PASITIKĖJIMO VISUOMENĖ: Inneklemt arbeidsdag ir hyttekontor – viskas galima.

Apie norvegiškus laisvadienius: fleksitid, hjemmekontor, hyttekontor, innklemt arbeidsdag, avspasering.

Nuotrauka Roberto Nickson, Pexels.

Pasitikėti ir galvoti pozityviai reikia taip pat ir darbe – jei ten norvegiška darbo kultūra.

Darbo santykiuose vyrauja pasitikėjimas. Norvegijoje daug laisvų dienų, o darbo laiką registruoja paprastai pats darbuotojas, todėl suma sumarum norvegai nepersidirba.

Toliau skaityti „PASITIKĖJIMO VISUOMENĖ: Inneklemt arbeidsdag ir hyttekontor – viskas galima.“

Teisė pasakyti „NE“. Kaip atsisakyti, jei darbdavys primetinėja darbą, kurio nenorite ir negalite atlikti, ir sau nepakenkti.

Straipsnio garso įrašas.

Kodėl vieni darbuotojai ramiai atidirba savo valandas ir eina namo nustatytu laiku, o kiti nuolat dirba viršvalandžius? Gal tie pirmieji  tinginiai, o antrieji – darbštuoliai?

Kodėl – nors nenorite – kartais darbdavys priverčia dirbti daugiau? Kaip atpažinti manipuliaciją, kaip reaguoti teisingai, kaip atsisakyti, kad niekas nesupyktų ir išlaikyti draugiškus santykius su darbdaviu ir kolegomis?

Vincai, padirbsi viršvalandžius? Savaitgalį , taip, ir sekmadienį reikės dirbt. Juk vistiek neturi ką veikt. Na, neatsikalbinėk, žinai, kad reikia šitą darbą padaryti. Taip, Stepas negali, nes pas jį gi šeima čia, vaikai. O tu vienas. Klientai spaudžia. Na, būk padorus žmogus. Nepalik mūsų ant ledo. Visi žino tavo darbštumą. Nori, kad mokėtume už viršvalandžius? Nu, klausyk, paliksi mus visai be lėšų, pakutines kelnes numausi, žinai kaip sunku konkuruoti rinkoje?! Sakai ne? Toks tu ir darbuotojas… Prastas darbuotojas… Tau nerūpi mūsų reputacija. Nori tik mūsų pinigų, esi gobšas, o darbo daryti nesugebi. Ne tai ne, pažiūrėsim kaip toliau seksis dirbt, jei tokio mažo prašymo įvykdyt nesugebi…“  

Toliau skaityti „Teisė pasakyti „NE“. Kaip atsisakyti, jei darbdavys primetinėja darbą, kurio nenorite ir negalite atlikti, ir sau nepakenkti.“

Aš pats sau ir nuo nieko nepriklausomas

Individulistinė Norvegijos visuomenė

Straipsnio garso įrašas

Dar viena dominuojanti Norvegijoje vertybė yra nepriklausomybė, ji persmelkia visą norvegišką gyvenimą. Ji puoselėjama nuo gimimo. Vaikams daug leidžiama, darželyje, mokykloje auklėtojų ir mokytojų autoritetas nėra labai žymus. Žmonių santykiai nesuvaržyti priklausomybe, niekas niekam nieko neskolingas.

Toliau skaityti „Aš pats sau ir nuo nieko nepriklausomas“

Lietuviai Norvegijoje: kur dirba ir kaip gyvena.

Darbo ir gyvenimo sąlygos, integracija ir kalbos žinios. Norvegijoje gyvenančių ir dirbančių didžiausių tautinių mažumų – lenkų ir lietuvių – palyginimas.

Tyrimą atliko FAFO, nepriklausoma visuomenės tyrimų organizacija.

Nuotrauka Ivan Samkov. Pexels.

