Tęsiame interviu su Jonas Bals
Galima kalbėti ilgai apie tai, tačiau visai trumpai – tai sutartys tarp darbdavių organizacijų ir darbuotojų organizacijų apie pvz. kokia bus mažiausia alga, kiek bus dirbama per savaitę, kaip bus padengiamos ar nepadengiamos kelionės į darbą išlaidos ir kita. Pirmoji kolektyvinė sutartis Norvegijoje buvo pasirašyta 1907, metalo industrijoje, ji egzistuoja ir dabar. Kolektyvinės sutartys sudarytos beveik visose pramonės srityse, pvz. statybų pramonės, tačiau kai kuriose naujai atsiradusios darbinės veiklos srityse nebuvo kolektyvinės sutarties.
Kaip pavyzdį paminėsiu transportavimą dviračiais, konkrečiai – įmonę „Foodora”, juk dažnai matomi tie dviratininkai su uniformomis, išvežiojantys maistą. Jie norėjo turėti kolektyvinę sutartį, nes jie pvz. negaudavo jokių išlaidų dėl dviračių priežiūros padengimo, jokių priedų, kai dirbdavo žiemą ir t.t., tačiau neseniai ir jiems sudaryta kolektyvinė sutartis, ir jie to dėka gavo teises, kurių norėjo.
Tai suprantama, bet užsieniečiams visgi tai komplikuota tema. Ar teisinga sakyti, kad jei žmogus dirba įmonėje, kuri nėra darbdavių organizacijos narė ir darbuotojai taip pat nėra profesinės organizacijos nariai, tai jie negali turėti kolektyvinės sutarties?
Įmonėje turėtų būti bent 10 proc. darbuotojų, norinčių turėti kolektyvinę sutartį, ir jei įmonė, t. y. darbdavys yra organizuotas – o juk daug jų tokių yra – tai užtenka to, kad pasakoma: „Mes norime kolektyvinės sutarties” ir to pakanka, tai įvyksta automatiškai.
O jei darbdavys neorganizuotas?
Jei darbdavys neorganizuotas, tada kitas klausimas. Reikia pradėti derėtis ir dažnai susitariama taip, kad randamas sprendimas be konflikto. Kaip pavyzdys – vėl „Foodoros“ streikas, ten darbdavys nenorėjo turėti kolektyvinės sutarties, sakė, kad jam tai per brangu, tada darbuotojai ėmė streikuoti. Po kelių savaičių streiko buvo susitarta, ir kolektyvinė sutartis pasirašyta.
Kalbant apie kolektyvines sutartis, reikia paminėti mažiausius privalomus valandinius minimumus, t.y. įstatymą apie visuotinį mažiausių valandinių tarifų taikymą kai kurioms profesijoms (Almelgjøringsloven). Tai labai svarbi priemonė Norvegijoje. Kitose šalyse yra įstatymų nustatyta minimali alga, o Norvegijoje tokios nėra. Bet paprastai tas privalomas algos minimumas labai mažas ir nekyla, kylant kainoms. Norvegijoje yra kita sistema. Čia algą reguliuoja tik kolektyvinės sutartys. Buvo pasiekta, kad kai kuriose profesijose nustatyti minimalūs tarifai galioja visiems (ne tik kolektyvines sutartis turintiems). Taigi statybose, žemės ūkyje ir kitose profesijose yra minimalūs visiems galiojantys tarifai, kurie kinta, kai dėl jų susitariama kolektyvinėse sutartyse. Tokiu būdu algos pagrindas Norvegijoje dirbantiems užsieniečiams yra daug didesnis nei jis būtų, jei toks įstatymas nebūtų priimtas.
Tačiau vienas dalykas yra įstatymas, o visai kitas – ar tikrai realiai tas minimumas mokamas. Galiu pasakyti, kad jei norite gauti ta visuotinį minimumą Norvegijoje, turėtumėte priklausyti profsąjungai. Aš pats asmeniškai sutikau šimtus darbininkų, kurie negauna to kas priklauso arba laukia algos, kuri vis nemokama ir nemokama, sakoma „Kitą mėnesį”, gaunama pora tūkstančių avanso, o daugiau nieko. Kitas dalykas – jei susižeisite darbe – ar tai būtų nedidelis sužeidimas, ar didelis su pasekmėmis visam gyvenimui – profsąjungos nariai gaus pagalbą, kad būtų išmokėtos priklausančios kompensacijos. Taigi kalbame ne tik apie pagalbą gauti algą bet ir pagalbą labai svarbiais, kritiniais gyvenimo atvejais.
Pasikalbėkime apie dažnai pasitaikančią realią situaciją. Sakykime yra Norvegijoje registruota lietuviška statybų įmonė su 10 darbuotojų. Įmonė nepriklauso darbdavių organizacijai, o iš darbuotojų tik du nori įstoti į profsąjungą, ir dėl to jie galbūt rizikuoja prarasti darbą. Ar yra jiems kokia nors prasmė ten stoti, ar jiems vistiek niekas nepriklausys?
Aš pats dirbau įmonėse, kur tik aš vienas buvau profsąjungoje. Tokių yra ir norvegų, ir užsieniečių. Jei žmogus abejoja, kad jo darbdavys gali būti nepatenkintas, tai jis gali būti slaptu profsąjungų nariu. Su kai kurias net susitarta, kad jiems į namus nebus siunčiami laiškai, o jie patys ateis į profsąjungos būstinę ir korespondenciją pasiims, kas savaitę ar, mėnesį, nes jie bijo darbdavio nuobaudų. Tačiau apskritai galiu pasakyti kad ši baimė dažnai pasirodo esanti be pagrindo. Profsąjungos turi Norvegijoje aukštą poziciją, o darbdaviai tik nori atrodyti kietais, neleisdami stoti ten. Nes jie žino, kad įstojusieji gaus labai daug pagalbos. Darbdaviui būtų kvaila tam priešintis. Sakykim, jei bausi žmogų, kad jis stoja į profsąjungą, tai darbdavys turės daug problemų. Bet kaip minėjau – galima būti nariu, kad darbdavys nežinotų.