„Iš Norvegijos į Lietuvą gyventi grįžo draugų šeima su vaikais, vienas jų – pilnametis, įstojo į mūsų miesto universitetą. Tėvai paprašė, kad priimčiau jį dirbti į savo parduotuvę, tik šeštadieniais – kad ir pinigėlio užsidirbtų, ir šunkeliais nepasuktų. Priėmiau. Nepadirbęs nei kelių mėnesių, jau skambina ir sako, kad į darbą neis, nes lengvai negaluoja. Neva pas juos Norvegijojoje taip galima – net tris dienas sirgtibe jokios gydytojo pažymos . Laba dieną! „Čia tau ne Norvegija. Eik pas gydytoją ir gauk pažymą,”- sakau, – „kitaip bus pravaikšta. Mums tinginių nereikia.” (pardoutuvės savininkas).
„Lietuvoje stengiausi nesirgti, nes suklaukčiau pasmerkimo ne tik iš darbdavio, bet ir iš kolegų. Be to – sąžinė neleido, nes juk kiti tada darys mano darbą. Jie turės daugiau dirbti. O Norvegijoje prireikė daug metų suprasti, kad sirgti mėnesių mėnesius jiems visai negėda. Todėl dabar irgi pasiimu egenmeldingus pailsėti.” (Rita, imigrantė).
Daugelis užsieniečių Norvegijoje nustemba, kad labai lengvai duodamas sykemelding (biuletenis), net kai nėra rimtos ligos, o paskui gydymas beveik nevyksta. Tai irgi yra sistemos bei kultūros ypatybė.
Norvegiškos sveikatos apsaugos ypatumai per kutūrinių skirtumų prizmę.
Nuėjo žmogus Norvegijoje pas fastlege, nes skauda petį, jam patarė pagerti paracetamolio ir daugiau – nieko. Skausmas nepraėjo, ir žmogus, būdamas Lietuvoje, nuėjo pas gydytoją ten. Na, o ten iškart pasakė, kad: „Siaubas! Jus nugydė!, – ir iš karto prirašė vaistų, nukreipimą pas specialistus ir prigrasino, kad operacija – neišvengiama.
Kaip tai gali būti?
Nuolat imigrantų pasakojamos istorijos apie tai, kad su dideliais skausmais Norvegijoje nuėjus pas gydytoją, pastarasis nieko nedaro, liepia laukti ir geriausiu atveju prirašo stipresnio paracetamolio (nors jo ir taip vaistinėje gali nusipirkti), yra labai dažnos.
Pažvelkime į tai per kultūros skirtumų prizmę. Kodėl norvegai taip stipriai nereaguoja į šią, imigrantų požiūriu, norvegišką sveikatos priežiūros sistemos aplaidumą ir gydytojų nenorą gydyti?
Kai norvegai užsižaidžia su „bla-bla-bla”, reikalai stovi.
Bandote prisiskambinti kokiam nors tarnautojui, o jums atsako: „Han er i et møte„. Ir taip be pabaigos. Kyla klausimas – ką čia visi veikia tuose savo amžinuose susirinkimuose?
Kaip jau rašiau, Norvegijoje galioja lėta ir neskubri kultūra, t.y.ting tar tid, kur procesas vertingesnis nei rezultatas.
Nors šis požiūris turi daug teigiamų pusių (kantrybė, kokybė, demokratinis įtraukimas), jis pasižymi ir aiškiais neigiamais aspektais, kuriuos tiek norvegai, tiek užsieniečiai dažnai kritikuoja.
Apžvelkime juos.
Sprendimų vilkinimas
Ilgos diskusijos, komitetai, susitikimai, konsultacijos dažnai neveda prie aiškaus sprendimo.
Norvegai bijo konfliktų ir vengia tiesiai pasakyti „ne“ — todėl procesai užstringa. Rezultatas – „beslutningsvegring“ (sprendimų vengimas).
Norint viską aptarti su visais ir kad niekas neliktų neišklausytas ir nuskriaustas, pasidaro nebeaišku, kas už viską atsakingas.
Niekas už nieką neatsakingas
Tai vadinamasis „pulverisert ansvar“ – išskaidyta atsakomybė.
Kai visi įtraukti, niekas nebūna asmeniškai atsakingas.
Sprendimai priimami „kolektyviai“, bet atsakomybė „ištirpsta“ tarp daugelio institucijų.
Šis reiškinys vadinamas pulverisert ansvar, ir Norvegijoje jis plačiai kritikuojamas žiniasklaidoje ir visuomenėje.
