Nesusipratimai valstybinėse institucijose – kodėl ?

Biurokratas – ar visada jis bejausmis?

Nuomonė, kad biurokratai yra bejausmiai, ir jiems rūpi tik popierius, o ne žmogus, tikrai gaji. Pati turėju ne vieną nusivylimą, susitikus su valstybinių įstaigų pareigūnais. Atrodydavo, visko jiems trūksta, niekaip nieko negali įrodyti, dar vieno ir dar vieno popieriaus reikalauja…

Dabar biurokratiją pažįstu iš vidaus ir žinau, kad dažnai esame neteisūs, piktindamiesi valstybės tarnautojais. Jie juk nėra visagaliai. Jie suvaržyti griežtų tarnybinių instrukcijų. Jie irgi turi viršininkus, kurie turi kitus viršininkus, tie – dar kitus. Aukščiausi vadovai, kurie kuria taisykles, sėdi ministerijose ir dažnai yra atitrūkę nuo realaus gyvenimo, o mums atrodo, jad jie nesupranta žmogaus. Tačiau jie žiūri ne iš asmeninio taško, o bandydami sukurti darnią visumą, veikiančią visuomenę. Tas be galo sunku, nes visuomenė keičiasi. o įstatymai ir potvarkiai nespėja su gyvenimo tėkme. Tai ir yra pagrindinės nesusipratimų priežastys.

Dabarties pavyzdys – koronos krizė. Norvegijoje vyriausybė reaguoja nedelsinat, skiria pinigus, kad visuomenė daugiau ar mažiau normaliai funcionuotų. Ir tai pasiseka – krizė suvaldyta. Tačiau vistiek daug nepatenkintų ir kritikuojančių. Variantas kad ir avis sveika, ir vilkas sotus – labai sunkiai suderinamas. Vastybinės institucijos tokį kompromisą bando rasti visada, tačiau kritikos neišvengia niekada. Nei vienoje šalyje…

Valdininkas, dirbantis ir su klientais, ir su viršininkais – spaudžiamas kaip tarp girnų. Gal jis nori padaryti ir padėti daugiau, bet jam ne visada leidžiama.

Kodėl kartais bendravimas su Norvegijos valstybinėmis įstaigomis vyksta sunkiai arba iš viso nevyksta? Nesusikalbėjimą lemia ne tik minėtos priežastys, žmogiški faktoriai, bet ir kultūriniai skirtumai.

Biurokratas - AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra

Kas kaltas?

Mėgstami imigrantų žodžiai yra „priklauso“ ir „privalo“. Daugelis pradeda savo bendravimą su kokia nors institucija apie asmeninį reikalą gana agresyviai reikalaudamas: „Ar privalo darbdavys duoti laisvą? Aš išvažiavau į bobutės laidotuves, o darbdavys sako, kad man pravaikšta. Kur įstatymas, kad man priklauso apmokamas laisvadienis? Man taip sakė norvegas kaimynas, nes jam davė laisvą, kai jo bobutė mirė.“ Arba: „Ar priklauso darbdaviui apmokėti darbo laiką, kur važinėju nuo objekto iki objekto?“. Arba „Kodėl mane verčia imti atostogas, kai niekur negalima išvažiuoti? Negi atostogaut namie? Aš noriu atostogas nukelti, kai nuims kelionių draudimus!“ .

Deja, dažnai  nusivylęs sužino, kad ne visada tokius dalykus reguliuoja įstatymai, bet gali reguliuoti kolektyvinės sutartys arba įmonės vidaus taisyklės. Patariama kalbėtis su darbdaviu, profsąjunga arba kolegomis. Tačiau ne visi nori su jais bendrauti, bet trokšta gauti įstatymo paragrafą, su kuriuo galėtų reikalauti, kas „priklauso“.

Culture -- Would You Laugh At Your Boss? | Travis White Communications

Imigrantai klaidingai įsitikinę, kad mažiausi dalykai turi būti sureguliuoti griežtais įstatymais, taisyklėmis, nurodymais. Jie mano, kad visada privalo būti kažkokia institucija, kuri išspręs konfliktinę situaciją, pamojuodama reglamentu ir pagrasindama nuobauda. „Gal Skatas, gal NAVas , gal profsąjunga- nežinia, bat kažkas juk privalo man padėti?! Kodėl niekas neprendžia MANO problemos?“ – skamba skundai.

