Jei Norvegiją reikėti apibūdinti spalvomis, pasirinkčiau tik keturias : juodą, baltą, pilka, ir nedidelis kraštelis rausvos. Toks, koks čia būna peizažas žiemą. Juk tai visame pasaulyje labai pažįstamas ir mėgiamas skandinaviškas stilius. Jis neperkrautas, minimalistiškas.
Tas pats liečia ir skandinavišką bendravimą bei emocijas – mažiau yra daugiau.
Ką tik grįžau iš Belgijos džiazo festivalio, pasimėgavusi miesto kultūra, aukšta kokybe, maisto įvairove ir skoniu, ir, žinoma, muzika.
Ir vėl – įspūdžiai kaip ir kiekvieną kartą pasisvečiavus kitose Europos šalyse ir gįžus į Norvegiją tokie patys. Ten, kitose šalyse, aš esu, ten mane mato. Akių kontaktas, šypsena, pokabiai ant suoliuko su nepažįstamais – jie žiūri, kalbina, domisi. O aš impulsyviai reaguoju kaip norvegė: ” ko jie nori?”, ir noriu nueiti. Bet to, dėkui Dievui, nepadarau.
O grįžus į Oslą, kaip visada matau žmones, kurie nemato manęs. Kartai net pagalvoju – ar jie pasitrauks, ar trenksis į mane, nes įspūdis, jog eina kaip akli, nieko aplink nematydami, ypač – kitų žmonių.
Ir žinau, kad nesu aš viena tokia, kuri taip jaučiasi, o pojūtis ypač paaštrėja pabuvus svetur.
Šį kultūrinį fenomeną pastebi daugelis imigrantų arba norvegai, pagyvenę kitose šalyse. Lyginant su JK, Belgija ar Prancūzija šie viešame gyvenime egzistuojantys žmonių bendravimo (o Norvegijoje – nebendravimo) įpročiai yra labai ryškūs. Tai – esminis visuomenių socialinių kodų skirtumas.
Burbulas, kuriame saugu
Novegiškas „vaikščiojimas nematant kitų žmonių“ ir spontaniško, neorganizuoto bendravimo vengimas, socialinėje antropologijoje vadinama negatyviu mandagumu arba asmeninės erdvės sakralizavimu.
Kodėl norvegai atrodo susikaustę ir „akli“ kitiems?
Pirmiausia, čia pagarba privatumui yra mandagumas. Prancūzijoje ar JK užkalbinti nepažįstamąjį autobuse ar eilėje yra visiškai natūralus, tai – draugiškas žingsnis. Norvegijoje tai dažnai suprantama atvirkščiai – kaip kito žmogaus erdvės pažeidimas.
Be to, čia yra stipriai įsišaknijęs funkcinis bendravimas. Norvegų socialiniame gyvenime labai stipri funkcinė linija. Jei esate darbe, susirinkime ar sporto klube – bendraujama apie funkciją, apie tai, ką veikiate. Spontaniškas, „tuščias“ pokalbis apie nieką, vadinamasi small talk jiems atrodo varginantis, nenuoširdus. Jie nemoka taip kalbėtis ir todėl vengia tai daryti.
Norvegijoje paisoma emocinio saugumo, kas veda į uždarumą. Norvegai saugo savo vidinį pasaulį ir neatlapoja jo kiekvienam. Užmegzti gilų ryšį su jais užtrunka labai ilgai. Su atsitiktiniais žmonėmis jie išlaiko distanciją, kuri iš šono atrodo kaip šaltumas, robotizacija ar net pasipūtimas (selvgodhet). Bet šios tautos atstovai puikiai jaučiasi vieni, pripratę daug mažiau bendrauti, nei kitos tautos, ir mes turime tokį pasirinkimą tiesiog gerbti.
Toks norvegams labai įprastas elgesys dažnai sukuria stiprų atsitvėrimo įspūdį, kurį užsieniečiai natūraliai interpretuoja kaip aroganciją arba nenorą matyti kito žmogaus.
Tačiau reikia žinoti, kad tai labiau susiję su baime pasirodyti įkyriems, o ne su tiesioginiu negatyvumu kitoms tautoms.
Straipsnyje išsakytos patirtys yra subjektyvios ir nebūtinai sutampa su kitų žmonių patirtimis.
Ji pasakoja: „Pakviečiau į svečius dukros sužadėtinio, norvego, tėvus. Visko prikepiau, priviriau, norėjau parodyti tradicinį bulgarišką vaišingumą. Valiau ir tvarkiau namus, ploviau langus, merkiau gėles. Pasipuošiau, laukiau. Atėjo, pabuvo, pasivaišino. Nustebino, kad svečiai nebuvo pasipuošę, o atnešė tik sausainių pakutį. Bet viskas jiems patiko. Po kelių mėnesių pakvietė ir mane į savo namus. Nunešiau saldainių dėžę, vyno butelį ir gėlių. Mane pasitiko netvarkingi namai. Būsimasis žentas sėdėjo su senomis kelnėmis, išplyšusiu klynu, dėmėtais marškinėliais. Stalas nepadengtas, jokios staltiesės, servetėlių… Žodžiu – jokios buities estetikos, prie ko mes pripratę, kai pasistengiame, norėdami sukurti šventę. Esu labai nustebinta. Jie viską turi, bet, atrodo, neturi gyvenimo kokybės. Kas tai? Nepagarba? O apie ką kalbėjomės – irgi atskira tema. Aš gerai kalbu angliškai, šiek tiek norvegiškai, tai maniau susipažinsime, bus pokalbis apie save, patirtis, jausmus. Gal dar apie politiką ir kas dabar pasaulyje dedasi – laikai neramūs. Bet nieko tokio nebuvo. Jie kabėjosi apie smulkmenas, ką pirko, ką valgė. Nei apie knygas, nei apie filmus ar parodas irgi niekas nekalbėjo. Toks jausmas, kad negyvena, o tik egzistuoja ir vartoja.”
Bet neskubėkime piktintis ir pažiūrėkime į šią situaciją iš norvegų kultūros pusės.
Norvegų kultūroje tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip abejingumas ar prastos manieros, dažniausiai kyla iš pamatinių visuomenės vertybių – kuklumo, privatumo gerbimo ir lygybės siekio. Tai, kas kitur yra estetikos stoka, Norvegijoje yra sąmoningas elgesys.
