Naudojame žodį „kultūra” ivairiuose kontekstuose, tačia nedaug kas iškart atsakys – kas tai? Vienas apibrėžimas teigia, kad tai yra sudėtinė visuma, apimanti žinias, tikėjimus, menus, moralę, teisę, papročius ir kitas vertybes. Tačiau kas yra vertybės? Jos juk priklauso nuo konkrečios šalies, konkrečios visuomenės ir konkretaus istorinio laikotarpio. Afganistane vertybės vienokios, o pavyzdžiui Norvegijoje – visai kitokios. Ir pabandyk šių šalių atstovus įtikinti priešingai – nemanau kad pavyktų. Štai vienose šalyse moterys pliaže nusirengti negali, o kitose tai yra norma.
Pexels
Matydami kitokius rūbus, kitokį elgesį, kai kurie smerkia. Už tai kad bijo nusirengti, arba už tai kad demonstruoja beveik nuogą kūną. Kiekvienos kultūros atstovas savaip teisus, nes taip yra užaugintas ir taip įtikintas. Skirtingų kultūrų žmonės elgiasi kaip jiems atrodo teisinga. Tai gali nesutapti su kitų kultūrų žmonių įsitikinimais, tampa nesutarimų ar didelių kultūrinių susidūrimų priežastimi.
Pexels
Kultūrinės dimensijos
Daug mokslininkų tiria kultūrinius skirtumus. Tai sudėtinga ir įdomi tema, ypač svarbi dabartiniu, visuotinės migracijos laikotarpiu. Pasaulinio garso profesoriaus Geert Hofstede, sukūrė būdus matuoti kultūras. Jo nuomone, kiekviena šalis pasižymi tam tikra nacionaline kultūra. Tai – kolektyvinis proto programavimas, kuris skiria vienos šalies žmones nuo kitos. Programavimas prasideda jau vaikystėje, ir todėl vienoje šalyje yra vienokia žmonių elgsena, įsitikinimai, pažiūros, o kitose – kitokios. Kultūra nėra statiškas dalykas, ji nuolant kinta, o ypač dabar, vykstant įvairių kultūrų susidūrimui.
Egzistuojančioje nacionalinėje kultūroje atsiranda kitos kultūros, vadinamosios subkultūros, būdingos nacionalinei mažumai ar gyventojų grupei, jau esančioje tam tikroje kultūroje. Skirtingos kultūros gali egzistuoti taip pat vienoje ar kitoje darbovietėje, organizacijoje, klube ir net šeimoje. Visi mes skirtingi.
Susipažinimas su kitomis kultūromis, supratimas, kodėl žmonės yra kitokie, didina toleranciją, pakantumą kitokiems žmonėms ir yra būtina sėkmingam bendravimui ir bendradarbiavimui.
G. Hofstede išskyrė kelias kultūrines dimensijas (matavimo būdus), pagal kurias tyrė pasaulio šalis ir nustatė skirtumus. Tyrimas vyko apklausiant tarptautinių bendrovių darbuotojus. Apibendrinant atsakymus, buvo išvesti indeksai, kurie rodo vienos ar kitos šalies rezultatą pagal vieną ar kitą kultūrinę dimensiją.
Dar vienas svarbus būdas vertinti visuomenės kultūrą, nepriklausantis jau aptartoms šešioms G. Hofstede kultūros dimensijoms –žemo arba aukšto konkteksto komunikacija.
Neseniai atliktas tyrimas dar kartą patvirtina, kad lietuviams, dirbantiems Norvegijoje, labai trūksta visokeriopos informacijos ir kol kas tos spragos dar niekas neužpildė. Informacijos, žinoma, daug, tačiau daugelio mūsų žmonių ji dažnai nepasiekia, nes ne visi ją randa sau suprantama kalba. Oficialieji Norvegijos šaltiniai informaciją, aišku, pateikia valstybine norvegų ir taip pat anglų kalbomis. Deja, norvegų kalbos imigrantai dar nemoka, o anglų nors kažkiek ir kalba, bet žinios nėra to lygio, kad galėtų skaityti tarnybų skelbiamą infomaciją – ten kalba yra per sunki.
