Kategorija: Norvegai

Paskelbta

Kodėl lietuviai daug kalba apie darbą, o norvegai, ypač ne darbe, to daryti nemėgsta?

Yra keli aiškūs kultūriniai skirtumai, kurie paaiškina, kodėl lietuvių privačiuose pokalbiuose darbas yra labai dažna tema, o norvegai apie darbą kalba daug rečiau. Štai pagrindiniai skirtumai ir jų priežastys:

1. Skirtingas požiūris į darbą ir gyvenimo prioritetus

Lietuvoje darbas yra žmogaus tapatybė, nuo darbo priklauso ateitis ir socialinis saugumas, tai yra stabilumo garantas.

Norvegijoje darbas – tik viena gyvenimo dalis, o ne pagrindinė tapatybė. Čia darbo – gyvenimo balansas yra tolygesnis, darbas nedominuoja. Todėl darbo tema po darbo yra vengiama, nes laisvalaikis yra ne darbas, o asmeninė erdvė.

Be to, Lietuvoje ir Norvegijoje yra skirtingi socialiniai bendravimo tabu. Norvegams kalbėti apie darbą neformalioje aplinkoje yra „tungt“ (sunki tema). Vengiama temų, keliančių stresą arba konfliktą. Vyrauja įsitikinimas, kad po darbo žmogus turi „atsijungti“ ir nebegalvoti apie darbą.

Tuo tarpu lietuviams pokalbiai apie darbą suprantami kaip normali socializacija. Jiems pasidalijimas įspūdžiais apie darbą yra saugi, „praktinė“ tema ir nėra tabu. Bendraujant taip pat siekiama pasikeisti informacija (kur geriau dirbti, kur didesnė alga, geresnė aplinka).

Ekonominė realybė ir migracijos kontekstas

Lietuviams užsienyje darbas yra tiesiogiai susijęs su sėkme Norvegijoje – pajamos, kontraktas, stabilumas, statusas, gyvenimo kokybė. Todėl natūraliai daug emocijų, nerimo ir patirties išsakoma kalbant būtent apie darbą.

Norvegai gyvena savo šalyje ir turi stiprias socialines garantijos ir mažiau nerimo dėl darbo. Neturinčius darbo apsaugo valstybė, todėl darbo tema nėra „gyvybiškai svarbi“.

Lietuviai ir norvegai pasižymi gana skirtingu bendravimo stiliumi.

Lietuvių bendravimas yra kolektyvinis, dalijantis nerimu, problemomis. Jis yra labiau emocinis ir tiesmukas, opokalbių tema – dažnai „problemų analizė“ („kas blogai darbe“).

Norvegų bendravimas orientuotas į pozityvų, lengvą bendravimą su šypsena ir pabrėžiant kas gerai. Kritika yra tabu, taip pat ir tiesmuki skundai. Konfliktinių ar nepatogių temų todėl vengiama socialinio komforto labui.

Laisvalaikio struktūra irgi kitokia. Lietuviai labiau emociškai prisiriša prie darbo ir kolegų. Jų bendravimas  dažnai vyksta per darbą arba darbo aplinkoje ir jie turi mažiau suformuotų hobio ar laisvanoriškos veiklos tradicijų (nors tai keičiasi).

Norvegų laisvalaikis yra poilsio nameliai, gamta, vaikščiojimas, sportas ( hytter, naturopplevelser). Todėl ir vyrauja laisvalaikio pokalbių temos: kelionės, gamta, šeima, sportas, būstas, planai. Ir, aišku, apie orą. Temos apoie darbą netinka hygge ir fritid (malonumo ir laisvalaikio) nuotaikai.

Dėl skirtingų istorinių, ekonominių ir socialinių tradicijų lietuviai darbą laiko centrine gyvenimo dalimi, todėl natūraliai apie jį daug kalba.
Norvegai darbą laiko tik viena gyvenimo sritimi, kurią nuo privačių pokalbių dažniausiai atskiria.

Paskelbta

Lietuviškas kuklumas ne tas pats kas norvegiškas Janteloven

Ar lietuviai be reikalo kuklinas, o norvegai be pagrindo giriasi? Kodėl norvegai linkę pagražinti realybę, dangstyti problemas eufemizmais?

Lietuviai nemoka priimti komplimentų . Mes patys tai pripažįstame. Štai mūsų mažytės  apklausos (atsakė 250 žmonių) rezultatai:

Lietuviai, ypač vyresnės kartos, kartais galvoja, kad jei kalbės apie pasisekimus, tai – girsis ir puikuosis. O tai lietuvių požiūriu – yda. Be to – pavydės, tai geriau jau nesakysiu.

