Galite skaityti straipsnį arba klausytis įrašo.
Gydymo centro «Daivike» savininkė ir daktarė Daiva sako Norvegijai: «Sudie»…O gal iki pasimatymo? Daiva Medalinskaitė Johansen ketina grįžti į Lietuvą po 27 Norvegijoje praleistų metų ir gana sėkmingos gydytojos karjeros. Gydytoja ji dirbo nuo 2000, taigi jau dvidešimtmetį.”Visada jaučiau, kad noriu gyventi Lietuvoje”, – sako ji.
Gydytoją Daivą Norvegijoje pažįsta ne vienas. Gydymo centro „Daivikė”, kuri šešis metus veikė Askime, uždarymas, sukėlė daug kalbų. Ne vienas spėlioja, kas atsitiko.
Daiva – viena iš kelių pirmųjų lietuvių imigrantų, į Norvegiją atvykusi keliais metais vėliau nei aš. Su Daiva kartu kūrėme Norvegijos lietuvių bendriją, kartu buvome valdyboje. Visiems žinomas jos noras padėti tautiečiams, organizuoti renginius, būti lietuviškų įvykių sūkūryje. Daivą, kaip žmogų ir kaip gydytoją, pažįsta labai daug Norvegijos lietuvių.
Lapkričio sekmadienio popietę su Daiva susitikau jau ištuštintame jos name Askime, kur pirmame aukšte veikė gydymo centras, o antrame buvo butas, kuriame ji pati gyveno. Didžiumą daiktų ji išpardavė ar atidavė, o pats namas jau irgi tuoj bus parduotas. Daiva paskutines dienas jame leidžia su savo dviem ištikimais keturkojais draugais – Lordu ir Aira. Bet kalėdas ji ketina sutikti Lietuvoje, kur kuriami ir tolimesni gyvenimo planai.
Liūdna? Turbūt. Ar tai, kad kliniką teko uždaryti nesėkmė, kurios reikia gėdytis? Kuo matuojama žmogaus gyvenimo sėkmė? Pinigais? Titulais? Žmonių pagarba? Tikriausiai kiekvieno sėkmė skirtinga. Daiva įsitikinusi, kad ji buvo ne savo vietoje, ir jai jau seniai reikėjo grįžti į Lietuvą. Tik atvykusi, ji net neketino ilgai gyventi Norvegijoje.
Norvegijoje gyventi neplanavo
„Kai mano vyras man piršosi,” – sako ji,- „jis ir man, ir mamo mamai pažadėjo, kad Norvegijoje mes gyvensime tik 5 metus. Bet pažadas liko neištesėtas.”
Daiva baigė medicinos mokslus Lietuvoje, ir, susipažinusi su vyru Egilu Londone, atvyko į Norvegiją kaip meilės imigrantė. Čia užtruko šiek tiek laiko, kol ji galėjo pardėti dirbti pagal profesiją. Pirmiausia reikėjo išmokti kalbą, taip pat ir diplomo pripažinimas užėmė daugiau laiko, nei dabar, kai Lietuva jau yra EEE (Europos ekonominėje erdvėje), nes dabar šis procesas yra daug paprastesnis.
Atrodytų, ko daugiau reikia: išsilavinimą turi, kalbą moki, dirbi mėgstamą gydytojos darbą, ar gali dar būti kokių nors sunkumų? Pasirodo – gali. Anot Daivos, Norvegijoje nėra nei vadinamųjų lygių galimybių (likestiling), kuo ši šalis taip didžiuojasi, ir, deja, čia klesti paslėpta korupcija. Šios priežastys ir sudarė jai daugybę kliūčių sėkmingai dirbti, vien dėl to, kad ji yra moteris ir užsienietė.
Patyrusi daug sunkių išbandymų, Daiva nuoširdžiai pasakoja ką išgyveno ir pataria tautiečiams, kokios kliūtys gali tykoti Norvegijoje, kuri skelbiama viena laimingiausių pasaulio šalių.
