Saugus vaikas – laimingas žmogus

Nuo 0 iki vienerių metų vaikus svarbiausia būti su mama. Mama šalia – vaikas saugus. Jei kažkas išgąsdino – mama nuramino, ir vaikas saugus. Bet mama irgi turi būti rami ir saugi, kad galėtų nuraminti vaiką. Jai turi kažkas padėti būti saugiai. O tai dažniausiai – vaikučio tėtis. Jis turi būti  ir emocinė atrama, ir padaryti sunkesnius darbus, padėti buityje, leisti mamai išsimiegoti. Jei ne tėtis – kiti artimieji, šeimos nariai.

Nuo pusantrų iki ketverių metų vaikas, jau galintis vaikčioti, ima  tirti aplinkinį pasaulį. Jį tirdamas turi irgi būti saugus. Aplinkiniai neturi barti ar gąsdinti vaiko: “nelįsk, sudaužysi, nusideginsi, įsipjausi !” Bet jie turi būti šalia, patraukti pavojingus daiktus ir paguosti, jei vaikui, kuris susipažįsta su aplinka liesdamas, čiupdamas ir grūsdamas į burną, atsitinka kažkas, ko jis išsigąsta. Vaikas turi jausti, kad mama ar tėtis yra šalia. Ir kad ne kels skandalą, jei kas nors bus numesta, suduš ar sugrius, o nuramins ir viską sutvarkys. Tada bus saugu. Tada jis nebijos tyrinėti, jam bus paaiškinta, ką įmanoma paaiškinti, arba pavojingi daiktai – peiliai ar stiklai – patraukti, kad vaikas nepasiektų. Vaikas bus prižiūrimas, o ne bauginamas grasinimais ir rėkimu.

Taip augintas keturių metų vaikas išeina į pasaulį jau pasiruošęs būti vienas ir nebijodamas labiau jį pažinti. Nors mamos nėra šalia kiekvieną minutę, jis žino kad ir mama, ir tėtis yra. jis taip pat žino, kad reikia saugotis, bet nebijo bandyti patirti naujus dalykus. Nebijo, kad bars. Žino, kad paguos, nuramins ir pamokys, jei kažkas atsitiks. Vaikas nebijo gyventi, nors pasaulis ir nėra saugi vieta.

Taip augintas žmogus turės geresnę psichinę sveikatą.

Kiek mūsų lietuvių gali pasigirti, kad buvo auginami pagal tokius principus? Mes dažnas esame vaikystėje traumuoti, nes mūsų mamos ir tėčiai, nors tikriausiai labai mus mylėjo, nežinojo šitų pedagogikos pradmenų. Arba gal mamos pačios taumuotos ir bijojo gyvenimo, neturėjo atramos – vyro. Arba tas vyras buvo ne padėjėjas ir guodėjas, bet smurtautojas? Gal mamai buvo pogimdyvinė depresija (ją patiria apie 20-30 % moterų), bet niekas šito nežinojo. Ir todėl  į pasaulį atėjęs naujas žmogiukas buvo nesaugus su sergančia mama….

Norvegijoje irgi ne visi žino šiuos elementarius dalykus, bet visgi, pripažinkime, Norvegija yra vaikui saugi šalis. Čia vaikų darželiuose dirba viena auklėtoja trims mažyliams – tada tikrai vaikui įmanoma skirti dėmėsį. Iš visuomenės išgyvendintas vaikų ujimas, barimas – tai socialiai nepriimtina. Todėl vaikai Norvegijoje auga linksmi ir laisvi.

„Gal per daug laisvi?“ – sako kai kas, ypač imigrantai iš kitokių kultūrų. Bet vaiko laisvė nevaržo jo asmenybės. Neįbaugintas, saugus vaikas turi  pagrindą  savivertei, gali augti, pažinti gyvenimą,  tobulėti toliau. Mokyklose veikia programos, neleidžiančios tyčiotis. Esi kitoks? Vaikai mokomi priimti, tolerancijos, kitokiems leidžiama būti autentiškais, o ne būtinai standartiniais.

Pamąsčiau šiandieną, kiek mes, imigrantai, pabuvę čia, pozityviuose santykiuose, randame savo pačių vaikystės traumų ir ligų! Nežinojo, mūsų tėvai, nežinojome mes.

Betgi viską galima pakeisti, praeitį, net ir neigiamą, neutralizuoti. O mūsų vaikai auga čia, kur minimalizuotas smurtas, vyrauja civilizuoti, pagarbūs santykiai. Galim būti geresni, sveikesni, ir už tai – dėkingi šiai sveikai visuomenei.

