Jo didenybė MATPAKKE

Vagymo įpročiai Norvegijoje

Vaizdeliai Iš gyenimo

Pusrytėlis, Vaizdelis 1

Rytas. Vaizdas viešajame transporte – metro. Motina su 3-4 metukų dukrele, matyt veža į darželį. Dukrelė prašo valgyti. Mama iš rožinės vaiko kuprinėlės ištraukia metalinę dėžutę (ją privalu turėti vaikams, nes ten jie nešasi į darželį maistą). Dėžutėje sudėti gabaliukai juodos, ruginės pilnagrūdės duonos. Net niekuo nesutepti. Mama duoda vieną gabaliuką mergytei, ir ta nesiraukydama visą sugriaužia, tik plutelės palieka. Prašo dar vieno gabaliuko, gauna, to plutelė irgi padedama į dėžutę. Dėžutėje liko dvi riekės, perpjautos per pusę ir tos nesuvalgytos plutelės. Dėžutė uždaroma, mergytė gauna atsigerti iš plastikinio butelio paprasto šalto vandens. Tai vaiko pusrytis.  Per priešpiečius vaikas tikriausiai valgys likusį dežutės turinį. Toks paprastai Norvegijos vaikų maistas visai dienai, kol visa šeima nesusirenka namo apie  1800 val. Ir negauna šiltos vakarienės. Taip norvegai nuo vaikystės ištreniruojami būti visada alkani. (Mirko, kroatas)

Valgyti laiko nėra, vaizdelis 2.

Vertėjai yra kviečiami vertėjauti tai ten, tai šen, dažnai važinėja į kitus miestus. Kai kada vertėjauti reikia daug valandų policijoje ar teisme, o valgymui laiko nelieka arba paprasčiausiai pavalgyti nėra nei ko, nei kur. Kalbasi vertėjos.

  • Koks pavalgymas tau paliko siaubingiausią įspūdį ? – klausia viena.
  • Žinai, kritau veidu į purvą, kai vertėjavau kažkokiame užkampyje šešias valandas,  prieš tai dar pusantros valandos traukinyje važiavau. Maisto nebuvau pasiėmusi, o nusipirkti visiškai nebuvo kur. Tai ištrūkusi iš ten, puoliau į traukinių stotį, o ten pardavinėje tuos „hot dogus”, dešras bandelėje. Niekada dar tokio buvau nevalgiusi, tokio maisto iš principo atsisakau. Na ir ką – perku tą dešrą, įgrūstą į perpjautą bulkutę, gerai užsivarau kečupo ir garstyčių ir plačiausiai išsižiojusi ryju. Tai buvo toks mano baisiausias nuopuolis, – pasakoja poniškų manierų 60-metė, kurios niekas nematė nestilingai apsirengusios ir nepasipuošusios ir kuriai tokio maisto ir tokiomis sąlygomis valgymas buvo didelė gėda.
  • O man dar geriau buvo, – pasakoja kita. – Vyksta teismas, aš viena, kito vertėjo nėra. Per pertrauką – pavertėjauk advokatui, nepaleidžia nei minutei. Taip kelios valandos praėjo, nei gėrus, nei valgius. Advokatams nė motais, jie norvegai, badaut pripratę. Aš turėjau pasiėmusi sumuštinių. Tai apsimečiau, kad būtinai turiu nueiti į tualetą, ir ten, tualete viską suvalgiau..(pasakoja Joana, lenkų kalbos vertėja)

Badu marino, vaizdelis 3

Vertėjas pirmadienio rytą atvyksta į policiją. Sulaikytasis – lietuvis, kuris nuo penktadienio prabuvo areštinėje. Dabar jį apklaus, surašys kaltinimus. Į policiją atvyksta ir advokatas, orus kostiumuotas ponas. Įtariamasis tuoj ima skųstis. Ne tuo, kad sulaikė ir pralaikė visą savaitgalį. Jis piktinasi, kad jam nedavė valgyti, marino badu – be jokio maisto.

Vertėjas išverčia pasipiktinimo kupinus priekaištus.

  • Tai jis nuo penktadienio  nieko negavo valgyti? – perklausia pasibaisėjęs advokatas.

Vertėjas išverčia.

  • Nieko nedavė, visiškai nieko burnoj neturėjau! – tvirtina įtariamasis.

Vertėjas išverčia.

Tardytojas sunerimęs. Kvepia skandalu. Iškviečiamas areštinės budėtojas. Jis nebudėjo savaitgalį, tačiau budėjo kitas. Jam tuoj bus paskambinta. Visi zuja sunerimusiais veidais, įtariamasis lietuvis toliau sėdi įtūžęs ir alkanas.