Iš bendro skaičiaus 200000 imigrantų, gyvenačių Norvegijoje, išsiskiria dvi didžiausios imigrantų grupės: lenkai (apie 100000 imigrantų) ir lietuviai (apie 45 000). Šie atvykėliai gyvena visoje Norvegijoje, nėra koncentracijos didžiuosiuose miestuose, ir dirba daugiausiai statybų sektoriųje, tai pat laivų statyklose, žuvies pramonėje ir žemės ūkio pramonėje.

Kokiose profesijose dirbate? Atsakymai:

Toliau skaityti „Lietuviai Norvegijoje: kur dirba ir kaip gyvena.“

Dėmesio: pasyvusis agresyvumas.

Norvegija iš pirmo žvilgsnio – mandagių, ramių, besišypsančių žmonių šalis. Visi atsipalaidavę, nėra grubumo. Vis dėlto norvegų elgsena apgaulinga, nes jų veidas ar gestai naujai atvykusiems nieko nesako. Norvegai nėra atviri. Jų santūrumas, ugdomas nuo vaikystės, jis imigrantams – neperskaitoma kaukė. Nežinai, ką norvegas galvoja, nes čia nedemonstruojamas subjektyvus požiūris pašnekovui, reakcija į bet ką – tokia pati, t.y. – jokios.  Oficialioje aplinkoje tikimasi  komunikacijos be emocijų, dalykiškumo. Kultūringo norvego garbės reikalas – išlikti ramiu bet kokiu atveju. Bendraudamas jis nereaguoja į pašnekovą arba įvykį, o rodo savo išsiauklėjimą, manieras. Sužinojus apie nemalonų įvykį, nelaimę, norvegui svarbiausia pademonstruoti, savo geležinę savitvardą: „manęs niekas neišmuš iš vėžių“. Net ašarėlė neišriedės, sužinojus net apie tragediją.

Taigi ir jums reikia būtinai to išmokti.

Norvegijoje yra konfliktų vengimo kultūra. Negatyvas čia nepriimtinas, todėl jie reiškiasi paslėptai ir iškreiptai. Socialinė kontrolė, nepripažįstant jokių išorinių pykčio apraiškų, sukelia vidinį konfliktą, ir tada žmonės reiškia negatyvius jausmus pasyvia agresija.

Imigrantams iš šalių, kuriose pyktis reiškiamas atviriau, sunku pagauti signalus. Jie nesupranta, kad šypsena nebūtinai reiškiamas palankumas. Neišmokę bendrauti pagal norvegiškas normas, galite turėti problemų.

Tai, kas žmogiška yra ir norvegams nesvetima, taip pat ir konkurencija. Jie ir konkuruoja, ir lyginasi, tačiau tai slepia, nes taip yra išauklėti nekritikuoti, nekonkuruoti, todėl daro tai paslapčia. Taip atsiranda manipuliatoriai-virtuozai, kurių nepažinsi iš pirmo žvilgsnio, niekuo neapkaltinsi, nes viskas padaryta su šypsena ir geranorio kauke. Kovojama slaptai: kenkiant, ignoruojant ar nekreipiant dėmesio į idėjas, vagiant kito mintis ar pasiūlymus. Pasyvusis agresyvumas būdingas šalyse, kuriose vyrauja  konfliktų vengimas, socialinėmis visuomenės normomis ir auklėjimu įdiegtas privalomasis pozityvumas, linksmumas, nuolatinė šypsena.  

Toliau skaityti „Dėmesio: pasyvusis agresyvumas.“

Velykos Norvegijoje.

Norvegiškos tradicijos ir Raudonojo kryžiaus gelbėtojų patarimai poilsiaujantiems kalnuose.

Klausytis straipsnio garso įrašo galite čia

“Per velykas Osle jaučiausi kaip R. Bredberio fantastinio apsakymo herojė. Išėjusi paklaidžioti po miestą, nesupratau, kur aš esu – mėnulyje, ar mieste, kur žmonės neseniai buvo išnaikinti bakteriologiniu ginklu. Taip, uždarytų parduotuvių vitrinose puikavosi kiaušiniai ir viščiukai, geltonos žvakės ir staltiesės, bet žmonių gatvėse nesimatė. Tik kartais nuslinkdavo grupelė juodaodžių paauglių ar toks pats, kaip ir aš išsigandęs, nesuprantantis, kas vyksta, turistas” – pasakoja Lina iš Lietuvos apie Norvegijoje praleistas kelias velykines dienas 2010 metais.