Mandagumo taisyklės Norvegijoje.

Ar jos yra, o gal galiu elgtis taip, kaip noriu? O gal taisyklių nežinosiu, nes niekas nepasakys?

Regis – tiesiog šypsokis, būk pozityvus, nekenk kitiems, ir bus viskas gerai. Ar to užtenka? O gal yra nerašytos taisyklės, kurių niekada nesužinosiu ir todėl – nepritapsiu?

Pexels

Norvegijoje žmonių tankumas yra toks mažas (apgyvendinta tik 2 % Norvegijos teritorijos), kad čia nereikia stumdytis, norint išgyventi ankštai ir nuolat susiduriant vienas su kitu. Todėl nereikia ir aiškių mandagumo taisyklių, kaip pavyzdžiui Didžiojoje Britanijoje, kur žmonių tankumas didesnis. Norvegas paprastai turi savo namą, savo daržą, savo hyttą, savo laivą, o kai kas -savo kalną, savo fjordą, savo salą ir savo mišką. Nereikia niekam nei įtikti, nei patikti. Elgiuosi kaip nori ir turiu savo taisykes. Norvegai nori turėti viską savo, taip pat ir savo taisykles.

Elgesio taisykles galime palyginti su vairavimo taisyklėmis, vairuojant didžiuliame mieste ir vienam savo kaimo gatve ar laukais.

Kitose šalyse, kur žmonių tankumas didelis, privalo būti socialinė hierarchija, kitaip nebūtų įmanoma valdyti visuomenės dėl žmonių kiekio. Ten žmonės turi žinoti savo vietą, priklausyti vienam ar kitam visuomenės sluoksniui, turėti aiškias taisykles apie tai, kas galima ar negalima.

Norvegijoje tos ribos išsitrynusios, visi lygūs ir visiems daug kas leidžiama. Iš pirmo žvilgsnio – nėra griežtos socialinės kontrolės ar kontroliuojančių ir baudžiandčių valdžios organų. Visgi, šis pirmas žvilgsnis yra apgaulingas.

Skandinavijos šalys yra vadinamosios pasitikėjimo visuomenės, todėl nereikia demonstratyviai rodyti, kad tu priklausai geresnei ar blogesnei visuomenės klasei – iš pažiūros visi yra lygūs ir su visais elgiamasi vienodai, nors tai iliuzija.

Užsieniečiui integruotis nelengva.

Danie Reche, pexels

Tačiau būtent tai dažniausiai ir užkerta kelią integruotis užsieniečiams. Užsieniečiai yra ne skandinavai, jie norvegams nepažįstami, jais pasitikėti sunku. Tiesiai šviesiai to pareikšti norvegai negali, nes draudžiama. Mokyti atvykėlį norvegiškų rašytų ir nerašytų taisykių – kol tiesiai nepaklausė – irgi yra tabu. Reikia užsieniečiams šypsotis, nors matai kaip laužo nustatytas normas, negalima kritikuoti, reikia apsimesti, kad visi vienodi, viską žino ir supranta – kitaip bus politiškai nekorektiška.

Todėl užsieniečius vietiniai tiesiog apeina, ignoruoja, tiesiai ir aiškiai nepasakydami, ko iš jų nori, o po to kartais apkalba arba netgi izoliuoja. Užsienietis gali iš kailio išsinerti – jis vistiek lieka svetimas Skandianvijoje, ypač – Norvegijoje. Taip atsiranda subkultūros, kurios niekada nesiintegruoja.

Be to, Norvegija yra vadinamoji individualistinė visuomenė, kur asmeniniai interesai yra aukščiau už visus kitus, todėl darysiu kaip noriu, galiu spręsti pats. Kam būti draugišku, kam stengtis, jei bet kokiu atveju vistiek viskas bus gerai. Visi elgsis su tavim lygiai taip pat ar tu draugiškas, paslaugus ir vaišingas, ar visai toks nesi. Net jei esi chamas, niekas tau neturi teisės to pasakyti. Nes tokios taisyklės, kritikuoti yra tabu ir visi lygūs.

Apsimetinėjimas ar mandagumas?

Norvegijoje mandagu nebūti tiesmukišku, nedemonstruoti savo nuotaikos, savo nuomonę pasilaikyti sau. Jei labai atvirai išsakysite ką galvojate, norvegai gali supykti ar išsigąsti, nors to neparodys.

Viešumoje svarbu atrodyti geranorišku ir pozityviu. Tai – nerašyta taisyklė.

Todėl čia viešose erdvėse tikrai mažiau akibrokštų, santykių aiškinimosi ir atviro akiplėšiškumo. Žmogus jaučiais ramiai ir saugiai.

