Klausykitės straipsnio garso įrašo
Ji mane žemina….
„Jau daugiau neištversiu, kaip ji gali taip elgtis? Jinai mane mobina, ji mane žemina. Kaip? Nu, nesisveikina, nežiūri į mane, numeta man blogesnes užduotis, klientus, tolimesnius objektus. Nuo kada? Tai kai gavo tą aukštesnį postą… O kada gavo? Prieš savaitę tapo vadove, nuo tada ir pūstis ėmė, mane pradėjo ignoruot.. Kaip taip galima? O buvo draugė. Mes gi iš to paties miesto, kartu atvažiavom čia. Kartu baliavodavom, apie viską kalbėdavom. O dabar, kai tapo teamledere, nosį užrietė. Kokiu būdu žemina? Va vakar ėjo pro šalį, net nepasisveikino. Kokie dar epizodai? Na, daugiau nemačiau aš jos, bet jaučiu, kad jau ims man kenkt. Ar kažką dariau, kalbėjau su ja? Ne, bet ji pati juk supranta ką daro, tyčia daro, kad pažemint… Noriu paskųst už diskriminaciją, už tai, kad taip elgiasi su manim, kur man kreiptis?” (Imigrantės skundas).
Vaikas, spardantis duris
Tokia reakcija? Deja, niekas nėra atsakingas už tai ką jaučiate. Kai kurių žmonių reakcija – įsižeisti už nieką ir nieko nedarant kankintis. Anot psichologų – tai aukos pozicija. Vaikas spardo daiktą, į kurį užsigavo. Įsižeidusioji šioje situacijoje elgiasi panašiai – kankinasi be reikalo ir skundžiasi be pagrindo.
Ar tai tiesa, kad draugė bando specialiai kenkti? Jei draugę paskyrė grupės vadove, gal ji gavo daugiau užduočių? Galbūt buvo nurodyta elgtis su visais darbuotojais vienodai, todėl ji negali rodyti iškirtinio dėmesio? O gal pati turėjo rimtą pokalbį su aukštesniu vadovu, ir yra blogos nuotaikos? Gal jūsų net nepastebėjo? Į tokį klausimą gali būti daug atsakymų, nes nebūtinai visas pasaulis sukasi apie jus, o draugė nebūtinai specialiai jus įžeidinėja, nematydama ir praeidama pro šalį. Be to, tai nėra nei diskriminacija, nei mobingas, o paprasčiausiai jūsų neigiama emocija.
Gerai pagalvokite, ar tikrai taip yra, kad nauja vadovė duoda jums blogesnes užduotis? Gal tai irgi tik įsivazdavimas? O gal ji net nežino, kad tos užduotys jums atrodo blogesnės?
Truputis psichologijos
Psichologai sako, kad visos mūsų jausminės reakcijos yra išmoktos vaikytėje. Pavyzdžiui, įžeidus žmogus susiformuoja tada, kai jis, būdamas vaikas, sulaukdavo iš tėvų dėmesio ne kai viskas būdavo gerai, o tada, kai kažkas blogo nutikdavo ir jis būdavo liūdnas, įsižeidęs, paniuręs. Tada visi šokdavo ir klausinėdavo: „Kas tau mažyte? Kas negerai?” – ir imdavo guosti.
Suaugusio pasaulis – nebe vaikystė. Bet įsižeidėlių sutinkame visi. Įžeidus žmogus tiesiog nori dėmesio, bando išprovokuoti panašias kaip vaikystėje aplinkinių reakcijas. Tai jo pagalbos šauksmas.
Psichologai sako, kad komunikuodamas žmogus turi tris būsenas (čia labai supaprastinus):
1.Tėvo: noras valdyti ir įsakinėti, turėti autoritetą ir besąlygiškos pagarbos reikalavimas. Ši būklė netinka pavaldiniams. Jei žmogus yra įpratęs būti tėvo būklėje, tai darbe būdamas pavaldiniu ir privalėdamas paklusti, kompensuos tai dar didesniu vadovavimu ir kontroliavimu pavyzdžiui šeimoje.
2.Vaiko: atsakomybės neturėjimas. Ši būklė dar skirstoma į dvi: a) laisvas, arba išdykęs vaikas, sako „taip”, o vistiek daro savo ir b) užguitas vaikas, kuris visada paklūsta, nors nesutinka, bet bijo daryti kitaip ir dėl to nuolat jaučiasi blogai ir skundžiasi, verkšlena.
Žmonės užaugę kontroliuojančioje, labai griežtoje aplinkoje linkę kaitolioti šias būsenas – būti tėvu, kai gali, ir tapti vaiku, kai negali būti tėvu, taigi pereidinėja iš pamokslautojo į įsižeidinėtojo, verkšlentojo arba neklaužados būklę. Tai komunikaciją tik blogina ir dažnai ji tampa konfliktine. Jei jūs esate tas žmogus – dažnai to nesuvokdamas pykstatės su pasauliu.
3.Suaugusio pozicija: balansuotas bendravimas, adekvačios, protingos reakcijos, be ypatingų emocijų. Tai brandi būsena, kai analizuojate ir prisiimate atsakomybę. Tai menas, to galima išmokti, t.y. suvaldyti spontaniškai kylančias emocijas ir reaguoti atsakingai. Tokio bendravimo reikia mokytis, treniruotis. Tada bendrausite nekonfliktiškai, o harmoningai. Bendravimas bus lygiavertis – neįžeidinėjant ir neįsižeidinėjant. Bus galima rasti konstruktyvius sprendimus ir nesugadinti santykių.
Ką daryti?
Jūsų užduotis – atpažinti savo emocijas, atsineštas iš vaikystės ir pabandyti taip nebereaguoti. Neįsižeisti, atsisakyti savo ego, t.y. požiūrio kad visas pasaulis man kenkia, nustoti gailėti savęs ir pabandyti reaguoti kaip suaugęs žmogus. Na, nepasisveikino. Gal nematė, gal užsigalvojusi, gal pačiai problemos. Ką darysiu? Kalbėsiuosi. Pakviesiu kavos po darbo, pasveikinsiu su naujomis pareigomis. Pasikalbėsiu kaip su žmogum. Patikėkite, labai dažnai pakanka tik šito, kad bendravimas su taptų harmoningu. Tai yra pagarba sau ir kitam.
O jei tikrai patyčios arba diskriminacija
Taip irgi gali būti. Tokiu atveju reikia elgtis ramiai ir fiksuoti (geriausiai raštu) epizodus, kada jūsų galva įvyko mobingas arba diskriminacija (diena, valanda, kas konkrečiai atsitiko). Rinkite faktus. Daug kas, kai pradeda tai fiksuoti, pamato, kad jokių faktų nėra, o yra tik emocijos.
Visgi, kartais yra ir mobingas, ir diskriminacija. Apie tai – kitą kartą.
Jums gali patikti Norvegai ir konfliktai.
Turite nuomonę? Diskutuokite feisbuko grupėje Gyvenu Norvegijoje.
Naudinga infomacija feisbuko grupėje Dirbantiems Norvegijoje.
