Straipsnio garso įrašasBelle Co nuotrauka, Pexels.
Ar įmanomas progresas, jie visi lygūs ir niekas neisistengia? Ar visi Norvegijoje turtingi, o gal čia irgi egzistuoja turtinė nelygybė, tik užslėpta? Kodėl Norvegijoje taip stengiamasi mažinti turtinius kontrastus ir atskirtį? Kodėl Norvegijoje dideli mokesčiai ir kas iš to laimi? Ar reikia perskirstyti pinigus, paimti iš turtingųjų ir atiduoti nepasiturintiems? Kodėl Norvegijoje padedam silpniesiems, o stiprieji tegyvena savo galva?
Pradinėje mokykloje pažymiai nerašomi.
Lygybė – viena iš svarbiausių norvegiškų vertybių. „Nesi geresnis nei kitas“ -kalama vaikams nuo mažumės. Gal manai kad esi gražesnis, protingesnis ar dar kitaip pozityviai „ -esnis“? Ne, čia tik tau taip atrodo. Geriau kad neatrodytų.
Apie norvegiškus laisvadienius: fleksitid, hjemmekontor, hyttekontor, innklemt arbeidsdag, avspasering.
Nuotrauka Roberto Nickson, Pexels.
Pasitikėti ir galvoti pozityviai reikia taip pat ir darbe – jei ten norvegiška darbo kultūra.
Darbo santykiuose vyrauja pasitikėjimas. Norvegijoje daug laisvų dienų, o darbo laiką registruoja paprastai pats darbuotojas, todėl suma sumarum norvegai nepersidirba.
Kodėl vieni darbuotojai ramiai atidirba savo valandas ir eina namo nustatytu laiku, o kiti nuolat dirba viršvalandžius? Gal tie pirmieji tinginiai, o antrieji – darbštuoliai?
Kodėl – nors nenorite – kartais darbdavys priverčia dirbti daugiau? Kaip atpažinti manipuliaciją, kaip reaguoti teisingai, kaip atsisakyti, kad niekas nesupyktų ir išlaikyti draugiškus santykius su darbdaviu ir kolegomis?
„Vincai, padirbsi viršvalandžius? Savaitgalį , taip, ir sekmadienį reikės dirbt. Juk vistiek neturi ką veikt. Na, neatsikalbinėk, žinai, kad reikia šitą darbą padaryti. Taip, Stepas negali, nes pas jį gi šeima čia, vaikai. O tu vienas. Klientai spaudžia. Na, būk padorus žmogus. Nepalik mūsų ant ledo. Visi žino tavo darbštumą. Nori, kad mokėtume už viršvalandžius? Nu, klausyk, paliksi mus visai be lėšų, pakutines kelnes numausi, žinai kaip sunku konkuruoti rinkoje?! Sakai ne? Toks tu ir darbuotojas… Prastas darbuotojas… Tau nerūpi mūsų reputacija. Nori tik mūsų pinigų, esi gobšas, o darbo daryti nesugebi. Ne tai ne, pažiūrėsim kaip toliau seksis dirbt, jei tokio mažo prašymo įvykdyt nesugebi…”
Dar viena dominuojanti Norvegijoje vertybė yra nepriklausomybė, ji persmelkia visą norvegišką gyvenimą. Ji puoselėjama nuo gimimo. Vaikams daug leidžiama, darželyje, mokykloje auklėtojų ir mokytojų autoritetas nėra labai žymus. Žmonių santykiai nesuvaržyti priklausomybe, niekas niekam nieko neskolingas.
Darbo ir gyvenimo sąlygos, integracija ir kalbos žinios. Norvegijoje gyvenančių ir dirbančių didžiausių tautinių mažumų – lenkų ir lietuvių – palyginimas.
Tyrimą atliko FAFO, nepriklausoma visuomenės tyrimų organizacija.
Nuotrauka Ivan Samkov. Pexels.
Iš bendro skaičiaus 200000 imigrantų, gyvenačių Norvegijoje, išsiskiria dvi didžiausios imigrantų grupės: lenkai (apie 100000 imigrantų) ir lietuviai (apie 45 000). Šie atvykėliai gyvena visoje Norvegijoje, nėra koncentracijos didžiuosiuose miestuose, ir dirba daugiausiai statybų sektoriųje, tai pat laivų statyklose, žuvies pramonėje ir žemės ūkio pramonėje.
Norvegija iš pirmo žvilgsnio – mandagių, ramių, besišypsančių žmonių šalis. Visi atsipalaidavę, nėra grubumo. Vis dėlto norvegų elgsena apgaulinga, nes jų veidas ar gestai naujai atvykusiems nieko nesako. Norvegai nėra atviri. Jų santūrumas, ugdomas nuo vaikystės, jis imigrantams – neperskaitoma kaukė. Nežinai, ką norvegas galvoja, nes čia nedemonstruojamas subjektyvus požiūris pašnekovui, reakcija į bet ką – tokia pati, t.y. – jokios. Oficialioje aplinkoje tikimasi komunikacijos be emocijų, dalykiškumo. Kultūringo norvego garbės reikalas – išlikti ramiu bet kokiu atveju. Bendraudamas jis nereaguoja į pašnekovą arba įvykį, o rodo savo išsiauklėjimą, manieras. Sužinojus apie nemalonų įvykį, nelaimę, norvegui svarbiausia pademonstruoti, savo geležinę savitvardą: „manęs niekas neišmuš iš vėžių“. Net ašarėlė neišriedės, sužinojus net apie tragediją.
Taigi ir jums reikia būtinai to išmokti.
Norvegijoje yra konfliktų vengimo kultūra. Negatyvas čia nepriimtinas, todėl jie reiškiasi paslėptai ir iškreiptai. Socialinė kontrolė, nepripažįstant jokių išorinių pykčio apraiškų, sukelia vidinį konfliktą, ir tada žmonės reiškia negatyvius jausmus pasyvia agresija.
Imigrantams iš šalių, kuriose pyktis reiškiamas atviriau, sunku pagauti signalus. Jie nesupranta, kad šypsena nebūtinai reiškiamas palankumas. Neišmokę bendrauti pagal norvegiškas normas, galite turėti problemų.
Tai, kas žmogiška yra ir norvegams nesvetima, taip pat ir konkurencija. Jie ir konkuruoja, ir lyginasi, tačiau tai slepia, nes taip yra išauklėti nekritikuoti, nekonkuruoti, todėl daro tai paslapčia. Taip atsiranda manipuliatoriai-virtuozai, kurių nepažinsi iš pirmo žvilgsnio, niekuo neapkaltinsi, nes viskas padaryta su šypsena ir geranorio kauke. Kovojama slaptai: kenkiant, ignoruojant ar nekreipiant dėmesio į idėjas, vagiant kito mintis ar pasiūlymus. Pasyvusis agresyvumas būdingas šalyse, kuriose vyrauja konfliktų vengimas, socialinėmis visuomenės normomis ir auklėjimu įdiegtas privalomasis pozityvumas, linksmumas, nuolatinė šypsena.
Norvegiškos tradicijos ir Raudonojo kryžiaus gelbėtojų patarimai poilsiaujantiems kalnuose.
Klausytis straipsnio garso įrašo galite čia
“Per velykas Osle jaučiausi kaip R. Bredberio fantastinio apsakymo herojė. Išėjusi paklaidžioti po miestą, nesupratau, kur aš esu – mėnulyje, ar mieste, kur žmonės neseniai buvo išnaikinti bakteriologiniu ginklu. Taip, uždarytų parduotuvių vitrinose puikavosi kiaušiniai ir viščiukai, geltonos žvakės ir staltiesės, bet žmonių gatvėse nesimatė. Tik kartais nuslinkdavo grupelė juodaodžių paauglių ar toks pats, kaip ir aš išsigandęs, nesuprantantis, kas vyksta, turistas” – pasakoja Lina iš Lietuvos apie Norvegijoje praleistas kelias velykines dienas 2010 metais.
Tobias Bjørkli, Pexels.
Dabar 2021 metai, ir velykos vėl kaip kasmet atėjo su saule ir pavasariu. Tik šie metai dar labiau ištuštino gatves dėl Covid -19 pandemijos. Dar labiau panašu į globalią katastrofą, nes žmonės su kaukėmis. Viskas uždaryta, nes uždarė valdžia. Galioja griežtos taisyklės riboti socialinius kontaktus. Osle tai juntama, gatvės tuščios. Bet žmonės siautėja maisto parduotuvėse, kurios vienintelės atidarytos, ir perka perka perka… Dauguma norvegų iškeliavo į savo hyttas, nes keliauti į užsienį griežtai nerekomenduojama. Nors ir nedraudžiama, bet grįžę iš užsienio į Norvegiją baudžiami apgyvendinimu karantino viešbučiuose, nors gal stovi tušti jų namai. Taigi tenka pamiršti turkijas ir ispanijas, tada hytta – geriausai išeitis tiems, kas ją turi ar sugebėjo išsinuomoti.
2011 metais Norvegiją sukrėtė ypatinga byla. 8 metų Moniką jos mama Kristina, parėjusi iš darbo, rado negyvą. Bergeno policija bylą greitai nutraukė, nes, anot jų, mergaitė pati sau atėmė gyvybę. Nors atvejų, kad tai padarytų mažas vaikas Norvegijoje anksčiau nepasitaikė, bet Amerikoje, pareiškė Bergeno policija, tokių atvejų yra buvę… Vėliau paaiškėjo, kad policija klydo, ir byla buvo tirta iš naujo. Ką tik perskaičiau knygą apie šią mane labai dominusią bylą , ir ji sukėlė daug minčių…
Knygos viršelisAudio įrašas
„Kova už Moniką. Istorija apie vieno vaiko žudiko medžioklę“ (Kampen for Monika, Historien om jakten på en barnemorder. Autoriai Aasa Christine Stoltz ir Stig Nilsen, 2019). Tai yra knyga, kurią turime skaityti ir apie ją rašyti. Neabejoju, kad ši tragiška byla išliks ir Norvegijos kriminalistikos, ir lietuvių Norvegijoje istorijoje.
