Kategorija: Norvegai

„Tie norvegai tokie patiklūs ir naivūs,” – galvoja ne vienas imigrantas – „kad juos taip lengva apgauti”. Tačiau būten ši palanki ir pozityvi kultūra imigrantus traukia į šią šalį. Kaip atsiranda įstatymų laikymosi, visuotinio moralumo kultūra? Kodėl Norvegijoje ji palaipsniui dingsta? Kodėl vis dažniau taikoma griežtesnė kontrolė ir sankcijos?

Valdžia – geroji teta ar piktas dėdė?

Įvairiose visuomenėse yra skirtingas požiūris į valstybės aparatą. Vienose tas valstybės aparatas – tai mes (pvz. Norvegijoje, kt. Skandinavijos šalyse), nes vykdo žmonių valią, atstovaujamą demokratiškai išrinkto Parlamento, kuris leidžia įstatymus. Kitose visuomenėse valdžia yra prievartinis baudžiamasis aparatas, paprasto žmogaus priešas.

Dirbu auklėtoja vaikų darželyje. Vedėja pranešė, kad pas mus ateis policija. Iš pradžių nesupratau ko, galvojau gal kažkokį nusikaltimą tiria. Atėjo du policininkai – viena jų buvo mergina su ilga kasa. Jie atsinešė didžiulį meškiną su policininko uniforma ir leido vaikams su juo žaisti. Paaiškėjo, kad taip darželinukai mokomi pasitikėti policija. Ne bijoti jos, o kreiptis į policininkus, jei reikia pagalbos. Taip susiformuoja požiūris, kad policininkai yra geriečiai. O pas mus atvirkščiai – tėvai policininkais gąsdina vaikus, mokina policininkų bijoti ir jų nekęsti, jie vadindami mentais ir kitaip. (Andžela, lietuvė)

Šalys turi skirtingus valdymo metodus. Kraštutinumai – bausti ar įtikinti (auklėti, mokyti, šviesti), arba tarpiniai. Taip atsiranda tradicijos – pasitikėti valdžia arba jos bijoti ir vengti. Norvegai stebisi, kad kitose šalyse valdžia tapatinama tik su bausmėmis. Jie nesupranta, kodėl valdžia ir žmonės nekenčia vieni kitų.

Norvegijoje valdžia yra kaip geraširdiška teta, kuri ir galvytę glostys, ir ašarytę nubrauks, ir be reikalo neskriaus, tik vykdys teisingumą, numatytą įstatymuose. Valdžia paaiškina, kodėl reikia daryti vienaip ar kitaip. Norvegijoje daug susirinkimų, nes visų nuomones reikia išklausyti ir paskui priimti sprendimą, kuris visiems patiktų. Atrodo neįmanoma, kad ir avis liktų sveika, ir vilkas sotus, bet to siekiama.

Norvegijoje vis dar vyrauja skaidrumas, lojalumas savo šaliai ir įstatymams. „Tai yra mūsų namai– galvoja čia gyvenantys, – ir nuo mūsų priklauso, kokia jie yra ir bus. Turime laikytis  įstatymų. Jei ne – viskas žlugs“.

Tikima, kad visi geri

Anktesnę Norvegiją galima lyginti su pasakų miesteliu Kardamonu, iš Torbjorno Egnerio knygos vaikams «Žmonės ir plėšikai Kardamono miestelyje». Ten nebuvo jokių nusikaltimų ir vienintelis policijos viršininkas Bastian sukūrė tokį įstatymą:  

Šalyse, kur vyrauja valdžios, kaip gerosios tetos modelis, filosofija yra įtikinti, kad elgtis kaip prašo valdžia tau pačiam bus geriau. Įtikinti žmones užtrunka daugiau laiko. Bendraujama su žmonėmis: debatai žiniasklaidoje, susitikimai, informacinės kampanijos ir pan. Ilgainiui susiformuoj įstatymų laikymosi kultūra, pasitikėjimas valdžia, atsiranda vidinis įsipareigojimas laikytis susitarimų ir taisyklių ir vadinamoji socialinė kontrolė, t.y. nepakantumas nesilaikantiems taisyklių.