Tyrime aptariami ne tik lietuviai, bet ir estai, rumunai ir bulgarai. Viskas kas būdinga lietuviams, būdinga ir kitiems imigrantams iš minimų tyrime šalių.
Taigi – kas tas tipiškas imigrantas lietuvis į Norvegiją? Iš kur atvyko, kodėl, kokie jo lūkesčiai, kur gyvena Norvegijoje, ką dirba ir su kokiais iššūkiais susiduria?
Galite supykti, bet pyksite patys ant savęs, nes pataikysiu į skaudamą vietą. Kartais reikia pirštu parodyti juokingus ir pasibjaurėtinus lietuvių įpročius ir kvailumą. Atpažinsite save, tekste tarsi veidrodyje pamatę savo tikrą, Budulio, veidą, kurį įsivaizdavote visai kitaip.
Apie budulį tikrai žinote, Budulis tapo Lietuvos tautosakos ir „Dviračio žynių” personažu.
Nuotrauka iš „Tiesa”
Budulis ar Budulienė dažnai mažaraščiai, su nebaigta profke, Budulienės dažniausias užsiėmimas – klijuoti nagučius ir blakstutes, kai kurios dar imasi nelegalių botulino injekcijų, save pavadindamos plastikos chirurgėmis. Buduliai dažniausiai pikti ir nelaimingi, nes nesiseka. O nori, kad sektusi. Todėl labai pavydi tiems, kam sekasi. Nieko nepavyksta padaryti, nieko nemoka, išskyrus plytelių ar blakstučių klijavimą, o ir tą daro labai blogai, todėl neturi daug klientų. Reikėtų kreiptis pas psichoterapeutą, bet Budulis su Buduliene nežino net nuo ko pradėti, o ir pinigėlių gaila tokiom nesąmonėm. Budulių vertybių skalė – siaura, besiribojanti zoologiniais instinktais ir pinigėliais. Bet svarbiausia – kad Budulis visada viską žino ir yra savim labai patenkintas. Už Budulį žemiau – tik bomžas, kuris net namų neturi. Bomžas yra nelaimingas, vargšas ir to neslepia. O Budulis didžiuojasi, ypač jei jis užsienio Budulis. Norvegijoje buduliai prakunta, nors nieko neturi – vistiek giriasi, kad gyvena nuostabiai ir labai daug uždirba. Norvegijoje buduliai atranda, kad niekas per galvą nemuš, nes Norvegijoje – visuotinė lygybė ir žodžio laisvė. Todėl vieno milimetro iš Lietuvos atsivežta elgesio kultūra, įmušta daužymu per galvą ir baime, Norvegijoje išgaruoja, ir išlenda visi budulių „vidiniai perlai”. Budulio galvoj esanti virvutė ausims surišti išmąsto, kad galima drąsiai akis draskyti bet kam – net ambasadoriui. Net Ernai Solberg. „Kokie durniai, ir kaip jie durnai viską daro ir sako.” – rėkia jie. Tiesa, buduliai savo nuomonę reiškia ne tiesiogiai, bet per feisbuką. Jie įsitikinę, kad yra teisūs – reikia kritikuoti visus kurie kažką daro ir padaro. Būtent – kritikuoti bet ką, bet kada ir visada, nes nieko pozityvaus niekada jų akytės jiems neparodo. Budulis – tiesiog asocialas, neturintis manierų, nemokantis bendrauti prasčiokas.
Perlų mėtymas tam, kas jų nevertina
Koronavirusas sukaustė Europą, ir prasidėjo siautėjimo socialinėse medijose metas, nes tai vienintelė socializacija. Siautėjame ir mes, versdami informaciją, ją sistemindami ir skelbdami. Žinome, kiek žmonių stokoja tikros informacijos apie tai kas čia, Norvegijoje, vyksta, nes nemoka kalbos. Pilietiški lietuviai, kurie nori padėti tautiečiam šiuo laikotarpiu, nemokamai ir laisvanoriškai jungiasi į pagalbos tinklus. Ambasada atlieka lietuvių vienytojo vaidmenį, kalbina specialistus, skelbia kokybišką informaciją, norėdami, kad ji pasiektų kuo daugiau žmonių. Ar turi ambasada tai daryti? Tikrai ne, ir ne tokiu dideliu mastu. Bet daro.