Norvegijoje, atvirkščiai, ir komplimentai priimami nesikuklinant, ir nuolat pasakojama kur buvai, keliavai, atostogavai, kokį namą ar mašiną pirkai. Abu pašnekovai tada demonstruoja didelį susidomėjimą ir džiugesį bei šypsenas nuo ausies iki ausies. O klausantysis kaskart pakylėtu tonu sušunka: „ Så flott!“

Tai kurgi tas norvegiškas kuklumas?

Ir norvegai, ir lietuviai tikrai pasižymi kuklumu, bet jis reiškiamas per kitokias kultūrines normas. Pasigilinkime.

Žiūrint iš lietuviškos kultūros, girtis – negražu. Lietuviai užauginti su nuostata, kad kalbėti apie savo pasiekimus ar džiaugtis savimi – tai puikybės ženklas. Todėl lengviau sakyti: „Ai, čia nieko ypatingo, sekasi prastai, nieko labai neįvyko, galėtų būti geriau“. Jie nesigiria patys, bet tikisi, kad kitas pagirs. Žmogus kuklinasi bet nori, kad  pašnekovas užprotestuotų ir girtų.

Norvegišku požiūriu tokia laikysena – tai dėmesio ir komplimentų troškimas! Dabartinės psichologijos požiūriu – taip pat manoma, kad demonstratyvus susikuklinimas yra dėmesio troškimas! Jei kažką, tikrai įspūdingo nuveikęs, pagirtasis sako: „Na ką čia… aš tik mažas, nieko nereiškiantis…”, tai skambės nenuoširdžiai.

Lietuviams būdingas pesimizmas a priori (niekuo nepagrįstas) – kaip apsauga: Jei kalbėsi pernelyg optimistiškai, gali atrodyti „pasipūtęs“, o dar blogiau – kad kiti „pavydės ir atims“. „Šiandien juosies, rytoj verksi”, sako patarlė. Tai istoriškai giliai įsišaknijęs mentalitetas.

To rezultatas – lietuviai dažnai linkę nuvertinti save, labiau kalbėti apie problemas nei sėkmes.

Norvegų požiūris grindžiamas Janteloven („nesi ypatingas“). Jis draudžia pernelyg girtis, bet kartu skatina negriauti bendros ramybės. Todėl šypsomasi ir sakoma, kad viskas puiku ir nuostabu bet kokiu atveju. Pozityvumas Norvegijoje privalomas, tai – socialinė taisyklė: Net jei problema yra, jie mėgsta ją „suvynioti į vatą“, t.y. tiesiogiai nekalba apie tai, arba turi neutralius išsireiškimus, kuriuos kitataučiai ne visada supranta.

Pvz., vietoje „šitą projektą padarei blogai“, ar net „Čia tikrai susimovėme”, kas būtų visai priimtina Lietuvoje, norvegai sakys: „Det var litt dumt” ar „Det var kjedelig”.  Kritikos ir blogų emocijų yra vengiama. Norvegai mano, kad kritika ir skundai kelia konfliktą ir blogą nuotaiką, todėl stengiamasi „pagražinti“ situaciją.

Užsieniečiams toks būdas keistas, jie tai net gali įvertinti kaip melavimą: “Ką čia sako, juk tiesa akis bado, visiškas š… išėjo iš jų šito projekto.”Ne vienam užsieniečiui Norvegijoje susidaro įspūdis, kad svaidomasi optimistiniais lozungais, bet realiai neskubama imtis jokių veiksmų. Be to, jei nesėkmė neanalizuojama, pasimokyti iš jos irgi nepavyksta, todėl progresas stringa.

Lietuviškas pesimizmas užkrečiamas, nes jie skundžiasi vieni kitiems. Jų galva kuklumas ir solidarumas – skųstis vienas kitam („visi skundžiamės kartu, nes taip yra saugiau“). O skųstis viršininkui neleidžia baimė.

Norvegiškas optimizmas reiškia pagarbą kitam ir ramybės, geros nuotaikos išlaikymą („neskubėk kelti problemų, kritikuoti, problematizuoti ir dramatizuoti, kad nesugadintum atmosferos. Nes gal kažkas supras tai kaip kritiką, o kritika yra tabu“ .

Darbe, norvegiškame kolektyve, lietuviai gali atrodyti perdėtai negatyvūs („visada negerai“), o norvegai –  perdėtai pozityvūs. O iš to pozityvumo jie tampa pasyvūs („probelmų nėra, viskas tvarkoje, realiai problemos sprendimo nėra“).

