„INČIURENSAS“ arba ar žmogus turi teisę nešioti mėšlinus batus?

Apie tai , kaip mes kalbame ir rašome ir kodėl tai svarbu.

Kalbasi du lietuviai:

– Kiek tu Norgej gyveni jau?

– Seniai jobinu jau…Jobe jobe jobe (juokiasi)

– Su enkeliu?

– Ne, firmoj įdarbino.

– O man sakė kad su enkeliu priims. Tai reikia į skatą eit?

– Taip, eik į skatą, ten duos fiodselnumeri, gausi fastlege ir galėsi eit NAVą kad gauti barnetrydgda vaikams.

– O tai taip iš karto skatas duoda?

– Jo iškart gali tvarkyt… – Bet sako kad norgai baisūs troliai, nieko neduoda dabar.

– Jo dabar, faaan, jau sunkiau…

Supratote pokalbį? Ar šį kratinį suprastų ir lietuviai, ir norvegai? O gal tik Norvegijos lietuviai? O gal tik litovcai kurie gyvena norgėj (iš mažosios raidės specialiai), ir galvoja kad norgai yra apkiautėliai, bet čia norgėj taigi visi lygūs, ir viskas galima, o aš užsienio lietuvis, rašau be lietuviškų raidžių, visokių ten nosinių ir kitokių gramatikų?

Taigi – apie tokį kalbėjimą „po prostu“, kuris metaforiškai, na, kaip su šlepetėm (arba tapkėm) ir chalatu išbėgti į kioską cigarečių – kad greičiau būtų, kam gi stengtis. Bet ar tokia kalba tinka visur? Ar tinka šlepetės ir chalatas, jei einu į priėmimą?

Pakalbėkim apie kalbą ir kalbėjimą, ir kas iš to išeina. Kalba yra pagrindinė ŽMONIŲ komunikacijos priemonė. Niekas kitas pasaulyje nekalba – tik žmogus. Kalba yra ne tik tai, kas mums pilasi iš burnos, ji atspindi tai, kas yra mūsų galvoje. Kai kurie kalbą valdo, kiti – nelabai. Kai kurie bet kokioje situacijoje lieja viską, kas tik liejasi, be jokios didelės kontrolės ir negalvodami, ką nori pasakyti.

Kalbame visi, bet ne visų malonu klausyti. Sakoma „Kalba kaip iš knygos“. Tai tie, kurie į savo kalbą dėjo pastangas, lavino ją, tie, kurie turi daug žinių ir turi ką pasakyti. Pasakose koduotai aiškinama kalbos reikšmė: „Kai prabilo pamotė, jai iš burnos krito varlės, rupūžės ir gyvatės, o kai podukra – jai iš lūpų krito kvepiančios gėlės.“ Arba posakis: „Pasakė, kaip medum patepė“.

Vienų žmonių norisi klausytis, o kitų – ne, norisi bėgti nuo jų kuo toliau. Ir ne tik dėl jų kalbos. Žmogus komunikuoja ne tik žodžiais. Žodžiai bendravime sudaro tik apie 30 procentų, o visa kita – išvaizda, elgsena, gestai.

Štai atėjo žmogus į darbo interviu arba į įstaigą kažko pasiklausti, atrodo tvarkingai, kalba ramiai, nors su dideliu akcentu, kontroliuoja kalbą ir žino ką sako, nes YRA PASIRUOŠĘS POKALBIUI. Apie kitą, atvirkštinį variantą nepasakosiu, nes ir patys galite jį gerai įsivaizduoti. Kokį įspūdį sukelia vienas ir kitas taip pat nereikia aiškinti.

Nebūtina visiems kalbėti kaip iš rašto. Mes juk ne diktoriai ir ne aktoriai. Tačiau kalbą kontroliuoti reikėtų. Kalba pasako kas mes, iš kur mes, kokį turime išsilavinimą, kokioje šeimoje užaugome, ką matėme, ką skaitėme ar išvis nieko neskaitėme. Iškalba ir raštingumas visada buvo laikoma vertybe, išminties ženklu. Kalba atpindi jūsų asmenybę.

Apie rašymus Feisbuke, kitose socialinėse medijose ir laiškuose į tarnybas. 

Rašome, ir negalvojame ką kaip kodėl. O juk rašytinis žodis yra dar stipresnis, nei pasakytas. Jis išliks. Nesakau, kad būtina visada paisyti lietuviškų rašmenų, kartais tam nėra galimybių, tačiau visgi gerai būtų PAGALVOTI KĄ RAŠOME. Ypač – jei užduodate klausimą, į kurį norite atsakymo. Jei  lietuviškai rašote klausimą , kurio niekas nesupranta (o tai visgi gimtoji kalba), man kyla abejonė – kaipgi jūs komunikuojate su kolegomis ir darbdaviu? Ypač jei reikia komunikuoti ne lietuviškai?

Iš patirties labai gerai žinau, o ir moksliniai tyrimai tai įrodo, kad didžiausi nesusipratima kyla dėl prasto komunikavimo. Bandome kalbėtis, aiškintis, reikalauti – ir nieko neišeina. Sakome: „Mūsų nesupranta, mus diskriminuoja.“ Pykstame, o viršininkas, kolega ar tarnautojas nesupranta kodėl.

Kai kas sako: „Ai man ir taip gerai, susikalbu…“ Tačiau jei reikės spręsti problemą ar aiškintis – „puskalbė“ nelabai padės. Tada pyksite, skųsitės, nervinsitės, gadinsite sveikatą ir – blogiausiu atveju- išauginsite didelį konfliktą

Gal kai kas sakys:  Nemokyk mūsų, mes ne profesoriai, mes paprasti, kaip norim taip kalbam ir rašom. Neturim laiko tam, nesukite man galvos.

Taigi – neturiu laiko? Grįžtame mėšlinų batų.

Ar žmogus turi teisę nevalyti batų arba neskalbti rūbų ir nesiprausti? Neturėti tam laiko?

Žinoma turi. Jis turi teisę ir būti nešvarus, smirdėti, ir taip pat – kalbėti kaip tik nori ir niekas jam neuždraus. Bet nepykite, jei pašnekovai jums neatsakys, jus ignoruos ir niekas nenorės bendrauti ir kviesti į svečius.

Žinoma, rasite tokių pačių kaip jūs – su purvinais batais ar žodžio nesurezgančių jokia kalba – su jais puikiai bendrausite tokiam pačiam lygyje (kaip pateiktas pradžioje dialogas). Tačiau ten ir liksite.

PATARIMAI

  • Mokykitės kalbą ir negailėkite tam laiko
  • Pasiruoškite pokalbiui, jei einte į svarbų susitikimą pvz. įstaigą ar su darbdaviu
  • Žinokite, ką norite pasakyti
  • Naudokitės žodynais (t.p. ir google translate)
  • Pripažinkite, kad kalbos nemokate, bet vistiek nebijokite kalbėtis
  • Susirašykite ant popieriaus svarbiausius teiginius ar klausimus ir juos skaitykite (tai rodo, kad rimtai žiūrite į pokalbį)
  • Neskubėkite
  • Kalbėkitės mandagiai ir nebandykite kompensuoti kalbos nemokėjimo kūno kalba – negatyviomis veido išraiškomis ar judesiais – nesupras.
  • Jei yra potencialus konfliktas, komunikuokite RAŠTU.

Čia rasite straipsnį apie tai, kad jums priklauso vertėjas