Norvegiškos sveikatos apsaugos ypatumai per kutūrinių skirtumų prizmę.
Nuėjo žmogus Norvegijoje pas fastlege, nes skauda petį, jam patarė pagerti paracetamolio ir daugiau – nieko. Skausmas nepraėjo, ir žmogus, būdamas Lietuvoje, nuėjo pas gydytoją ten. Na, o ten iškart pasakė, kad: „Siaubas! Jus nugydė!, – ir iš karto prirašė vaistų, nukreipimą pas specialistus ir prigrasino, kad operacija – neišvengiama.
Kaip tai gali būti?
Nuolat imigrantų pasakojamos istorijos apie tai, kad su dideliais skausmais Norvegijoje nuėjus pas gydytoją, pastarasis nieko nedaro, liepia laukti ir geriausiu atveju prirašo stipresnio paracetamolio (nors jo ir taip vaistinėje gali nusipirkti), yra labai dažnos.
Pažvelkime į tai per kultūros skirtumų prizmę. Kodėl norvegai taip stipriai nereaguoja į šią, imigrantų požiūriu, norvegišką sveikatos priežiūros sistemos aplaidumą ir gydytojų nenorą gydyti?
Kodėl gydytojas vengia aiškiai „pasakyti diagnozę“?
Paciento įtraukimas: Norvegijoje sveikatos apsauga remiasi „sprendimo priėmimo pasidalijimo (shared decision making)“ principu. Gydytojas dažnai nepateikia vieno galutinio verdikto, bet aptaria galimas priežastis, testus ir gydymo variantus su pacientu.
Atsargumas: gydytojas vengia pasakyti griežtą diagnozę, kol nėra visiškai įsitikinęs. Tai susiję su teisine atsakomybe ir paciento pasitikėjimu – geriau pasakyti „gali būti X, bet turime atlikti tyrimus“, nei netyčia suklysti.
Kodėl tempiama guma?
Fastlege (šeimos gydytojas) pataria keisti gyvenimo būdą, sportuoti ar nueiti į fizioterapiją, bet tai jokios apčiuopiamos naudos, regis, neduoda. O pas specialistą vengia siųsti arba liepia dar palaukti. Ir tai gali tęstis kelis metus !?
Norvegijoje veikia vadinamoji „vieno langelio”: sistema: šeimos gydytojas (fastlege) yra kaip perskirstomoji institucija. Tai tam tikras biurokratas, kurio užduotis – pirmiausia patikrinti, ar problemą galima spręsti pirminėje grandyje. Jei ne – tik tada siunčiama pas specialistą.
Norvegijoje procesas gana lėtas: pacientui gali atrodyti, kad siunčia „pas nereikalingus specialistus“ – bet tai dalis sistemos. Gydytojas privalo užtikrinti, kad išnaudotos visos galimybės, kol pacientas gauna prieigą prie brangesnės ar siauresnės srities specialisto (finasuojamo valstybės).
Pacientas gali, žinoma, eiti į privačias klinikas, tiesiai pas specialistą ir be fastlege siuntimo, pvz. Volvat, Alieris ir kt. Bet tada moka pilną kainą, nes valstybė nefinansuoja šių paslaugų. O jos gali būti brangios ir nebūtinai kokybiškos.
Norvegijos gydytoja neturi „visažinių” statuso, nes čia mažesnė galios distancija
Norvegijoje yra lygybės ir partnerystės kultūra: gydytojas nėra „viršesnis“ ar geriau žinantis už pacientą. Sprendimai priimami kartu. Tai labai skiriasi nuo kultūrų, kur gydytojas autoritetingai „pasako galutinę tiesą“ (o vėliau gali paaiškėti, kad be reikalo išgąsdino).
Paciento atsakomybė: čia labai akcentuojama, kad žmogus pats dalyvauja gydymo procese (mityba, gyvenimo būdas, vaistų pasirinkimas).
Pacientas norvegas, pripratęs prie tokios kultūros jaučiasi išgirstas, be to – mažiau klaidingų diagnozių ir daugiau prevencijos, Visgi, minusai sistemoje yra tai, kad gydymo procesas lėtas ir gali būti net pavėluotas, daug siuntimų ir vaikščiojimų, atliekant nežinia kokius tyrimus ir pas fizioterapeutus ar kitus panašius specialistus – be konkrečių rezultatų. Atrodo, sistema sukurta taip, kad nuolat mokėtum pinigus, be jokio apčiuopiamo rezultato.
Imigrantui, nežinančiam vietinės kultūros, tikrai dažnai atrodo, kad gydytojas „nenori padėti“ arba „neturi kompetencijos“.
Nors kaip ir visur, čia yra puikių medicinos darbuotojų, norinčių išgydyti ir padėti žmonėms.
Kodėl Norvegijoje įprasčiausias vaistas yra paracetamolis?
Daugelis užsieniečių Norvegijoje stebisi, kad paracetamolis (Panodil, Paracet, Pinex) beveik visada yra pirmas (ir kartais vienintelis) gydytojo pasiūlytas vaistas. Tai irgi yra Norvegijos sveikatos sistemos filosofijos dalis:
Saugiausias pirmo pasirinkimo vaistas, nes paracetamolis laikomas saugiausiu, mažiausiai šalutinių poveikių turinčiu skausmo ir karščiavimo malšintoju. Be to, jį vartojant yra mažesnė skrandžio opų, kraujavimų ar širdies komplikacijų rizika, kas būdinga kai ibuprofeno, diklofenako ir kt NVNU (nesteriodiniai veistai nuo uždegimo) šalutiniams poveikiams.
Gydymas etapais: Norvegijoje įprasta pradėti nuo paprasčiausio sprendimo. Jei neveikia – tik tada pereinama prie stipresnių vaistų. Tai mažina priklausomybės ir netinkamo vaistų vartojimo riziką.
Norvegijoje vengiama skirti antibiotikus ir kitus stiprius vaistus. Kodėl?
Kontrolė prieš receptinius vaistus, nes stipresni skausmo vaistai (kodeinas, tramadolis, opioidai, netgi kai kurie NVNU) griežtai kontroliuojami. Gydytojui reikia turėti aiškią indikaciją ir dokumentaciją. Stengiamasi vengti perteklinio receptų skyrimo, kad nebūtų „pripratimo kultūros“ (kaip JAV su opioidais).
Kultūrinė filosofija Norvegijoje yra tokia, kad organizmui reikia duoti laiko „pačiam susitvarkyti“. Medikamentai – tik pagalbinė priemonė, ne pagrindinis gydymas. Todėl kartu su paracetamoliu dažnai rekomenduojama poilsis, mityba, fizinė veikla, fizioterapija, šiluma/šaltis ir t. t.
Kaip tai atrodo praktikoje?
- Skausmas / karščiavimas → pirmiausia paracetamolis.
- Jei nepakanka → kartais pridedamas ibuprofenas, bet tik trumpam laikui.
- Jei ir to nepakanka → šeimos gydytojas siunčia pas specialistą arba skiria receptinius (kodeino, tramadolio derinius ir pan.), bet tik esant aiškiam pagrindui.
Daugeliui atvykusių iš Lietuvos ar kitų šalių atrodo, kad gydytojas „nieko nedaro“, nes Lietuvoje dažnai iškart skiriami keli vaistai, antibiotikai ar stipresni preparatai.
Norvegijoje priešingai – sistema orientuota į minimalizmą, saugumą ir atsakomybės perkėlimą pacientui.
Ši kultūrinių palyginimų straipsnių serija siekia suartinti lietuvius ir norvegus, nes žinojimas – pirmas žingsnis į supratimą.
