Dėmesio: pasyvusis agresyvumas.

Norvegija iš pirmo žvilgsnio – mandagių, ramių, besišypsančių žmonių šalis. Visi atsipalaidavę, nėra grubumo. Vis dėlto norvegų elgsena apgaulinga, nes jų veidas ar gestai naujai atvykusiems nieko nesako. Norvegai nėra atviri. Jų santūrumas, ugdomas nuo vaikystės, jis imigrantams – neperskaitoma kaukė. Nežinai, ką norvegas galvoja, nes čia nedemonstruojamas subjektyvus požiūris pašnekovui, reakcija į bet ką – tokia pati, t.y. – jokios.  Oficialioje aplinkoje tikimasi  komunikacijos be emocijų, dalykiškumo. Kultūringo norvego garbės reikalas – išlikti ramiu bet kokiu atveju. Bendraudamas jis nereaguoja į pašnekovą arba įvykį, o rodo savo išsiauklėjimą, manieras. Sužinojus apie nemalonų įvykį, nelaimę, norvegui svarbiausia pademonstruoti, savo geležinę savitvardą: „manęs niekas neišmuš iš vėžių“. Net ašarėlė neišriedės, sužinojus net apie tragediją.

Taigi ir jums reikia būtinai to išmokti.

Norvegijoje yra konfliktų vengimo kultūra. Negatyvas čia nepriimtinas, todėl jie reiškiasi paslėptai ir iškreiptai. Socialinė kontrolė, nepripažįstant jokių išorinių pykčio apraiškų, sukelia vidinį konfliktą, ir tada žmonės reiškia negatyvius jausmus pasyvia agresija.

Imigrantams iš šalių, kuriose pyktis reiškiamas atviriau, sunku pagauti signalus. Jie nesupranta, kad šypsena nebūtinai reiškiamas palankumas. Neišmokę bendrauti pagal norvegiškas normas, galite turėti problemų.

Tai, kas žmogiška yra ir norvegams nesvetima, taip pat ir konkurencija. Jie ir konkuruoja, ir lyginasi, tačiau tai slepia, nes taip yra išauklėti nekritikuoti, nekonkuruoti, todėl daro tai paslapčia. Taip atsiranda manipuliatoriai-virtuozai, kurių nepažinsi iš pirmo žvilgsnio, niekuo neapkaltinsi, nes viskas padaryta su šypsena ir geranorio kauke. Kovojama slaptai: kenkiant, ignoruojant ar nekreipiant dėmesio į idėjas, vagiant kito mintis ar pasiūlymus. Pasyvusis agresyvumas būdingas šalyse, kuriose vyrauja  konfliktų vengimas, socialinėmis visuomenės normomis ir auklėjimu įdiegtas privalomasis pozityvumas, linksmumas, nuolatinė šypsena.  

Pasiv-agresiv norvegas: Aš geras geras geras…

Visi pažįsta žmonių, kurie maloniai šypsosi, visada pozitivūs, idealūs kolegos, bet pridaro (netyčia?) problemų. Nemato, nesisveikina, nesikalba. Arba viską žada, bet staiga nieko nespėja, nelaiku suserga, nepadaro, pamiršta, neperduoda… Dar tarpais pasako kažką, tarsi nieko tokio, bet po to lieka jausmas kaip apsinuodijus, nors sunku kam nors paaiškinti, kas ten tokio nemalonaus?

Kabuosi su kolege. Ji norvegė, aš iš Bulgarijos. Kalbam apie gyvenimą, vaikus. Klausinėja, domisi. Sakau:“ Gyvenu čia jau dešimt metų su dviem vaikais.“ „Tai už norvego ištekėjai?“ – klausia. „Ne, su vyru išsiskyriau , jis liko Bugarijoje“. „A, tai čia tau kaip vienišai motinai daug pašalpų galima gauti,“- sako. „Niekada nieko neėmiau,“ -sakau,- „visada dirbau. Dabar jau turiu žmogų, norvegą, bet kartu negyvenam.“ „A, aišku,- sako kolegė,- tai tu su juo negyveni, kad daugiau gautum pašalpų…“… Užsikabino už tų pašalpų?! Jokių didesnių pašalpų nei gavau, nei prašiau, nei ėmiau… bet nesiteisinau. Liko šlykštus jausmas….. Kiša mane į kažkokį savo primityvų supratimą, tarsi užsieniečiai tik pašalpų gauti suvažiavo… Šypsosi, tarsi nieko tokio, tarsi gero norėdama, o gavoje nežinia kas… (Borjana, imigrantė iš Bulgarijos)

Gal tikrai nieko blogo? Be jokių blogų minčių pakalbėta apie pašalpas… Kodėl norvegišką perdėtą pozityvumą ir dirbtinę šypseną ne vienas laiko tik apsimetimu, poza? Kodėl Norvegijoje tiek daug savižudybių, žmonių su psichloginėmis ir net psichinėmis problemomis? Negi jie visi tokie geri, o blogi jausmai jiems svetimi? O gal vistiek yra užslėptas agresyvumas?

