Kartais apima neviltis…

Viena užsienietė iš Pietų Europos sako: „Reikia suprasti, kad norvegai – gamtos žmonės, jie kaip troliai. Jie nemėgsta žmonių, jų nemyli ir nėra linkę bendrauti. Jiems gerai vieniems. Vienatvės kančia jiems yra mazochistinė tautinė vertybė, jų tvirtumo ir nepalaužiamumo simbolis. Jie ją išgyveno daug šimtmečių, su ja apsiprato, ją priėmė, padarė sava, tai jų pagrindinė vertybė, jų ramstis ir jų statusas. Jie ja didžiuojasi, sūpuoja ją ir myluoja, kai motina savo išsigimusį vaiką, kaip invalidas savo negalią. Užsieniečiam pasidaro baisu su tuo susidūrus, reikia tai žinot.“

Ši mergina, per trumpą laiką išmokusi norvegų kalbą, ne taip seniai pradėjo dirbti savivaldybėje. Jai sunku. Ji dar neperprato Norvegijos nerašytų taisyklių, nori daryti, daryti daugiau ir geriau, o jai neleidžiama. Ji skundžiasi:
„Jei norvegai priima kokį žmogų į jų dominuojamą šiltą biurokratinę vietelę, tai tu esi tik įsibrovėlis, kuriam daroma malonė – sėdėk ir tylėk, nes turi džiaugtis, kad turi gerą darbą, o ne tualetus plauni. Jiems turi rankas kojas bučiuoti, kad leido įlįsti į jų ofisus, taip kad malonėk nesišakoti ir nevaidinti protingo.“ – lieja apmaudą.

Kita imigrantė, dirbanti kitoje valstybinėje institucijoje, pasakoja: „Laikraštis aprašo vertą dėmesio atvejį. Vaikinas dirbo Oslo savivaldybėje, integracijos skyriuje. Afrikos savaitei organizuoti Oslas skyrė daug lėšų. Savaitės metu buvo įvairios paskaitos ir diskusijos, kur vieši kalbėtojai pasisakinėjo apie tai, koks vakarų pasaulis blogas, kaip Europoje ir Norvegijoje viskas blogai ir kokia čia moralė ne tokia. Vaikinas apie tai parašė savo nuomonę į laikraštį. Parašė ir pasirašė savo vardu ir savo titulu – ne anonimiškai. Savo rašinyje jis stebėjos, kad renginys, kuriam Norvegija skiria lėšas, niekina šalį (Norvegiją), kurioje gyvenama ir kuri tas lėšas skiria. Tuoj sureagavo valdžia – vaikinas buvo iškviestas ant kilimėlio, jam buvo duota velnių, kad parašė tokį straipsnį. Jam buvo pareikšta, kad jis turėjo šią informaciją „kanalizuoti“ viršininkams, o ne rašyti į laikraštį. Kas parašyta – o juk tai tiesa – nesvarbu. Tik neužkabink imigrantų, kad neapkaltintų rasizmu. Gal jie gali žeminti Norvegiją kiek nori, bet jų paliesti nevalia. Vaikiną pažemino pereigose, jam gresia išmetimas iš darbo. Ar yra žodžio laisvė Norvegijoje? Biurokratams tikriausiai nėra. O jų, Norvegijos dirbančių, yra 40 proc. Taigi beveik pusei tautos užkimšta burna, ypač kas liečia imigraciją ir imigrantus. Nes būsi apkaltintas rasizmu. Be to biurokratui rašyt į spaudą išvis negalima. Mąstyti biurokratui irgi nereikėtų. Jis turi tylėti, tyliai dirbti ir pūti laukdamas pensijos. Jokios nuomonės iš jo nepageidaujamos.“

Ar pritariate? Patyrėte kažką panašaus? Komentuokite ir laukite kitų minčių…

Nebylusis kinas

Pirmasis mano jogos užsiėmimas. Sueiname, persirengiame, stovime pasitiesę kilimėlius. Į maždaug 30 kvadratinių metrų salę renkasi vis daugiau ir daugiau jogos mylėtojų. Tarp žmonių vietos lieka vis mažiau ir mažiau. Galiausiai susirenka apie 20 žmonių. O je! – reikės jogą daryti kaip su kuo nors gulint dvigulėje lovoje! Man ima virti kraujas, norisi protestuoti – kas čia?! Priėmė visus kas tik norėjo, kad kuo daugiau pingų uždirbti! Viena pamoka – 400 nok. Tačiau tyliu… Nes žinau, kad mano pasipiktinimas nesulauktų pritarimo. Čia neįprata protestuoti ir piktintis. Kaip sakė Odd Boretzen (Norvegijos Juozas Erlickas)– jei norvegas turi kokią nors nuomonę, jis eina namo ir rašo knygą, arba – laišką į laikraštį.