Tobias Bjørkli, Pexels.

Dabar 2021 metai, ir velykos vėl kaip kasmet atėjo su saule ir pavasariu. Tik šie metai dar labiau ištuštino gatves dėl Covid -19 pandemijos. Dar labiau panašu į globalią katastrofą, nes žmonės su kaukėmis. Viskas uždaryta, nes uždarė valdžia. Galioja griežtos taisyklės riboti socialinius kontaktus. Osle tai juntama, gatvės tuščios. Bet žmonės siautėja maisto parduotuvėse, kurios vienintelės atidarytos, ir perka perka perka… Dauguma norvegų iškeliavo į savo hyttas, nes keliauti į  užsienį griežtai nerekomenduojama. Nors ir nedraudžiama, bet grįžę iš užsienio į Norvegiją baudžiami apgyvendinimu karantino viešbučiuose, nors gal stovi tušti jų namai. Taigi tenka pamiršti turkijas ir ispanijas, tada hytta – geriausai išeitis tiems, kas ją turi ar sugebėjo išsinuomoti.

Toliau skaityti „Velykos Norvegijoje.“

Nuskambėjusi Lietuvoje ir Norvegijoje MONIKOS byla. Ko išmokome. Mintys perskaičius knygą.

2011 metais Norvegiją sukrėtė ypatinga byla. 8 metų Moniką jos mama Kristina, parėjusi iš darbo, rado negyvą. Bergeno policija bylą greitai nutraukė, nes, anot jų, mergaitė pati sau atėmė gyvybę. Nors atvejų, kad tai padarytų mažas vaikas Norvegijoje anksčiau nepasitaikė, bet Amerikoje, pareiškė Bergeno policija, tokių atvejų yra buvę… Vėliau paaiškėjo, kad policija klydo, ir byla buvo tirta iš naujo. Ką tik perskaičiau knygą apie šią mane labai dominusią bylą , ir ji sukėlė daug minčių…

Knygos viršelis
Audio įrašas

„Kova už Moniką. Istorija apie vieno vaiko žudiko medžioklę“ (Kampen for Monika,  Historien om jakten på en barnemorder. Autoriai Aasa Christine Stoltz ir Stig Nilsen, 2019). Tai yra knyga, kurią turime skaityti ir apie ją rašyti. Neabejoju, kad ši tragiška byla išliks ir Norvegijos kriminalistikos, ir lietuvių Norvegijoje istorijoje.

Jei domina daugiau – bylą, ir pirmą ir antrą tyrimą, labai plačiai nušvietė ir Lietuvos, ir Norvegijos žiniasklaida (video medžiaga su visais veikėjais).

Tiems kurie nežino ar primiršo – istorija trumpai

2011 metai, lietuvė Kristina Šviglinskaja su 8 metų dukrele Monika gyvena prie Bergeno ir dirba žuvų fabrike. Ji susipažįsta su lietuviu Darium Lukoševičium, ir po kurio laiko jis apsigyvena moters namuose. Neilgai trukus Kristina, pamačiusi, kad iš šitų santykių nieko gero tikėtis negalima, paprašo vyriškį išsikraustyti. Jis taip ir padaro. Į Kristinos el.paštą ir feisbuką iš kažkokių nežinomų siuntėjų ima eiti grąsinančios žinutės. Kristina mano, kad jas siunčia buvęs sugyventinis ir ima jo bijoti.

Toliau skaityti „Nuskambėjusi Lietuvoje ir Norvegijoje MONIKOS byla. Ko išmokome. Mintys perskaičius knygą.“

Kontrabanda: lašiniai, cigaretės, degtinė ir koronavirusas

Migruojantys darbininkai – viruso platintojai ar darbdavių žaisliukai?

