Žinok daugiau – gyvenk geriau
Individulistinė Norvegijos visuomenė
Dar viena dominuojanti Norvegijoje vertybė yra nepriklausomybė, ji persmelkia visą norvegišką gyvenimą. Ji puoselėjama nuo gimimo. Vaikams daug leidžiama, darželyje, mokykloje auklėtojų ir mokytojų autoritetas nėra labai žymus. Žmonių santykiai nesuvaržyti priklausomybe, niekas niekam nieko neskolingas.
Toliau skaityti „Aš pats sau ir nuo nieko nepriklausomas“Norvegija iš pirmo žvilgsnio – mandagių, ramių, besišypsančių žmonių šalis. Visi atsipalaidavę, nėra grubumo. Vis dėlto norvegų elgsena apgaulinga, nes jų veidas ar gestai naujai atvykusiems nieko nesako. Norvegai nėra atviri. Jų santūrumas, ugdomas nuo vaikystės, jis imigrantams – neperskaitoma kaukė. Nežinai, ką norvegas galvoja, nes čia nedemonstruojamas subjektyvus požiūris pašnekovui, reakcija į bet ką – tokia pati, t.y. – jokios. Oficialioje aplinkoje tikimasi komunikacijos be emocijų, dalykiškumo. Kultūringo norvego garbės reikalas – išlikti ramiu bet kokiu atveju. Bendraudamas jis nereaguoja į pašnekovą arba įvykį, o rodo savo išsiauklėjimą, manieras. Sužinojus apie nemalonų įvykį, nelaimę, norvegui svarbiausia pademonstruoti, savo geležinę savitvardą: „manęs niekas neišmuš iš vėžių“. Net ašarėlė neišriedės, sužinojus net apie tragediją.
Taigi ir jums reikia būtinai to išmokti.
Norvegijoje yra konfliktų vengimo kultūra. Negatyvas čia nepriimtinas, todėl jie reiškiasi paslėptai ir iškreiptai. Socialinė kontrolė, nepripažįstant jokių išorinių pykčio apraiškų, sukelia vidinį konfliktą, ir tada žmonės reiškia negatyvius jausmus pasyvia agresija.
Imigrantams iš šalių, kuriose pyktis reiškiamas atviriau, sunku pagauti signalus. Jie nesupranta, kad šypsena nebūtinai reiškiamas palankumas. Neišmokę bendrauti pagal norvegiškas normas, galite turėti problemų.
Tai, kas žmogiška yra ir norvegams nesvetima, taip pat ir konkurencija. Jie ir konkuruoja, ir lyginasi, tačiau tai slepia, nes taip yra išauklėti nekritikuoti, nekonkuruoti, todėl daro tai paslapčia. Taip atsiranda manipuliatoriai-virtuozai, kurių nepažinsi iš pirmo žvilgsnio, niekuo neapkaltinsi, nes viskas padaryta su šypsena ir geranorio kauke. Kovojama slaptai: kenkiant, ignoruojant ar nekreipiant dėmesio į idėjas, vagiant kito mintis ar pasiūlymus. Pasyvusis agresyvumas būdingas šalyse, kuriose vyrauja konfliktų vengimas, socialinėmis visuomenės normomis ir auklėjimu įdiegtas privalomasis pozityvumas, linksmumas, nuolatinė šypsena.
Toliau skaityti „Dėmesio: pasyvusis agresyvumas.“Norvegiškos tradicijos ir Raudonojo kryžiaus gelbėtojų patarimai poilsiaujantiems kalnuose.
Klausytis straipsnio garso įrašo galite čia
“Per velykas Osle jaučiausi kaip R. Bredberio fantastinio apsakymo herojė. Išėjusi paklaidžioti po miestą, nesupratau, kur aš esu – mėnulyje, ar mieste, kur žmonės neseniai buvo išnaikinti bakteriologiniu ginklu. Taip, uždarytų parduotuvių vitrinose puikavosi kiaušiniai ir viščiukai, geltonos žvakės ir staltiesės, bet žmonių gatvėse nesimatė. Tik kartais nuslinkdavo grupelė juodaodžių paauglių ar toks pats, kaip ir aš išsigandęs, nesuprantantis, kas vyksta, turistas” – pasakoja Lina iš Lietuvos apie Norvegijoje praleistas kelias velykines dienas 2010 metais.