Pasyviai agresyvus elgesys, nors ir išreikštas įvairiais būdais, turi tas pačias šaknis: tai tiesioginio konflikto baimė. Norvegai jau vaikystėje išmokomi ne tik nepykti ir nereikšti pykčio, bet ir jo nejausti. Ar tai įmanoma? Ar įmanoma neturėti negatyvių jausmų? Daugeliui brandžių asmenybių tai įmanoma, bet tai labai ilgo darbo su savimi rezultatas. Visgi daugumai žmonių negatyvūs jausmai būdingi. Tik negatyvas apgalvotai užmaskuotas. Tai gali būti akių vartymas ar dirbtiniai komplimentai išsišiepus (o gavojant visai ką kita). Arba paslėptas kenkimas, nematymas, nepripažinimas, išskyrimas iš kolektyvo.

Norvegijoje yra terminai:  ne tik „mobbing“ (patyčos), bet ir „utfrysning“ (socialinis šaltumas, išskyrimas iš kolektyvo, pvz. visi eina valgyti, o tavęs nekviečia), „behandling som luft“ (elgtis kaip su oru, ignoruoti), „ekskludering“ (atstūmimas, išstūmimas). Ne veltui apie šiuos reiškinius daug kalbama. Norvegai įgudę pasyviai -agresyvaus elgesio meistrai net tik darželyje ar mokykloje, bet ir suaugusiųjų kolektyvuose….. Garsiai pasisakoma ir net surašomos įvarios kovos su šiomis negerovėmis priemonės, tačiau tokio elgesio dažnai negalima niekaip įrodyti… Jis vistiek tęsiais, ir jautresnį žmogų gali privesti prie didelių pergyvenimų, net ligų…

Posakis „Jie nupjaus tau galvą“ su vata dar kartą pasiteisina. Pavydi, bet šypsosi į akis. Giria už idėjas ir pasiūlymus, bet niekada į juos neatsižvelgia. Yra daug kitų būdų kaip nusodinti šypsantis ir nieko nedarant.

Kiek kartų daviau įvarius pasiūlymus gerinti darbui. Ne tik žodžiu, bet ir raštu. Kėliau  klausimą atvirai, kad į mano siūlymus neatsižvelgiama. O viršininkė šypsosi ir sako: „Kaip baisu kad tu taip blogai jautiesi, vargšeli tu“. Signalas -nešok aukščiau bambos, ir su savo kelių kalbų mokėjimu ir universitetų diplomais nebadyk mums akių. Žinok savo vietą, nesi geresnis nei kitas, ir tavo pasiūlymų mums nereikia. Norvegijoje visi lygūs. Džiaukis kad turi darbą ofise ir tau nereikia plauti tualetų ar vairuoti sunkvežimių ką daro kiti lenkai. Žinoma, į akis to niekas nesakys… (Bartosz, valstybės tarnautojas, lenkas).

Žmonėms, turintiems didesnes ambicijas, siekiantiems didesnės karjeros, norintiems konkurencingumo ypač – imigrantams, Norvegijoje pritrūks atviro azarto, įtampos, aistrų. Nors aistros irgi yra, čia vyksta labai gilus povandeninis gyvenimas su savo paslaptingomis taisyklėmis, kurias suprasti ne kiekvienas iškart įstengs….

Biurokratinis passiv-agressiv

Darželyje, nuolat dingsta vaiko rūbai. Kalbuosi su auklėtojomis. Mane nervuoja, kad jos  nekreipia į tai dėmesio. Nuolat šypsosi. Mes ne miljonieriai. Dingo batai, vėl dingo batai, po to – striukė. Išgaravo? Neįmanoma. Po to vaikui kažkas įkando. Ką, neprižiūri vaikų? Reikalauju pasakyt, kas tai padarė, kas skriaudžia mano vaiką? Nesako. Kodėl – nesuprantu. Papasakoju šitas nesąmones tėvui. Tas nueina pasiaiškint į darželį, nors ten papastai neidavo, sakydavo bobynas. Bet dabar supyko: „Nu, paimsiu ir eisiu, paaiškinsiu toms vištoms.“ Po to santykiai darželyje labai pablogėjo. Gal jis kažko prišnekėjo, nežinau, bet po to mus išsikvietė barnevern. Nu ir prasidėjo tampymas. Tas mano vyras tai nesitvardo, aš žinau. Norvegų kalba jo irgi nelabai, gal nereikėjo jo ten siųst. Buvo labai labai daug problemų, naktim nemiegojau. Bet, žodžiu, ačiū Dievui viskas pasibaigė gerai, nes viena tokia seniai čia gyvenanti moteris patarė kuo mažiau konfliktuoti, su viskuo ką jie sako sutikti ir dėkoti už pagalbą. Įdomu kokią pagalbą… Bet tai ir dariau. Tada jie nusiramino. Dabar užsidedu dirbtinę šypseną visada, kai bendrauju su norvegais.(Žana, Čečėnijos pabėgėlė).