Imigrantas tikrai gali patirti kultūrinį šoką, susidūrę su norvegišku privatumo, švenčių ir kasdienybės supratimu. Tai, kas jų kultūroje suprantama kaip nepagarba, Norvegijoje dažniausiai yra giliai įsišaknijęs neformalumas ir atsipalaidavimas.
Juk čia vyrauja hyggelig, koselig ( patogumo) kultas. Namų šventėse vertinamas maksimalus atsipalaidavimas, o ne pompastika ir persistengimas. Suplyšę ar nudėvėti drabužiai asocijuojasi su streso nebuvimu, saugumu ir „esu koks esu“ filosofija. Puoštis savo šeimos rate jiems atrodo dirbtina.
Minimalistinis stalas irgi dažnas dalykas. Norvegijoje maistas per gimtadienius dažnai yra tik fonas bendravimui, o ne šventės centras. Įprasta patiekti tiesiog dešreles (pølser), picą, pyragą ar vieno puodo patiekalą. Nekruopščiai padengtas stalas nereiškia nepagarbos svečiui, o yra tiesiog noras, kad šeimininkai nevergautų virtuvėje, ir visi jaustųsi laisvai.
Saugaus pokalbio ribos Norvegijoje taip pat labai įprastas dalykas. Jie sąmoningai vengia sunkių, intelektualių, politinių ar gilių asmeninių temų, kad netyčia nesukeltų konflikto ar nepatogumo. Kalbos apie buitį, daiktus (pavyzdžiui, naują pirkinį ar namo remontą) ir savo kasdienybę jiems yra saugi zona, skirta palaikyti lengvam, neįpareigojančiam ryšiui. Bet tai nebūtinai rodo, kad žmonės nemąstantys ir nieko nežinantys.
Norvegai pragmatiškas žiūri į intelektą. Čia nesigiriama perskaitytomis knygomis ar akademiniu išsilavinimu (Jantės dėsnis). Atviras prisipažinimas „man neįdomu“ Norvegijoje laikomas tiesiog nuoširdumu, o ne gėdingu neišprusimu. Kai kurie mieliau renkasi praktinę veiklą, meistravimą ar laiką gamtoje nei teorines diskusijas.
Imigrantai dažnai žiūri iš kitos perspektyvos ir jiems toks elgesys gali atrodyti kaip apsileidimas, nepagarba ir etiketo stoka. Kitose šalyse šventė ir svečių apsilankymas reikalauja pasitempimo: švara, apgalvotos vaišės, pasipuošimas. Juk svečiams rodome geriausia, ką turime.
Norvegiškame kontekste svečių, ypač šeimos narių priėmimas paprastai, kasdieniškai nėra apsileidimas. Tai yra radikalus neformalumas (norv. uformelt).
Taip elgimasi stengiantis „neapkrauti” svečio. Demonstruoti dideles pastangas (įmantriai dengti stalą, rengtis prabangiai) namų aplinkoje laikoma blogu tonu. Tai sukelia spaudimą svečiui, tarsi jis dabar lieka skolingas tokį patį priėmimą. Suplyšę rūbai siunčia signalą: „Tu esi savas, čia tau nereikia stengtis, atsipalaiduok“.
Kiti prioritetai: Materialinė gerovė Norvegijoje dažnai investuojama į funkcionalius daiktus (kokybišką namą, kemperį, slidinėjimo įrangą), o ne į reprezentaciją ar išvaizdą namuose. Tai, kas mums atrodo netvarka, jiems yra tiesiog praktiška kasdienybė. Norvegijoje, ypač šeimos rate, galioja nuostata: „Mano namai – mano tvirtovė, kurioje aš turiu teisę gyventi kaip noriu“. Jei ten nėra idealios tvarkos, jiems tai reiškia, kad namuose yra „gyvenama“, ir jie nesuka galvos dėl to, ką pagalvos kiti.
Abejingumas estetikai vardan patogumo: Tai, kas mums atrodo kaip jaukumo trūkumas, jiems gali būti tiesiog praktiška erdvė, kurioje nereikia saugoti jokių paviršių, daiktų, nebūtina jaudintis dėl estetikos. Namai jiems yra vienintelė zona, kur jie leidžia sau būti visiškai laisvi nuo bet kokių visuomenės standartų.
Taigi, ši situacija yra tiesiog kutūrinis nesusipratimas. Imigranto pyktis ir nusivylimas yra suprantami. Jis gali pasijusti neįvertintas ir negerbiamas.
Visgi pasigilinus į kutūrinius skirtumus atsakymas tas, kad giminaičiai taip elgiasi ne norėdami įžeisti, o todėl, kad jų kultūroje riba tarp mandagumo ir visiško atsipalaidavimo yra kitokia.
Kodėl imigrantams atrodo, kad jie nustumti į nekvalikuotas profesijas, o norvegai dirba ofise ar išvis nedirba? Ar tai tikrai tiesa, ar čia ir pačių imigrantų kaltė?
Pagal statistiką, Norvegijoje į darbą ofise valstybinėse įstaigose pretenduoja mažiausiai 100 kandidatų, Osle – net 200. Į nekvalifikuotą darbą pretendentų yra dar daugiau – net 400 į vieną vietą. Taigi, konkurencija nekvalifikuotiems darbams didesnė, bet ir darbo vietų ten yra daugiau. Ten dažniausiai ir ieško darbo naujai atvykę imigrantai. Ir jo rasti ne tik lengva, bet ir trūksta darbuotojų. Visgi, norvegai į nekvalifikuotą darbą pretenduoja negausiai, todėl ten dirba daugiau imigrantų.
Negi norvegai nebenori dirbti fizinio darbo?
Pažvelkime įdėmiau.
Ka tik paskelbta atsakaita rodo, kad norvegai nebenori imigrantų plačiąja prasme, bet nori darbo imigrantų. Jie supranta, kad norint išlaikyti paslaugas kritiškose visuomenės srityse – sveikatos priežiūra, valymo paslaugos, statybos, restoranų ir viešojo maitinimo sektorius, savivaldybių teikiamos paslaugos namuose, transportas ir kt. – imigracija yra būtina.
Ar gali užsieniečiams kilti iššūkiai darbe Norvegijoje, bendraujant su kolegomis? Daug sunkumų ir nesusipratimų gali būti išvengta, žinant kultūrinius skirtumus.
