Gydymo centro «Daivike» savininkė ir daktarė Daiva sako Norvegijai: «Sudie»…O gal iki pasimatymo? Daiva Medalinskaitė Johansen ketina grįžti į Lietuvą po 27 Norvegijoje praleistų metų ir gana sėkmingos gydytojos karjeros. Gydytoja ji dirbo nuo 2000, taigi jau dvidešimtmetį.“Visada jaučiau, kad noriu gyventi Lietuvoje“, – sako ji.
Gydytoją Daivą Norvegijoje pažįsta ne vienas. Gydymo centro „Daivikė“, kuri šešis metus veikė Askime, uždarymas, sukėlė daug kalbų. Ne vienas spėlioja, kas atsitiko.
Daiva – viena iš kelių pirmųjų lietuvių imigrantų, į Norvegiją atvykusi keliais metais vėliau nei aš. Su Daiva kartu kūrėme Norvegijos lietuvių bendriją, kartu buvome valdyboje. Visiems žinomas jos noras padėti tautiečiams, organizuoti renginius, būti lietuviškų įvykių sūkūryje. Daivą, kaip žmogų ir kaip gydytoją, pažįsta labai daug Norvegijos lietuvių.
Mano vyras – norvegas. Kartais kartu dalyvaujame mūsų tautiečių susitikimuose. Aš mėgstu bendrauti, todėl greitai randu pašnekovų ir laikas man greitai prabėga. Vyras stovi palei sieną, kartu su kitais portugalių moteriškių vyrais norvegais, bet jie nebendrauja, tyli. Atrodo iš jų žodžius reikia pešte pešt. Taip prasiūbuoja visą vakarą, ištardami tik kelis žodžius vieni kitiems. Kai grįžtame namo, vyras klausia: „Ar seniai tu tuos žmones pažįsti?Ką jūs ten taip ilgai su jais kalbėjote? Kodėl taip garsiai ginčijotės? Susipykote?“ Ilgai turiu jam aiškinti, kad mačiau tuos žmones pirmą kartą, kad mes tiesiog kalbėjomės apie nieką ir visai nesipykome. O intensyviai ir garsiai reikšti savo nuomones mums įprasta… (imigrantė iš Portugalijos)
Pirmieji metai Norvegijoje. Pakvietė į svečius. Atėjau, pasodino ant sofos. Ten jau sėdėjo du vyrai – vienas pagyvenęs, vienas jaunas. Šeimininkas nuėjo į virtuvę ruošti maisto. Laukėme, kol pakvies prie stalo. Niekas nekalbėjo. Aš pasakiau: „Mano vadas Juliette“- ir ištiesiau ranką pasisveikinti. Vyrai prisistatė: Vidar ir Kristoffer. Vėl tyla. Vienas pasakė „Ja, ja…“. Po pusvalandžio atėjo šeimininkas ir pakvietė prie stalo, atėjo dar svečių ir visi ėmėsi kalbėtis. Tas pusvalandis buvo ilgiausias mano gyvenime. Jaučiausi kaip anekdote apie suomius, kur kai vienas pirtyje pasakė „Ja, ja“, daugiau jo ten nebekvietė, nes per daug kalba. (imigrantė iš Prancūzijos)
Vertinu norvegus už jų grynumą. Lietuvis trykšta emocijomis, lyginant su norvegu (žinoma, lyginant su graiku ar rusu – visai netrykšta). Su lietuviais bendravimas gali būti intensyvus ir įdomus – išsakoma daug informacijos, daug minčių, vertinama, pasakojamos įvairios istorijos, bandoma pašnekovą įtikinti, kas tiesa, ir kas ne. Ir visa tai – emocingai, su gestais ir mimikom. Ir visa tai – per trumpą laiką. Žodžiu, maudomės istorijų, įspūdžių, emocijų srovėje ar krioklyje. Daug kalbame ir kalbame aistringai.
