Aukšto ir žemo konteksto komunikacija

Dar vienas svarbus būdas vertinti visuomenės kultūrą, nepriklausantis jau aptartoms šešioms G. Hofstede kultūros dimensijoms – aukšto ir žemo konteksto komunikacija. Šios kultūrinės dimensijos autorius amerikiečių antropologas Edwardas Hall.

Translation Issues Associated With High-context and Low-context ...

Vienos kalbos yra tikslios ir konkrečios, kitos – netiesioginės, taip pat skirtingose visuomenėse skiriasi ir komunikavimo stiliai. Vienose kultūrose einama tiesiai prie reikalo, kalbama trumpai aiškiai ir negaištant laiko, kitose – tai būtų nemandagu.

Ši kultūrinė dimensija aptaria vienoje ar kitoje visuomenėje įsitvirtinusi komunikacijos stilių,  kur vienoje skalės pusėje jis pavadintas žemo konteksto, o kitoje – aukšto konteksto komunikacija,  ir jo laipsniai kiekvienoje šalyje, aišku, varijuoja.

Toliau skaityti „Aukšto ir žemo konteksto komunikacija“

Indulgencija (Indulgence)

Šioje dimensijoje vienoje skalės pusėje yra indulgencija , t.y. bažnytinis terminas nuodėmių atleidimui, o kitoje – santūrumas, susilaikymas, asketiškumas, malonumų vengimas.

Aukšto indulgencijos indekso visuomenėje yra atlaidžiai žiūrima į savo poreikių tenkinimą, patogų ir maksimalų pasitenkinimą suteikiantį gyvenimą. Čia galimas ir net propaguojamas gyvenimo būdas, kai leidžiama laisvai tenkinti pagrindinius ir natūralius žmogaus potraukius, susijusius su gyvenimo mėgavimu ir linksmybėmis.

Žemo šio indekso (mažos indulgencijos) visuomenė yra susilaikymo visuomenė, kurioje slepiamas ir slopinamas poreikis greitai gauti malonumą ir pasitenkinimą, tokie polinkiai laikomi blogybe ir jie reguliuojami griežtomis socialinėmis normomis. Tokiose visuomenėse skatinamas griežtumas, tvardymasis.

Skaitykite apie kultūrinius skirtumus ir kitas kultūrines dimensijas.

Ilgalaikė orientacija (Long term orientation)

Ilgalaikės orientacijos kultūrose orientuojamasi į ateitį. Būdingos vertybės atkaklumas, taupumas, kantrumas. Tokių visuomenių moralinis kompasas – sąžinė (dažnai iš viršaus primesta ir nelabai veikianti), įdiegtas padidintas gėdos jausmas (kai darai kažką, kas ir pelniga, bet pagal esamas vertybes – nedora, tačiau daroma vistiek, kol nepagaus). Santykiai pasiskirsto pagal statusą, savo vieta visuomenėje pripažįstama tokia, kokia yra, ir atkakliai, kantriai dirbama dėl geresnės ateities, galbūt tik sekančiai kartai.

Ilgalaikės orientacijos visuomenėse vyrauja nelygiaverčiai visuomeniniai santykiai, nes taip suvokiama tvarka, aiškūs įsipareigojimai. Taip sukuriamas visuomenės stabilumas. Labiausiai išreikšta socialinė struktūra yra šeima. Aukštinamas pasiaukojimas, dorumas, kantrumas, ištvermingumas, taupumas, darbštumas, atkaklumas. Trumpos orientacijos kultūrų atstovams tokia nuostata atrodo kaip kentėjimo kultūra, kai atsisakoma geresnio gyvenimo dabar vardan ateities.

Trumpalaikę orientaciją turinčiose visuomenėse yra svarbiausiai tenkinti bazinius ir asmeninius poreikius čia ir dabar, būdingas vartojimas, išlaidavimas. Orientuojamasi į praeitį ir dabartį. Tam tikra prasme tai – lengvabūdiškas požiūris, be įsipareigojimų, siekiant malonumo sau ir nedelsiant.

Pateikimi šalių koficientai pagal šią dimensiją. Viršuje šalys, kuriose ilgalaikės orientacijos kooficientas aukštas.

Skaitykite apie kultūrinius skirtumus ir kitas kultūrines dimensijas.

