Like barn leker best? (panašūs vaikai geriausiai žaidžia)
Mūsų berniukas lanko darželį, jam penki. Labai mėgsta būti su dviem kitais berniukais – Simonu ir Andersu. Bet auklėtojos ne visada leidžia. Kai paklausiau kodėl – atsakė, kad nereikia grupuočių (grupperinger). Vaikai negali draugauti tik su vienais, o su kitais – ne. Reikia draugauti su visais, nes visi lygūs, ir negali būti atstumųjų. Tada dar susirinkime tėvams paaiškino, kad darželio auklėtojai pergrupuoja vaikus, kad kai kurie draugai nesuliptų į neišardomas grupeles, nes taip atsiranda atstumtieji ir gali būti mobingas. (Imigranto pasakojimas).
Kai kurie imigarantai susitaiko ir pritaria tokiai praktikai, kiti stebisi.
Feisboko grupės „Gyvenu Norvegijoje” dalyviai dalijasi patirtimi:
Auginu du vaikus, kurie lankė skirtingus darželius, ir abiejose tokia praktika. Aš suprantu ir tam pritariu.
Žinoma, kad tai gerai. Vaikai turi su visais mokėti bendrauti. Kitąmet į skirtingas mokyklas gal eis, ir ta trijulė bus išardyta, o sūnus liks vienas, bus atstumtasis, jei dabar kitus atstumia.
Taip, ir darželyje, ir mokykloje tokia praktika. Su geriausiai draugais galima susitikti po darželio ir mokyklos, per pertraukas. Bet suolo draugai keičiami kas dvi savaites, vyksta įtraukos politika bendrų projekų užsiėmimų metu. Labai pozityviai tai vertinu.
Lazda turi du galus
Skandinavijos šalys idealizuojamos. Čia gerai jaučiasi imigrantai, ypač pirmais gyvenimo metais, ir ypač – atvykėliai, iš tokių kultūrų, kur didelė atskirtis ir ryškūs socialiniai skirtumai. Norvegijoje, dedamos viso pastangos palaikyti lygybei, todėl pasijuntama daug geriau. Didžia dalimi todėl, kad chamizmas iš oficialių aplinkų čia išgyvendintas, neakcentuojamas turtas.
Norvegijoje laikomasi principo, kad su visais reikia elgtis vienodai, nes visi lygūs. Nors vienodi žmonės tikrai nėra ir būti negali, vistiek nuo mažumės toks požiūris diegiamas, taikant tam tikras strategijas ir metodus per ugdymo įstaigas. Tai vyksta ar pritariant, ar priešinantis, dažnai priverstinai, bet įsitikinus, kad visiems bus geriau. Susitaikiusiems su tokia ideologija problemų sumažėja, jie nesipriešina sistemai ir sutaupo energijos.
Priešinasi dažnai tie, kurie nesupranta ir nežino. Kartais ir nukenčia. Todėl reikėtų sužinoti ir suprasti.
Svečiavausi pas sūnų, marti yra norvegė, jie vaikus augina norvegiškai. Pas mano anūkę atėjo dvi draugės, ir trys mergaitės linksmai sau žaidė. Staiga marti pasakė, kad ateis dar viena, kurios nelabai kas nori priimti į namus, bet jos motina nuolat skambina ir prašosi, kad priimtume. Atėjo ir ši ketvirtoji. Ji elgėsi keistai, kitos mergaitės – mačiau – su ja žaisti nenorėjo, bet marti vis ragino visas žaisti kartu. Mes, suaugę, sėdėjom prie stalo, nesikišom, nors keistoji mergaitė elgėsi nepriimtinai. Niekas nieko nesakė, bet visų vaikų bendravimas buvo sutrikdytas. Marti vis žiūrėjo į laikrodį. Sakė, kad keistąją mergaitę – ji pasirodo turi kažkokį sutrikimą – motina išsives už valandos. Galiausiai ją pasiėmė. Pagalvojau, kad visgi gerai tai mergaitei, nes ji pabuvo svečiuose, nesijaučia skriaudžiama ir atstumta. Taip vaikai išmoksta, kad yra visokių žmonių ir visokius reikia priimti ir su jais išmokti bendrauti, kokie jie bebūtų.» (imigrantė iš Lenkijos)
Draugystės reguliavimas
Bet jei į bendravimą kišamasi nuo vaikystės, gal atsiranda organizuotų draugysčių lūkestis ir negebėjimas patiems susirasti draugų?
Tokia įtraukos (no. innkluering) strategija nuo darželio, stabdo natūralių grupių susiformavimą. Pozityvu tai, kad paskirstomi resursai, gabesni vaikai sugrupuojami su neitin gabiais. Taip pat įtraukiami socializacijos problemų turintys vaikai, apsaugant juos nuo atstumties, pašaipų. Vyksta grupinis darbas, kovojama su mobingu.
Bet gal, ribojant vaikų galimybes būti su tuo, su kuo jie patys nori, galima išugdyti abejingumą, nes tai neskatina natūralaus domėjimosi žmonėmis, o jį kaip tik slopina?
