Laimingiausia pasaulio šalis

Taip Norvegija tituluota 2017 metais. Tikrai – Norvegija gyvena aukso amžių. Saugu, žalia, mažas nedarbas, stipri ekonomika, nėra socialinių kontrastų, aukštas gyvenimo lygis – jie turi namus, butus, laivus, keliskart per metus keliauja, puiki atmosfera: tolerancija, žodžio laisvė, niekas nepersekiojamas, visuotinė gerovė ir socialinė apsauga prieinama kiekvienam legaliam gyventojui, remiama šeima, nemokamas mokslas, lygios galimybės, ilga gyvenimo trukmė.

Gratis arkivbilde med dagslys, eventyr, fottur Arkivbilde

Kuo Norvegija ypatinga? Ji jau 2 tūkstantmečio pabaigoje pasiekė to, ko siekia civilizuotos vakarų šalys: lygybės, laisvės, visuotinos gerovės ir teisingumo. Be to – tai turtinga šalis. Ir jos turtas yra teisingai skirstomas. Ši šalis yra socialinio teisingumo pavyzdys. Norvegiškas gyvenimo būdas, norvegiškos vertybės yra gėris, kurį, įsitikinę norvegai, reikia eksportuoti. Todėl šalis finansuoja projektus, moka didelius pinigus ir siunčia savo mokytojų komandas į kitas šalis, kurios sutinka šiuos mokymus priimti. Norvegijoje problemų nėra, ir jie jaučiasi pasauliui skolingi, kad taip gerai gyvena. Dažnai atrodo, kad jie drovisi savo praturtėjimo, teisinasi dėl jo. Mano vyresnio amžiaus kolegos dažnai padejuoja: „Mes gyvename taip gerai, kad jau net patys to nebesuprantame“.

Paradoksas – norvegai turi viską, bet kartu nuolat taupo. Tai šalis, kurioje didžiulės lėšos leidžiamos sveikatos priežiūrai, čia daugiausia ligoninės vietų gyventojui nei kitoje kurioje šalyje, tačiau kartu ir ilgiausios eilės planinėms operacijos (kartais gydytojo apžiūros reikia laukti mėnesius, o operacijos – metus ar net kelis), dažnai ligoniai guldomi koridoriuose?! Besilaikant reglamentų pamirštamas sveikas protas?

Nina Witoszek (lenkų – airių kilmės rašytoja ir mokslininkė, dirbanti Oslo universitete, kritiškai vertinanti Norvegijos visuomenę) savo knygoje „Geriausia pasaulio šalis“ („Verdens beste land, H. Aschehaug & Co. Leidykla, 2009 m.) mini tokį atvejį: pabėgėlių 6 asmenų šeima trims mėnesiams patalpinama viešbutyje, nes buvo neįmanoma rasti jiems būsto, kainuojančio mažiau, nei NAV (Norvegijos darbo ir socialinės rūpybos tarnyba) nustatyta suma per mėnesį tokiai šeimai. Taigi valstybė išleido daugiau nei 10 000,- euru per mėnesį, nes pagal reglamentą turėjo rasti pigų butą (išlaidavo, tam kad taupytų). Pasiekta socialinė gerovė, kuri perauga į paradoksus – nedarbas labai žemas (tik 3-4 proc.), bet jaunimas, baigęs mokyklas (arba jų nebaigęs, nes nors mokslas nemokamas, mokytis nenori) sėdi ant pašalpų.

Norvegija turi pinigų, ir jau patys – nors praturtėjo ne taip seniai -prabyla apie dekadansą: turima daug, o norima dar daugiau, ribų nebėra. Susiformavo tipiška vartotojų visuomenė, kur savaitgalinis paauglių apsipirkimas yra norma. O paskui išmetami nauji, nedėvėti daiktai su etikėtėmis, nes svarbiasia – pats pirkimo procesas – jis užveda kaip narkotikai, atsiranda priklausomybė. Klesti individualizmas – mano poreikiai svarbiausi. Valstybė pasirūpins. Pritrūkau pinigų pramogoms – einu į NAV. Sena motina gyvena senelių namuose, aplankau ją kelis kartus per metus – valstybė pasirūpins.