Norvegams toks bendravimas per daug intensyvus. Jie nesupranta, ko iš jų nori, ir kodėl šis didžiulis informacijos kiekis iš viso pateikiamas. Kai norvegai bendrauja, turi būti rėmai, ribos. Turi būti aiški tema ir aiškūs bendravimo tikslai. Negalima ką tik sutiktam norvegui pradėti pasakoti apie savo kaimynę, kuri turėjo vyrą, o tas vyras buvo iš tokios šalies, o toje šalyje valdė toks prezidentas, o tas prezidentas… Tokie nukrypimai ir nuvažiavimai į lankas su nevaldoma verbaline diarėja eiliniams norvegams nebūdingi ir nepriimtini.
Valdyti tokius protrūkius jie mokomi nuo vaikystės. Emocijas norvegas slepia, nes jas rodyti – nekultūringa, negražu. Parodyti, kad jauti nepasitenkinimą, liūdesį ar pasibjaurėjimą, o taip pat didelį džiaugsmą – tai tas pats, kad garsiai pagadinti orą ir krapštytis nosį. Tokiam elgesiui kelias užkertamas. O mes stebimės, kodėl norvegai tokie susikaustę.
Patriotas paaiškino apie Lietuvą
Va toks dialogas: „Iš kur tu?“. „Iš Lietuvos“. „O, aišku, Lietuva, žinau Riga. Aš pernau buvau Minske. O jūs ten rusiškai kalbate, ar yra kokia kita kalba?
Kaip užknisdavo tokie klausimai! Negalėdavau nutylėt. Sakydavau: „O tu švedas ar danas? Kalbi daniškai ar švediškai? O ką, yra norvegų kalba? Ar jūs tik angliškai visi kalbate? (Stasys)
Koronaviruso (arba Covid-19) Norvegijoje tęsiasi. O man kilo mintis, kad tos taisyklės – laikytis atstumo – Norvegijoje buvo visą laiką. Norvegai mėgsta atstumą, mėgsta būti vieni, jie jau seniai skaitmenizavo beveik visų institucijų darbą, t.y. bendraujama nebe su žmogumi, tarnautoju, o su robotu, arba geriausiu atveju – telefonu bei el. paštu. Covid – 19 – tai tiesiog įprasta norvegiška būklė – kuo mažiau kontaktų, tuo geriau. Visi laimingi, nes dabar legitimiai gali nebebendrauti. ..
Norvegijoje galioja paprasta taisyklė – neišsišok, būk kaip visi, nesijausk geresniu, o ypač – nedemonstruok pranašumo, nors tau atrodo, kad jį turi, nesigirk, būk kuklus – tai bus įvertinta.
Norvegas pelenius
Anot lenkų kilmės mokslininkės Ninos Witoszek, kritiškai rašančios apie Norvegiją (bet dažnai – teisingai), šioje šalyje nuolatos kovoja valstietis prieš inteligentą, ir inteligentas paprastai patiria nesėkmę.
Pagrindiniai privalomieji Norvegijos simboliai yra gamta ir dar kartą – gamta, o žmonės – nesugadinti, tyri gamtos vaikai, kuriems sekasi be jokių didelių mokslų, nededant jokių pastangų. Visgi norvegai yra dirbantys, ir sunkiai, juk jie turi (gal greičiau – turėjo) labai daug dirbti, norėdami užsidirbti duonos kąsnį – gamta čia nėra dosni, ant akmenų ir fjordų, šaltyje ir tamsoje neužauginsi javų, daržovių, neišvystysi žemės ūkio. Klimatinės sąlygos yra daug sunkesnės, nes žiemos, ypač šiaurėje, ilgos ir šaltos, o vasaros – trumpos ir lietingos.
