Darbdavys ir darbuotojas – amžini priešai?

Susipriešinimas – vienas iš lietuviškų fenomenų.

Senas – jaunas, moteris – vyras, gražus – negražus, turtingas – neturtingas, miestietis – kaimietis, Lietuvos lietuvis – užsienio lietuvis – you name it. Ir visi vienas kito nemėgsta ir turi ką apie vienas kitą (neigiamo) pasakyti.

Galima galvoti kodėl. Gal dėl to, kad 50 metų gyvenome sovietuose, kur žmonėmis buvo manipuliuojama pagal principą „skaldyk ir valdyk“? Visi buvo sekliai-morkos, KGB agentai ir skatinami skųsti. Dažnai net nebuvo aišku, kas skundikas, o kas auka. Toje melo imperijoje nesusitepusiu išlikti buvo Mission impossible. Todėl niekada nežinojai, kas ir už ką tave apšmeiž ir nuo kurio nukentėsi. Tokia buvo realybė, kurianti nepasitikėjimą, kuris iki dabar valdo ir slypi kiekviename kaip išlikimo genas: tikėk blogiausiu, būk budrus, nes už visko slepiasi blogis ir tavo uždavinys jį atskleisti. Gal dėl to mes labiausiai skaitom ir žiūrim skandalingą informaciją, kur kažkas demaskuojamas, kur galima pritaikyti kokią nors sąmokslo teoriją.

Ar tikrai darbdavys ir darbuotojas – amžini priešai?

Kodėl lietuviai įsitikinę, kad darbdaviai yra kraugeriai? Kodėl Lietuvoje suformuota geležinė nuomonė – verslininkas Dievas, o jei tu ne verslininkais, tai esi vargšelis mažutėlis, kuriam tik troleibusu važinėti ir gero gyvenimo nematyti. Protelio tau nepakako savo verslą turėti, esi visiškai nuo pono darbdavio priklausomas ir turi jam rankas kojas bučiuoti, kad tau davė darbą ir iš jo dar neišmetė. Lietuvoje save gerbiantys dirba tik viršininkais, laimingieji dirba SAU, t.y. turi verslą, na o kiti vargetos – tai valstybės tarnautojėliai arba samdomieji.

Kai toks susiskirstymas, tai atsiranda ir susipriešinimas. Tai tipiška kultūroms su didele galios distancija, t.y. ten kur vyrauja nelygybė: vieni gali turėti daug ir be saiko, o iš kitų visa tai legitimiai atimta – jiems mokama tik minimali alga ir vokelis, jei įtiko ponui. Na ir kas, juk samdomieji yra ubagai ir durniai, ir jų niekas nefotografuoja „Žmonių“ žurnalui. Tai transliuojama įvairiais kanalais, o populiarūs rašeivos skelbia, kad jei neužsidirbai daug pinigų, tai esi pats kaltas.

Patikėjus tokia klasifikacija (Norvegijoj iš tokių paistalų tik pasijuoktų) atsiranda antagonizmas – turtingi nekenčia neturtingų, o neturtingi nekenčia turtingų… Kai vienas kito nekenčia, tai ir kovoja savais metodais.

Darbdaviai įsitikinę, kad darbininkas nori tik nusukti, apgauti, pavogti, sirgti, meluoti, todėl jį reikia kontruoliuoti geležiniu kumščiu ir visaip gąsdinti, nes jei nebijos, tai tu – blogas viršininkas. O darbuotojas galvoja, kad darbdavys išnaudoja, vagia jo darbą, nori priversti dirbti daugiau nei priklauso, nusuka algą ir kitaip tyčiojasi, todėl REIKIA meluoti, dirbti kuo mažiau ir bent jau taip atsikeršyti.

Normalių santykių tada būti negali.

Ar tikrai? Ar sutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio yra iš fantastikos srities?

Galbūt gyvenimas yra kova. Bet čia irgi – kaip pažiūrėsi. Gyvenimas yra taip pat žaidimas. Galima kovoti iki išsekimo, iki išprotėjimo, o galima žaisti sau smagiai ir suprasti, kad laimėtojai ir pralaimėtojai yra abiejose pusėse. Vieną dieną aš, kitą diena – tu. Taip įdomiau.

Gal naudingiau būtų galvoti, kad mes, gyvenimo dalyviai, darbdaviai ir darbuotojai – esame vienas vienetas, vienas kolektyvas, mūsų tikslas – tapti labai gerai dirbančia įmone, dirbti ir uždirbti, gauti užsakymus, išsilaikyti rinkoje, užsitarnauti reputaciją? Darbdaviui nereikia 5 namų ir automobilių Lietuvoje, užrašytų ant tetų ir bobučių kad nuslėpt mokesčius. Įmonės pelnas paskirstomas ir darbuotojams, keliant algą, jei norima gerus specialistus išlaikyti.

Tai pasiekiama, bet reikėtų keisti įsitikinimus, o pakeisti mentalitetą – sunkiausia ir ilgai trunkanti užduotis. BET ĮMANOMA.

Pradėkite nuo savęs. Žaiskite pagal taisykles. Visiems bus tik geriau.