Taip Norvegija tituluota 2017 metais. Tikrai – Norvegija gyvena aukso amžių. Saugu, žalia, mažas nedarbas, stipri ekonomika, nėra socialinių kontrastų, aukštas gyvenimo lygis – jie turi namus, butus, laivus, keliskart per metus keliauja, puiki atmosfera: tolerancija, žodžio laisvė, niekas nepersekiojamas, visuotinė gerovė ir socialinė apsauga prieinama kiekvienam legaliam gyventojui, remiama šeima, nemokamas mokslas, lygios galimybės, ilga gyvenimo trukmė.
Kuo Norvegija ypatinga? Ji jau 2 tūkstantmečio pabaigoje pasiekė to, ko siekia civilizuotos vakarų šalys: lygybės, laisvės, visuotinos gerovės ir teisingumo. Be to – tai turtinga šalis. Ir jos turtas yra teisingai skirstomas. Ši šalis yra socialinio teisingumo pavyzdys. Norvegiškas gyvenimo būdas, norvegiškos vertybės yra gėris, kurį, įsitikinę norvegai, reikia eksportuoti. Todėl šalis finansuoja projektus, moka didelius pinigus ir siunčia savo mokytojų komandas į kitas šalis, kurios sutinka šiuos mokymus priimti. Norvegijoje problemų nėra, ir jie jaučiasi pasauliui skolingi, kad taip gerai gyvena. Dažnai atrodo, kad jie drovisi savo praturtėjimo, teisinasi dėl jo. Mano vyresnio amžiaus kolegos dažnai padejuoja: „Mes gyvename taip gerai, kad jau net patys to nebesuprantame“.
Paradoksas – norvegai turi viską, bet kartu nuolat taupo. Tai šalis, kurioje didžiulės lėšos leidžiamos sveikatos priežiūrai, čia daugiausia ligoninės vietų gyventojui nei kitoje kurioje šalyje, tačiau kartu ir ilgiausios eilės planinėms operacijos (kartais gydytojo apžiūros reikia laukti menesius, o operacijos – metus), dažnai ligoniai guldomi koridoriuose?! Besilaikant reglamentų pamirštamas sveikas protas?
Nina Witoszek (lenkų – airių kilmės rašytoja ir mokslininkė, dirbanti Oslo universitete, kritiškai vertinanti Norvegijos visuomenę) savo knygoje „Geriausia pasaulio šalis“ („Verdens beste land, H. Aschehaug & Co. Leidykla, 2009 m.) mini tokį atvejį: pabėgėlių 6 asmenų šeima trims mėnesiams patalpinama viešbutyje, nes buvo neįmanoma rasti jiems būsto, kainuojančio mažiau, nei NAV (Norvegijos darbo ir gerovės tarnyba) nustatyta suma per mėnesį tokiai šeimai. Taigi valstybė išleido daugiau nei 10 000,- euru per mėnesį, nes pagal reglamentą turėjo rasti pigų butą (išlaidavo, tam kad taupytų). Pasiekta socialinė gerovė, kuri perauga į paradoksus – nedarbas labai žemas (tik 3-4 proc.), bet jaunimas, baigęs mokyklas (arba jų nebaigęs, nes nors mokslas nemokamas, mokytis nenori) sėdi ant pašalpų.
Norvegija turi pinigų, ir jau patys – nors praturtėjo ne taip seniai -prabyla apie dekadansą: turima daug, o norima dar daugiau, ribų nebėra. Susiformavo tipiška vartotojų visuomenė, kur savaitgalinis paauglių apsipirkimas yra norma. O paskui išmetami nauji, nedėvėti daiktai su etikėtėmis, nes svarbiasia – pats pirkimo procesas – jis užveda kaip narkotikai, atsiranda priklausomybė. Klesti individualizmas – mano poreikiai svarbiausi. Valstybė pasirūpins. Pritrūkau pinigų pramogoms – einu į NAV. Sena motina gyvena senelių namuose, aplankau ją kelis kartus per metus – valstybė pasirūpins.
O kartu nuolat kalbama apie lėšų taupymą, apie negalėjimą atlikti to ar ano, nes trūksta pinigų. Tai nelengvas turtuolio – vargšo variantas. Aptekusio pinigais, tačiau kankinamo sąžinės priekaištų. Ne kartą girdėjau iš norvegų lūpų: „Mes turime džiaugtis, kad pas mus taip gerai“, „Mes tikrai neturime kuo skųstis“. Nors nėra taip gerai, bet kritikuoti, prisiminkime, ir matyti blogį Norvegijoje irgi – tabu. Todėl norvego sąžinei nuraminti labai populiarūs projektai, remiantys trečiasias pasaulio šalis – tam Norvegija išleidžia tikrai daug. Vienas pažįstamas juokavo „Mums nuo vaikystės įkalta, kad mes gyvename labai gerai, o kiti – ne, todėl jų reikia labai gailėtis. Bobulytės prisideda prie pasaulio tobulinimo – mezga vilnones kojines šąlantiems Afrikos vaikams“. Laukite tęsinio…
