Štai vaizdelis: apie 20 romų, ką signalizuoja jų apranga, sėdi ant suoliukų prie Nacionalinio teatro Osle, ir valgo. Pasipuošę žmonės eina į teatrą. Dviejų pasaulių susidūrimas – bet vienas kitam tarsi netrukdo. Betgi suoliukai po pasivaišinimo nusėti popiergaliais ir riebalų klaneliais.
Bet nereikia romų – tą patį daro labai daug žmonių. Ryti iš popierių maistą su per kraštus drimbančiais padažais tiesiog gatvėje ar viešąjame transporte jau seniai tapo norma. Iki siukšlių dėžės išvalgytų riebaluotų popiergalių ir servetėlių nešti niekas nesivargins – metama čia pat ant žemės. Išvalys savivaldybė. O jei osliečiams ir turistams reikia bristi per siukšles – brisime išdidžiai ir abejingai.
Osle atvykėliai iš pradžių patiria tam tikrą kultūrinį šoką. Juos nustebina ne tik kitoks santykis su autoritetais, tujinimas ir betarpiškas bendravimas, bet ir elgesys viešose vietose.
Traukiniuose žmonės garsiai kalba telefonu, laukimo salėse užima kelias vietas kuprinėmis ar kojomis, ar net guli ir miega, tą patį daro bibliotekose – ne tik valgo, bet ir vos ne gyvena, įsitaisę kaip namuose – ant sofų gulomis. Literatūra ir kultūra liaudžiai? Žmonės kalbasi tarpusavyje arba telefonu tokiu garsu, jog atrodo, kad skaito paskaitą visam vagonui. Bet aplinkiniai dažniausiai nereaguoja.
Iš pradžių tai erzina. Vėliau stebina. Dar vėliau žmogus pastebi pavojingą dalyką — jis pats pradeda nebereaguoti. Būtent čia prasideda lėtas viešosios kultūros nykimas.
Pripratimo mechanizmas
Žmogaus psichika prisitaiko prie aplinkos. Jei tam tikras elgesys nuolat kartojasi ir nesulaukia jokios reakcijos, jis po truputį tampa „norma“. Net jeigu viduje vis dar atrodo nemandagus ar neteisingas.
Pirmame etape žmogus piktinasi: „Kaip galima taip elgtis?“, „Kodėl niekas nieko nesako?“
Antrame etape atsiranda abejingumas: „Neverta nervintis.“, „Čia jų kultūra.“, Vistiek nepadės, nesivarginsiu”.
Trečiame etape prasideda prisitaikymas: pats pradedi garsiau kalbėti, mažiau kreipi dėmesį į kitus, nustoji gerbti bendrą erdvę, imi manyti, kad mandagumas ir kutūringas elgesys tiesiog nebevertinamas.
Viskas vyksta nepastebimai. Nėra taip, kad sąmoningai apsisprendžiame tapti mažiau kultūringais. Tiesiog elgiamės kaip visi. Prisitaikome.
Kodėl visuomenė nustoja reaguoti
Vakarų Europoje pastaraisiais dešimtmečiais labai sustiprėjo idėja, kad negalima „moralizuoti“ kitų žmonių. Tolerancija tapo viena svarbiausių vertybių. Tačiau kai kur ji pradėjo reikšti nebe pagarbą kitam žmogui, o nenorą apskritai nustatyti ribų.
Daugelis bijo pasirodyti pernelyg griežti, būti apkaltinti netolerancija, sugadinti „gerą atmosferą“ ir konfliktuoti. Nenorint būti bambekliu, renkamasi tylėti.
Todėl net akivaizdžiai nemandagus elgesys dažnai lieka be reakcijos.
Problema ta, kad viešoji tvarka laikosi ne vien ant įstatymų. Ji laikosi ant milijonų mažų socialinių signalų – žvilgsnio, pastabos, susitarimo ir bendro suvokimo, kad egzistuoja visutinės ribos.
Kai šie signalai dingsta, nyksta ir bendras atsakomybės jausmas.
Susitikau su drauge. Nuėjome į kavinę, tačiau ten visi staliukai buvo užimti. Prie jų sėdėjo jauni žmonės pavieniui, su laptopais, be jokios kavos ar užkandžių. Kai kurie buvo net nusiąvę batus, vos ne prigulę ant sofučių – matėsi, jog įsitaisę ilgesniam laikui. Supratome, kad vidutinio amžiaus ponioms čia vietos tikrai neatsiras.
Viešosios erdvės praradimas
Kai žmonės nebejaučia pareigos gerbti kitus, viešosios vietos tampa mažiau jaukios visiems. Traukinys tampa triukšmingu kambariu. Biblioteka — kavine, o kavinė – biblioteka. Laukimo salė — privačia poilsio zona. Kiekvienas elgiasi taip, tarsi aplinkinių nebūtų.
Tuomet atsiranda kita pasekmė — tylūs ir mandagūs žmonės pradeda trauktis, jie vengia viešojo transporto, nebenori būti bendrose erdvėse, jaučia nuolatinį nuovargį nuo triukšmo, praranda saugumo ir pagarbos jausmą.
Visuomenė tampa ne agresyvesnė, o labiau abejinga. Ir ši abejingumo kultūra ilgainiui silpnina socialinį pasitikėjimą.
Ką mato vaikai?
Su anūkais ėjome į teatrą. Ką ik buvome pavalgę, bet vaikai iškarto užsiprašė kibirų popkornų ir saldumynų – kaip į kiną. Marti norvegė pirko, nes jos teigimu tai – neatsiejama nuo „kose seg” koncepto. Norint patirti visavertišką meno poveikį privaloma dar ir valgyti. Juk visi taip teatre daro. Ir tikrai – čiužėjo, traškėjo visa salė viso vaidinimo metu – žiūrovai be paliovos valgė. Vadinasi ši šlamštmaisčio vartojimo kultūra išplito ir į teatrą. O mane vaikystėje mokė, kad teatre valgyti negalima…
Vaikai mokosi ne iš taisyklių, o iš aplinkos. Jei jie mato, kad niekas negerbia bendros erdvės, niekas nedrausmina, ribos neegzistuoja, asmeninis patogumas svarbiau už pagarbą aplinkiniams. Jie pradeda nebematyti kitų žmonių ir manyti, kad taip ir turi būti.
Nauja karta užauga ne blogesnė, o tiesiog mažiau suvokianti kitų žmonių buvimą šalia.
Tai viena didžiausių šiuolaikinės Europos problemų — ne vertybių griūtis per vieną dieną, o lėtas jautrumo kitiems nykimas.
Ar įmanoma tai sustabdyti?
Nežinau ar bus drąsos grįžti prie paprastų dalykų – mandagumo, pagarbos bendroms erdvėms, gebėjimo nustatyti ribas, supratimo, kad laisvė – nėra visko leidimas.
Stipri visuomenė nėra ta, kur visi daro ką nori. Stipri visuomenė yra ta, kur žmonės savanoriškai riboja save iš pagarbos kitiems. Civilizacija prasideda ne nuo technologijų ar turto. Ji prasideda nuo gebėjimo suprasti, kad šalia tavęs yra kitas žmogus.
