Lik jaunas, nes senatvė tau netinka. In memoriam Algimantui

2021 lapkričio 9 diena

2003 m.

Algi, aš jau nebegaliu tau pasakyti šių žodžių ir rašau juos kaip atsisveikinimą.

Nerašysiu rimtai ar liūdnai, nepatiktų. Sakytum: „Kacycinka, nu jau tik tu nepraskysk“. O iš tikrųjų buvai jautrus ir romantiškas, nors tą slėpei po cinizmo kauke, po spygliais, kurie daugelį atbaidydavo, todėl prisikasti iki tavo romantiškos ir poetiškos esmės buvo sunkoka.

Tave Norvegijoje pažįsta daug kas. Negalėjai Algelio, kaip tave vadino, nepastebėti – artistiško, kalbančio išlavintu, garsiu balsu, palydimu išraiškingais gestais. Buvai įsitikinęs, kad tavęs turi klausyti, turi tave matyti ir jokiu būdu nepamiršti. Niekas ir nepamiršdavo spalvingojo Algio iš Norvegijos.

2005 m.

Tavo „anas gyvenimas“, iš Lietuvos, man žinomas tik nutrūkstančiais punktyrais: gimei ir augai Plungėje, studijavai Vilniaus universitete, grojai smuiku.

Mūsų draugystė prasidėjo 1991 metais, kai maža grupelė pirmųjų atvykėlių iš Lietuvos į Norvegiją kaip pamestinukai šliejomės vienas prie kito, trokšdami draugystės ir palaikymo svetimoje šalyje… Nelabai buvo prie ko kito šlietis, nieko daugiau čia ir neturėjome, tik savo jaunystę, optimizmą ir drąsias svajones.

Tu buvai negailestingai atviras, rėžiantis tiesiai šviesiai, nevyniojantis nuomonės į politinio ar kitokio korektiškumo vatas – tai mane žavėjo, o kai ką galbūt baugino ar pykdė. Kiek mūsų kartu priplepėta, prijuokauta ir pribaliavota – nesuskaičiuojama. Tu buvai nepamainoma kompanijos siela: artistiškas, meniškas, žavingas, kandus, talentingas…Niekada nenorintis baigti kvailioti ir užsiimti rimtais dalykais.

Gyvenimo proza tave nervino ir sekino. Tau reikėjo nuolatinio pobūvio, nuolatinio pakilimo, prabangos – gėlių, muzikos, gurmaniškų patiekalų, prabangių restoranų, gražių originalių daiktų, stilingos aprangos – gyvenimo spalvų, žaižaravimo, klyksmo, kvatojimo. Nesitenkinai mažu ir paprastu. Nenorėjai ir nemokėjai būti eilinis, kasdieniškas, pilkas. Ir buvai neeilinis – tai buvo tavo esybės esmė, juk tave erzino rutina ir buitis. Todėl menkiausią kasdienišką veiksmą pakylėdavai iki spektaklio, sureikšmindavai iki ritualo. Mokėjai būti dėmesio centre ir tuo gyvenai. Tavo asmeninis spektaklis vyko kasdieną, nuspalvindamas aistromis gyvenimą tų, kurie buvo šalia.

Buvai mano kolega vertėjas teismuose, tačiau tavo širdis, žinojau, buvo teatre, įvairiuose projektuose, ypač statant spektaklius su Oskaru Koršunovu Norvegijos teatruose, kur buvai ne tik vertėjas, bet  lygiavertis kūrybinės grupės narys.

Dienraščio „Aftenposten“ nuotrauka. Algis ir Oskaras Stavangeryje, dirbant prie Jon Fosse pjesės 2008 m. Spektaklis „Tos akys“ (Desse auga) buvo kulminacinis projekto „Pasakos gamtoje“ (Eventyr i landskap) įvykis.

Nors paskutiniais gyvenimo metais sekino liga, vistiek nemokėjai ir nenorėjai gyventi ramiai, apriboti save, sumažinti gyvenimo greitį – nes toks buvai nebe tu. Troškai likti kaip visada jaunas, žaismingas, šmaikštus, originalus, elegantiškas. Tam reikėjo daug jėgų, o jų tau tiesiog nebeužteko…

Tu išėjai, mes gyvensime toliau. Lapkritis, ir krinta lapai, ir išeina draugai, bet lieka jie jauni mūsų atminty, kaip ir tu, Algi. Lik jaunas, nes senatvė tau netinka.