Ši kultūrinių palyginimų straipsnių serija siekia suartinti lietuvius ir norvegus, nes žinojimas – pirmas žingsnis į supratimą.

Diskutuokime Feisbuko grupėse Dirbantiems Norvegijoje ir Gyvenu Norvegijoje.

Paskelbta

Jo didenybė „MØTE”.

Kai norvegai užsižaidžia su „bla-bla-bla”, reikalai stovi.

Bandote prisiskambinti kokiam nors tarnautojui, o jums atsako: „Han er i et møte„. Ir taip be pabaigos. Kyla klausimas – ką čia visi veikia tuose savo amžinuose susirinkimuose?

Kaip jau rašiau, Norvegijoje galioja lėta ir neskubri kultūra, t.y. ting tar tid, kur procesas vertingesnis nei rezultatas.

Nors šis požiūris turi daug teigiamų pusių (kantrybė, kokybė, demokratinis įtraukimas), jis pasižymi ir aiškiais neigiamais aspektais, kuriuos tiek norvegai, tiek užsieniečiai dažnai kritikuoja.

Apžvelkime juos.

Sprendimų vilkinimas

  • Ilgos diskusijos, komitetai, susitikimai, konsultacijos dažnai neveda prie aiškaus sprendimo.
  • Norvegai bijo konfliktų ir vengia tiesiai pasakyti „ne“ — todėl procesai užstringa.
    Rezultatas – „beslutningsvegring“ (sprendimų vengimas).

Norint viską aptarti su visais ir kad niekas neliktų neišklausytas ir nuskriaustas, pasidaro nebeaišku, kas už viską atsakingas.

Niekas už nieką neatsakingas

Tai vadinamasis „pulverisert ansvar“ – išskaidyta atsakomybė.

  • Kai visi įtraukti, niekas nebūna asmeniškai atsakingas.
  • Sprendimai priimami „kolektyviai“, bet atsakomybė „ištirpsta“ tarp daugelio institucijų.
  • Šis reiškinys vadinamas pulverisert ansvar, ir Norvegijoje jis plačiai kritikuojamas žiniasklaidoje ir visuomenėje.

 Rezultatas: niekas neatsako už klaidas, o sistema tampa savotiškai beasmenė.

Prarandamas veiklumas ir iniciatyva

  • Darbuotojai bijo išsiskirti ar priimti sprendimą savarankiškai („janteloven, vil ikke stikke seg ut“). Jei jie pernelyg rodo iniciatyvą, tai gali būti vertinama neigiamai. Todėl ilgainiui išmokstama geriau nesikišti ir nieko nedaryti laukiant kol savaime susitvarkys ar kas kitas padarys.
  • Geros idėjos gali „numirti“ biurokratijoje arba būti atidėtos iki nežinia kada. Arba pasiųųtas idėjas pasisavina „biurokatinis apratas”, kur jos ilgainiui išsigimsta ir padaroma „kaip visada”.
    Tai stabdo inovacijų ir pokyčių tempą, ypač viešajame sektoriuje.

Perdėtas pasitikėjimas procesu

  • Kartais procesas tampa savaiminui tikslu. Tokiu atveju rezultatų net nebesiekiama, o užsižaidžiama imituojant veiklą. Nesgi žmonės diskutuoja, raštus rašo – viskas gerai.
  • Kai viskas dokumentuojama, aptariama, planuojama, tačiau realūs sprendimai ar rezultatai atidedami.
    Daug kam, ypač užsieniečiams tai atrodo kaip „popierizmas“ arba „beprasmiškas vilkinimas“.

Emocinis neutralumas išsigimstantis į abejingumą

  • Norvegų noras išlaikyti „harmoniją“ gali virsti emociniu atstumu.

Kai reikia greitai reaguoti (pvz. krizinėje situacijoje), tokia kultūra atrodo pernelyg pasyvi ar bejausmė. Nes verkiančiam ir tragediją išgyvenančiam žmogui tarnautojas, ypač valstybinėje institucijoje, nieko negali pasiūlyti, nebent nosinaitę ašaroms nusivalyti.

Viešojo sektoriaus tarnautojas pirmojoje grandyje, vadinamojoje første linje, t.y. ten kur tiesiogiai bendraujama su klientais, žino, kad bet kokia, kad ir pati tragiškiausia byla keliaudama biurokratiniais labirintais bus nužmoginta. Todėl toks tarnautojas išmoksta būti abejingas, nes kitaip jam būtų per sunku – tragedijos prislėgtų tik jį, nes aparatas joms abejingas. Tarnutojas atbunka, tampa personažu, kuris sako „computer says no„.

