Pirmasis mano jogos užsiėmimas. Sueiname, persirengiame, stovime pasitiesę kilimėlius. Į maždaug 30 kvadratinių metrų salę renkasi vis daugiau ir daugiau jogos mylėtojų. Tarp žmonių vietos lieka vis mažiau ir mažiau. Galiausiai susirenka apie 20 žmonių. O je! – reikės jogą daryti kaip su kuo nors gulint dvigulėje lovoje! Man ima virti kraujas, norisi protestuoti – kas čia?! Priėmė visus kas tik norėjo, kad kuo daugiau pingų uždirbti! Viena pamoka – 400 nok. Tačiau tyliu… Nes žinau, kad mano pasipiktinimas nesulauktų pritarimo. Čia neįprata protestuoti ir piktintis. Kaip sakė Odd Boretzen (Norvegijos Juozas Erlickas)– jei norvegas turi kokią nors nuomonę, jis eina namo ir rašo knygą, arba – laišką į laikraštį.
Kiti jogos dalyviai irgi kantriai tyli, neprieštarauja, nesipiktina. Laukiam ir tylim. Niekas nekalba, žiūri arba priešais nieko nematydami, arba į žemę ar lubas. Norvegijoje nepriimta žiūrėti į akis, prabilti jei niekas neklausia ar neliepė. Jei ką sakysi – gali nesuprasti, neatsakyti – tada durnai pasijusi. Norvegai be ženklo, be kokio organizuoto paliepimo paprastai nieko ir nedaro – kažkas turi vadovaut.
Pagaliau atsiranda jogos vadovė, liepia visiems prisistatyti, tada visi kažką marma, pasako savo vardą, kurio niekas vistiek neprisimins – o kam ? Ir prasideda pamokėlė. Pusantros valandos negrabiai darom asanas…. Po to – visi tyliai į rūbinę be kalbų ar įspūdžių ir po vieną sprunka namo. Va taip.
Aš žinau šią tvarką ir nesistebiu – palankyčiau jogą apie 3 metus, tai gal su kuo ir pradėčiau kalbėtis. O jei pokalbio pašnekovas pasitaikytų užsienietis – tai gali pavykti ir po kelių mėnesių susidraugaut – priklausomai nuo to, kiek ilgai pastarasis Norvegijoje gyvena. Kuo trumpiau Norvegijoje gyvena – tuo noriau eina į kontaktą, ieško draugų, žmonių.
Tik atvykusiems, šito nežinantiems, sunku. Toks jaunuolis man sakė: „Einu į sporto klubą, nes noriu susirasti draugų norvegų. Bet niekas su manim nekalba. Jei kalbinu – įtartinai žiūri ir pabėga. Ateina po vieną, išeina po vieną… “
Prie metro stotelės dar vienas nebyliojo kino paveikslėlis.
Čia vyksta kažkokia drama. Kažkas guli ant grindinio, o šalia tupi jaunuolis ir glosto gulinčiam galvą. Aplink- žmonės geltonomis liemenėmis, securitas. Kažkas atsitiko. Pareigūnai kažka tyliai kalba į savo racijas. Iš pradžių pasirodo kad ant grindinio guli šuo, o pritūpęs jo šeimininkas glosto jam galvą. Įsižiūrėjus pamatau – mergina. Guli ir verkia, kūkčioja. Aplink – laukiantys metro žmonės. Visi žiūri, bet tyli, niekas nieko neklausia, niekas nieko neaiškina. Po kurio laiko lygiai taip pat tyliai prisistato greitosios darbuotojai, ir mergina išnešama. Kur? Kas jai atsitiko? Niekas nežino ir niekada nesužinos. Gyvenimas tęsiasi.