Norvegijoje beveik kas penktas gyventojas yra užsienio kilmės. Daugelis jų dirba ir kasdien susiduria su situacijomis, kurios atrodo keistos ar sunkiai suprantamos. Tačiau dažnai problema slypi ne žmonėse, o skirtinguose įpročiuose, darbo kultūroje ir lūkesčiuose.
Tai matyti tiek kasdienėje komunikacijoje darbe, tiek bendraujant su verneombud (darbuotojų saugos atstovu), vadovu, darbdaviu, BHT (įmonės sveikatos tarnyba) ar valstybinėmis institucijomis.
Pažiūrėkime į keletą svarbiausių kultūrinių skirtumų.
Kontrasto principas gyvenime būtinas. Tam, kad žinotume kas yra šviesa, turime pamatyti tamsą. Norint suprasti, kas yra skanus valgis, patirti alkį. Ir taip toliau.
Turistai ar naujai atvykusieji dažnai mato Norvegiją kaip nuostabią šalį, o čia gyvenantys to nebepastebi. Ir tai nėra keista, juk prie visko priprantama. Juk ir labai graži, tobula buvusi mergina, tapusi žmona, po keliolikos metų kartais susilaukia iš vyro kritikos. Tas pats pasakytina ir apie vyrą. Meilė išblėsta, kasdienybė lieka.
Ir tada imame pastebėti trūkumus tame, kas anksčiau atrodė visai gerai. Tai natūralu ir tai teisinga. Šalies gyventojams turi rūpėti viskas – ir tai kas gerai, ir tai kas nelabai. Kaip ir gyvenant šeimoje, kur nėra taip, kad kiekviena diena – šventė. Beje, tik integruodamiesi žmonės dažniau pastebi ir kritikuotinus dalykus, nes ima skaityti vietinę spaudą ar kalbasi su vietiniais gyventojais, kolegomis.
Kodėl sistema nevisada pajėgi padėti žmogui arba kodėl nereikia pykti ant valstybės tarnautojų.
Tu ateini pagalbos pas valstybės tarnautoją, jis kažką registruoja – o po to tyla. Eina savaitė po savaitės – jokių žinių. Nuėjai pas tą patį tarnautoją – o jis jau nieko nebežino apie jokį tavo reikalą ir nieko nepasako. Sužinai tik tiek, kad tavo reikalas registruotas sistemoje ir juda biurokratiniais vamzdžiais. Proceso tu nematai. Jei negauni jokių žinių, nežinai kur kas užstrigo ir nebežinai ką daryti. Gali su atsakinga institucija bendrauti skaitmeniniu būdu, tačiau konkretaus atsakymo kada ir kaip dažniausiai, deja, neišgirsi.
Norvegai irgi kalba apie tai, kaip sunku pasidarė išsiaiškinti su valstybės institucijomis, o dar sunkiau yra imigrantams, kurie nei nesupranta sistemos, nei moka biurokratinę kalbą, nei pažįsta norvegišką kultūrą.
Sutrupinta atsakomybė
Pasakoja chirurgas, iš Lietuvos atvykęs dirbti į Norvegiją prieš beveik 20 metų:
„Lietuvoje buvome atsakingi už pacientą, čia – tik už padarytą opraciją. Aš buvau pripratęs asmeniškai lankyti operuotą pacientą, domėtis kaip jam sekasi sveikti. Norvegijoje to negalima daryti. Po operacijos pacientas operavusio gydytojo nemato, juo rūpinasi slaugytojos. Pradžioje buvo keista ir rūpėdavo. Bet dabar supratau, kad Lietuvoje priisimdavome per didelį rūpestį. Čia kitokia sistema. Pacientas eina iš rankų į rankas. Seselės keičiasi. Vieno asmens atsakomybės už pacientą nėra. Atsakinga sistema, o ne gydytojas. Jei bus skundas – aiškinsis vadovybė ir komunikacijos skyrius, o ne gydytojas.”
Sutrupinta atsakomybė (pulverisert ansvar) yra būdinga daugeliui modernių biurokratinių sistemų, kurioms vadovauja ne verslo sferos (pvz. medicinos) profesionalai, o vadybos profesionalai.
Bet pradėkime nuo verslo optimizavimo. Tai yra procesas, kuriuo siekiama padidinti įmonės veiklos efektyvumą, sumažinti išlaidas ir pagerinti produktyvumą.
Svarbiausia – standartizuoti ir automatizuoti paslaugas ir atsisakyti vertės nekuriančių veiksmų. Tokie vertės nekuriantys veiksmai yra gilinimasis į individualią situaciją, pokalbis su klientu ir jo išklausymas. Laikas taupomas, kai klientas pats padaro dalį darbo. Tinkamiausia – anketų pildymas ir DI robotų sukurti standartizuoti atsakymai. Ar padeda? Nevisada, arba – beveik niekada. Bet skaitmenizacija naudojama vis plačiau visame pasaulyje.
Profesionalūs vadybininkai už didžiulius pinigus optimizuoja verslą pagal tą pačią schemą, nepaisant ar tai valstybinė institucija, ar privalus verslas. Koks skirtumas, ar tai gydymas, ar mokesčių tarnyba, ar prekyba, ar laidojimo biuras. Optimizavimo scehma veikia taip, kad paslaugos kiek įmanoma automatizuojamos ir nužmoginamos:
1. Vadovai atskiriami nuo pavaldinių. Geriausia iš viso neturėti darbuotojų. Įdarbinta tik administracija, kuri samdo trumpalaikius darbuotojus per įdarbinimo biurus arba užsakinėja paslaugos tiekimą iš privačių tiekėjų (kaip pvz. daro bolt, uber, bring , savivaldybės ar sveikatos priežiūros sistema).
2. Paslaugos tiekėjas maksimaliai atskiriamas nuo kliento ir rezultatato. Pvz. vienas prekę gamina, kitas – parduoda, trečias ją atveža, bet nieko apie ją nežino ir už ją neatsako. Darbuotojas atlieka tik jam paskirtą darbo dalį, bet visumos nemato.
Taip organizuojant, nebelieka žmogiško ryšio ir atsakomybės, o skųstis nėra kur.
„Čia ne mano, aš neatsakau, nieko nežinau, aš tik vežioju. Nesuprantu kodėl prekė neveikia, čia ne mano darbas.”
