Žinok daugiau – gyvenk geriau
Dagelis imigrantų tiki, kad Norvegija yra tokia šalis, kurioje tu būsi visada teisus. Viskas kas beatsitiktų, bus taip kaip tu norėsi išaiškinta ir tavo teisė apgintos bet kokiu atveju. Tikėti nedraudžiama, bet….
Tai dažnas bet kokios visuomenės reiškinys, kai vyresnybė rodo vienam asmeniui didesnę simpatiją nei kitam. Nors Norvegijoje neva visi lygūs ir negali būti su jais elgiamasi skirtingai, bet norvegai irgi žmonės, taigi šis fenomenas galioja ir čia. Trynefaktor yra kai pvz. priimamas į darbą žmogus (nežinia kodėl, nes buvo ir geresnių kandidatų) ar jau darbe gauna privalumus ir didesnę algą, arba kažkas gauna geresnius pažymius mokykloje ar šiaip susilaukia didesnio palaikymo be pagrindo arba kai palankumo niekaip negalima paaiškinti. Reikšmė (su pečių truktelėjimu) – „nežinia kuo jis įtiko“.
Daug metų vairuojantys važiuoja autopilotu. Pradinukai vairuoja įsitempę ir žiūri į kiekvieną kelio ženklą, kurio dar ir nepamato.
Gyventi naujoje šalyje – tai vairuoti nepažįstamoje šalyje. Vairuoti Norvegijoje – tai ne važiavimas tiesiai ir lygiu keliu kaip Lietuvoj, bet kalnais ir vingiais, kai nežinai kas už posūkio.
Toliau skaityti „Nerašyti Norvegijos įstatymai“Norvegai ramūs, norvegai nesinervina, norvegai tolerantiški, norvegai vengia konfliktų, bet – norvegai užsispyrę, daro savo. Tai tiesa. Kaip įmanoma niekada nesinervinti? Kaip ir kodėl jie tokie? Net po daugelio metų gyvenimo Norvegijoje man tai nebuvo iki galo aišku. Užsiplieksdavau dėl to, kad jie tokie šalti. Kuo šaltesni, tuo pikčiau. Va, tarsi nuomonės nesutapo, o jis šypsosi, po to mūriniu veidu kiaulės akis įsįstatęs lyg niekur nieko toliau bendrauja.
Toliau skaityti „SUPRASTI NORVEGIJĄ. Norvegai ir konfliktai“Norvegui ir lietuviui ne vistiek, ką kažkas apie jį galvoja. Norvegas visada paklaus: „Kaip tau patinka Norvegija? Ką manai apie mus?“ Tačiau kitataučiui Norvegijos kritikuoti nevalia. Norvegiją kritikuoti gali tik norvegai, o kitataučiai – džiaugtis, kad čia gyvena ir būti patenkinti.
Norvegai – panašiai kaip lietuviai – paprasti, kuklūs, žemdirbiai, provincialai, kuriuos visi bandė kultūrinti – danai ir švedai – bet norvegai vistiek liko užsispyrę, ir iki dabar kalba daugybe nesuprantamų – kai kada net patiems norvegams – dialektų. Jie sunkiai pasiduoda kažkieno sukultūrinimui, juolab kad dabar yra turtingi, ir niekas jiems neįsakinės. Nors neįsakinėjo ir tada, kai buvo neturtingi – sėdėjo norvegas ant savo nuosavo kalno, prie savo nusavo fjordo, nusigauti ten buvo neįmanoma, galėjai nuo kito kranto ranka jam pamojuoti, ir nors dažnai norvegas neturėjo ką valgyti – niekam nesilankstė. Norvegija – šalis, kurioje nėra nei ponų, nei tarnų, visi gyventojai visada buvo daugiau ar mažiau lygiaverčiai, nors vieni, aišku, turtingesni – bet tuo girtis iki dabar nėra labai protinga ar populiaru. Norvegijoje neturtingu būti nėra gėda, kaip kitur. Norvegai mėgsta klausti, kaip atvykėliams čia patinka, bet net nesitiki išgirsti negatyvių atsakymų. Jie pripratę prie pagyrų.
Taigi – koks tas norvegas? Nuomonių esama įvairių. O be to – ar galima žmones klasifikuoti pagal tautybes? Ar yra kažkoks tipiškas norvegas? Laukite tęsinio…
Esu įsitikinusi, kad kievienas gyvenimas yra vertas rašytojo plunksnos. Apie kiekvieną žmogų galima parašyti knygą. Jei žmogaus gyvenime net nieko ypatingo nevyksta – galbūt didžiuliai išgyvenimai ir pokyčiai vyksta jo sąmonėje. Jis mato, patiria, supranta, keičiasi.
Kažkas pasakė (ir man tai padarė įspūdį): „Aš apkeliavau visą pasaulį, daug ką pamačiau, o galiausiai supratau – net nevertėjo išeiti iš savo namų.“ Teisus? Dabar taip nebemanau, nes tai ką pamatė ir patyrė keliaudamas – labai daug reiškė. Keitėsi jis, nors nenorėdamas, o pats irgi paveikė sutiktus savo kelionėse žmones. Žinoma, daug kas yra žmogaus viduje, ir galima gyventi visą gyvenimą viename kaimelyje (pažįstu tokių), bet keliauti tikrai verta.
Keliauti, kitur pagyventi – prabanga, kurią lietuviai turi jau ketvirtį šimtmečio. Norvegija yra šalis, kurią lietuviai pamėgo, čia jie jaučiasi gerai. Norvegija garsėja tuo, kad čia žmonės jaučiasi gerai, nors dėl tvarkos ir patys norvegai, ir atvykėliai, Norvegiją vistiek šiek tiek kritikuoja. Tobulybės juk nėra.
Norvegai panašūs į lietuvius tuo, kad jiems įdomu, ką apie juos galvoja kitos tautos. Norvegų tauta nedidelė – tik 5 milijonai, ir jiems, mažiukams, rūpi kaip atrodo kitiems. Štai anglui, rusui, amerikiečiui, ispanui visiškai tas pats, ką apie juos kažkas galvoja. Paprastai tai jie kažką galvoja apie kitus (jei išvis galvoja). O tada tie kiti turi džiaugtis – apie mane tą ir tą pasakę ar parašė Amerika arba Anglija!