Rezultatas: niekas neatsako už klaidas, o sistema tampa savotiškai beasmenė.
Prarandamas veiklumas ir iniciatyva
Darbuotojai bijo išsiskirti ar priimti sprendimą savarankiškai („janteloven, vil ikke stikke seg ut“). Jei jie pernelyg rodo iniciatyvą, tai gali būti vertinama neigiamai. Todėl ilgainiui išmokstama geriau nesikišti ir nieko nedaryti laukiant kol savaime susitvarkys ar kas kitas padarys.
Geros idėjos gali „numirti“ biurokratijoje arba būti atidėtos iki nežinia kada. Arba pasiųųtas idėjas pasisavina „biurokatinis apratas”, kur jos ilgainiui išsigimsta ir padaroma „kaip visada”. Tai stabdo inovacijų ir pokyčių tempą, ypač viešajame sektoriuje.
Perdėtas pasitikėjimas procesu
Kartais procesas tampa savaiminui tikslu. Tokiu atveju rezultatų net nebesiekiama, o užsižaidžiama imituojant veiklą. Nesgi žmonės diskutuoja, raštus rašo – viskas gerai.
Kai viskas dokumentuojama, aptariama, planuojama, tačiau realūs sprendimai ar rezultatai atidedami. Daug kam, ypač užsieniečiams tai atrodo kaip „popierizmas“ arba „beprasmiškas vilkinimas“.
Emocinis neutralumas išsigimstantis į abejingumą
Norvegų noras išlaikyti „harmoniją“ gali virsti emociniu atstumu.
Kai reikia greitai reaguoti (pvz. krizinėje situacijoje), tokia kultūra atrodo pernelyg pasyvi ar bejausmė. Nes verkiančiam ir tragediją išgyvenančiam žmogui tarnautojas, ypač valstybinėje institucijoje, nieko negali pasiūlyti, nebent nosinaitę ašaroms nusivalyti.
Viešojo sektoriaus tarnautojas pirmojoje grandyje, vadinamojoje første linje, t.y. ten kur tiesiogiai bendraujama su klientais, žino, kad bet kokia, kad ir pati tragiškiausia byla keliaudama biurokratiniais labirintais bus nužmoginta. Todėl toks tarnautojas išmoksta būti abejingas, nes kitaip jam būtų per sunku – tragedijos prislėgtų tik jį, nes aparatas joms abejingas. Tarnutojas atbunka, tampa personažu, kuris sako „computer says no„.
Be to, dabartinė visuotinė skatimenizacija visiškai naikina tiesioginį santykį tarp paslaugos tiekėjo ir gavėjo (pvz NAV, skatt ir žmogaus). Bendraujama per chat, kur atsako robotas, arba per altinn, kur siunčiami laiškai parašyti sausa biurokratine kalba – o ją ne visi žmonės supranta.
Tiesioginio kontakto vengiama, nes kartais visiškai įsiutinti abejngumo žmonės gali fiziškai užpulti tarnautoją, ir ne yra nužudymo atvejų. Žmogiškumo visuomenės institucijose naikinimas gali tapti tragedija ir vienai, ir kitai pusei.
Man kartais susidaro įspūdis, kad jei Norvegijos visuomenėje atsiranda didelė problema, tai jai spręsti sudaroma komisija, surengiama didelė konferencija, ir galiausiai parašomas raportas. Bet nuo to dažniausiai niekas nepasikeičia.
Todėl vis dažniau žiniasklaida kritikuoja šią lėtumo tradciją: „Vi snakker, planlegger og evaluerer – men vi noen ganger glemmer å handle.“ („Mes kalbamės, planuojame ir vertiname – bet kartais pamirštame veikti.“).
Ši kultūrinių palyginimų straipsnių serija siekia suartinti lietuvius ir norvegus, nes žinojimas – pirmas žingsnis į supratimą.
Norvegiškas posakis „Ting tar tid“ pažodžiui reiškia „ką nors padaryti užtrunka laiką“ arba paprasčiau – „Viskas turi savo laiką“. Tai posakis, atspindintis norvegų kantrybę, nuosaikumą ir pasitikėjimą procesu, o ne greitu rezultatu.
Norvegai tiki, kad geriems sprendimams, kokybiškam darbui ir sąžiningam susitarimui reikia laiko. Skubėjimas laikomas neefektyvumu, o ne pranašumu.