O ką daro Budulis su Buduliene? Jie kritikuoja. Jiems vistiek viskas blogai. Tai informacija per anksti, tai per vėlai, tai ne tokia, kokios jie tikėjosi, tai per sunkiai suvokiama, tai per lengvai. Blogai bet kokiu atveju. Karantinas, uždarė sienas – blogai. Uždarė darželius mokyklas – irgi blogai. Bet veikia parduotuovės – labai blogai. Kodėl norvegai be kaukių? Kodėl niekas nestovi su šautuvais? Kodėl nepatruliuoja šaulių būrių savanoriai? Kodėl negaudo žmonių, nepriduoda jų policijai ir neduoda baudų? Kodėl čia visi tokie atsipūtę, trainiojasi po miškus ir parduotuves? Kodėl policija nemuša žmonių su lazdom, kaip Šrilankoj? Nėr tvarkos. Po velykų atidarys darželius, dar kažką atidarys – kokie nevisapročiai, taigi mes visi sirgsime ir mirsime, norvegai jau durniau negalėjo sugalvot. Ir kalta ambasada ir grupė Dirbantiems Norvegijoje, kodėl taip blogai viskas čia….
Kiek darbo įdėta į vieną informacijos gabaliuką?
Noriu paaiškinti, kad vieno infomacinio gabaliuko įrašymui dažnai sugaištamos mažiausiai dvi dienos. Dirba mažiausiai trys žmonės (jei iš teisybės – dar daugiau, nes kiti, be trijų paminėtų, padeda rasti techninius sprendimus). Neskaitant jau to, kad tam, jog informaciją tinkamai rasti, suvirškinti ir pateikti, kad suprastų net buduliai, reikalinga daugiametė praktika ir patirtis. Ir viskas nemokamai, ir viskas tautiečių labui iš patriotizmo.
Bet Buduliui su Buduliene nė motais. Negi jiems svarbu. Kai jie tualetą šveičia ar silkes skuta – va čia tai darbas. O kiti tik sėdi prie kompų ir nieko nedaro. Informacija pasenusi, neaktuali – pareiškia. Ir iš viso – kas ta ambasada, kas ta Bogdanienė, kaimietė, ką jie ten vapalioja, vaidina kad kažką žino, o iš tikrųjų nieko nežino….
Budulių dvasiniai ekskrementai mums neįdomūs
Žinote, kas yra ekskrementai? Paaiškinu kaip vaikui – tai kaka. Kakutis yra bjaurus ir smirda, ir jo vieta tualete, o ne svetainėje ant stalo. Nepaisant to, kai kas ima ir apsikakoja viešai. Verbalinis ar feisbukinis apsikakojimas yra tada, kai Budulis ar Buduliene nesusitvardo, nespėja nubėgt į tam skirtą vietą ir atpila savo dvasinį turinį (t.y. prirūgusią neapykantą ir nepasitenkinimą) tam, kas jo visai nenusipelnė ir toj vietoj, kur tai netinka. Kaip savo šeimose, kur pachmielnas vyras, jei negavo dar išgert ir pinigėliai baigėsi, išlieja savo pyktį keiksmažodžių ir smūgių pavidalu silpnesniems šeimos nariams -žmonai ar vaikam. Tai pat pasielgia ir buduliai su budulienėm feisbuke. Suprantu – jie nelaimingi, jie pyksta, nieko gražaus ir gero jų galvelėse nėra, be klaidų parašyt nieko nemoka, bet susilaikyt irgi niekaip negali.