Kiti jogos dalyviai irgi kantriai tyli, neprieštarauja, nesipiktina. Laukiam ir tylim. Niekas nekalba, žiūri arba priešais nieko nematydami, arba į žemę ar lubas. Norvegijoje nepriimta žiūrėti į akis, prabilti jei niekas neklausia ar neliepė. Jei ką sakysi – gali nesuprasti, neatsakyti – tada durnai pasijusi. Norvegai be ženklo, be kokio organizuoto paliepimo paprastai nieko ir nedaro – kažkas turi vadovaut.

Pagaliau atsiranda jogos vadovė, liepia visiems prisistatyti, tada visi kažką marma, pasako savo vardą, kurio niekas vistiek neprisimins – o kam ? Ir prasideda pamokėlė. Pusantros valandos negrabiai darom asanas…. Po to – visi tyliai į rūbinę be kalbų ar įspūdžių ir po vieną sprunka namo. Va taip.

Aš žinau šią tvarką ir nesistebiu – palankyčiau jogą apie 3 metus, tai gal su kuo ir pradėčiau kalbėtis. O jei pokalbio pašnekovas pasitaikytų užsienietis – tai gali pavykti ir po kelių mėnesių susidraugaut – priklausomai nuo to, kiek ilgai pastarasis Norvegijoje gyvena. Kuo trumpiau Norvegijoje gyvena – tuo noriau eina į kontaktą, ieško draugų, žmonių.

Tik atvykusiems, šito nežinantiems, sunku. Toks jaunuolis man sakė: „Einu į sporto klubą, nes noriu susirasti draugų norvegų. Bet niekas su manim nekalba. Jei kalbinu – įtartinai žiūri ir pabėga. Ateina po vieną, išeina po vieną… “

Prie metro stotelės dar vienas nebyliojo kino paveikslėlis.

Čia vyksta kažkokia drama. Kažkas guli ant grindinio, o šalia tupi jaunuolis ir glosto gulinčiam galvą. Aplink- žmonės geltonomis liemenėmis, securitas. Kažkas atsitiko. Pareigūnai kažka tyliai kalba į savo racijas. Iš pradžių pasirodo kad ant grindinio guli šuo, o pritūpęs jo šeimininkas glosto jam galvą. Įsižiūrėjus pamatau – mergina. Guli ir verkia, kūkčioja. Aplink – laukiantys metro žmonės. Visi žiūri, bet tyli, niekas nieko neklausia, niekas nieko neaiškina. Po kurio laiko lygiai taip pat tyliai prisistato greitosios darbuotojai, ir mergina išnešama. Kur? Kas jai atsitiko? Niekas nežino ir niekada nesužinos. Gyvenimas tęsiasi.

Užsieniečiui Norvegiją kritikuoti nevalia

Norvegui ir lietuviui ne vistiek, ką kažkas apie jį galvoja. Norvegas visada paklaus: „Kaip tau patinka Norvegija? Ką manai apie mus?“ Tačiau kitataučiui Norvegijos kritikuoti nevalia. Norvegiją kritikuoti gali tik norvegai, o kitataučiai – džiaugtis, kad čia gyvena ir būti patenkinti.