Viskas nuasmeninta. Toks darbo organizavimas, kai, kaip pasakė Stalinas „nėra žmogaus – nėra problemos”, leidžia per trumpiausią laiko vienetą su mažiausiais kaštais ir negaištant laiko kalbėjimui ar žiūrėjimui į akis ar skundų išklausymui uždirbti didesnį pelną.
Pelno mąstai paslaugą atliekančiam sraigteliui nežinomi. Klientas raunasi plaukus, bendraudamas su robotu arba kalbos nemokančiu pavežėju, kuris nieko negali atsakyti (kalba nežinoma kalba) ir nesugeba pajungti atvežtos skalbiankės. Bendravimas su parduotuve iš kur skalbiankė pirkta neįmanomas. Komunikacija maksimaliai skaitmenizuota, kad viskas vyktų automatiškai ir skundimuisi ar klientų nepasitenkinimui lieti neliktų nei mažiausios skylutės. Pildyk anketą, galbūt susisieksime. Skalbiankė tegul stovi vidury saliono, kol atsiųsime kažką kas galbūt prijungs ten kur reikia.
Computer says „no”
Pabandykime į šią sistemą pažvelgti filosofiškai ir praktiškai. Daugelis vartotojų skundžiasi, kad negauna aiškaus atsakymo NAV ar Skatte – kodėl taip yra?
Kodėl atsakomybė „išskaidoma“?
Šiuolaikinė valstybė veikia pagal specializacijos principą. Kiekvienas tarnautojas turi aiškiai apibrėžtą kompetencijos sritį, sprendžia tiktą dalį, kuri priklauso jo mandatui, negali peržengti ribų net jei „mato visą paveikslą“. Dažniausiai tarnautojui viso sitemos suvokimo ir nereikia. Jis dažniausiai ir nesistengia jos suvokti, atlieka tik tą vieną operaciją, kuri priskirta.
Bet yra tokių, kurie mato, bet klientams nieko nesako. Nes neprivalo sakyti. O jei ir pasakys – tai taps tarnautojo problema. Klientas kaltins būtent jį – tą kuris kalbėjosi ir bandė kažką išspręsti. O jo galios juk yra irgi ribotos.
Kaip viskas sukonstruota
Vienas skyrius daro vieną, kitas – kitą, ir niekas negali padaryti visko. Išsklaidyti atsakomybę norima dėl teisinio saugumo (sprendimai turi būti prognozuojami ir vienodi), skaidrumo (kad nebūtų savivalės ir priiminėjimo pagal blatą ), kontrolės ir atsekamumo (vadovai žino, kas už ką atsakingas ir kas atliko vieną ar kitą veiksmą).
Sistema sąmoningai riboja individualią galią, kad apsaugotų nuo piktnaudžiavimo. Tai yra Weberio aprašytas racionalios biurokratijos modelis. Tačiau čia atsiranda paradoksas.
Ar tai veda į nekokybišką paslaugą? Gali vesti. Ypač kai klientas „keliauja“ tarp institucijų, niekas nemato visumos, kiekvienas atsako tik „už savo sritį, pagal kompetenciją“. Tada atsiranda klasikinė situacija: „Aš padariau savo dalį – problema ne pas mus.“
Iš vartotojo perspektyvos sistema tampa fragmentuota, lėta ir beasmenė. Žmogus jaučiasi tarsi kalbėtų su mechanizmu, o ne su atsakingu asmeniu.
Tačiau kita pusė yra ta, kad sistema tampa mažiau priklausoma nuo asmenybių, stabilesnė, mažiau korumpuota, labiau vienodai taikanti teisę ir taisykles. Ypač – Norvegijoje, kur pagrindinė vertybė yra lygybė.
Tai kompromisas tarp žmogiškumo ir procedūrinio teisingumo.
Ar galime kaip nors priešintis? Tikrai ne. Tiesiog žinokime tai ir išmokime elgtis naujoje realybėje be emocijų.
„Tavo sūnus nusipirko namą? Su dideliu sklypu, su sodu? Kaip puiku! Tai galėsi dabar ten darže kapsytis, saulutėje kaitintis. Juk tu net balkono neturi, įsisvaizduok, kaip bus tau gera! Galėsi sau anūkėlius prižiūrėti, ir atsiras gyvenimo tikslas.“ – džiaugiasi imigrantės iš Bosnijos draugė.
Po kelių metų draugė sužino, kad jokio rakto niekas nedavė ir sūnus pakviečia motiną tik kelis kartus per metus. Sūnaus šeima visiškai norvegiška, todėl marti norvegė įvedusi norvegišką tvarką – tik kjernefamilie, o kiti giminės nėra tokie svarbūs. Tai norvegiškas požiūris. Močiutė iš Bosnijos, kratydama galvą sužino, kad marčios močiutė, kuriai jau beveik 100 metų, gyvena senelių namuose, niekada iš ten nepaimama (per sunku), ir niekada nematė savo proanūkių, jos bosno sūnaus vaikų….
Novegija yra individualistinė visuomenė, ir kai kam gali pasirodyti, kad čia labai daug suagusių vienišų žmonių. Žmonės gerai jaučiasi ir vieni, jų nekamuoja nepilnavertiškumo kompleksas, jei neturi mylimojo. Niekas jų neėda, jei 20 metė mergina ar vaikinas dar neturi širdies draugo ar tridešimtmetis yra nevedęs ir bevaikis.
Studentiškas amžius Norvegijoje pailgėjęs, žmonės neskuba tuoktis ir ilgai gyvena vieni ar kartu su partneriais, kol nusprendžia turėti vaikų.
Tipiška norvegiška šeima yra vadinamoji pagrindinė šeima (kjernefamilie) kurią sudaro tėvai ir vaikai. Pagal statistiką viena Norvegijos šeima turi 1,7 vaiko, taigi vienas ar du vaikai šeimoje yra norma. Kadangi čia dažnos skyrybos (apie 40 % šeimų išsiskiria), tai priimta, jog kartu gyvena ar laikinai pagyvena ir vaikai iš pirmųjų santuokų – tai vadinamoji BONUS šeima.