Kalėjime – vaikų darželis

Norvegijoje seniau, o kai kur ir dabar nerakina durų ir nėra daug nusikaltimų, bet jų vis daugėja. Galbūt ir dėl didėjančios imigracijos. Policija elgiasi mandagiai ir pagarbiai, ir tai stebina užsienio nusikaltėlius. Norvegijos kalėjimai taip pat juos stebina vos ne kurortinėmis sąlygomis. Nes čia kalėjimų pagrindinis tikslas ne bausti, o pasirūpinti ir perauklėti, kad žmogus į laisvę išeitų geresnis.

„Užsakė vertėjavimą mažame kalėjime. Nuvažiuoju, žiūriu namelis stovi, užrašyta „Fengsel” (kalėjimas). Skambinu į duris. Atidaro vyras su miltuota prijuoste. Galvojau, kad ne ten pataikiau. O jis sako: „Prašom, prašom, šiandien penktadienis, picų diena, mes kepame picas. ” Tai buvo kalėjimo budėtojas, kuris su visais kaliniais – jų kalėjime buvo 8 – virtuvėje minkė tešlą picoms. Buvau apstulbusi…” (R. D. , vertėja)

Tai tiesa, mažesniuose kalėjimuose yra vos ne vaikų darželio atmosfera, kur kepamos bandelės ir žiūrimi filmai. Norima parodyti nusikaltėliams, kad galima gyventi gražiai. Norvegijoje vyrauja įsitikinimas, kad nusikaltėlis – tai užaugęs traumuotas vaikas, kurį skriaudė, barė, išnaudojo… Kalėjimas yra tam, kad galėtum pasitaisyti ir iš jo išeiti geresniu.

Užsieniečiai kaip į ekskursijas atvažiuoja į kurortinėmis sąlygomis garsėjantį Haldeno kalėjimą, kuriame yra tai, ko kitas neturi laisvėje – baseinas, įvairūs kursai. Kaliniai savaitgaliais gali būti paleidžiami namo. Čia beveik nėra savižudybių, nes įkalinimo koncepcija – reabilituoti, o ne keršyti už nusikaltimą.

Visgi ir Norvegijoje kai kada gerumas derinamas su griežta bausme, daugiausiai – finansine. Pavyzdžiui, jei žmogų pagauną prie vairo girtą, jis ne tik praras teises, kurias turės išsilaikyti iš naujo (o tai – nemaži pinigai), bet ir gaus didelę baudą. Už parkavimą ne vietoje taip pat -didžiulės baudos. Norvegijoje manoma, kad smūgis ne per padus su lazda, o per piniginę yra geriausia auklėjimo priemonė.

Norvegijoje yra maža galios distancija, lygybė, pasitikėjimas.

Imigracija su mentalitetu «nepagavo- ne vagis»?

Norvegijoje nėra tradicijų be saiko tikrinti ir žiauriai bausti, kitos kultūros žmonėms tai gali būti tarsi signalas, kad įstatymą pažeisti galima…Per paskutinius penkiolika metų Norvegijos pasitikėjimas užsieniečiais irgi susvyravo, nes daugelis imigrantų pasitikėjimą ir mažą kontrolę interpretuoja kaip leidimą pažeisti įstatymus.   

«Norvegija labai pasikeitė. Bendrame namo garaže yra užrašas: «Apsisukimo vieta, nestatykite automobilio jei nesate šalia jo.» Anksčiau niekas mašinų nestatydavo be reikalo, tik pakraut ar iškraut. Visi laikėsi susitarimo. Dabar jaunoji karta jau kitokia, mato, kad automobilio nenutempia, baudos neduoda, tai stato kelioms valandoms, o kitą kartą ir per naktį stovi. Niekas nebesilaiko taisyklių, kol nenubaudžia» (Jens, 70 metų).

Geroji teta ima diržą

Kita priežastis – su didele imigracija į Norvegiją atvyksta kitoks mentalitetas ir įstatymų nesilaikymo kutūra. Norvegijos padorumo kultūra atsirado per ilgą laiką. O imigrantų niekas neįtikinėja, neauklėja, nes tam nėra laiko. Vakar atvažiavo, rytoj atsidarė įmonę, samdo žmones. Įstatymai? Nežino jų, kol nepagavo. Darbuotojus išnaudoja, bet jie tyli, nes nežino savo teisių ir priklauso nuo darbdavio. Su darbuotojų žinia klastojamos valandų apskaitos, o jei įmonė tikrinama – viskas tvarkinga, o darbuotojai bijo ir nieko nesako. Paskui kalba: „Atėjo patikrinti, turėjo suprasti kad viskas blogai ir mus gelbėti. Bet nieko nepadarė”. Kadangi norvegai tikrintojai neįpratę įtarinėti, neįpratę, kad jiems meluotų į akis, jie pasitiki tuo kas sakoma.Tikrintojai išeina, tikėdami kad įmonė tvarkinga, nes tvarkingi dokumentai..