Pagaliau prisiskambinama budėjusiam areštinėje savaitgalį pareigūnui. Jis tvirtina, kad pagal nustatytas taisykles paduodavo į įtariamojo vienutę maistą, tačiau iš ten išsinešdavo pilnus padėklus. Įkalintasis lietuvis visą maistą grąžindavo atgal, išgerdavęs tik skysčius  – kavą, arbatą, sultis.

Vertėjas viską išverčia įtariamajam. Tas išprogdina akis, purto galvą.

  • Tai čia maistas ką man davė?! Negi tai galima valgyti!? Aš tokių š… nevalgau?!, – lieja įtūžį jis.

Vertėjas išverčia.

Advokatas domisi, koks tai buvo maistas, kurio užsienietis įtariamasis negalėjo valgyti.

  • Ai, kažkokia duona sena, sužiediejusi, kažkokie ten žuvies užtepai, paštetai – pas mus Lietuvoje tokių niekas nevalgo arba tik alkoholikai kaip užkandą tuos konservus perka.

Vertėjas išverčia.

Toliau aiškinasi advokatas, tardytojas ir areštinės budėtojas. Pasirodo kad areštinėje esantiems duodamas vadinamasis sausas davinys – duona su mažų įpakavimų priedais – sūriu, paštetu žuvies konservais – tokius, kokius galima kartais gauti lėktuve. Kalinys norėjo, kaip pats paaiškino, normalaus maisto – sriubos, kotletų su bulvėm – nes buvo įsitikinęs, kad Norvegijoje gerai maitina. Kai sužinojo, kad toks maitinimas – įprasta areštinių praktika, nusivylęs ištarė :

  • Pas mus  ir tai geriau valgyt duoda… O čia – Norvegija, svajonių šalis, nesitikėjau… (D.A.. lietuvių kalbos vertėjas)

Mano pirmojo matpakke fiasko

Kai atvažiavau dirbti į Norvegiją – 1991 metais – ir vaikai turėjo eiti į darželį, man buvo pasakyta, kad ten valgyti neduoda ir aš turiu jiems įdėti maisto visai dienai. Kadangi mano berniukai buvo judrūs ir valgė labai daug, mane ištiko šokas: kaip aš galiu paruošti tokį maisto paketą, į kurį tilptų pusryčiai (košė, arbata, duona su sviestu ir sūriu), pietūs (sriuba, antras patiekalas – bulvių košė, kotletai su padažu, salotos, ir kompotas arba kisielius), popietės užkandis (šviežia bandelė su pienu ar kefyru) ir vakarienė (varškėtukai, koks nors apkepas ir arbata). Taip vaikus maitindavo Lietuvos darželyje 1990 metais. Kaip yra dabar – nežinau, tačiau buvome pripratę prie tokio maitinimo. Todėl suprantate, kodėl mane ištiko vos ne isterija – ką man daryti, ir kokį maisto davinį vaikams į darželį suruošti?

Pirmą kartą mano paruoštas maisto paketas buvo toks: 8 duonos riekės, tarp kurių buvo įkišta perpjauti kotletai, daržovės, sūris ir dar kažkas, ko jau nebeatsimenu. Buvau gavusi nurodymą, kad maistas darželiui turi būti sumuštinis, nes lėkščių anei įrankių valgymui ten nėra. Išėjo didžiulis paketas -juk mano berniukai turėjo išsilaikyti iki 1700 val, kol juo paimsiu ir pamaitinsiu namie.

Tai buvo fiasko. Kai pasiėmiau vaikus, jie sakė, kad rytoj jokiu būdu tokio maisto paketo nebedaryčiau, nes visi į juos kreivai žiūrėjo. Niekas nesijuokė, bet signalai iš kitų vaikų bylojo, kad jų atsineštasis maistas yra juokingas. Juolab kad kiti vaikai turėjo saikingus matpakkes – porą riekelių duonos, su plonu sūrio gabalėliu. Valgoma buvo tik vieną kartą per dieną – jokių pietų ar popiečių… Patikėkite, pirmąsias savaites kankinausi, įsivaizduodama kaip badu marinami darželyje vaikai. Bet žmogaus organizmas prie visko pripranta. Parėję namo apie 1800 val. – nes tik tada spėdavau pagaminti pietus -vaikai prisivalgydavo už visą dieną.