Klausyti įrašo:

2021.01.20. Dienraščio VG informacija.

Pranešime rašoma, kad tik 25% (ketvirtadalis) užsikrėtė virusu Norvegijoje. Tai leidžia daryti išvadą, kad koronavirusas į Norvegiją atvežamas iš kitų šalių. Taip pat jau nuo pernai gruodžio galo plinta nuomonė, kad ją vežioja migruojantys darbininkai, kurių darbdaviai pažeidžia Covid-19 prevencijos reglamentus. Taip rodo ir statistika, ir praktika. Dėl to Norvegijos tikrintojų akys nukrypo į imigrantus ir labai sugriežtinta atvykimo į Norvegiją tvarka. Migruojantys darbininkai tikrinami ne tik darbe, bet ir apgyvendinimo vietose, kur juos apgyvendinti privalo darbdaviai.

Karantinavimo taisyklės griežtos ir painios. Jos kinta. Važinėjantys pirmyn ir atgal darbininkai Norvegijai yra reikalingi. Darbą padaro ir išvažiuoja. Kai kurie negali pagal galiojančias taisykles pretenduoti į jokias Norvegijos socialines garantijas. Ir, regis, visiems gerai. Lietuvai parvežami pinigai, Norvegijai padaromas darbas, dažnai sunkus, fizinis ir labai visuomenei reikalingas. Statistika rodo, kad imigrantai dažniausiai dirba nekvalifikuotus darbus, kurių vietiniai nelabai ir nori imtis.

Toliau skaityti „Kontrabanda: lašiniai, cigaretės, degtinė ir koronavirusas“

Konfliktas darbe. Ar tikrai? Teisingos ir neteisingos reakcijos .

Klausykitės straipsnio garso įrašo

Ji mane žemina….

„Jau daugiau neištversiu, kaip ji gali taip elgtis? Jinai mane mobina, ji mane žemina. Kaip? Nu, nesisveikina, nežiūri į mane, numeta man blogesnes užduotis, klientus, tolimesnius objektus. Nuo kada? Tai kai gavo tą aukštesnį postą… O kada gavo? Prieš savaitę tapo vadove, nuo tada ir pūstis ėmė, mane pradėjo ignoruot.. Kaip taip galima? O buvo draugė. Mes gi iš to paties miesto, kartu atvažiavom čia. Kartu baliavodavom, apie viską kalbėdavom. O dabar, kai tapo teamledere, nosį užrietė. Kokiu būdu žemina? Va vakar ėjo pro šalį, net nepasisveikino. Kokie dar epizodai? Na, daugiau nemačiau aš jos, bet jaučiu, kad jau ims man kenkt. Ar kažką dariau, kalbėjau su ja? Ne, bet ji pati juk supranta ką daro, tyčia daro, kad pažemint… Noriu paskųst už diskriminaciją, už tai, kad taip elgiasi su manim, kur man kreiptis?“ (Imigrantės skundas).

Draugės susipyko……

Vaikas, spardantis duris

Tokia reakcija? Deja, niekas nėra atsakingas už tai ką jaučiate. Kai kurių žmonių reakcija – įsižeisti už nieką ir nieko nedarant kankintis. Anot psichologų – tai aukos pozicija.  Vaikas spardo daiktą, į kurį užsigavo. Įsižeidusioji šioje situacijoje elgiasi panašiai – kankinasi be reikalo ir skundžiasi be pagrindo.

Ar tai tiesa, kad draugė bando specialiai kenkti? Jei draugę paskyrė grupės vadove, gal ji gavo daugiau užduočių? Galbūt buvo nurodyta elgtis su visais darbuotojais vienodai, todėl ji negali rodyti iškirtinio dėmesio? O gal pati turėjo rimtą pokalbį su aukštesniu vadovu, ir yra blogos nuotaikos?  Gal jūsų net nepastebėjo? Į tokį klausimą gali būti daug atsakymų, nes nebūtinai visas pasaulis sukasi apie jus, o draugė nebūtinai specialiai jus įžeidinėja, nematydama ir praeidama pro šalį. Be to, tai nėra nei diskriminacija, nei mobingas, o paprasčiausiai jūsų neigiama emocija.