Jei domina daugiau – bylą, ir pirmą ir antrą tyrimą, labai plačiai nušvietė ir Lietuvos, ir Norvegijos žiniasklaida (video medžiaga su visais veikėjais).
Tiems kurie nežino ar primiršo – istorija trumpai
2011 metai, lietuvė Kristina Šviglinskaja su 8 metų dukrele Monika gyvena prie Bergeno ir dirba žuvų fabrike. Ji susipažįsta su lietuviu Darium Lukoševičium, ir po kurio laiko jis apsigyvena moters namuose. Neilgai trukus Kristina, pamačiusi, kad iš šitų santykių nieko gero tikėtis negalima, paprašo vyriškį išsikraustyti. Jis taip ir padaro. Į Kristinos el.paštą ir feisbuką iš kažkokių nežinomų siuntėjų ima eiti grąsinančios žinutės. Kristina mano, kad jas siunčia buvęs sugyventinis ir ima jo bijoti.
Migruojantys darbininkai – viruso platintojai ar darbdavių žaisliukai?
Klausyti įrašo:
2021.01.20. Dienraščio VG informacija.
Pranešime rašoma, kad tik 25% (ketvirtadalis) užsikrėtė virusu Norvegijoje. Tai leidžia daryti išvadą, kad koronavirusas į Norvegiją atvežamas iš kitų šalių. Taip pat jau nuo pernai gruodžio galo plinta nuomonė, kad ją vežioja migruojantys darbininkai, kurių darbdaviai pažeidžia Covid-19 prevencijos reglamentus. Taip rodo ir statistika, ir praktika. Dėl to Norvegijos tikrintojų akys nukrypo į imigrantus ir labai sugriežtinta atvykimo į Norvegiją tvarka. Migruojantys darbininkai tikrinami ne tik darbe, bet ir apgyvendinimo vietose, kur juos apgyvendinti privalo darbdaviai.
Karantinavimo taisyklės griežtos ir painios. Jos kinta. Važinėjantys pirmyn ir atgal darbininkai Norvegijai yra reikalingi. Darbą padaro ir išvažiuoja. Kai kurie negali pagal galiojančias taisykles pretenduoti į jokias Norvegijos socialines garantijas. Ir, regis, visiems gerai. Lietuvai parvežami pinigai, Norvegijai padaromas darbas, dažnai sunkus, fizinis ir labai visuomenei reikalingas. Statistika rodo, kad imigrantai dažniausiaidirba nekvalifikuotus darbus, kurių vietiniai nelabai ir nori imtis.
„Jau daugiau neištversiu, kaip ji gali taip elgtis? Jinai mane mobina, ji mane žemina. Kaip? Nu, nesisveikina, nežiūri į mane, numeta man blogesnes užduotis, klientus, tolimesnius objektus. Nuo kada? Tai kai gavo tą aukštesnį postą… O kada gavo? Prieš savaitę tapo vadove, nuo tada ir pūstis ėmė, mane pradėjo ignoruot.. Kaip taip galima? O buvo draugė. Mes gi iš to paties miesto, kartu atvažiavom čia. Kartu baliavodavom, apie viską kalbėdavom. O dabar, kai tapo teamledere, nosį užrietė. Kokiu būdu žemina? Va vakar ėjo pro šalį, net nepasisveikino. Kokie dar epizodai? Na, daugiau nemačiau aš jos, bet jaučiu, kad jau ims man kenkt. Ar kažką dariau, kalbėjau su ja? Ne, bet ji pati juk supranta ką daro, tyčia daro, kad pažemint… Noriu paskųst už diskriminaciją, už tai, kad taip elgiasi su manim, kur man kreiptis?” (Imigrantės skundas).
Draugės susipyko……
Vaikas, spardantis duris
Tokia reakcija? Deja, niekas nėra atsakingas už tai ką jaučiate. Kai kurių žmonių reakcija – įsižeisti už nieką ir nieko nedarant kankintis. Anot psichologų – tai aukos pozicija. Vaikas spardo daiktą, į kurį užsigavo. Įsižeidusioji šioje situacijoje elgiasi panašiai – kankinasi be reikalo ir skundžiasi be pagrindo.
Ar tai tiesa, kad draugė bando specialiai kenkti? Jei draugę paskyrė grupės vadove, gal ji gavo daugiau užduočių? Galbūt buvo nurodyta elgtis su visais darbuotojais vienodai, todėl ji negali rodyti iškirtinio dėmesio? O gal pati turėjo rimtą pokalbį su aukštesniu vadovu, ir yra blogos nuotaikos? Gal jūsų net nepastebėjo? Į tokį klausimą gali būti daug atsakymų, nes nebūtinai visas pasaulis sukasi apie jus, o draugė nebūtinai specialiai jus įžeidinėja, nematydama ir praeidama pro šalį. Be to, tai nėra nei diskriminacija, nei mobingas, o paprasčiausiai jūsų neigiama emocija.