2003 m.

Tikėjimas nr. 15. Jei atvažiavau čia gyventi pas kokį nors vyrą, jis automatiškai tampa mano sugyventiniu. Tada man duoda numerį ir galiu iškart stoti į NAV, kuris visokeriopai padeda visoms moterims.

Deja, ne taip paprasta. Sugyventinio statusas Norvegijoje nepripažįstamas bet kam. Sugyventinis – tai asmuo, su kuriuo kartu registruota gyvenamoji vieta. Užsieniečiams, atvykstantiems kartu gyventi su legaliai gyvenančiu Norvegijoje asmeniu, šis statusas automatiškai nepriklauso. Yra reikalavimai norint gauti tokį statusą Norvegijoje ir tuo pagrindu – registruotis kaip šeimos, šiuo atveju, sugyventinio statusu, norint imigruoti ir gauti asmens kodą (D-numerį arba ID numerį). Reikalavimai – mažiausiai dvejus metus registruota bendra gyvenamoji vieta (reikalingas pažyma apie tai) arba bendras vaikas, kurio gimimo liudijime nurodyti abu sugyentiniai kaip tėvai.

Informacija randama Imigracijos direktorato portale.

Nuskambėjusi Lietuvoje ir Norvegijoje MONIKOS byla. Ko išmokome. Mintys perskaičius knygą.

2011 metais Norvegiją sukrėtė ypatinga byla. 8 metų Moniką jos mama Kristina, parėjusi iš darbo, rado negyvą. Bergeno policija bylą greitai nutraukė, nes, anot jų, mergaitė pati sau atėmė gyvybę. Nors atvejų, kad tai padarytų mažas vaikas Norvegijoje anksčiau nepasitaikė, bet Amerikoje, pareiškė Bergeno policija, tokių atvejų yra buvę… Vėliau paaiškėjo, kad policija klydo, ir byla buvo tirta iš naujo. Ką tik perskaičiau knygą apie šią mane labai dominusią bylą , ir ji sukėlė daug minčių…

Knygos viršelis
Audio įrašas

„Kova už Moniką. Istorija apie vieno vaiko žudiko medžioklę“ (Kampen for Monika,  Historien om jakten på en barnemorder. Autoriai Aasa Christine Stoltz ir Stig Nilsen, 2019). Tai yra knyga, kurią turime skaityti ir apie ją rašyti. Neabejoju, kad ši tragiška byla išliks ir Norvegijos kriminalistikos, ir lietuvių Norvegijoje istorijoje.

Jei domina daugiau – bylą, ir pirmą ir antrą tyrimą, labai plačiai nušvietė ir Lietuvos, ir Norvegijos žiniasklaida (video medžiaga su visais veikėjais).

Tiems kurie nežino ar primiršo – istorija trumpai

2011 metai, lietuvė Kristina Šviglinskaja su 8 metų dukrele Monika gyvena prie Bergeno ir dirba žuvų fabrike. Ji susipažįsta su lietuviu Darium Lukoševičium, ir po kurio laiko jis apsigyvena moters namuose. Neilgai trukus Kristina, pamačiusi, kad iš šitų santykių nieko gero tikėtis negalima, paprašo vyriškį išsikraustyti. Jis taip ir padaro. Į Kristinos el.paštą ir feisbuką iš kažkokių nežinomų siuntėjų ima eiti grąsinančios žinutės. Kristina mano, kad jas siunčia buvęs sugyventinis ir ima jo bijoti.

Toliau skaityti „Nuskambėjusi Lietuvoje ir Norvegijoje MONIKOS byla. Ko išmokome. Mintys perskaičius knygą.“

Konfliktas darbe. Ar tikrai? Teisingos ir neteisingos reakcijos .

Klausykitės straipsnio garso įrašo

Ji mane žemina….

