Apie tai, kas svarbu norvegui aprangos stiliuje ir ar nori dauguma norvegų rengtis stilingai, išsiskirti iš kitų? Apie tai, kodėl norvegiškas stilius užkliūva imigrantams.
Norvegiškas stilius –pilkoji masė? O gal – laisvė būti savimi?
Tikėjimas 10: Jei aš nemoku kalbos, tai man privalo duoti vertėją
Žodį „privalo” geriau pamirškite. Bet vertėjas Norvegijoje gali tam tikrais atveju priklausyti. Pavyzdžiui jei esate sulaikytas ir įtariamas nusikalstama veika – tada ir vertėjas, ir advokatas Jums PRIKLAUSO. Tačiau jei užėjote į pvz. Mokesčių tarnybą arba NAV, ir nesugebate susikalbėti, nepriklauso (nei vertėjas, nei advokatas, nei „motina” – visų jūsų supainiotų reikalų tvarkytoja). Ar vertėjas būtinas, ar ne sprendžia institucija, su kuria bandote komunikuoti.
Norvegijos UNISEKS: nesusitvarkiusios moterys ir paminti po padu vyrai?
Apie lygias moterų ir vyrų teises Norvegijoje ir apie tai, kaip į tai žiūri kai kurie atvykėliai. Kiekvienas gali turėti savo nuomonę, bet norvegų vyrai neabejotinai patenkinti savo emancipuotomis žmonomis ir tėvelių, kurie priversti imti tėvystės atostogas kūdikiams prižiūrėti (nes kitaip jos dings) vaidmeniu. Tačiau kai kuriems turistams iš labiau maskulinizuotų šalių Norvegijos moterų laisvė gali suketi šoką.
Toliau skaityti „Norvegijos UNISEKS: nesusitvarkiusios moterys ir paminti po padu vyrai?”Vidutinybės diktatūra ar lygybė?
Apie Janteloven – skandinavišką fenomeną, kuris padės geriau suprasti norvegus.
Norvegijos nerašyta socialinė norma – visi lygūs. Nesi geresnis, gražesnis ar protingesnis už kitą. Nuo mažumės žmonės pratinami nesilyginti ir nekritikuoti. Į visus skatinama žvelgti pozityviai, be išankstinės neigiamos nuostatos.
Atvykusiems iš kitų kultūrų toks požiūris yra svetimas, todėl gali kilti nesusipratimų.
„Aš baigiau universitetą, turi magistro diplomą, kalbu keliomis užsienio kalbomis. Norvegijoje mano išsilavinimas nieko nereiškia. Nors išmokau norvegiškai greitai, darbo pagal išsilavinimą nerandu. NAV (socialinės rūpybos tarnyba) siunčia į darbo paieškos kursus, kur moko rašyti CV ir darbo prašymą. Aš esu Linkedin platformoje, save pristatyti moku kuo puikiausiai. Man tie NAV kursai nereikalingi. Bet tam, kad gaučiau išmokas, mane verčia ten sėdėti su analfabetais iš Afganistano. „Visi lygūs”, -sako man.” (Fredy, imigrantas iš Serbijos)
„Organizavome kursus apie darbo rinką, kaip ieškoti darbo. Grupėse – įvairūs žmonės iš įvairių šalių. Neskirstome žmonių pagal šalis ar išsilavinimą. Keli iš Rytų Europos – vienas turėjo mokslų daktaro laipsnį, kitas buvo advokatas – kėlė vėją, ėjo skųstis, kad turi būti vienoje grupėje su moterimis iš Afrikos, kurios nebuvo ėjusios į mokyklą. Neva jie neturės naudos iš kursų, nes nevienodas lygis. Mūsų požiūris kaip tik toks, kad stipresni kursų dalyviai padės silpnesniems. Norvegijoje vyrauja teamarbeid (dirbama grupėmis), tokiu būdu pasiekiamas geresnis rezultatas, dalyvių žinios pasiskirsto geriau, vieni iš kitų daug išmoksta ir taip pat – bedradarbiauti.” (Fredrik, NAV darbuotojas)
Toliau skaityti „Vidutinybės diktatūra ar lygybė?”Imigrantų tikėjimai apie Norvegiją: kas priklauso ir kas ką privalo?