Be to, dabartinė visuotinė skatimenizacija visiškai naikina tiesioginį santykį tarp paslaugos tiekėjo ir  gavėjo (pvz NAV, skatt ir žmogaus). Bendraujama per chat, kur atsako robotas, arba per altinn, kur siunčiami laiškai parašyti sausa biurokratine kalba – o ją ne visi žmonės supranta.

Tiesioginio kontakto vengiama, nes kartais visiškai įsiutinti abejngumo žmonės gali fiziškai užpulti tarnautoją, ir ne yra nužudymo atvejų. Žmogiškumo visuomenės institucijose naikinimas gali tapti tragedija ir vienai, ir kitai pusei.

Man kartais susidaro įspūdis, kad jei Norvegijos visuomenėje atsiranda didelė problema, tai jai spręsti sudaroma komisija, surengiama didelė konferencija, ir galiausiai parašomas raportas. Bet nuo to dažniausiai niekas nepasikeičia.

Todėl vis dažniau žiniasklaida kritikuoja šią lėtumo tradciją: „Vi snakker, planlegger og evaluerer – men vi noen ganger glemmer å handle.“ („Mes kalbamės, planuojame ir vertiname – bet kartais pamirštame veikti.“).

Ši kultūrinių palyginimų straipsnių serija siekia suartinti lietuvius ir norvegus, nes žinojimas – pirmas žingsnis į supratimą.

Turite minčių?

Diskutuokime (20+) Gyvenu Norvegijoje | Facebook

Paskelbta

Lietuvis nuolat bėdavojasi, o norvegui viskas „dzin”?

Ar nebūna taip, kad susidaro įspūdis, jog lietuviams visada viskas blogai ir jie nuolat skundžiasi, o norvegams – atvirkščiai, viskas gerai, nors ir dangus ant galvos griūtų?

Kodėl taip yra ir kaip geriau vienas kitą suprasti?

Lietuviams skundimasis, pasibėdavojimas yra bendravimo, solidarumo ir emocijų iškrovos forma, kylanti iš istorinių patirčių ir mažesnio pasitikėjimo sistema.
Norvegai rečiau skundžiasi, nes kultūroje vertinamas ramumas, pasitikėjimas institucijomis ir konfliktų vengimas.

Juk tikrai, lietuviai dažniau atvirai dalinasi nepasitenkinimu nei norvegai.

Tai nėra „gerai“ ar „blogai“, tiesiog kultūrinis skirtumas, susijęs su istorija, socialinėmis normomis ir požiūriu į emocijų reiškimą.

Toliau skaityti „Lietuvis nuolat bėdavojasi, o norvegui viskas „dzin”?”
Paskelbta

Norvegiški darželiai ir mokyklos iš vaiko daro lepšį! Tiesa, ar mums tik taip atrodo?

Nors Lietuva ir Norvegija skiriasi nedaug, visgi lietuviai, išleidę vaiką į Norvegijos ugdymo įstaigas – darželį ir mokyklą, dažnai skundžiasi, kad vaikai ten stokoja disciplinos, daro ką nori ir nieko neišmoks.

Pažiūrėkime, kodėl kyla tokia nuomonė ir kaip aiškina tai patys norvegai, paanalizavę lietuvišką ir norvegišką požiūrį pagal kultūrinių matavimų teoriją.

Toliau skaityti „Norvegiški darželiai ir mokyklos iš vaiko daro lepšį! Tiesa, ar mums tik taip atrodo?”
Paskelbta

Norvegėms nerūpi išvaizda. Ar tiesa ir kodėl?

Imigrantai dažnai kalba, kad dauguma norvegių mažiau rūpinasi savo išvaizda. Iš tiesų iš pirmo žvilgsnio regis, kad joms nelabai rūpi kaip jos atrodo, jos dažnai renkasi labai paprastą, sportinį, neišsiskiriantį stilių. Kartais kyla įspūdis, kad joms visai tas pats, kaip jos atrodo – nešukuoti plaukai, purvini batai ir nešvarūs nagai.

Ir šiai po gatves pasižvalgius matai, kad moterys visai nesistengia būti pasitempusios, moteriškos ir gražios.

Toliau skaityti „Norvegėms nerūpi išvaizda. Ar tiesa ir kodėl?”
Paskelbta

Ar norvegai tikrai tinginiai, ar mums tik taip atrodo?

Lietuviai dažnai galvoja: „Mes esame darbštūs, o norvegai tingi dirbti.”