Sugyventiniai ir nesugyventiniai
Lietuviškas žodis „sugyventinis” laikomas labai negražiu. Iškart įsivaizduojame girtuoklių porelę, kurie gyvena „susimetę”, kartu geria, pasimuša ir neturi pinigų vestuvėms. Nors žodis sugyventinis su tuo neturi jokio ryšio. Sugyvenu, t.y. gerai jaučiuosi kartu su tuo žmogum, iš čia ir žodis sugyveniniai, t.y. tie kurie sugyvena. Juk gražus žodis – ar ne?
Norvegiškas atitikmuo yra samboer, nuo „å bo sammen”, t.y. kartu gyventi. Juridiškai tai nėra lygu sutuoktiniams, kurie oficialiai registravo santuoką, tačiau samboer kartu pildo pajamų ir turto deklaraciją, nes jų turtas su tam tikrom išygom yra bendras. Visgi jei nenorite teisinių keblumų ateityje, rekomenduojama santuoką registruoti, nes pvz. vienam sugyventiniu mirus, į turtą gali pareikšti teisę giminaičiai, pvz. buvę vaikai, o sugyventinis nuo tokių pretendentų nėra taip gerai teisiškai apgintas, kaip sutuoktinis.
Nenoriu katės maiše
Kaip jaunuoliai įsivaizduoja šeimą? Juk niekas tuokdamiesi neplanuoja skyrybų ir visi galvoja, kad kartu sulaks senatvės, nors statistika rodo didelį skyrybų visoje Europoje skaičių. Žmonės nebemoka kentėti ir „nešti savo kryžiaus”, kaip tą darė mūsų močiutės ir mamos. Jie nori būti laimingi. Šeimą kuria įsivaizduodami, kad ten bus visada gera ir jauku, ten rasi palaikymą, ten tave supras – štai ideli šeima. Bet kiek tokių šeimų realybėje? Tikrai nedaug. Tokiai šeimai sukurti reikia didelės išminties, tolerancijos, dvasinio brandumo. Todėl norvegai nepuola stačia galva tuoktis, išbando vienas kitą kartu pagyvendami. Jie nesitiki, kad sutuoktinis išpręs jų asmenines problemas, kaip diktuoja muilo operos siužetas: „Vargšė mergina, gal nelabai graži, bet labai gera, ima tarnauti pas turtuolį. Tas turtuolis turi žmoną, kuri egoistė, išpuikėlė, tinginė, vyro nesupranta ir gviešiasi tik turtų. Neturtingoji tarnaitė ar vaikų auklė pamažu užkariauja šeimininko širdį savo gerumu. „
Tai pelenės istorija, kuria dar tikima Lietuvoje ar Lenkijoje, tačiau jau nebetikima (su tam tikromis išimtimis) Norvegijoje. Čia žmonės kuria šeimą lygiaverčiu pagrindu. Abu yra ir finansiškai ar kitaip nepiklausomi, abu dažniausiai jau brandžios asmenybės, baigę mokslus, įgiję profesiją, susikūrę gyvenimus. Jie kartu ima gyventi, nes taip abu nori, o ne siekdami parturtėti ar kad kitas padėtų kažką išspręsti (pvz. jis turi butą, o aš neturiu, susituoksiu ir turėsiu).
Pirmiau šuo, paskui – vaikas
Dažnai norvegai neskuba turėti ir vaikų. Mane kažkada prajuokino istorija, apie tai, kad patikrinti pareigingumą, pirmiausia reikai įsigyti šunį, ir įsitikinti, kad abudu kartu gyvenantys sugeba juo rūpintis, nesikrato jo dresuoti, valyti jo teršalus, išvesti jį anksti ryte ar vėlai vakare, maitinti ar grįžti laiku namo iš draugų, nes šuniukas laukia. Jei su šia užduotimi susidorojama ir nekyla konfliktų ar neišsiskiriama, tada jau galima pagalvoti ir apie vaikų turėjimą – testas dėl pareigingumo išlaikytas.
„Kai nuvedžiau vaiką į pirmą klasę, maniau kad visus kitus atvedė močiutės ir seneliai. Man buvo 28 metai, o norvegams kokie 40…”, pasakoja Danguolė. Norvegiškos šeimos dažnai yra vyresnės, tėvai ir motinos čia susilaukia vaikų kai jiems virš trisdešimt, o keturiadešimtmečiai turi vaikus, einančius į pradinę mokyklą. Tokių brandžių tėvų atsakomybė irgi didesnė. Paplitusi tradicija čia – tuoktis kai vaikai jau paaugę ar išvis – užaugę. „Pasidarome šventę sau”, – sako kartu pragyvenę 10 ar 20 metų ir turintys jau paauglius vaikus.
Moteris perkasi gėles
–Kokios gražios gėlės. Vyras padovanojo? Kokia proga?
–Ne, pati nusipirkau, kaip ir kievieną penktadienį. Susitvarkysime namus, papuošime, bus jaukiau.
Svarbus aspektas šeimos santykiams – moters ekonominė nepriklausomybė. Būti vyro išlaikoma Norvegijoje nėra populiaru. Moteris skatinama dirbti, turėti profesiją, būti materialiai saugi ir be vyro. Jai labai padeda valstybė, jei kuri tampa vieniša motina, tokiai daug metų skiriamos pašalpos, kad galėti nuomotis ar įsigyti būstą, mokytis ir įgyti profesiją. Abu gyventys šeimoje asmenys yra lygiateisiai, ir dalijasi namų ūkio pareigomis ir vaikų priežiūra vienodai. Vyras nesako: „Dirbau, pavargau einu ant sofos pagulėsiu, kai išvirsi pietus – pakviesk”.
Dėl to, kad vyrai prisideda šeimoje prie vaiko auginimo, jų rolė šeimoje irgi daug didesnė, nei būdavo anksčiau – net ir po skyrybų. Jie nori matytis su vaikais, turėti įtaką jų gyvenime. Požiūris, kuris kai kam būdingas Lietuvoje: „Jei nebemyliu moters, nebereikia ir vaiko” – Norvegijoje nesuvokiamas. Vaikas čia yra didelė vertybė, nevengiama tuoktis su moterimi, kuri jau turi vaikų ir nesibaiminama, kad reikės jiems atstoti tėvą. Tėvą jie ir taip turi, ir naująjam vyrui šios atsakomybės bijoti nereikia – jis gali rūpintis vaikais iš pirmosios santuokos.
Bonusfamilie – kas tai?