Norvegai – panašiai kaip lietuviai – paprasti, kuklūs, žemdirbiai, provincialai, kuriuos visi bandė kultūrinti – danai ir švedai – bet norvegai vistiek liko užsispyrę, ir iki dabar kalba daugybe nesuprantamų – kai kada net patiems norvegams – dialektų. Jie sunkiai pasiduoda kažkieno sukultūrinimui, juolab kad dabar yra turtingi, ir niekas jiems neįsakinės. Nors neįsakinėjo ir tada, kai buvo neturtingi – sėdėjo norvegas ant savo nuosavo kalno, prie savo nusavo fjordo, nusigauti ten buvo neįmanoma, galėjai nuo kito kranto ranka jam pamojuoti, ir nors dažnai norvegas neturėjo ką valgyti – niekam nesilankstė. Norvegija – šalis, kurioje nėra nei ponų, nei tarnų, visi gyventojai visada buvo daugiau ar mažiau lygiaverčiai, nors vieni, aišku, turtingesni – bet tuo girtis iki dabar nėra labai protinga ar populiaru. Norvegijoje neturtingu būti nėra gėda, kaip kitur. Norvegai mėgsta klausti, kaip atvykėliams čia patinka, bet net nesitiki išgirsti negatyvių atsakymų. Jie pripratę prie pagyrų.

Taigi – koks tas norvegas? Nuomonių esama įvairių. O be to – ar galima žmones klasifikuoti pagal tautybes? Ar yra kažkoks tipiškas norvegas? Laukite tęsinio…

Norvegui įdomu, koks jis atrodo kitiems

Esu įsitikinusi, kad kievienas gyvenimas yra vertas rašytojo plunksnos. Apie kiekvieną žmogų galima parašyti knygą. Jei žmogaus gyvenime net nieko ypatingo nevyksta – galbūt didžiuliai išgyvenimai ir pokyčiai vyksta jo sąmonėje. Jis mato, patiria, supranta, keičiasi.

Kažkas pasakė (ir man tai padarė įspūdį): „Aš apkeliavau visą pasaulį, daug ką pamačiau, o galiausiai supratau – net nevertėjo išeiti iš savo namų.“ Teisus? Dabar taip nebemanau, nes tai ką pamatė ir patyrė keliaudamas – labai daug reiškė. Keitėsi jis, nors nenorėdamas, o pats irgi paveikė sutiktus savo kelionėse žmones. Žinoma, daug kas yra žmogaus viduje, ir galima gyventi visą gyvenimą viename kaimelyje (pažįstu tokių), bet keliauti tikrai verta.

Keliauti, kitur pagyventi – prabanga, kurią lietuviai turi jau ketvirtį šimtmečio. Norvegija yra šalis, kurią lietuviai pamėgo, čia jie jaučiasi gerai. Norvegija garsėja tuo, kad čia žmonės jaučiasi gerai, nors dėl tvarkos ir patys norvegai, ir atvykėliai, Norvegiją vistiek šiek tiek kritikuoja. Tobulybės juk nėra.

Norvegai panašūs į lietuvius tuo, kad jiems įdomu, ką apie juos galvoja kitos tautos. Norvegų tauta nedidelė – tik 5 milijonai, ir jiems, mažiukams, rūpi kaip atrodo kitiems. Štai anglui, rusui, amerikiečiui, ispanui visiškai tas pats, ką apie juos kažkas galvoja. Paprastai tai jie kažką galvoja apie kitus (jei išvis galvoja). O tada tie kiti turi džiaugtis – apie mane tą ir tą pasakę ar parašė Amerika arba Anglija!

Laimingiausia pasaulio šalis

Taip Norvegija tituluota 2017 metais. Tikrai – Norvegija gyvena aukso amžių. Saugu, žalia, mažas nedarbas, stipri ekonomika, nėra socialinių kontrastų, aukštas gyvenimo lygis – jie turi namus, butus, laivus, keliskart per metus keliauja, puiki atmosfera: tolerancija, žodžio laisvė, niekas nepersekiojamas, visuotinė gerovė ir socialinė apsauga prieinama kiekvienam legaliam gyventojui, remiama šeima, nemokamas mokslas, lygios galimybės, ilga gyvenimo trukmė.