Dagelis imigrantų tiki, kad Norvegija yra tokia šalis, kurioje tu būsi visada teisus. Viskas kas beatsitiktų, bus taip kaip tu norėsi išaiškinta ir tavo teisė apgintos bet kokiu atveju. Tikėti nedraudžiama, bet….
Trynefaktor (marmūzės faktorius)
Tai dažnas bet kokios visuomenės reiškinys, kai vyresnybė rodo vienam asmeniui didesnę simpatiją nei kitam. Nors Norvegijoje neva visi lygūs ir negali būti su jais elgiamasi skirtingai, bet norvegai irgi žmonės, taigi šis fenomenas galioja ir čia. Trynefaktor yra kai pvz. priimamas į darbą žmogus (nežinia kodėl, nes buvo ir geresnių kandidatų) ar jau darbe gauna privalumus ir didesnę algą, arba kažkas gauna geresnius pažymius mokykloje ar šiaip susilaukia didesnio palaikymo be pagrindo arba kai palankumo niekaip negalima paaiškinti. Reikšmė (su pečių truktelėjimu) – „nežinia kuo jis įtiko”.
Nerašyti Norvegijos įstatymai
Daug metų vairuojantys važiuoja autopilotu. Pradinukai vairuoja įsitempę ir žiūri į kiekvieną kelio ženklą, kurio dar ir nepamato.
Gyventi naujoje šalyje – tai vairuoti nepažįstamoje šalyje. Vairuoti Norvegijoje – tai ne važiavimas tiesiai ir lygiu keliu kaip Lietuvoj, bet kalnais ir vingiais, kai nežinai kas už posūkio.
Toliau skaityti „Nerašyti Norvegijos įstatymai”Laimingiausia pasaulio šalis
Taip Norvegija tituluota 2017 metais. Tikrai – Norvegija gyvena aukso amžių. Saugu, žalia, mažas nedarbas, stipri ekonomika, nėra socialinių kontrastų, aukštas gyvenimo lygis – jie turi namus, butus, laivus, keliskart per metus keliauja, puiki atmosfera: tolerancija, žodžio laisvė, niekas nepersekiojamas, visuotinė gerovė ir socialinė apsauga prieinama kiekvienam legaliam gyventojui, remiama šeima, nemokamas mokslas, lygios galimybės, ilga gyvenimo trukmė.
Kuo Norvegija ypatinga? Ji jau 2 tūkstantmečio pabaigoje pasiekė to, ko siekia civilizuotos vakarų šalys: lygybės, laisvės, visuotinos gerovės ir teisingumo. Be to – tai turtinga šalis. Ir jos turtas yra teisingai skirstomas. Ši šalis yra socialinio teisingumo pavyzdys. Norvegiškas gyvenimo būdas, norvegiškos vertybės yra gėris, kurį, įsitikinę norvegai, reikia eksportuoti. Todėl šalis finansuoja projektus, moka didelius pinigus ir siunčia savo mokytojų komandas į kitas šalis, kurios sutinka šiuos mokymus priimti. Norvegijoje problemų nėra, ir jie jaučiasi pasauliui skolingi, kad taip gerai gyvena. Dažnai atrodo, kad jie drovisi savo praturtėjimo, teisinasi dėl jo. Mano vyresnio amžiaus kolegos dažnai padejuoja: „Mes gyvename taip gerai, kad jau net patys to nebesuprantame”.