Pasakojimas iš pirmų lūpų.
„Viskas prasidėjo nuo 2000 metų, kai pradėjau dirbti Askimo „Torget legesenter” (gydymo centras), ir pirmi mano kolegos žodžiai buvo: „Aš tavęs nenorėjau”. Konkurencija? Aš turiu draugę politikę iš Pažangos partijos, ji buvo miesto taryboje, tai ji man sakė: „Kai tu čia (į šį regioną) atvykai, mes labai stebėjomės, nes čia nepageidaujamos nei moterys, nei užsieniečiai.”.
„Anksčiau čia buvo dvi gydytojos, dabar jos pensijoje,” – tęsia Daiva -” tai jas visada nustumdavo į blogiausias vietas. Kai aš pradėjau dirbti, prasidėjo baisios patyčos. Kaip pasireikšdavo? Na, ne žodžiais, bet galiu papasakoti pavyzdžiais. Pavyzdžiui vienas gydytojas iš manęs gražia forma skolindavosi vaistus ir niekada negrąžindavo. Jei buvo kokie kursai, ir visi iš mūsų centro išeidavo į juos, tai aš apie tai sužinodavau kai ateidavau į darbą – turėjau perimti visų, kurie išėjo į kursus pacientus. Iš anksto neinformuodavo. Mane ignoravo. Aš net pradėjau rūkyt, kad į mane atkreiptų dėmesį, nors šiaip nerūkiau. Bet mane jau taip viskas buvo įdirginę, kad paėmiau ir užrūkiau per vieną vakararėlį. Tada: „O, žiūrėkite, Daiva rūko!” O aš sakau : „Tai ką, turėjau pradėt rūkyt, kad į mane atkreiptumėte dėmesį?!“
„Kai mirė mano mama, tai net užuojautos nepareiškė, nekalbant jau apie gėles, ir toliau mane ujo. Kalėdiniame vakare mes su vyru Egilu nesėdėdavome su mano kolegomis. Tame gydymo centre buvo didžiulės intrigos, organizuojamos dviejų slaugytojų. Jos norėjo supriešinti gydytojus, kad jie nebūtų vieningi, ir taip valdyti. Tiesiog buvo pjautynės darbe. 2001 metais sudegė namas, kur buvo mūsų centras. Policija nieko nedarė ir draudimas irgi nieko neišmokėjo. Be to, mane apgavo. Tas asmuo, kuris pardavė man savo praktiką, pagal įstatymus negali pradėti dirbti gydytoju tame pačiame regione vienus metus, o jis, kai aš nupirkau jo praktiką, pradėjo praktikuoti čia pat po trijų mėnesių. Ir kam pasiskųsi?”
Principas -visiems padėti
„Nors mane pacientai labai mėgo. Pradirbau čia 13 metų. Pas mane pradėjo eiti užsieniečiai pacientai. Mes Lietuvoje išmokinti, kad gydytojai laikosi Hipokrato priesaikos. Norvegijoje šios priesaikos nėra. Man atrodo ir Lietuvoje nebėra. Nes ta Hipokrato priesaika gal per stiprus įsipareigojimas. Pas mane lietuviai veržėsi per duris į namus naktį, ir tą Hipokrato priesaiką man prikaišiojo.
Aš jos laikiausi ir jaučiau pareigą priimti visus, kuriems reikia mano pagalbos. Net žmones, neturinčios registracijos Norvegijoje numerio (tokiems nebūtinai priklauso sveikatos priežiūros paslaugos Norvegijoje- D.B.). Pas mane atėjo kurdas, mano pacientas, ir maldavo išgelbėti jo žmoną. Ji pagimdė Norvegijos ligoninėje, o po kelių dienų jau išrašytai jai buvo vos ne sepsis. Ir turėjau priimti, nes jos ligoninė nebepriėmė, siuntė pas šeimos gydytoją, kuris jai nepriklauso, nes ji Norvegijoje neregistruota. Budinti poliklinika (legevakt) irgi nepriėmė. Galėtų eiti pas privatų, valstybės nefinansuojamą, bet veržėsi pas mane, gal nežinojo ką daryti. O aš gelbėjau.”