Moteriškumas ir vyriškumas (Femininity / maculinity).

Ši dimencija yra susijusi su socialinių vaidmenų visuomenėje (t.p. emocinių) tarp vyrų ir moterų pasiskirstymu. Visuomenėse, turinčiose aukštą vyriškumo (tuo pačiu žemą moteriškumo) indeksą pasižymi ryškiais lyčių skirtumais pasiskirstant vaidmenimis visuomenėje, o turinčiose žemą vyriškumo (aukštą moteriškumo) indeksą visuomenėse to nėra. Populiariai visuomenės vadinamos vyriškomis (aukštas vyriškumo ir žemas moteriškumo indeksas) ir moteriškomis (atvirkščiai).

Vadinamose moteriškose visuomenėse vyrauja labiau moterims priimtinos „švelniosios“ vertybės, t.y. lygiava, socialiniai ir tarpasmeniniai santykiai, noras padėti, susitarti, rūpintis kitais, šeima, jauki fizinė aplinka. Skandinavijos šalys ir Kanada yra šalys, kuriose dominuoja moteriškos vertybės. Normalu, kad vyrai vis dažniau dirba tradiciškai moteriškus darbus (vaikų darželio auklėtojas, slaugytojas) ir atvirkščiai, moterys dirba tradiciškai vyriškose profesijose (policininkės, advokatės, sunkvežimių vairuotojos)

Vyriškose visuomenėse vertybės grubesnės. Tai karjera, pinigai, kitos materialinės vertybės, statusas. Vyrai atlieka paprastai tik vyriškus darbus, moterys – moteriškus, yra griežtesnė riba tarp moteriškų ir vyriškų profesijų. Vyriškumo indeksas aukštas Japonijoje, o vakarų Europoje – Austrijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Lenkijoje.

Skaitykite apie kultūrinius skirtumus ir kitas kultūrines dimensijas.

Galios distancija

Galios distancija (ang. Power distance) nusako kaip žmonės priima hierarchiją, arba  nelygybę, t.y. tai, kad vieni turi didesnę įtaką ir galią (t.y. turtą, įtaką visuomenėje, statusą, titulą), o kiti mažesnę arba jokios.  Šalyse, kur yra maža galios distancija, vertinama lygiava, visuomenės struktūra – plokščia, žmonės savarankiški. Socialiniai ir turtiniai skirtumai vertinami kaip blogybė ir juos stengiamasi šalinti, perskirstant galią ir lėšas.

Toliau skaityti „Galios distancija“

Kultūrinės dimensijos

Kaip matuojamos kultūros.

Naudojame žodį „kultūra“ ivairiuose kontekstuose, tačia nedaug kas iškart atsakys – kas tai? Vienas apibrėžimas teigia, kad tai yra sudėtinė visuma, apimanti žinias, tikėjimus, menus, moralę, teisę, papročius ir kitas vertybes. Tačiau kas yra vertybės? Jos juk priklauso nuo konkrečios šalies, konkrečios visuomenės ir konkretaus istorinio laikotarpio. Afganistane vertybės vienokios, o pavyzdžiui Norvegijoje – visai kitokios. Ir pabandyk šių šalių atstovus įtikinti priešingai – nemanau kad pavyktų. Tai iliustruoja piešinys:

Abi moteriškės įsitikinusios, kad kita yra skriaudžiama ir išnaudojama. Vakarietė galvoja: «Kokia ji pavergta, į maišą įkišta, tik plyšelis akims paliktas». O musulmonė mąsto: «O Alache, kaip ji pažeminta, išrengta beveik nuogai ir net akys uždengtos!» Abi galvoja pagal savo visuomenės kultūrinius įsitikinimus. Ir abi teisios, nes vienos tiesos nėra.

Kultūrinės dimensijos

Daug mokslininkų tiria kultūrinius skirtumus. Tai sudėtinga ir įdomi tema, ypač svarbi dabartiniu, visuotinės migracijos laikotarpiu. Pasaulinio garso profesoriaus Geert Hofstede, sukūrė būdus matuoti kultūras. Jo nuomone, kiekviena šalis pasižymi tam tikra nacionaline kultūra. Tai – kolektyvinis proto programavimas, kuris skiria vienos šalies žmones nuo kitos. Programavimas prasideda jau vaikystėje, ir todėl vienoje šalyje yra vienokia žmonių elgsena, įsitikinimai, pažiūros, o kitose – kitokios. Kultūra nėra statiškas dalykas, ji nuolant kinta, o ypač dabar, vykstant įvairių kultūrų susidūrimui.

