Kodėl norvegai kovoja už savo teises, o imigrantai – ne, arba kaip užprogramuojama auka.

Atliktas tyrimas tarp lenkų rodo, kad jie įsitikinę, jog norvegai yra tinginiai. Kodėl? Nes norvegai nepersidirba, eina 16.00 val. namo ir nesutinka dirbti savaitgaliais. Be to – atsisako lipti ant svyruojančių pastolių, įrodydami kad jie tikri vyrai. Reikalauja, kad būtų saugos priemonės, o be jų – atsisako dirbti. Praneša viršininkui, jei kažkas blogai… Anot lenkų, taip elgiasi tinginiai ir neturintys darbo moralės. O lenkai dirba išsijuosę ir nieko neprašo. Daug panašių nuomonių girdėjau ir iš lietuvių.

Man pažįstama norvegiška pozicija: «Jeg må ingenting og bryr meg ikke hva du tenker» (nieko neprivalau ir man tas pats ką tu galvoji). Dirba jie pagal sudarytas sutartis ir kaip diktuoja įstatymas. Ir tikrai nepersistengia. Gerai ar blogai? Kai kam atrodo, kad norvegai neturi nei gėdos nei sąžinės. O kaip iš tikrųjų ir kas už to slypi? Gal ir mums verta iš jų pasimokyti?

Toliau skaityti „Kodėl norvegai kovoja už savo teises, o imigrantai – ne, arba kaip užprogramuojama auka.“

Lietuvos filialas Norvegijoje (tik blogesnės kokybės)

 Gyvenimas per skaipą

Dabartinė situacija Norvegijoje visiškai kitokia, nei ji buvo kad ir prieš 20- 25 metus.

„Norvegija taip arti, kad net nesijaučia – pusantros valandos lėktuvu ir aš jau Lietuvoje, pasikraunu energija. Bet praeina pora savaičių – ir jau noriu į Norvegiją, noriu švaros, ramybės„, – sako D.P. , Norvegijoje gyvenanti ir dirbanti 7 metus.

Toliau skaityti „Lietuvos filialas Norvegijoje (tik blogesnės kokybės)“

Nebylusis kinas

Pirmasis mano jogos užsiėmimas. Sueiname, persirengiame, stovime pasitiesę kilimėlius. Į maždaug 30 kvadratinių metrų salę renkasi vis daugiau ir daugiau jogos mylėtojų. Tarp žmonių vietos lieka vis mažiau ir mažiau. Galiausiai susirenka apie 20 žmonių. O je! – reikės jogą daryti kaip su kuo nors gulint dvigulėje lovoje! Man ima virti kraujas, norisi protestuoti – kas čia?! Priėmė visus kas tik norėjo, kad kuo daugiau pingų uždirbti! Viena pamoka – 400 nok. Tačiau tyliu… Nes žinau, kad mano pasipiktinimas nesulauktų pritarimo. Čia neįprata protestuoti ir piktintis. Kaip sakė Odd Boretzen (Norvegijos Juozas Erlickas)– jei norvegas turi kokią nors nuomonę, jis eina namo ir rašo knygą, arba – laišką į laikraštį.

Kiti jogos dalyviai irgi kantriai tyli, neprieštarauja, nesipiktina. Laukiam ir tylim. Niekas nekalba, žiūri arba priešais nieko nematydami, arba į žemę ar lubas. Norvegijoje nepriimta žiūrėti į akis, prabilti jei niekas neklausia ar neliepė. Jei ką sakysi – gali nesuprasti, neatsakyti – tada durnai pasijusi. Norvegai be ženklo, be kokio organizuoto paliepimo paprastai nieko ir nedaro – kažkas turi vadovaut.

Pagaliau atsiranda jogos vadovė, liepia visiems prisistatyti, tada visi kažką marma, pasako savo vardą, kurio niekas vistiek neprisimins – o kam ? Ir prasideda pamokėlė. Pusantros valandos negrabiai darom asanas…. Po to – visi tyliai į rūbinę be kalbų ar įspūdžių ir po vieną sprunka namo. Va taip.