Užpuolė kolega
„Noriu dar papasakoti, kad buvau užpulta, dar prieš įsteigiant savo centrą. Mano kolega, vyras, tai padarė. Aš tą dieną turėjau eiti dirbti į senelių namus, o tuo metu mano kabinete pacientus priiminėdavo gydytojas -internas. Bet tik nuo pusės devynių ryto, kad aš pati dar turėčiau pusę valandos savo kabinete nuo 0800 iki 0830, jei ekstra atvejis. Tą rytą 8.00 val. atėjo pas mane nėščia lietuvė. Interno pacientus sekretorės buvo užrašę klaidingai, irgi nuo aštuonių, o ne puse valandos vėliau kaip susitarta. Kol aš buvau su lietuve, man paskambino mano tas kolega, kuris yra labai neišlaikytas, nors iš geros šeimos – tėvas gydytojas, motina vadovauja gydytojų sekretorių mokyklai, taigi su užnugariu. Paskambino ir liepia atlaisvinti kabinetą, o aš sakau, kad čia sekretorių klaida ir padėjau ragelį. Tada jis labai triukšmingai – toks garsas kaip trolis statydamas pilną pėdą atbėgo per visą koridorių – ir ėmė kojom ir rankom daužyt duris, pribėgo prie manęs ir ėmė man pirštu į veidą badyt rėkdamas. Mano pacientei vos neiššaukė gimdymo. Nieko nedariau, nevožiau atgal, ir jis pasišalino. Buvo labai keista, kad šis įvykis nesukėlė jokios reakcijos pas mus, nors visi girdėjo, kad žmogus nestabilios psichikos. Per susirinkimą pasakiau, kad toks elgesys yra psichiškai nestabilus, ar kažką panašaus, ir už to užsikabino. Nes Norvegijoje negalima žmogui priskirti psichinės ligos. Toks daktaras yra pavojus pacientams, bet jis su užnugariu, tėvas ir motina, ir draugas kažkoks advokatas. Taigi kilo konfliktas. Jie apskundė mane kommunelege (atsakingas už sveikatos paslaugų organizavimą savivaldybėje gydytojas), ir aš išėjau iš darbo.
Populiari atvykėlių gydytoja
Mano seselės, kurios tikriausiai neturi jokių geografijos žinių, kai dar dirbau tame centre, pradėjo visus atvykėlius siųsti pas mane ir sakyti: „Čia tavo tautiečiai.” Tapau populiaria gydytoja, ir norvegams nepatiko. Nepatiko tai, kad priimu žmones be to numerio. Sužinodavo todėl, kad paprašydavau tokiam padaryti pavyzdžiui kraujo tyrimą, tai paskundė NAV (Norvegijos Sodra). Turiu didžiulę bylą iš jų, bet dar net nežiūrėjau kas ten, grįšiu į Lietuvą ir įsistiklinsiu. Tai buvo pirmas skundas, kurio esmė – aš duodu pirmenybę savo tautiečiams, o ne norvegams. Tai buvo nesąmonė, nes man tas pats, kokios žmogus tautybės, jei reikia padėt, aš padedu net po darbo. Nes turėjau ir norvegų labai daug pacientų, ir mane labai mylėjo jie.
Tuo metu Alfonasas Eidintas buvo Lietuvos ambasadorius Norvegijoje, ir aš gydžiau visą Lietuvos ambasadą su jų šeimomis. Kai Jurgis Didžiulis su savo grupe atvyko dalyvauti Eurovizijoje, jie susirgo ir aš juos irgi gydžiau.
Gydymo centro „Daivikė” savininkė
„Aš jau buvau palikusi savo vyrą, tada man patiko šitas namas Askime ir aš jį įsigijau. Turėjau jį perdaryti, kad į kliniką būtų atskiras įėjimas. Klinika buvo įrengta labai šauniai. Įdarbinau seselę ir dar vieną darbuotoją, o aš buvau gydytoja. Dirbau ir po pietų.”