Kodėl Norvegijoje viskas vyksta lėtai (iš lietuviško požiūrio taško)
Procesas svarbesnis už rezultatą
Norvegai mėgsta įtraukti visus dalyvius į sprendimų priėmimą („inkluderende prosess“). Taip yra ir dėl mažos galios distancijos. Įprasta, kad visi dalyviai, kuriuos liečia sprendimas, dalyvautų jo priėmime. Norvegai nori konsensuso, (konsensusas – ginčo sprendimo būdas, kuriame remiamasi ne geriausio ar teisingiausio sprendimo paieška, bet sprendimo priimtinumu visiems dalyviams). Išsiškinti visų nuomones ir jas suderinti bei rasti visiems priimtiną veikimo būdą, žinoma, kad užtrunka laiko.
Norvegai tiki, kad diskusijos, konsultacijos, derinimai nors trunka ilgai, bet padeda išvengti konfliktų ateityje. Visi lieka patenkinti – tai kita norvegiškos kultūros ypatybė.
O Lietuvoje dažnai siekiama greito rezultato ir sprendimo „čia ir dabar“.
Mažiau streso
Norvegijos darbo kultūra paremta balansu tarp darbo ir gyvenimo, čia neleidžiama per daug dirbti.
Norvegai neskuba, nes prioritetas – ramybė ir kokybė, o ne kiekis ar greitis.
Lietuvoje dar vis dar dažnas požiūris: „jei dirbi lėtai – esi neefektyvus“.
Pasitikėjimas sistema
Norvegai pasitiki institucijomis ir taisyklėmis – jie mano, kad procesai veikia, net jei ilgai užtrunka.
Lietuviai, atėję iš sistemos, kur reikia „susitvarkyti greičiau“, dažnai nusivilia, nors viskas vyksta „pagal tvarką“, bet jiems – per lėtai.
Niekas nenori „išsiskirti“ ar būti virš kitų – todėl sprendimai priimami lėtai, su visais susitarus, kad niekas nesijaustų nuskriaustas.
Lietuvoje dažnai vertinamas asmeninis iniciatyvumas, greitis ir gebėjimas „apeiti sistemą“.
Klimato ir geografijos įtaka
Šaltas klimatas ir ilgai trunkančios žiemos išugdė kantrybės kultūrą – laukimo, planavimo, pasiruošimo.
Lietuvoje, dėl istorinių ir ekonominių priežasčių, dažniau dominuoja „išgyvenimo“ tempas.
Lietuvoje šis tempas yra daug spartesnis, ten daugiau streso ir konfliktų.
O kuriams žmogui kas geriau tinka – irgi klausimas. Vienam labiau prie širdies rami Norvegija, o kitam – čia nuobodu ir trokštama, kad būtų daugiau tempo ir iššūkių.
Gyvenimas dabar globalus, visi gali sau rinktis šalį ir ten kurtis.
Norvegiška ramybė užburia. Tačiau ir čia atsiranda daug skubėjimo, išnaudojimo ir visai ne norvegiškos kultūros.
Kodėl ? Nes visas yra žmogaus galvoje. Atvykėliai savo mentalitetą atsiveža čia ir ima pagal jį rikiuoti savo gyvenimą. Tada atsrinada nesusipratimai tarp norvegų ir migrantų. O pastarieji skundžiasi – kur aš patekau, visai čia ne Norvegija….
Norvegų patarimas – lėtinkite tempą, jei skubate.
Ši kultūrinių palyginimų straipsnių serija siekia suartinti lietuvius ir norvegus, nes žinojimas – pirmas žingsnis į supratimą.
Ar nebūna taip, kad susidaro įspūdis, jog lietuviams visada viskas blogai ir jie nuolat skundžiasi, o norvegams – atvirkščiai, viskas gerai, nors ir dangus ant galvos griūtų?
Kodėl taip yra ir kaip geriau vienas kitą suprasti?
Lietuviams skundimasis, pasibėdavojimas yra bendravimo, solidarumo ir emocijų iškrovos forma, kylanti iš istorinių patirčių ir mažesnio pasitikėjimo sistema. Norvegai rečiau skundžiasi, nes kultūroje vertinamas ramumas, pasitikėjimas institucijomis ir konfliktų vengimas.
Juk tikrai, lietuviai dažniau atvirai dalinasi nepasitenkinimu nei norvegai.
Tai nėra „gerai“ ar „blogai“, tiesiog kultūrinis skirtumas, susijęs su istorija, socialinėmis normomis ir požiūriu į emocijų reiškimą.
Nors Lietuva ir Norvegija skiriasi nedaug, visgi lietuviai, išleidę vaiką į Norvegijos ugdymo įstaigas – darželį ir mokyklą, dažnai skundžiasi, kad vaikai ten stokoja disciplinos, daro ką nori ir nieko neišmoks.