Paradoksas – norvegai turi viską, bet kartu nuolat taupo. Tai šalis, kurioje didžiulės lėšos leidžiamos sveikatos priežiūrai, čia daugiausia ligoninės vietų gyventojui nei kitoje kurioje šalyje, tačiau kartu ir ilgiausios eilės planinėms operacijos (kartais gydytojo apžiūros reikia laukti mėnesius, o operacijos – metus ar net kelis), dažnai ligoniai guldomi koridoriuose?! Besilaikant reglamentų pamirštamas sveikas protas?
Nina Witoszek (lenkų – airių kilmės rašytoja ir mokslininkė, dirbanti Oslo universitete, kritiškai vertinanti Norvegijos visuomenę) savo knygoje „Geriausia pasaulio šalis” („Verdens beste land, H. Aschehaug & Co. Leidykla, 2009 m.) mini tokį atvejį: pabėgėlių 6 asmenų šeima trims mėnesiams patalpinama viešbutyje, nes buvo neįmanoma rasti jiems būsto, kainuojančio mažiau, nei NAV (Norvegijos darbo ir socialinės rūpybos tarnyba) nustatyta suma per mėnesį tokiai šeimai. Taigi valstybė išleido daugiau nei 10 000,- euru per mėnesį, nes pagal reglamentą turėjo rasti pigų butą (išlaidavo, tam kad taupytų). Pasiekta socialinė gerovė, kuri perauga į paradoksus – nedarbas labai žemas (tik 3-4 proc.), bet jaunimas, baigęs mokyklas (arba jų nebaigęs, nes nors mokslas nemokamas, mokytis nenori) sėdi ant pašalpų.
Norvegija turi pinigų, ir jau patys – nors praturtėjo ne taip seniai -prabyla apie dekadansą: turima daug, o norima dar daugiau, ribų nebėra. Susiformavo tipiška vartotojų visuomenė, kur savaitgalinis paauglių apsipirkimas yra norma. O paskui išmetami nauji, nedėvėti daiktai su etikėtėmis, nes svarbiasia – pats pirkimo procesas – jis užveda kaip narkotikai, atsiranda priklausomybė. Klesti individualizmas – mano poreikiai svarbiausi. Valstybė pasirūpins. Pritrūkau pinigų pramogoms – einu į NAV. Sena motina gyvena senelių namuose, aplankau ją kelis kartus per metus – valstybė pasirūpins.
O kartu nuolat kalbama apie lėšų taupymą, apie negalėjimą atlikti to ar ano, nes trūksta pinigų. Tai nelengvas turtuolio – vargšo variantas. Aptekusio pinigais, tačiau kankinamo sąžinės priekaištų. Ne kartą girdėjau iš norvegų lūpų: „Mes turime džiaugtis, kad pas mus taip gerai”, „Mes tikrai neturime kuo skųstis”. Nors nėra taip gerai, bet kritikuoti, prisiminkime, ir matyti blogį Norvegijoje irgi – tabu. Todėl norvego sąžinei nuraminti labai populiarūs projektai, remiantys trečiasias pasaulio šalis – tam Norvegija išleidžia tikrai daug. Vienas pažįstamas juokavo „Mums nuo vaikystės įkalta, kad mes gyvename labai gerai, o kiti – ne, todėl jų reikia labai gailėtis. Bobulytės prisideda prie pasaulio tobulinimo – mezga vilnones kojines šąlantiems Afrikos vaikams”. Laukite tęsinio…
Kodėl
Kodėl rašau šį tiklaraštį? Pirmiausia dėl to, kad noriu. Kita priežastis – manau, kad turiu daug informacijos, kuri manyje jau netelpa, todėl noriu dalintis. O trečioji priežastis– man SKAUDA. Tuoj paaiškinsiu ką. Skauda ne man pačiai, o matyti, kad kai kurie lietuviai, yapč neseniai atvykę, susiduria su problemomis, kurių DAŽNIAUSIA priežastis – kultūriniai skirtumai. Jie nesupranta Norvegijos. O ją ir ne taip lengva suprasti iš pirmo žvilgsnio. Nes ji slypi po laimingiausios pasaulio šalies įvaizdžiu. Tai šalis, galvoja atvykėlis, kurioje iškart turi sektis, kurioje visi turtingi ir laimingi. Todėl potencialus imigrantas (dar prieš emigruodamas) piešia savo vaizduotėje šviesią ateitį.
