Kai norvegai užsižaidžia su „bla-bla-bla”, reikalai stovi.
Bandote prisiskambinti kokiam nors tarnautojui, o jums atsako: „Han er i et møte„. Ir taip be pabaigos. Kyla klausimas – ką čia visi veikia tuose savo amžinuose susirinkimuose?
Kaip jau rašiau, Norvegijoje galioja lėta ir neskubri kultūra, t.y. ting tar tid, kur procesas vertingesnis nei rezultatas.
Nors šis požiūris turi daug teigiamų pusių (kantrybė, kokybė, demokratinis įtraukimas), jis pasižymi ir aiškiais neigiamais aspektais, kuriuos tiek norvegai, tiek užsieniečiai dažnai kritikuoja.
Apžvelkime juos.
Sprendimų vilkinimas
- Ilgos diskusijos, komitetai, susitikimai, konsultacijos dažnai neveda prie aiškaus sprendimo.
- Norvegai bijo konfliktų ir vengia tiesiai pasakyti „ne“ — todėl procesai užstringa.
Rezultatas – „beslutningsvegring“ (sprendimų vengimas).
Norint viską aptarti su visais ir kad niekas neliktų neišklausytas ir nuskriaustas, pasidaro nebeaišku, kas už viską atsakingas.
Niekas už nieką neatsakingas
Tai vadinamasis „pulverisert ansvar“ – išskaidyta atsakomybė.
- Kai visi įtraukti, niekas nebūna asmeniškai atsakingas.
- Sprendimai priimami „kolektyviai“, bet atsakomybė „ištirpsta“ tarp daugelio institucijų.
- Šis reiškinys vadinamas pulverisert ansvar, ir Norvegijoje jis plačiai kritikuojamas žiniasklaidoje ir visuomenėje.
Rezultatas: niekas neatsako už klaidas, o sistema tampa savotiškai beasmenė.
Prarandamas veiklumas ir iniciatyva
- Darbuotojai bijo išsiskirti ar priimti sprendimą savarankiškai („janteloven, vil ikke stikke seg ut“). Jei jie pernelyg rodo iniciatyvą, tai gali būti vertinama neigiamai. Todėl ilgainiui išmokstama geriau nesikišti ir nieko nedaryti laukiant kol savaime susitvarkys ar kas kitas padarys.
- Geros idėjos gali „numirti“ biurokratijoje arba būti atidėtos iki nežinia kada. Arba pasiųųtas idėjas pasisavina „biurokatinis apratas”, kur jos ilgainiui išsigimsta ir padaroma „kaip visada”.
Tai stabdo inovacijų ir pokyčių tempą, ypač viešajame sektoriuje.
Perdėtas pasitikėjimas procesu
- Kartais procesas tampa savaiminui tikslu. Tokiu atveju rezultatų net nebesiekiama, o užsižaidžiama imituojant veiklą. Nesgi žmonės diskutuoja, raštus rašo – viskas gerai.
- Kai viskas dokumentuojama, aptariama, planuojama, tačiau realūs sprendimai ar rezultatai atidedami.
Daug kam, ypač užsieniečiams tai atrodo kaip „popierizmas“ arba „beprasmiškas vilkinimas“.
Emocinis neutralumas išsigimstantis į abejingumą
- Norvegų noras išlaikyti „harmoniją“ gali virsti emociniu atstumu.
Kai reikia greitai reaguoti (pvz. krizinėje situacijoje), tokia kultūra atrodo pernelyg pasyvi ar bejausmė. Nes verkiančiam ir tragediją išgyvenančiam žmogui tarnautojas, ypač valstybinėje institucijoje, nieko negali pasiūlyti, nebent nosinaitę ašaroms nusivalyti.
Viešojo sektoriaus tarnautojas pirmojoje grandyje, vadinamojoje første linje, t.y. ten kur tiesiogiai bendraujama su klientais, žino, kad bet kokia, kad ir pati tragiškiausia byla keliaudama biurokratiniais labirintais bus nužmoginta. Todėl toks tarnautojas išmoksta būti abejingas, nes kitaip jam būtų per sunku – tragedijos prislėgtų tik jį, nes aparatas joms abejingas. Tarnutojas atbunka, tampa personažu, kuris sako „computer says no„.
Be to, dabartinė visuotinė skatimenizacija visiškai naikina tiesioginį santykį tarp paslaugos tiekėjo ir gavėjo (pvz NAV, skatt ir žmogaus). Bendraujama per chat, kur atsako robotas, arba per altinn, kur siunčiami laiškai parašyti sausa biurokratine kalba – o ją ne visi žmonės supranta.
Tiesioginio kontakto vengiama, nes kartais visiškai įsiutinti abejngumo žmonės gali fiziškai užpulti tarnautoją, ir ne yra nužudymo atvejų. Žmogiškumo visuomenės institucijose naikinimas gali tapti tragedija ir vienai, ir kitai pusei.
Man kartais susidaro įspūdis, kad jei Norvegijos visuomenėje atsiranda didelė problema, tai jai spręsti sudaroma komisija, surengiama didelė konferencija, ir galiausiai parašomas raportas. Bet nuo to dažniausiai niekas nepasikeičia.
Todėl vis dažniau žiniasklaida kritikuoja šią lėtumo tradciją: „Vi snakker, planlegger og evaluerer – men vi noen ganger glemmer å handle.“ („Mes kalbamės, planuojame ir vertiname – bet kartais pamirštame veikti.“).
Ši kultūrinių palyginimų straipsnių serija siekia suartinti lietuvius ir norvegus, nes žinojimas – pirmas žingsnis į supratimą.
Turite minčių?
Diskutuokime (20+) Gyvenu Norvegijoje | Facebook