Kalnai, akmuo, vanduo – norvegiškas kraštovaizdis, kuris gniaužia kvapą, tačiau išgyventi čia sunku
Anot N. Witoszek, tautinis Norvegijos herojus, yra Askeladenas, t.y. pelenius. Panašus personažas, beje, yra beveik visų šalių tautosakoje. Rusų tautosakoje tai Ivanuška – durnelis, lietuviškose pasakose jo atitikmuo būtų trečias brolis Jonelis, kvailesnis ir silpnesnis už kitus brolius. Ir norvegui Askeladanui (t.y. peleniui), ir rusui Ivanuškai ir lietuviui Joneliui yra būdinga viena savybė – jis, nors kvailas, bet labai geras. Jis tiesiog daro tai kuo tiki ir kaip jam išeina – nekovodamas ir neįdėdamas didelių pastangų.
Pagal SSB (Norvegijos centrinio statistikos biuro) duomenis.
Norvegas pagal statistiką – kur leidžia pinigus, kur gyvena, ką valgo?
Norvegijoje gyventojų skaičius yra 5 372 255, BNP (bendrasis nacionalinis produktas) 663 693 nok / gyventojui, nedarbas 4,2 proc. Didžiausiame mieste Osle gyvena virš 700 000 gyventojų, Bergene 300 000, taigi miestai nedideli ir žmonės nemėgsta gyventi mieste. Visgi gyventojų skaičius nuolat auga t.p. ir dėl didelės imigracijos, kuri ypač šoko į viršų nuo 2010 metų (imigravo apie 30 000 žmonių).
Tikimasi kad vidutiniškas gyvenimo amžius vyrams bus 80 metų, o moterims apie 84 metai. Pusė susituokusių porų skiriasi. Vaikus gimdo vidutiniškai sulaukę 30 metų, šeima turi 1,7 vaiko.
Populiariausi Norvegijoje vardai: Sofie, Emma ir Nora, Jacob, Lucas, o prieš 30 metų buvo Kristianas, Espenas, Mortenas, Andersas, o mergaitės – Katrine, Marianne, Kristina. Dabar Osle populiariausias berniuko vardas yra Mohamed (nes tikriausiai visi musulmonai vadinami šiuo vardu, o norvegai – berniukams duoda skirtingus), be to Osle didžiausia koncentracija atvykusių iš musulmoniškų šalių. Labiausiai paplitusios Norvegijoje pavardės – Hansen, Johansen, Olsen, Pettersen , Andersen.
Koks tas norvegas? Nuomonių esama įvairių. O be to – ar galima žmones klasifikuoti pagal tautybes? Ar yra kažkoks tipiškas norvegas? Kokios jo vertybės? Visi žino, kad vertybės sukuriamos ir įsivirtina per ilgą laiką, o sugriauti vertybių sistemą galima labai lengvai. Jos kinta visą laiką, ypač dabar, kai į Norvegiją didžiulė imigracija, o atvykėliai su savimi atsiveža kitas vertybes, kurios pamažu daro įtaką Norvegijai.
Norvegai myli gamtą, jie mieliau renkasi gyventi užmiestyje ar kaime (ten taip pat daug didesnis būstas už tą pačią kainą, o gyvenimo kokybė net gerenė, nei mieste), mėgsta sportuoti ir leisti leisti laiką gamtoje. Jiems svarbu geras darbas, nors nepersidirba, jie mėgsta skaityti, svarbu norvegams ir šeima, geri santykiai su atimaisiais. Norvegai galvoja apie kitus, jie nori padėti vargstantiems, rūpinasi visu pasauliu, jie yra idealistai. Norvegams nuoširdžiai atrodo, kad jų šalis yra nuostabi, ir jie labai noriai savo vertybes platina ir kitiems.
