Gyvenimas pilnas pasirinkimų. Renkamės visada – keltis iš lovos, ar nesikelti, daryti mankštą ar nedaryti, praustis ar nesiprausti, valgyti pusryčius, ar ne.
Jei esate vaikas, ką daryti jums pasakys mama. Bet vaikai dažnai mamos neklauso, galvoja, kad ji kalba niekus. Vaikai nori greičiau užaugti, o kai užauga nebenori daryti pasirinkimų ir sprendimų. Nes tai sunku.
Bet tai neišvengiama, jei esate suaugęs – sprendžiate ir renkatės pats.
Kai kas to labai nemėgsta, ir sako „neturiu pasirinkimo”. Sako: „Turiu gyventi su tėvais, nes neturiu kur kraustytis”, „Turiu šitą siaubingą darbą, su baisiu viršininku, nes kitą rast – be šansų”, „Gyvenu su šitu vyru, nes nemuša ir duoda biškį pinigų, nors žiūrėt į jį negaliu”… Tokių pasakymų galime sugalvoti kiek tik norime.
Rinktis – sunku. Bet reikia. Galima rinktis tą siaubingą darbą dabar, žinoti kad jis laikinai, bet daryti kažką, kad pasikeistų situacija darbe, arba daryti taip, kad ilgainiui galėtume keisti darbą (vyrą) – mokytis, dirbti, kad turėtumėte savo pajamas, ir nepriklausytumėte nuo biškio pinigų iš vyro. Kažką darant, viskas tikrai keisis, patikėkite, tik reikia nuspręsti ir pradėti.
Arba galite rinktis visiems skųstis kaip neturite JOKIO pasirinkimo.
Bet jūs turite. Jūs jau pasirinkote. Jūs pasirinkote nesirinkti ir skųstis.
O jei pasirinksite kažką daryti, tai skųstis nebebus laiko.
Dabartinė situacija Norvegijoje visiškai kitokia, nei ji buvo kad ir prieš 20- 25 metus.
„Norvegija taip arti, kad net nesijaučia – pusantros valandos lėktuvu ir aš jau Lietuvoje, pasikraunu energija. Bet praeina pora savaičių – ir jau noriu į Norvegiją, noriu švaros, ramybės„, – sako D.P. , Norvegijoje gyvenanti ir dirbanti 7 metus.
Tai dažnas bet kokios visuomenės reiškinys, kai vyresnybė rodo vienam asmeniui didesnę simpatiją nei kitam. Nors Norvegijoje neva visi lygūs ir negali būti su jais elgiamasi skirtingai, bet norvegai irgi žmonės, taigi šis fenomenas galioja ir čia. Trynefaktor yra kai pvz. priimamas į darbą žmogus (nežinia kodėl, nes buvo ir geresnių kandidatų) ar jau darbe gauna privalumus ir didesnę algą, arba kažkas gauna geresnius pažymius mokykloje ar šiaip susilaukia didesnio palaikymo be pagrindo arba kai palankumo niekaip negalima paaiškinti. Reikšmė (su pečių truktelėjimu) – „nežinia kuo jis įtiko”.
Daug metų vairuojantys važiuoja autopilotu. Pradinukai vairuoja įsitempę ir žiūri į kiekvieną kelio ženklą, kurio dar ir nepamato.
Gyventi naujoje šalyje – tai vairuoti nepažįstamoje šalyje. Vairuoti Norvegijoje – tai ne važiavimas tiesiai ir lygiu keliu kaip Lietuvoj, bet kalnais ir vingiais, kai nežinai kas už posūkio.
Norvegai ramūs, norvegai nesinervina, norvegai tolerantiški, norvegai vengia konfliktų, bet – norvegai užsispyrę, daro savo. Tai tiesa. Kaip įmanoma niekada nesinervinti? Kaip ir kodėl jie tokie? Net po daugelio metų gyvenimo Norvegijoje man tai nebuvo iki galo aišku. Užsiplieksdavau dėl to, kad jie tokie šalti. Kuo šaltesni, tuo pikčiau. Va, tarsi nuomonės nesutapo, o jis šypsosi, po to mūriniu veidu kiaulės akis įsįstatęs lyg niekur nieko toliau bendrauja.
