“-Labas, čia darbo inspekcija? Kaip parašyta įstatyme, ką turi daryti darbdavys, jei darbuotojas geria, kai turi biuletenį?
– Kaip suprast – geria?
– Nu, alkoholį geria.
– Darbuotojas yra darbavio dispozicijoje darbo metu. O jei jis turi nedarbingumą dėl ligos, tai darbdavys neturi kištis į tai ką, jis veikia sirgdamas. Iš kur žinote, ką jis veikia.
– Tai mes kartu gyvenam. Aš matau… Negi negaliu atleist?
– Pagal įstatymą – ne.
– Nu, aišku tada…“

Visi žino , kad jei vyras ir žmoga dirba vienoje įstaigoje, tai tokia šeima ne visada sugyvena. Būti kartu 24 valandas per parą labai sunku. Žmogui reikia asmeninės erdvės.
Jei jūsų darbdavys yra jūsų kaimynas iš Lietuvos, ir dar pusbrolis, su kuriuo kartu gyvenate nuomojamame būste, tai problemos anksčiau ar vėliau visada iškils.
„Atvažiavau su savo geriausia drauge, nuomavomės kartu butą, abi pradėjome dirbti valymuose. Paskui ją padarė tymledere (darbų vadove), ji lindo be muilo darbdavei, vežė šakočius ir lietuvišką likerį. Mane pradėjo diskriminuoti, duoda blogiausius objektus. Ar galima kaip nors sutvarkyti šitą nesąmonę? Negi taip Norvegijoje leidžiama?”

Štai renka kokios nors vietovės verslininkas komandą į Norvegiją kalnų namelių statyti. Pasikviečia kaimynus ir giminaičius pinigėlių užsidirbti. Kartu atvažiuoja, kartu gyvena, vienas iš kito pasiskolina pinigų. Kartu dirba, kartu miega kartu valgo. Kaip pionierių stovykloje ar kalėjime. Atsiranda ir tam tikri santykiai – vienas, turintis charizmą ir įgimtą autoritetą, bus stiprus ir kietas, kitas – drovus ir tylus – pastumdėlis. Vienas darbdaviui įtiks, kitas bus ne toks mėgstamas. Ar galima tokiu atveju kalbėti apie psichosocialinę darbo aplinką? Darbuotojai vos ne miega viename kambaryje, kartu švenčia, paskui santykius aišknasi ir iki muštynių prieina.

Darbovietės gyvenimas, bendravimas su kolegomis, viršininkais gali teikti pasitenkinimą arba jis būti žiaurus ir negailestingas – nelygu, ar išmanote jo taisykles. Taisyklės gana aiškios, bet reikia jų laikytis, kitaip įsivelsite į sekinančius sudėtingus santykius, besitęsiančius 24 valandas per parą. Išmokę darbinio gyvenimo ABC dirba lengvai ir tobulėja, be to – turi kokybišką asmeninį gyvenimą.
PAGRINDINĖ TAISYKLĖ: atėjote į darbą – pamirškite draugystes, giminystes ir kitus asmeninius santykius. Ryte nepaklota lova neturi nieko bendra su jūsų darbo gyvenimu. Draugystės draugystėmis, meilės meilėmis, o darbas lieka darbas. Jei darbo ir asmeninis gyvenimas susimaišo, žmogų ištinka elgesio, sprendimų, emocijų chaosas, jis kankinasi ir nebesusigaudo tarp savo vertybių. Štai pavyzdys.
Štai jūs – įmonės vadovas. Jūsų darbuotojai – draugai, kaimynai, giminaičiai… Šeštadienį visi patraukiate į barą, šauniai praleidžiate laiką. Sekmadienį kai kurie pratęsia linksmybes. Pirmadienį pusė į darbą neateina, kiti ateina pavėlavę su kvapeliu, ne dirba, o durnių volioja. Jūs, kaip viršininkas, imate reikalauti dirbti, buvę sugėrovai įsižeidžia: „Taigi kartu gėrė, galvą skauda, ką nesupranta…” Jei darbo ir asmeninis gyvenimas suplaktas į viena mišrainę, kuo ilgiau tai tęsis, tuo sunkiau bus atskirti, kur kokios taisyklės galioja – kur jūs draugas ar giminė, o kur viršininkas. O kur dar pagalba ir autoritetas? Pavaldiniai iš sugėrovo tikisi atlaidumo ir tolerancijos. O vadovas susiduria su dilema – kaip elgtis? Kaip reikalauti? Ką bausti? Kaip atgauti autoritetą?

Prie taisyklės, kad būtina atskirti darbą ir asmeninį gyvenimą, anksčiau ar vėliau prieina beveik visi. Laikydamiesi taisyklės, darbiniame gyvenime apsisaugote nuo asmeniškumų, susireikšminimo ir bereikalingų emocijų. Bus lengviau derinti darbą ir draugus.
Tai kartais sudėtinga, bet visi turi išmokti šių manevrų. Mokėti aiškiai persijungti tarp darbo ir asmeninio gyvenimo nėra veidmainiška. Gyvenimas yra daugialypis, kitoje situacijoje atsiranda ir kitas vaidmuo, ir tų vaidmenų negalima painioti. Būtent jų atskyrimas didins aplinkinių pagarbą ir rodys jūsų kompetenciją.
Bet grįžkime prie pateikto pradžioje klausimo. Ar gali į tokią sujauktą darbo aplinką įsikišti kažkokia darbo inspekcija, išiaiškinti kas ką sakė, kas kaip elgėsi ir viską burtų lazdele sutvarkyti? Ar logiška išvis užduoti panašius klausimus? Civilizuotoje visuomenėje tokie darbo santykiai nėra tinkami. Kažkada sovietų laikais kolūkio pirmininkas galėdavo kištis į kolūkiečių gyvenimą, išbarti geriantį sutuoktinį. Partijos vadovas irgi galėdavo išsikviesti neištikimą vyrą, jei žmona pasiskųsdavo, ir jį paauklėti. Bet šitie laikai seniai praėjo.
Norvegijoje ir darbdavys, ir darbuotojai yra lygiaverčiai verslo partneriai, kur jų įsipareigojimus nusako darbo sutartis. Aišku visko pasitaiko, visi yra žmonės, bet jei susikuria aprašytos aplinkos, į jas įsikišti ir jas sutvarkyti tikrai niekas nesugebės – nebent profsąjunga arba saugos atstovai. Bet jei ir šie darbuotojai yra giminaičiai, draugai ir kartu gėrė, baliavojo ? Tokiu būdų su visos kolegų gyvenimo rolės suplaktos į kokteilį, kuris gali tapti spogstamuoju konfliktų darbe mišiniu.