Norvegijoje vis dažniau sutinkamas šeimos modelis, vadinamas „bonusfamilie“. Tai šeima, kuri susiformuoja po skyrybų, kai tėvai sukuria naujus santykius, turi vaikus su nauju partneriu ar sutuoktiniu, tačiau išlieka aktyvūs savo visų vaikų gyvenime.
Bonus šeima gali būti labai plati, nes tai ne tik sutuoktiniai ir jų vaikai, bet ir vaikai iš pirmos santuokos, naujo partnerio (vyro ar žmonos) vaikai iš ankstesnių santykių ir taip pat buvusių partnerių nauji partneriai / sutuoktiniai ir jų nauji vaikai ir tų partnerių vaikai. Žodžiu, sudėtingas paveikslėlis, su galbūt daug painių emocijų. Bet tikimasi, ka visi bendraus draugiškai – vaikų labui. Norvegiškoje kultūroje aiškiai suvokiama, kad tėvystė ar motinystė nesibaigia pasikeitus partneriams – abu tėvai ir toliau dalijasi atsakomybe, bendrauja ir dažnai gyvena netoli vienas kito, nes pagal įstatymą vaiko piežiūra abu vaiko tėvai dalijasi 50%/ 50% .
Toks požiūris gali būti sunkiau suprantamas lietuviams. Lietuvoje dar gana gajus įsitikinimas, kad iširus santykiams nutrūksta ir buvusių sutuoktinių ryšys – tarsi būtų pradedamas visiškai naujas gyvenimas. Dažniau pasitaiko, kad vienas iš tėvų (ypač tėvas) atsitraukia, sukuria naują šeimą ir mažiau dalyvauja ankstesnių vaikų kasdienybėje. Arba naujoji vyro žmona nenori, kad jos sutuoktinis bendrautų su vaikais iš anktesnių santykių ir buvusia partnere. Ne tik nenori, bet ir draudžia tai, kartais labai drastišku elgesiu, keldama scenas. Ne visi vyrai sugeba tam pasipriešinti.
Tuo tarpu Norvegijoje tikimasi priešingai – net ir sukūrus naują šeimą, ryšys su visais vaikais išlieka toks pat svarbus kaip ir anksčiau. O jei bendrauji su vaikais, turi bendrauti ir su buvusiu partneriu, tartis dėl paėmimo laiko ir kitų praktiškų reikalų. Vaikui tėvai lieka tokie patys, jis myli juo abu, ir jam labai reikia, kad jį irgi mylėtų abu tėvai, nors jie ir išsiskyrė. Jei vienas kuris nebenori bendrauti su vaiku, arba vienas iš tėvu draudžia bendrauti su kitu, vaikui daroma didelė trauma, kuri lieka visam gyvenimui.
Šį kutūrinį skirtumą tarp lietuvių ir norvegų lemia ne tik asmeniniai pasirinkimai, bet ir kultūrinės vertybės. Norvegijoje didelis dėmesys skiriamas vaiko teisėms, emocinei gerovei ir lygiavertei abiejų tėvų atsakomybei. Skyrybos čia suvokiamos ne kaip šeimos pabaiga, o kaip jos transformacija. Lietuviams tai gali atrodyti neįprasta ar net emociškai sudėtinga, ypač kai tenka bendrauti su buvusiu partneriu ir jo nauja šeima.
Norint geriau suprasti šį modelį, svarbu pakeisti požiūrį: tai nėra konkurencija tarp buvusios ir naujos šeimos, o bendras darbas dėl vaiko. Nereikalaujama tapti draugais, tačiau tikimasi pagarbos, aiškių ribų ir gebėjimo atskirti asmeninius jausmus nuo tėvystės atsakomybės. Supratus, kad toks bendravimas padeda vaikui jaustis saugiai ir mylimam, tampa lengviau priimti ir pačius kultūrinius skirtumus.
„Bonusfamilie“ modelis primena, kad šeima gali turėti įvairias formas, tačiau svarbiausia išlieka stabilumas, pagarba ir atsakomybė – vertybės, kurios peržengia kultūrų ribas.
Apie tokias sudėtines bonus šeimas kuriami serialai, kur pagal norvegišką įsitikinimą visi priversti sugyventi, gražiai bendrauti ir mylėti visus vaikus.
TV serialas Bonusfamilie
Aš niekam nieko neskolingas
Dar vienas norvegiškas ypatumas – ne visada palaikomi ryšiai su vadinama didesne šeima – uošvais, šešurais, močiutėmis ar seneliais. Močiutės nemeta darbo, kad galėtų padėti šeimai auginti jų vaikus ir savo anūkus. Močiutės su seneliais gyvena aktyvų gyvenimą – turi naujus boyfriendus ir girlfriendus, dirba, studijuoja ar keliauja. Jie nepasišvenčia vien vaikų šeimoms, o tada ir vaikai nepasišvenčia jų karšinimui. Norvegija – didelė šalis, ir dažnai senstantys tėvai gyvena už kelių tūkstančių kilometrų, kur gali nuskristi tik lėktuvu. Nepriskraidysi valgyti šeimyninių pietų. Bet lemia ne tik geografiniai atstumai. „Mano gyvenimas man svarbiausias, aukotis neketinu ir nėra jokio reikalo, niekas ir neprašo” – galvoja norvegas.
Taip nesusirišama įsipareigojimais vienas kitam ir gal todėl susvetimėjama? Susitikus per šeimos šventes nebėr apie ką kalbėti, viskas oficialu kaip per įstaigos baliuką. O gal taip ir geriausia – jokių lūkečių, jokių nusivylimų, jokių priekaištų, jokių šeimyninių itališkų scenų ar skandalų. Individualizmas ima viršų. Juk viena svarbiausių Norvegijos vertybių – neprikausomybė. Tave išmokslino ne tėvai, tu jiems nieko neskolingas. Jaunimas moka paskolą valstybinėms paskolų kasoms ir tėvams nejaučia jokių įsipareigojimų už savo pasiekimus. Aš pats, ir niekas man nepadėjo. Nors būsto nusipirkti neįmanoma be tėvų paramos, o daugelis norvegiukų gauna pirmąjį pusę milijono į savo sąskaitą per konfirmaciją (ty religinė šventė, kaip pirmoji komunija, priimant į suagusiųjų tarpą), tačiau čia tik šaip sau, smulkmena, už tai net dėkoti neverta…. Jaunuolis įsitikinęs: ką pasiekiau – viską pats, o jei turėsiu problemų, eisiu ne pas mamą ir tėtį, o į NAV, banką ar psichologą. Vyresnio žmogaus išmintis čia nevertinama. Motina ar tėvas gali būti geriausiu atveju draugas, bet ne gelbėtojas ar patarėjas – to net nesitikima.