Patinka šis berniukas, ši mergaitė, turi su jais apie ką pasikalbėti, mėgsti tą patį, nori būti tik su juo ar su ja? Mes tau to neleisime. Paskirsime jus į skirtingas grupes, su tokiais, kurių nelabai mėgsti ar gal net pakęsti negali. Priversime pamėgti. Darysi su jais darbelius ir projektus, ir taip išmoksi bendrauti su visais. Man nepatinka tokios taisyklės, nes gabieji vaikai praranda įgūdžius ir turi temti atsilikėlius už ausų, juk nuolat raginami jiems padėti. O po to giriami visi, net ir tie kurie žiopsojo ir nieko nedarė. (imigrantė iš Bulgarijos).
Jaunas ir vienišas
Jei esi vyresnis, atvyksti iš kitos šalies ar miesto, tai draugų susirasti sunkiau. Imigrantui draugų paieškoms reikės pastangų. Bet didžiulis vienišių skaičius tarp Norvegijos studentų gali stebinti. 2022 metais darytoje apklausoje net 40 proc. Norvegijoje studijuojančių studentų teigė, kad jie kenčia nuo vienatvės.
Studentė Josefine Stoffel iš Bearumo (Oslo priemiestis), pradėjusi studijas Oslo Universitete, paskelbė liūdną įrašą socialinėse medijose, kad yra labai vieniša, kad artimų draugų susirasti sunku, ir kad studentai Osle kenčia nuo bendravimo stokos. Po įrašo apie tai TikToke ji sulaukė didžiulio pritarimo ir palaikymo. Studentė sako, kad net nebenori eiti į universitetą, nes jaučiasi nematoma. Nors gauna pakvietimus ir į susitikimus kartais nueina, bet skirtumo ar ten ji buvo, ar nebuvo – nėra. Vistiek niekas ja nesidomi.
Studentams bendrauti skirtų erdvių yra pilna – gražiausios patalpos miesto centre su puikiomis atviromis erdvėmis, papigintomis valgyklomis, kavinėmis. Sėdėk, bendrauk. Bet reikia iniciatyvos, kurios nuo vaikystės neišmokta rodyti.
Nuo vaikystės mokomi bendrauti su visais, suaugę jaunuoliai nebemoka natūraliai, be išorinio postūmio susirasti savo žmonių, bendraminčių. Jie laukia iniciatyvos, bet patys jos nerodo. Jie nori, kad kažkas suskirstytų į grupes ir lieptų daryti tą ar aną, eiti ten ir šen. Kai niekas to nedaro, o natūralaus postūmio iš vidaus nėra, įgūdis ieškoti draugų nesusiformuoja. Juk jau užuomazgoje jis buvo kontroliuojams ir net naikinamas.
Vaikai, turintys bendravimo sunkumų, nebuvo skatinami keisti savo elgesį – atvirkščiai, vaikai be jokių problemų būdavo verčiami bendrauti su problematiškais vaikais. Todėl pastarieji yra įsitikinę, kad juos turi priimti kokie jie bebūtų, nes viskas visada bus gerai bet kokiu atveju. Norintys bendravimo kokybės traukiasi į vienatvę. Geriau būt vienam, nei bendrauti su bet kuo, nes ten, kur yra visi ir visokie, kokybės dažnai nedaug.
Slėpti ar kalbėti?
Nors Norvegija iš tolo atrodo gražiai ir yra giriama, čia, kaip matome, yra slaptų skaudulių. Apie juos galima kalbėti, arba juos galima slėpti. Kai slepi, atsiranda jausmas, kad esi vienas su savo problema, nes kitiems regis viskas yra gerai. Feisbukas rodo džiugius kitų gyvenimo vaizdus, todėl susidaro įspūdis, kad kiti gyvena be problemų. Žmogus nenori būti nevykėlis ir neatsilieka nuo kitų girdamasis puikiu gyvenimu – atsiranda užburtas ratas, problemos slepiamos, apie jas nekabama ir jos nesprendžiamos.
Imigrantai, kurių didelė dalis nemoka norvegų kalbos ir nesidomi vietinėmis aktualijomis, nemato skaudžių temų apie vienatvę norvegiškos medijose. Dalis jų bendrauja tik su tautiečiais, lankosi jų renginiuose šoka ir gerai jaučiasi. Prakalbusiam apie problemas susirasti Norvegijoje draugų, gresia tautiečių pamokslai: „pats kaltas, nuo asmenybės priklauso, nebūk toks pasipūtęs, mes tokių problemų neturime, visi gražiai draugaujame“. Nepaminint, kad draugai dažnai yra iš to paties Lietuvos kaimo ar net giminaičiai.
Turite minčių ? Išsakykite Feisbuko grupėje Gyvenu Norvegijoje.
Patikima ir naujausia informacija Feisbuko grupėje Dirbantiems Norvegijoje.