Kuo Norvegija ypatinga? Ji jau 2 tūkstantmečio pabaigoje pasiekė to, ko siekia civilizuotos vakarų šalys: lygybės, laisvės, visuotinos gerovės ir teisingumo. Be to – tai turtinga šalis. Ir jos turtas yra teisingai skirstomas. Ši šalis yra socialinio teisingumo pavyzdys. Norvegiškas gyvenimo būdas, norvegiškos vertybės yra gėris, kurį, įsitikinę norvegai, reikia eksportuoti. Todėl šalis finansuoja projektus, moka didelius pinigus ir siunčia savo mokytojų komandas į kitas šalis, kurios sutinka šiuos mokymus priimti. Norvegijoje problemų nėra, ir jie jaučiasi pasauliui skolingi, kad taip gerai gyvena. Dažnai atrodo, kad jie drovisi savo praturtėjimo, teisinasi dėl jo. Mano vyresnio amžiaus kolegos dažnai padejuoja: „Mes gyvename taip gerai, kad jau net patys to nebesuprantame“.

Paradoksas – norvegai turi viską, bet kartu nuolat taupo. Tai šalis, kurioje didžiulės lėšos leidžiamos sveikatos priežiūrai, čia daugiausia ligoninės vietų gyventojui nei kitoje kurioje šalyje, tačiau kartu ir ilgiausios eilės planinėms operacijos (kartais gydytojo apžiūros reikia laukti menesius, o operacijos – metus), dažnai ligoniai guldomi koridoriuose?! Besilaikant reglamentų pamirštamas sveikas protas?

Nina Witoszek (lenkų – airių kilmės rašytoja ir mokslininkė, dirbanti Oslo universitete, kritiškai vertinanti Norvegijos visuomenę) savo knygoje „Geriausia pasaulio šalis“ („Verdens beste land, H. Aschehaug & Co. Leidykla, 2009 m.) mini tokį atvejį: pabėgėlių 6 asmenų šeima trims mėnesiams patalpinama viešbutyje, nes buvo neįmanoma rasti jiems būsto, kainuojančio mažiau, nei NAV (Norvegijos darbo ir gerovės tarnyba) nustatyta suma per mėnesį tokiai šeimai. Taigi valstybė išleido daugiau nei 10 000,- euru per mėnesį, nes pagal reglamentą turėjo rasti pigų butą (išlaidavo, tam kad taupytų). Pasiekta socialinė gerovė, kuri perauga į paradoksus – nedarbas labai žemas (tik 3-4 proc.), bet jaunimas, baigęs mokyklas (arba jų nebaigęs, nes nors mokslas nemokamas, mokytis nenori) sėdi ant pašalpų.

Norvegija turi pinigų, ir jau patys – nors praturtėjo ne taip seniai -prabyla apie dekadansą: turima daug, o norima dar daugiau, ribų nebėra. Susiformavo tipiška vartotojų visuomenė, kur savaitgalinis paauglių apsipirkimas yra norma. O paskui išmetami nauji, nedėvėti daiktai su etikėtėmis, nes svarbiasia – pats pirkimo procesas – jis užveda kaip narkotikai, atsiranda priklausomybė. Klesti individualizmas – mano poreikiai svarbiausi. Valstybė pasirūpins. Pritrūkau pinigų pramogoms – einu į NAV. Sena motina gyvena senelių namuose, aplankau ją kelis kartus per metus – valstybė pasirūpins.

O kartu nuolat kalbama apie lėšų taupymą, apie negalėjimą atlikti to ar ano, nes trūksta pinigų. Tai nelengvas turtuolio – vargšo variantas. Aptekusio pinigais, tačiau kankinamo sąžinės priekaištų. Ne kartą girdėjau iš norvegų lūpų: „Mes turime džiaugtis, kad pas mus taip gerai“, „Mes tikrai neturime kuo skųstis“. Nors nėra taip gerai, bet kritikuoti, prisiminkime, ir matyti blogį Norvegijoje irgi – tabu. Todėl norvego sąžinei nuraminti labai populiarūs projektai, remiantys trečiasias pasaulio šalis – tam Norvegija išleidžia tikrai daug. Vienas pažįstamas juokavo „Mums nuo vaikystės įkalta, kad mes gyvename labai gerai, o kiti – ne, todėl jų reikia labai gailėtis. Bobulytės prisideda prie pasaulio tobulinimo – mezga vilnones kojines šąlantiems Afrikos vaikams“. Laukite tęsinio…

Amputuotas gyvenimas?

