Norvegijoje praleistų metų ir gana sėkmingos gydytojos karjeros. Gydytoja ji dirbo nuo 2000, taigi jau dvidešimtmetį.“Visada jaučiau, kad noriu gyventi Lietuvoje“, – sako ji.

Gydytoją Daivą Norvegijoje pažįsta ne vienas. Gydymo centro „Daivikė“, kuri šešis metus veikė Askime, uždarymas, sukėlė daug kalbų. Ne vienas spėlioja, kas atsitiko.

Daiva – viena iš kelių pirmųjų lietuvių imigrantų, į Norvegiją atvykusi keliais metais vėliau nei aš. Su Daiva kartu kūrėme Norvegijos lietuvių bendriją, kartu buvome valdyboje. Visiems žinomas jos noras padėti tautiečiams, organizuoti renginius, būti lietuviškų įvykių sūkūryje. Daivą, kaip žmogų ir kaip gydytoją, pažįsta labai daug Norvegijos lietuvių.

Toliau skaityti „Kita Norvegijos pusė. Skaudi gydytojos patirtis šioje šalyje. Atsisveikinimas su Norvegija, o gal „Iki pasimatymo“ ?“

Norvegai ir imigrantai ne visada susišneka. Kodėl?

Santūrumas

Mano vyras – norvegas. Kartais kartu dalyvaujame mūsų tautiečių susitikimuose. Aš mėgstu bendrauti, todėl greitai randu pašnekovų ir laikas man greitai prabėga. Vyras stovi palei sieną, kartu su kitais portugalių moteriškių vyrais norvegais, bet jie nebendrauja, tyli. Atrodo iš jų žodžius reikia pešte pešt. Taip prasiūbuoja visą vakarą, ištardami tik kelis žodžius vieni kitiems.  Kai grįžtame namo, vyras klausia: „Ar seniai tu tuos žmones pažįsti?Ką jūs ten taip ilgai su jais kalbėjote? Kodėl taip garsiai ginčijotės? Susipykote?“ Ilgai turiu jam aiškinti, kad mačiau tuos žmones pirmą kartą, kad mes tiesiog kalbėjomės apie nieką ir visai nesipykome. O intensyviai ir garsiai reikšti savo nuomones mums įprasta… (imigrantė iš Portugalijos)

Pirmieji metai Norvegijoje. Pakvietė į svečius. Atėjau, pasodino ant sofos. Ten jau sėdėjo du vyrai – vienas pagyvenęs, vienas jaunas. Šeimininkas nuėjo į virtuvę ruošti maisto. Laukėme, kol pakvies prie stalo. Niekas nekalbėjo. Aš pasakiau: „Mano vadas Juliette“- ir ištiesiau ranką pasisveikinti. Vyrai prisistatė: Vidar ir Kristoffer. Vėl tyla. Vienas pasakė „Ja, ja…“. Po pusvalandžio atėjo šeimininkas ir pakvietė prie stalo, atėjo dar svečių ir visi ėmėsi kalbėtis. Tas pusvalandis buvo ilgiausias mano gyvenime. Jaučiausi kaip anekdote apie suomius, kur kai vienas pirtyje pasakė „Ja, ja“, daugiau jo ten nebekvietė, nes per daug kalba. (imigrantė iš Prancūzijos)

Vertinu norvegus už jų grynumą. Lietuvis trykšta emocijomis, lyginant su norvegu (žinoma, lyginant su graiku ar rusu – visai netrykšta). Su lietuviais bendravimas gali būti intensyvus ir įdomus – išsakoma daug informacijos, daug minčių, vertinama, pasakojamos įvairios istorijos, bandoma pašnekovą įtikinti, kas tiesa, ir kas ne. Ir visa tai – emocingai, su gestais ir mimikom.  Ir visa tai – per trumpą laiką. Žodžiu, maudomės istorijų, įspūdžių, emocijų srovėje ar krioklyje. Daug kalbame ir kalbame aistringai.

Norvegams toks bendravimas per daug intensyvus. Jie nesupranta, ko iš jų nori, ir kodėl šis didžiulis  informacijos kiekis iš viso pateikiamas. Kai norvegai bendrauja, turi būti rėmai, ribos. Turi būti aiški tema ir aiškūs bendravimo tikslai. Negalima ką tik sutiktam norvegui pradėti pasakoti apie savo kaimynę, kuri turėjo vyrą, o tas vyras buvo iš tokios šalies, o toje šalyje valdė toks prezidentas, o tas prezidentas… Tokie nukrypimai ir nuvažiavimai į lankas su nevaldoma verbaline diarėja eiliniams norvegams nebūdingi ir nepriimtini.

Valdyti tokius protrūkius jie mokomi nuo vaikystės. Emocijas norvegas slepia, nes jas rodyti – nekultūringa, negražu. Parodyti, kad jauti nepasitenkinimą, liūdesį ar pasibjaurėjimą, o taip pat didelį džiaugsmą – tai tas pats, kad garsiai pagadinti orą ir krapštytis nosį. Tokiam elgesiui kelias užkertamas. O mes stebimės, kodėl norvegai tokie susikaustę.

Va toks dialogas: „Iš kur tu?“. „Iš Lietuvos“. „O, aišku, Lietuva, žinau Riga. Aš pernau buvau Minske. O jūs ten rusiškai kalbate, ar yra kokia kita kalba?

Kaip užknisdavo tokie klausimai! Negalėdavau nutylėt. Sakydavau: „O tu švedas ar danas? Kalbi daniškai ar švediškai? O ką, yra norvegų kalba? Ar jūs tik angliškai visi kalbate? (Stasys)

Patriotas paaiškino.
Toliau skaityti „Norvegai ir imigrantai ne visada susišneka. Kodėl?“