O kartu nuolat kalbama apie lėšų taupymą, apie negalėjimą atlikti to ar ano, nes trūksta pinigų. Tai nelengvas turtuolio – vargšo variantas. Aptekusio pinigais, tačiau kankinamo sąžinės priekaištų. Ne kartą girdėjau iš norvegų lūpų: „Mes turime džiaugtis, kad pas mus taip gerai“, „Mes tikrai neturime kuo skųstis“. Nors nėra taip gerai, bet kritikuoti, prisiminkime, ir matyti blogį Norvegijoje irgi – tabu. Todėl norvego sąžinei nuraminti labai populiarūs projektai, remiantys trečiasias pasaulio šalis – tam Norvegija išleidžia tikrai daug. Vienas pažįstamas juokavo „Mums nuo vaikystės įkalta, kad mes gyvename labai gerai, o kiti – ne, todėl jų reikia labai gailėtis. Bobulytės prisideda prie pasaulio tobulinimo – mezga vilnones kojines šąlantiems Afrikos vaikams“. Laukite tęsinio…

Amputuotas gyvenimas?

Anekdotas apie emigraciją

„Žmogus gavo reklaminę brošiūrą apie pragarą. Puikios nuotraukos, vaizduojams nuostabus gyvenimas: baliai, skaniausias maistas, alkoholis, cigaretės, narkotikai, gražios merginos, linksmybės – ko daugiau reikia! Na, nusprendė apsilankyti. Atvyko – iš tikrųjų viskas kaip ir reklamuota, linksmas gyvenimas, be jokių rūpesčių. Pauliavojo žmogus iš širdies savaitėlę. Išvykstant iš pragaro ateina nepaprasto grožio velniukė ir atsineša sutartį: „Pasirašyk,- gundo,- ir galėsi čia gyventi ir linksmintis visą laiką.“ Na, neišlaikė žmogelis, pasirašė. Iškart aplink viskas sutemo, linksmybės dingo, ir atsipeikėjo lengvatikis, plikinamas baisaus skausmo! Apsidairė ir pamatė : verda smalos katile kartu su kitais nelaimėliais. Bandė ropštis iš ten, o gražioji velniukė grūda jį su šakėm atgal. „Kaip čia taip!?- šaukia pasipiktinęs,- juk tada buvo tik baliai, festivaliai, o dabar smaloj virintis!?“ Velniukė atsako: „Tai kad ten buvo turizmas, o dabar – jau tikra emigracija“.

Ingen beskrivelse er tilgjengelig.

Sako, kad amputavus, pavyzdžiui, pirštus, dar labai labai ilgai skauda juos (tuos amputuotus), nes žmogus dar ilgą laiką juos „judina“ ir bando kažką daryti, paimti, sugriebti, tempdamas raumenis ir juo vargindamas, nes juk pirštų – nėra. O kai netenki viso gyvenimo? Pokalbių, bendraminčių, giminių, draugų? Ritualų, pamėgtų vietų? Kažką keisti visada sunku – darbą, vyrą ar žmoną, miestą, o juo labiau – šalį. Viskas prie ko esi pripratęs – staiga dingo. Bet vietoj to – išdygo kažkas naujo, neįprasto. Turistas būna pasiruošęs pramogoms, viską dažniausiai suplanavęs, be to žino kad viskas baigsis, todėl džiugiai siurbia į save naujus įspūdžius – bus ką papasakoti! Bet pradėjus gyventi – viskas kitaip. Prarandamos įprastos terpės -socialinė, profesinė, kalbinė, kultūrinė. Kur draugai, su kuriais susitikdavome ir atlikdavome psichoterapiją, pasikalbėdavome apie džiaugsmus ir bėdas – jie mums buvo įdomus ir būtini, o ir mes jiems. Bendradarbiai, giminės – jie irgi dingo. Staiga mes nulinėje stadijoje, vaakume, pradžių pradžioje. Senosios aplinkos nebėra, o naujas gyvenimas dar nesukurtas. Prieš mus – nesuprantamas ir priešiškas pasaulis? Kai kurios taisyklės ir komunikaciniai kodai, atsivežti iš savos šalies, neveikia, o naujos taisyklės dar neišmoktos…

Naujos šalies aplinka gali sukelti rimtų psichologinių problemų. Specialistai kalba apie migracinę depresiją. Pagal streso laipsnį išvykimas gyventi svetur prilygsta skyryboms arba artimo žmogaus mirčiai. Kai kada emigracija vadinama socialine savižudybe, nes buvęs ten (ankstesniame gyvenime) tarnautojas dabar valo patalpas arba skuta žuvis. Gėda ir žmogui pasakyti, bet kito pasirinkimo neturėjo – butas, namas, paskolos, studijuojantys vaikai – už kiekvieno emigranto visas gyvenimas, kartais karti praradimų istorija, netektys ir tragedijos.

Psichologinį šoką sukelia visi pasikeitimai žmogaus gyvenime, nes patekus į neįprastą situaciją, prarandama komforto būklė. Visgi galima į tai pažvelgti ir pozityviai – juk šokas įlieja energijos, mobilizuoja žmogaus jėgas, atsiranda galimybė pakeisti kažką į gera.