Kai kas sako, kad Norvegija – didelis kaimas. Imigrantai iš kitų šalių sostinių, atvykę čia, arba labai apsidžiaugia arti esančia gamta ir ramybe, arba atvirkščiai – nusivilia miesto kultūros stoka. Galbūt miesto kultūros dar galime rasti Osle ir Bergene, bet kituose Norvegijos miestuose jos tikrai nedaug.
Oslas
Arti gamtos
Norvegija yra retai apgyvendinta, ir dar labai neseniai buvo skurdi ir kaimiška šalis. Iki XX a. dauguma žmonių gyveno ūkiuose, žvejų kaimuose, kalnų slėniuose. Dideli miestai, kaip Oslas ar Bergenas, yra palyginti jauni. Miesto kultūra čia niekada netapo „gyvenimo centru“, kaip Pietų ar Rytų Europoje.
Gamta norvegams yra ne fonas, o gyvenimo dalis. Norvegijoje gamta nėra kažkur toli – ji čia pat, organiškai arti miesto. Čia pat yra kalnai, fiordai, miškai, jūra. Net gyvenant mieste per 20–30 min. galima atsidurti gamtos gilumoje. Norvegamsbuvimas gamtoje nėra hobis – tai normalus gyvenimo būdas.
Norvegas Elsker frilufsliv (mėgsta būti gryname ore) ir išpažįsta hytte kultūrą. „Jeg elsker frilufsliv” sakinį įrašykite į CV, ieškodami darbo norvegiškoje įmonėje, nes toks pomėgis Norvegijoje yra must. Friluftsliv yra nacionalinė filosofija. Buvimas gamtoje norvegams yra būtinas dėl vidinės gerovės, ne dėl sporto ar pasiekimų. Norvegai mėgsta eiti į mišką be tikslo, sėdėti prie laužo, kopti į kalnus „išsivėdinti galvą“. Miesto pramogos (barai, klubai, triukšmas) dažnai laikomos paviršutiniškomis.
Hytte (trobelė) norvegams taip pat yra „šventas dalykas“. Tai ne prabanga, o tapatybės dalis. Poilsio namelis dažnai paveldimas. Tai -vieta būti su šeima, tyloje, be socialinių vaidmenų, kur niekas nevertina pagal statusą.
Ramybės mėgėjai
Norvegų socialinėje kultūroje yra mažiau viešo bendravimo. Jie nemėgsta small talk ir spontaniško bendravimo su nepažįstamais, vertina asmeninę erdvę ir tylą, jaučiasi patogiau su keliais artimais žmonėmis gamtoje, nei minioje mieste.
Kavinės ir klubai jiems nėra „sielos centras“, o gamta tarnauja kaip saugi, neutrali erdvė.
Gerovės valstybė mažina „miesto poreikį“.
Daugelyje šalių miestas lygu galimybei geriau uždirbti ir geriau, kokybiškiau gyventi. Norvegijoje, kur yra regioninė politika, (perskirstomos bei pompuojamos lėšos į atokius regionus), paslaugos, darbas, socialinės garantijos veikia taip pat ir mažose vietovėse, ir nereikia „kabintis į miestą“, kad išgyventum.
Bodø
Miestietis ir jo vertė
Lietuvoje miestas yra kultūros, ambicijų ir savirealizacijos centras. Vilniuje, Kaune daug veiksmo ir renginių, judrus socialinis gyvenimas. To netrūksta Osle ar Bergene, bet skirtumas tas, kad Lietuvoje būti miestiečiu reiškia būti moderniu. Kaimo žmonės nori gyventi mieste (studijos, darbas, statusas). Nors dabar Lietuvoje atsiranda ir grįžimo į kaimą tendencijų.
Norvegijoje miestas yra funkcinė vieta, bet ne tapatybės centras. Oslas nėra „svajonės miestas“ daugeliui norvegų. Gyventi mažame miestelyje ar kaime yra visiškai normalu ir socialiai vertinama.
Nepamirškime, kad Norvegijoje būti „vidutinybe“, nesiekti aukšuomenės statuso yra priimtina (Janteloven). Norvegijoje galioja stipri nerašyta taisyklė „Neišsišok, nebūk geresnis už kitus“, todėl ambicijos, demonstratyvus gyvenimo būdas, noras „spindėti“ dažnai norvegus erzina ir kelia nepasitikėjimą.
Kai kurie norvegai per visą gyvenimą nėra apsilankę teatre, muziejuje ar kultūriniame renginyje, nežino kuo puoštis, kai pakviečia į vestuves, ir jiems visai to nereikia. Jų gyvenimas yra slidės, dviratis, vaikščiojimas, sporto rūbai ir hytte, o geriausiu atveju – storbyferie (kelionė į kitos šalies didmiestį) ar sydentur (kelionė į Ispaniją ar kitas Pietines šalis) yra visiskai pakankamas kultūrinis išgyvenimas.
Lietuvoje, ypač mieste, būti matomu, žymiu, ryškiu, kažko pasiekti, suktis aukštuomenėje ir renginiuose, puoštis ir „eiti į žmones” , žinoti kas vyksta teatruose ir parodų salėse yra tolygu augimui ir tai yra didelė socialinė gyvenimo vertybė. Miesto kultūra lietuviams skatina karjerą, saviraišką, individualumą.
Norvegijos „kaimiškumas“ nėra atsilikimas ar tamsumas, kaip neretai manoma kitose Rytų Europos šalyse. Tai – paprastumas, artumas gamtai, lėtas tempas, praktinis mąstymas ir paprastas gyvenimas.
Lietuvoje vyrauja įsitikinimas, kad gamta – poilsis nuo miesto, bet mieste gyventi geriau, nes ten ir kasdienybė turi dideles galimybes.
Gal todėl imigrantai iš kaimų dažnai geriau pritampa Norvegijoje?
Statistika rodo, kad imigrantai į Norvegiją dažnai atvyksta ne iš sostinių. Daugelis imigrantų į Norvegiją yra iš mažų miestelių, kaimo regionų.