„Buvau čia labai garsi, verždavosi pacientai dieną naktį, kartą brovėsi net nusikaltėliai lietuviai vidury nakties, gerai, kad nepriėmiau. Visi mane žinojo, ir visko pasitaikydavo. Bet aš stengdavausi padėt, nes esu susidūrusi su daug neteisybės mūsų tautiečiams. Iš to mane užpuolusio kolegos sulaukiau grąsinimo, kad jis mane sunaikins, nes juk psichiškai nestabilus, tai visko gali laukt.”
„Atsirado problemų su Helfo (sveikatos priežiūrą Norvegijoje administruojanti institucija). Nes pacientas moka tik savo dalį už gydytojo paslaugą, kuri iš tikrųjų kainuoja daug daugiau. Tada primoka Helfo, jau vėliau, bet reikia pateikti dokumentus. Atsirado painiavos su popierizmu, ir vėl atėjo raštas kad aš esu skolinga. Kodėl? Todėl, kad rašė skundą, o jei parašo skundą, tai tikrina, o jei tikrina, tai visada kažką randa, nors klaidų daro visi daktarai, nes juk viską registruoja sekretorės, jos privelia tų mažyčių klaidelių… Taigi rado mano įsikolinimų, virš 400 000,- nok ir turėjau mokėti kas mėnesį po 20 000,- nok, kad grąžinti valdžiai tą sumą. Todėl buvo finansinių sunkumų. Išėjau iš savo vyro be nieko, pasiėmusi tik brangiausią turtą (rodo į šuniuką Lordą), daugiau nieko negavau, sėdau į mašiną ir išvažiavau. Pradėjau viską nuo nulio.”
Turėjo daug planų
„Neturėjau turtų, bet darbas labai patiko, dirbau sau, turėjau daug planų. Norėjau pradėti psichologinę pagalbą lietuviams su lietuve psichologe. Lietuviai turi problemų su alkoholio vartojimu, raminačių vaistų vartojimu, juos dažnai kamuoja depresija. Aš daugelį pacientų nuo to atpratinau. Kodėl jie linkę į alkoholį ir vaistus? Nes yra sunki integracija. Žmonės atvyksta su geru išsilavinimu, protingi, bet nepasitiki savimi, bijo atsakomybės, nepažįsta visuomenės ir suserga depresija, nes tampa per sunku. Vyrai nemoka kitaip praleist laiko, tai po darbo geria. Šeimos paliktos Lietuvoje, niekas to vyro nestabdo, ir jis geria. Aš padėdavau žmonėms, kurie nesuprasdavo Norvegijoje teisinių dalykų, padėdavau pavertėjauti ir suprasti Norvegijos realybę. Mėgau kalbėtis su pacientais. Senelių namuose kalbėdavau daug su jų artimaisiais. Man labai patiko dirbti su senukais.”
„Taigi šešis metus buvo gerai. Išmokėjau skolą Helfo, apie kurią minėjau. Bet aš tada dar nesupratau, kiek vienas darbuotojas kainuoja, nes man jis kainuoja ne tik algą, kurią jam moku, o dar visus mokesčius ir darbdavio mokestį, kurį irgi moku aš. Vienas darbuotojas man kainuoja pusę milijono kronų per metus.”
Nesėkmių grandinė
„Be to dar vienas momentas – intrigos tarp lietuvių. Ir tai prisidėjo prie mano nualinimo.”
„Galiausiai – siurprizas, sužinojau, kad mano sekretorė išeikvojo klinikos pinigus, nes aš ja labai pasitikėjau. Tai buvo dar vienas smūgis. Paskui apie mane buvo parašytas labai bjaurus straipsnis vietiniame laikraštyje, aš jo net neskaičiau pati, paskui kažkas apskundė juos dėl etikos pažeidimo ir jie turėjo paneigti viską. Man sakė, kad galiu iš laikraščio net prisiteisti kompensaciją.”