 Egzistuojančioje nacionalinėje kultūroje atsiranda kitos kultūros, vadinamosios subkultūros, būdingos nacionalinei mažumai ar gyventojų grupei, jau esančioje tam tikroje kultūroje. Skirtingos kultūros gali egzistuoti taip pat vienoje ar kitoje darbovietėje, organizacijoje, klube ir net šeimoje. Visi mes skirtingi. Dažnai žmonės piktinasi ar smerkia kitą, už tai ką jis vienaip ar kitaip daro, ir nesusimąsto, kad tai yra tiesiog kitos kultūrios žmogus, ir taip, kaip daro jis, jam yra teisinga. O tas kitas irgi piktinasi, kai kiti daro kitaip. Ar verta? Susipažinimas su kitomis kultūromis, supratimas, kodėl žmonės yra kitokie, didina toleranciją, tai yra pakantumą kitokiems žmonėms ir yra būtina sėkmingam bendravimui ir bendradarbiavimui.

G. Hofstede išskyrė kelias kultūrines dimensijas (matavimo būdus), pagal kurias tyrė pasaulio šalis ir nustatė skirtumus. Tyrimas vyko apklausiant tarptautinių bendrovių darbuotojus. Apibendrinant atsakymus, buvo išvesti indeksai, kurie rodo vienos ar kitos šalies rezultatą pagal vieną ar kitą kultūrinę dimensiją.

Hofstede kalba apie 6 kultūrines dimensijas:

Galios distancija (Power distance)

Neapibrėžtumo vengimas (Uncerntainty avoidance)

Vyriškumas (lyginanat su moteriškumu, femininity / maculinity).

Individulizmas (lyginant su kolektyvizmu, individulism / collectyvism)

Ilgalaikė orientacija (lyginant su trumpalaike ( Long term orientation)

Indulgencija (Indulgence) arba atlaidumas

Dar vienas svarbus būdas vertinti visuomenės kultūrą, nepriklausantis jau aptartoms šešioms G. Hofstede kultūros dimensijoms – žemo arba aukšto konkteksto komunikacija.

Tipiško imigranto iš Lietuvos į Norvegiją portretas

Neseniai atliktas tyrimas dar kartą patvirtina, kad lietuviams, dirbantiems Norvegijoje, labai trūksta visokeriopos informacijos ir kol kas tos spragos dar niekas neužpildė. Informacijos, žinoma, daug, tačiau daugelio mūsų žmonių ji dažnai nepasiekia, nes ne visi ją randa sau suprantama kalba. Oficialieji Norvegijos šaltiniai informaciją, aišku, pateikia valstybine norvegų ir taip pat anglų kalbomis. Deja, norvegų kalbos imigrantai dar nemoka, o anglų nors kažkiek ir kalba, bet žinios nėra to lygio, kad galėtų skaityti tarnybų skelbiamą infomaciją –  ten kalba yra per sunki.

Tyrime aptariami ne tik lietuviai, bet ir estai, rumunai ir bulgarai. Viskas kas būdinga lietuviams, būdinga ir kitiems imigrantams iš minimų tyrime šalių.

Taigi – kas tas tipiškas imigrantas lietuvis į Norvegiją? Iš kur atvyko, kodėl, kokie jo lūkesčiai, kur gyvena Norvegijoje, ką dirba ir su kokiais iššūkiais susiduria?

Toliau skaityti „Tipiško imigranto iš Lietuvos į Norvegiją portretas“

Novegijos buduliai – jukš iš padorių namų!