Anekdotas apie emigraciją

„Žmogus gavo reklaminę brošiūrą apie pragarą. Puikios nuotraukos, vaizduojams nuostabus gyvenimas: baliai, skaniausias maistas, alkoholis, cigaretės, narkotikai, gražios merginos, linksmybės – ko daugiau reikia! Na, nusprendė apsilankyti. Atvyko – iš tikrųjų viskas kaip ir reklamuota, linksmas gyvenimas, be jokių rūpesčių. Pauliavojo žmogus iš širdies savaitėlę. Išvykstant iš pragaro ateina nepaprasto grožio velniukė ir atsineša sutartį: „Pasirašyk,- gundo,- ir galėsi čia gyventi ir linksmintis visą laiką.“ Na, neišlaikė žmogelis, pasirašė. Iškart aplink viskas sutemo, linksmybės dingo, ir atsipeikėjo lengvatikis, plikinamas baisaus skausmo! Apsidairė ir pamatė – verda smalos katile kartu su kitais nelaimėliais. Bandė ropštis iš ten, o gražioji velniukė grūda jį su šalėm atgal. „Kaip čia taip!?- šaukia pasipiktinęs,- juk tada buvo tik baliai, festivaliai, o dabar smaloj virintis!?“ Velniukė atsako: „Tai kad ten buvo turizmas, o dabar – jau tikra emigracija“.

Sako, kad amputavus, pavyzdžiui, pirštus, dar labai labai ilgai skauda juos (tuos amputuotus), nes žmogus dar ilgą laiką juos „judina“ ir bando kažką daryti, paimti, sugriebti, tempdamas raumenis ir juo vargindamas, nes juk pirštų – nėra. O kai netenki viso gyvenimo? Pokalbių, bendraminčių, giminių, draugų? Ritualų, pamėgtų vietų? Kažką keisti visada sunku – darbą, vyrą ar žmoną, miestą, o juo labiau – šalį. Viskas prie ko esi pripratęs – staiga dingo. Bet vietoj to – išdygo kažkas naujo, neįprasto. Turistas būna pasiruošęs pramogoms, viską dažniausiai suplanavęs, be to žino kad viskas baigsis, todėl džiugiai siurbia į save naujus įspūdžius – bus ką papasakoti! Bet pradėjus gyventi – viskas kitaip. Prarandamos įprastos terpės -socialinė, profesinė, kalbinė, kultūrinė. Kur draugai, su kuriais susitikdavome ir atlikdavome psichoterapiją, pasikalbėdavome apie džiaugsmus ir bėdas – jie mums buvo įdomus ir būtini, o ir mes jiems. Bendradarbiai, giminės – jie irgi dingo. Staiga mes nulinėje stadijoje, vaakume, pradžių pradžioje. Senosios aplinkos nebėra, o naujas gyvenimas dar nesukurtas. Prieš mus – nesuprantamas ir priešiškas pasaulis? Kai kurios taisyklės ir komunikaciniai kodai, atsivežti iš savos šalies, neveikia, o naujos taisyklės dar neišmoktos…

Naujos šalies aplinka gali sukelti rimtų psichologinių problemų. Specialistai kalba apie migracinę depresiją. Pagal streso laipsnį išvykimas gyventi svetur prilygsta skyryboms arba artimo žmogaus mirčiai. Kai kada emigracija vadinama socialine savižudybe, nes buvęs ten (ankstesniame gyvenime) tarnautojas dabar valo patalpas arba skuta žuvis. Gėda ir žmogui pasakyti, bet kito pasirinkimo neturėjo – butas, namas, paskolos, studijuojantys vaikai – už kiekvieno emigranto visas gyvenimas, kartais karti praradimų istorija, netektys ir tragedijos.

Psichologinį šoką sukelia visi pasikeitimai žmogaus gyvenime, nes patekus į neįprastą situaciją, prarandama komforto būklė. Visgi galima į tai pažvelgti ir pozityviai – juk šokas įlieja enegijos, mobilizuoja žmogaus jėgas, atsiranda galimybė pakeisti kažką į gera.