Ar visada jų lūkesčiai teisingi?

„Juk aš tai esu bejėgis, aš tik paprastas darbininkas. Turi būti būti kažkas, kas darytų tvarką, kas yra atsakingas, jei man kažkas atsitinka! Tik reikia išsireikalauti kas priklauso, ir jie privalo viską sutvarkyti!“ – reikalauja imigrantas. „Darbdavys man melavo, kaip sakė, taip aš dariau. O dabar mano problema? Bauskite darbavį.“ – sako kitas, kuris kelis metus dirbo be algalapių, nes darbdavys sakė kad nereikia, o kai panoro atsivežti nėščią žmoną, pasirodė, kad nemokėti jokie mokesčiai, dirbta nelegaliai ir jokios socialinės garantijos nepriklauso. „Taigi ne mano kaltė, aš nežinojau! Bauskite tą , kas man nepasakė. Ir padėkite man, atitaisykite man padarytą skriaudą!“ – skamba reikalavimai.

Yra tokia kultūrinė dimensija -neapibrėžtumo vengimas . Šalyse, iš kurių imigruoja nekvalifikuoti darbuotojai, jo kooficientas yra didesnis nei Norvegijoje . Imigrantai tikisi, kad Norvegijoje didelė kontrolė, todėl viskas taip gerai ir veikia. Tačiau Norvegijoje to nėra. Norvegijoje yra savireguliacija, pačių žmonių sąmoningumas ir suinteresuotumas, dalyvavimas savo gyvenime ir įstatymų laikymasis. Norvegijos visuomenėje vyrauja lygiava, kur kiekvienas pilnametis asmuo pats atsako už savo pasirinkimus ir poelgius.

Norvegijoje yra stiprios profsąjungos, ir žmogus ten gauna pagalbą, aišku, jei yra narys. Jei nėra narys – turi eiti pas advokatą, o advokatas kainuoja. Tai nepatinka. Tada pasigirsta:  „jie nieko nedaro“, „jiems nerūpi“, „diskriminacija“, „man priklauso“, „jie privalo“, nors pats savo problemų nesprendžia niekaip. Norvegijoje darbo rinka liberali, viskas pasiekta kovojant už savo teises, derantis, bendradarbiaujant. Įstatymai ne tik palankūs, tačiau net nurodo darbuotojui būti aktyviu dalyviu, kuriant palankią darbo aplinką. Bet žmogui, įsitikinusiam, kad jis neturi jokios galios ir kad kažkas kitas privalo sureguliuoti visus konfliktus, toks modelis svetimas. Todėl pasinaudoti įstatymais numatyta teise ir pareiga daryti įtaką darbe daugelis imigrantų nesugeba.

Ar tikrai valstybinėse institucijoje– priešai ir tinginai?

Kaipgi toks užsienietis bendrauja su institucijomis – valstybinėmis ar kitomis organizacijomis? Kitas kultūrinis skirtumas – galios distancija. Remiantis atsivežtine kultūra, vyrauja vidinis imigrantų įsitikinimas, kad bet kokia biurokratinė įstaiga ir jos darbuotojai ne draugai, nuo kurių reikia laikytis kuo toliau.“Ai, tai jie, tie, nieko jie vistiek nedaro, kam ten eit, kam kreiptis?… „

„Mokesčių tarnyba nori apiplėšti, ima mokesčius už nežinia ką“; „Darbo inspekcija neapgina nuo darbavio, nepakeičia darbo sutarties, neišmoka nesumokėtos algos, nepatikrina, nenubaudžia…(tai kas, kad metų metus dirbau, nieko nereikalaudamas – dabar tegul man sumoka visus viršvalandžius ir kompensacijas už patirtą moralinę skriaudą)“; „Profsąjungos tik pinigus ima ir nieko nedaro, nekovoja už mane (tai kas, kad kalbos nemoku, ir į profsąjungą įstojau tik prieš savaitę)“ ; „Darbo ir gerovės tarnyba (NAV) nori bet kokia kaina nemokėti priklausančių pašalpų, nu ir kas kad kažkokio popierio trūksta ir nemoku užpildyt paraiškos“ – pilasi priekaištai.