Dabar 2021 metai, ir velykos vėl kaip kasmet atėjo su saule ir pavasariu. Tik šie metai dar labiau ištuštino gatves dėl Covid -19 pandemijos. Dar labiau panašu į globalią katastrofą, nes žmonės su kaukėmis. Viskas uždaryta, nes uždarė valdžia. Galioja griežtos taisyklės riboti socialinius kontaktus. Osle tai juntama, gatvės tuščios. Bet žmonės siautėja maisto parduotuvėse, kurios vienintelės atidarytos, ir perka perka perka… Dauguma norvegų iškeliavo į savo hyttas, nes keliauti į užsienį griežtai nerekomenduojama. Nors ir nedraudžiama, bet grįžę iš užsienio į Norvegiją baudžiami apgyvendinimu karantino viešbučiuose, nors gal stovi tušti jų namai. Taigi tenka pamiršti turkijas ir ispanijas, tada hytta – geriausai išeitis tiems, kas ją turi ar sugebėjo išsinuomoti.
Galite skaityti straipsnį arba klausytis įrašo.
Gydymo centro «Daivike» savininkė ir daktarė Daiva sako Norvegijai: «Sudie»…O gal iki pasimatymo? Daiva Medalinskaitė Johansen ketina grįžti į Lietuvą po 27 Norvegijoje praleistų metų ir gana sėkmingos gydytojos karjeros. Gydytoja ji dirbo nuo 2000, taigi jau dvidešimtmetį.“Visada jaučiau, kad noriu gyventi Lietuvoje“, – sako ji.
Gydytoją Daivą Norvegijoje pažįsta ne vienas. Gydymo centro „Daivikė“, kuri šešis metus veikė Askime, uždarymas, sukėlė daug kalbų. Ne vienas spėlioja, kas atsitiko.
Daiva – viena iš kelių pirmųjų lietuvių imigrantų, į Norvegiją atvykusi keliais metais vėliau nei aš. Su Daiva kartu kūrėme Norvegijos lietuvių bendriją, kartu buvome valdyboje. Visiems žinomas jos noras padėti tautiečiams, organizuoti renginius, būti lietuviškų įvykių sūkūryje. Daivą, kaip žmogų ir kaip gydytoją, pažįsta labai daug Norvegijos lietuvių.
Toliau skaityti „Kita Norvegijos pusė. Skaudi gydytojos patirtis šioje šalyje. Atsisveikinimas su Norvegija, o gal „Iki pasimatymo“ ?“Santūrumas
Mano vyras – norvegas. Kartais kartu dalyvaujame mūsų tautiečių susitikimuose. Aš mėgstu bendrauti, todėl greitai randu pašnekovų ir laikas man greitai prabėga. Vyras stovi palei sieną, kartu su kitais portugalių moteriškių vyrais norvegais, bet jie nebendrauja, tyli. Atrodo iš jų žodžius reikia pešte pešt. Taip prasiūbuoja visą vakarą, ištardami tik kelis žodžius vieni kitiems. Kai grįžtame namo, vyras klausia: „Ar seniai tu tuos žmones pažįsti?Ką jūs ten taip ilgai su jais kalbėjote? Kodėl taip garsiai ginčijotės? Susipykote?“ Ilgai turiu jam aiškinti, kad mačiau tuos žmones pirmą kartą, kad mes tiesiog kalbėjomės apie nieką ir visai nesipykome. O intensyviai ir garsiai reikšti savo nuomones mums įprasta… (imigrantė iš Portugalijos)
Pirmieji metai Norvegijoje. Pakvietė į svečius. Atėjau, pasodino ant sofos. Ten jau sėdėjo du vyrai – vienas pagyvenęs, vienas jaunas. Šeimininkas nuėjo į virtuvę ruošti maisto. Laukėme, kol pakvies prie stalo. Niekas nekalbėjo. Aš pasakiau: „Mano vadas Juliette“- ir ištiesiau ranką pasisveikinti. Vyrai prisistatė: Vidar ir Kristoffer. Vėl tyla. Vienas pasakė „Ja, ja…“. Po pusvalandžio atėjo šeimininkas ir pakvietė prie stalo, atėjo dar svečių ir visi ėmėsi kalbėtis. Tas pusvalandis buvo ilgiausias mano gyvenime. Jaučiausi kaip anekdote apie suomius, kur kai vienas pirtyje pasakė „Ja, ja“, daugiau jo ten nebekvietė, nes per daug kalba. (imigrantė iš Prancūzijos)
Vertinu norvegus už jų grynumą. Lietuvis trykšta emocijomis, lyginant su norvegu (žinoma, lyginant su graiku ar rusu – visai netrykšta). Su lietuviais bendravimas gali būti intensyvus ir įdomus – išsakoma daug informacijos, daug minčių, vertinama, pasakojamos įvairios istorijos, bandoma pašnekovą įtikinti, kas tiesa, ir kas ne. Ir visa tai – emocingai, su gestais ir mimikom. Ir visa tai – per trumpą laiką. Žodžiu, maudomės istorijų, įspūdžių, emocijų srovėje ar krioklyje. Daug kalbame ir kalbame aistringai.