Lietuvis siekia oraus gyvenimo, tai yra jo prigimtinė teisė, ir ją užtikrinti turi konstitucija ir valdžia. Lietuvio protesto forma prieš valdžią – neiti balsuoti ir nerinkti nieko į valdžią, nes:
nėra iš ko rinkti,
vis tiek bus išrinkti patys blogiausi ir kvailiausi,
Kažko nesuprato? Ar Lietuvoje kitokios taisyklės? Betgi istorija kartojasi vėl ir vėl…
Tai va, žinokit, dirbu jau čia ilgai, jau seniai, jau daug metų, apie 10 metų. Kalbą ar moku? Ne….. tai čia ir angliškai viską susikalbu. Angliškai ar moku?… Nu… tai nelabai reikia, draugai moka, padeda kai reikia.
Mano kolegė Tatjana pasakoja įspūdžius iš metro. Ji gyvena Romsås, Oslo rajone, kuriame daug užsieniečių. Tenykštėse mokyklose užsieniečių vaikų klasėse yra daugiau nei 90 %. Norvegų vaikas, netyčia patekęs į tokią klasę – ten kalbama įvairiomis pasaulio kalbomis, bet beveik nekalbama norvegiškai – dažnai pereina į kitą mokyklą, nes jo tėvai išsikelia į kitą rajoną. Šis rajonas Oslo rytinėje pusėje. Metro į ten ir iš ten dažnai perpildyti, jais važinėja į centrą darbo liaudis. Šioje įvairių nacijų ir kultūrų perpildytoje viešojo transporto erdvėje ir įvyksta Tatjanos, mokytojos iš Sankt Peterburgo, stebėti ir ją sukrėtę konfliktai.
Viena užsienietė iš Pietų Europos sako: „Reikia suprasti, kad norvegai – gamtos žmonės, jie kaip troliai. Jie nemėgsta žmonių, jų nemyli ir nėra linkę bendrauti. Jiems gerai vieniems. Vienatvės kančia jiems yra mazochistinė tautinė vertybė, jų tvirtumo ir nepalaužiamumo simbolis. Jie ją išgyveno daug šimtmečių, su ja apsiprato, ją priėmė, padarė sava, tai jų pagrindinė vertybė, jų ramstis ir jų statusas. Jie ja didžiuojasi, sūpuoja ją ir myluoja, kai motina savo išsigimusį vaiką, kaip invalidas savo negalią. Užsieniečiam pasidaro baisu su tuo susidūrus, reikia tai žinot.“
Ši mergina, per trumpą laiką išmokusi norvegų kalbą, ne taip seniai pradėjo dirbti savivaldybėje. Jai sunku. Ji dar neperprato Norvegijos nerašytų taisyklių, nori daryti, daryti daugiau ir geriau, o jai neleidžiama. Ji skundžiasi: „Jei norvegai priima kokį žmogų į jų dominuojamą šiltą biurokratinę vietelę, tai tu esi tik įsibrovėlis, kuriam daroma malonė – sėdėk ir tylėk, nes turi džiaugtis, kad turi gerą darbą, o ne tualetus plauni. Jiems turi rankas kojas bučiuoti, kad leido įlįsti į jų ofisus, taip kad malonėk nesišakoti ir nevaidinti protingo.” – lieja apmaudą.
Kita imigrantė, dirbanti kitoje valstybinėje institucijoje, pasakoja: „Laikraštis aprašo vertą dėmesio atvejį. Vaikinas dirbo Oslo savivaldybėje, integracijos skyriuje. Afrikos savaitei organizuoti Oslas skyrė daug lėšų. Savaitės metu buvo įvairios paskaitos ir diskusijos, kur vieši kalbėtojai pasisakinėjo apie tai, koks vakarų pasaulis blogas, kaip Europoje ir Norvegijoje viskas blogai ir kokia čia moralė ne tokia. Vaikinas apie tai parašė savo nuomonę į laikraštį. Parašė ir pasirašė savo vardu ir savo titulu – ne anonimiškai. Savo rašinyje jis stebėjos, kad renginys, kuriam Norvegija skiria lėšas, niekina šalį (Norvegiją), kurioje gyvenama ir kuri tas lėšas skiria. Tuoj sureagavo valdžia – vaikinas buvo iškviestas ant kilimėlio, jam buvo duota velnių, kad parašė tokį straipsnį. Jam buvo pareikšta, kad jis turėjo šią informaciją „kanalizuoti” viršininkams, o ne rašyti į laikraštį. Kas parašyta – o juk tai tiesa – nesvarbu. Tik