Kodėl

Kodėl rašau šį tiklaraštį? Pirmiausia dėl to, kad noriu. Kita priežastis – manau, kad turiu daug informacijos, kuri manyje jau netelpa, todėl noriu dalintis. O trečioji priežastis– man SKAUDA. Tuoj paaiškinsiu ką. Skauda ne man pačiai, o matyti, kad kai kurie lietuviai, yapč neseniai atvykę, susiduria su problemomis, kurių DAŽNIAUSIA priežastis – kultūriniai skirtumai. Jie nesupranta Norvegijos. O ją ir ne taip lengva suprasti iš pirmo žvilgsnio. Nes ji slypi po laimingiausios pasaulio šalies įvaizdžiu. Tai šalis, galvoja atvykėlis, kurioje iškart turi sektis, kurioje visi turtingi ir laimingi. Todėl potencialus imigrantas (dar prieš emigruodamas) piešia savo vaizduotėje šviesią ateitį.

O būna taip, kad realybė daug kartesnė… Egzistuoja gana aiškus ir logiškas paaiškinimas, kodėl kai kurie lūkesčiai – tik iliuzija, ir nereikėtų gaišti laiko juos puoselėjant.

Labai noriu praskleisti iliuzijų užuolaidėlę, papasakodama, ką supratau per savo gyvenimą Norvegijoje, patirtu iššūkius ir čia išmoktas pamokas. Dažnoje sitaucijoje net nėra aiškaus patarimo ar sprendimo. Tiesiog reikia kelti klausimus, kuriuos galėtume spręsti kartu. Arba keisti požiūrį. Gal tai padės greičiau suprati Norvegiją ir prisitaikyti? Nes kai kam – žinau iš patirties – supratimas ateina lėtai ir sunkiai, ilgai ir kantriai minant ant to paties grėblio, bet jo vistiek nematant… Noriu tai palengvinti. Kam vėl ir vėl išradinėti dviratį, jei jis yra – sėsk ir važiuok.

Nesiekiu jokio aukšto literatūrinio stiliaus – tiesiog rašau. Bandau nedaryti gramatinių kalidų, tačiau ne viską derinu su valstybine lietuvių kalbos komisija 😊.

DABAR – jei netingite ir mėgstate skaityti, siūlau mano „atrastas amerikas“ Norvegijoje. Malonaus skaitymo.

Laukčiau civilizuotų komentarų ir pasiūlymų 😊

Apie mane

Galima rasti čia

Mes – čia

Jau nuo 2004 metų lietuviai gali keliauti po Europą laisvai, įsikurti ten, kur jiems patinka. Ne vienas renkasi Norvegiją – ten jau gyvena giminaičiai, arba ten yra darbas ir dideli lūkesčiai kad bus daug geriau, negu Lietuvoj. Žuvis ieško kur giliau, tsknt.

Pagal statistiką Norvegijoje gyvena apie 40000 lietuvių. Tai antra didžiausia pagal statistiką imigrantų grupė (po lenkų). Vieni atvyko jau beveik prieš 30 metų, kiti – ką tik. Visų istorijos unikalios. Visi turi ką papasakoti – ir gero, ir blogo. Vieni jau prieš atvykdami mokosi kalbos ir susirenka visą įmanoma informaciją. Šie dažniausiai neturi didelių problemų. Kiti – šoka į vandenį nemokėdami plaukti. O skestančiųjų gelbėjimas Norvegijoje, deja, pačių skestančiųjų reikalas. Taip pasakė, Ostapas Benderis puikiai išmananęs vakarietiškus verslo dėsnius.

Kai kas nesusimąsto, ar prisitaikymas prie Norvegijos reikalauja kokių nors pastangų. Regis – gyvenu ir tiek, bendrauju su lietuviais, dirbu, naudojosi visa gerove, sukurtu čia per daugelį metų. Gal laikinai, o gal ir ilgam. Ką žinau, kiek čia būsiu? Svarbiausia – pinigėliai, o visa kita niekai. Ar tokio nusistatymo pakanka integruotis? Ar išvis reikia integruotis? Kai kas net per 10 metų kalbos neišmoksta, ir ką? Gyvena sau laimingi, pinigėlius uždirba.

Patirtis sako, kad atvykėliams būtų pravartu ir patiems naudinga domėtis nauja šalimi, ypač jei ketina čia auginti vaikus. Nes vaikai neabejotinai perims naują kultūrą, o jei tėvai jos neperpras, gali kilti nesusipratimai ir net konfliktai.