Jei nemokėsite bendrauti su didesnę galią turinčiais asmenimis ar institucijose Norvegijoje, galite labai nukentėti. Neperdedu. Imigrantai, ypač neseniai atvykę, neskaito norvegų kūno kalbos ir mimikos. Norvegai, net ir sudėtingoje situacijoje, mandagiai klausys. Jei rėksite, gestikuliuosite, ar kitaip reikšite nepasitenkinimą – užrašys tai į raportą. Neparodys, kad kažkas blogai. Nelieps nusiraminti. Nekels tono, net nesuprasite, ar kas blogai. Tylės mūro veidu. Jei labai įsijausite, imsite kritikuoti ar bandyti trūks plyš išaukti kokią nors reakciją – šypsena prisidengę supyks ir išeis. Savo kontoroj paleis biurokratinę popierizmo mašiną. Pasekmės bus vėliau. Visi išsišokimai bus užfiksuoti ir surašyti į protokolus. Tai pavirs didelės bylos dokumentais. Negi jums to reikia?

Šypsotis bet kokia kaina, nors labai baisu

Ne, tu man pasakyk, kaip man elgtis? Mokykla iškvietė, aiškina man, kad vaikas turi turėti tą ar aną. Taigi turėjo, bet, sakau, pametė. Tai ką, negi vėl man pirkti? Aš sakau jiems, kad čia jų darbas sužiūrėti kas ten kažką vagia iš kitų vaikų. Aišku gi, kad pavogė. Negi aš sėdžiu mokykloje? Jie mokytojai, jie algą už tai gauna.. Čia ne mano problema. Taip ir sakau jiems. Keista reakcija – šypsosi. Tyčiojasi iš manęs, mato, kad mane jau visai subiesino? Po savaitės – kvietimas pas mokyklos rektorę. Aš jiems sakau:“Mokytoja ant mano vaiko užsisėdo, nes imigrantė.“ Taip ir pasakiau. Ir dar sakau baikite čia man vaipytis, tyčiotis iš manęs, ne cirkas čia ir ne komedija. Nelabai suprantu ko čia šypsotis, nėra dėl ko….Bet ką man daryt taip ir nesupratau iš to pokalbio… Duktė man sako: „Tėti, tu turi nepykti, tu turi šypsotis ir klausyti jų.“ Ko šypsotis? Aš šypsausi kai su draugais alų geriu, kai anekdotą man pasakoja, o ne kai į mokyklą kviečia direktorius. Kodėl turiu šypsotis? Apie kokią dar čia veido išraišką? Nėra pas juos jokios išraiškos, arba  nežinia ko išsišiepę, ten kur nėra jokio reikalo…(Kęstas, Norvegijoje gyvena pirmus metus)

Norvegijoje užaugau nuo penkių metų, esu iš Lietuvos. Elgiuosi skirtingai pagal situaciją. Lietuvoje populiaru būti kietu vyruku, kuris žodžio kišenėje neieško, yra šmaikštus ir traukia per dantį. Norvegijoje ne visada toks būnu, tik su draugais. Viešoj aplinkoj, ypač jei prie tavęs kabinasi pareigūnai ar biurokratai, kad neįsiutintum norvegų, labai verta apsimesti vagšiuku, tokiu pavėpusiu, keliančiu gailestį. Tada tikrai niekas nesupyks ir viską gausi. Patarimas – jei nežinot, kaip reaguoti, šypsokitės. Bet kokia kaina, nors labai baisu. Nors pykstate, esate sutrikęs ar įtūžęs – spauskite šypseną kiek galite. Ne pajuokiančią ar sarkastišką, bet malonią, nuolankią. To reikia tiesiog išmokti – pakelti viršutinę lūpą. Pasitreniruokite prieš veidrodį, tikrai pavyks. (Marius)

Verta įsiklausyti. Sakysite, moko veidmainystės? Ne, tai išgyvenimo kitoje šalyje technika. Kokia šalis – tokios taisyklės. Kaip futbole – vienos taisyklės, o krepšinyje – kitos. Nepatartina išbėgus į futbolo aikštelę griebti kamuolį ir ieškoti krepšio. Imigrantas Norvegijoje, imantis žaisti pagal lietuviškas taisykles, gali nukentėti. O užsidėti nekonfliktiško, geranoriško ir mandagaus žmogaus veidą (nei jei ji tik kaukė) visada verta, ypač Norvegijoje. Kita vertus, sako jau pats šypsojimasis gerina muotaiką.

Turite nuomonę? Pasidalinkite mintimis Feisbuko grupėje Gyvenu Norvegijoje

Patikima informacija feisbuko grupėje Dirbantiems Norvegijoje