neužkabink imigrantų, kad neapkaltintų rasizmu. Gal jie gali žeminti Norvegiją kiek nori, bet jų paliesti nevalia. Vaikiną pažemino pereigose, jam gresia išmetimas iš darbo. Ar yra žodžio laisvė Norvegijoje? Biurokratams tikriausiai nėra. O jų, Norvegijos dirbančių, yra 40 proc. Taigi beveik pusei tautos užkimšta burna, ypač kas liečia imigraciją ir imigrantus. Nes būsi apkaltintas rasizmu. Be to biurokratui rašyt į spaudą išvis negalima. Mąstyti biurokratui irgi nereikėtų. Jis turi tylėti, tyliai dirbti ir pūti laukdamas pensijos. Jokios nuomonės iš jo nepageidaujamos.“
Pirmasis mano jogos užsiėmimas. Sueiname, persirengiame, stovime pasitiesę kilimėlius. Į maždaug 30 kvadratinių metrų salę renkasi vis daugiau ir daugiau jogos mylėtojų. Tarp žmonių vietos lieka vis mažiau ir mažiau. Galiausiai susirenka apie 20 žmonių. O je! – reikės jogą daryti kaip su kuo nors gulint dvigulėje lovoje! Man ima virti kraujas, norisi protestuoti – kas čia?! Priėmė visus kas tik norėjo, kad kuo daugiau pingų uždirbti! Viena pamoka – 400 nok. Tačiau tyliu… Nes žinau, kad mano pasipiktinimas nesulauktų pritarimo. Čia neįprata protestuoti ir piktintis. Kaip sakė Odd Boretzen (Norvegijos Juozas Erlickas)– jei norvegas turi kokią nors nuomonę, jis eina namo ir rašo knygą, arba – laišką į laikraštį.
Kiti jogos dalyviai irgi kantriai tyli, neprieštarauja, nesipiktina. Laukiam ir tylim. Niekas nekalba, žiūri arba priešais nieko nematydami, arba į žemę ar lubas. Norvegijoje nepriimta žiūrėti į akis, prabilti jei niekas neklausia ar neliepė. Jei ką sakysi – gali nesuprasti, neatsakyti – tada durnai pasijusi. Norvegai be ženklo, be kokio organizuoto paliepimo paprastai nieko ir nedaro – kažkas turi vadovaut.
Pagaliau atsiranda jogos vadovė, liepia visiems prisistatyti, tada visi kažką marma, pasako savo vardą, kurio niekas vistiek neprisimins – o kam ? Ir prasideda pamokėlė. Pusantros valandos negrabiai darom asanas…. Po to – visi tyliai į rūbinę be kalbų ar įspūdžių ir po vieną sprunka namo. Va taip.
Aš žinau šią tvarką ir nesistebiu – palankyčiau jogą apie 3 metus, tai gal su kuo ir pradėčiau kalbėtis. O jei pokalbio pašnekovas pasitaikytų užsienietis – tai gali pavykti ir po kelių mėnesių susidraugaut – priklausomai nuo to, kiek ilgai pastarasis Norvegijoje gyvena. Kuo trumpiau Norvegijoje gyvena – tuo noriau eina į kontaktą, ieško draugų, žmonių.
Tik atvykusiems, šito nežinantiems, sunku. Toks jaunuolis man sakė: „Einu į sporto klubą, nes noriu susirasti draugų norvegų. Bet niekas su manim nekalba. Jei kalbinu – įtartinai žiūri ir pabėga. Ateina po vieną, išeina po vieną… „
Prie metro stotelės dar vienas nebyliojo kino paveikslėlis.
Čia vyksta kažkokia drama. Kažkas guli ant grindinio, o šalia tupi jaunuolis ir glosto gulinčiam galvą. Aplink- žmonės geltonomis liemenėmis, securitas. Kažkas atsitiko. Pareigūnai kažka tyliai kalba į savo racijas. Iš pradžių pasirodo kad ant grindinio guli šuo, o pritūpęs jo šeimininkas glosto jam galvą. Įsižiūrėjus pamatau – mergina. Guli ir verkia, kūkčioja. Aplink – laukiantys metro žmonės. Visi žiūri, bet tyli, niekas nieko neklausia, niekas nieko neaiškina. Po kurio laiko lygiai taip pat tyliai prisistato greitosios darbuotojai, ir mergina išnešama. Kur? Kas jai atsitiko? Niekas nežino ir niekada nesužinos. Gyvenimas tęsiasi.