Toliau skaityti „Konfliktas darbe. Ar tikrai? Teisingos ir neteisingos reakcijos .“

Gyvenate Norvegijoje? Draugiškas patarimas – išmokite norvegiškai

Klausykitės garso įrašo.

Kodėl kartais nesiseka mokytis norvegiškai ir kodėl reikėtų mokytis? Atsakymus žinome patys… bet dar kartą apie tai – kodėl reikia mokytis norvegiškai ir kaip tai daryti.

Prieš daugiau nei dešimt metų rašiau straipsnį Lietuvos spaudai „Šokis su protezais“.

Mintis – emigracija tai amputuotas gyvenimas, kurį turi užsiauginti iš naujo. Emigracija iš žmogaus atima ne tik draugus ir socialinius ratus, statusą, bet ir labai svarbią komunikacinę funkciją – susikalbėti.  Taigi šį kartą protezų metaforą naudosiu kalbant apie mokymasi norvegiškai.

Taigi – atsitiko nelaimė, netekau kojų? Ar dėsiu visas pastangas, kad išmokčiau šokti su dirbtinėmis (protezais), ar būsiu neįgalus? Daugelis imigraciją tiriančių mokslininkų kalbos nemokėjimą prilygina neįgalumui. Tada arba žmogus gyvena atskirtyje, yra visai izoliuotas nuo aplinkos, arba jo pasirinkimai apriboti (negali suvokti kas aplinkui vyksta, dalyvauti šalies gyvenime, gauti informacijos). Kai kas sako – man nereikia tos kalbos….Mūsų feisbuko grupėje buvo tyrimėlis, kodėl imigrantai nesimoko norvegiškai. Ir pridurti nieko nebereikia – surašytos visos priežastys, nereikėjo jokių mokslinių tyrimų. Mokslininkai teigia visiškai tą patį, ką ir mes.

Tai trumpai tariant – atsikalbinėjimai. Man irgi tai nesvetima. Aš jau keli metai mokausi lenkiškai. Viską suprantu, moku skaičiuoti, pasakyti kelias frazes, bet kalbėt nepradedu. Ką darau kad pradėčiau? Kaip dialogo pašnekovas arba baseino moteriškės – nieko. Nieko keisto jei nepajudu iš mirties taško.

Kalba yra galia

Labas. Gal galite man pasakyti, jei aš atvyksiu į Norvegiją ar man reikės karantinuotis? Sakote Norvegijos sveikatos priežiūros administracijos puslapyje www.helsenorge.no galima užduot klausimus? O tai ten norvegiškai viskas. Jo, suprantu, kad oficiali kalba Norvegijoje yra norvegų. Bet aš tai jos nesuprantu, tos kalbos… Samdytis vertėją? Dar ko, tai jam mokėti reikia. Kuo aš dirbu? Statybininkas. Ar norėčiau suremontuoti butą nemokamai? Ne, aišku kad nenoriu veltui dirbt. O vertėjas irgi darbas už kurį reik mokėt? Supratau. Viso gero.

„Kas skaito rašo duonos neprašo“, – byloja lietuviška patarlė. Ir kuo geriau skaito arba rašo, kuo daugiau kalbų moka, tuo geriau. Rašo tekstus, dirba komunikacinį darbą, vertėjauja – taip, tai darbas ir ne lengvesnis, negu statybininko. Sakysite: „Koks čia darbas pamalt liežuviu? Vis moka kelias kalbas šiais laikais.“ Visgi, vienoks kalbos mokėjimas yra nusipirkti kavos ar kalbėtis su kolega, o kitas – paskaityti paskaitą tarptautinėje konferencijoje. Arba – vertėjauti tarptautinėje konferencijoje. Pagavote skirtumą? Dainuoti irgi moka visi, bet pasaulyje yra tik vienas Eltonas Džonas arba legendinis Freddie Mercury. Taip pat ir šokti moka visi, bet tik viena Marija Pliseckaja. Kalbos mokėjimas gali būti verslas ir uždarbis. Vertėjui Norvegijoje mokama yra nuo 600 iki 800 nok per valandą priklausomai nuo jo kvalifikacijos.  