Norvegams toks bendravimas per daug intensyvus. Jie nesupranta, ko iš jų nori, ir kodėl šis didžiulis informacijos kiekis iš viso pateikiamas. Kai norvegai bendrauja, turi būti rėmai, ribos. Turi būti aiški tema ir aiškūs bendravimo tikslai. Negalima ką tik sutiktam norvegui pradėti pasakoti apie savo kaimynę, kuri turėjo vyrą, o tas vyras buvo iš tokios šalies, o toje šalyje valdė toks prezidentas, o tas prezidentas… Tokie nukrypimai ir nuvažiavimai į lankas su nevaldoma verbaline diarėja eiliniams norvegams nebūdingi ir nepriimtini.
Valdyti tokius protrūkius jie mokomi nuo vaikystės. Emocijas norvegas slepia, nes jas rodyti – nekultūringa, negražu. Parodyti, kad jauti nepasitenkinimą, liūdesį ar pasibjaurėjimą, o taip pat didelį džiaugsmą – tai tas pats, kad garsiai pagadinti orą ir krapštytis nosį. Tokiam elgesiui kelias užkertamas. O mes stebimės, kodėl norvegai tokie susikaustę.
Va toks dialogas: „Iš kur tu?“. „Iš Lietuvos“. „O, aišku, Lietuva, žinau Riga. Aš pernau buvau Minske. O jūs ten rusiškai kalbate, ar yra kokia kita kalba?
Kaip užknisdavo tokie klausimai! Negalėdavau nutylėt. Sakydavau: „O tu švedas ar danas? Kalbi daniškai ar švediškai? O ką, yra norvegų kalba? Ar jūs tik angliškai visi kalbate? (Stasys)
Toliau skaityti „Norvegai ir imigrantai ne visada susišneka. Kodėl?“Koronaviruso (arba Covid-19) Norvegijoje tęsiasi. O man kilo mintis, kad tos taisyklės – laikytis atstumo – Norvegijoje buvo visą laiką. Norvegai mėgsta atstumą, mėgsta būti vieni, jie jau seniai skaitmenizavo beveik visų institucijų darbą, t.y. bendraujama nebe su žmogumi, tarnautoju, o su robotu, arba geriausiu atveju – telefonu bei el. paštu. Covid – 19 – tai tiesiog įprasta norvegiška būklė – kuo mažiau kontaktų, tuo geriau. Visi laimingi, nes dabar legitimiai gali nebebendrauti. ..
Na, o jei rimtai – ar daug turite draugų norvegų?
Norvegijoje galioja paprasta taisyklė – neišsišok, būk kaip visi, nesijausk geresniu, o ypač – nedemonstruok pranašumo, nors tau atrodo, kad jį turi, nesigirk, būk kuklus – tai bus įvertinta.
Norvegas pelenius
Anot lenkų kilmės mokslininkės Ninos Witoszek, kritiškai rašančios apie Norvegiją (bet dažnai – teisingai), šioje šalyje nuolatos kovoja valstietis prieš inteligentą, ir inteligentas paprastai patiria nesėkmę.
Pagrindiniai privalomieji Norvegijos simboliai yra gamta ir dar kartą – gamta, o žmonės – nesugadinti, tyri gamtos vaikai, kuriems sekasi be jokių didelių mokslų, nededant jokių pastangų. Visgi norvegai yra dirbantys, ir sunkiai, juk jie turi (gal greičiau – turėjo) labai daug dirbti, norėdami užsidirbti duonos kąsnį – gamta čia nėra dosni, ant akmenų ir fjordų, šaltyje ir tamsoje neužauginsi javų, daržovių, neišvystysi žemės ūkio. Klimatinės sąlygos yra daug sunkesnės, nes žiemos, ypač šiaurėje, ilgos ir šaltos, o vasaros – trumpos ir lietingos.
Anot N. Witoszek, tautinis Norvegijos herojus, yra Askeladenas, t.y. pelenius. Panašus personažas, beje, yra beveik visų šalių tautosakoje. Rusų tautosakoje tai Ivanuška – durnelis, lietuviškose pasakose jo atitikmuo būtų trečias brolis Jonelis, kvailesnis ir silpnesnis už kitus brolius. Ir norvegui Askeladanui (t.y. peleniui), ir rusui Ivanuškai ir lietuviui Joneliui yra būdinga viena savybė – jis, nors kvailas, bet labai geras. Jis tiesiog daro tai kuo tiki ir kaip jam išeina – nekovodamas ir neįdėdamas didelių pastangų.
Toliau skaityti „Susipažinkite – tipiškas norvegas“Pagal SSB (Norvegijos centrinio statistikos biuro) duomenis.
Norvegas pagal statistiką – kur leidžia pinigus, kur gyvena, ką valgo?
