Tęsiame Interviu su Jonu Bals
Kai profesinės sąjungos Norvegijoje ėmė stiprėti – o tai buvo prieš apytikriai 100 metų – tai vyko su dideliais konfliktais. Sunkiai buvo gautas leidimas išvis jungtis į organizacijas. Gauti teisę diskutuoti ir derėtis dėl, pavyzdžiui, algos su darbdaviu, t.y. kad būtų ne darbdavio diktatas: „Tu gausi 50 kronų, o tu -100 už valandą” – pareikalavo ilgų kovų. Tais laikais, apie kuriuos kalbu, Norvegija pasaulyje garsėjo kaip šalis, kurioje vyko daugiausia steikų, čia buvo daugybė labai aštrių konfliktų ir daug neramumų. Bet 1935 metais darbdavių ir darbuotojų organizacijos padarė susitikimą ir susitarė pripažinti vieni kitus. Darbdaviai pasakė: mes pripažįstame jūsų teisę būti organizuotais, o darbuotojai pasakė: mes pripažįstame jūsų teisę vadovauti darbui, BET! Privalome susitikinėti ir derėtis dėl sąlygų ir algų, tai yra – ne kovoti, o susitarti.
Po karo susiformavo vadinamasis dvišalis bendrarbiavimas tarp darbdavių ir darbuotojų, o vėliau šiame bendradarbiavime didelį vaidmenį ėmė vaidinti ir valdžios institucijos, taigi atsirado tiršalis bendradarbiavimas. Kai deramasi dėl algų, tai deramasi ir dėl dalykų, kurie sprendžiami politiškai, pavyzdžiui dėl pensijų -taigi dalyvauja visos trys šalys. Šių šalių atstovai susitinka aukščiausiu lygiu ir derasi dėl pvz. algų visiems, kurie dirba statybų sektoriuje. Žemesnis bendradarbiavimo yra lygis yra pvz. įmonėje, kai tariamasi dėl darbo organizavimo įmonėje, kuri turi kolektyvinę sutartį. Tada darbuotojų profesinė sąjunga gali tarti savo žodį apie tai, kaip pvz. bus dėliojami darbo tvarkaraščiai, dėl darbo laiko, dėl priedų. Visus šiuos dalykus galima suderėti būtent bendradarbiajant pagal šį modelį. Kartais pykstamasi, tačiau dažniausiai susitariama. Tai yra būdas priversti darbdavius ir darbuotojus kalbėtis, susitarti dėl žadimo taisyklių ir išvengti konfliktų, kurie kiltų, jei susitarimų nebūtų. Kitu atveju žmonės pyktų ir vaikščiotų susiraukę, bet tai nieko nepakeistų, o dabar yra galimybė derėtis ir rasti sprendimus.