Visgi, šią kultūrą kai kas vadina apsimetimu, veidmaniškumu.

Pavyzdžiui, Lietuvoje galios distancija yra didesnė nei Norvegijoje, ir bendraujant demonstruoti savo aukštesnį statusą, statyti į vietą yra labiau įprasta, nei Norvegijoje, kur visi lygūs ir į visus kreipiamasi „Tu”.

Imigrantus kai kas vadina stačiokiškais, ypač tuos, kurie dar neperprato vietinės šypsojimosi kultūros. „Mes – nuoširdūs, mes nemeluojame!” – sako jie. – „Nebijome būti pikti, tai tiesiog atvirumas. Mes tiesiog tokie, kokie esame čia ir dabar. Jei kažkas mane supykdė – aš piktas. Nebijau sakyti tiesą į akis, nebijau, kad kažkam tai gali nepatikti, nebijau pasakyti ko nors politiškai nekorektiškai ir įžeisti kieno nors jausmus. Mes nenorime meluoti, apsimetinėti, kad kažkas patinka, jei nepatinka, šypsotis nežinia kodėl. Jei kažkas kvailas, tai taip ir sakau, nemeluoju. O jei protingas, tai irgi taip sakau. Jei kažkas patinka – irgi iškart sakau. Aš juk konstatuoju faktą.”

„Pasijuokiau iš gėjų. Na ir kas, kad šalia stovintis gėjus (aš to nežinojau) gal įsižeidė. Jei jis gėjus, tai tegul ir būna sau gėjum išdidžiai. Tegul apgina savo pozicijas” (Zbygniev, lenkas)

Kitų kultūrų atstovai vertina bendravimą be suvaržymų, be primestų taisyklių, užslėptų motyvų, be melo. Jie yra atviri ir tiesmuki. Bet norvegai gali to nesuprasti, ypač ką tik sutiktieji.  Jie paprasčiausiai vengs bendravimo ir galvos (garsiai nesakydami), kad toks elgesys yra nepriimtinas, o žmogus – netolerantiškas ir negatyvus…

Norvegai nesako tiesiai, ką mano, nenorėdami įžeisti, kalba užuolankomis ir šypsosi, kur to nereikia – tą  pastebi imigrantai. Bet reikia žinoti, kad norvegams žmogaus nuomonė nėra nei tiesa, nei faktas. Jų supratimu savo nuomonės nereikėtų visiems po nosim kaišiot, nes toks elgesys rodo netoleranciją ir kultūros stoką. Norvegas gali įsižeisti (to aišku, nerodydamas) ir laikyti kraštutines „atviras nuomones” provokacija. Kartais jis net galvoja, kad yra puolamas asmeniškai – vien dėl to, kad pašnekovas išsako savo nuomonę nieko neslėpdamas.

Imigrantas puolęs bendauti atvirai, ir jo manymu, radęs bendrą kalbą su pašnekovu norvegu, nes tas linksi ir nieko nesako, vėliau gali nustebti. Pašnekovas, kuriam atskleidėte savo mintis, staiga mandagiai nutolsta ir nebenori kalbėtis. Jei pavyks bendrauti dar kartą, reikės ilgai jį jaukintis. Kas atsitiko? Kodėl? Norvegas išsigando nuširdumo ir stiprių nuomonių. Diskutuoti ir prieštarauti nenori, nes vengia konfliktų. Todėl tyli. Norvegas geriau bus nuogas, negu mažai pažįstamam žmogui atskleis savo mintis. To galite to nesitikėti. Norvego  vidaus pasaulio užuolaidėlė po truputėlį gali prasiskleisti tik po ilgo bendravimo.

„Padariau atradimą. Mes moldavai, pirmą kartą susitikę, nesam labai malonūs, tarsi spygliuoti – kritikuojam ir kalbam negatyviai, tarsi konkuruojam. Bei lengvai einame į kontaktą, lengvai kalbame apie jausmus, mintis, apie kitus, kritikuojame be jokios atrankos. Greit susipažįstam, apsitrinam. Spygliai nubyra ir greitai, jau pirmo susitikimo gali atsirasti draugiškas tonas, kartais net per daug familiarūs, santykiai. Dažniausiai žaibiškai atsiskleidžia puiki (taip galvojame) buvusio spygliuočio asmenybė. Iki tol, kol nuomonės neišsiskirs. Suartėjame labai greitai, bet greitai ir susipykstame.

