Norvegijoje taip gerai, kad net blogai?
Ar sunku imigrantams taikytis prie nerašytų norvegiškų taisyklių?
Prieš 20 metų vienas jaunas lietuvis, gyvenantis Norvegijoje, tada dar 16 metis, pasakė vieną neįkainojamą išmintį. Šis išvyko studijuoti į Europos mega miestą ir į Norvegiją negrįžo. Jis dabar užima aukštas pareigas tarptautinėje įmonėje. Norvegijoje kaip jis sakė buvo „per mažai galimybių būti ambicingu”, o vidutinybe, kas Norvegijoje beveik privalomas sėkmės garantas, ypač užsieniečiui, tapti neviliojo”.
Jau prieš 20 metų, nekrimtęs jokių kultūrinių skirtumų mokslų, šis lietuvis – pavadinkime jį Jonu – puikiai įžvelgė, kad įvairiose šalyse yra skirtingi komunikacijų kodai, kurių paisyti privaloma.

„Kai aš Norvegijoje,” sakė jis, „aš užsidedu geranoriško, kartais – vargšelio, pasimetusio, kvailai besišypsančio berniuko kaukę. Būtent ši rolė labai veikia – visi tau padės, ir gausi tai, ko nori. Dar tikresnis ingredientas -sakyti kokia nuostabi šalis yra Norvegja, kiek čia galima išmokti ir kaip gera čia gyventi. „
„O kai būni Lietuvoje,” sakė jis, „tai ten reikia būti kietu vyruku – alkūnės į šonus, pasitikinti sarkastiška šypsena, visažinio laikysena. Dar – panieka ir kritiškas žvilgsnis.”
Šis vyras išstudijavo daugelio Europos šalių kultūrinius modus operandi, kas jam ir dabar labai padeda jo vadovaujančiame darbe tarptutinėje įmonėje.
Žinoma, ir Lietuva ir Norvegija per 20 metų pasikeitė, ir žmonių agresyvumas Lietuvoje smarkiai sumažėjo, o Norvegijoje – atvirkščiai. Visgi, galios distancija vis dar didesnė Lietuvoje, nei Norvegijoje, todėl kitoks veikimo būdas skirtingose šalyse yra būtinas.
Iš komentarų straipsniams apie kultūrinius skirtumus ir lietuvių sėkmę ar nesėkmę Norvegijoje vienaip ar kitaip egiantis, galima spręsti, kad kai kas ne visai supranta apie ką rašau – ir tai jūsų teisė. Mano tikslas yra vienas – ne skatinti pavirsti norvegiška vidutinybe (norvegų irgi yra visokių, ką daugelis paminėjo ir ką aš puikiai žinau) ir atsisakyti savo lietuviškos ir individualios tapatybės, bet išmokti čia elgtis priimtiniausiu visuomenei būdu, kad PASISEKTŲ.

Taigi, nešiokite savo Vuitton rankines į sveikatą. Bet jei už tai tikitės iš norvegų dėmesio ir pagarbos, tai jos tikriausiai nebus – jūsų rankinės ir jų kaina norvegų nelabai domina. Bet jei dirbate tarptautiniame kolektyve, kur jums svarbu demonstruoti statuso simbolius rankinių ar kitų daiktų pavidalu ir tai kuria vertę ir didina jūsų statusą – pirmyn, niekas nestabdo. Norvegijoje randa savo vietą visokie žmonės.

Suprantama, kad pasaulyje norisi daugiau spalvų, negu jų kartais siūlo ši šalis.
Norvegiškas paprastumas ir lygybės kultūra („janteloven“ bei frazė „alt går sikkert bra“) sukuria saugią aplinką, bet kartais gali virsti stagnacija. Kai išvaizdai, ambicijoms ar pastangoms nėra jokių socialinių reikalavimų, išnyksta vidinis variklis stengtis, tobulėti ir reikalauti geresnių rezultatų.
Imigrantai žavisi Norvegija, nes Janteloven turi ir šviesiąją pusę – tai ramybė ir lygybė.
Norvegija daug kam patinka, nes čia yra saugiau nei kitur. Žmogus nebijo prarasti darbą, nes darbo rinka Norvegijoje itin saugo darbuotoją, todėl net jei nesitengia, iš darbo išmesti negali (jei jis pastovus).
Čia mažiau streso, nes žmonės jaučiasi saugūs be poreikio nuolat konkuruoti ar kažkam įrodyti savo vertę. Visuomenė toleruoja skirtingumą, nesmerkia už netradicinį gyvenimo būdą ar paprastumą. Kaip ne kartą kartojama, čia daug pasitikėjimo, todėl nėra didelės socialinės atskirties ar demonstratyvaus vartotojiškumo.

Tamsioji Janteloven pusė, ką kartais akcentuoja atvykėliai – abejingumas ir vidutinybė. Pastangos nuslopinamos – kam siekti daugiau, atrodyti geriau, jei niekam nerūpės, jei už nieko nedarymą gausi tokį patį palaikymą ir pagyrimą. Pastangos be tikslo irgi pasidaro neįdomios. „Alt går sikkert bra“ (viskas bus gerai) dažnai tampa pretekstu nieko nekeisti net tada, kai gyvenimas to reikalauja. Tai ir važiuojama sena vaga, užsižaidžiama su pliurpalais ir net nepradedam nieko daryti. Ir tikrai – gali apimti estetinis ir kultūrinis nuobodulys, net – dingti noras puoselėti aplinką, asmeninę higieną, stilių ar aukštus profesinius standartus, nes „ir taip gerai“.
Nuostata „Viskas bus gerai“ veikia kaip progreso stabdis. Išnyksta smalsumas. Kai visuomenėje viskas iš anksto suplanuota, aišku ir saugu, žmonėms nebereikia ieškoti kūrybiškų sprendimų ar gilintis į detales. Dingsta poreikis būti „geresniam už kitą“.
Taigi, tam tikra prasme Janteoven kaina yra vyraujantis vidutinybės kultas. Visi gauna panašų atlygį ir statusą, išskirtinės pastangos nėra nei finansiškai, nei socialiai skatinamos. Tai vadinamieji „pasitenkinimo spąstais“ (angl. satisficing): ieškoma ne geriausio įmanomo sprendimo, o pirmo pasitaikiusio, kuris yra „pakankamai geras“ (godt nok).
Tai iš tiesų stabdo progresą, nes inovacijos ir aukšta paslaugų kokybė gimsta iš nepasitenkinimo esama padėtimi, konkurencijos ir noro padaryti geriau. Kai to nėra, visuomenė tiesiog inertiškai juda į priekį, palaikoma tik senų, jau sukurtų resursų.