„Paskui vėl kabinosi NAV ir reikalavo kažkokių dokumentų, ligos istorijų. Mano sekretorė turėjo padaryti tą darbą, o ji išsisukinėdavo, nedirbo dėl šeimyninių priežasčių, aš jos nesutikrinau, nes pasitikėjau. Tai ji nusiuntė NAV ne tuos dokumentus. NAV užsiuto ir vėl mane nubaudė. O dar svarbiausias dalykas – aš norėjau daug dirbti. Norvegijoje labai įprasta, kad šeimos gydytojas susitinka su specialistais, tokios priemonės vadinamos tverfaglig møter (kelių specialistų konsultacija). Susitikimai vykdavo su fizioterapeutu ir kitais specialistais. Tai irgi dalinai dengiama iš NAV. Ir vėl gaunu raštą, neva kodėl aš darau tiek daug tokių susitikimų, daugiau negu kiti daktarai. Aš jiems aiškinu, kad aš tiesiog daugiau dirbu. Bet jie man šito neužskaitė, ir vėl nurodė grąžinti apie pusę milijono kronų. Tada aš jiems sakau:”Kodėl jūs mane persekiojate, juk Norvegijoje draudžiama persekioti?”
„Kodėl jie tiek daug tikrino mane? Tegu tikrina ir kitus, o dabar – tik mane. Ką tik išmokėjau tą seną skolą, ir vėl. Aš tada pasakiau, kad tai persekiojimas ir kreipsiuosi į Strasbūrą. Nors bandžiau pradžioj kreiptis į gydytojų sąjungą, bet jie man nieko nepadėjo. Ir gavau papildomą bausmę – negaliu rašyti biuletenių pacientams. Ta bausmė tik metams, ir tie metai jau seniai praėjo. Aš vėl galiu toliau dirbti kaip gydytoja. Bet… jau nebesinori po viso šito. Būtų man kas papasakojęs kad taip gali būti, tai netikėčiau.”
Nepatiko populiarumas
„Kenkė todėl, kad aš buvau per daug populiari. Ir užsienietė. Nei vienas užsienietis neturi gydymo centro čia, nes jiems neleidžia. O aš turėjau, ir todėl jie statė mane į vietą.”
„Kai visa tai vyko buvau visiškai sugniuždyta… Tada gydymo praktiką turėjau perleisti savivaldybei (kommune) ir atiduoti ligos istorijas pacientams. Tai darė nauja sekretorė. Aš turėjau 1250 pacientų ir dar plius tuos, be numerių. Aš sirgau, negalėjau dirbti, mes verkėme kartu su pacientais. Tai vyko visą pereitą vasarą. Nenorėjau nieko daryti, nieko galvoti. Mano daktaras padarė man kraujo tyrimą ir rado baisią sveikatos būklę. Pats daktaras pasakė man: „Išvažiuok”. Pernai gruodžio mėnesį išvažiavau į Lietuvą. „
„Galiausiai noriu pasakyti, kad mano didžiausia klaida, jog dėl neteisingo sprendimo su mano pacientu apskundžiau NAV valstybės atstovui savivaldybėje (fylkesmannen). O to daryti negalima. Niekas, net politikai negali prieš šitą instituciją (NAV) priešintis. Galėjau toliau dirbti gydytoja Norvegijoje. Bet supratau – mano vieta ne čia. Aš nieko blogo nedariau, tik dirbau ir norėjau padėti žmonėms. Daug kas sakė, net savivaldybės gydytojas (kommunelege), NAV darbuotojai ir kiti, kad esu gera gydytoja. O mane nuolat žlugdė. Tai signalai, kurių per ilgai nepaisiau – mano vieta tikrai ne šitoje šalyje, o Tėvynėje. Tie jų anoniminiai skundai, tai yra baisu. Tai ir viskas – negalima kovoti prieš NAV, tai patarimas kitiems.“
Šeimos gydytojo tvarkos Norvegijoje krizė?