Jie Norvegijoje gerai jaučiasi, nes nepraranda miesto gyvenimo, kurio niekada ir neturėjo. Žmonės iš kaimo ar mažų miestų, kaip ir norvegai, dažnai vertina stabilumą, ne prestižą: neturi poreikio „rodyti save“, pripratę prie tylos, rutinos, fizinio darbo, gamtos.
Tai labai gerai sutampa su norvegiška vidutinybės ir ramybės norma.
Imigrantams iš didelių miestų Norvegijoje sunkiau, nes jie gali patirti socialinę frustraciją („čia nuobodu“), izoliaciją, jausmą, kad niekas nesidomi jų idėjomis, jiems gali pritrūkti miestiškų, kultūrinių ir intelektualių aplinkų, spontaniškumo ir socialinių ratų.
Ne todėl, kad jie pasipūtę, bet todėl, kad Norvegija nesiūlo miesto tipo grįžtamojo ryšio.
Atsiminkite, kad Norvegija nėra miestietiška civilizacija. Ji paremta kaimiška kilme, gamtos artumu, socialine vidutinybe ir ramybe, kas norvegams yra didelė vertė.
Todėl žmonės iš kaimų ar mažų miestų dažnai pritampa lengviau, o didmiesčių gyventojai patiria kultūrinį šoką.
Yra keli aiškūs kultūriniai skirtumai, kurie paaiškina, kodėl lietuvių privačiuose pokalbiuose darbas yra labai dažna tema, o norvegai apie darbą kalba daug rečiau. Štai pagrindiniai skirtumai ir jų priežastys:
1. Skirtingas požiūris į darbą ir gyvenimo prioritetus
Lietuvoje darbas yra žmogaus tapatybė, nuo darbo priklauso ateitis ir socialinis saugumas, tai yra stabilumo garantas.
Norvegijoje darbas – tik viena gyvenimo dalis, o ne pagrindinė tapatybė. Čia darbo – gyvenimo balansas yra tolygesnis, darbas nedominuoja. Todėl darbo tema po darbo yra vengiama, nes laisvalaikis yra ne darbas, o asmeninė erdvė.
Be to, Lietuvoje ir Norvegijoje yra skirtingi socialiniai bendravimo tabu. Norvegams kalbėti apie darbą neformalioje aplinkoje yra „tungt“ (sunki tema). Vengiama temų, keliančių stresą arba konfliktą. Vyrauja įsitikinimas, kad po darbo žmogus turi „atsijungti“ ir nebegalvoti apie darbą.
Tuo tarpu lietuviams pokalbiai apie darbą suprantami kaip normali socializacija. Jiems pasidalijimas įspūdžiais apie darbą yra saugi, „praktinė“ tema ir nėra tabu. Bendraujant taip pat siekiama pasikeisti informacija (kur geriau dirbti, kur didesnė alga, geresnė aplinka).
Ekonominė realybė ir migracijos kontekstas
Lietuviams užsienyje darbas yra tiesiogiai susijęs su sėkme Norvegijoje – pajamos, kontraktas, stabilumas, statusas, gyvenimo kokybė. Todėl natūraliai daug emocijų, nerimo ir patirties išsakoma kalbant būtent apie darbą.
Norvegai gyvena savo šalyje ir turi stiprias socialines garantijos ir mažiau nerimo dėl darbo. Neturinčius darbo apsaugo valstybė, todėl darbo tema nėra „gyvybiškai svarbi“.
Lietuviai ir norvegai pasižymi gana skirtingu bendravimo stiliumi.
Norvegų bendravimas orientuotas į pozityvų, lengvą bendravimą su šypsena ir pabrėžiant kas gerai. Kritika yra tabu, taip pat ir tiesmuki skundai. Konfliktinių ar nepatogių temų todėl vengiama socialinio komforto labui.
Laisvalaikio struktūra irgi kitokia. Lietuviai labiau emociškai prisiriša prie darbo ir kolegų. Jų bendravimas dažnai vyksta per darbą arba darbo aplinkoje ir jie turi mažiau suformuotų hobio ar laisvanoriškos veiklos tradicijų (nors tai keičiasi).
Norvegų laisvalaikis yra poilsio nameliai, gamta, vaikščiojimas, sportas ( hytter, naturopplevelser). Todėl ir vyrauja laisvalaikio pokalbių temos: kelionės, gamta, šeima, sportas, būstas, planai. Ir, aišku, apie orą. Temos apoie darbą netinka hygge ir fritid (malonumo ir laisvalaikio) nuotaikai.
Dėl skirtingų istorinių, ekonominių ir socialinių tradicijų lietuviai darbą laiko centrine gyvenimo dalimi, todėl natūraliai apie jį daug kalba. Norvegai darbą laiko tik viena gyvenimo sritimi, kurią nuo privačių pokalbių dažniausiai atskiria.
„Iš Norvegijos į Lietuvą gyventi grįžo draugų šeima su vaikais, vienas jų – pilnametis, įstojo į mūsų miesto universitetą. Tėvai paprašė, kad priimčiau jį dirbti į savo parduotuvę, tik šeštadieniais – kad ir pinigėlio užsidirbtų, ir šunkeliais nepasuktų. Priėmiau. Nepadirbęs nei kelių mėnesių, jau skambina ir sako, kad į darbą neis, nes lengvai negaluoja. Neva pas juos Norvegijojoje taip galima – net tris dienas sirgtibe jokios gydytojo pažymos . Laba dieną! „Čia tau ne Norvegija. Eik pas gydytoją ir gauk pažymą,”- sakau, – „kitaip bus pravaikšta. Mums tinginių nereikia.” (pardoutuvės savininkas).
„Lietuvoje stengiausi nesirgti, nes suklaukčiau pasmerkimo ne tik iš darbdavio, bet ir iš kolegų. Be to – sąžinė neleido, nes juk kiti tada darys mano darbą. Jie turės daugiau dirbti. O Norvegijoje prireikė daug metų suprasti, kad sirgti mėnesių mėnesius jiems visai negėda. Todėl dabar irgi pasiimu egenmeldingus pailsėti.” (Rita, imigrantė).
Daugelis užsieniečių Norvegijoje nustemba, kad labai lengvai duodamas sykemelding (biuletenis), net kai nėra rimtos ligos, o paskui gydymas beveik nevyksta. Tai irgi yra sistemos bei kultūros ypatybė.