Pažiūrėkime, kodėl kyla tokia nuomonė ir kaip aiškina tai patys norvegai, paanalizavę lietuvišką ir norvegišką požiūrį pagal kultūrinių matavimų teoriją.
Lietuviai dažnai galvoja: „Mes esame darbštūs, o norvegai tingi dirbti.”
Tačiau ilgiau Norvegijoje padirbę, užsieniečiai taip pat susižavi kitokia darbo kultūra, kur yra daug palankesnis ir sveikesnis balansas tarp darbo ir poilsio.
Įsitikinimas, kad norvegai nebenori dirbti, yra sąlygotas kultūrinių nesusipratimų. Paanalizuokime.
Lietuviai dažnai neteisingai interpretuoja norvegų darbo kultūrą, manydami, kad norvegai „tingi“, „nesistengia“, ar „nėra ambicingi“. Šis suvokimas dažnai kyla ne iš realaus tingumo, o iš giluminių kultūrinių skirtumų, kuriuos galima paaiškinti Hofstede kultūrinių dimensijų teorija.
Savitarnos principas Norvegijoje labai įprastas. Čia, darbo partijos valdomoje šalyje, kur vertybė yra bet koks, kad ir nekvalifikuotas žmogaus darbas, nėra tarnų ir viską žmogus gali ir turi daryti pats. O jei nemoka – reikės susimokėti, bet brangiai. Tam kuris tau teiks paslaugą.
Užsikimšo unitazas ir išsikvietėte santechniką. Tas pasikrapšė penkias minutes, ir sumokate virš tūkstančio – ne tik už darbą, bet ir už važiavimą pirmyn ir atgal.
Papraščiausia būtų, jei viską galėtum pats. Nusiperki ir susimontuoji. Nagus kerpiesi pats, bet jei jau pasilenkt sunku ir todėl pedikiūras tampa mission impossible, tai eini pas specialistus. Plaukus dažaisi pati, arba – pas specialistus. Ir taip visur. Vigi, nepaisant labai didelių paslaugų kainų, kokybė dažnai nuvilianti.
Čia apie tai, kaip ir kodėl viskas taip užbrangsta.
Polinkis slopinti jausmus būdingas ir lietuviams, ir norvegams.
O lietuviams Norvegijoje tai gali tapti rimta problema. Atsiduriama visuomenėje, kur žaidimo taisyklės dar neaiškios, kur sumažėja socialinis statusas ir jį reikia kurti iš naujo. Tenka dirbti nebūtinai norimą darbą. Tenka patirti diskriminaciją. Tai nelengva. Nauja kalba, kuria negali savęs pilnai išreikšti irgi tampa didele kliūtimi kokybiškai funkcionuoti visuomenėje. Žmogus, kaip socialinė būtybė, praranda didelę dalį savęs, ir tą prarastą dalį – statusą, naują identitetą- reikia sukurti iš naujo.
Nuo 0 iki vienerių metų vaikus svarbiausia būti su mama. Mama šalia – vaikas saugus. Jei kažkas išgąsdino – mama nuramino, ir vaikas saugus. Bet mama irgi turi būti rami ir saugi, kad galėtų nuraminti vaiką. Jai turi kažkas padėti būti saugiai. O tai dažniausiai – vaikučio tėtis. Jis turi būti ir emocinė atrama, ir padaryti sunkesnius darbus, padėti buityje, leisti mamai išsimiegoti. Jei ne tėtis – kiti artimieji, šeimos nariai.
Nuo pusantrų iki ketverių metų vaikas, jau galintis vaikčioti, ima tirti aplinkinį pasaulį. Jį tirdamas turi irgi būti saugus. Aplinkiniai neturi barti ar gąsdinti vaiko: “nelįsk, sudaužysi, nusideginsi, įsipjausi !” Bet jie turi būti šalia, patraukti pavojingus daiktus ir paguosti, jei vaikui, kuris susipažįsta su aplinka liesdamas, čiupdamas ir grūsdamas į burną, atsitinka kažkas, ko jis išsigąsta. Vaikas turi jausti, kad mama ar tėtis yra šalia. Ir kad ne kels skandalą, jei kas nors bus numesta, suduš ar sugrius, o nuramins ir viską sutvarkys. Tada bus saugu. Tada jis nebijos tyrinėti, jam bus paaiškinta, ką įmanoma paaiškinti, arba pavojingi daiktai – peiliai ar stiklai – patraukti, kad vaikas nepasiektų. Vaikas bus prižiūrimas, o ne bauginamas grasinimais ir rėkimu.
