Žinok daugiau – gyvenk geriau
Dagelis imigrantų tiki, kad Norvegija yra tokia šalis, kurioje tu būsi visada teisus. Viskas kas beatsitiktų, bus taip kaip tu norėsi išaiškinta ir tavo teisė apgintos bet kokiu atveju. Tikėti nedraudžiama, bet….
Tai dažnas bet kokios visuomenės reiškinys, kai vyresnybė rodo vienam asmeniui didesnę simpatiją nei kitam. Nors Norvegijoje neva visi lygūs ir negali būti su jais elgiamasi skirtingai, bet norvegai irgi žmonės, taigi šis fenomenas galioja ir čia. Trynefaktor yra kai pvz. priimamas į darbą žmogus (nežinia kodėl, nes buvo ir geresnių kandidatų) ar jau darbe gauna privalumus ir didesnę algą, arba kažkas gauna geresnius pažymius mokykloje ar šiaip susilaukia didesnio palaikymo be pagrindo arba kai palankumo niekaip negalima paaiškinti. Reikšmė (su pečių truktelėjimu) – „nežinia kuo jis įtiko”.
Daug metų vairuojantys važiuoja autopilotu. Pradinukai vairuoja įsitempę ir žiūri į kiekvieną kelio ženklą, kurio dar ir nepamato.
Gyventi naujoje šalyje – tai vairuoti nepažįstamoje šalyje. Vairuoti Norvegijoje – tai ne važiavimas tiesiai ir lygiu keliu kaip Lietuvoj, bet kalnais ir vingiais, kai nežinai kas už posūkio.
Norvegai ramūs, norvegai nesinervina, norvegai tolerantiški, norvegai vengia konfliktų, bet – norvegai užsispyrę, daro savo. Tai tiesa. Kaip įmanoma niekada nesinervinti? Kaip ir kodėl jie tokie? Net po daugelio metų gyvenimo Norvegijoje man tai nebuvo iki galo aišku. Užsiplieksdavau dėl to, kad jie tokie šalti. Kuo šaltesni, tuo pikčiau. Va, tarsi nuomonės nesutapo, o jis šypsosi, po to mūriniu veidu kiaulės akis įsįstatęs lyg niekur nieko toliau bendrauja.
Kiekvienas gyvenimas yra vertas rašytojo plunksnos. Apie kiekvieną žmogų galima parašyti knygą. Jei žmogaus gyvenime net nieko ypatingo nevyksta – galbūt didžiuliai išgyvenimai ir pokyčiai vyksta jo sąmonėje. Jis mato, patiria, supranta, keičiasi.
Nauja mūsų realybė – galimybė keliauti į kitas šalis, be kliūčių ten apsigyventi ir dirbti. Tai prabanga, kurią lietuviai turi jau daugia, nei ketvirtį šimtmečio. Norvegija yra šalis, kurią lietuviai pamėgo, čia jie jaučiasi gerai. Norvegija garsėja tuo, kad žmonės čia jaučiasi laimingi, nors dėl tvarkos ir patys norvegai, ir atvykėliai, Norvegiją vistiek šiek tiek kritikuoja. Tobulybės juk nėra.
Norvegai panašūs į lietuvius tuo, kad jiems įdomu, ką apie juos galvoja kitos tautos. Norvegų tauta nedidelė – tik 5 milijonai, ir jiems, mažiukams, rūpi kaip atrodo kitiems. Štai anglui, rusui, amerikiečiui, ispanui visiškai tas pats, ką apie juos kažkas galvoja. Paprastai tai jie kažką galvoja apie kitus (jei išvis galvoja). O tada tie kiti turi džiaugtis – apie mane tą ir tą pasakę ar parašė Amerika arba Anglija!
Norvegai neįsižeidžia, jei atvykėliams jie atrodo galbūt keistai. Jie patys juokiasi iš savo keistenybių, tačiau net neketina keistis. Juk visi skirtingi. Norvegijoje gausu knygų, parašytų pačių norvegų ir imigrantų apie norvegus. Dažna jų – su juokingais paveikslėliais. Juk tokios knygos ne tam, kad kritikuoti, o tam, kad geriau pažintume šalies, kurioje gyvename, šeimininkus, juos suprastume ir geriau čia pristaikytumėme.