Taip elgiasi ne vienas norvegas. Prieš darbą namie valgo (arba nevalgo) pusryčius, dieną suvalgo atsineštą matpakke, o grįžęs namo valgo sočiai, ir tai vadinasi pietūs – middag (pažodžiui – vidurdienis), nors pavadinimas  prieštarauja laikui, kada tai valgoma. Ar tai sveika? Klausimas įdomus ir į jį neatsakinėsiu. Kultūros reikalas.

Matpakke – maisto paketo fenomenas, yra vienas iš reiškinių, kurie neatsiejami nuo Norvegijos. Matpakke yra net wikipedijoje Nepainiokite – tai ne skandinaviškas, o grynai norvegiškas fenomenas. Net Švedijoje yra kitokia maitinimosi kultūra, t.y. kai per pietus, viduryje dienos, žmonės eina pavalgyti į valgyklą arba kavinę, ir valgo šiltą maistą. Ir švedai, kaip ir lietuviai, labai nepatenkinti norvegiška matpakke kultūra.

Gratis arkivbilde med appetittvekkende, avokado, bakt

Trumpa pertrauka – kaip tik matpakkei

Taigi, jau nuo 10.30 valandą darbuose prasideda judėjimas link maitinimosi zonų (kai kur yra valgyklos, kur gali nusipirkti maisto) ir dažnas norvegas nešis savo asmeninį paketą su maistu. Tai gali būti vakardienos pietų likučiai, kuriuos jis šildysis mikrobanginėje. Bet senesnioji karta renkasi seną gerą matpakke, t.y. duoną su įvairiais uždedais (pålegg). Toks valgymas vyksta ne tik ofisuose, bet ir mokyklose, viešajame transporte ir kitur.

Matpakke – ty. sumuštinį gali pirkti ir kavinėje, netgi suvyniotą į tą patį matpapir (sviestinį arba kaip norvegai vadina – maistinį) popierių. Egzistuoja ištisa su matpakke susijusi pramonė: matpapir, mellomlegspapir (popierius, dedamas tarp duonos riekelių), dėžutės maistui neštis. Yra sumuštinių ekspertų, kurie patarinėja koks matpakke yra sveikas, o kuris – ne, matpakke receptų knygų, matpakke konkursai.

Žurnalistai rašo straipsnius apie tai, kaip dėl skurdaus matpakke vaikai mokyklose gali patirti patyčias, nes neseniai atliktas tyrimas parodė, kad vaikai iš skurdžių šeimų gėdijasi savo matpakke ir net nenori dėl to eiti į mokyklą. Tyrime aprašomas, kaip mokslininkė pavadino, matpakkefatigdomi (matpakkes skurdas).

Matpakke skurdo tyrimas

Tautinė vertybė

Taigi –matpakke yra ne bet kas, o tautinis reiškinys, tradicija, netgi – tautinė vertybė. Studentai iš kitų šalių, imigrantai, prieglobsčio prašytojai – visi išmoksta šitą žodį vieną iš pirmųjų.

Maisto parduotuvė MENY siūlo daugybę sveiko sumuštinio idėjų.

Ir iš kur tokia tradicija? Norvegijoje pietų pertrauka – tik 30 minučių ir už ją nemokama. Išeiti iš darbo gali, bet į jokį restoraną nespėsi. Į valgyklą – taip, spėsi, tačiau tik trumpam užkąsti, o ne ilgam valgymui. Todėl matpakke kultūra yra laiko taupymas ir galbūt pinigų taupymas. Beje, Norvegijos darbo valandos trumpiausios pasaulyje – vidutiniškai 38,5 per savaitę. Daug darbuotojų išeina namo jau apie trečią. „Kam gaišti laiką, darbe valgyti ilgus pietus? – galvoja norvegas. – Grįšiu namo, tada ir valgysiu kartu su šeima. „

„Nesuprantame, kaip tokioje šaltoje šalyje nėra įprasta vidury dienos valgyti karštą maistą, tik tą sausą, šaltą sumuštinį. Jie alkani visą dieną” – kartoja daugelis užsieniečių, kuriems matpakke ne prie širdies.

Lietuvių supratimas panašus – jei per pietus nevalgai sriubos, galvoja jie, nesveikai maitiniesi. Prisivalgyti tik vakare, grįžus namo, irgi nekvepia sveiku gyvenimo būdu. Beje, norvegai dažnai serga skrandžio ir virškinimo susirgimais – gal dėl savo tradicinės matpakke kultūros?

Norite diskutuoti ar pasidalinti savo patirtimi ? Turite klausimų, kitos informacijos ar rūpi kita tema? Pradėkite diskusiją FB grupėje Gyvenu Norvegijoje