Apsispjaunate patys
Kodėl jūs tokie? Psichologai seniai išaiškino – buduliai su budulienėmis dažniausiai nelaimingi žmonės už kurių pykčio slypi labai liūdnas gyvenimėlis, prasidėjęs nuo vaikystės traumų. Jie neturi kur eiti, sėdi savo skylėje, gal net Lietuvoje -kas per feisbuką sužiūrės budulių buvimo vietą – ir ieško skylutės kur paleist savo negatyvą. Niekas į budulius rimtai nežiūri, jis tikram pasaulyje yra nulis, tai skėtriojasi virtualiai. Vadinamoji filosofų aprašyta vergo neapykanta ponui, kuri pasireiškia tik sėdint savo barake ir slepiantis už anoniminių profilių „Ema Ema” arba „Donce Nesakysiu”, bet beveik niekada viešai. Jei Budulis susitiktų poną akis į akį – sulinktų trilinkas, pabruktų uodegą ir laižytų batus. Bet įsivaizduodamas, kad niekas jo nemato, dergia kiek gali. Savotiška psichoterapija buduliams, kad randa kur išsidergti, bet kam mums, padoriems žmonėms, matyti jų negražų vidinį pasaulį? Kaip jau ne kartą kartota – mes ne psichiatrai ir vaistų jums neišrašysim.
Čechovas
Antonas Čechovas, pasaulinio garso rusų rašytojas, gydytojas, gyvenęs devyniolikto amžiaus pabaigoje, rašė ir noveles apie kaimo tamsumą. Vienos tokios novelės fabula ypač tinka, kalbant apie budulius. Siužetas trumpai: miestietis ponas nusiperka kaime namą ir ten atvažiuoja vasarot. Jis turi žmoną, kilusią iš nekilmingos šeimos, kuriai pažįstamos neturtėlių problemos. Žmonai labai gaila tamsoje paskendusių, vargstančių valstiečių, ir ji nori jiems padėti. Eina pas juos, kalbasi, bando kuo gali palengvinti jų būklę. Rezultatas – valstiečiai išnaglėja, ima nevažomai siausti ponui priklausančiuose plotuose – miške, laukuose ir ima ponus niekinti. Ponas nebegali dėl šito likti vasarvietėje, todėl sodybą parduoda. Namą perka kitas ponas, labai žiaurus, ir ima kaimą valdyt geležine ranka. Jei jodamas kelyje sutinka valstietį, iškart šnioja tam per nugarą botagu. „Va čia tai ponas, o tas kur buvo – tai ne ponas, negerbėme jo. O šitą jau ir gerbt galima”- džiaugiasi valstiečiai naujuoju ponu.
Kai kurių mūsų budulių su budulienėm mentalitetas nedaug toliau pažengęs. Todėl primenu – mes nesiaiškinsime kodėl mūsų feisbuko grupės Dirbantiems Norvegijoje komentaruose pasipylė brudas. Mes nevaidinsime psichologų ir negalvosime apie jūsų sunkią vaikystę ar nevykusį gyvenimą. Nenorite informacijos – išeikite iš grupės. Norite dergtis – eikite kitur. Vertinkite kitų žmonių darbą. Nenorite dėkoti – bent jau patylėkite. Ačiū už dėmesį.
Kai pirmą kartą buvau Norvegijoje ir šypsotis nepratus, pastebėjau, kad visi čia šypsosi. Mokiausi ir gyvenau Oslo universiteto studentų bendrabutyje Blinderne. Eini koridoriumi, kiemu, o tau „šypt vypt” visai nepažįstami. Pradžioje glumino. Juk buvo 1990 metai. Aš, augusi nepakantumo kultūroje, buvau Lietuvoje pratus išeiti iš namų kaip į kovą ir grumtis, jei kas mane užkabins. Tai autobuse kokia bobulė vos ne apstumdydavo, tai pardavėja parduotuvėje aprėkdavo, tai troleibuso vairuotojas duris prieš nosį uždarydavo. Šypsotis nebuvo dėl ko, niekas nesišypsojo tada. Agresyvumo reikėjo ant kiekvieno žingsnio, turėdavai būt budrus. „O čia, Osle šypsosi nei iš to, nei iš to. Įdomu kodėl? Ko reikia iš manęs?” – galvojau. Po kurio laiko man ta šypsena jau ėmė patikti, ir grįžusi į Lietuvą, pabandžiau įvest tą pačią madą savo darbe. Dirbau tada lietuvių kalbos mokytoja mokykloje, Vilniuje. Taigi ir aš ėmiau vakarietiškai elgtis: einu koridoriumi ir geranoriškai nusišypsau kolegoms be jokios priežasties – kaip Norvegijoje. Kai kurie buvo pažįstami tik iš matymo- bet juk vienoje mokykloje visi dirbam. Toks mano elgesys nesukėlė jokio susižavėjimo, tik nepasitenkinimą. Paprastai sutiktieji nustebdavo, nusukdavo žvilgsnį, atgal nesišypsodavo, o galiausiai rusų kalbos mokytoja drėbė: „nu čevo ty tut mordu krūtyš?“ (na, tai ko čia tu snukį kraipai). Tuo mano eksperimentas įvesti vakarietišką šypsojimosi kultūrą į Lietuvos mokyklą baigėsi, nesulaukęs jokio pasisekimo. (D.B.)