Norvegai – atvirkščiai, iš pradžių labai malonūs, mandagūs, blogo žodžio nepasakys.  O kai tas mandagumo luobelis nukrenta, gali atsiskleisti bjaurumas, kokio nė sapne nesapnavai. Abstulbina negatyvas, nes jis buvo tobulai dengiamas ankščiau. Manei – geranoriški, neturintys piktų minčių, pavydo žmonės. O-ho-ho, dar ir kap turi. Ištrykšta, kaip purvas. Su norvegu nesusidraugausi nei po pirmo susitikimo, nei po antro nei po dešimto. Jie atsikleidžia labai lėtai, o kažką apie save papasakojo tik po kelių metų pažinties. Bet jei susirasi norvegą draugą – tai visam gyvenimui.” (Jevgenij iš Moldovos).

Organizuotas bendravimas Norvegijoje. Padeda ar trukdo?

Like barn leker best? (panašūs vaikai geriausiai žaidžia)

Mūsų berniukas lanko darželį, jam penki. Labai mėgsta būti su dviem kitais berniukais – Simonu ir Andersu. Bet auklėtojos ne visada leidžia. Kai paklausiau kodėl – atsakė, kad nereikia grupuočių (grupperinger). Vaikai negali draugauti tik su vienais, o su kitais – ne. Reikia draugauti su visais, nes visi lygūs, ir negali būti atstumųjų. Tada dar susirinkime tėvams paaiškino, kad darželio auklėtojai pergrupuoja vaikus, kad kai kurie draugai nesuliptų į neišardomas grupeles, nes taip atsiranda atstumtieji ir gali būti mobingas. (Imigranto pasakojimas).

Kai kurie imigarantai susitaiko ir pritaria tokiai praktikai, kiti stebisi.

Feisboko grupės „Gyvenu Norvegijoje” dalyviai dalijasi patirtimi:

Auginu du vaikus, kurie lankė skirtingus darželius, ir abiejose tokia praktika. Aš suprantu ir tam pritariu.

Žinoma, kad tai gerai. Vaikai turi su visais mokėti bendrauti. Kitąmet į skirtingas  mokyklas gal eis, ir ta trijulė bus išardyta, o sūnus liks vienas, bus atstumtasis, jei dabar kitus atstumia.

Taip, ir darželyje, ir mokykloje tokia praktika. Su geriausiai draugais galima susitikti po darželio ir mokyklos, per pertraukas. Bet suolo draugai keičiami kas dvi savaites, vyksta įtraukos politika bendrų projekų užsiėmimų metu. Labai pozityviai tai vertinu.

Toliau skaityti „Organizuotas bendravimas Norvegijoje. Padeda ar trukdo?”

Norvegijoje moteriški vyrai ir vyriškos moterys?

Kai kurie vyrai jaučiasi nejaukiai, jei moteris yra viršininkė, arba jo moteris siekia lygybės – jie įsivaizduoja, kad iš jų atimamas vyriškumas, tradicinis vaidmuo. Ypač atvykę iš kitų šalių imigrantai kraipo galvą, nesuprasdami kas čia per šalis, kur moteris nežino savo vietos, o vyrai, anot jų – lepšiai. Visgi valstybinė Norvegijos politika teigia, kad iki lygybės dar toli.

Ką galiu pasakyti apie vyrus ir moteris Norvegijoje? Krenta į akį, kad moterys čia ne taip rūpinasi savo išvaizda, nei mano šalyje. Taip pat mums neįprasta, kad moterys pasimatyme kur nors kavinėje ar restorane susimoka už save. Moterys leidžia laiką su draugėmis, o vyrai – su draugais, nors turi šeimas, ir tai normalu Norvegijoje, o mano šalyje nėra norma. Be to Norvegijoje vyrai – auklėtojai vaikų darželiuose arba slaugytojai , arba daug moterų policininkės ar dirba apsaugoje – pas mus to nėra. (Cristina, rumunė)

Norvegijoje moterys jau praradę moteriškumą. Grožis joms nusispjaut, atrodo kad joms net vyrų nebereikia, sėdi vienos kavinėse, visur vienos eina, tai, sakyčiau, iškrypimas. (Nenad, serbas)

Nuvyrinti vyrai?

Moterims Norvegijoje gyventi tikrai gera. Valstybė padeda vienišoms moterims su vaikais, remia šeimas, skatina vyrus dalyvauti šeimos gyvenime, dalinantis namų ūkio darbus.

Kaip reaguoja vyrai? Ar jie laimingi? Kaip jie jaučiasi moteriškoje šalyje – Norvegijoje? Ar nesijaučia jie paspausti po padu, tapę skuduru?