Tačiau ilgiau Norvegijoje padirbę, užsieniečiai taip pat susižavi kitokia darbo kultūra, kur yra daug palankesnis ir sveikesnis balansas tarp darbo ir poilsio.

Įsitikinimas, kad norvegai nebenori dirbti, yra sąlygotas kultūrinių nesusipratimų. Paanalizuokime.

Lietuviai dažnai neteisingai interpretuoja norvegų darbo kultūrą, manydami, kad norvegai „tingi“, „nesistengia“, ar „nėra ambicingi“. Šis suvokimas dažnai kyla ne iš realaus tingumo, o iš giluminių kultūrinių skirtumų, kuriuos galima paaiškinti Hofstede kultūrinių dimensijų teorija.

Toliau skaityti „Ar norvegai tikrai tinginiai, ar mums tik taip atrodo?”
Paskelbta

Kodėl taip sunkiai priimame „Janteloven”

Užsieniečiai dažnai sunkia priima norvegišką „janteloven”, lietuviškai – lygiavą. „Lygintis yra naudinga ir padeda tobulėti”, – galvojame. „Mes turime ambicijas ir kodėl negalime jų rodyti?” – galvojame.

Lietuviams dažnai sunku suprasti norvegišką „Janteloven“, nes tai yra giliai įsišaknijusi kultūrinė vertybių sistema, kuri labai skiriasi nuo tradicinių lietuviškų socialinių normų. Pažvelkime, kas yra Janteloven, kodėl jis svarbus norvegams, ir kodėl lietuviai jį dažnai neteisingai interpretuoja:

Kas yra „Janteloven“?

Janteloven („Jantės įstatymas“) – tai neoficialus skandinaviškas socialinis kodeksas, kuris pabrėžia kuklumą, lygiateisiškumą, savarankiškumą, nesipuikavimą, ir bendruomeniškumą.

Jis grindžiamas 10 „įstatymų“, keli iš jų pvz.:

  • „Nesakyk, kad esi ypatingas.“
  • „Nemanyk, kad esi geresnis už kitus.“
  • „Nemanyk, kad kiti turi ką nors iš tavęs mokytis.“

Nors šie teiginiai skamba neigiamai, Janteloven tikslas – užtikrinti socialinę lygybę ir pagarbą bendruomenei, o ne išaukštinti individą.

Kodėl lietuviai nesupranta arba atmeta Janteloven?

1. Lietuvoje vertinamas asmeninis pasisekimas

Lietuviai dažnai didžiuojasi savo išsilavinimu, pasiekimais, statusu, darbo rezultatais. Saviraiška, įspūdis kitiems ir noras „įrodyti“ – tai dalis socialinio įprasminimo.

Janteloven to nepriima – jis moko „nebūk per garsus“, „nesirodyk“.

Toliau skaityti „Kodėl taip sunkiai priimame „Janteloven””
Paskelbta

Saugus vaikas – laimingas žmogus

Nuo 0 iki vienerių metų vaikus svarbiausia būti su mama. Mama šalia – vaikas saugus. Jei kažkas išgąsdino – mama nuramino, ir vaikas saugus. Bet mama irgi turi būti rami ir saugi, kad galėtų nuraminti vaiką. Jai turi kažkas padėti būti saugiai. O tai dažniausiai – vaikučio tėtis. Jis turi būti  ir emocinė atrama, ir padaryti sunkesnius darbus, padėti buityje, leisti mamai išsimiegoti. Jei ne tėtis – kiti artimieji, šeimos nariai.

Nuo pusantrų iki ketverių metų vaikas, jau galintis vaikčioti, ima  tirti aplinkinį pasaulį. Jį tirdamas turi irgi būti saugus. Aplinkiniai neturi barti ar gąsdinti vaiko: “nelįsk, sudaužysi, nusideginsi, įsipjausi !” Bet jie turi būti šalia, patraukti pavojingus daiktus ir paguosti, jei vaikui, kuris susipažįsta su aplinka liesdamas, čiupdamas ir grūsdamas į burną, atsitinka kažkas, ko jis išsigąsta. Vaikas turi jausti, kad mama ar tėtis yra šalia. Ir kad ne kels skandalą, jei kas nors bus numesta, suduš ar sugrius, o nuramins ir viską sutvarkys. Tada bus saugu. Tada jis nebijos tyrinėti, jam bus paaiškinta, ką įmanoma paaiškinti, arba pavojingi daiktai – peiliai ar stiklai – patraukti, kad vaikas nepasiektų. Vaikas bus prižiūrimas, o ne bauginamas grasinimais ir rėkimu.

Toliau skaityti „Saugus vaikas – laimingas žmogus”