O būna taip, kad realybė daug kartesnė… Egzistuoja gana aiškus ir logiškas paaiškinimas, kodėl kai kurie lūkesčiai – tik iliuzija, ir nereikėtų gaišti laiko juos puoselėjant.
Labai noriu praskleisti iliuzijų užuolaidėlę, papasakodama, ką supratau per savo gyvenimą Norvegijoje, patirtu iššūkius ir čia išmoktas pamokas. Dažnoje sitaucijoje net nėra aiškaus patarimo ar sprendimo. Tiesiog reikia kelti klausimus, kuriuos galėtume spręsti kartu. Arba keisti požiūrį. Gal tai padės greičiau suprati Norvegiją ir prisitaikyti? Nes kai kam – žinau iš patirties – supratimas ateina lėtai ir sunkiai, ilgai ir kantriai minant ant to paties grėblio, bet jo vistiek nematant… Noriu tai palengvinti. Kam vėl ir vėl išradinėti dviratį, jei jis yra – sėsk ir važiuok.
Nesiekiu jokio aukšto literatūrinio stiliaus – tiesiog rašau. Bandau nedaryti gramatinių kalidų, tačiau ne viską derinu su valstybine lietuvių kalbos komisija 😊.
DABAR – jei netingite ir mėgstate skaityti, siūlau mano „atrastas amerikas” Norvegijoje. Malonaus skaitymo.
Laukčiau civilizuotų komentarų ir pasiūlymų 😊
Apie mane
Mes – čia
Jau nuo 2004 metų lietuviai gali keliauti po Europą laisvai, įsikurti ten, kur jiems patinka. Ne vienas renkasi Norvegiją – ten jau gyvena giminaičiai, arba ten yra darbas ir dideli lūkesčiai kad bus daug geriau, negu Lietuvoj. Žuvis ieško kur giliau, tsknt.
Pagal statistiką Norvegijoje gyvena apie 40000 lietuvių. Tai antra didžiausia pagal statistiką imigrantų grupė (po lenkų). Vieni atvyko jau beveik prieš 30 metų, kiti – ką tik. Visų istorijos unikalios. Visi turi ką papasakoti – ir gero, ir blogo. Vieni jau prieš atvykdami mokosi kalbos ir susirenka visą įmanoma informaciją. Šie dažniausiai neturi didelių problemų. Kiti – šoka į vandenį nemokėdami plaukti. O skestančiųjų gelbėjimas Norvegijoje, deja, pačių skestančiųjų reikalas. Taip pasakė, Ostapas Benderis puikiai išmananęs vakarietiškus verslo dėsnius.
Kai kas nesusimąsto, ar prisitaikymas prie Norvegijos reikalauja kokių nors pastangų. Regis – gyvenu ir tiek, bendrauju su lietuviais, dirbu, naudojosi visa gerove, sukurtu čia per daugelį metų. Gal laikinai, o gal ir ilgam. Ką žinau, kiek čia būsiu? Svarbiausia – pinigėliai, o visa kita niekai. Ar tokio nusistatymo pakanka integruotis? Ar išvis reikia integruotis? Kai kas net per 10 metų kalbos neišmoksta, ir ką? Gyvena sau laimingi, pinigėlius uždirba.
Patirtis sako, kad atvykėliams būtų pravartu ir patiems naudinga domėtis nauja šalimi, ypač jei ketina čia auginti vaikus. Nes vaikai neabejotinai perims naują kultūrą, o jei tėvai jos neperpras, gali kilti nesusipratimai ir net konfliktai.