Kalbu su imigrante iš Bulgarijos.
Ji pasakoja: „Pakviečiau į svečius dukros sužadėtinio, norvego, tėvus. Visko prikepiau, priviriau, norėjau parodyti tradicinį bulgarišką vaišingumą. Valiau ir tvarkiau namus, ploviau langus, merkiau gėles. Pasipuošiau, laukiau. Atėjo, pabuvo, pasivaišino. Nustebino, kad svečiai nebuvo pasipuošę, o atnešė tik sausainių pakutį. Bet viskas jiems patiko. Po kelių mėnesių pakvietė ir mane į savo namus. Nunešiau saldainių dėžę, vyno butelį ir gėlių. Mane pasitiko netvarkingi namai. Būsimasis žentas sėdėjo su senomis kelnėmis, išplyšusiu klynu, dėmėtais marškinėliais. Stalas nepadengtas, jokios staltiesės, servetėlių… Žodžiu – jokios buities estetikos, prie ko mes pripratę, kai pasistengiame, norėdami sukurti šventę. Esu labai nustebinta. Jie viską turi, bet, atrodo, neturi gyvenimo kokybės. Kas tai? Nepagarba? O apie ką kalbėjomės – irgi atskira tema. Aš gerai kalbu angliškai, šiek tiek norvegiškai, tai maniau susipažinsime, bus pokalbis apie save, patirtis, jausmus. Gal dar apie politiką ir kas dabar pasaulyje dedasi – laikai neramūs. Bet nieko tokio nebuvo. Jie kabėjosi apie smulkmenas, ką pirko, ką valgė. Nei apie knygas, nei apie filmus ar parodas irgi niekas nekalbėjo. Toks jausmas, kad negyvena, o egzistuoja ir vartoja.”
Bet neskubėkime piktintis ir pažiūrėkime į šią situaciją iš norvegų kultūros pusės.
Norvegų kultūroje tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip abejingumas ar prastos manieros, dažniausiai kyla iš pamatinių visuomenės vertybių – kuklumo, privatumo gerbimo ir lygybės siekio. Kitose šalyse tai laikoma estetikos ir manierų stoka, o Norvegijoje tai – sąmoningas elgesys.
Imigrantas tikrai gali patirti puikiai kultūrinį šoką, susidūręs su norvegišku privatumo, švenčių ir kasdienybės supratimu. Tai, kas kitoje kultūroje suprantama kaip nepagarba, Norvegijoje dažniausiai yra giliai įsišaknijęs neformalumas ir atsipalaidavimas.
Nepamirškite, kad čia vyrauja hygge ir patogumo kultas. Namų šventėse vertinamas jaukumas (hyggelig, koselig) ir maksimalus patogumas, o ne pompastika ir persistengimas. Suplyšę ar nudėvėti drabužiai jiems asocijuojasi su visišku atsipalaidavimu, saugumu ir buvimu „savu“. Puoštis savo šeimos rate jiems atrodo dirbtina ir suvaržyta.
Minimalistinis stalas irgi dažnas dalykas. Norvegijoje maistas per gimtadienius dažnai yra tik fonas bendravimui, o ne šventės centras. Įprasta patiekti tiesiog dešreles (pølser), picą ar paprastą pyragą ar vieno puodo patiekalą. Nekruopščiai padengtas stalas irgi nereiškia nepagarbos svečiui – tai tiesiog noras, kad šeimininkai nevergautų virtuvėje, o visi jaustųsi laisvai.
Saugaus pokalbio ribos Norvegijoje irgi labai įprastas dalykas. Jie sąmoningai vengia sunkių, intelektualių, politinių ar gilių asmeninių temų, kad netyčia nesukeltų konflikto ar nepatogumo. Kalbos apie buitį, daiktus (pavyzdžiui, naują pirkinį ar namo remontą) ir savo kasdienybę jiems yra saugi zona, skirta palaikyti lengvam, neįpareigojančiam ryšiui. Bet tai nebūtinai rodo, kad žmonės nemąstantys ir nieko nežinantys.
Norvegai pragmatiškai žiūri į intelektą, nesigiria perskaitytomis knygomis ar akademiniu išsilavinimu (Jantės dėsnis). Atviras prisipažinimas „man neįdomu“ Norvegijoje laikomas tiesiog nuoširdumu, o ne gėdingu neišprusimu. Kai kurie mieliau renkasi praktinę veiklą, meistravimą ar laiką gamtoje nei teorines diskusijas.
Imigrantai dažnai žiūri iš kitos perspektyvos ir jiems toks elgesys gali atrodyti kaip apsileidimas, nepagarba ir etiketo stoka. Kitose šalyse šventė ir svečių apsilankymas reikalauja pasitempimo: švara, apgalvotos vaišės, pasipuošimas. Juk svečiams rodome geriausia, ką turime.
Norvegiškame kontekste svečių, ypač šeimos narių priėmimas paprastai, kasdieniškai nėra apsileidimas. Tai yra radikalus neformalumas (norv. uformelt).
Taip elgimasi dėl kelių priežasčių:
Svečio „neapkrovimas”. Demonstruoti dideles pastangas (įmantriai dengti stalą, rengtis prabangiai) namų aplinkoje laikoma blogu tonu. Tai sukeltų spaudimą svečiui, tarsi jis lieka skolingas tokį patį priėmimą. Suplyšę rūbai siunčia signalą: „Tu esi savas, čia tau nereikia stengtis, atsipalaiduok“.
Kiti prioritetai: Materialinė gerovė Norvegijoje dažnai investuojama į funkcionalius daiktus (kokybišką namą, kemperį, slidinėjimo įrangą), o ne į reprezentaciją ar išvaizdą namuose. Tai, kas mums atrodo netvarka, jiems yra tiesiog praktiška kasdienybė. Kitų šalių kultūrose namų švara, reprezentatyvumas ir jaukumas svečiui yra šeimininko garbės reikalas. Norvegijoje, ypač šeimos rate, galioja nuostata: „mano namai – mano tvirtovė, kurioje aš turiu teisę gyventi kaip noriu“. Jei ten nėra idealios tvarkos, jiems tai reiškia, kad namuose yra „gyvenama“, ir jie nesuka galvos dėl to, ką pagalvos kiti.
Abejingumas estetikai vardan patogumo: Tai, kas mums atrodo kaip jaukumo trūkumas, jiems gali būti tiesiog praktiška erdvė, kurioje nereikia saugoti daiktų ir nebūtina jaudintis dėl estetikos.
Atsiribojimas nuo formalumų. Norvegai kasdienybėje patiria daug taisyklių ir socialinio spaudimo darbe. Namai jiems yra vienintelė zona, kur jie leidžia sau būti visiškai laisvi nuo bet kokių visuomenės standartų.
Taigi, imigrantės papasakota situacija yra tiesiog kutūrinis nesuspratimas. Jos pyktis ir nusivylimas yra visiškai suprantami. Ji pasijuto neįvertinta ir negerbiama, o tiesa yra ta, kad norvegai giminaičiai taip elgiasi ne norėdami įžeisti, o todėl, kad jų kultūroje riba tarp mandagumo ir visiško atsipalaidavimo yra kitokia.
Sužinoti o ne piktintis yra geriausias sprendimas. Juk svarbiausia suprasti vienas kitą ir jaustis gerai.
Čia aprašytos patirtys yra subjektyvios ir gali skirtis nuo kitų patirčių.