„Jau daugiau neištversiu, kaip ji gali taip elgtis? Jinai mane mobina, ji mane žemina. Kaip? Nu, nesisveikina, nežiūri į mane, numeta man blogesnes užduotis, klientus, tolimesnius objektus. Nuo kada? Tai kai gavo tą aukštesnį postą… O kada gavo? Prieš savaitę tapo vadove, nuo tada ir pūstis ėmė, mane pradėjo ignoruot.. Kaip taip galima? O buvo draugė. Mes gi iš to paties miesto, kartu atvažiavom čia. Kartu baliavodavom, apie viską kalbėdavom. O dabar, kai tapo teamledere, nosį užrietė. Kokiu būdu žemina? Va vakar ėjo pro šalį, net nepasisveikino. Kokie dar epizodai? Na, daugiau nemačiau aš jos, bet jaučiu, kad jau ims man kenkt. Ar kažką dariau, kalbėjau su ja? Ne, bet ji pati juk supranta ką daro, tyčia daro, kad pažemint… Noriu paskųst už diskriminaciją, už tai, kad taip elgiasi su manim, kur man kreiptis?“ (Imigrantės skundas).

Vaikas, spardantis duris

Tokia reakcija? Deja, niekas nėra atsakingas už tai ką jaučiate. Kai kurių žmonių reakcija – įsižeisti už nieką ir nieko nedarant kankintis. Anot psichologų – tai aukos pozicija.  Vaikas spardo daiktą, į kurį užsigavo. Įsižeidusioji šioje situacijoje elgiasi panašiai – kankinasi be reikalo ir skundžiasi be pagrindo.

Ar tai tiesa, kad draugė bando specialiai kenkti? Jei draugę paskyrė grupės vadove, gal ji gavo daugiau užduočių? Galbūt buvo nurodyta elgtis su visais darbuotojais vienodai, todėl ji negali rodyti iškirtinio dėmesio? O gal pati turėjo rimtą pokalbį su aukštesniu vadovu, ir yra blogos nuotaikos?  Gal jūsų net nepastebėjo? Į tokį klausimą gali būti daug atsakymų, nes nebūtinai visas pasaulis sukasi apie jus, o draugė nebūtinai specialiai jus įžeidinėja, nematydama ir praeidama pro šalį. Be to, tai nėra nei diskriminacija, nei mobingas, o paprasčiausiai jūsų neigiama emocija.

Toliau skaityti „Konfliktas darbe. Ar tikrai? Teisingos ir neteisingos reakcijos .“

Kodėl norvegai kovoja už savo teises, o imigrantai – ne, arba kaip užprogramuojama auka.

Atliktas tyrimas tarp lenkų rodo, kad jie įsitikinę, jog norvegai yra tinginiai. Kodėl? Nes norvegai nepersidirba, eina 16.00 val. namo ir nesutinka dirbti savaitgaliais. Be to – atsisako lipti ant svyruojančių pastolių, įrodydami kad jie tikri vyrai. Reikalauja, kad būtų saugos priemonės, o be jų – atsisako dirbti. Praneša viršininkui, jei kažkas blogai… Anot lenkų, taip elgiasi tinginiai ir neturintys darbo moralės. O lenkai dirba išsijuosę ir nieko neprašo. Daug panašių nuomonių girdėjau ir iš lietuvių.

Man pažįstama norvegiška pozicija: «Jeg må ingenting og bryr meg ikke hva du tenker» (nieko neprivalau ir man tas pats ką tu galvoji). Dirba jie pagal sudarytas sutartis ir kaip diktuoja įstatymas. Ir tikrai nepersistengia. Gerai ar blogai? Kai kam atrodo, kad norvegai neturi nei gėdos nei sąžinės. O kaip iš tikrųjų ir kas už to slypi? Gal ir mums verta iš jų pasimokyti?

Toliau skaityti „Kodėl norvegai kovoja už savo teises, o imigrantai – ne, arba kaip užprogramuojama auka.“

Lietuvos filialas Norvegijoje (tik blogesnės kokybės)

 Gyvenimas per skaipą

Dabartinė situacija Norvegijoje visiškai kitokia, nei ji buvo kad ir prieš 20- 25 metus.

„Norvegija taip arti, kad net nesijaučia – pusantros valandos lėktuvu ir aš jau Lietuvoje, pasikraunu energija. Bet praeina pora savaičių – ir jau noriu į Norvegiją, noriu švaros, ramybės„, – sako D.P. , Norvegijoje gyvenanti ir dirbanti 7 metus.

Toliau skaityti „Lietuvos filialas Norvegijoje (tik blogesnės kokybės)“