Norvegijoje gyventojų skaičius yra 5 372 255, BNP (bendrasis nacionalinis produktas) 663 693 nok / gyventojui, nedarbas 4,2 proc. Didžiausiame mieste Osle gyvena virš 700 000 gyventojų, Bergene 300 000, taigi miestai nedideli ir žmonės nemėgsta gyventi mieste. Visgi gyventojų skaičius nuolat auga t.p. ir dėl didelės imigracijos, kuri ypač šoko į viršų nuo 2010 metų (imigravo apie 30 000 žmonių).
Tikimasi kad vidutiniškas gyvenimo amžius vyrams bus 80 metų, o moterims apie 84 metai. Pusė susituokusių porų skiriasi. Vaikus gimdo vidutiniškai sulaukę 30 metų, šeima turi 1,7 vaiko.
Populiariausi Norvegijoje vardai: Sofie, Emma ir Nora, Jacob, Lucas, o prieš 30 metų buvo Kristianas, Espenas, Mortenas, Andersas, o mergaitės – Katrine, Marianne, Kristina. Dabar Osle populiariausias berniuko vardas yra Mohamed (nes tikriausiai visi musulmonai vadinami šiuo vardu, o norvegai – berniukams duoda skirtingus), be to Osle didžiausia koncentracija atvykusių iš musulmoniškų šalių. Labiausiai paplitusios Norvegijoje pavardės – Hansen, Johansen, Olsen, Pettersen , Andersen.
Koks tas norvegas? Nuomonių esama įvairių. O be to – ar galima žmones klasifikuoti pagal tautybes? Ar yra kažkoks tipiškas norvegas? Kokios jo vertybės? Visi žino, kad vertybės sukuriamos ir įsivirtina per ilgą laiką, o sugriauti vertybių sistemą galima labai lengvai. Jos kinta visą laiką, ypač dabar, kai į Norvegiją didžiulė imigracija, o atvykėliai su savimi atsiveža kitas vertybes, kurios pamažu daro įtaką Norvegijai.
Norvegai myli gamtą, jie mieliau renkasi gyventi užmiestyje ar kaime (ten taip pat daug didesnis būstas už tą pačią kainą, o gyvenimo kokybė net gerenė, nei mieste), mėgsta sportuoti ir leisti leisti laiką gamtoje. Jiems svarbu geras darbas, nors nepersidirba, jie mėgsta skaityti, svarbu norvegams ir šeima, geri santykiai su atimaisiais. Norvegai galvoja apie kitus, jie nori padėti vargstantiems, rūpinasi visu pasauliu, jie yra idealistai. Norvegams nuoširdžiai atrodo, kad jų šalis yra nuostabi, ir jie labai noriai savo vertybes platina ir kitiems.
Iš gyvenimo
Kai pirmą kartą buvau Norvegijoje ir šypsotis nepratus, pastebėjau, kad visi čia šypsosi. Mokiausi ir gyvenau Oslo universiteto studentų bendrabutyje Blinderne. Eini koridoriumi, kiemu, o tau „šypt vypt“ visai nepažįstami. Pradžioje glumino. Juk buvo 1990 metai. Aš, augusi nepakantumo kultūroje, buvau Lietuvoje pratus išeiti iš namų kaip į kovą ir grumtis, jei kas mane užkabins. Tai autobuse kokia bobulė vos ne apstumdydavo, tai pardavėja parduotuvėje aprėkdavo, tai troleibuso vairuotojas duris prieš nosį uždarydavo. Šypsotis nebuvo dėl ko, niekas nesišypsojo tada. Agresyvumo reikėjo ant kiekvieno žingsnio, turėdavai būt budrus. „O čia, Osle šypsosi nei iš to, nei iš to. Įdomu kodėl? Ko reikia iš manęs?“ – galvojau. Po kurio laiko man ta šypsena jau ėmė patikti, ir grįžusi į Lietuvą, pabandžiau įvest tą pačią madą savo darbe. Dirbau tada lietuvių kalbos mokytoja mokykloje, Vilniuje. Taigi ir aš ėmiau vakarietiškai elgtis: einu koridoriumi ir geranoriškai nusišypsau kolegoms be jokios priežasties – kaip Norvegijoje. Kai kurie buvo pažįstami tik iš matymo- bet juk vienoje mokykloje visi dirbam. Toks mano elgesys nesukėlė jokio susižavėjimo, tik nepasitenkinimą. Paprastai sutiktieji nustebdavo, nusukdavo žvilgsnį, atgal nesišypsodavo, o galiausiai rusų kalbos mokytoja drėbė: „nu čevo ty tut mordu krūtyš?“ (na, tai ko čia tu snukį kraipai). Tuo mano eksperimentas įvesti vakarietišką šypsojimosi kultūrą į Lietuvos mokyklą baigėsi, nesulaukęs jokio pasisekimo. (D.B.)
Toliau skaityti „Norvego šypsena: nuoširdi ar kaukė?“