Kartais manyje prabunda Užkalnis

Yra toks autorius Lietuvoje, kuriuo vieni žavisi, kiti labai jį keikia. Bet abejingų jis nepalieka. Pyksta skaitytojai dažniausiai dėl to, kad šis rašytojas padirgina jausmus. O todėl padirgina, kad pataiko tiesiai į skaudamą vietą. Atskleidžia juokingus ir pasibjaurėtinus lietuvių įpročius, papročius, kvailumą. Kai kurie žmonės atpažįsta save, todėl jaučiasi pajuokti ir pyksta. O pyksta dėl to, kad tekste tarsi veidrodyje pamato savo tikrą, Budulio, veidą, kurį jie įsivaizdavo visai kitaip. Apie budulius daug rašyta, Budulis tapo Lietuvos tautosakos ir „Dviračio žynių“ personažu.

Budulis ar Budulienė dažnai mažaraščiai, su nebaigta profke, Budulienės dažniausias užsiėmimas – klijuoti nagučius ir blakstutes, kai kurios dar imasi nelegalių botulino injekcijų, save pavadindamos plastikos chirurgėmis. Buduliai dažniausiai pikti ir nelaimingi, nes nesiseka.  O nori, kad sektusi. Todėl labai pavydi tiems, kam sekasi. Nieko nepavyksta padaryti, nieko nemoka, išskyrus  plytelių ar blakstučių klijavimą, o ir tą daro labai blogai, todėl neturi daug klientų.  Reikėtų kreiptis pas psichoterapeutą, bet Budulis su Buduliene nežino net nuo ko pradėti, o ir pinigėlių gaila tokiom nesąmonėm. Budulių vertybių skalė – siaura, besiribojanti zoologiniais instinktais ir pinigėliais. Bet svarbiausia – kad Budulis visada viską žino ir yra savim labai patenkintas. Už Budulį žemiau – tik bomžas, kuris net namų neturi. Bomžas yra nelaimingas, vargšas ir to neslepia. O Budulis didžiuojasi, ypač jei jis užsienio Budulis. Norvegijoje buduliai prakunta, nors nieko neturi – vistiek giriasi, kad gyvena nuostabiai ir labai daug uždirba. Norvegijoje buduliai atranda, kad niekas per galvą nemuš, nes Norvegijoje – visuotinė lygybė ir žodžio laisvė. Todėl vieno milimetro iš Lietuvos atsivežta elgesio kultūra, įmušta daužymu per galvą ir baime, Norvegijoje išgaruoja, ir išlenda visi budulių „vidiniai perlai“. Budulio galvoj esanti virvutė ausims surišti išmąsto, kad galima drąsiai akis draskyti bet kam – net ambasadoriui. Net Ernai Solberg. „Kokie durniai, ir kaip jie durnai viską daro ir sako.“ – rėkia jie. Tiesa, buduliai savo nuomonę reiškia ne tiesiogiai, bet per feisbuką. Jie įsitikinę, kad yra teisūs – reikia kritikuoti visus kurie kažką daro ir padaro. Bet iš tiesų Budulis – tiesiog asocialas, neturintis manierų, nemokantis bendrauti prasčiokas.

Neadekvačių asmenų suaktyvėjimas

Koronavirusas sukaustė Europą, ir prasidėjo siautėjimo socialinėse medijose metas, nes tai vienintelė socializacija. Siautėjame ir mes, versdami informaciją, ją sistemindami ir skelbdami. Žinome, kiek žmonių  stokoja tikros informacijos apie tai kas čia, Norvegijoje, vyksta, nes nemoka kalbos. Pilietiški lietuviai, kurie nori padėti tautiečiam šiuo laikotarpiu, nemokamai ir laisvanoriškai jungiasi į pagalbos tinklus. Ambasada atlieka lietuvių vienytojo vaidmenį, kalbina specialistus, skelbia kokybišką informaciją, norėdami, kad ji pasiektų kuo daugiau žmonių. Ar turi ambasada tai daryti? Tikrai ne, ir ne tokiu dideliu mastu. Bet daro.