Tipiškas vaizdelis – vyras su prijuoste sukasi virtuvėje, o moteris prigula pailsėti su žurnalu ant sofos. Arba vyras čiauška su vaiku, jį maitina košele, keičia vystyklus, o moteris išėjusi į darbą, arba dar geriau – sėdi kavinėje su drauge.

Imigrantai į Norvegiją iš kitų kultūrų stebisi, kad Norvegijoje paminamos tradicinės šeimos, vyriškumo ir moteriškumo normos.

Toliau skaityti „Norvegijoje moteriški vyrai ir vyriškos moterys?”

Kas stebina užsieniečius Norvegijoje

Vieni, atvykę į Norvegiją, niekuo nesistebi ir sako: „Čia kaip namie”.

Kiti randa daug dalykų kurie juos stebina. Pavyzdžiui kainos – daug kas sako, kad Norvegijoje viskas labai brangu. Arba visiškai tuščios miestelių ir gyvenviečių gatvės – kur gyventojai? Ką jie veikia? Kiti sako, kad jiems yra neįprasti didžiuliai ir neuždangstyti užuolaidomis langai. Arba gegužės 17, konstitucijos diena, kai beveik visi privalomai dėvi tautinius rūbus (no. bunad). Kiti kraipo galvą dėl valgymo įpročių, t.t. tradicinio matpakke.

Čia dar keletas dalykų, kurie stebina užsieniečius Norvegijoje:

Toliau skaityti „Kas stebina užsieniečius Norvegijoje”

Kritika ar galimybė tobulėti?

Išmokime kritikuoti ir priimti kritiką.

Kas tai – skundas, kritika, o gal pastaba, patarimas? Norvegai turi daug eufemizmų tam pačiam žodžiui, nors esmė ta pati – tai pastaba apie tai, kas kam nors nepatiko ar ką galima daryti geriau. Kaip į tai bus sureaguota, priklauso nuo to kas pasakė, kodėl pasakė, kaip pasakė ir kam pasakė.  

Pexels, Andrea Piacquardio
Toliau skaitytiKritika ar galimybė tobulėti?

Vienatvė – Norvegijos baubas. Kodėl? Ir kaip jį nugalėti.

Pexels, Gabriela Palai

Daugiausia apie vienatvę Norvegijos spauda ėmė rašyti 2019 ir 2020 metais, kai per kalėdas, gruodžio 25 d. nusižudė Norvegijos princesės Martha Louise buvęs sutuoktinis, rašytojas ir tapytojas Ari Behn. Tarsi pranašaudamas sau ateitį jis 2015 m. parašė knygą „Døden er en avposring” (Mirtis yra tarsi atsitraukimas), apie meilę, mirtį ir vienatvę. Tada socialinėse medijose plito raginimas pastebėti vienišus -ypatingai kai visi švenčia ir vienatvė labiausiai slegia – ir atverti jiems savo namus. Bet šis judėjimas greitai nurimo kaip nebuvęs.

Būti vienam gerai, kai tai pasirenki pats. Vienatvė yra puiku, kai ji yra laikina. Tik asketai, atsiskyrėliai gyvena vieni ilgus periodus, bet vėlgi – patys tai renkasi. Vienatvė negali būti primesta. Ilga vienatvė yra destruktyvi. Vienatvė tarp žmonių – baisi. Žmogus – socialinė būtybė, trokšta dėmesio ir pripažinimo. To ilgą laiką neturint, nepaisant kiek vaidinsi kad tau gerai vienam, rezultatas gali būti depresija.

Žinoma, vienatvės, o kartu ir depresijos priežastys gali būti medicininės, tai psichologų ir psichiatrų reikalas.

Pakalbėkime apie paprastąją vienatvę, kuri dar nėra peraugusi į sutrikimus.

Toliau skaityti „Vienatvė – Norvegijos baubas. Kodėl? Ir kaip jį nugalėti.”

Norvegiška mantra „Det går sikkert bra”

Apie kultūrinius skirtumus. Kodėl norvegai nepersistengia, o imigrantai linkę prisiima visą atsakomybę?

Nesureikšminti mokomi nuo vaikystės

Išminčiai moko: Gyvenime reikia atskirti, kas yra svarbu, o kas ne. Jei nieko negali pakeisti – kam nervintis, jei gali pakeisti – keisk, kam nervintis. Kažkas atsitiko – ar verta nervintis, nes jau atsitiko. Dar neatsitiko, bet bijai kad atsitiks – daryk viską, kad neatsitiktų, bet nesinervink. Visai tai daug kam žinoma, tačiau taikyti gyvenime šią teoriją reikia išmokti.

Toliau skaityti „Norvegiška mantra „Det går sikkert bra””