2021 lapkričio 9 diena
Algi, aš jau nebegaliu tau pasakyti šių žodžių ir rašau juos kaip atsisveikinimą.
Nerašysiu rimtai ar liūdnai, nepatiktų. Sakytum: „Kacycinka, nu jau tik tu nepraskysk“. O iš tikrųjų buvai jautrus ir romantiškas, nors tą slėpei po cinizmo kauke, po spygliais, kurie daugelį atbaidydavo, todėl prisikasti iki tavo romantiškos ir poetiškos esmės buvo sunkoka.
Tave Norvegijoje pažįsta daug kas. Negalėjai Algelio, kaip tave vadino, nepastebėti – artistiško, kalbančio išlavintu, garsiu balsu, palydimu išraiškingais gestais. Buvai įsitikinęs, kad tavęs turi klausyti, turi tave matyti ir jokiu būdu nepamiršti. Niekas ir nepamiršdavo spalvingojo Algio iš Norvegijos.
Tavo „anas gyvenimas“, iš Lietuvos, man žinomas tik nutrūkstančiais punktyrais: gimei ir augai Plungėje, studijavai Vilniaus universitete, grojai smuiku.
Mūsų draugystė prasidėjo 1991 metais, kai maža grupelė pirmųjų atvykėlių iš Lietuvos į Norvegiją kaip pamestinukai šliejomės vienas prie kito, trokšdami draugystės ir palaikymo svetimoje šalyje… Nelabai buvo prie ko kito šlietis, nieko daugiau čia ir neturėjome, tik savo jaunystę, optimizmą ir drąsias svajones.
Tu buvai negailestingai atviras, rėžiantis tiesiai šviesiai, nevyniojantis nuomonės į politinio ar kitokio korektiškumo vatas – tai mane žavėjo, o kai ką galbūt baugino ar pykdė. Kiek mūsų kartu priplepėta, prijuokauta ir pribaliavota – nesuskaičiuojama. Tu buvai nepamainoma kompanijos siela: artistiškas, meniškas, žavingas, kandus, talentingas…Niekada nenorintis baigti kvailioti ir užsiimti rimtais dalykais.
Gyvenimo proza tave nervino ir sekino. Tau reikėjo nuolatinio pobūvio, nuolatinio pakilimo, prabangos – gėlių, muzikos, gurmaniškų patiekalų, prabangių restoranų, gražių originalių daiktų, stilingos aprangos – gyvenimo spalvų, žaižaravimo, klyksmo, kvatojimo. Nesitenkinai mažu ir paprastu. Nenorėjai ir nemokėjai būti eilinis, kasdieniškas, pilkas. Ir buvai neeilinis – tai buvo tavo esybės esmė, juk tave erzino rutina ir buitis. Todėl menkiausią kasdienišką veiksmą pakylėdavai iki spektaklio, sureikšmindavai iki ritualo. Mokėjai būti dėmesio centre ir tuo gyvenai. Tavo asmeninis spektaklis vyko kasdieną, nuspalvindamas aistromis gyvenimą tų, kurie buvo šalia.
Buvai mano kolega vertėjas teismuose, tačiau tavo širdis, žinojau, buvo teatre, įvairiuose projektuose, ypač statant spektaklius su Oskaru Koršunovu Norvegijos teatruose, kur buvai ne tik vertėjas, bet lygiavertis kūrybinės grupės narys.
Nors paskutiniais gyvenimo metais sekino liga, vistiek nemokėjai ir nenorėjai gyventi ramiai, apriboti save, sumažinti gyvenimo greitį – nes toks buvai nebe tu. Troškai likti kaip visada jaunas, žaismingas, šmaikštus, originalus, elegantiškas. Tam reikėjo daug jėgų, o jų tau tiesiog nebeužteko…
Tu išėjai, mes gyvensime toliau. Lapkritis, ir krinta lapai, ir išeina draugai, bet lieka jie jauni mūsų atminty, kaip ir tu, Algi. Lik jaunas, nes senatvė tau netinka.