Princams ir princesėms samdydavo aukles ir mokytojas, kalbančias skirtingomis kalbomis, todėl jie užaugdavo daugiakalbiai. Mokėti kitas kalbas buvo aukštuomenės, išsilavinimo požymis. Prestižinės visuomenės profesijos visada buvo advokatai, gydytojai ir kunigai. Ne tik dėl to, kad jų mokslai trunka ilgai ir kad žmonėms šių specialistų reikia. Juos gerbdavo dar ir todėl, kad paprasti žmonės nesuprasdavo ką jie sako, nes jie kalbėjo lotyniškai arba nesuprantamas teisiniais terminais. Kai kada ta paprastiesiems nesuprantama kalba netgi piktnaudžiaudavo. Tokiu būdu kalba tapdavo svarbia priemone daryti įtakai.

Kas pažįsta lietuvę skate (NAVe), duokit telefoną?

Jei jūs nemokate norvegiškai, esate silpnesnėje pozicijoje ir priklausomas nuo kitų. Kaip neįgalusis yra priklausomas nuo pagalbinių priemonių, pagal neįgalumo laipsnį. Bijote klausti, nes nemokate ir nesuprantate atsakymo, turite naudotis google translate, ieškote ir klausinėjate, kad bet kokioje institucijoje būtų lietuvis arba rusas ir reikalaujate jų pagalbos (nors į jų pareigas neįeina būti vertėjais) ir pykstate, kai atsisako jums asmeniškai sumaitinti informaciją su šaukštuku?

Nemokate užpildyti anketų gauti išmokoms, nesuprantate taisyklių, negalite perskaityti laiškų, kuriuos jums siunčia valstybinės institucijos. Kai kada jums padeda jūsų vaikai, kaimynai, draugai. Turite prašyti arba likti nieko nesupratę. Kiek gerai jie moka norvegiškai ir kokios kokybės ta pagalba – kitas klausimas. Gali tiek „priversti“, kad vėliau bus didelių problemų. Tuo tarpu daug konsultacinių įmonių padeda išversti viską, ką iš principo suaugęs žmogus turėtų suprasti ir padaryti pats. Bet – tai jų verslas. Ir, žinoma, gerai, kad jis yra. Verslas gali būti daromas iš nagų karpymo ir raugintų kopūstų. Nemoki, neturi laiko, tingi  – pirk paslaugą.

Visgi, kalbos mokėjimas – tai ne rauginti kopūstai. Tie, kurie gyvena ir gyvens Norvegijoje, turėtų išmokti norvegiškai. Niekas nesako kad privalote mokėti tobulai. Kalbos išmokimas reikalauja ne tik pastangų, bet ir laiko. Bet nuo kažko juk reikia pradėti. Kodėl reikia išmokti, atsakome mes patys savo grupėje.

Pabaigai – keli patarimai:

O čia į vieną krūvą viską surinko ir jūsų patogumui parašė kaip mokytis kalbos Simona Čepulevičiūtė. Ji irgi nemokėjo norvegiškai, bet išmoko ir dabar jau dirba darbą pagal išsilavinimą ir žino, kad kalbos išmokimas prie šito labai prisidėjo. Gali Simona – galite ir jūs.

Turite nuomonę ar komentarų?

Junkitės prie mūsų feisbuko grupės Gyvenu Norvegijoje.

Patikima ir naudinga informacija feisbuko grupėje Dirbantiems Norvegijoje.