Norvegai su valstybės atstovais paprastai bendrauja lygybės principu „mes lygūs, bendraujame civilizuotai, tu teiki man paslaugas pagal savo tarnybines instrukcijas, o ne sprendi visas mano problemas“. Imigrantai įjungia galios nustatymo autopilotą – arba maldausiu, arba reikalausiu. Valdžios atstovų bijoma, jais nepasitikima, netikima, kad jie nori gero, galvojama, kad visi turi slaptą planą man kenkti. Meluojama, verkiama ir nusižeminama, arba reikalaujama «priklauso», «privalo», kalbant pakeltu tonu ir grubiai (nes kitaip gi sėdės ir nieko nedarys, veltėdžiai!).

Gerai nemokant kalbos, naudojamos kitos komunikacijos priemonės – gestai tonas, veido išraiška, išvaizda, siekiant perduoti vieną ar kitą žinią bent taip, jei verbaliai, t.y. žodžiais, neišeina dėl kalbos nemokėjimo.

Einu į skatą (skatteetaten, mokesčių tarnyba), matau kokios ten sėdi apsileidusios, nieko jos nežino. Aš atėjau susitvarkiusi, padoriai apsirengusi, su manikiūru, negi nemato, kad aš rimtas žmogus? O išsiaškinti nieko vistiek negali ar nenori, liepia kažkokias paraiškas pildyti, net nesikalba. Elgiasi taip, tarsi būčiau viena iš tų pabėgėlių, o aš juk europietė, negi nesimato? Kodėl jie elgiasi su visais vienodai? (Joana, lenkė)

Fonas, kurį kuria imigrantas, siekdama padaryti įspūdį, norvegų neveikia. Norvegija yra žemo konteksto kultūros šalis, kur reikia komunikuoti tiesiogiai, viską išsakant žodžiais, o ne siekiant padaryti įspūdį išvaizda, šukuosena, nagais, arba balso tonu. Kalbos nemokančiam imigrantui nepavyksta padaryti to įspūdžio kurio jis siekia – norvegai į tai nekreipia dėmesio.

Norvegams, kurie pripratę kad su tarnautojais bendradarbiaujama, tariamasi, pasitikima, toks – verkiantis, bijantis, reikalaujantis-  imigrantas kelia nuostabą. „Bendravimas“ vyksta, bet komunikacija neįvyksta, nes pusės viena kitos nesupranta. Rezultatas – žmogus negauna iš įstaigos to, ko nori ne tik dėl kalbos nemokėjimo, bet ir dėl kultūrinių skirtumų. Biurokratas lieka šokiruotas keisto elgesio.

Kultūrinė avarija?

Komunikacija neįvyksta, žmogus jaučiasi įskaudintas, pažemintas, nelaimingas, išnaudojamas ir diskriminuojamas. Kultūrinės avarijos sukuria ne tik asmeninę tragediją, bet ir nepasitikėjimą norvegiškomis instucijomis bei visuomene. Apie tai Norvegijoje, kurioje pastaruoju metu imigracija labai didelė, kalbama, tačiau dar neišmokta iki galo spręsti. Norvegai, dirbantys su imigrantais, mokosi apie kultūrinius skirtumus, siekdami suprasti atvykėlius. Imigrantai turėtų atsakyti tuo pačiu. Išmokta norvegų kalba ir noras pažinti Norvegiją ir jos žmones yra tiesiausias kelias į susikalbėjimą.

Skaitykite apie kultūrinius skirtumus.

Skaitykite apie kultūrinių skirtimų sąlygojamus nesusipratimus darbe.

Diskutuokite arba palikite komentarą feisbuko grupėje Gyvenu Norvegijoje.

Kokybiška informacija feisbuko grupėje Dirbantiems Norvegijoje.