Pabaigti gydytojos Daivos pasakojimą noriu pasvarstymais apie sistemą ir individo (ypač -užsieniečio) vietą sistemoje. Integracija, kaip ir pati Daiva mini – sudėtingas dalykas. Reikia ilgai mokytis naujos šalies taisyklių ir nematomų bendravimo kodų. Juk negali futbolo aikštelėje reikalauti krepšinio taisyklių. Nauja šalis – tai nauja sistema. Sakoma, kad arba prie sistemos taikaisi ir tampi jos sraigteliu, arba parazituoji joje (randi šiltą vietelę), įsisavindamas visą tą gera, kurį ji duoda (bet sistema gali tave rasti ir pašalinti), arba į ją įaugi – nors esi svetimkūnis, bet susikuri apsauginę kapsulę, kurioje gerai jautiesi. Yra dar būdas – siekti pakeisti sistemą, kovoti prieš ją. Jis – dažniausiai beprasmiškas. Sistema visada stipresnė, nei individas. Nebent susikurtų antisistema, ją griaunantis judėjimas. Bet kokiu atveju ir bet kokia sistema visada ginsis, dės pastastangas save stabilizuoti, nors ji gal jau atgyvenusi ir ją reikėtų keisti. Tai fizikos dėsniai, kuriuos aprašo V. Zelandas.
Norvegija visuomenė yra tam tikra sistema. Sveikatos apsaugos sistema joje – tai sistema sistemoje. Kad į ją įeitum ir be kliudžių joje funkcionuotum, reikalinga turėti daug žinių ir lankstumo. Gydytojas, ypač – šeimos gydytojas, tai ne tik tas kuris gydo, bet ir tas, kuris komunikuoja ir tarpininkauja. Gydytojas turi turėti gerus santykius su kolegomis, kitais daktarais ir slaugytojomis. Šeimos gydytojas skiria apsilankymus pas specialistus, tyrimus, kalbasi su darbdaviu ir NAV, nes Norvegijoje veikia vadinamoji IA (inkluderende arbeidsliv) tvarka, kai darbuotojus, ypač turinčius ilgalaikį nedarbingumą dėl ligos, stengiamasi įdarbinti bent iš dalies, pritaikant darbo užduotis ir darbo vietą. Tada bendradarbiauja gydytojas, pacientas, darbdavys ir NAV. Negli skirti visų tyrimų, nes gydytojui duodama kvota kiek galima jų skirti. Tai vieni pacientai gaus, o kiti, kuriems gal ne taip reikia, valstybės finansuojamų tyrimų ar vizitų pas specialistus negaus. Atsiranda pacientų rūšiavimas, ir šeimos gydytojas įspraudžiamas tarp girnų: jo veiksmus reguliuojančių biurokratinių institucijų ir paciento, kuris nebus patenkintas, nes nori gydymo paslaugų, o gydytojas jas ne visada gali skirti. Žinoma, kad šeimos gydytojai uždirba ne tiek daug, dirbdami labai daug valandų… O kur dar biurokratinės institucijos, mokesčiai, dokumentacija, buhalterija…Visam tam reikia ne tik medicininių, bet ir kitų žinių, visuomenės pažinimo, kontaktų, diplomatijos ir be to reikia turėti gerą komandą, bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius.
„Kas bus toliau – niekas nežino.” – savo Daiva,- „Bet manau, kad mano sprendimas grįžti į Lietuvą yra teisingas.”
Aš esu įsitikinusi, kad išmoktas pamokas Daiva ras kur panaudoti, ir daugiau nei ketvirtis šimtmečio norvegiškos patirties tikrai nenueis veltui. Dėkui daktarei Daivikei, kaip ją vadino ne vienas lietuvis, už atvirumą ir linkime jai sėkmės ateityje, dirbti gydytojos darbą ir padėti žmonėms.