Kodėl

Kodėl rašau šį tiklaraštį? Pirmiausia dėl to, kad noriu. Kita priežastis – manau, kad turiu daug informacijos, kuri manyje jau netelpa, todėl noriu dalintis. O trečioji priežastis– man SKAUDA. Tuoj paaiškinsiu ką. Skauda ne man pačiai, o matyti, kad kai kurie lietuviai, yapč neseniai atvykę, susiduria su problemomis, kurių DAŽNIAUSIA priežastis – kultūriniai skirtumai. Jie nesupranta Norvegijos. O ją ir ne taip lengva suprasti iš pirmo žvilgsnio. Nes ji slypi po laimingiausios pasaulio šalies įvaizdžiu. Tai šalis, galvoja atvykėlis, kurioje iškart turi sektis, kurioje visi turtingi ir laimingi. Todėl potencialus imigrantas (dar prieš emigruodamas) piešia savo vaizduotėje šviesią ateitį.

O būna taip, kad realybė daug kartesnė… Egzistuoja gana aiškus ir logiškas paaiškinimas, kodėl kai kurie lūkesčiai – tik iliuzija, ir nereikėtų gaišti laiko juos puoselėjant.

Labai noriu praskleisti iliuzijų užuolaidėlę, papasakodama, ką supratau per savo gyvenimą Norvegijoje, patirtu iššūkius ir čia išmoktas pamokas. Dažnoje sitaucijoje net nėra aiškaus patarimo ar sprendimo. Tiesiog reikia kelti klausimus, kuriuos galėtume spręsti kartu. Arba keisti požiūrį. Gal tai padės greičiau suprati Norvegiją ir prisitaikyti? Nes kai kam – žinau iš patirties – supratimas ateina lėtai ir sunkiai, ilgai ir kantriai minant ant to paties grėblio, bet jo vistiek nematant… Noriu tai palengvinti. Kam vėl ir vėl išradinėti dviratį, jei jis yra – sėsk ir važiuok.

Nesiekiu jokio aukšto literatūrinio stiliaus – tiesiog rašau. Bandau nedaryti gramatinių kalidų, tačiau ne viską derinu su valstybine lietuvių kalbos komisija 😊.

DABAR – jei netingite ir mėgstate skaityti, siūlau mano „atrastas amerikas“ Norvegijoje. Malonaus skaitymo.

Laukčiau civilizuotų komentarų ir pasiūlymų 😊

Apie mane

Galima rasti čia

Mes – čia

Jau nuo 2004 metų lietuviai gali keliauti po Europą laisvai, įsikurti ten, kur jiems patinka. Ne vienas renkasi Norvegiją – ten jau gyvena giminaičiai, arba ten yra darbas ir dideli lūkesčiai kad bus daug geriau, negu Lietuvoj. Žuvis ieško kur giliau, tsknt.

Pagal statistiką Norvegijoje gyvena apie 40000 lietuvių. Tai antra didžiausia pagal statistiką imigrantų grupė (po lenkų). Vieni atvyko jau beveik prieš 30 metų, kiti – ką tik. Visų istorijos unikalios. Visi turi ką papasakoti – ir gero, ir blogo. Vieni jau prieš atvykdami mokosi kalbos ir susirenka visą įmanoma informaciją. Šie dažniausiai neturi didelių problemų. Kiti – šoka į vandenį nemokėdami plaukti. O skestančiųjų gelbėjimas Norvegijoje, deja, pačių skestančiųjų reikalas. Taip pasakė, Ostapas Benderis puikiai išmananęs vakarietiškus verslo dėsnius.

Kai kas nesusimąsto, ar prisitaikymas prie Norvegijos reikalauja kokių nors pastangų. Regis – gyvenu ir tiek, bendrauju su lietuviais, dirbu, naudojosi visa gerove, sukurtu čia per daugelį metų. Gal laikinai, o gal ir ilgam. Ką žinau, kiek čia būsiu? Svarbiausia – pinigėliai, o visa kita niekai. Ar tokio nusistatymo pakanka integruotis? Ar išvis reikia integruotis? Kai kas net per 10 metų kalbos neišmoksta, ir ką? Gyvena sau laimingi, pinigėlius uždirba.

Patirtis sako, kad atvykėliams būtų pravartu ir patiems naudinga domėtis nauja šalimi, ypač jei ketina čia auginti vaikus. Nes vaikai neabejotinai perims naują kultūrą, o jei tėvai jos neperpras, gali kilti nesusipratimai ir net konfliktai.