O ką daro Budulis su Buduliene? Jie kritikuoja. Jiems vistiek viskas blogai. Tai informacija per anksti, tai per vėlai, tai ne tokia, kokios jie tikėjosi, tai per sunkiai suvokiama, tai per lengvai. Blogai bet kokiu atveju. Karantinas, uždarė sienas – blogai. Uždarė darželius mokyklas – irgi blogai. Bet veikia parduotuovės – labai blogai. Kodėl norvegai be kaukių? Kodėl niekas nestovi su šautuvais? Kodėl nepatruliuoja šaulių būrių savanoriai? Kodėl negaudo žmonių, nepriduoda jų policijai ir neduoda baudų? Kodėl čia visi tokie atsipūtę, trainiojasi po miškus ir parduotuves? Kodėl policija nemuša žmonių su lazdom, kaip Šrilankoj? Nėr tvarkos. Po velykų atidarys darželius, dar kažką atidarys – kokie nevisapročiai, taigi mes visi sirgsime ir mirsime, norvegai jau durniau negalėjo sugalvot. Ir kalta ambasada ir grupė Dirbantiems Norvegijoje, kodėl taip blogai viskas čia….

Kiek darbo įdėta į vieną informacijos gabaliuką?

Noriu paaiškinti, kad vieno infomacinio gabaliuko įrašymui dažnai sugaištamos mažiausiai dvi dienos. Dirba mažiausiai trys žmonės (jei iš teisybės – dar daugiau, nes kiti, be trijų paminėtų, padeda rasti techninius prendimus). Neskaitant jau to, kad tam, jog informaciją tinkamai rasti, suvirškinti ir pateikti, kad suprastų net buduliai, reikalinga daugiametė praktika ir patirtis. Ir viskas nemokamai, ir viskas tautiečių labui iš patriotizmo.  

Bet Buduliui su Buduliene nė motais. Negi jiems svarbu. Kai jie tualetą šveičia ar silkes skuta – va čia tai darbas. O kiti tik sėdi prie kompų ir nieko nedaro. Informacija pasenusi, neaktuali – pareiškia. Ir iš viso – kas ta ambasada, kas ta Bogdanienė, kaimietė, ką jie ten vapalioja, vaidina kad kažką žino, o iš tikrųjų nieko nežino….

Budulių dvasiniai ekskrementai mums neįdomūs

Žinote, kas yra ekskrementai? Paaiškinu kaip vaikui – tai kaka. Kakutis yra bjaurus ir smirda, ir jo vieta tualete, o ne svetainėje ant stalo. Nepaisant to, kai kas ima ir apsikakoja viešai. Verbalinis ar feisbukinis apsikakojimas yra tada, kai Budulis ar Buduliene nesusitvardo, nespėja nubėgt į tam skirtą vietą ir atpila savo dvasinį turinį (t.y. prirūgusią neapykantą ir nepasitenkinimą) tam, kas jo visai nenusipelnė ir toj vietoj, kur tai netinka. Kaip savo šeimose, kur pachmielnas vyras, jei negavo dar išgert ir pinigėliai baigėsi, išlieja savo pyktį keiksmažodžių ir smūgių pavidalu silpnesniems šeimos nariams -žmonai ar vaikam.  Tai pat pasielgia ir buduliai su budulienėm  feisbuke. Suprantu – jie nelaimingi,  jie pyksta, nieko gražaus ir gero jų galvelėse nėra, be klaidų parašyt nieko nemoka, bet susilaikyt irgi niekaip negali.

Apsispjaunate patys

Kodėl jūs tokie? Psichologai seniai išaiškino – buduliai su budulienėmis dažniausiai nelaimingi žmonės už kurių pykčio slypi labai liūdnas gyvenimėlis, prasidėjęs nuo vaikystės traumų. Jie neturi kur eiti, sėdi savo skylėje, gal net Lietuvoje -kas per feisbuką sužiūrės budulių buvimo vietą – ir ieško skylutės kur paleist savo negatyvą. Niekas į budulius rimtai nežiūri, jis tikram pasaulyje yra nulis, tai skėtriojasi virtualiai. Vadinamoji filosofų aprašyta vergo neapykanta ponui, kuri pasireiškia tik sėdint savo barake ir slepiantis už anoniminių profilių „Ema Ema“ arba „Donce Nesakysiu“, bet beveik niekada viešai. Jei Budulis susitiktų poną akis į akį – sulinktų trilinkas, pabruktų uodegą ir laižytų batus. Bet įsivaizduodamas, kad niekas jo nemato, dergia kiek gali. Savotiška psichoterapija buduliams, bet kam mums, padoriems žmonėms, matyti jų negražų vidinį pasaulį? Kaip jau ne kartą kartota – mes ne psichiatrai ir vaistų jums neišrašysim.

