Saugus vaikas – laimingas žmogus

Nuo 0 iki vienerių metų vaikus svarbiausia būti su mama. Mama šalia – vaikas saugus. Jei kažkas išgąsdino – mama nuramino, ir vaikas saugus. Bet mama irgi turi būti rami ir saugi, kad galėtų nuraminti vaiką. Jai turi kažkas padėti būti saugiai. O tai dažniausiai – vaikučio tėtis. Jis turi būti  ir emocinė atrama, ir padaryti sunkesnius darbus, padėti buityje, leisti mamai išsimiegoti. Jei ne tėtis – kiti artimieji, šeimos nariai.

Nuo pusantrų iki ketverių metų vaikas, jau galintis vaikčioti, ima  tirti aplinkinį pasaulį. Jį tirdamas turi irgi būti saugus. Aplinkiniai neturi barti ar gąsdinti vaiko: “nelįsk, sudaužysi, nusideginsi, įsipjausi !” Bet jie turi būti šalia, patraukti pavojingus daiktus ir paguosti, jei vaikui, kuris susipažįsta su aplinka liesdamas, čiupdamas ir grūsdamas į burną, atsitinka kažkas, ko jis išsigąsta. Vaikas turi jausti, kad mama ar tėtis yra šalia. Ir kad ne kels skandalą, jei kas nors bus numesta, suduš ar sugrius, o nuramins ir viską sutvarkys. Tada bus saugu. Tada jis nebijos tyrinėti, jam bus paaiškinta, ką įmanoma paaiškinti, arba pavojingi daiktai – peiliai ar stiklai – patraukti, kad vaikas nepasiektų. Vaikas bus prižiūrimas, o ne bauginamas grasinimais ir rėkimu.

Toliau skaityti „Saugus vaikas – laimingas žmogus”

Apsimetinėjimas ar mandagumas?

Norvegijoje mandagu nebūti tiesmukišku, nedemonstruoti savo nuotaikos, savo nuomonę pasilaikyti sau. Jei labai atvirai išsakysite ką galvojate, norvegai gali supykti ar išsigąsti, nors to neparodys.

Viešumoje svarbu atrodyti geranorišku ir pozityviu. Tai – nerašyta taisyklė.

Todėl čia viešose erdvėse tikrai mažiau akibrokštų, santykių aiškinimosi ir atviro akiplėšiškumo. Žmogus jaučiais ramiai ir saugiai.

Visgi, šią kultūrą kai kas vadina apsimetimu, veidmaniškumu.

Pavyzdžiui, Lietuvoje galios distancija yra didesnė nei Norvegijoje, ir bendraujant demonstruoti savo aukštesnį statusą, statyti į vietą yra labiau įprasta, nei Norvegijoje, kur visi lygūs ir į visus kreipiamasi „Tu”.

Toliau skaityti „Apsimetinėjimas ar mandagumas?”

Organizuotas bendravimas Norvegijoje. Padeda ar trukdo?

Like barn leker best? (panašūs vaikai geriausiai žaidžia)

Mūsų berniukas lanko darželį, jam penki. Labai mėgsta būti su dviem kitais berniukais – Simonu ir Andersu. Bet auklėtojos ne visada leidžia. Kai paklausiau kodėl – atsakė, kad nereikia grupuočių (grupperinger). Vaikai negali draugauti tik su vienais, o su kitais – ne. Reikia draugauti su visais, nes visi lygūs, ir negali būti atstumųjų. Tada dar susirinkime tėvams paaiškino, kad darželio auklėtojai pergrupuoja vaikus, kad kai kurie draugai nesuliptų į neišardomas grupeles, nes taip atsiranda atstumtieji ir gali būti mobingas. (Imigranto pasakojimas).

Kai kurie imigarantai susitaiko ir pritaria tokiai praktikai, kiti stebisi.

Feisboko grupės „Gyvenu Norvegijoje” dalyviai dalijasi patirtimi:

Auginu du vaikus, kurie lankė skirtingus darželius, ir abiejose tokia praktika. Aš suprantu ir tam pritariu.

Žinoma, kad tai gerai. Vaikai turi su visais mokėti bendrauti. Kitąmet į skirtingas  mokyklas gal eis, ir ta trijulė bus išardyta, o sūnus liks vienas, bus atstumtasis, jei dabar kitus atstumia.

Taip, ir darželyje, ir mokykloje tokia praktika. Su geriausiai draugais galima susitikti po darželio ir mokyklos, per pertraukas. Bet suolo draugai keičiami kas dvi savaites, vyksta įtraukos politika bendrų projekų užsiėmimų metu. Labai pozityviai tai vertinu.

Toliau skaityti „Organizuotas bendravimas Norvegijoje. Padeda ar trukdo?”

Norvegijoje moteriški vyrai ir vyriškos moterys?

Kai kurie vyrai jaučiasi nejaukiai, jei moteris yra viršininkė, arba jo moteris siekia lygybės – jie įsivaizduoja, kad iš jų atimamas vyriškumas, tradicinis vaidmuo. Ypač atvykę iš kitų šalių imigrantai kraipo galvą, nesuprasdami kas čia per šalis, kur moteris nežino savo vietos, o vyrai, anot jų – lepšiai. Visgi valstybinė Norvegijos politika teigia, kad iki lygybės dar toli.