Kai pirmą kartą buvau Norvegijoje ir šypsotis nepratus, pastebėjau, kad visi čia šypsosi. Mokiausi ir gyvenau Oslo universiteto studentų bendrabutyje Blinderne. Eini koridoriumi, kiemu, o tau „šypt vypt“ visai nepažįstami. Pradžioje glumino. Juk buvo 1990 metai. Aš, augusi nepakantumo kultūroje, buvau Lietuvoje pratus išeiti iš namų kaip į kovą ir grumtis, jei kas mane užkabins. Tai autobuse kokia bobulė vos ne apstumdydavo, tai pardavėja parduotuvėje aprėkdavo, tai troleibuso vairuotojas duris prieš nosį uždarydavo. Šypsotis nebuvo dėl ko, niekas nesišypsojo tada. Agresyvumo reikėjo ant kiekvieno žingsnio, turėdavai būt budrus. „O čia, Osle šypsosi nei iš to, nei iš to. Įdomu kodėl? Ko reikia iš manęs?“ – galvojau. Po kurio laiko man ta šypsena jau ėmė patikti, ir grįžusi į Lietuvą, pabandžiau įvest tą pačią madą savo darbe. Dirbau tada lietuvių kalbos mokytoja mokykloje, Vilniuje. Taigi ir aš ėmiau vakarietiškai elgtis: einu koridoriumi ir geranoriškai nusišypsau kolegoms be jokios priežasties – kaip Norvegijoje. Kai kurie buvo pažįstami tik iš matymo- bet juk vienoje mokykloje visi dirbam. Toks mano elgesys nesukėlė jokio susižavėjimo, tik nepasitenkinimą. Paprastai sutiktieji nustebdavo, nusukdavo žvilgsnį, atgal nesišypsodavo, o galiausiai rusų kalbos mokytoja drėbė: „nu čevo ty tut mordu krūtyš?“ (na, tai ko čia tu snukį kraipai). Tuo mano eksperimentas įvesti vakarietišką šypsojimosi kultūrą į Lietuvos mokyklą baigėsi, nesulaukęs jokio pasisekimo. (D.B.)
Norvegijoje beveik 20 % gyventojų yra ne norvegiškos kilmės
Ar lengva imigrantams pritapti šioje šalyje? Ar norvegai mėgsta imigrantus, ar atvirkščiai – nemėgsta, bet tai slepia (nes rasistiniai ir kitas nacijas žeminantys pasisakymai yra draudžiami)?
Ar lengvai įsileidžia Norvegija atvykėlius ? Ar verta stengtis tapti norvegu? O gal tai beveik neįmanoma ( jei negyveni Norvegijoje nuo pat vaikystės) ?
Pozityvūs Vikingų įstatymai skelbiami kaip priešprieša kai kur Norvegijoje tebeklestinčiai negatyviai socialinei kontrolei, kuri smukdo polėkius, įnovacijas, kitoniškumą ir verčia žmogų vidutinybe, t.y. Jantės įstatymams.
Vikingų įstatymai skelbia: ieškok galimybių, skatink laimėti, būk drąsus, girk, galvok pozityviai, prisiimk atsakomybę, žiūrėk į priekį, remkis išsilavinimu ir tyrimais, priešinkis pavydui ir tinguliui, pradėk šiandieną.
Pirmiausiai atsiranda mintis, paskui – daiktas ar reiškinys, o paskiausiai sugalvojams žodis jam pavadinti, bet jis prigyja tik visų vartojamas. Mes – imigrantai, ir mokomės užsienietiškus žodžius, kurie mums nesukelia jokių asociacijų. O iš tikrųjų už vieno žodžio gali slypėti ištisos istorijos. Kai kurie žodžiai, posakiai (patarlės, priežodžiai) ir pasakos atpindi tautos mentalitetą. Yra reiškiniai (o taip pat – ir žodžiai jiems pavadinti) be kurių neįsivaizduojamas tautos gyvenimas. Pasakai žodį – ir viskas aišku, nieko daugiau sakyti nebereikia, atsiveria platus paveikslas, atspindintis tautos galvoseną ir net istorinį – kultūrinį foną.
Yra žodžiai (o gal turite kitų pasiūlymų?) kuriuos Norvegijoje svarbu žinoti ir suprasti, po kurias slypi prasmė, kuri mums, užsieniečiams, atsiveria ne iškart. Norintiems suprasti Norvegiją, reikėtų suprasti ne tik žodžius, bet kodėl ir kaip jie atsirado.