 Čechovas

Antonas Čechovas, pasaulinio garso rusų rašytojas, gydytojas, gyvenęs devyniolikto amžiaus pabaigoje, rašė ir noveles apie kaimo tamsumą. Vienos tokios novelės fabula ypač tinka, kalbant apie budulius. Siužetas trumpai: miestietis ponas nusiperka kaime namą ir ten atvažiuoja vasarot. Jis turi žmoną, kilusią iš nekilmingos šeimos, kuriai pažįstamos neturtėlių problemos. Žmonai labai gaila tamsoje paskendusių, vargstančių valstiečių, ir ji nori jiems padėti. Eina pas juos, kalbasi, bando kuo gali palengvinti jų būklę. Rezultatas – valstiečiai išnaglėja, ima nevažomai siausti ponui priklausančiuose plotuose – miške, laukuose ir ima ponus niekinti. Ponas nebegali dėl šito likti vasarvietėje, todėl sodybą parduoda. Namą perka kitas ponas, labai žiaurus, ir ima kaimą valdyt geležine ranka. Jei jodamas kelyje sutinka valstietį, iškart šnioja tam per nugarą botagu. „Va čia tai ponas, o tas kur buvo – tai ne ponas, negerbėme jo. O šitą jau ir gerbt galima“- džiaugiasi valstiečiai naujuoju ponu.

Kai kurių mūsų budulių su budulienėm mentalitetas nedaug toliau pažengęs. Todėl primenu – mes nesiaiškinsime kodėl mūsų feisbuko grupės Dirbantiems Norvegijoje komentaruose pasipylė brudas. Mes nevaidinsime psichologų ir negalvosime apie jūsų sunkią vaikystę ar nevykusį gyvenimą. Nenorite informacijos – išeikite iš grupės. Norite dergtis – eikite kitur.  Vertinkite kitų žmonių darbą. Nenorite dėkoti – bent jau patylėkite. Ačiū už dėmesį.

Norvego šypsena: nuoširdi ar kaukė?

Iš gyvenimo

Kai pirmą kartą buvau Norvegijoje ir šypsotis nepratus, pastebėjau, kad visi čia šypsosi. Mokiausi ir gyvenau Oslo universiteto studentų bendrabutyje Blinderne. Eini koridoriumi, kiemu, o tau „šypt vypt“ visai nepažįstami. Pradžioje glumino. Juk buvo 1990 metai. Aš, augusi nepakantumo kultūroje, buvau  Lietuvoje pratus išeiti iš namų kaip į kovą ir grumtis, jei kas mane užkabins. Tai autobuse kokia bobulė vos ne apstumdydavo, tai pardavėja parduotuvėje aprėkdavo, tai troleibuso vairuotojas duris prieš nosį uždarydavo. Šypsotis nebuvo dėl ko, niekas nesišypsojo tada. Agresyvumo reikėjo ant kiekvieno žingsnio, turėdavai būt budrus. O čia, Osle šypsosi nei iš to, nei iš to. Įdomu kodėl? Ko reikia iš manęs?“ – galvojau. Po kurio laiko man ta šypsena jau ėmė patikti, ir grįžusi į Lietuvą, pabandžiau įvest tą pačią madą savo darbe. Dirbau tada lietuvių kalbos mokytoja mokykloje, Vilniuje. Taigi  ir aš ėmiau vakarietiškai elgtis: einu koridoriumi ir geranoriškai nusišypsau kolegoms be jokios priežasties – kaip Norvegijoje. Kai kurie buvo pažįstami tik iš matymo- bet juk vienoje mokykloje visi dirbam. Toks mano elgesys nesukėlė jokio susižavėjimo, tik nepasitenkinimą. Paprastai sutiktieji nustebdavo, nusukdavo žvilgsnį, atgal nesišypsodavo, o galiausiai rusų kalbos mokytoja drėbė: „nu čevo ty tut mordu krūtyš?“ (na, tai ko čia tu snukį kraipai). Tuo mano eksperimentas įvesti vakarietišką šypsojimosi kultūrą į Lietuvos mokyklą baigėsi, nesulaukęs jokio pasisekimo. (D.B.)

Toliau skaityti „Norvego šypsena: nuoširdi ar kaukė?“