Ką galiu pasakyti apie vyrus ir moteris Norvegijoje? Krenta į akį, kad moterys čia ne taip rūpinasi savo išvaizda, nei mano šalyje. Taip pat mums neįprasta, kad moterys pasimatyme kur nors kavinėje ar restorane susimoka už save. Moterys leidžia laiką su draugėmis, o vyrai – su draugais, nors turi šeimas, ir tai normalu Norvegijoje, o mano šalyje nėra norma. Be to Norvegijoje vyrai – auklėtojai vaikų darželiuose arba slaugytojai , arba daug moterų policininkės ar dirba apsaugoje – pas mus to nėra. (Cristina, rumunė)

Norvegijoje moterys jau praradę moteriškumą. Grožis joms nusispjaut, atrodo kad joms net vyrų nebereikia, sėdi vienos kavinėse, visur vienos eina, tai, sakyčiau, iškrypimas. (Nenad, serbas)

Nuvyrinti vyrai?

Moterims Norvegijoje gyventi tikrai gera. Valstybė padeda vienišoms moterims su vaikais, remia šeimas, skatina vyrus dalyvauti šeimos gyvenime, dalinantis namų ūkio darbus.

Kaip reaguoja vyrai? Ar jie laimingi? Kaip jie jaučiasi moteriškoje šalyje – Norvegijoje? Ar nesijaučia jie paspausti po padu, tapę skuduru?

Tipiškas vaizdelis – vyras su prijuoste sukasi virtuvėje, o moteris prigula pailsėti su žurnalu ant sofos. Arba vyras čiauška su vaiku, jį maitina košele, keičia vystyklus, o moteris išėjusi į darbą, arba dar geriau – sėdi kavinėje su drauge.

Imigrantai į Norvegiją iš kitų kultūrų stebisi, kad Norvegijoje paminamos tradicinės šeimos, vyriškumo ir moteriškumo normos.

Toliau skaityti „Norvegijoje moteriški vyrai ir vyriškos moterys?”

Kas stebina užsieniečius Norvegijoje

Vieni, atvykę į Norvegiją, niekuo nesistebi ir sako: „Čia kaip namie”.

Kiti randa daug dalykų kurie juos stebina. Pavyzdžiui kainos – daug kas sako, kad Norvegijoje viskas labai brangu. Arba visiškai tuščios miestelių ir gyvenviečių gatvės – kur gyventojai? Ką jie veikia? Kiti sako, kad jiems yra neįprasti didžiuliai ir neuždangstyti užuolaidomis langai. Arba gegužės 17, konstitucijos diena, kai beveik visi privalomai dėvi tautinius rūbus (no. bunad). Kiti kraipo galvą dėl valgymo įpročių, t.t. tradicinio matpakke.

Čia dar keletas dalykų, kurie stebina užsieniečius Norvegijoje:

Toliau skaityti „Kas stebina užsieniečius Norvegijoje”

Vienatvė – Norvegijos baubas. Kodėl? Ir kaip jį nugalėti.

Pexels, Gabriela Palai

Daugiausia apie vienatvę Norvegijos spauda ėmė rašyti 2019 ir 2020 metais, kai per kalėdas, gruodžio 25 d. nusižudė Norvegijos princesės Martha Louise buvęs sutuoktinis, rašytojas ir tapytojas Ari Behn. Tarsi pranašaudamas sau ateitį jis 2015 m. parašė knygą „Døden er en avposring” (Mirtis yra tarsi atsitraukimas), apie meilę, mirtį ir vienatvę. Tada socialinėse medijose plito raginimas pastebėti vienišus -ypatingai kai visi švenčia ir vienatvė labiausiai slegia – ir atverti jiems savo namus. Bet šis judėjimas greitai nurimo kaip nebuvęs.

Būti vienam gerai, kai tai pasirenki pats. Vienatvė yra puiku, kai ji yra laikina. Tik asketai, atsiskyrėliai gyvena vieni ilgus periodus, bet vėlgi – patys tai renkasi. Vienatvė negali būti primesta. Ilga vienatvė yra destruktyvi. Vienatvė tarp žmonių – baisi. Žmogus – socialinė būtybė, trokšta dėmesio ir pripažinimo. To ilgą laiką neturint, nepaisant kiek vaidinsi kad tau gerai vienam, rezultatas gali būti depresija.

Žinoma, vienatvės, o kartu ir depresijos priežastys gali būti medicininės, tai psichologų ir psichiatrų reikalas.

Pakalbėkime apie paprastąją vienatvę, kuri dar nėra peraugusi į sutrikimus.

Toliau skaityti „Vienatvė – Norvegijos baubas. Kodėl? Ir kaip jį nugalėti.”

Norvegiška mantra „Det går sikkert bra”

Apie kultūrinius skirtumus. Kodėl norvegai nepersistengia, o imigrantai linkę prisiima visą atsakomybę?

Nesureikšminti mokomi nuo vaikystės

Išminčiai moko: Gyvenime reikia atskirti, kas yra svarbu, o kas ne. Jei nieko negali pakeisti – kam nervintis, jei gali pakeisti – keisk, kam nervintis. Kažkas atsitiko – ar verta nervintis, nes jau atsitiko. Dar neatsitiko, bet bijai kad atsitiks – daryk viską, kad neatsitiktų, bet nesinervink. Visai tai daug kam žinoma, tačiau taikyti gyvenime šią teoriją reikia išmokti.

Toliau skaityti „Norvegiška mantra „Det går sikkert bra””