Norvegiška mantra „Det går sikkert bra“

Apie kultūrinius skirtumus. Kodėl norvegai nepersistengia, o imigrantai linkę prisiima visą atsakomybę?

Nesureikšminti mokomi nuo vaikystės

Išminčiai moko: Gyvenime reikia atskirti, kas yra svarbu, o kas ne. Jei nieko negali pakeisti – kam nervintis, jei gali pakeisti – keisk, kam nervintis. Kažkas atsitiko – ar verta nervintis, nes jau atsitiko. Dar neatsitiko, bet bijai kad atsitiks – daryk viską, kad neatsitiktų, bet nesinervink. Visai tai daug kam žinoma, tačiau taikyti gyvenime šią teoriją reikia išmokti.

Atėjo į svečius anūkė. Jai trys metai. Ima nuo lentynėles visokius puošnius niekučius, pasižiūri, pavarto. Aišku, aš turėjau atimti, kai pasigriebė mano močiutės dovanotą senovinę medinę vėduoklę. Bet tada pagalvojau, kad geriau pamokysiu kaip ja naudotis – buvo labai karšta. Bet vaiko  piršteliai dar neigudę, suktelėjo į kitą pusę, ir trapi vėduoklė buvo nepataisomai sugadinta. Mūsų laikais ir mūsų šaly vaikas būtų baramas. Aš sakau mergaitei: „Sulaužei vėduoklę!“. O ji žiūri didelėm žydrom akim ir atsako: „ Det går bra!“ Matau, supranta, kad sulaužė ir truputį sunerimus. Bet kartoja užkeikimą „ Det går bra!“ , išmoktą iš norvegės motinos. Ir nuimama bet kokia atsakomybė. Vaikas įsitikinęs, kad viskas tvarkoje. Kita vertus, ar verta barti tokį mažą vaiką, nes žala juk nebuvo padaryta tyčia. Mūsų kultūroje kitaip, o norvegiškas auklėjimas yra vaikui labai palankus. Bet ar neišmoks jie į viską moti ranka? (Manuela, ispanė)

Užsieniečiams dažnai atrodo, kad norvegai per daug atsipūtę, daro klaidas ar išvis nieko nedaro  – ir jiems tai atleidžiama. Nepavyko? Nieko tokio. Neatlikai darbo? Ką padarysi. Kaip sakoma „Gjort er gjort“ (kas padaryta, tas padaryta). Bandom dar kartą. Užsieniečių besaikis rūpinimasis, nervinimasis, noras viską kontroliuoti ar padaryti maksimaliai gerai norvegams ne visada suprantamas. Kam persistengti? Psichologai teigia, kad kontrolfrykai (norintys viską kontoliuoti) yra neasugumo ir perteklinės kritikos vaikystėje traumuotos asmenybės. Norvegai daugelį situacijų, dėl kurių užsieniečiai labai jaudinasi, vertina daug paprasčiau.

Pradėjau dirbti didelėje tarptautinėje kompanijoje. Turėjau skristi į Kauną, dalyvauti derybose kartu su savo viršininku. Jis išskrido sekmadienį, aš turėjau prisijungti pirmadienį. Mano lėktuvas vėlavo tris valandas. Dar sėdžiu Torpe (Sandefjordo oro uostas), o jau turėčiau būti derybose. Klaikus nervas – ką daryt, sužlugs derybos, viršininkas supyks! Skambinu į ofisą, atsiliepia mūsų menedžeris Rune. Aiškinu situaciją. Jis sako: „Nieko tokio,  Cristofer (viršininkas) palauks, o tu eik į verslo salę, jei tokia yra, ir mėgaukis. Juk vistiek nieko padaryti negali.“ Tikra tiesa. Truputį apsiraminau, o po to galvoju – kas mus taip išauklėjo, kad viską, kas benutiktų, priimame kaip savo asmeninę atsakomybę? Kodėl nemokame atsipalaiduoti ir ramiau iš šalies pažiūrėti į situaciją? (Stasys, lietuvis)

Bendravimas be konflikto

Klausimai darbe? Kalbėkitės ir spręskite. Nuotrauka Pexels

Labai dažnai sulaukiu tautiečių klausimų dėl įvariausių darbinių dalykų. Turiu pasakyti, kad apie 80 proc. jų kyla dėl kultūrinių skirtumų ir civilizuoto bendravimo įgūdžių stokos.

„Kaip čia apskaičiavo atostoginius, nieko nesuprantu. Ką sako įstatymas? Kodėl nervuoja? Durnium mane laiko? Kaip įrodyti, kad darbdavys klysta, reikia pakišt įstatymą! „

Keičia darbo sutartį, kitaip organizuoja darbą, skiria kitas pamainas – ar taip  galima?  Kas gali įsikišti ir nubausti darbdavį? „

Tokie ir panašūs klausimai. Pasiteiravus kaip ir kiek komunikuota, siekiant viską išsiaškinti su darbdaviu ar kitais vadovais, paaiškėja – nieko nebuvo klausiama ar aiškinamasi.

Tiesiog vyko kentėjimas, tikintis, kad kažkas pamatys ir susipras : „Čiagi ir durniui aišku, kad viskas blogai, ką negi jie nežinojo, apsimeta?!“. O kai jau trūksta kantrybė – iškart į institucijas pakeltu tonu: kaip įrodyti, pagrasinti, paskųsti, nubausti!? O darbdavys gal net nežino, kad darbuotojui kyla klausimai arba problemos.

Dažnai kreipiamasi jau po to, kai prieita prie konflikto, kilusio iš nieko. Nes žmogus vilkino, nekėlė problemos, arba informaciją gavo aplinkiniai keliais. Pasijuto auka („va, mano norvegė kaimynė man sakė, kad taip negalima“) ir kaupė nuoskaudas. O po to pratrūko, nes „daugiau nebegaliu“. Ir darbdaviui tam tikru tonu buvo išrėkti priekaištai, bet nuo to situacija tikrai nepagerėjo.

Reikėtų pagalvoti apie kultūrinius skirtumus ir nepamiršti, kad Norvegijoje bendraujant galioja taisyklės: