Category: Norvegija

Biurokratas – ar visada jis bejausmis?

Nuomonė, kad biurokratai yra bejausmiai, ir jiems rūpi tik popierius, o ne žmogus, tikrai gaji. Pati turėju ne vieną nusivylimą, susitikus su valstybinių įstaigų pareigūnais. Atrodydavo, visko jiems trūksta, niekaip nieko negali įrodyti, dar vieno ir dar vieno popieriaus reikalauja…

Dabar biurokratiją pažįstu iš vidaus ir žinau, kad dažnai esame neteisūs, piktindamiesi valstybės tarnautojais. Jie nėra visagaliai. Jie suvaržyti griežtų tarnybinių instrukcijų. Jie turi viršininkus, kurie turi kitus viršininkus, tie – dar kitus. Aukščiausi vadovai, kurie kuria taisykles, sėdi ministerijose ir dažnai yra atitrūkę nuo realaus gyvenimo, o mums atrodo, jad jie nesupranta žmogaus. Tačiau jie žiūri ne iš asmeninio taško, o bandydami sukurti darnią visumą, veikiančią visuomenę. Tas be galo sunku, nes visuomenė keičiasi. o įstatymai ir potvarkiai nespėja su gyvenimo tėkme. Tai ir yra pagrindinės nesusipratimų priežastys.

Dabarties pavyzdys – koronos krizė. Norvegijoje vyriausybė reaguoja nedelsinat, skiria pinigus, kad visuomenė daugiau ar mažiau normaliai funcionuotų. Ir tai pasiseka – krizė valdoma. Tačiau vistiek daug nepatenkintų ir kritikuojančių. Variantas kad ir avis sveika, ir vilkas sotus – labai sunkiai suderinamas. Vastybinės institucijos tokį kompromisą bando rasti visada, tačiau kritikos neišvengia niekada. Nei vienoje šalyje…

Valdininkas, dirbantis ir su klientais, ir su viršininkais – spaudžiamas kaip tarp girnų. Gal jis nori padaryti ir padėti daugiau, bet jam ne visada leidžiama.

Kodėl kartais bendravimas su Norvegijos valstybinėmis įstaigomis vyksta sunkiai arba iš viso nevyksta? Nesusikalbėjimą lemia ne tik minėtos priežastys, žmogiški faktoriai, bet ir kultūriniai skirtumai.

Kas kaltas?

Mėgstami imigrantų žodžiai yra „priklauso“ ir „privalo“. Daugelis pradeda savo bendravimą su kokia nors institucija apie asmeninį reikalą gana agresyviai reikalaudamas: „Ar privalo darbdavys duoti laisvą? Aš išvažiavau į laidotuves, o darbdavys sako, kad man pravaikšta. Kur įstatymas, kad man priklauso apmokamas laisvadienis? Man taip sakė norvegas kaimynas, nes jam davė laisvą, kai jo bobutė mirė.“ Arba: „Ar priklauso darbdaviui apmokėti darbo laiką, kur važinėju nuo objekto iki objekto?“.

Deja, dažnai  nusivylęs sužino, kad ne visada tokius dalykus reguliuoja įstatymai, bet gali reguliuoti kolektyvinės sutartys arba įmonės vidaus taisyklės. Patariama kalbėtis su darbdaviu, profsąjunga arba kolegomis. Tačiau ne visi nori su jais bendrauti, bet trokšta gauti įstatymo paragrafą, su kuriuo galėtų reikalauti, kas „priklauso“.

Imigrantai klaidingai įsitikinę, kad mažiausi dalykai turi būti sureguliuoti griežtais įstatymais, taisyklėmis, nurodymais. Jie mano, kad visada privalo būti kažkokia institucija, kuri išspręs konfliktinę situaciją, pamojuodama reglamentu ir pagrasindama nuobauda. „Gal Skatas, gal NAVas , gal profsąjunga- nežinia, bat kažkas juk privalo man padėti?! Kodėl niekas neprendžia MANO problemos?“ – skamba skundai.

Ar visada jų lūkesčiai teisingi?

Norvegija garsėja puikia darbo aplinka ir harmoningais santykiais tarp darbuotojų ir darbdavių. Tyrimai rodo, kad net 9 iš 10 patenkinti savo darbu ir jo sąlygomis.

Darbuotojas iš užsienio tikisi, kad jis tik atvykęs pateks į malonią darbo aplinką, tačiau ne visada taip atsitinka. Palankią aplinką sukuria visų pastangos, o ne iš viršaus nuleisti potvarkiai – tą kartais atvykėliams sunku suprasti. Šis rašinys apie kultūrinius skirtumus ir apie tai, kodėl Norvegija yra tokia kokia yra, o imigrantai dažnai reikalauja  (bet negauna) to, ką turėtų patys susikurti.