Aš žinau šią tvarką ir nesistebiu – palankyčiau jogą apie 3 metus, tai gal su kuo ir pradėčiau kalbėtis. O jei pokalbio pašnekovas pasitaikytų užsienietis – tai gali pavykti ir po kelių mėnesių susidraugaut – priklausomai nuo to, kiek ilgai pastarasis Norvegijoje gyvena. Kuo trumpiau Norvegijoje gyvena – tuo noriau eina į kontaktą, ieško draugų, žmonių.

Tik atvykusiems, šito nežinantiems, sunku. Toks jaunuolis man sakė: „Einu į sporto klubą, nes noriu susirasti draugų norvegų. Bet niekas su manim nekalba. Jei kalbinu – įtartinai žiūri ir pabėga. Ateina po vieną, išeina po vieną… “

Prie metro stotelės dar vienas nebyliojo kino paveikslėlis.

Čia vyksta kažkokia drama. Kažkas guli ant grindinio, o šalia tupi jaunuolis ir glosto gulinčiam galvą. Aplink- žmonės geltonomis liemenėmis, securitas. Kažkas atsitiko. Pareigūnai kažka tyliai kalba į savo racijas. Iš pradžių pasirodo kad ant grindinio guli šuo, o pritūpęs jo šeimininkas glosto jam galvą. Įsižiūrėjus pamatau – mergina. Guli ir verkia, kūkčioja. Aplink – laukiantys metro žmonės. Visi žiūri, bet tyli, niekas nieko neklausia, niekas nieko neaiškina. Po kurio laiko lygiai taip pat tyliai prisistato greitosios darbuotojai, ir mergina išnešama. Kur? Kas jai atsitiko? Niekas nežino ir niekada nesužinos. Gyvenimas tęsiasi.

Kodėl

Kodėl rašau šį tiklaraštį? Pirmiausia dėl to, kad noriu. Kita priežastis – manau, kad turiu daug informacijos, kuri manyje jau netelpa, todėl noriu dalintis. O trečioji priežastis– man SKAUDA. Tuoj paaiškinsiu ką. Skauda ne man pačiai, o matyti, kad kai kurie lietuviai, yapč neseniai atvykę, susiduria su problemomis, kurių DAŽNIAUSIA priežastis – kultūriniai skirtumai. Jie nesupranta Norvegijos. O ją ir ne taip lengva suprasti iš pirmo žvilgsnio. Nes ji slypi po laimingiausios pasaulio šalies įvaizdžiu. Tai šalis, galvoja atvykėlis, kurioje iškart turi sektis, kurioje visi turtingi ir laimingi. Todėl potencialus imigrantas (dar prieš emigruodamas) piešia savo vaizduotėje šviesią ateitį.

O būna taip, kad realybė daug kartesnė… Egzistuoja gana aiškus ir logiškas paaiškinimas, kodėl kai kurie lūkesčiai – tik iliuzija, ir nereikėtų gaišti laiko juos puoselėjant.

Labai noriu praskleisti iliuzijų užuolaidėlę, papasakodama, ką supratau per savo gyvenimą Norvegijoje, patirtu iššūkius ir čia išmoktas pamokas. Dažnoje sitaucijoje net nėra aiškaus patarimo ar sprendimo. Tiesiog reikia kelti klausimus, kuriuos galėtume spręsti kartu. Arba keisti požiūrį. Gal tai padės greičiau suprati Norvegiją ir prisitaikyti? Nes kai kam – žinau iš patirties – supratimas ateina lėtai ir sunkiai, ilgai ir kantriai minant ant to paties grėblio, bet jo vistiek nematant… Noriu tai palengvinti. Kam vėl ir vėl išradinėti dviratį, jei jis yra – sėsk ir važiuok.

Nesiekiu jokio aukšto literatūrinio stiliaus – tiesiog rašau. Bandau nedaryti gramatinių kalidų, tačiau ne viską derinu su valstybine lietuvių kalbos komisija 😊.

DABAR – jei netingite ir mėgstate skaityti, siūlau mano „atrastas amerikas“ Norvegijoje. Malonaus skaitymo.

Laukčiau civilizuotų komentarų ir pasiūlymų 😊

Apie mane

Galima rasti čia