Ar lengva imigrantams pritapti šioje šalyje? Ar norvegai mėgsta imigrantus, ar atvirkščiai – nemėgsta, bet tai slepia (nes rasistiniai ir kitas nacijas žeminantys pasisakymai yra draudžiami)?
Pixabay
Ar lengvai įsileidžia Norvegija atvykėlius ? Ar verta stengtis tapti norvegu? O gal tai beveik neįmanoma ( jei negyveni Norvegijoje nuo pat vaikystės) ?
Dalintis – norvegų kultūros ypatybė, tai jų gerovės
valstybės pagrindas. Vyresnio amžiaus norvegai dar prisimena, kaip jie nieko
neturėjo, todėl nori ir moka dalintis tuo, ką turi (išskyrus maistu, nes jo
kažkada buvo tiek mažai, kad pasidalijus pats iš bado mirtum. Todėl apie maistą
– atskira šneka). Taigi – kaip veikia Norvegijos gerovės sistema ir ar tikrai
ji tokia gera.
Pozityvūs Vikingų įstatymai skelbiami kaip priešprieša kai kur Norvegijoje tebeklestinčiai negatyviai socialinei kontrolei, kuri smukdo polėkius, įnovacijas, kitoniškumą ir verčia žmogų vidutinybe, t.y. Jantės įstatymams.
Vikingų įstatymai
Vikingų įstatymai skelbia: ieškok galimybių, skatink laimėti, būk drąsus, girk, galvok pozityviai, prisiimk atsakomybę, žiūrėk į priekį, remkis išsilavinimu ir tyrimais, priešinkis pavydui ir tinguliui, pradėk šiandieną.
Pirmiausiai atsiranda mintis, paskui – daiktas ar reiškinys, o paskiausiai sugalvojams žodis jam pavadinti, bet jis prigyja tik visų vartojamas. Mes – imigrantai, ir mokomės užsienietiškus žodžius, kurie mums nesukelia jokių asociacijų. O iš tikrųjų už vieno žodžio gali slypėti ištisos istorijos. Kai kurie žodžiai, posakiai (patarlės, priežodžiai) ir pasakos atpindi tautos mentalitetą. Yra reiškiniai (o taip pat – ir žodžiai jiems pavadinti) be kurių neįsivaizduojamas tautos gyvenimas. Pasakai žodį – ir viskas aišku, nieko daugiau sakyti nebereikia, atsiveria platus paveikslas, atspindintis tautos galvoseną ir net istorinį – kultūrinį foną.
Yra žodžiai (o gal turite kitų pasiūlymų?) kuriuos Norvegijoje svarbu žinoti ir suprasti, po kurias slypi prasmė, kuri mums, užsieniečiams, atsiveria ne iškart. Norintiems suprasti Norvegiją, reikėtų suprasti ne tik žodžius, bet kodėl ir kaip jie atsirado.
Istorijos apie tai, kaip žmonės pakliuvo į vergovės spąstus, kodėl kenčia, kokios pagalbos programos įmanomos ir kodėl kaltintojams sunku pasiekti, kad išnaudotojus nuteistų.
Prekyba žmonėmis?
Ar ir dabar vyksta prekyba žmonėmis? Ar tai vyksta ir išsivysčiusiose šalyse? Atsakymas – taip. FAFO tyrimų institutas atliko tyrimą, pavadintą „Prekyba žmonėmis” darbo gyvenime. Tyrimo aprašymas, ką tyrimas parodė bei kokios išvados padarytos, buvo išleista atskiru leidiniu.