Naujoji imigrantų „kultūra” yra užkrečiama, atsiranda ir norvegų kurie ją perima.

Valdžia reaguoja griežtindama kontrolę. Valstybės, kaip mokytojos ir auklėtojos vaidmuo Norvegijoje nyksta. Vis labiau linkstama į sankcijų taikymą, ankčiau vyravusi paklusnumo įstatymui kultūra čia, deja, nyksta, o sankcijos ir bausmės dažnėja ir giežtėja.

Europa susizgribo ir įkūrė ES Darbo inspekcija . Informacija apie nesąžiningą verslą keičiasi atsakingos institucijos, o mobilieji sukčiai nebegali slapstytis važinėdami iš vienos šalies į kitą. Todėl atsakomybės išvengti daug sunkiau.

Turite nuomonę? Diskutuokite Feisbuko grupėje „Gyvenu Norvegijoje”.

Patikrinta ir aktuali informacija iš oficialių šaltinių Feisbuko grupėje „Dirbantiems Norvegijoje”.

Norvegija iš pirmo žvilgsnio – mandagių, ramių, besišypsančių žmonių šalis. Visi atsipalaidavę, nėra grubumo. Vis dėlto norvegų elgsena apgaulinga, nes jų veidas ar gestai naujai atvykusiems nieko nesako. Norvegai nėra atviri. Jų santūrumas, ugdomas nuo vaikystės, jis imigrantams – neperskaitoma kaukė. Nežinai, ką norvegas galvoja, nes čia nedemonstruojamas subjektyvus požiūris pašnekovui, reakcija į bet ką – tokia pati, t.y. – jokios.  Oficialioje aplinkoje tikimasi  komunikacijos be emocijų, dalykiškumo. Kultūringo norvego garbės reikalas – išlikti ramiu bet kokiu atveju. Bendraudamas jis nereaguoja į pašnekovą arba įvykį, o rodo savo išsiauklėjimą, manieras. Sužinojus apie nemalonų įvykį, nelaimę, norvegui svarbiausia pademonstruoti, savo geležinę savitvardą: „manęs niekas neišmuš iš vėžių“. Net ašarėlė neišriedės, sužinojus net apie tragediją.

Taigi ir jums reikia būtinai to išmokti.

Norvegijoje yra konfliktų vengimo kultūra. Negatyvas čia nepriimtinas, todėl jie reiškiasi paslėptai ir iškreiptai. Socialinė kontrolė, nepripažįstant jokių išorinių pykčio apraiškų, sukelia vidinį konfliktą, ir tada žmonės reiškia negatyvius jausmus pasyvia agresija.

Imigrantams iš šalių, kuriose pyktis reiškiamas atviriau, sunku pagauti signalus. Jie nesupranta, kad šypsena nebūtinai reiškiamas palankumas. Neišmokę bendrauti pagal norvegiškas normas, galite turėti problemų.

Tai, kas žmogiška yra ir norvegams nesvetima, taip pat ir konkurencija. Jie ir konkuruoja, ir lyginasi, tačiau tai slepia, nes taip yra išauklėti nekritikuoti, nekonkuruoti, todėl daro tai paslapčia. Taip atsiranda manipuliatoriai-virtuozai, kurių nepažinsi iš pirmo žvilgsnio, niekuo neapkaltinsi, nes viskas padaryta su šypsena ir geranorio kauke. Kovojama slaptai: kenkiant, ignoruojant ar nekreipiant dėmesio į idėjas, vagiant kito mintis ar pasiūlymus. Pasyvusis agresyvumas būdingas šalyse, kuriose vyrauja  konfliktų vengimas, socialinėmis visuomenės normomis ir auklėjimu įdiegtas privalomasis pozityvumas, linksmumas, nuolatinė šypsena.  

Toliau skaityti „Dėmesio: pasyvusis agresyvumas.”