Esu įsitikinusi, kad kievienas gyvenimas yra vertas rašytojo plunksnos. Apie kiekvieną žmogų galima parašyti knygą. Jei žmogaus gyvenime net nieko ypatingo nevyksta – galbūt didžiuliai išgyvenimai ir pokyčiai vyksta jo sąmonėje. Jis mato, patiria, supranta, keičiasi.
Kažkas pasakė (ir man tai padarė įspūdį): „Aš apkeliavau visą pasaulį, daug ką pamačiau, o galiausiai supratau – net nevertėjo išeiti iš savo namų.“ Teisus? Dabar taip nebemanau, nes tai ką pamatė ir patyrė keliaudamas – labai daug reiškė. Keitėsi jis, nors nenorėdamas, o pats irgi paveikė sutiktus savo kelionėse žmones. Žinoma, daug kas yra žmogaus viduje, ir galima gyventi visą gyvenimą viename kaimelyje (pažįstu tokių), bet keliauti tikrai verta.
Keliauti, kitur pagyventi – prabanga, kurią lietuviai turi jau ketvirtį šimtmečio. Norvegija yra šalis, kurią lietuviai pamėgo, čia jie jaučiasi gerai. Norvegija garsėja tuo, kad čia žmonės jaučiasi gerai, nors dėl tvarkos ir patys norvegai, ir atvykėliai, Norvegiją vistiek šiek tiek kritikuoja. Tobulybės juk nėra.
Norvegai panašūs į lietuvius tuo, kad jiems įdomu, ką apie juos galvoja kitos tautos. Norvegų tauta nedidelė – tik 5 milijonai, ir jiems, mažiukams, rūpi kaip atrodo kitiems. Štai anglui, rusui, amerikiečiui, ispanui visiškai tas pats, ką apie juos kažkas galvoja. Paprastai tai jie kažką galvoja apie kitus (jei išvis galvoja). O tada tie kiti turi džiaugtis – apie mane tą ir tą pasakę ar parašė Amerika arba Anglija!